Žinduoliai

1. ĮVADAS:

Žinduoliai (Mammalia) – progresyviausia stuburinių gyvūnų klasė. Svarbiausi progresyvumo bruožai – gerai išsivysčiusi centrinė nervų sistema, gyvagimdystė, termoreguliacija. Žinduoliams būdinga tobula psichika, gebėjimas kaupti bei dalytis patyrimu. Jie veda išsivysčiusius jauniklius ir maitina motinos pienu, todėl gali veistis nepalankiomis sąlygomis ir geriau išsaugoti palikuonis. Pastovią kūno temperatūrą palaiko nervų sistemos kontroliuojama termoreguliacija. Šaltyje paspartėja medžiagų apykaita, padidėja raumenų tonusas. Šilumos perteklių pašalina prakaituodami. Šilumą sulaiko ir plaukai, kuriais apaugęs žinduolių kūnas.

Plaukai – tai odos epidermio darinys. Jie auga grupėmis, kuriose būna vienas stambesnis bei kietesnis akuotplaukis ir keletas švelnių vilnaplaukių. Kai kurių žinduolių akuotplaukiai virtę šeriais arba dygliais. Ant lūpų ir virš akių būna kietų lytėjimo plaukų – vibrisių. Pastoviai ar periodiškai keičiasi plaukų danga, o kai kurių sezoniškai – kailio spalva. Banginių plaukuoti būna tik embrionai, o drambliai ir raganosiai turi tik plaukų rudimentus.

Epidermio kilmės dariniai yra nagai, kanopos, raganosių ragai ir dykaragių žinduolių ragų išorinės makštys, pridengiančios kaulinį pamatą. Dykaragių ragai nesikeičia visą gyvenimą. Sandara ir kilme jie skiriasi nuo kasmet keičiamų elninių žvėrių ragų, kurie sudaryti iš kaulinio audinio, susiformavusio dermoje (koriume).

Būdingiausios žinduoliams – pieno liaukos. Jos išsivysčiusios iš prakaito liaukų. Visų žinduolių, išskyrus kloakinius, pieno liaukos atsiveria spenių viršūnėse. Pieno liaukas turi abiejų lyčių individai, bet funkcionuoja tik patelių liaukos laktacijos periodu.

Odoje ir poodiniame sluoksnyje yra riebalų. Ypač daug jų turi vandens žinduoliai. Banginių storas riebalų sluoksnis sulaiko šilumą. Kai kurie žinduoliai daug riebalų sukaupia prieš žiemos ar vasaros įmygį.

Skeletą sudaro daugiausia kauliniai elementai. Aiškai išsiskiria 5 stuburo dalys: kaklo, krūtinės, juosmens, kryžmens ir uodegos. Stuburo slanksteliai platiceliniai (jų priekinis ir užpakalinis paviršius plokščias). Tarp slankstelių įsiterpęs siauras kremzlinis meniskas. Tokios sandaros stuburas yra tvirtas ir lankstus. Svarbiausias peties lanko kaulas yra mentė. Korakoidas sunykęs (jį turi tik kloakiniai). Greitų bėgikų (plėšriųjų, kanopinių), kurių kojos juda tik pirmyn ir atgal redukuoti ir raktikauliai. Dubenį sudaro 3 poros kaulų: klubikauliai, gaktikauliai ir sėdynkauliai. Kiekvienoje dubens pusėje visi šie kaulai suaugę į vieną kaulą. Dubuo iš apačios uždaras.

Galūnės penkiapirštės, bet I pirštas dažnai būna sunykęs. Arklių kojų išlikęs tik vienas (III) pirštas. Eidami remiasi visa letena arba tik pirštais. Banginių ir sirenų užpakalinės galūnės redukuotos, o priekinės virtusios plaukmenimis. Šikšnosparnių priekinės galūnės pakitusios į sparnus.

2. KAI KURIŲ DABARTINIŲ ŽINDUOLIŲ RŪŠIŲ NYKIMO PRIEŽASTYS

Išnagrinėti evoliucijos dėsningumai leidžia daryti išvadą, kad evoliucija yra pažangus procesas. Tačiau morfofiziologiniu požiūriu progresyvios grupės nebūtinai būna progresyvios biologiniu požiūriu (t.y. klestinčios). Pvz, morfofiziologiškai progresyvus neporakanopių žinduolių būrys (Tapyrinių, Raganosinių ir Arklinių šeimos) yra ant išnykimo ribos. Mat morfofioziologinis tobulumas gali būti susijęs su prisitaikymu gyventi tam tikromis sąlygomis, o toms sąlygoms pasikeičiant, individų grupė jau nebegali prisitaikyti ir išmiršta.

Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastis yra neigiamas žmogaus veiklos poveikis gyvūnams, dėl kurio vienos rūšys visiškai išnyksta, kitos – virsta retomis ir nykstančiomis, trečių – sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtis neatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600 gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų, dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvo įprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai, stelerio karvės; nyksta bizonai…

Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arba jų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas, kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios:

Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės pakinta iškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kurioms rūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjo jų skaičius.

Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojami nuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidai veikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus, ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams – žuvims, vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingų paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidų naudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšių paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe Vakarų Europoje (kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras).

Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščių kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmis koncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas, nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami, kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatu DDT. DDT dalelės pateko ant žemės, ir jas susiurbė sliekai. Amerikos strazdai klajokliai, maitindamiesi sliekais, smarkiai apsinuodijo ir žuvo. Nuo pesticidų žūva daugelis paukščių, žinduolių ir kitų naudingų gyvūnų.

Aplinkos užteršimas taip pat neigiamai veikia gyvūnus. Ypač pavojingas vandens užteršimas.

Svetimų rūšių atvežimas (aklimatizacija). Dėl to vietinių rūšių gyvūnų dažnai sumažėdavo arba jie visiškai išnykdavo. Tai labai būdinga salų faunai. Daugelis jos rūšių menkai prisitaikiusios ir neišlaiko svetimų rūšių konkurencijos.

Taip pat dėl vartojimo augimo, technikos pažangos.

Prie retų ir nykstančių rūšių gyvūnų priskiriami tie gyvūnai, kurių skaičius ir arealas mažėja ir kuriems išsaugoti reikia imtis skubių priemonių. Kaip jau išsiaiškinome, dažniausiai gyvūnų sumažėja dėl tiesioginės arba netiesioginės žmogaus įtakos, o neretai – dėl vienos ir kitos drauge. Visos retos ir nykstančios gyvūnų (kaip ir augalų) rūšys įrašomos į specialią Raudonąją knygą. Į Lietuvos RK įrašyti 18 žinduolių. Vienas jų – stumbras, išsaugotas ir atkurtas žmogaus pagalba. Kita – europinė audinė, galbūt jau išnykusi. Ji įrašyta ir į Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos RK. Kiti įrašyti žinduoliai – tai šikšnosparniai (9), graužikai (4), ruoniai (1), plėšrieji (be audinės dar ūdra), kiškiažvėriai (1).

3. ŽINDUOLIŲ PAPLITIMAS, JŲ GAUSUMAS IR DINAMIKA

Sausumos žinduolių fauną Lietuvoje taipogi sudaro mišriųjų miškų ir kai kurie taigos bei plačialapių miškų žvėrys. Praeityje labai didelę reikšmę žinduoliams turėjo kraštovaizdžio sukultūrinimas, prasidėjęs dar pirmykštės bendruomenės laikais. Per pastarąjį tūkstantmetį buvo iškirsta didžioji dalis miškų, kadaise augusių beveik visoje Lietuvos teritorijoje, o likę miškai buvo suskaidyti į daugybę įvairaus dydžio masyvų, įsiterpusių tarp dirbamų laukų. Toks kraštovaizdis buvo palankus atvirų ir pusiau atvirų plotų žinduoliams (pilkasis kiškis, stirna, šernas, rudoji lapė), tačiau miškingumo mažėjimas neigiamai atsiliepė šiaurinėms rūšims (baltasis kiškis) ir daugeliui stambiųjų žinduolių. Daugiausia dėl šios priežasties ir dėl nesaikingos medžioklės istoriniais laikais Lietuvoje išnyko bebras, tauras, stumbras, taurusis elnias, rudasis lokys, ernis, vilpišys, laukinis arklys.

Dabartinę Lietuvos žinduolių fauną sudaro 63 sausumos ir 5 jūros žinduolių rūšys. Tarp jų 3 rūšys (stumbras, taurusis elnias, bebras) yra reintrodukuotos, 6 rūšys (ondatra, usūrinis šuo, kanadinė audinė, dėmėtasis elnias, danielius, muflonas) – introdukuotos, 6 rūšys (rudasis lokys, baltasis banginis, jūros kiaulė, paprastasis, ilgasnukis ir žieduotasis ruoniai) – atsitiktinai užklystantys žinduoliai, 2 rūšys (voverė skraiduolė, europinė audinė) – greičiausiai jau išnykę žinduoliai. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 18 rūšių žinduolių.

Sukultūrinto kraštovaizdžio sąlygomis žinduolių rūšių įvairovę ir gausumą daugiausia lemia tinkamų gyventi plotų buvimas ir žmogaus ūkinė veikla. Didesnę Lietuvos teritorijos dalį sudaro žemės ūkio naudmenos, kuriose maža nuolat gyvenančių žinduolių, tačiau šie plotai svarbūs daugelio rūšių žinduoliams pramisti, slapstytis ar veistis. Miškai, užimantys apie trečdalį teritorijos, pasižymi didžiausia žinduolių įvairove, didžiausiu jų gausumu ir biomase. Labai svarbūs žinduoliams ir kiti nesukultūrinti plotai – pelkės, krūmai, natūralios pievos ir ganyklos, vandenys. Natūralių biotopų plotas, jų įvairovė ir susiskaidymas lemia žinduolių gyvenamosios aplinkos kokybę, kuri skirtingų tipų kraštovaizdžiuose nevienoda. Nepalankiausios žinduoliams sąlygos yra derlingose molingose lygumose, kurios daugiausiai sukultūrintos ir užima didesniąją dalį Respublikos teritorijos. Žymiai geresnės sąlygos žinduoliams smėlingose lygumose, kurios pasižymi dideliu miškingumu (60-70%), bei kalvotose moreninėse aukštumose, kurioms būdinga didelė natūralių biotopų įvairovė, smulki jų mozaika.

Iš vabzdžiaėdžių būrio žinduolių, be 3 rūšių kirstukų, visur paplitę kurmis ir baltakrūtis ežys. Nors kurmis beveik negaudomas, jo gausumas pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo dėl melioracijos ir su ja susijusio natūralių pievų ir ganyklų ploto mažėjimo.

Šikšnosparnių būrį Lietuvoje atstovauja 13 rūšių, iš kurių 4 (vandeninis pelėausis, rudasis ausylis, Natererio pelėausis, Natuzijaus šikšniukas) yra visur paplitę ir gausios. Likusios rūšys yra apyretės, retos arba labai retos, ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Graužikų būrį atstovauja 21 rūšis, iš jų 4 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą (beržinė sicista, miškinė, ąžuolinė ir didžioji miegapelės). Iš medžiojamų graužikų svarbiausi yra bebras ir ondatra. 1947 m. pradėjus reaklimatizuoti bebrus, jie netrukus paplito visoje Respublikoje, o 1988 m. jų gausumas išaugo iki 14.7 tūkst. (lentelė). Pastaraisiais metais bebrų pradėjo mažėti, daugiausia dėl intensyvaus jų gaudymo ir trobelių bei užtvankų niokojimo.

Svarbesnių medžiojamų žvėrių gausumas (tūkst.) Lietuvoje 1940-1993 m.m.

Eil. Rūšys 1940 1950 1960 1970 1980 1990 1993

Nr.