Velykų papročiai Lietuvvoje

3170 0

VELYKOS

2008m.

TURINYS

Velykos- tai. ......................3psl.

Pavadinimo kilmė...................4psl.

Papročiai........................5psl.

Velykų data.......................6psl.

Atvelykis........................7psl.

Kiaušinių marginimas..................8psl.

Velykė..........................9psl.

Pramogos, apeigos..................10psl.

Velykų naktis......................14psl.

Velykų rytas......................17psl.

Tinklapiai, kuriais naudojausi:

http://lt.wikipedia.org/wiki/V%C4%97lykos

http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Velykos.htm

http://day.lt/sventes/straipsniai/velykos

http://www.google.lt/

Velykos- tai.

Šventos Velykos – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).

Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šėtoną). Kai kurių protestantų supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmes.

Į Velykas, kaip ir kiitas krikščioniškas šventes yra įsilieję ir pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai.

Velykos nėra švenčiamos fiksuotą metų dieną pagal Grigaliaus kalendorių. Jų data priderinta prie žydų šventės, kurios data nustatoma pagal mėnulio kalendorių.

3

Pavadinimo kilmė

Manoma, jog lietuviškas Velykų pavadinimas kilęs iš baltarusiško šventės pavadinimo Velikyj dienj, reiškiančio Didžioji diena. Kita hipotezė yra, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po piirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiamos kaip gamtos atgimimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus atgimimu.

4

Papročiai

Dalis Velykų papročių – eiti anksti ryte į bažnyčią, eiti aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kančių kelią ir panašiai – tai krikščionybės suformuoti papročiai.

Likę papročiai –

marginti kiaušiniai ir kitkas. – kilę iš pagonių pavasario gamtos atgimimo šventės.

Suaugusieji eidavo lalauti. Pasiėmę barškučius jie eidavo į laukus ir laimino jų šeimininkus dainomis. Lalavimu ši apeiga vadinama todėl, kad dainų priedainiuose būdavo žodžiai : „ai lalu lalu“ , „ei lalo“ ir pan. Manoma, kad lalavimas seniau buvo skirtas deivės Lelos garbei. Vėliau į jį įtraukta netgi krikščioniškų elementų, pvz.:

„Kur akėta, te gyvuoja, ei lalo

Kur užsėta, te žaliuoja, ei lalo

Šventas Jurgis rasą krėtė, ei lalo

Šventas Jonas mėšlą vežė, ei lalo

Šventas Jokūbas rugius kirto, ei lalo

Šventa Ona pėdus rišo, ei lalo.“

5

Velykų data

Katalikų Bažnyčioje Velykų šventimas prasideda Didijį Ketvirtadienį, ir tęsiasi visą velykinį laikotarpį, iki Kristaus žengimo į dangų šventės. Didijį ketvirtadienį ir penktadienį einami kryžiaus keliai, ir minimas Viešpaties nukryžiavimas bei mirtis už mylimą žmoniją.
Didijį Penktadienį, kuomet Viešpats guli kape, o pasaulį sukausčiusi pasimetimo, baimės ir nevilties atmosfera, Bažnyčia yra paskelbusi griežto pasninko dieną.

Šeštadienį, kuris ne visur vadinamas Didžiuoju, nusileidus saulei pradedamas švęsti Velyknaktis. Nakties tamsoje švenčiama iškilminga „nakties, šviesesnės už dieną“ liturgija, bažnyčiose susirinkę tikintieji apšviečia aplinką savo atsineštomis uždegtomis žvakėmis. Šios nakties apeigų prasmė- prisipažinti esantiems kaltiems, ir savo kaltėje, tamsybėje, pamatyti tikrąją šviesą, kurios nėra pastebima būnant dienoje, viduje manant kad nesame nusidėję. Šių apeigų metu skaitoma ypatingai daug Šventojo Ra

ašto ištraukų, kuriose pranašaujamas Mesijo atėjimas ir visus žmones atpirksianti dieviška, atsiduodanti meilė, giedamos psalmės. Palaimintosios Nakties kulminacija- prisikėlimo žinia. Nuo šio momento galima vėl groti vargonais, kas katalikų bažnyčiose yra draudžiama per Didijį Tridienį.

6

Atvelykis

Dar vadinamas Velykėlėmis. Švenčiamas pirmąjį sekmadienį po Velykų. Tą dieną ridenami kiaušiniai, supamasi sūpynėse, krikšto motinos lanko savo krikšto vaikus.

Iki pat šiol Velykų simbolis ir pagrindinis patiekalas – kiaušinis. Kodėl?

Kiaušinis nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė.

Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas, o žaliais kiaušiniais gydytas moterų nevaisingumas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios.

Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, pastarieji tais metais duos gerą derlių.

7

Kiaušinių marginimas

Kiaušinių marginimas: Nuo seno tikėta, kad jis turi magiškos galios. Lietuvoje rasta margintų kiaušinių, kurie mus pasiekė dar iš XIII a. Lietuvoje kiaušiniai dažniausiai marginami rašytiniu, skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu. Kiaušiniai marginami Velykų šeštadienį. Saulučių skutinėjimas ant kiaušinių – tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždučių skutinėjimas – laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukų skutinėjimas – pavasarį pabus gyvybė. Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia – bundančią augmeniją, geltona – prinokusius javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų.

Namuose saugomi margučiai tu

urėdavo saugoti sodybą nuo Perkūno.

8

Velykė

Velykė: Gerokai primirštas Velykų personažas, savotiškai panašus į Kalėdų senelį.

Seniau Velykų rytą vaikai prabudę dažnai rasdavo ant namų palangės padėtų dovanų – po du kiaušinius. Tai būdavo Velykės dovana. Vaikai tikėdavo, kad ji, anot mažylių tėvelių pasakojimų, gyvena kažkur pamiškėje, moka gražiai marginti kiaušinius, atėjus pavasariui, primargina jų daugybę, sudeda visus į vaško arba cukraus vežimą, pasikinko į jį miško ilgaausius ir išvažiuoja pas gerus vaikus. Naktį visus juos aplanko ir apdovanoja.

9

Pramogos, apeigos

Miegančiųjų žadinimas, velykavimas: Iki Velykų kiekvienas stengiasi, kad išsprogtų jo iš pamiškės parsineštos beržo šakelės. Velykautojai stengiasi prabusti anksti ryte ir, pasiėmę išsprogusias beržo šakeles, nuplakti (pažadinti) kitus. Tie, kuriuos užtinka bemiegančius ir nuplaka, turi duoti velykautojui bent po kiaušinį.

Kiaušinių ridinėjimas: Ridinėjama visoje Lietuvoje ir ne bet kaip, o per specialiai padarytą lovelį. Visi stengiasi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma tapti nugalėtoju ir pavasarį patikėti, kad tie metai tau bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis.

Kiaušinių mušimas: Žaidime dalyvauja tiek vaikai, tiek jauni, tiek ir seni. Žaidimo esmė – išsiaiškinti tą, kuris moka išsirinkti stipriausią kiaušinį (medinis, kitas, dirbtinai sutvirtintas, sustiprintas kiaušinis netinka).

Kiaušiniavimas: Kiaušiniauti įprasta tik mažamečiams vaikams (iki 7-8 metų amžiaus). Atėjęs į svečius, vaikas turi padeklamuoti posmą „Aš mažas vaikelis, ka

aip pupų pėdelis, prie . (slenksčio?) stoviu, kiaušinuko noriu“. Po to jis turi įsikišti pirštą į burną ir laukti. Tai ženklas, kad vaikas nori vieno kiaušinio. Jei

10

įsikiši du pirštus, reiškia, kad prašai dviejų.

Daugiau gvieštis nereikėtų, nes kuklumas puošia ir mažus vaikus.

Dėdinėjimas: Jaunuoliai per Velykas pramogaudami prasimano ir dėdinėti – eiti pas merginas prašyti kiaušinių. Viskas gerai, jei mergina tais kiaušiniais iš anksto yra apsirūpinusi, o jei ne, vyriokai gali paimti ją už parankių, nuvesti į vištidę ir patupdyti į vištos gūžtą, kad ši kiaušinį išperėtų.

Lalavimas: Tradicinė Velykų apeiga. Kaimo gyventojai pasiimdavo barškalus, eidavo apie laukus ir barškindami dainuodavo dainas, kurių priedainiuose būdavo „ai lalu lalu“, „ei lalo“ ir kt. Taip, lalautojų supratimu, jie kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis žmonės juos apdovanodavo už dainas ir palinkėjimus.

Laistymasis vandeniu: Šis Velykų paprotys nuo seno žinomas ir Žemaitijoje. Balys Buračas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ (Vilnius, „Mintis“, 1993, p. 208) aprašo Betygalos apylinkėse užrašytą Velykų ryto laistymosi vandeniu tradiciją, kai anksti ryte vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami nešdavosi butelį vandens, su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas

11

šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas,

joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.

Supimasis sūpuoklėse: Dabar tai dažniausiai tik vaikų ir jaunimo pramoga, o seniau supdavosi ir vyresnio amžiaus žmonės. Tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, tuo ilgesnis jų pluoštas. Supantis dainuojamos sūpuoklinės dainos. Sūpynės dažniausiai įrengiamos ant kalnelių, tarp dviejų greta augančių medžių.

Išsamiai raseiniečių žemaičių Velykas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ aprašo Balys Buračas (p. 215-217). Čia jis nurodo, kad Velykų dieną yra daug visokių draudimų:

* Velykų dieną negalima ilgai miegoti – galvą ilgai skaudės.

* Skaudės galvą ir jei Velykų dieną galvą šukuosi (šukuok tik Velykų išvakarėse).

* Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikščioti. Jei vis dėlto kas nors ateina, tam reikia duoti kailinius blusinėti.

* Per Velykas negalima žemės judinti ar kitaip ardyti, nes priešingu atveju vasarą ledai javus išmuš.

12

Neužmiršk, kad.

* Velykų dieną reikia šaudyti į viršų (Žemaitijoje seniau

šaudydavo net bažnyčių šventoriuose). Taip nubaidysi nuo gyvenvietės, namų visas negandas, piktas dvasias.

* Jei Velykų rytą, dar prieš saulėtekį, nusiprausi šaltu vandeniu, jokie skauduliai neaugs.

* Velykų rytą nuluptų kiaušinių kevalus sudeginsi krosnyje – naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.

* Kad namuose visus metus būtų skalsa, pirmąjį nuluptą kiaušinį prie Velykų stalo supjaustyk į tiek dalių, kiek už stalo sėdi žmonių, visiems jiems po dalelę to kiaušinio padalink.

13

Velykų naktis

Velyknakčio budėjimuose keistu deriniu susipynė senieji pavasarinio virsmo ir krikščioniškųjų Velykų švenčių papročiai. Tačiau senieji papročiai, ne kartą draudžiant bažnytinei vyresnybei, pamažu išnyko. Telšių vyskupas J. Staugaitis 1926 m. dar kartą uždraudė persirengėlių pasirodymus kaip „reiškiančius nepagarbą didingai Kristaus prisikėlimo rimčiai.“

Žmonėms budint ir besimeldžiant prie Kristaus kapo, bažnyčiose ir šventoriuose pasirodydavo kareiviai, saugantys Kristaus kapą, įvairūs persirengėliai, kurie šaudydavo Gavėną, varydavo silkę, šaudydavo iš patrankų ir krėsdavo įvairiausius kitus pokštus. Jaunuoliai labai norėdavo b

. . .

Join the Conversation

×
×