Didžiųjų pasaulinių religijų tradicijos kiekviena savaip sprendžia vyro ir moters santykį bei jų statuso visuomenėje ir Dievo akivaizdoje klausimą. Islamo religijoje, o per ją ir musulmoniškose kultūrose, šis klausimas buvo aktualus jau nuo pranašo Mahometo laikų . Būtent Mahometas, kurio lūpomis buvo skelbiamas Koranas, savo pamokslais bei gyvenimo pavyzdžiu apibrėžė formalaus moters statuso islame rėmus. Tačiau, kalbant apie moters padėtį islame, būtina skirti, ar kalbama apie šventraščiuose randamas ir iš jų kildinamas nuostatas, ar apie kultūriškai pritaikytas socialines formas.
Koranas bei Suna apie moterį
Islamo šventraštis – Koranas, būdamas daugiau moralinio teorinio pobūdžio, numato žmonių pagal lytį, amžių bei socialinę padėtį santykinę vertę ir hierarchiją tarp jų. Teoriškai Korano žodžiai adresuoti tiek vyrams, tiek moterims. Vienas didesniųjų Korano skyrių (4-as) pavadintas „Moterys“ ir praktiškai yra visas skirtas vyro ir moters santykiams. Skyriuose „Karvė“ ir „Imrano šeima“, taip pat daug dėmesio skiriama moters statusui musulmoniškoje visuomenėje. Musulmonai didžiuodamiesi teigia, kad pagal jų religiją prieš Dievą visi lygūs, nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties ir amžiaus. Dievui esą rūpi tik žmogaus dievobaimingumas, pagal kurį ir bus atlyginta. Todėl teoriškai moteris, vien lyties pagrindu, nėra nė kiek prastesnis Dievo kūrinys. Iš to išeitų, kad moteris musulmonė nėra žemesnės padėties už vyrą musulmoną. Tačiau socialinėje plotmėje moters padėtis nėra tapati jos statusui Dievo atžvilgiu: ji yra visiškai priklausoma nuo vyro, ar tai būtų jos tėvas, brolis, vyras, dėdė ar net sūnus. Apskritai islame moteris matoma tik per šeimos prizmę: ji gali būti dukra, sesuo, žmona arba motina, bet už šeimos moters teoriškai nėra. Moters socialinis pasaulis apsiriboja šeima bei namų erdve ir nuo jų atsietos moters – socialaus individo – įvaizdžio islame net nėra. Islame moteris yra (moraliai) vertingas individas tik per šeimą, kurioje ji turi griežtai apibrėžtas funkcijas. Taigi kalbėti apie moters padėtį islame yra kalbėti apie jos padėtį šeimoje.
Musulmonai nesutinka su jiems dažnai pateikiamu priekaištu, jog moterys islamo laikomos antraeiliais žmonėmis. Jų manymu, Koranas prisako vyrams rūpintis savo moterimis taip, kad jų gyvenimas būtų kuo saugesnis: tėvas ar globėjas privalo visokeriopai atstovauti mergaitės interesams iki jai ištekant, jis turi parinkti tinkamą vyrą; ištekanti moteris privalo gauti iš vyro piniginę vedybų dovaną, kuria visą gyvenimą disponuos savo nuožiūra; vyras turi visiškai išlaikyti žmoną ar žmonas bei savo vaikus, o jo mirties atveju žmona yra garantuota, kad gaus palikimą; moterimi našle turi rūpintis jos šeimos vyrai. Taigi islamevyrauja nuostata, kad moters niekada nevalia palikti likimo valiai. Nors Korane daugelyje vietų moterys aptariamos ar bent minimos, etalonas praktiniams socialiniams santykiams tarp lyčių nustatytas pranašo Mahometo gyvenimo, jo Sunos. Pranašo elgesį su savo žmonomis, kurių jis turėjo 10 (gal net 14) akylai stebėjo jo sekėjai musulmonai. Todėl pranašo gyvenimo aprašuose (chadythuose) gausu jam priskiriamų žodžių bei veiksmų. Iš chadythų galima pastebėti, kad Mahometas buvo griežtas moterų atžvilgiu, t.y. tikras patriarchas. Paklusnumas jam, kaip šeimos galvai, buvo sumišęs su paklusnumu dievo pasiuntiniui ir pranašui. Tačiau sunku vertinti Mahometo požiūrį į moteris apskritai: vienu atveju jis kalba apie tai, kad pragaro gyventojų daugumą sudaro moterys, kitu – kad vartai į rojų guli ties motinų pėdomis. Kita vertus, Mahometas, matyt, buvo linkęs manyti, kad moterys yra potencialus blogio (ypač moralinio) šaltinis, todėl į jas reikia kreipti išskirtinį dėmesį tiek dėl to, kad jos nesukeltų blogio, tiek norint vyrus apsaugoti nuo to blogio.