Vilniaus stačiatikių vienuolynas

VILNIAUS STAČIATIKIŲ VIENUOLYNAS

ir Šv. Dvasios cerkvė  Stačiatikių vienuolynas prie Šv. Dvasios cerkvės užima dvi didelesposesijas, plytinčias ant kalnelio prie Aušros vartų gatvės ir 1808 m.K.Grunerto nubraižytame Vilniaus plane pažymėtas 17 ir 18 numeriais, dab.Vilniaus 49 kvartalas. Cerkvė ir vienuolynas veikia nuo 1597 m. 1997 m.vienuolynas šventė 400 metų jubiliejų. Stačiatikių vienuolyną sudaro du – vyrų ir moterų – vienuolynų korpusai.Kadaise abu vienuolynai buvo atskirti tvora. Moterų stačiatikių, senuosešaltiniuose vadinamų czernicy, vienuolynas šioje vietoje įsikūrė XV – XVIa. sandūroje, pasak legendos, LDK didžiajai kunigaikštienei AleksandroJogailaičio žmonai Elenai 1495 m. atvykus iš Maskvos į Vilnių ir jaipadedant. Tėvas Rusijos caras Jonas III įsakė dukrai, ištekančiai užkataliko lietuvio, nekeisti tikėjimo. Vestuvių apeigos vyko Vilniuje dukartus: Katedroje ir stačiatikų Skaisčiausios Dievo Motinos metropolinėjecerkvėje (prie bernardinų bažnyčios). Lietuvių tolerancija krašto gyventojųtikėjimo atžvilgiu leido paskelbti kitatikę kunigaikštiene, remti jai savobendratikius. Aleksandrui tapus Lenkijos karaliumi, lenkai atsisakėvainikuoti jo rusę žmoną Lenkijos karaliene. Apie ankstesnius stačiatikiųvienuolynus Vilniuje žinių nėra. Stačiatikės vienuolės, įsikūrusios miesto pakraštyje, pasistatė mediniusvienuolyno pastatus ir mūrinę Apreiškimo koplyčią, prie kurios buvokapinaitės. XIX a. šie pastatai perstatyti, koplyčia tapo vienuolynokorpuso dalimi. Senovėje stačiatikių vienuolyno komplekso plotas buvo didesnis negudabar. Vienuolynui priklausė greta esantys pastatai dab. Aušros vartų g. 6ir 8 („Medininkų” restoranas ir Italijos ambasados rezidencija). Čia buvoūkinės paskirties patalpos, kurias XIX a. vienuolynas nuomojo, įkurtaparduotuvė, kieme buvo akmeninių antkapių dirbtuvės. Buvusiameadministraciniame vienuolyno name (dab. išnuomotas Italijos ambasadai)gyveno archimandritai. Dabartinį stačiatikių vienuolyną įkūrė Vilniaus Švč. Trejybės stačiatikiųbrolija. 1584 m. kitų Vilniaus cechų ir brolijų pavyzdžiu brolija parengė

savo statutą, kurį 1588 m. patvirtino Vilniuje lankęsis Konstantinopoliopatriarchas Jeremijas II, o 1589 m. jį papildė karalius Zigmantas Vaza,leisdamas brolijai išlaikyti ligonines, spaustuves, o savo spaude išraižytiŠvč. Trejybės atvaizdą. Brolija veikė prie XVI a. pradžioje KonstantinoOstrogiškio pastatytos mūrinės Švč.Trejybės cerkvės, tačiau, kai 1596 m.Lietuvos stačiatikius suskaldė lotynų ir graikų krikščionių Bažnytinėunija, vadinamieji dizunitai, arba Švč.Trejybės brolija, įsikūrė dabartiniovienuolyno vietoje, 1597 m. pasistatė medinę Šv. Dvasios cerkvę, priekurios įkūrė penkių klasių mokyklą, išdidžiai vadintą kolegija, o senąjąstačiatikių spaustuvę perkėlė į Vievį, toliau nuo Vilniaus. Kadangi šiojemiesto dalyje nuo seno gyveno daug stačiatikių, brolija nesunkiai įsigijokelis mūrinius namus, davusius pradžią kolegijai ir vyrų vienuolynui. Pirmasis vyrų vienuolyno viršininkas ir mokyklos rektorius buvo LeontijusKarpovičius (1580-1620), kilęs iš Pinsko stačiatikių šventiko šeimos. Jisparengė vienuolyno regulą, remdamasis šv. Bazilijaus Didžiojo stačiatikiamsparašyta regula, kurią pavadino „Kinovion’ ili izobraženie Evangel’skogoinočeskogo obščago žitija…”, ir 1618 m. išspausdino Vilniuje. Buvostačiatikių spaustuvės korektoriumi. 1615 m. tėvas Leontijus jau vadinamasarchimandritu, o 1620 m. nominuotas stačiatikių vyskupu, miršta Vilniuje. Privilegiją mūrinei Šv. Dvasios cerkvei statyti 1633 m. suteikė LietuvosLenkijos karalius Vladislovas Vaza, o statybą prižiūrėjo jau antrasisvienuolyno viršininkas Meletijus Smotrickis (1578-1633). Šv. Dvasiosatsiuntimo titulo   cerkvė baigta 1638 m. Barokinė trinavė, lotyniškokryžiaus plano bazilika su kupolu, dvibokščiu fasadu, plačiu barokiniufrontonu, idealiai atitiktų barokinės jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios (1604-1618) struktūrą, jeigu ne trys pusapvalės apsidės presbiterijoje, būdingoskitoms mūrinėms Lietuvos cerkvėms (pvz., Švč. Trejybės, 1514), ir fasadovertikalumą pabrėžiantys bokštai, pastatyti centrinės navos plotyje.
Cerkvės architektūrą smarkiai paveikė XVII a. pradžioje Lietuvoje aktyviaiplitusi jėzuitų propaguota Il Gesu barokinės šventyklos programa, kuriosesmę sudarė dominuojantis kupolas ir priartintas didysis altorius šviesiojeplačios centrinės navos erdvėje, leidžiantis tikintiesiems pajusti Dievoartumą. Cerkvės ikonostasas turėjo tris altorius: centrinį Šv. Dvasiosatsiuntimo ir du šoninius, skirtus prie cerkvės veikusioms brolijoms –studentų kolegijos Konstantino ir Elenos titulo bei Šv.Jono Evangelistotitulo pirklių brolijos. Senoji Švč. Trejybės brolija liko prie centrinioŠv. Dvasios atsiuntimo altoriaus. Prie cerkvės šiaurinėje pusėje pastatytavarpinė. XVI a. pabaiga- XVII a. I-oji pusė – tai Švč. Trejybės stačiatikiųbrolijos ir Šv. Dvasios vienuolyno renesanso metas. Diskusinė atmosfera,kurią XVI a. įžiebė Lietuvos protestantai, tęsė jėzuitai ir unitų veikėjai,vertė ir stačiatikius neatsilikti, lavintis, skelbti savo idėjas. Šv.Dvasios vienuolynas išugdė Lietuvai žymių stačiatikių inteligentų: MelecijųSmotrickį, parengusį pirmąją „Slavų gramatiką” (Vievis, 1619) ir poleminįtraktatą „Trenas” (Vilnius, 1610), archimandritą Petrą Mogilą, 1646 m.Kijeve išleidusį stačiatikių „Maldyną”. Vienuolynas išlaikė Vieviospaustuvę, vien P. Mogilos vadovavimo laikais (iki 1647 m.) išleidusią 15pavadinimų knygų. Vienuolyno mokykloje buvo mokoma rusų, slavų, lenkų,lotynų ir graikų kalbų, logikos ir dialektikos. Studentų kolegijos brolija1635 m. išleido lenkišką knygelę mirusio rektoriaus I. Bobrikovičiausatminimui. Šv. Dvasios vienuolynui buvo pavaldūs kiti LDK stačiatikiųvienuolynai (Minske, Slucke, Vievyje, Pinske), o Šv. Dvasios cerkvė tapoLietuvos stačiatikių metropoline šventove. Vėlesnė Vilniaus miesto istorija paliko skaudžių žymių ir stačiatikiųvienuolyno gyvenime. XVII a. vidurio karai, miesto nuniokojimas, jėzuitų irunitų įsigalėjimas, basųjų karmelitų dominavimas prie Aušros vartųkoplyčios nustelbė intelektualiai silpnesnę stačiatikių bendruomenę, kuripamažu prarado pozicijas magistrate ir buvo nustumta į miesto ir valstybės
gyvenimo periferiją. Turėjo įtakos ir tai, kad XVII a. pabaigoje LDKbajorijos dauguma pasirinko katalikybę, o miestiečiai nuskurdo, tad irvienuolynas nebeteko turtingų rėmėjų. Šv. Dvasios vienuolynas neišvengėdidžiausių miesto nelaimių: 1701-1709 m. Šiaurės karo ir maro, XVIII a.vidurio gaisrų, 1794 m. Kosciuškos sukilimo ir 1812 m. prancūzų invazijos.1749 m. cerkvė sudegė. Ją rekonstravo žymus Vilniaus baroko architektasJonas Kristupas Glaubicas (1737-1767). Vietoje sudegusio jis pastatėbarokinį ikonostasą, banguotais karnizais suskaidytą į tris mažėjančiustarpsnius, papuoštą kolonomis ir skulptūromis. XIX a. 12 ikonostasopaveikslų sukūrė Vilniaus tapytojas akademistas Ivanas Trutnevas. XIX a. cerkvė sulaukė dar vienos rekonstrukcijos. Po 1864 m. sukilimogeneralgubernatorius N. Muravjovas išleido potvarkį „likviduoti lotyniškosdvasios liekanas cerkvių architektūroje” (Vl. Drėma). 1873 m. vietoje žemo,paslėpto po stogu, būdingo ankstyvajam barokui kupolo pastatytas ant aukštobūgno iškeltas, kokį ir dabar matome; žymiai pakeistas fasadas- nugriautosvoliutos ir banguotas frontonas tarp bokštų, kuris dar matyti 1834 m.gatvės išklotinėje. Vėlyvojo baroko formų varpinė perstatyta klasicizmostiliumi. Cerkvėje palaidotų trijų Vilniaus stačiatikių kankinių kulto istorijaprasideda 1364 m., kai Kijevo metropolitas Aleksejus paskelbė jų paminėjimodieną. Istorikai laikosi nuomonės, kad Antonijus, Eustachijus ir Jonas 1346ar 1347 m. valdant Algirdui buvo nužudyti dėl politinių motyvų. Stačiatikiųtradicija skelbia, kad jų būta lietuvių, didžiojo kunigaikščio dvariškių,slapta priėmusių stačiatikybę ir sekusių Rytų krikščionių papročiais. Užtai, neva, pagonys, pastebėję juos pasninkaujant, auginant ilgus plaukus irbarzdas, nukankino ir pakorė ant ąžuolo, augusio dabartinės Švč. Tejybėscerkvės vietoje. 1547 m. Maskvoje jie buvo oficialiai paskelbti stačiatikiųšventaisiais, balandžio 14 (pagal dab. kalendorių – 27) tapo jų šventėsdiena, jie įtraukti į visus stačiatikių religinių švenčių kalendorius,
sukurta šių šventųjų vaizdavimo tradicija. Ikonografiją pirmasis aprašė A.Vijūkas-Kojelavičius, vėlesni jėzuitų ir unitų rašytojai išplėtojo jųgyvenimo ir kankinystės istoriją. Antonijų, Eustachijų ir Joną, kaipvietinius tikėjimo kankinius krikščionis pripažino ir garbino Lietuvosunitų tradicija. XIX a., caro valdžiai ėmus unitus persekioti ir uždarinėtijų cerkves, nuspręsta Šv.Dvasios cerkvėje sukurti stačiatikių kankiniųrelikvijų kulto vietą. 1826 m. po ikonostasu įrengta kripta, 1851 m. jipašventinta, 1852.IV.14. Josifas Semaško iškilmingai perkėlė trijų šventųjųkankinių palaikus į naują relikvijorių, kuriame jie ilsisi ir dabar.Kiekvienais metais birželio 26 d. stačiatikiai švenčia šių relikvijųperkėlimo šventę, specialių pamaldų metu relikvijorius atveriamas, tikima,kad stačiatikių kankinių relikvijos turi gydomąją galią. Pirmojo pasaulinio karo metais vienuolyno archimandritas Tichonas išvežėšventąsias relikvijas į Maskvą. Čia jos išbuvo iki 1946 m., kai Stalinasspecialiu potvarkiu leido grąžinti palaikus į Vilnių. 1997 m. relikvijoriusiš kriptos perkeltas po mediniu baldakimu priešais ikonostasą. Į kriptąnusileidžiama pagerbti metropolito J. Semaškos kapo. Tarybiniais metais vienuolynas veikė. Šiandien vienuolynas užima dukorpusus: vyrų – pietinėje vartų pusėje, namas 2 aukštų, prigludęs priebuv. karmelitų vienuolyno pastatų, XV a. pabaigos- XVI a. pradžios išlikęgotikiniai rūsiai, patalpos išdėstytos vienapus koridoriaus. Fasadai bedekoro. 1821-1825 m. rekonstruotas pagal architekto Džozefo Pusje projektą,yra 13 celių, gyvena 12 vienuolių. Moterų vienuolyno korpusas sklypogilumoje, pietinėje cerkvės pusėje, 2 aukštų, išliko dalis gotikinių XVI a.sienų, rūsiai. 1842-1844 m. rekonstruotas pagal architekto Tomo Tišeckioprojektą, fasadas nedekoruotas, pirmame aukšte įrengta valgykla, kepykla,ūkinės patalpos, antrame – 5 celės. Gyvena 12 vienuolių. Tai vienintelisšiandien Lietuvoje veikiantis stačiatikių vienuolynas. Vienuolyne veikiabiblioteka, skaitomos paskaitos. Iš išlikusių meno vertybių paminėtini:
J.K.Glaubico sukurtas ikonostasas, 1749; trijų stačiatikių kankiniųrelikvijorius, 1852; J.Semaškos dovanota taurė, XIX a.; Patriarcho Tichonokijotas su Sergijaus Radonežskio ikona; Keletas Dievo Motinos ikonų,atvežtų iš Ato vienuolyno, XIX a. R.B.V. Vilnius, Aušros vartų g. 8 Cerkvė ir vienuolynas veikia, tel. (22) 62 64 59 Pamaldų laikas: šiokiadieniais – 7 val. ir 17 val., šeštadieniais – 7val., sekmadieniais – 7 val. ir 10 val.