Vestuvių tradicijos

Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir gimimą, keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Rengiantis vestuvėms, būtina ne tik pasiruošti suorganizuoti įvairius atrakcijonus, bet ir paskaityti literatūros apie mūsų liaudies tradicijas, pavartyti tautosakos – dainų, patarlių, mįslių, žaidimų rinkinius. Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Apie 80% liaudies dainų – vestuvinės, vestuvių paapročių aprašymai ilgiausi. Šeima buvo dorinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija.
Pasirengimas sutuoktuvėms, jei numatoma kelti vestuves, – ir joms – prasideda santuokai reikalingos apeiginės simbolikos atributų pasirūpinimu. Tokiai atributikai priskiriami sutuoktuvių žiedai, jaunosios veliumas, jaunojo, pabrolių, pamergių, piršlio, svočios, svoto, piršlienės skiriamieji ženklai – gėlytės, juostos, rūtos jaunosios vainikėliui, gėlės jaunosios, svočios, pamergių puokštėms ir kt. Vestuvės – tradicijų ir papročių pynė. Daugeliui gali būti keista, ką simbolizuoja vienas ar kitas, rodos, neatsiejamas vestuvių atributas.

Apeiginės attributikos parūpinimas

Pagal tradiciją sutuoktinių žiedais pasirūpina jaunasis – tai jo dovana išrinktajai. Tačiau kartais jauniesiems sutuoktuvių žiedus dovanoja jų tėvai ar giminės. Jeigu jaunieji turi žiedus, tai per sutartuves užmauna juos vienas kitam ant kairės rankos bevardžio piršto. Tai – sužadėtuvių paprotys, re

eiškiantis susitarimą tuoktis, tradicinis ženklas, kad vaikinas turi savo išrinktąją, o mergina – išrinktąjį. Jeigu iki sutartuvių sužadėtiniai dar neturi žiedų, juos atsineša atvykdami tuoktis ir “sutuoktuvėse užmauna vienas kitam ant dešinės rankos bevardžio piršto”. Taigi sutuoktuviniai žiedai šiuo metu yra privaloma sutuoktuvių apeigų atributikos dalis.

Jaunieji vestuvinius drabužius, o jaunoji ir veliumą dažniausiai įsigyja už tėvų pinigus, išskyrus atvejus, kada jaunieji yra ekonomiškai savarankiški. Tautinę juostą piršliui su įrašu “Piršliui – melagiui”, o kai į palydą yra pakviesta viena ar daugiau porų svotų, ir svotams (jiems be įrašo) dažniausiai nuperka jaunoji, rečiau – svočia. Pastaruoju metu pabroliams ir sau gėlytes užsako padaryti pamergės tokios spalvos, kaip ir jų suknelės. Svočiai, piršliui raudonos spalvos medžiagines gėles dažniausiai parūpina jaunoji arba pagal susitarimą – svočia. Dėl gėlių rūūšies jaunosios ir svočios puokštėms taip pat susitariama iš anksto.

Tradiciniai vestuvinių apeigų veikėjai būdavo piršlys, jaunikis, nuotaka, pastarųjų dviejų tėvai, pamergės, pabroliai, svočios, kraitvežiai, muzikantai, svečiai. Nuotakos pusei atstovauja du pabroliai, 1-3 svočios su savo vyrais, 1-2 kraitvežiai, kvieslys (kuris kviečia į vestuves), 1-2 muzikantai. Jaunojo pusę sudaro jaunikis, piršlys su piršliene, 4 pabroliai, 2 svočios su savo vyrais, kvieslys, 1-2 muzikantai. Vienas tarp pabrolių ir viena tarp pamergių buvo vyriausi. Svečiais kviečiami jaunųjų giminės ir kaimynai. Be kviestųjų dar XX a. viduryje į vestuves iš tolimesnių kaimų su
usirinkdavo nekviestas vyriškas jaunimas, vadinamieji pašaliečiai. Jie nebuvo vaišinami, turėjo teisę tik pasišokti.

Lietuvių vestuvių apeigos suskirstytos į liūdnąją ir linksmąją dalis, taip parodant, kad tuokiantis vyksta esminis žmogaus perversmas – žmogus negrįžtamai pereina iš vieno gyvenimo tarpsnio, į kitą, taip kaip gimdamas ar mirdamas. Galima pastebėti, kad jeigu paprotys ar apeiga yra vestuvėse, tai panašų paprotį rasim ir gimtuvių ar laidotuvių apeigose. Mūsų protėviams tai buvo panašios būklės, kuriose atsiduriama pereinant kritinius žmogaus būties taškus. Tai, ką šiuolaikinis žmogus pamiršo ir nesuvokia – būties ir gyvybės reiškimosi slėpinius, visa tai žinojo mūsų senoliai, pvz.: kodėl lietuviškose vestuvėse buvo verkiama? Kodėl daugelis papročių yra tokie, kaip ir laidotuvių? Jau buvo minėta, kad vestuvinis virsmas reiškia numirimą senajai būčiai, t.y. „miršta“ bernelis ir mergelė, kartu „miršta“ ir jaunystė, bet „prisikelia“ vyru ir moterimi, jie tampa pilnateisiais visuomenės nariais. Todėl antroji vestuvių dalis – linksma. Joje aidi džiaugsmingi prisikėlimo motyvai. Giedama giesmė „Iš verksmo stojos linksmybė, mirtis pražydo gyvybe“.

Pasirenkant santuokai gyvenimo draugą svarbų vaidmenį vaidino tiek išrinktojo fizinės bei moralinės savybės, tiek jo giminės garbingumas. Lietuvos kaimuose ne tik mergina, bet ir jo tėvai žiūrėjo, kad jaunikis būtų iš doros, garbingos tvarkingos, darbščios ir turtingos šeimos, nes liaudies išmintis mokė: “koks paukštis, tokius ir kiaušinius deda“. Re
enkatis gyvenimo draugą, žiūrėta, kad nebūtų tinginys, girtuoklis, kad būtų kilęs ne iš to paties, bet tolimesnio kaimo. Manyta, kad vesti iš to paties kaimo nėra gerai, nes vaikai gali gimti nesveiki. Pastarasis tikėjimas buvo paremtas racionaliu liaudies mąstymu. Saugantis sutuoktinius nuo galimos giminystės ir kraujo ryšio. Jaunimas susipažindavo šokiuose, talkose, eidami i bažnyčią, turguose, jomarkuose. Jei patikdavo vienas kitam, tai trumpiau draugaudavo, jei nepatikdavo-ilgiau 2-3 metus. Trumpiausias draugystės laikas 3 savaitės, nes bažnyčioje 3 iš eilės sekmadienius skelbdavo užsakus. Ilgai draugaujančius seni žmonės perspėdavo “ilgai iešmą bedrožiant, šuo kepsnį nuneša“. Sutuoktinio pasirinkimui turėjo amžiaus kriterijus.

Prieš vedybas jaunikis siųsdavo piršlius, prieš tai jaunųjų tėvai išsiklausinėdavo kaimynų, o būsimieji sutuoktiniai-bendraamžių apie vieno, ar kito šeimą. Piršliai važiavo tik pas turtingas ūkininkes. Neturtintos merginos, kurios dalių neturėjo, piršlių nesulaukdavo. Atvažiavę piršliai apie merginos tvarkingumą spręsdavo iš jos namų aplinkos. Rūtų darželis buvo merginos asmens reprezentantas. Piršliams sutarus dėl vedybų, jaunosios tėvai ir duktė į vyro ūkį važiuodavo ūkvaizdžiais. Per ūkvaizdžius sutardavo dėl pasagos ir gyvenamosios vietos. Susitarę dėl vestuvių, jaunieji nešdavo užsakus. Tris savaites iš eilės kunigas skalbdavo bažnyčioje apie būsimas vestuves, kad išaiškėtų ar nėra kliūčių santuokai, ar nėra nesantuokinio kūdikio. Atvykus į vyro namus jaunuosius prie durų sutikdavo tėvai, o iš bažnyčios sugrįžusius jaunuosius tėvai pa
asitikdavo prie apvainikuotų durų. Priimdavo tarpdury su duona, druska ir stikline degtinės.

Vestuvinio virsmo eiga padalinta į tris etapus: pirmasis etapas – parengiamasis. Tai įvedimas į vestuvinį virsmą. Jį sudaro papročiai ir apeigos, atskiriantys nuo jau išgyvento būties tarpsnio. Antrasis – kulminacinis, arba perėjimo etapas – pats virsmas. Ir trečiasis – išvedimas iš virsmo, apimantis papročius, įvedančius į naujos kokybės gyvenimo tarpsnį.

Tradiciniai lietuvių vestuvių papročiai XIX amžiuje – XX amžiaus pirmojoje pusėje ėmė nykti, tačiau svarbiausi jų elementai išliko. Lietuviai vestuves ruošdavo vėlai rudenį, žiemą, t.y. spalio, lapkričio, sausio ir vasario mėnesiais, laisvesniu nuo ūkio darbų metu.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tradicinių lietuvių vestuvių papročių modelį sudarė trijų chronologiškai skirtingų ciklų – piršlybų, vestuvių ir sugrąžtų apeigos. Šiuose apeigose buvo nemaža dramatizmo, simbolinės, net maginės prasmės. Jos buvo įtaigios savo emocionalumu, turtingos folkloro elementų.

Vestuvėse daugiausia atliekami šiuolaikinės estrados kūriniai: jų pageidauja dauguma svečių per labaryčio koncertą. Atlikimo lygis priklauso nuo muzikantų kvalifikacijos ir meninio skonio. Per vestuves dainuojama daug ir įvairių dainų, tačiau naujoviškų vestuvinių dainų neišgirsi, o senąsias apeigines danas mažai kas bemoka. Senosios vestuvininkų apdainavimo dainos, dažniausiai perfrazuotos, pridedant trafaretinius priedainius, dainuojamos tik prašant iš jaunųjų ir jų palydos lauktuvių, bet ir tai dažniausiai tik tada, jei atsiranda balsingų pagyvenusių svečių. Apmaudu, bet dalis muzikantų nemoka pagroti net liaudies dainų melodijų. Jaunimas taip pat retai uždainuoja, juo labiau liaudies dainą: laukia, kol pradės pagyvenusieji.

Šiuolaikinėse vestuvėse labai maža arba ir visai neinama ratelių, nežaidžiamų žaidimų. Šokiai skiriami tik jaunimui. Vyresnio amžiaus svečiai, nemokantys šiuolaikinio šokio ar neturintys jiems sveikatos, lieka pasyvūs stebėtojai, net nuobodžiauja. Piršlys ir svočia dabar iš anksto kruopščiai pasirengia savo pareigoms: susirašo būsimų apeigų ir savo kalbų scenarijų. Tuo tarpu pabroliai ir pamergės vestuvėse kokių nors pareigų neturi. Vertėtų kaip tik jiems pasimokyti lietuvių liaudies žaidimų, ratelių ir juos organizuoti protarpiais tarp šokių. Į žaidimus, ratelius būtų galima įtraukti ir pagyvenusius svečius, kurie savo ruožtu pamokytų jaunimą jau primirštų liaudiškų linksminimosi būdų ir formų.

Palyginti naujas dalykas vestuvėse – humoristinė, daugiausia eiliuota kūryba: sveikinimo kalbos, patarimai, linkėjimai, įsakymai jauniesiems, šeimos meniu, jaunųjų charakteristikos, “pasai”, diplomai, taip pat laikraštėliai, gėrimo butelių pieštos etiketės, įvairūs medaliai ir kt. Dauguma šios kūrybos pavyzdžių per paskutinius dešimtmečius yra paplitę visoje šalyje.

Vestuvių papročiuose ir tautosakoje nuo seno yra erotizmo bruožų. Tyrinėtojų įrodyta, jog tai visoms Europos tautoms būdingos vaisingumo skatinimo magijos pėdsakai. Panašių bruožų randame ir šiuolaikinėje lietuvių vestuvių tautosakoje, ypač dainose, laikraštėlių medžiagoje. Vestuvių organizatorių pareiga – naudojant įvairius praeities ir dabarties liaudies kūrybos žanrus, praturtinti šiuolaikinių vestuvių tradicijas naujais turiningais elementais, stengtis, kad pati šventė būtų ir patraukli, ir įsimintina, ir kultūringa, ir įdomi, ir prisidėtų prie šeimos stiprinimo.

Dar viena vetuvių tradicija – svočios išvežimas. Pakorus piršlį, iš vestuvių išvežama svočia kaip nereikalinga. Pabroliai, svečiai, muzikantai, svočią pasodinę į geldą, karučius, vonelę ar pan. pavėžina aplink sodybą, nutempia pas kaimynus ar į balą “skandinti”. Piršliui ar jaunajam ją išpirkus, pargabenama tokiu pat būdu atgal į vestuves. Svočiai būti taip pavėžintai – garbę, todėl už tai nepykstama.

Baigiantis vestuvėms, stengiamasi pavogti jaunąją. Ją iš jaunojo pavagia svečiai, tariamai išsivedę šokti ar kitu parankiu momentu, uždaro vonioje ar kitame nuošaliame kambaryje. Kartais jaunoji automobiliu išvežama iš sodybos, tačiau toks “pavogimas” nelaikomas jos paslėpimu: paslėpti būtina pačioje sodyboje, kad jaunasis galėtų susiieškojęs ją išpirkti. Iš pabrolių vagiamos pamergės, iš piršlio – svočia. Tad antrąją vestuvių dieną, piršlys bei pabroliai visą laiką akylai saugo savo porą. Šiuo metu – tai visoje Lietuvoje įprastos vestuvininkų išdaigos.

Kol nebuvo piršlio korimo apeigos, marti apdovanodavo vyro tėvus ir kitus artimus gimines, taip pat jaunikio pulką. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais marčios dovanos buvo jos pačios rankų darbai – drobės stuomuo marškiniams, rankšluostis, vaikams – juostelės. Marčios dovanas išdalijus, būdavo dedama ant stalo lėkštė ir maršalka šaukdavo pavardėmis gimines ateiti marčios apdovanoti. Kartais iškviečiama ir svečio žmona, o jeigu yra – ir kiti tos šeimos nariai. Pašauktasis atėjęs meta kiek pinigų į lėkštę. Juo daugiau meta, tuo gražiau. Tai labai sena jaunojo ir jaunosios giminių giminystės sutvirtinimo tradicija. Pasikeitimas dovanomis yra buvusi viena iš sąlygų santuokai įteisinti. Šiuolaikinėse suvalkiečių vestuvėse dovanojimų apeiga tebėra išlikusi savo tradicine forma. Dabar dovanos duodamos arba pirmąją vestuvių dieną po pirmojo susėdimo, arba keltuvių rytą prieš labarytį, arba, dažniausiai, prieš marčpietį.

IŠVADOS

Krikščioniškosios vertybės lietuvių liaudies papročiuose atsispindėjo renkantis tiek gyvenimo draugą, kiek ir pačios vestuvės bei apiegos. Vestuvės buvo didelė kaimo šventė bei šventa sąjunga, priesaika vienas kitam prieš Dievo akivaizdą. Santuokos principus vėlesniu laiku žeidė nesantuokiniai vaikai, vaikų nenorėjimas, išdavystės. Visa tai puikiai atsispindi ir šiuolaikiniame gyvenime.

Leave a Comment