Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikčionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikčionybė skelbė, kad prie Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargai. Aiku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikčionis. Vis dėlto laikui bėgant krikčionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už io gyvenimo kančias laukė Dievo karalystė – rojus tai atitraukdavo tikinčiųjų – vadinamųjų krikčionių – mintis nuo žemikų bėdų ir neturto. Taip krikčionybė užsitikrino turtingųjų valdžią. 313m. imperatorius Konstantinas I krikčionybę paskelbė oficialiu Romos imperijos tikėjimu.
Kai V a. Romą nukariavo atėjūnai i iaurės, jų vadai priėmė krikčionybę. Palaikoma naujų valdovų, krikčionybė ilgainiui tapo vyraujančia religija Europoje. Per 2000m. ji neginčijamai veikė ir meną, jo raidai turėjo milžinikos įtakos.
Kartu su krikčionybe atsirado ir ankstyvasis krikčionių menas. Jis plito įvairiose Romos imperijos dalyse kartu su senovės Romos menu. Istorikai ie meni kažkuo panaūs, tačiau jų turinys visikai skirtingas.
I pradžių krikčionybė buvo draudžiama, todėl tikintieji negalėjo statyti maldos namų Dievui garbinti. Jie slaptai rinkdavosi katakombose, kur ir rasti seniausi krikčionių paveikslai. Tai būdavo arba tikri urvai, arba minktame grunte po miestu irausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Kadangi vieta kapinėse anais laikais buvo labai brangi, tai nuo seno buvo kasamos požeminės ertmės ir galerijos, kurių onuose į ikaltas arba akmeninėmis niomis sutvirtintas nias būdavo dedami karstai. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienos ir lubos buvo puoiamos pieiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Požeminių freskų motyvai paimti i Biblijos, daugiausia Senojo Testamento scenos. I viso nėra Naujojo Testamento vaizdų, pvz., kryžiavimo. Todėl būtų galima pagalvoti, kad tapytojas stiliaus sumetimais renkasi pusiau mitologines temas, nes dramatikas jų turinys iek tiek primena labai dažnai tapomas graikų ir romėnų dievų gyvenimo scenas. Pats Kristus vaizduojamas kaip romėnų dievas ir apvainikuojamas Apolono nimbu. io nimbu vėliau ima spinduliuoti visi ventieji. Vengiama tik tokių romėnų tapybos temų, kurios tiesiogiai susijusios su jų žygdarbiais. Tačiau pasiskolinta dauguma jų puoybos elementų: delfinai, jūrų arkliukai, vaikų figūros, sirenos, medūzos ir t.t. Prie jų prisidėjo krikčionių simboliai: žuvys, kryžiai, inkarai, laivai, alyvmedžio akelės, palmės, vynmedžio akelės, vainikai, karūnos, balandžiai, avinėliai, povai, liūtai, arkliai, kikiai, paukčiai feniksai ir blogio simboliai – slibinai, gyvatės. Krikčionių simboliai yra kilę i įvairių altinių, tačiau savo forma jie niekuo nesiskiria nuo savo meto stabmeldžių stiliaus. Ankstyvajame krikčionių mene nėra skulptūros. Tai visikai suprantama. Prie krikčionybę Senovės Romos imperijoje gyvenusios tautos garbino statulas. Nenorėdami būti panaūs į tas tautas, krikčionys statulų nekūrė.
Krikčionybei tapus oficialia religija, prireikė specialių maldos namų – bažnyčių. iam tikslui buvo pasisavinti bazilikos tipo pastatai. Anksčiau bazilikos tarnavo kaip biržos, susirinkimų arba teismo salės. Ankstyvosios krikčionybės bazilikos – tai pailgi pastatai visada besitęsiantys i vakarų į rytus. Įėjimas paprastai i vakarų pusės. Dvi kolonų eilės iilgai dalijo bažnyčią į tris dalis – navas. Vidurinioji nava gerokai platesnė ir auktesnė už onines, jos virutinėje dalyje – langai. i virutinė, viesos užlieta dalis – svarbiausias bazilikos požymis. Langų buvo ir oninių navų sienose. Rytinėje bažnyčios dalyje paprastai būdavo dar viena nava,statmena kitoms – transeptas. Kitaip tariant, bažnyčios planas priminė T raidę. Vertikalioji raidės dalis vadinama iilginiu pastatu, o horizontalioji – skersiniu. Viename vidurinės navos gale arba ir abiejuose dažnai yra pusiau apvali apsida. Joje teisėjai sėdėdavo per teismą. Durys – prieingame gale arba i ono.
Krikčionys apsidos viduryje pastato altorių. O pačioms bazilikoms suteikia tokią formą, kad dėmesys būtų sutelktas į altorių su ventojo karstu. Apsida visada rytų pusėje, o durys visuomet ieina į vakarus. Graikų ventyklose durys ieidavo į rytus. Paveikslais ipuotos apsidos kupolas turėjo pabrėžti altoriaus centrinę vietą ir reikmę. Abi kolonų eilės tampa alėja, taku į altorių. Jos taip ir kviečia skubėti į priekį. Plokčios medinės lubos dar labiau sustiprina tą didžiulį perspektyvos įspūdį. Graikų ventyklos blokų statikumą ir apvalios romėnų kupolo ertmės ramumą pakeičia veržlaus judesio įspūdis.
Suprantama, statytojai detales galėjo keisti. Kai kuriose bažnyčiose buvo erdvus prieangis, kitose – kolonomis apsuptas kiemas, navų – dažnai penkios, septynios, kartais net devynios. Pastato iorė visikai nebuvo įspūdinga. Paprastai bažnyčios buvo beboktės, bet neretai alia jų statomos varpinės. Jos stovi atskirai, visikai nesusijusios su bažnyčia – pilkas cilindras, panaus į auktą vandentiekio boktą.
Bažnyčios vidų puoė sienų tapyba ir mozaikos – i daugybės įvairiaspalvių akmenukų ir stikliukų sudėlioti paveikslai. Nepakartojamas spalvų derinys bažnyčiai teikdavo nepaprastumo, ventikumo. Mozaikose vaizduojami įvykiai i ventosios krikčionių knygos – Biblijos. Paveiksluose žmonės vilki ilgais grabužiais, todėl atrodo ikilmingi, rimti ir griežti. Čia niekad nevaizduojamas apnuogintas kūnas. Tuo ankstyvasis krikčionių menas ir skyrėsi nuo Antikos.
Svarbiausias ankstyvojo meno laimėjimas – bazilika, kuri visur paplito. is pastato tipas su kai kuriais pakeitimais bei papildymais viepatavo daugiau kaip tūkstantį metų.