1. ĮVADAS:Žinduoliai (Mammalia) – progresyviausia stuburinių gyvūnų klasė. Svarbiausi progresyvumo bruožai – gerai išsivysčiusi centrinė nervų sistema, gyvagimdystė, termoreguliacija. Žinduoliams būdinga tobula psichika, gebėjimas kaupti bei dalytis patyrimu. Jie veda išsivysčiusius jauniklius ir maitina motinos pienu, todėl gali veistis nepalankiomis sąlygomis ir geriau išsaugoti palikuonis. Pastovią kūno temperatūrą palaiko nervų sistemos kontroliuojama termoreguliacija. Šaltyje paspartėja medžiagų apykaita, padidėja raumenų tonusas. Šilumos perteklių pašalina prakaituodami. Šilumą sulaiko ir plaukai, kuriais apaugęs žinduolių kūnas.Plaukai – tai odos epidermio darinys. Jie auga grupėmis, kuriose būna vienas stambesnis bei kietesnis akuotplaukis ir keletas švelnių vilnaplaukių. Kai kurių žinduolių akuotplaukiai virtę šeriais arba dygliais. Ant lūpų ir virš akių būna kietų lytėjimo plaukų – vibrisių. Pastoviai ar periodiškai keičiasi plaukų danga, o kai kurių sezoniškai – kailio spalva. Banginių plaukuoti būna tik embrionai, o drambliai ir raganosiai turi tik plaukų rudimentus.Epidermio kilmės dariniai yra nagai, kanopos, raganosių ragai ir dykaragių žinduolių ragų išorinės makštys, pridengiančios kaulinį pamatą. Dykaragių ragai nesikeičia visą gyvenimą. Sandara ir kilme jie skiriasi nuo kasmet keičiamų elninių žvėrių ragų, kurie sudaryti iš kaulinio audinio, susiformavusio dermoje (koriume).Būdingiausios žinduoliams – pieno liaukos. Jos išsivysčiusios iš prakaito liaukų. Visų žinduolių, išskyrus kloakinius, pieno liaukos atsiveria spenių viršūnėse. Pieno liaukas turi abiejų lyčių individai, bet funkcionuoja tik patelių liaukos laktacijos periodu.Odoje ir poodiniame sluoksnyje yra riebalų. Ypač daug jų turi vandens žinduoliai. Banginių storas riebalų sluoksnis sulaiko šilumą. Kai kurie žinduoliai daug riebalų sukaupia prieš žiemos ar vasaros įmygį.Skeletą sudaro daugiausia kauliniai elementai. Aiškai išsiskiria 5 stuburo dalys: kaklo, krūtinės, juosmens, kryžmens ir uodegos. Stuburo slanksteliai platiceliniai (jų priekinis ir užpakalinis paviršius plokščias). Tarp slankstelių įsiterpęs siauras kremzlinis meniskas. Tokios sandaros stuburas yra tvirtas ir lankstus. Svarbiausias peties lanko kaulas yra mentė. Korakoidas sunykęs (jį turi tik kloakiniai). Greitų bėgikų (plėšriųjų, kanopinių), kurių kojos juda tik pirmyn ir atgal redukuoti ir raktikauliai. Dubenį sudaro 3 poros kaulų: klubikauliai, gaktikauliai ir sėdynkauliai. Kiekvienoje dubens pusėje visi šie kaulai suaugę į vieną kaulą. Dubuo iš apačios uždaras.
Galūnės penkiapirštės, bet I pirštas dažnai būna sunykęs. Arklių kojų išlikęs tik vienas (III) pirštas. Eidami remiasi visa letena arba tik pirštais. Banginių ir sirenų užpakalinės galūnės redukuotos, o priekinės virtusios plaukmenimis. Šikšnosparnių priekinės galūnės pakitusios į sparnus.2. KAI KURIŲ DABARTINIŲ ŽINDUOLIŲ RŪŠIŲ NYKIMO PRIEŽASTYSIšnagrinėti evoliucijos dėsningumai leidžia daryti išvadą, kad evoliucija yra pažangus procesas. Tačiau morfofiziologiniu požiūriu progresyvios grupės nebūtinai būna progresyvios biologiniu požiūriu (t.y. klestinčios). Pvz, morfofiziologiškai progresyvus neporakanopių žinduolių būrys (Tapyrinių, Raganosinių ir Arklinių šeimos) yra ant išnykimo ribos. Mat morfofioziologinis tobulumas gali būti susijęs su prisitaikymu gyventi tam tikromis sąlygomis, o toms sąlygoms pasikeičiant, individų grupė jau nebegali prisitaikyti ir išmiršta. Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastis yra neigiamas žmogaus veiklos poveikis gyvūnams, dėl kurio vienos rūšys visiškai išnyksta, kitos – virsta retomis ir nykstančiomis, trečių – sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtis neatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600 gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų, dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvo įprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai, stelerio karvės; nyksta bizonai… Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arba jų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas, kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios:
Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės pakinta iškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kurioms rūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjo jų skaičius. Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojami nuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidai veikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus, ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams – žuvims, vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingų paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidų naudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšių paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe Vakarų Europoje (kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras). Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščių kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmis koncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas, nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami, kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatu DDT. DDT dalelės pateko ant žemės, ir jas susiurbė sliekai. Amerikos strazdai klajokliai, maitindamiesi sliekais, smarkiai apsinuodijo ir žuvo. Nuo pesticidų žūva daugelis paukščių, žinduolių ir kitų naudingų gyvūnų. Aplinkos užteršimas taip pat neigiamai veikia gyvūnus. Ypač pavojingas vandens užteršimas. Svetimų rūšių atvežimas (aklimatizacija). Dėl to vietinių rūšių gyvūnų dažnai sumažėdavo arba jie visiškai išnykdavo. Tai labai būdinga salų faunai. Daugelis jos rūšių menkai prisitaikiusios ir neišlaiko svetimų rūšių konkurencijos. Taip pat dėl vartojimo augimo, technikos pažangos. Prie retų ir nykstančių rūšių gyvūnų priskiriami tie gyvūnai, kurių skaičius ir arealas mažėja ir kuriems išsaugoti reikia imtis skubių priemonių. Kaip jau išsiaiškinome, dažniausiai gyvūnų sumažėja dėl tiesioginės arba netiesioginės žmogaus įtakos, o neretai – dėl vienos ir kitos drauge. Visos retos ir nykstančios gyvūnų (kaip ir augalų) rūšys įrašomos į specialią Raudonąją knygą. Į Lietuvos RK įrašyti 18 žinduolių. Vienas jų – stumbras, išsaugotas ir atkurtas žmogaus pagalba. Kita – europinė audinė, galbūt jau išnykusi. Ji įrašyta ir į Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos RK. Kiti įrašyti žinduoliai – tai šikšnosparniai (9), graužikai (4), ruoniai (1), plėšrieji (be audinės dar ūdra), kiškiažvėriai (1).3. ŽINDUOLIŲ PAPLITIMAS, JŲ GAUSUMAS IR DINAMIKASausumos žinduolių fauną Lietuvoje taipogi sudaro mišriųjų miškų ir kai kurie taigos bei plačialapių miškų žvėrys. Praeityje labai didelę reikšmę žinduoliams turėjo kraštovaizdžio sukultūrinimas, prasidėjęs dar pirmykštės bendruomenės laikais. Per pastarąjį tūkstantmetį buvo iškirsta didžioji dalis miškų, kadaise augusių beveik visoje Lietuvos teritorijoje, o likę miškai buvo suskaidyti į daugybę įvairaus dydžio masyvų, įsiterpusių tarp dirbamų laukų. Toks kraštovaizdis buvo palankus atvirų ir pusiau atvirų plotų žinduoliams (pilkasis kiškis, stirna, šernas, rudoji lapė), tačiau miškingumo mažėjimas neigiamai atsiliepė šiaurinėms rūšims (baltasis kiškis) ir daugeliui stambiųjų žinduolių. Daugiausia dėl šios priežasties ir dėl nesaikingos medžioklės istoriniais laikais Lietuvoje išnyko bebras, tauras, stumbras, taurusis elnias, rudasis lokys, ernis, vilpišys, laukinis arklys. Dabartinę Lietuvos žinduolių fauną sudaro 63 sausumos ir 5 jūros žinduolių rūšys. Tarp jų 3 rūšys (stumbras, taurusis elnias, bebras) yra reintrodukuotos, 6 rūšys (ondatra, usūrinis šuo, kanadinė audinė, dėmėtasis elnias, danielius, muflonas) – introdukuotos, 6 rūšys (rudasis lokys, baltasis banginis, jūros kiaulė, paprastasis, ilgasnukis ir žieduotasis ruoniai) – atsitiktinai užklystantys žinduoliai, 2 rūšys (voverė skraiduolė, europinė audinė) – greičiausiai jau išnykę žinduoliai. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 18 rūšių žinduolių.
Sukultūrinto kraštovaizdžio sąlygomis žinduolių rūšių įvairovę ir gausumą daugiausia lemia tinkamų gyventi plotų buvimas ir žmogaus ūkinė veikla. Didesnę Lietuvos teritorijos dalį sudaro žemės ūkio naudmenos, kuriose maža nuolat gyvenančių žinduolių, tačiau šie plotai svarbūs daugelio rūšių žinduoliams pramisti, slapstytis ar veistis. Miškai, užimantys apie trečdalį teritorijos, pasižymi didžiausia žinduolių įvairove, didžiausiu jų gausumu ir biomase. Labai svarbūs žinduoliams ir kiti nesukultūrinti plotai – pelkės, krūmai, natūralios pievos ir ganyklos, vandenys. Natūralių biotopų plotas, jų įvairovė ir susiskaidymas lemia žinduolių gyvenamosios aplinkos kokybę, kuri skirtingų tipų kraštovaizdžiuose nevienoda. Nepalankiausios žinduoliams sąlygos yra derlingose molingose lygumose, kurios daugiausiai sukultūrintos ir užima didesniąją dalį Respublikos teritorijos. Žymiai geresnės sąlygos žinduoliams smėlingose lygumose, kurios pasižymi dideliu miškingumu (60-70%), bei kalvotose moreninėse aukštumose, kurioms būdinga didelė natūralių biotopų įvairovė, smulki jų mozaika. Iš vabzdžiaėdžių būrio žinduolių, be 3 rūšių kirstukų, visur paplitę kurmis ir baltakrūtis ežys. Nors kurmis beveik negaudomas, jo gausumas pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo dėl melioracijos ir su ja susijusio natūralių pievų ir ganyklų ploto mažėjimo. Šikšnosparnių būrį Lietuvoje atstovauja 13 rūšių, iš kurių 4 (vandeninis pelėausis, rudasis ausylis, Natererio pelėausis, Natuzijaus šikšniukas) yra visur paplitę ir gausios. Likusios rūšys yra apyretės, retos arba labai retos, ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Graužikų būrį atstovauja 21 rūšis, iš jų 4 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą (beržinė sicista, miškinė, ąžuolinė ir didžioji miegapelės). Iš medžiojamų graužikų svarbiausi yra bebras ir ondatra. 1947 m. pradėjus reaklimatizuoti bebrus, jie netrukus paplito visoje Respublikoje, o 1988 m. jų gausumas išaugo iki 14.7 tūkst. (lentelė). Pastaraisiais metais bebrų pradėjo mažėti, daugiausia dėl intensyvaus jų gaudymo ir trobelių bei užtvankų niokojimo. Svarbesnių medžiojamų žvėrių gausumas (tūkst.) Lietuvoje 1940-1993 m.m. Eil. Rūšys 1940 1950 1960 1970 1980 1990 1993Nr.1. Briedis 0.3 0.1 1.1 7.4 7.5 6.9 3.42. Taurusis elnias 0.2 0.1 0.4 1.8 7.3 13.4 13.43. Stirna 35.0 10.5 26.5 60.5 36.0 42.9 37.84. Šernas 2.0 3.8 4.1 12.1 14.0 23.8 16.65. Bebras – 0.06 0.7 5.9 7.3 11.7 8.46. Pilkasis kiškis 80.0 116.0 148.0 264.0 93.4 59.4 44.07. Baltasis kiškis 5.7 1.8 3.6 6.0 3.8 3.0 3.38. Vilkas 0.3 1.0 0.1 0.06 0.3 0.3 0.59. Lūšis – 0.02 0.03 0.1 0.1 0.2 0.110. Lapė 12.0 7.9 16.0 13.3 9.4 9.8 8.811. Usūrinis šuo – – 3.0 14.0 5.0 5.2 4.412. Barsukas 4.3 2.6 5.3 8.7 4.8 1.3 1.413. Ūdra 0.2 0.9 2.3 3.0 0.7 0.4 0.514. Miškinė kiaunė 0.8 1.1 5.3 8.1 5.5 5.6 5.915. Kanadinė audinė – – 0.1 0.2 0.2 1.1 1.4Kiškiažvėrius atstovauja 2 rūšys – pilkasis ir baltasis kiškis. Pastaroji rūšis kadaise Lietuvoje buvo dažna, bet mažėjant miškų ir pelkių plotui, baltojo kiškio gyvenimo sąlygos blogėjo. Dabar jis retas, paplitęs sporadiškai, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkasis kiškis paplitęs visur jam tinkamuose biotopuose ir yra dažnas. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius šių žvėrelių Lietuvoje sumažėjo 4-5 kartus, o sumedžiojami jie apie 10 kartų rečiau. Tokia padėtis stebima ir kitose Europos šalyse. Matyt tai lemia visas kompleksas veiksnių, susijusių su žemės ūkio chemizavimu, mechanizavimu ir melioracija. Plėšriųjų žinduolių Lietuvoje yra 14 rūšių, iš jų viena rūšis (ūdra) įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pagal statistinius faunos apskaitos duomenis per pastaruosius dešimtmečius ūdrų gausumas sumažėjo keletą kartų (6.1 lentelė), daugiausia dėl melioracijos, kai dauguma upelių buvo ištiesinta ir paversta kanalais. Iš 8 porakanopių būrio rūšių viena rūšis (stumbras) įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Stumbrus pradėta reaklimatizuoti 1969 metais. Vėliau buvo bandoma suformuoti laisvai gyvenančių stumbrų bandą, tačiau intensyviai sukultūrinto ir tankiai gyvenamo krašto sąlygomis šis bandymas buvo nesėkmingas. Dabar dauguma stumbrų laikomi aptvaruose. 1993 m. jų buvo 33 žvėrys. Aptvaruose veisiami taip pat danieliai ir muflonai, kurių skaičius 1993 m. siekė atitinkamai 341 ir 122 žvėris. Bandymas aklimatizuoti Lietuvoje dėmėtąjį elnią buvo nesėkmingas. Likusios 4 porakanopių rūšys (stirna, taurusis elnias, briedis, šernas) yra visur paplitę, palyginti gausios ir turi didelę reikšmę medžioklės ūkiui ir biocenozių funkcionavimui. Po karo šių žvėrių buvo likę nedaug. Tačiau smarkiai sumažinus vilkų skaičių, aktyviai kovojant su brakonieriavimu, plačiai propaguojant žvėrių globą ir papildomai šeriant juos žiemą, susidarė sąlygos žvėrių bandai augti. Tam palankų ekologinį foną sudarė geros mitybos sąlygos, kurias lėmė intensyvus miškų kirtimas ir želdinimas, nuostolingai tvarkomas žemės ūkis. Septintajame – aštuntajame dešimtmetyje žvėrių bandos intensyviai didėjo. Tačiau pradėti eksploatuoti bandas pavėluota ir tai buvo daroma nepakankamai intensyviai, todėl šių žvėrių kaimenės toliau augo ir netrukus viršijo optimalų dydį. Stirnų skaičius maksimumą pasiekė 1968 m. (70.8 tūkst.), briedžių – 1973 m. (9.9 tūkst.), šernų – 1989 m. (25 tūkst.), tauriųjų elnių – 1992 m. (15 tūkst.). Daugelyje vietų šie žvėrys darė nemažą žalą miškui ir žemės ūkio kultūroms. Devintajame dešimtmetyje daug daugiau žvėrių sumedžiota, todėl jų skaičius stabilizavosi arba sumažėjo. Situacija smarkiai pasikeitė po 1991 metų. Dėl intensyvios medžioklės ir brakonieriavimo labai smarkiai sumažėjo briedžių, kiek mažiau – stirnų ir šernų. Tuo tarpu elnių, kurie labai atsargūs ir sunkiau sumedžiojami, skaičius beveik nepakito.
1993 metais pagal Ekologinio monitoringo programą buvo atlikti specialūs elninių žvėrių gausumo tyrimai. Jie buvo vykdomi 6-iuose stacionaruose, esančiuose Plungės, Kėdainių, Molėtų, Utenos, Ignalinos ir Varėnos rajonuose ir reprezentuojančiuose skirtingus Lietuvos kraštovaizdžius. Duomenų palyginimui panaudoti analogiški tyrimai, atlikti tuose pačiuose miškuose 1976-1986 m. laikotarpiu. Žvėrių populiacijų tankis skirtingose tyrimų vietose buvo labai nevienodas. Jį lėmė skirtinga gyvenamų plotų kokybė ir nevienodas medžioklės intensyvumas. Lyginant su ankstesniųjų tyrimų duomenimis, stirnų gausumas sumažėjo vidutiniškai 2.1 karto, briedžių – 2.0 karto, o elnių kaimenės, priešingai, du kartus pagausėjo, nes jie išplito į miškus, kuriuose anksčiau negyveno. Labai ryškų stirnų ir briedžių gausumo sumažėjimą tirtuose stacionaruose daugiausia lėmė per pastaruosius 2-3 metus suklestėjęs brakonieriavimas ir intensyvi medžioklė. Vietomis populiacijų būklė tapo kritiška, todėl būtina nuolat kaupti tikslią informaciją apie šių žvėrių gausumą ir jo tolimesnę dinamiką.4. SMULKIŲJŲ ŽINDUOLIŲ BŪKLĖ BEI KITIMO TENDENCIJOSSmulkiaisiais žinduoliais dažniausiai vadinami vabzdžiaėdžiai ir peliniai graužikai. Tai plačiai paplitę žvėreliai, kurių dauguma gyvena bendrijomis specifiniuose biotopuose, minta įvairiu, bet dažniausiai augaliniu maistu, migruoja nedideliais atstumais, yra sėslūs ir vislūs. Per veisimosi sezoną atveda kelias jauniklių vadas ir todėl rudeniop jų labai pagausėja. Šie žvėreliai labai jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius ir todėl vis plačiau naudojami aplinkos pokyčių pasekmėms įvertinti. Vienos smulkiųjų žinduolių rūšys gyvena atviruose plotuose – žemapelkėse, aukštapelkėse, upių žemumose, pievose ir ganyklose, javuose (paprastasis pelėnas, dirvinė pelė), kitos – uždaruose plotuose – miškuose ir krūmuose (rudasis pelėnas, geltonkaklė pelė), o dar kitos – beveik visur (pievinis pelėnas, paprastasis kirstukas). Daugumos rūšių individų gausumas atskiruose biotopuose yra nevienodas. Be to, kuo įvairesnis savo biotopais ir mozaikiškesnis kraštovaizdis, tuo daugiau ten gali gyventi smulkiųjų žinduolių rūšių. Lietuvoje, mūsų duomenimis, idžiausia šių žinduolių rūšių įvairovė yra ežeruotose kalvotose moreninėse aukštumose ir smėlingose lygumose, o mažiausia – moreninėse dirbamose lygumose.
Žmogaus ūkinė veikla laukuose ir miškuose suardo per amžius nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą. Vietoj natūralių ekosistemų, atsparių ir sugebančių save reguliuoti, sukuriamos dirbtinės, neatsparios ekosistemos, kurioms palaikyti reikia daug kainuojančių priemonių. Per 1956-1980 metus Lietuvoje buvo sukultūrinta daug nedidelių miškelių, natūralių pievų ir ganyklų, krūmuotų pelkučių ir drėgnų upelių slėnių. Jų plotas molingose lygumose sumažėjo 2.8, smėlingose – 2.5, o kalvotose moreninėse aukštumose – 3.4 karto. Taip išnyko ekologiniu požiūriu labai svarbūs kraštovaizdžiui nedideli natūralios augalijos ploteliai, o jų vietoje buvo sukurti dideli monokultūrų – kultūrinių ganyklų, daugiamečių pašarinių žolių, javų – plotai. Pasikeitė vidinė žemės naudmenų plotų struktūra, taigi pasikeitė ir smulkiųjų žinduolių gyvenamosios vietos ir sąlygos. Į aplinkos pakitimus šie žvėreliai reaguoja skirtingai. Visų pirma keičiasi jų bendrijų rūšinė įvairovė – jautresnės išnyksta, lieka atsparesnės ir vislesnės. Antra, keičiasi atskirų rūšių paplitimas ir gausumas. Galima sakyti, kad kraštovaizdžio ar vietovaizdžio sukultūrinimas smulkiuosius žinduolius veikia trejopai: 1) vislesnės rūšys išplinta ir labai pagausėja (paprastasis pelėnas), 2) plastiškesnės rūšys pasitraukia į antrinius biotopus ir ten prisitaiko gyventi, bet yra negausios (pievinis pelėnas), 3) labiau specializuotos rūšys, gyvenančios tik specifiniuose natūraliuose biotopuose, išnyksta ir jų paplitimas siaurėja (pelkinis pelėnas). Žmogaus veikla miškuose čia gyvenančioms smulkiųjų žinduolių rūšims ir jų bendrijoms taip pat gali sukelti įvairias pasekmes, kurios iš dalies priklauso nuo žemėvaizdžio bei pačių miškų tipo ir dydžio bei nuo žmogaus vykdomų priemonių masto. Paprastai subrendusiuose įvairių tipų miškuose smulkiųjų žinduolių bendrijos yra skurdžios rūšimis (2-3 rūšys), bet būdingo miškų gyventojo – rudojo pelėno – gausumas tuose miškuose gali skirtis. Didžiausias jis lapuočiuose, mažesnis – mišriuose ir mažiausias – pušynuose. Be to, augant ir bręstant pasodintiems pušynams, šio pelėno paplitimas mažėja. Jei kertami ištisi miško plotai, yra suardomos ir net sunaikinamos per tam tikrą laiką ten susiformavusios smulkiųjų žvėrelių bendrijos, o jei kertami nedideli miško ploteliai, tai tas poveikis yra mažesnis, kartais netgi teigiamas, nes, padidėjus biotopų įvairovei, miško žvėrelių bendrija gali praturtėti naujomis rūšimis arba tos pačios rūšys, užželiant kirtavietėms, gali pagausėti. Smulkieji graužikai yra vienas iš geriausių gyvūnijos monitoringo objektų. Nuo 1993 metų pradėti jų rūšinės įvairovės ir gausumo stebėjimai visose kompleksinio monitoringo stotyse.Literatūros sąrašas:
1. Lietuvos fauna, žinduoliai, vilnius, “Mokslas”, 19882. Pasaulinis internet tinklas