Krikščionių tikėjimas

ĮVADAS

Krikščionybė, kaip ir judaizmas yra gana aiškiai etinė religija ta prasme, kad ji nepripažįsta galutinio tarnystės Dievui ir moralinio elgesio atskyrimo. Du pagrindiniai įsakymai – mylėti Dievą ir mylėti artimą – eina kartu ir papildo vienas kitą.
Apskritai religijos yra etinės minties mokyklos ir moko savo išpažinėjus gerumo ir šventumo kelių, kita vertus, jos skiriasi teologiniais pagrindais, kuriais remiantis žvelgiama į etinius klausimus, ir konkrečiais būdais, kuriais juos sprendžia. Jų teologinės prielaidos daro įtaką moraliniu normų turiniui.
Kiekviena religinė etika yra savita – turi savo identitetą, sąąlygojamą teologinių pagrindų, iš kurių ji kyla ir kuriais remiasi. Pageidautina ir netgi būtina, kad religinė etika pati perteiktų šių pagrindų svarbą ir pamėgintų aiškiai suvokti jų prasmę.
Krikščioniškajai etikai, skirtingai nei kitoms, savitumą teikia Jėzaus Kristaus asmuo ir Šventasis Raštas – Senasis ir Naujasis Testamentai. Čia mes randame pagrindinius principus, kurie apibūdina krikščioniškąjį požiūrį į moralės pagrindus.

Krikščionių tikėjimas yra tiesiogiai kilęs iš žydų religijos. Jėzaus laikais, kaip moko šventoji žydų knyga – Senasis Testamentas, svarbiausi jų religijos bruožai buvo šie:
· Tikėjimas, kad yra vienas Diievas, pasaulio Kūrėjas ir Viešpats, viso pasaulio Valdovas.
· Tikėjimas, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, tačiau jis sukilo prieš savo Kūrėją ir turės būti nubaustas.
· Tikėjimas, kad Dievas yra ne tik teisingas, bet ir gailestingas bei maloningas teisėjas. Jis suteikė žmogui ga

alimybę išvengti teismo aukojant atgailos aukas.
· Tikėjimas, kad Dievas apsireiškė Izraelio tautai ir išsirinko ją būti savąja tauta.
· Tikėjimas, kad kada nors Dievas įsiviešpataus nuodėmingame pasaulyje, išlaisvins savo tautą nuo priešų ir paskirs savo išrinktąjį tarpininką, Mesiją, amžinai ją valdyti.
· Moralinių normų laikymasis, vadovaujantis Senojo Testamento Įstatymu; religinės apeigos šventykloje ir aukų aukojimas.
Šias nuostatas paveikė Jėzaus atėjimas, jo prisikėlimas iš numirusiųjų ir Šventosios Dvasios atsiuntimas jo pasekėjams. Pagrindiniai žydų tikėjimo postulatai išliko, bet atsirado ir esminių pasikeitimų.
Svarbiausią pasikeitimą lėmė krikščioniškoji Jėzaus samprata. Krikščionys labai anksti ėmė suvokti, kad per Jėzų išsipildė žydų viltys sulaukti Dievo pasirinkto tarpininko, kuris ateisiąs jiems viešpatauti. Jis buvo žydų lauktasis Mesijas. Žydai to nepripažino – čia ir slypi esminis skirtumas tarp jų ir krikščionių. Krikščionims Jėzaus atėjimas reiškė, kad jaau pradeda pildytis visa, kas Dievo buvo pasakyta Senajame Testamente. Ateina nauja Dievo karalystė.
Tačiau tai įvyko visiškai kitaip, nei tikėjosi žydai. Jie manė, kad Dievo karalystė bus sukurta jėga nuvertus jų priešus ir jų tauta ims viešpatauti žemėje. Tačiau Jėzus kovojo ne su žydų išorės priešais, o prieš nuodėmes jų širdyse. Dievo karalystė įsigali, kai žmonės pasiryžta gyventi naujai, o prievartos ir sukilimų kelias griežtai atmetamas.
Jėzaus atėjimas buvo suvokiamas ir kaip Dievo auka. Jėzaus mirtis suprantama kaip paties Dievo suteiktas bū
ūdas atpirkti nuodėmes, rodantis Dievo meilę nusidėjėliams. Žmogaus nuodėmingumas neišvengimai atskiria jį nuo Dievo – o tai reiškia mirtį.Tačiau Jėzus pats numirė šia mirtimi. Įvairiausiais pavyzdžiais, paimtais iš vergų turgaus, iš teismo, šventyklos, iš žmonių tarpusavio santykių, išreiškiama svarbiausia tikėjimo tiesa: Jėzaus mirtis yra būdas sutaikyti žmogų su Dievu ir išvaduoti jį nuo Dievo teismo baimės.
Šis supratimas padarė galą gyvulių aukojimui. Buvo suvokta, kad tokios aukos tėra tik Jėzaus dvasinės aukos pirmavaizdžiai, ir dabar, po tobuliausios aukos, jų nebereikia. Per krikščionių apeigas jau nebebuvo aukojama šventyklose. Greičiau buvo reiškiamas dėkingumas Dievui už jo sudėtą auką.
Tuo pat metu buvo suvokta, kad Jėzaus atėjimas panaikino ritualinį žydų Įstatymą, kuris reglamentavo apeigas šventyklose ir daugelį kitų dalykų. Įstatymo pagrindą sudarė etiniai principai, ypač Dešimt Dievo įsakymų, panaikinti nebuvo, tačiau nebeliko reikalo skrupulingai žiūrėti visų ritualų bei kitų papročių.
Iš tiesų, žydai buvo įpratę manyti, jog skrupulingai laikydamasis įstatymo sukursi ir išsaugosi gerus santykius su Dievu ir pelnysi jo malonę. Paulius pirmasis ėmė tvirtinti, kad laikydamasis Įstatymo Dievo malonės nenusipelnysi: visi yra nusidėję ir Dievo šlovei neprilygsta. Todėl vienintelis teisingas žmogaus santykis su Dievu tegali būti tikėjimas ir pasikliovimas juo, paklusnumas jam ir dėkingumas už tai, ką Dievas jau yra mums padaręs, – priešingai kai kuriuose veikaluose dė
ėstomam požiūriui, jog žmogus turi pats padaryti ką gera, kad pelnytų Dievo malonę.
Nors krikščionių apeigoms šventyklų nebereikėjo, tačiau jas smarkiai paveikė sinagogos – pastatai, kur vykdavo žydų susirinkimai ir kur buvo mokoma Įstatymo. Bet atmetus įstatymą kaip būdą pelnyti išganymą, gerokai pasikeitė ir požiūris į Senąjį Testamentą. Imta labiau domėtis jo pranašystėmis – juk ši knyga išpranašavo Jėzaus atėjimą, tad ji buvo studijuojama iš naujo, nuodugniai ieškant, kas apie tai pasakyta. Be to, daugėjo raštų, kurie buvo laikomi tokiais pat įkvėptais ir reikšmingais, kaip ir Senasis Testamentas. Ką tik atsiradusios Bažnyčios dokumentai, jos vadovų laiškai ir Jėzaus veiklos aprašymai, dabar vadinami Evangelijomis, buvo suvokiami kaip tekstų visuma, tolygi Senajam Testamentui. Visi kartu šie raštai sudarė Krikščionių bažnyčios Bibliją.
Pripažinimas, kad krikščionims nebeprivaloma laikytis žydų Įstatymo, ir tas paprastas faktas, jog beveik nuo pat pradžių geroji naujiena patraukė nežydus – pagonis, lėmė, kad netruko susiformuoti bendruomenė, kurios nariai buvo ir žydai ir nežydai. Nors iš pradžių ir kilo abejonių, tačiau visi sutiko, jog nežydai krikščionys neprivalo laikytis žydų Įstatymo nurodymų, ypač praktikuoti apipjaustymo ir švęsti žydiškų švenčių. Taigi krikščionybei, kuri gal taip ir būtų likusi žydų sekta, buvo duotas stimulas tapti pasauline religija visiems žmonėms, įtikėjusiems Jėzumi.
Būdingiausios naujojo tikėjimo apeigos, kurios apytikriai atitiko žydų apipjaustymo pa
aprotį ir Paschos šventę (Izraelio tautos išlaisvinimui iš Egipto vergijos paminėti), buvo krikštas ir Velykų vakarienė. Krikštas – tai apvalymo vandeniu apeiga, kuri reiškė nuodėmių nuplovimą, Šventosios dvasios priėmimą, atsidavimą Dievui ir įsiliejimą i naująją Dievo tautą. Velykų vakarienė, arba Eucharistija („padėka“), – simbolinis duonos ir vyno valgymas; duoną ir vyną per Paskutinę vakarienę prieš savo mirtį dalijo Jėzus, tai reiškė jo auką, jo kūną ir kraują, kuris bus pralietas Naujajai Sandorai, arba sutarčiai, tarp Dievo ir jo tautos patvirtinti.
Jėzaus prisikėlimas, kaip ir jo mirtis, buvo svarbiausias krikščionių tikėjimui įvykis. Krikščionys pamatė, kad Dievas išteisino Jėzų, žydų kunigų pasmerktą ir nuteistą mirti. Jo prisikėlimas patvirtino, kad Jėzus sakė teisybę, jog esąs Dievo siųstas, dar daugiau – tai parodė jo pergalę prieš nuodėmės ir mirties galybę. Jėzaus prisikėlimas buvo suvokiamas kaip lemiamas veiksmas prieš įžengimą į dangų, kur jis turėjo sėdėti „visagalio Dievo Tėvo dešinėje“ (tariant vaizdinga Naujojo Testamento kalba). Tai turėjo svarbių padarinių.
· Pirma, tai sustiprino krikščionių tikėjimą, jog per antrąjį Jėzaus atėjimą pasaulio pabaigoje Dievas dar kartą paveiks istorijos eigą. Jėzaus įžengimas į dangų rodė, jog jis buvo Dievo siųstas įvykdyti Paskutiniojo teismo ir atnešti amžinos taikos ir teisingumo – Dievo karalystės.
· Antra, tai nenuginčijamai rodė, jog Jėzų reikia suvokti kaip Dievą. Dar žemiškajame gyvenime jis atskleidė unikalų savo žinojimą, kad esąs Dievo sūnus, o Dievas esąs jo Tėvas. Po Jėzaus prisikėlimo krikščionys pradėjo suprasti, kad Jėzus atlieka visas Dievo funkcijas ir kad jis kartu su Dievu valdo pasaulį. Jį reikia laikyti Dievo Sūnumi, kuris žmogaus pavidalu nužengė i pasaulį, o paskui sugrįžo pas Dievą. Šio supratimo pasekmės buvo sukrečiančios. Žydai ir kiti tikintieji, kurie išpažino vieną Dievą, nepajėgė sutikti su krikščionių aiškinimu. Savo ruožtu ir krikščionims teko pakeisti savąją Dievo sampratą: pripažinti, kad nors Dievas vienas, bet šalia Tėvo yra ir Sūnus; abu jie dieviškos prigimties, tačiau susiję tokiais ryšiais, kad Sūnų reikia laikyti Tėvo valios vykdytoju. Žemiškasis Jėzus buvo įsikūnijęs Dievo Sūnus, jo žmogiškoji „inkarnacija“.
· Trečia, dabar Jėzus, įžengęs į dangų, yra toks pats gyvas ir valdo kaip ir jo Tėvas – gyvasis Dievas. Būdamas kaip ir Tėvas, Jėzus dabar yra Viešpats, todėl krikščionys turi ne tiktai juo tikėti ir pasikliauti, bet ir visiškai jam paklusti ir atsiduoti. Būti krikščioniu – tai išpažinti, kad „Jėzus Kristus yra Viešpats“, išpažinti, kad jis yra ir mano Viešpats, kuriam aš lenkiuosi, ir Viešpats, prieš kurį vieną dieną puls ant kelių visas pasaulis.
Šitoks tikėjimas ir nuolankumas yra dvasinio krikščionių santykio su Jėzumi dalis. Galima sakyti, kad krikščionys gyvena vienybėje su Jėzumi. Norint parodyti, koks tikras yra šis ryšys, vartojama daugybė metaforų, nusakančių asmeninius santykius. Krikščionis, įtikėjęs Jėzų, , pradeda naują gyvenimą, kuriuo pakartoja Jėzaus gyvenimą. Jis miršta savo senajam gyvenimui ir vėl prisikelia naujam, kurio įkvėpėjas ir centras yra Dievas, – lygiai kaip Jėzus mirė ir Dievo valia prisikėlė iš naujo. Krikščionių bendruomenė yra didžiulis organizmas arba kūnas, per kurį plūsta dvasinis Kristaus gyvenimas.
Po prisikėlimo seka trečias svarbus įvykis, nulėmęs krikščionybės pobūdį. Žydai ir anksčiau tikėjo, kad Dievas kai kuriems žmonėms, ypač pranašams, savo galią bei nurodymus perduoda per dieviškąją Dvasią. Bažnyčios gimimo diena laikomos Sekminės, kai visi tikintieji Jėzų pajuto, jog kiekvienas iš jų asmeniškai gavo Dvasios dovaną. Ši dovana tokia visuotinė, kad krikščionį galima apibūdinti kaip žmogų, gavusį Dvasios dovaną. Pirmąjį pojūtį galima nusakyti kaip naują dvasinį gimimą, kai tikintysis įgyja naują gyvenimą Jėzuje. Krikščionių bendruomenėje Dvasios poveikis apsireiškia tuo, kad kai kuriems žmonėms ji suteikia sugebėjimų, įgalinančių juos paremti visą Bažnyčią ir jai vadovauti. Ji veikia ir kiekvieno krikščionio gyvenimą, skatindama mylėti ir išsilaisvinti iš nuodėmės – kas būdinga pačiam Jėzui.
Taigi Dvasią galima suvokti kaip Dievo tarpininkę, veikiančią atskirų žmonių ir krikščionių bendruomenės gyvenimą. Tai išplėtė Dievo sampratą. Buvo pripažinta, kad Dvasia yra tokia pat dieviška, kaip ir Tėvas bei Sūnus, tad teko pripažinti esminį Dievo prigimties „trejopumą“, arba „Trejybę““, – Dievas yra viena būtybė trijuose asmenyse. Taigi Dievo kaip Trejybės samprata, kurios forma yra itin būdinga krikščionybei ir ryškiai skiriasi nuo kitų judaistinės tradicijos religijų (judaizmo bei islamo), apibendrina esmingiausius krikščionių tikėjimo bruožus.
Krikščionys rimtai tiki teisingojo Dievo šventumu ir jo teismu. Tai matyti iš krikščionių mokymo, kur perspėjama kad visi žmonės yra nusidėjėliai, maištaujantys prieš Dievą ir todėl susilauksiantys bausmės. Tik todėl krikščionių mokymą galima vadinti evangelija – gerąja naujiena, kad Dievas yra kartu ir maloningas, trokštantis visos žmonijos išganymo; jis suteikė malonę pelnyti atleidimą ir naują gyvenimą Jėzuje. Taigi evangelija leidžia žmonijai rinktis – bausmė ar gyvenimas.
Beveik visa, ką žinome apie Jėzų surašyta krikščionių knygoje – Biblijoje. Bibliją sudaro knygos, parašytos per daugiau nei tūkstantį metų, įvairiausiomis kultūrinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis, labai nevienodu stiliumi ir skirtingomis kalbomis. Vis dėlto šį knygų rinkinį krikščionys suvokia kaip vienovę – Bibliją, nes šias knygas laiko kitokiomis negu visos kitos.
Bibliją sudaro dvi nevienodos apimties dalys. Pirmoji, gerokai didesnė, krikščionių vadinama Senuoju Testamentu, yra tiesiog žydų (ir armėnų) – judaizmo – Šventasis Raštas. Šiose knygose atsispindi Dievo tautos istorija ir religinė mintis prieš Jėzaus, žydų Mesijo, pasirodymą.
Krikščionys visuomet laikė save teisėtais senovės Izraelio religijos paveldėtojais, todėl ir hebrajų Biblijos knygas jie visiškai pripažįsta „kanoninėmis“ , kaip Šventojo Rašto dalį. Be jų vargu ar galima būtų suprasti pačių krikščionių raštus.
Kai kurie vėlyvesni žydų raštai (graikų kalba) įėjo į Romos katalikų Senojo Testamento leidimus, tačiau kartais jie laikomi „deuterokanoniniais“ (antrinio kanonizavimo) – ne tokiais reikšmingais kaip hebrajiški raštai. Protestantų Biblijos šių tekstų, kurių judaizmas nepripažįsta kanoniniais, į Senąjį Testamentą neįtraukia; jie kartais išspausdinami atskiroj dalyje po senojo Testamento, vadinamoje Apokrifai. Krikščionys protestantai gali pasiskaityti juos dėl įdomumo ir naudos, tačiau neturi laikyti jų Šventojo Rašto dalimi.
Krikščioniškosios Biblijos knygos, vadinamos Naujuoju Testamentu, – tai dvidešimt septyni krikščionių veikalai, parašyti I a., dauguma jų gana trumpi. Nors daugelis autorių buvo žydų kilmės, tačiau knygos parašytos graikiškai – plačiai vartojama Romos imperijos kalba.
Naująjį Testamentą pirmiausia sudaro keturios Evangelijos, skirtingais žvilgsniais nušviečiančios Jėzaus gyvenimą ir mokymą, kartu su Apaštalų darbais , kur tęsiama Evangelija pagal Luką ir pasakojama apie pirmuosius trisdešimt Krikščionių bažnyčios gyvavimo metų. Tada eina trylika Pauliaus laiškų, kuriuos didysis apaštalas parašė įvairioms bažnyčioms ir asmenims; aštuoni kitų pirmųjų krikščionių vadovų laiškai; ir Apreiškimas Jonui – regėjimų knyga, sukurta žydų apokaliptinės literatūros pavyzdžiu.
Naujoji Testamento veikalai, nors sukurti per gana trumpą laikotarpį, palyginti su daugelį amžių rašytu Senuoju Testamentu, yra nevienodo stiliaus ir turinio, netgi literatūrinė graikų kalba gerokai įvairuoja. Net ir neįdėmiai skaitant galima pastebėti, kokie skirtingi autorių interesai, kaip skiriasi asmenybės.
Vis dėlto krikščionys šiuos skirtingus Senojo ir Naujojo Testamento veikalus suvokia kaip vientisą „Dievo žodį“.
Kai sakoma, kad Biblija yra „įkvėpta“, suprantama ne tik tai, kad ji yra literatūros šedevras ir teikia dvasinį nuskaidrėjimą, bet kad ji eina iš Dievo.
Negalima manyti, kad jos autoriai buvo tik pasyvūs tarpininkai, perteikę dieviškąjį apreiškimą be jokių savo minčių; knygose aiškiai atsispindi jas rašiusiųjų asmenybės. Tačiau krikščionys visuotinai tiki , jog tai, ką jie parašė savo kalba ir savo meto istorinėmis aplinkybėmis, buvo parašyta Dievo valia, tad knygose žodžiai yra ne tik jų, bet ir Dievo.
Taigi, nors aiškinant Biblijos knygas reikia skirti pakankamai dėmesio jų kilmei ir literatūrinei formai, jų turinys, krikščionių įsitikinimu, yra Dievo žodis žmonėms.
Štai kodėl Biblija, nepaisant jos įvairovės, krikščionių suvokiama kaip vientisas tekstas, nuosekliai atskleidžiantis ne tik Dievo darbus, bet ir jo mintis bei valią.

IŠVADOS

Savo istorinėmis formomis krikščionybė nėra unikali. Kaip ir bet kokia žmogiška veikla, ji nėra be nuodėmės ir labai rizikuoja, jei bando šitai neigti. Tačiau ji skelbia mokymą apie Jėzų Kristų – vienintelį pilnateisį vyrų ir moterų valdovą, ir jo galutinį sprendimą bejėgiškam pasauliui. Nes Jėzus atėjo ne naujos religijos, naujų įstatymų ar naujos filosofijos skelbti, o įveikti dvasinio žmonių skurdo ir pagedimo, kurie neša žmogui skausmą ir atskiria jį nuo Dievo, priėmė visa tai į širdį, ligi galo paklusdamas Dievo valiai – netgi atsiduodamas kankinančiai ir žeminančiai mirčiai. Jis atėjo ir duoti pradžios naujai tvarkai, naujo gyvenimo visai žmonijai, naujai kūrinijai, prasidėjusiai nuo jo paties prisikėlimo iš numirusiųjų. Vyrai ir moterys raginami pamesti bergždžias savo pastangas priartėti prie Dievo ir pelnyti jo malonę – jie privalo tik pasitikėti Jėzumi, kuris vienintelis iš tiesų Dievą pažįsta. Žmonės raginami įsijungti į bendruomenę, kurios nariai gyvena šiuo tikėjimu ir dalijasi gyvenimu Jėzuje, laukdami prasidedant naujo amžiaus, kai visi išpažins jį.

Taigi, krikščionys sako krikščionybei „taip“, kai ji yra Jėzaus tarpininkas, ir „ne“, jeigu ji išduoda jo mokymą, o tai neretai pasitaiko. Kitiems tikėjimams krikščionys irgi sako ir „taip“, ir „ne“. „Taip“, kai šie įžvalgiai papildo, pabrėžia ar kitokiais žodžiais išreiškia Dievo šlovę, kurią atskleidė Jėzus. Tačiau „ne“, jeigu žmonių mintys ir darbai, kaip dažnai būna, ištrina žmoguje Dievo paveikslą, nes žmogus nusigręžia nuo Dievo, kad nusilenktų savo sukurtiems stabams ar idėjoms, arba jeigu Dievo šlovė Jėzuje nepripažįstama ar paneigiama. Jei krikščionybė unikali, tai tik todėl, kad unikalus yra Kristus. Nustodama jį liudyti, ji netenka bet kokios vertės žmonijai.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

„Pasaulio religijos“ populiarus žinynas, Alma littera, Vilnius 1997m.
Alain Le Boulluec „Ankstyvoji krikščionybė“ VU leidykla, 2004m.
Karl H. Peschke „Krikščioniškoji etika“ I tomas, Vilnius 1997m.

Leave a Comment