Ar Juza tragiskas herojus – Sakme apie Juza-.

Ar Juza tragiškas herojus?

(Pagal J.Baltušio romaną “Sakmė apie Juzą”)

“Sakmė apie Juzą” – geriausias J.Baltušio kūrinys, kuriame autorius
bandė pavaizduoti lietuvio charakterį, sukaupusį savyje ilgaamžę patirtį.
Šio kūrinio pagrindinis herojus Juza – įdomus, patraukiantis skaitytoją
savo charakteriu ir likimu, nesuprantamas keistuolis, mažakalbis, bet
giliai jaučiantis žmogus. Juza per tamsus, kad savarankiškai susigaudytų,
kas vyksta pasaullyje, per daug nepaslankus, kad aktyviai dalyvautų
gyvenimo permainose, bet darbštumu ir tvarkingumu, santūrumu ir pastovumu
kelia tvirtą pasitikėjimą.

Ar Juza tragiškas herojus? Manyčiau, jog taip. Juzos pasaulyje, tiek
išoriniame, tiek vidiniame, įvyksta keletas tragiškų įvykių ir
persilaužimų. Vienas jųų – tai pasitraukimas iš namų. Svarbiausias žmogaus
gyvenimo pagrindas yra namai ir žemė. Todėl didelis dėmesys skiriamas Juzos
išėjimui iš jų. Juza negali susitaikyti su ta mintimi, kad prarado savo
gyvenimo meilę – Vinciūnę. Dėl to kaip sužeistas žvėris pasitraukia gyventi
į Kairablę, vengdamas kitų paguodos žodžių ir baimindamasis, kad pats
neimtų guostis. Taip Juza apsigyvena vietoje, kurios kiekvienas kitas
žmogus iš tolo lenkiasi. Tuo tarpu jis žino paslaptį, kaip pereiti į
neįžengiamas pelkes.

Juzos tragizmas nemažai susijęs su juo pačiu, jo jausmais ir vidiniu
pasauliu. Juza be galo keistas, kai kuuriuos jo elgesio motyvus taip pat
sunku paaiškinti. Gal dėl to, kad jame susipina meilė ir neapykanta,
dosnumas ir šykštumas, jausmingumas ir atžagarumas. Prisiminkim, karštai
Juza myli Vinciūnę, bet kartu jaučia jai ir neapykantą. Jam be galo skaudu
žiūrėti ir matyti, kaip padėjo Vinciūnė ga

alvą kitam ant peties ir žydėjo,
švietė, visa. Ir suprato tada Juza, jog jau viskas baigta. Šis skausmas ir
buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jis paliko savo gimtus namus.

Juza gyvena vienas, turi gražų sodą, bičių avilių, lauką, karvę.
Matome, kaip jis rūpestingai ir kruopščiai kaupia savo darbo vaisius –
medų, uogas, rugius, sūrius. Kartas nuo karto dalį šių gėrybių Juza veža į
turgų, taip užsidirbdamas šiek tiek pinigų. Šitaip jo slėptuvėje vienas po
kito daugėja auksinių. Labai nustembame, kai pas Juzą ateina brolis Adomas
prašyti pagalbos – paskolinti pinigų. O Juza? Jis atsisako, jo atsakymas ir
pats Adomas: juk jis atidavė broliui pačius geriausius gyvulius, ūkio
padargus. O dabar šis atsisako padėti. Adomui išėjus, Juza perskaičiuoja
savo sutaupytus pinigus ir jau beveik gailisi nepadėjęs artimam žmogui. Bet
matome: Adomas ateina pas brolį anntrą kartą. Juzos atsakymas vėl neigiamas.
Sakyčiau, net juoką sukelia ta detalė, kai jis vietoj pinigų pasiūlo medaus
statinaitę. Bet Adomui medus nebereikalingas, jam reikalingi pinigai. Galų
gale Juza liepia ateiti broliui po turgadienio, kai gaus pinigų.

Kūrinyje pavaizduoti nesuderinami dalykai: Juzai gaila pinigų
broliui, o nuo Tarybų valdžios besislapstantį Stonkiuką, iš okupantų nagų
parbėgusią žydo Karelio šeimą, sužeistą tarybinį partizaną prigaludžia ir
maitina, nesiaiškindamas ir nelįsdamas į jų reikalus. Juzos politika viena:
jeigu žmogus šaukiasi pagalbos, vadinasi, jam blogai ir reikia padėti.

Kartą beuogaujant Juza susitinka Karusę, dar beveik m
mergaitę. Ši jį
įsimyli, ir su kiekviena diena jos meilė vis labiau įsiliepsnoja. Juza
nesupranta, kaip taip gali būti, nes, jo žodžiais tariant, Karusė dar tik
“piemenė”. Kiekvieną kartą jiems susitikus, Juza su ja elgiasi labai šaltai
ir atžagariai. Tačiau Juzos viduje pradeda vykti persilaužimas. netikėtai,
pats nejausdamas, jis pradeda šviesiau galvoti apie Karusę. Bet kaip
griaustinis iš giedro dangaus Juzai buvo žinia, jog ta “piemenė” tapo viso
kaimo paleistuve. Taip buvo palaidoti beužgimstantys Juzos jausmai Karusei.

Romano “Sakmė apie Juzą” pagrindinio herojaus juzos tragizmui daug
įtakos turėjo ir aplinkiniai žmonės. Dėl nesuderinamų charakterio savybių
Juza beveik netenka savo sesers ir brolio: šie vis rečiau pas jį
teapsilanko. Kaip jau minėjau, didelę reikšmæ Juzos gyvenime turėjo
Vinciūnė. Po jos praradimo jo gyvenimas smarkiai pasisuko kita linkme.

Nors Juza nesigilina į kitų gyvenimus, nesiaiškina jų reikalų, bet
net ir tokia laikysena neapsaugo jo nuo susidūrimo su mirtimi ir krauju.
Saugodamas ištikimybę Vinciūnei, jis paniekina Karusės jausmus ir tampa
(nors ir netiesioginiu) jos mirties kaltininku. Ši jauna mergina, bandydama
patekti į Juzos pasaulį, baigia savo gyvenimą tragiškai: nusiskandina
pelkėje. Taip pat Juza palydi į Kairabalės pelkės gelmes ir Vinciūnės sūnų.
O kūrinio pabaigoje išgirstame iš jos prakeikimą. Šis prakeikimas Juzai yra
lemtingas : “Kilo nuo uslano Juza, žengė prie skrynios pasienyje. Pakėlė
sunkų geležies apkaustais nuvinguriuotą dangtį. Palinko prie baltai
išklojėtų drobės marškinių. Šonu palinko Juza”.

Juza vienas ir il
lgai gyvena Kairabalėje. Daug įvairių išbandymų jam
siunčia gyvenimas. Nuo pat tos akimirkos, kai atėjo čia gyventi, Juza
išeikvojo daug jėgų, dirbo neatsikvėpdamas, daug naktų praleido
nemiegodamas, kol galų gale pasijuto išsekęs, išsunktas iki paskutinio
kraujo lašo. Daug skausmo jis patyrė per visus ilgus vienišo gyvenimo
metus, o jį dar labiau padidino Vinciūnės prakeikimas. Mano manymu,
šūksnyje “Būk tu prakeiktas.” slypi visas kūrinio “Sakmė apie Juzą”
pagrindinio herojaus tragiškumas.

Leave a Comment