Visi gerai žinome, kad anksčiau šeimos galva būdavo vyras. Jo pirmoji pareiga buvo aprūpinti šeimą. Žmona privalėjo saugoti namų židinį, gimdyti ir auginti vaikus, likti ištikimai vyrui. Namai moteriai buvo pagrindine jos darbo ir saviraiškos vieta. Tą bendrojo produkto dalį, kurią pinigų, drabužių ir maisto pavidalu už savo triūsą ir pasiaukojimą gaudavo moteris – ji gaudavo iš šeimos galvos, maitintojo rankų.
Moralinis šeimos galvos autoritetas buvo pagrįstas ekonominiais santykiais – visų santuokinių ryšių pagrindu. Tai savo ruožtu sutvirtindavo šeimos ir teisės normos, įstatymai. Visi anų laikų įstatymai buvo palankiai atgręžti veidu į vyro pusę ir nugara – į moters.
Kartais mes gailimės moterų, nugyvenusių gyvenimą pagal senus šeimos įstatymus – priklausomybės įstatymus. Tačiau be reikalo taikome savo dabartinio supratimo matus ten, kur jie netinka.
Toms anų laikų nuo vyro priklausomoms moterims ( kaip ir vyrams) buvo būdingas per daugybę kartų susiformavęs supratimas, jog vyras privalo išlaikyti šeimą ir prisiimti atsakomybę už ją. Taip turi būti, taip reikia. Taip istoriškai susiklostė. Niekas per daug nesuko galvos, ar taip gerai.
Kaip jautėsi sutuoktiniai tokiuose santykiuose, priklausė nuo pačių žmonių – vieniems buvo geriau, kitiems – blogiau, tretiems – gal visai blogai. Visoms ir patriarchalinėms, ir šiuolaikinėms demokratinėms šeimoms tiko ir tinka klasikinė L.Tolstojaus formulė, kad visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.
Kai vyras užėmė šeimoje vyriausiojo padėtį, jam tekdavo daugiau ir dažniau priimti svarbius sprendimus nei moteriai. Susiklostė psichologinis darbo pasiskirstymas, kuris suteikdavo vyrui teisę į atsakingiausius šeimyninius sprendimus, o moterį pririšdavo prie kasdienės rutinos. Moteriai neretai tekdavo prisiminti kartų liaudies posakį: „Kieno duoną valgai, pagal to dūdelę šoki.“
Tobulos žmonos idealas buvo moteris, sugebanti paaukoti savo interesus dėl artimųjų, gyvenanti ne savo, o vyro primestą gyvenimą, mąstanti jo mintimis, kartojanti jo žodžius, pataikaujanti ir nuolaidžiaujanti jam.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vis smarkiau pradėjo klibėti senasis patriarchalinės šeimos modelis. Jis skilinėjo iš vidaus, veikiamas vidinių prieštaravimų, kurie dažnai baigdavosi giliomis santuokos krizėmis.
Būsimos socialinės permainos mezgėsi ir brendo ne tik ekonomikos ir gamybinių santykių, bet ir šeimyninių santykių, žmonių psichikos gelmėse.
Praėjo nemažai laiko. Įvairios socialinės permainos privedė prie patriarchalinės šeimos žlugimo. Santuokiniai ryšiai išsivalė nuo godumo, klastos, išskaičiavimo apnašų. Santuoka tapo dviejų laisvų ir savarankiškų žmonių sąjunga.
Autoritarinė vyro valdžia nusilpo, miestuose daug kur visai nunyko, o kaimuose sumažėjo. Sąvoka „galva“ įgauna keistą atspalvį, tampa senamadiška kaip ir „maitintojas“.
Mūsų įstatymai pripažįsta abiems sutuoktiniams lygias teises, lygias pareigas ir vienodą atsakomybę. Civiliniame kodekse žodžio „šeimos galva“ visai nebėra. Bet jis dar egzistuoja mūsų sąmonėje. Ši sąvoka turi savo inercijos jėgą. Ar ji didelė?
Pagal sociologų aiškinimus, žmonės dabar gana dažnai savo šeimą apibūdina kaip šeimą be šeimos galvos. Ir tokių santuokų procentas didėja priklausomai nuo išsilavinimo ir jauno sutuoktinių amžiaus.
Dabar vyras, siūlydamas moteriai savo „ranką ir širdį“, anaiptol neturi galvoje, kad jis ketina materialiai išlaikyti žmoną. Išlaikytiniai dabar šeimoje būna tik vaikai, o jų maitintojai – ir tėčiai, ir mamos.
Vis dėlto senųjų patriarchalinių santykių liekanos tebėra gajos, o naujas modernios šeimos modelis dar galutinai nesusiformavo. Moteris nuėmė didžiąją dalį atsakomybės ir pareigos išlaikyti šeimą nuo vyro pečių ir užsikrovė sau. Pareigų jai padaugėjo. Dauguma moterų dirba mažiausiai dviem etatais – darbe ir namuose. O teisių ar padaugėjo? Dažnas vyras, ypač vyresnės kartos, neskuba atsisakyti senojo autoritarinio elgesio modelio, traktuoja moterį kaip savo nuosavybę. Dėl tokių prieštaravimų išsiskiria daug šeimų.
