Manicheistai

Manis (216-276) Mesapotamijos gimęs persų pranašas, įkūrė dualistinę religiją, kurią jis skelbė esant galutiniu visuotiniu apreiškimu.

Pranašas Manis 1970 atrastas graikiškas pergamentas, Kelno rankraštis, patvirtino arabų teiginį, jog Manis augęs tarp elchazaitų; tai žydų – krikščionių baptistų grupė. Būdamas 24 metų, Manis ėmė prieštarauti elchazaitų vandens krikštui ir skelbė išsigelbėjimą per slaptą žinojimą (gnosis). Manis pamokslavo Mesapotamijoje, Persijoje ir net Indijoje. Jį globojo Šapūras I, Sasanidų (Persijos) karalius, tačiau Šapūro sūnus Bahramas I persekiojo. Išbuvęs sukaustytas grandinėmis 26 dienas, Manis mirė kalėjime. Manis, talentingas dailininkas, sukūrė paveikslų knygą skleisti savo tikėjimą tarp beraščių. Jis tap pat parašė septynis kūrinius, įskaitant Šapūrakaną, dedikuotą karaliui Šapūrui, ir Gyvąją Evangeliją, kuri skelbė Manį esant Kristaus išpranašautu Parekletu (Šventąja Dvasia, Guodėja). Nors senovinių manicheistų tekstų sirų ir viduramžių persų kalba nėra daug, išliko tūkstančiai puslapių koptų tekstų, rastų 1930 Egipte. Kitas vėlesnis (VII ir IX a.) manicheistų tekstų rinkinys kilęs iš kinų Turkestano.

Šviesa ir Tamsa Manis mokė, kad yra du nepriklausomi pradai – Šviesa ir Tamsa. Pirmąją epochą Šviesa ir Tamsa buvo atsiskyrusios; antrąją – susimaišė; o šią galutinę epochą vėl turi būti atskiros. Kristus yra siųstas išlaisvinti žmonėse glūdinčių šviesos dalelių. Manicheistai tobulėja atkakliai ir ištevermingai gyvendami askezėje iki mirties, kol jų šviesos dalelės Šlovės stulpu (Paukščių Taku) pakils į rojų. Manicheistai griežtai skirtomi į elitą – “išrinktuosius” (elect) ir pasauliečius – “klausytojus” (auditores). “Klausytojai” gyvena kaip paprasti piliečiai. Jie kasdien aukoje “išrinktiesiems” vaisių, agurkų ir melionų, kurie, kaip tikima, turi daug šviesos. Manicheistai buvo uolūs misionieriai, skleidę svo tikėjimą Afrikoje, Europoje ir Kinijoje. IV a. jie ėmė kelti pavojų Krikščionių bažnyčiai, o tarp savo “ klausytojų” turėjo Augustiną, kol jis dar nebuvo atsivertęs į krikščionybę. Kai ką iš dualistinio savo tikėjimo jie perdavė eretikų grupėms, viduramžiais klestėjusioms Europoje, tokiomis kaip paulikionai, bogomilai ir albigiečiai.