Velykų papročiai Lietuvvoje

VELYKOS

2008m.

TURINYS

Velykos- tai. ......................3psl.
Pavadinimo kilmė...................4psl.
Papročiai........................5psl.
Velykų data.......................6psl.
Atvelykis........................7psl.
Kiaušinių marginimas..................8psl.
Velykė..........................9psl.
Pramogos, apeigos..................10psl.
Velykų naktis......................14psl.
Velykų rytas......................17psl.

Tinklapiai, kuriais naudojausi:

http://lt.wikipedia.org/wiki/V%C4%97lykos
http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Velykos.htm
http://day.lt/sventes/straipsniai/velykos
http://www.google.lt/

Velykos- tai.

Šventos Velykos – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).
Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šėtoną). Kai kurių protestantų supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmes.
Į Velykas, kaip ir kiitas krikščioniškas šventes yra įsilieję ir pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai.

Velykos nėra švenčiamos fiksuotą metų dieną pagal Grigaliaus kalendorių. Jų data priderinta prie žydų šventės, kurios data nustatoma pagal mėnulio kalendorių.

3
Pavadinimo kilmė

Manoma, jog lietuviškas Velykų pavadinimas kilęs iš baltarusiško šventės pavadinimo Velikyj dienj, reiškiančio Didžioji diena. Kita hipotezė yra, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po piirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiamos kaip gamtos atgimimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus atgimimu.

4
Papročiai

Dalis Velykų papročių – eiti anksti ryte į bažnyčią, eiti aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kančių kelią ir panašiai – tai krikščionybės suformuoti papročiai.
Likę papročiai –

marginti kiaušiniai ir kitkas. – kilę iš pagonių pavasario gamtos atgimimo šventės.

Suaugusieji eidavo lalauti. Pasiėmę barškučius jie eidavo į laukus ir laimino jų šeimininkus dainomis. Lalavimu ši apeiga vadinama todėl, kad dainų priedainiuose būdavo žodžiai : „ai lalu lalu“ , „ei lalo“ ir pan. Manoma, kad lalavimas seniau buvo skirtas deivės Lelos garbei. Vėliau į jį įtraukta netgi krikščioniškų elementų, pvz.:
„Kur akėta, te gyvuoja, ei lalo
Kur užsėta, te žaliuoja, ei lalo
Šventas Jurgis rasą krėtė, ei lalo
Šventas Jonas mėšlą vežė, ei lalo
Šventas Jokūbas rugius kirto, ei lalo
Šventa Ona pėdus rišo, ei lalo.“

5
Velykų data
Katalikų Bažnyčioje Velykų šventimas prasideda Didijį Ketvirtadienį, ir tęsiasi visą velykinį laikotarpį, iki Kristaus žengimo į dangų šventės. Didijį ketvirtadienį ir penktadienį einami kryžiaus keliai, ir minimas Viešpaties nukryžiavimas bei mirtis už mylimą žmoniją. Didijį Penktadienį, kuomet Viešpats guli kape, o pasaulį sukausčiusi pasimetimo, baimės ir nevilties atmosfera, Bažnyčia yra paskelbusi griežto pasninko dieną.
Šeštadienį, kuris ne visur vadinamas Didžiuoju, nusileidus saulei pradedamas švęsti Velyknaktis. Nakties tamsoje švenčiama iškilminga „nakties, šviesesnės už dieną“ liturgija, bažnyčiose susirinkę tikintieji apšviečia aplinką savo atsineštomis uždegtomis žvakėmis. Šios nakties apeigų prasmė- prisipažinti esantiems kaltiems, ir savo kaltėje, tamsybėje, pamatyti tikrąją šviesą, kurios nėra pastebima būnant dienoje, viduje manant kad nesame nusidėję. Šių apeigų metu skaitoma ypatingai daug Šventojo Ra

ašto ištraukų, kuriose pranašaujamas Mesijo atėjimas ir visus žmones atpirksianti dieviška, atsiduodanti meilė, giedamos psalmės. Palaimintosios Nakties kulminacija- prisikėlimo žinia. Nuo šio momento galima vėl groti vargonais, kas katalikų bažnyčiose yra draudžiama per Didijį Tridienį.

6
Atvelykis

Dar vadinamas Velykėlėmis. Švenčiamas pirmąjį sekmadienį po Velykų. Tą dieną ridenami kiaušiniai, supamasi sūpynėse, krikšto motinos lanko savo krikšto vaikus.

Iki pat šiol Velykų simbolis ir pagrindinis patiekalas – kiaušinis. Kodėl?

Kiaušinis nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė.
Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas, o žaliais kiaušiniais gydytas moterų nevaisingumas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios.
Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, pastarieji tais metais duos gerą derlių.

7
Kiaušinių marginimas

Kiaušinių marginimas: Nuo seno tikėta, kad jis turi magiškos galios. Lietuvoje rasta margintų kiaušinių, kurie mus pasiekė dar iš XIII a. Lietuvoje kiaušiniai dažniausiai marginami rašytiniu, skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu. Kiaušiniai marginami Velykų šeštadienį. Saulučių skutinėjimas ant kiaušinių – tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždučių skutinėjimas – laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukų skutinėjimas – pavasarį pabus gyvybė. Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia – bundančią augmeniją, geltona – prinokusius javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų.
Namuose saugomi margučiai tu

urėdavo saugoti sodybą nuo Perkūno.

8
Velykė

Velykė: Gerokai primirštas Velykų personažas, savotiškai panašus į Kalėdų senelį.
Seniau Velykų rytą vaikai prabudę dažnai rasdavo ant namų palangės padėtų dovanų – po du kiaušinius. Tai būdavo Velykės dovana. Vaikai tikėdavo, kad ji, anot mažylių tėvelių pasakojimų, gyvena kažkur pamiškėje, moka gražiai marginti kiaušinius, atėjus pavasariui, primargina jų daugybę, sudeda visus į vaško arba cukraus vežimą, pasikinko į jį miško ilgaausius ir išvažiuoja pas gerus vaikus. Naktį visus juos aplanko ir apdovanoja.

9
Pramogos, apeigos

Miegančiųjų žadinimas, velykavimas: Iki Velykų kiekvienas stengiasi, kad išsprogtų jo iš pamiškės parsineštos beržo šakelės. Velykautojai stengiasi prabusti anksti ryte ir, pasiėmę išsprogusias beržo šakeles, nuplakti (pažadinti) kitus. Tie, kuriuos užtinka bemiegančius ir nuplaka, turi duoti velykautojui bent po kiaušinį.

Kiaušinių ridinėjimas: Ridinėjama visoje Lietuvoje ir ne bet kaip, o per specialiai padarytą lovelį. Visi stengiasi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma tapti nugalėtoju ir pavasarį patikėti, kad tie metai tau bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis.

Kiaušinių mušimas: Žaidime dalyvauja tiek vaikai, tiek jauni, tiek ir seni. Žaidimo esmė – išsiaiškinti tą, kuris moka išsirinkti stipriausią kiaušinį (medinis, kitas, dirbtinai sutvirtintas, sustiprintas kiaušinis netinka).

Kiaušiniavimas: Kiaušiniauti įprasta tik mažamečiams vaikams (iki 7-8 metų amžiaus). Atėjęs į svečius, vaikas turi padeklamuoti posmą „Aš mažas vaikelis, ka

aip pupų pėdelis, prie . (slenksčio?) stoviu, kiaušinuko noriu“. Po to jis turi įsikišti pirštą į burną ir laukti. Tai ženklas, kad vaikas nori vieno kiaušinio. Jei
10
įsikiši du pirštus, reiškia, kad prašai dviejų.
Daugiau gvieštis nereikėtų, nes kuklumas puošia ir mažus vaikus.
Dėdinėjimas: Jaunuoliai per Velykas pramogaudami prasimano ir dėdinėti – eiti pas merginas prašyti kiaušinių. Viskas gerai, jei mergina tais kiaušiniais iš anksto yra apsirūpinusi, o jei ne, vyriokai gali paimti ją už parankių, nuvesti į vištidę ir patupdyti į vištos gūžtą, kad ši kiaušinį išperėtų.

Lalavimas: Tradicinė Velykų apeiga. Kaimo gyventojai pasiimdavo barškalus, eidavo apie laukus ir barškindami dainuodavo dainas, kurių priedainiuose būdavo „ai lalu lalu“, „ei lalo“ ir kt. Taip, lalautojų supratimu, jie kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis žmonės juos apdovanodavo už dainas ir palinkėjimus.

Laistymasis vandeniu: Šis Velykų paprotys nuo seno žinomas ir Žemaitijoje. Balys Buračas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ (Vilnius, „Mintis“, 1993, p. 208) aprašo Betygalos apylinkėse užrašytą Velykų ryto laistymosi vandeniu tradiciją, kai anksti ryte vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami nešdavosi butelį vandens, su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas
11

šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas,
joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.
Supimasis sūpuoklėse: Dabar tai dažniausiai tik vaikų ir jaunimo pramoga, o seniau supdavosi ir vyresnio amžiaus žmonės. Tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, tuo ilgesnis jų pluoštas. Supantis dainuojamos sūpuoklinės dainos. Sūpynės dažniausiai įrengiamos ant kalnelių, tarp dviejų greta augančių medžių.
Išsamiai raseiniečių žemaičių Velykas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ aprašo Balys Buračas (p. 215-217). Čia jis nurodo, kad Velykų dieną yra daug visokių draudimų:
* Velykų dieną negalima ilgai miegoti – galvą ilgai skaudės.
* Skaudės galvą ir jei Velykų dieną galvą šukuosi (šukuok tik Velykų išvakarėse).
* Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikščioti. Jei vis dėlto kas nors ateina, tam reikia duoti kailinius blusinėti.
* Per Velykas negalima žemės judinti ar kitaip ardyti, nes priešingu atveju vasarą ledai javus išmuš.

12
Neužmiršk, kad.
* Velykų dieną reikia šaudyti į viršų (Žemaitijoje seniau
šaudydavo net bažnyčių šventoriuose). Taip nubaidysi nuo gyvenvietės, namų visas negandas, piktas dvasias.
* Jei Velykų rytą, dar prieš saulėtekį, nusiprausi šaltu vandeniu, jokie skauduliai neaugs.
* Velykų rytą nuluptų kiaušinių kevalus sudeginsi krosnyje – naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.
* Kad namuose visus metus būtų skalsa, pirmąjį nuluptą kiaušinį prie Velykų stalo supjaustyk į tiek dalių, kiek už stalo sėdi žmonių, visiems jiems po dalelę to kiaušinio padalink.

13
Velykų naktis

Velyknakčio budėjimuose keistu deriniu susipynė senieji pavasarinio virsmo ir krikščioniškųjų Velykų švenčių papročiai. Tačiau senieji papročiai, ne kartą draudžiant bažnytinei vyresnybei, pamažu išnyko. Telšių vyskupas J. Staugaitis 1926 m. dar kartą uždraudė persirengėlių pasirodymus kaip „reiškiančius nepagarbą didingai Kristaus prisikėlimo rimčiai.“

Žmonėms budint ir besimeldžiant prie Kristaus kapo, bažnyčiose ir šventoriuose pasirodydavo kareiviai, saugantys Kristaus kapą, įvairūs persirengėliai, kurie šaudydavo Gavėną, varydavo silkę, šaudydavo iš patrankų ir krėsdavo įvairiausius kitus pokštus. Jaunuoliai labai norėdavo būti kareiviais, dėl to net atskiri kaimai varžydavosi. Kariai būdavo su šalmais, iš popieriaus ir šiaudų padarytomis kepurėmis, mediniais kardais. Juos į bažnyčią atvesdavo senoviška ietimi ginkluotas vedlys, o kareiviai žygiuodavo iškėlę medinius kardus. Prie karsto budėdavo pamainomis.

Vyrai, dažniausiai pusberniai, gavėniai įpusėjus, pradėdavo ruoštis velykiniams pasirodymams. Persirengėlių rūšių buvo nedaug – tai Kristaus kančių kelio veikėjai, dažnai turintys kankinimo įrankius, ir žydai. Svarbiausias persirengėlių užsiėmimas – budinti užsnūdusius ir krėsti pokštus.

14

Apie šio šimtmečio pradžios persirengėlius rašė Pajieslio parapijos gyventoja A. Ribelienė: „Gal dešimt jaunų vyrų buvo apsirėdę žydais, prisilipdę barzdas, ūsus, kiti iš avies kailio užsidėję. Visi turėjo įrankius – kas bizūną, kas medinę šakę, kas ietį, plaktuką turėjo, kopėčias, kas reples. Dievo mūka buvo paguldyta – čia ją saugojo du Romos kareiviai, ir čia žydai nedavė ramybės, taikėsi mūką pavogti. Prieš rytą žmonės išvargę pradeda snausti, jau tada žydai turi darbo, vienam amoniako pakiša po nosimi, kitam nosį su replėm suspaudžia, eidamas pro šalį bizūnu uždrožia, kopėčias uždeda ant nugaros ir lipa. Taip siautėja iki ryto po bažnyčią, po šventorių, pasitinka rytą žmones. Tada smalsuolių netrūko nei naktį, nei rytą. Kai procesija rytą, saulei tekant eidavo aplink bažnyčią, tada visi žydai – priešais žmones ir, žinoma, ramiai nepraeidavo, užkabindavo pažįstamus ir nepažįstamus.“

Aukštaičiai varydavo ir Gavėną. Apie 1880 m. Smilgių kaime zakristijonas „apsitaisęs bjauriausia baidykle, pritūpęs bėgo per bažnyčią. Bėgantį Gavėną šauna. Tik sutrenkia būbnu, kuris stovi bobinčiuje, arba šauna iš mozerinės patrankos, kad bažnyčios sienos ir langai dreba, o snaudaliai pašoksta iš miego. Tuomet Gavėnas persiverčia per galvą ir dingsta iš žmonių akių“. Vaižganto liudijimu, Gavėną „nušaudavo“ per iškilmingą procesiją Velykų rytą iš varpinės, kad jis užleistų vietą Velykiui.

15

Nesunku velyknakčio persirengėliuose atpažinti
Užgavėnių persirengėlius, kurie po gavėnios pasninko dar kartą pasirodydavo prieš didįjį virsmą – Velykas, kurios galutinai pakeisdavo jų išvaizdą.

16
Velykų rytas

Velykų sekmadienio rytą, tekant saulei, prasideda Prisikėlimo pamaldos. Iškilminga procesija, gaudžiant Velykų varpams, giedodama: „Linksma diena mums nušvito, / Visi troškom džiaugsmo šito: / Kėlės Kristus, mirtis krito. / Aleliuja, aleliuja, aleliuja!“ triskart apeina aplink bažnyčią.

Kristaus prisikėlimo paslaptis yra ir žmogaus amžinumo paslaptis. Kristus mirtį nugalėjo – gieda velykiniai chorai. Bet Kristus mirtį nugalėjo pats numirdamas. Mirtis nugalima netektimi, praradimu arba, plačiąja prasme, – mirtimi. Nukrito Užgavėnių kaukės ir keliasi naujas žmogus. Kas supras ir įvykdys šią paslaptį, taps panašus į Kristų.

Velykų ryte nešdavo bažnyčion valgius, kad juos pašventintų. Šventindavo margučius, druską, duoną, pyragą, mėsas, sviestą, sūrį. Maistą šventindavo po velykinių pamaldų. Pašventintą maistą veždavosi namo, kad pirmasis kąsnis tą šventą dieną būtų pašventintas.

Išėję iš bažnyčios giminės, kaimynai,
pažįstami sveikindavo vieni kitus, linkėdavo gerų metų, stiprios sveikatos, laimės šeimoje. Tačiau tai trukdavo neilgai. Visi nepaprastai skuba, ypač dzūkai, tiesiog lenktyniauja raiti, pėsti, važiuoti: kas greičiau sugrįš į namus, tam sparčiau seksis visus vasaros
17
darbus nudirbti. Jei neskubėsi Velykų rytą, tai visus metus vaikščiosi apsnūdęs.

Kol šeima dar negrįžus iš bažnyčios, likusieji namuose ruošdavo šventinį stalą. Tačiau prie stalo sėsdavo tik parnešus „velykas“, t. y. šventintus valgius.

Velykų rytmečio pusryčiai panašūs į Kūčias – visa šeima susirenka prie stalo. O. Gauriliūtė iš Skuodo 1990 m. taip pasakojo apie Velykų rytmetį: „Persižegnoję visi po lašelį paragaudavo švęsto vandens, tėvas – šeimos galva – peržegnodavo stalą. Nulupdavo vieną pašventintą margutį, ir mama supjaustydavo jį į tiek gabaliukų, kiek šeimos narių bei kitų sėdi už stalo. Pradėdavo valgyti nuo supjaustyto margučio. Pirmam duodavo tėvui, paskui – vyresniam, ir taip iš eilės iki mažiausio, o paskutinį suvalgydavo pati. Valgė atsistoję, po to visi paimdavo po margutį, ir tik neapdužusį, o apdužusį suvalgęs būsiąs visus metus lepšis
– nevykėlis. Su sveikais margučiais šeimos
nariai vienas su kitu mušdavosi. Kas sudaužydavo, tam ir margutis atitenka, ir būdavo nugalėtojas. Po to visi susėsdavo ir pradėdavo valgyti iš patiekalų kas kam patinka.“

Kiekviena šeima turėjo ir savo Velykinių pusryčių tradicijų, tačiau pirmąjį margutį būtinai kiekvienas muša su kitais šeimos nariais. Sakydavo, kad jeigu paklysi, tai reikia tik prisiminti, su kuo per Velykas pirmą kiaušinį mušei, ir atrasi kelią.

18
Visiems papusryčiavus, vyresnieji paprastai eidavo miegoti. Svečiuotis pirmąją Velykų dieną nepriimta, o ir vaikai bent iki vakaro šią dieną praleisdavo namuose ir tyliai.

Velykų rytą vaikams rūpėjo kuo anksčiau atsikelti. Norėjosi pamatyti Velykės dovanėles, o gal ir ją pačią. Paruoštose vietose vaikai dažniausiai rasdavo po du margučius, kartais įdėtus į klumpes, o kartais ir visai greta, prie pagalvės, lovoje. Bet ne visiems būdavo įdėta vienodai: geresniems – daugiau, blogiems – mažiau, o kiti ir visai nerasdavo. Be margučių vaikai dar rasdavo iš pyrago keptą zuikutį ar
arkliuką.

Įvairių Lietuvos vietų Velykės skirtingos. Dažniausiai jos vaikus aplanko važiuotos, o kai kurios pėsčiomis. Kupiškėnai pasakodavo: „Velykė primerkia visokių žolelių, samanėlių ir pakrūmėje dažo kiaušinius. Velykė nudažytus kiaušinius sudedanti į vežimėlį ir vežanti geriems vaikams. Vežimėlį traukia kiškiukai. Vėlykės botagėlis – saulės spindulių“. Sudeikių apyl. Velykė eidavo pėstute su balta skaryte ir balta prijuoste, į kurią susidėjus neša margučius.

Leave a Comment