Vilniaus stačiatikių vienuolynas

VILNIAUS STAČIATIKIŲ VIENUOLYNAS

ir Šv. Dvasios cerkvė
 

Stačiatikių vienuolynas prie Šv. Dvasios cerkvės užima dvi dideles
posesijas, plytinčias ant kalnelio prie Aušros vartų gatvės ir 1808 m.
K.Grunerto nubraižytame Vilniaus plane pažymėtas 17 ir 18 numeriais, dab.
Vilniaus 49 kvartalas. Cerkvė ir vienuolynas veikia nuo 1597 m. 1997 m.
vienuolynas šventė 400 metų jubiliejų.

Stačiatikių vienuolyną sudaro du – vyrų ir moterų – vienuolynų korpusai.
Kadaise abu vienuolynai buvo atskirti tvora. Moterų stačiatikių, senuose
šaltiniuose vadinamų czernicy, vienuolynas šioje vietoje įsikūrė XV – XVI
a. sandūroje, pasak legendos, LDK didžiajai kunigaikštienei Aleksandro
Jogailaičio žmonai Elenai 1495 m. atvykus iš Maskvos į Vilnių ir jjai
padedant. Tėvas Rusijos caras Jonas III įsakė dukrai, ištekančiai už
kataliko lietuvio, nekeisti tikėjimo. Vestuvių apeigos vyko Vilniuje du
kartus: Katedroje ir stačiatikų Skaisčiausios Dievo Motinos metropolinėje
cerkvėje (prie bernardinų bažnyčios). Lietuvių tolerancija krašto gyventojų
tikėjimo atžvilgiu leido paskelbti kitatikę kunigaikštiene, remti jai savo
bendratikius. Aleksandrui tapus Lenkijos karaliumi, lenkai atsisakė
vainikuoti jo rusę žmoną Lenkijos karaliene. Apie ankstesnius stačiatikių
vienuolynus Vilniuje žinių nėra.

Stačiatikės vienuolės, įsikūrusios miesto pakraštyje, pasistatė medinius
vienuolyno pastatus ir mūrinę Apreiškimo koplyčią, prie kurios buvo
kapinaitės. XIX a. šie pastatai perstatyti, koplyčia tapo vienuolyno
korpuso dalimi.

Senovėje sttačiatikių vienuolyno komplekso plotas buvo didesnis negu
dabar. Vienuolynui priklausė greta esantys pastatai dab. Aušros vartų g. 6
ir 8 („Medininkų” restoranas ir Italijos ambasados rezidencija). Čia buvo
ūkinės paskirties patalpos, kurias XIX a. vienuolynas nuomojo, įkurta
parduotuvė, kieme buvo akmeninių antkapių dirbtuvės. Buvusiame
administraciniame vienuolyno n

name (dab. išnuomotas Italijos ambasadai)
gyveno archimandritai.

Dabartinį stačiatikių vienuolyną įkūrė Vilniaus Švč. Trejybės stačiatikių
brolija. 1584 m. kitų Vilniaus cechų ir brolijų pavyzdžiu brolija parengė
savo statutą, kurį 1588 m. patvirtino Vilniuje lankęsis Konstantinopolio
patriarchas Jeremijas II, o 1589 m. jį papildė karalius Zigmantas Vaza,
leisdamas brolijai išlaikyti ligonines, spaustuves, o savo spaude išraižyti
Švč. Trejybės atvaizdą. Brolija veikė prie XVI a. pradžioje Konstantino
Ostrogiškio pastatytos mūrinės Švč.Trejybės cerkvės, tačiau, kai 1596 m.
Lietuvos stačiatikius suskaldė lotynų ir graikų krikščionių Bažnytinė
unija, vadinamieji dizunitai, arba Švč.Trejybės brolija, įsikūrė dabartinio
vienuolyno vietoje, 1597 m. pasistatė medinę Šv. Dvasios cerkvę, prie
kurios įkūrė penkių klasių mokyklą, išdidžiai vadintą kolegija, o senąją
stačiatikių spaustuvę perkėlė į Vievį, toliau nuo Vilniaus. Kadangi šioje
miesto dalyje nuo seno gyveno daug stačiatikių, brolija nesunkiai įsigijo
kelis mūrinius namus, davusius pradžią kolegijai ir vyrų vienuolynui.

Pirmasis vyrų vienuolyno viiršininkas ir mokyklos rektorius buvo Leontijus
Karpovičius (1580-1620), kilęs iš Pinsko stačiatikių šventiko šeimos. Jis
parengė vienuolyno regulą, remdamasis šv. Bazilijaus Didžiojo stačiatikiams
parašyta regula, kurią pavadino „Kinovion’ ili izobraženie Evangel’skogo
inočeskogo obščago žitija.”, ir 1618 m. išspausdino Vilniuje. Buvo
stačiatikių spaustuvės korektoriumi. 1615 m. tėvas Leontijus jau vadinamas
archimandritu, o 1620 m. nominuotas stačiatikių vyskupu, miršta Vilniuje.

Privilegiją mūrinei Šv. Dvasios cerkvei statyti 1633 m. suteikė Lietuvos
Lenkijos karalius Vladislovas Vaza, o statybą prižiūrėjo jau antrasis
vienuolyno viršininkas Meletijus Smotrickis (1578-1633). Šv. Dvasios
atsiuntimo titulo   cerkvė baigta 1638 m. Barokinė trinavė, lotyniško
kryžiaus plano bazilika su kupolu, d
dvibokščiu fasadu, plačiu barokiniu
frontonu, idealiai atitiktų barokinės jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios (1604-
1618) struktūrą, jeigu ne trys pusapvalės apsidės presbiterijoje, būdingos
kitoms mūrinėms Lietuvos cerkvėms (pvz., Švč. Trejybės, 1514), ir fasado
vertikalumą pabrėžiantys bokštai, pastatyti centrinės navos plotyje.
Cerkvės architektūrą smarkiai paveikė XVII a. pradžioje Lietuvoje aktyviai
plitusi jėzuitų propaguota Il Gesu barokinės šventyklos programa, kurios
esmę sudarė dominuojantis kupolas ir priartintas didysis altorius šviesioje
plačios centrinės navos erdvėje, leidžiantis tikintiesiems pajusti Dievo
artumą. Cerkvės ikonostasas turėjo tris altorius: centrinį Šv. Dvasios
atsiuntimo ir du šoninius, skirtus prie cerkvės veikusioms brolijoms –
studentų kolegijos Konstantino ir Elenos titulo bei Šv.Jono Evangelisto
titulo pirklių brolijos. Senoji Švč. Trejybės brolija liko prie centrinio
Šv. Dvasios atsiuntimo altoriaus. Prie cerkvės šiaurinėje pusėje pastatyta
varpinė.

XVI a. pabaiga- XVII a. I-oji pusė – tai Švč. Trejybės stačiatikių
brolijos ir Šv. Dvasios vienuolyno renesanso metas. Diskusinė atmosfera,
kurią XVI a. įžiebė Lietuvos protestantai, tęsė jėzuitai ir unitų veikėjai,
vertė ir stačiatikius neatsilikti, lavintis, skelbti savo idėjas. Šv.
Dvasios vienuolynas išugdė Lietuvai žymių stačiatikių inteligentų: Melecijų
Smotrickį, parengusį pirmąją „Slavų gramatiką” (Vievis, 1619) ir poleminį
traktatą „Trenas” (Vilnius, 1610), archimandritą Petrą Mogilą, 1646 m.
Kijeve išleidusį stačiatikių „Maldyną”. Vienuolynas išlaikė Vievio
spaustuvę, vien P. Mogilos vadovavimo laikais (iki 1647 m.) išleidusią 15
pavadinimų knygų. Vienuolyno mokykloje buvo mokoma rusų, slavų, lenkų,
lotynų ir graikų kalbų, logikos ir dialektikos. Studentų kolegijos brolija
1635 m. išleido lenkišką knygelę mirusio rektoriaus I. B
Bobrikovičiaus
atminimui. Šv. Dvasios vienuolynui buvo pavaldūs kiti LDK stačiatikių
vienuolynai (Minske, Slucke, Vievyje, Pinske), o Šv. Dvasios cerkvė tapo
Lietuvos stačiatikių metropoline šventove.

Vėlesnė Vilniaus miesto istorija paliko skaudžių žymių ir stačiatikių
vienuolyno gyvenime. XVII a. vidurio karai, miesto nuniokojimas, jėzuitų ir
unitų įsigalėjimas, basųjų karmelitų dominavimas prie Aušros vartų
koplyčios nustelbė intelektualiai silpnesnę stačiatikių bendruomenę, kuri
pamažu prarado pozicijas magistrate ir buvo nustumta į miesto ir valstybės
gyvenimo periferiją. Turėjo įtakos ir tai, kad XVII a. pabaigoje LDK
bajorijos dauguma pasirinko katalikybę, o miestiečiai nuskurdo, tad ir
vienuolynas nebeteko turtingų rėmėjų. Šv. Dvasios vienuolynas neišvengė
didžiausių miesto nelaimių: 1701-1709 m. Šiaurės karo ir maro, XVIII a.
vidurio gaisrų, 1794 m. Kosciuškos sukilimo ir 1812 m. prancūzų invazijos.
1749 m. cerkvė sudegė. Ją rekonstravo žymus Vilniaus baroko architektas
Jonas Kristupas Glaubicas (1737-1767). Vietoje sudegusio jis pastatė
barokinį ikonostasą, banguotais karnizais suskaidytą į tris mažėjančius
tarpsnius, papuoštą kolonomis ir skulptūromis. XIX a. 12 ikonostaso
paveikslų sukūrė Vilniaus tapytojas akademistas Ivanas Trutnevas.

XIX a. cerkvė sulaukė dar vienos rekonstrukcijos. Po 1864 m. sukilimo
generalgubernatorius N. Muravjovas išleido potvarkį „likviduoti lotyniškos
dvasios liekanas cerkvių architektūroje” (Vl. Drėma). 1873 m. vietoje žemo,
paslėpto po stogu, būdingo ankstyvajam barokui kupolo pastatytas ant aukšto
būgno iškeltas, kokį ir dabar matome; žymiai pakeistas fasadas- nugriautos
voliutos ir banguotas frontonas tarp bokštų, kuris dar matyti 1834 m.
gatvės išklotinėje. Vėlyvojo baroko formų varpinė perstatyta klasicizmo
stiliumi.

Cerkvėje palaidotų trijų Vilniaus stačiatikių kankinių kulto istorija
prasideda 1364 m., ka
ai Kijevo metropolitas Aleksejus paskelbė jų paminėjimo
dieną. Istorikai laikosi nuomonės, kad Antonijus, Eustachijus ir Jonas 1346
ar 1347 m. valdant Algirdui buvo nužudyti dėl politinių motyvų. Stačiatikių
tradicija skelbia, kad jų būta lietuvių, didžiojo kunigaikščio dvariškių,
slapta priėmusių stačiatikybę ir sekusių Rytų krikščionių papročiais. Už
tai, neva, pagonys, pastebėję juos pasninkaujant, auginant ilgus plaukus ir
barzdas, nukankino ir pakorė ant ąžuolo, augusio dabartinės Švč. Tejybės
cerkvės vietoje. 1547 m. Maskvoje jie buvo oficialiai paskelbti stačiatikių
šventaisiais, balandžio 14 (pagal dab. kalendorių – 27) tapo jų šventės
diena, jie įtraukti į visus stačiatikių religinių švenčių kalendorius,
sukurta šių šventųjų vaizdavimo tradicija. Ikonografiją pirmasis aprašė A.
Vijūkas-Kojelavičius, vėlesni jėzuitų ir unitų rašytojai išplėtojo jų
gyvenimo ir kankinystės istoriją. Antonijų, Eustachijų ir Joną, kaip
vietinius tikėjimo kankinius krikščionis pripažino ir garbino Lietuvos
unitų tradicija. XIX a., caro valdžiai ėmus unitus persekioti ir uždarinėti
jų cerkves, nuspręsta Šv.Dvasios cerkvėje sukurti stačiatikių kankinių
relikvijų kulto vietą. 1826 m. po ikonostasu įrengta kripta, 1851 m. ji
pašventinta, 1852.IV.14. Josifas Semaško iškilmingai perkėlė trijų šventųjų
kankinių palaikus į naują relikvijorių, kuriame jie ilsisi ir dabar.
Kiekvienais metais birželio 26 d. stačiatikiai švenčia šių relikvijų
perkėlimo šventę, specialių pamaldų metu relikvijorius atveriamas, tikima,
kad stačiatikių kankinių relikvijos turi gydomąją galią.

Pirmojo pasaulinio karo metais vienuolyno archimandritas Tichonas išvežė
šventąsias relikvijas į Maskvą. Čia jos išbuvo iki 1946 m., kai Stalinas
specialiu potvarkiu leido grąžinti palaikus į Vilnių. 1997 m. relikvijorius
iš kriptos perkeltas po mediniu baldakimu priešais ikonostasą. Į kriptą
nusileidžiama pagerbti metropolito J. Semaškos kapo.

Tarybiniais metais vienuolynas veikė. Šiandien vienuolynas užima du
korpusus: vyrų – pietinėje vartų pusėje, namas 2 aukštų, prigludęs prie
buv. karmelitų vienuolyno pastatų, XV a. pabaigos- XVI a. pradžios išlikę
gotikiniai rūsiai, patalpos išdėstytos vienapus koridoriaus. Fasadai be
dekoro. 1821-1825 m. rekonstruotas pagal architekto Džozefo Pusje projektą,
yra 13 celių, gyvena 12 vienuolių. Moterų vienuolyno korpusas sklypo
gilumoje, pietinėje cerkvės pusėje, 2 aukštų, išliko dalis gotikinių XVI a.
sienų, rūsiai. 1842-1844 m. rekonstruotas pagal architekto Tomo Tišeckio
projektą, fasadas nedekoruotas, pirmame aukšte įrengta valgykla, kepykla,
ūkinės patalpos, antrame – 5 celės. Gyvena 12 vienuolių. Tai vienintelis
šiandien Lietuvoje veikiantis stačiatikių vienuolynas. Vienuolyne veikia
biblioteka, skaitomos paskaitos. Iš išlikusių meno vertybių paminėtini:
J.K.Glaubico sukurtas ikonostasas, 1749; trijų stačiatikių kankinių
relikvijorius, 1852; J.Semaškos dovanota taurė, XIX a.; Patriarcho Tichono
kijotas su Sergijaus Radonežskio ikona; Keletas Dievo Motinos ikonų,
atvežtų iš Ato vienuolyno, XIX a.

R.B.V.

Vilnius, Aušros vartų g. 8

Cerkvė ir vienuolynas veikia, tel. (22) 62 64 59

Pamaldų laikas: šiokiadieniais – 7 val. ir 17 val., šeštadieniais – 7
val., sekmadieniais – 7 val. ir 10 val.

Leave a Comment