K. Donelaicio Metai, Rudens gerybes

K. Donelaičio metų ištraukos interpretacija

Kristijono Donelaičio poema “Metai” yra pirmas didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys, parašytas lietuvių kalba., savo turiniu, nauju požiūriu į valstietį “būrą” bei stilistiniu santūrumu reikšmingas Lietuvos literatūros istorijoje. “Metai” yra sudėtingas daugiaplanis kūrinys, kuris neturi vientiso siužeto. Poemos forma, eiliavimo būdas, daugelis kitų išraiškos priemonių siejami su antikine literatūra. Poemoje nemažai krikščioniškų pamokymų, citatų ir Biblijos perpasakojimų. Vis dėlto labai svarbi ne tik literatūra bei asmeninė autoriaus patirtis, – kaimiška lietuvių kalba K.Donelaitis pasakoja apie lietuvių valstiečio gyvenimą., joo džiaugsmus ir rūpesčius, kartu pavartodamas ir didaktinius motyvus. “Metus” sudaro keturios didelės dalys: “Pavasario linksmybės”, “Rudenio gėrybės”, “Vasaros darbai”, “ Žiemos rūpesčiai”, todėl yra artima klasicizmo epochai. Analizuojamoji ištrauka yra iš :Rudenio gėrybių”.

Ištrauka yra iš pačios :Rudenio gėrybių” pradžios, todė pasakojama apie gamtos kaitą, apie laiko ratą. Pasakotojas pradeda kalbėti apie saulę, kuri yra visko pradžia., kūrinyje tapatinama su Dievu, gamtos kūrėju. Ištraukoje saulelė ritasi, tai judėjimo momentas. Ristis gali tik apvalūs daiktai, kurie neturi nei pradžios, nei pabaigos, yra ciikliški, kaip ir visa gamta, metai. Visada po žiemos ateis pavasaris, po rūpesčių dziaugsmas, po gimimo – mirtis.

Autorius pasakojimą pradeda nuo viršaus: aptariama saulė toliau leidžiasi žemyn, atsiranda kiti gamtos gaivalai, esantys tarp skliauto, Dievo ir žemės. Tai vėjai, kurie pradeda “m

mūdraut”, dėl kurių orai atšalo. Leidžiantis žemiau atsiranda žmonės, jie artimi žemei, todėl tos ribos tarp žmonių ir žemės sluoksniu lyg ir nepalieka, ji natūraliai išnyksta pabrėždama tai, kad žmogus yra labai priklausomas nuo gamtos. Jei vasarą derlius nenusiseka, žmonės badu miršta, o jei geri metai buvo, tai ir žmonėms gerai. Todėl ištraukoje žemė ir žmonės nuolatos lyginami apibūdinant rudens orus: “Vyžos su blogais sopagais vandenį siurbia / Ir bjaurus purvo kaip kartą mydami mirko”.

Pasakotojas išskiria žmonių vargingumą ir jų beviltišką kovą su gamtos išdaigomis. Tačiau nors ir būrų gyvenimas yra varganas, nors jie dėl gamtos daug sunkumų patiria, tačiau ją jie gerbia, myli: “Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos, / Nei kisieliaus antagonius pleškėdami taško”. Toks būrų gyvenimas: jei neegali pakeisti – susitaikyk. Net prisiminimai blogą valandą yra susieti su gamta., su laiko ratu: “Ak, kur dingot giedros jūs gi pavasario dienos”. Jie svajoja ne apie šiltą kambarį ar šiltus rūbus, o apie gamtos dovanas. Tačiau pati gamta būrus sugrąžina į tikrą gyvenimą, lyg pamokydama, kad reikia gyventi dabartimi, tvirtai stoveti ant kojų, jei nori išgyventi. Gamta moko, tai Švietimo epochos atgarsiai.

“Metuose” yra ir Baroko atspindžių. K. Donelaitis pasakoja valstietiška kalba, vaizduoja sunkų valstiečio gyvenimą: “Kur pirm du kuinu lengvai mums pa
avežė naštą, / jaugi boba keturiais arkliais pavežioti nepigu.

Ištrauka yra poetinė įtampa tarp dabarties ir praeities prisiminimų.

K. Donelaitis rašė ne sau, jis rašė būrams, todėl vaizdavo jų gyvenimą, jų kalbą, tačiau būdamas išsimokslinęs ir talentingas žmogus paprastume surado genialumą. “Metai: apima daug epochų, talpina savyje ir dvasininką, ir būrą. K. Donelaitis aprašė niekam nesvarbų būro gyvenimą paminėdamas jo smulkias dalis, iš kurių ir susideda būrų likimas. “Metai” tarsi pasakoja mūsų istoriją.

Leave a Comment