Metų laikai miške

Miškas taip pat nori gyventi!

Metai – kaip ratas su dvylika stipinų – mėnesių : praskrieja visi dvylika stipinų , ratas apsisuka aplinkui , ir vėl skrieja pirmasis stipinas . O ratas jau nebe ten – toli nuriedėjęs .

Vėl ateis pavasaris – ir miškas pabus , meška išrepečkos iš savo guolio , vanduo užlies požemių gyventojus , parskris paukščiai . Vėl prasidės paukščių žaidimai ir šokiai , žvėrys vaikučių atsives .

Juk žvėrių ir paukščių gyvenimas ne toks , kaip žmonių ; jų ir kalendorius savas , ypatingas : miške visi gyvena pagal saulę . Per metus saulė apskrieja didelį raatą dangumi . Kas mėnuo ji praeina pro vieną žvaigždyną , pro vieną Zodiako ženklą .

Naujieji metai pagal miško kalendorių yra ne žiemą , o pavasarį , kai saulė įeina į Avino žvaigždyną . Linksmos šventės būna miške saulę pasitinkant ; liūdnos dienos – ją išlydint .

Miško kalendoriaus mėnesiai :
I. Atbudimo mėnuo (pirmasis pavasario mėnuo) – nuo kovo 21 d. iki balandžio 20 d.
II. Skrajūnų grįžimo į tėvynę mėnuo (antrasis pavasario mėnuo) – nuo balandžio 21 d. iki gegužės 20 d.
III. Dainų ir šokių mėnuo (trečiasis pavasario mėnuo) – nuo gegužės 21 d. iki birželio 20 d.
IV. Lizdų mėnuo (pirmasis vasaros mėnuo) – nuo birželio 21 d. iki liepos 20 d.
V. Jauniklių mėnuo (antrasis vasaros mėnuo) – nuo liepos 21 d. iki rugpjūčio 20 d.
VI. Būriavimosi mėnuo (trečiasis vasaros mėnuo) – nuo rugpjūčio 21 d. iki rugsėjo 20 d.
VII. Skrajūnų atsisveikinimo su tėvyne mėnuo (pirmasis rudens mėnuo) – nuo rugsėjo 21 d. iki spalio 20 d.
VIII. Pilnų sandėlių mė

ėnuo (antrasis rudens mėnuo) – nuo spalio 21 d. iki lapkričio 20 d.
IX. Žiemos svečių mėnuo (trečiasis rudens mėnuo) – nuo lapkričio 21 d. iki gruodžio 20 d.
X. Baltųjų takų mėnuo (pirmasis žiemos mėnuo) – nuo gruodžio 21 d. iki sausio 20 d.
XI. Žiauraus bado mėnuo (antrasis žiemos mėnuo) – nuo sausio 21 d. iki vasario 20 d.
XII. Pavasario laukimo mėnuo (trečiasis žiemos mėnuo) – nuo vasario 21 d. iki kovo 20 d.

Kiekvienas mėnuo ypatingas . Kiekvieno iš jų metu įvyksta daugybė įvykių , kuriuos pamėginsiu jums dabar papasakoti , kad suprastumėte koks paslaptingas , ypatingas ir žavingas yra gamtos pasaulis . Ir kaip reikia jį mylėti , saugoti bei tausoti .

Atbudimo mėnuo

Kovo 21-ąją – pavasarinės ekvinokcijos dieną – diena su naktimi galynėjasi : pusę paros danguje saulutė , kitą pusę – naktis . Tą dieną miškas švenčia Naujuosius Metus – pavasario pradžią .

Kovas – patinėlis , varvuoklis . Saulė žiemos triūsus griauna . Sniegas darosi guurus , korėtas , pilkšvas – ne toks , kaip žiemą buvo – pasiduoda ! Iš spalvos galima spręsti , kad vasara artėja . Nuo stogų nutįsta ilgi varvekliai , žėrėdamas teka jais vanduo ir laša laša . Visur telkšo balutės – miesto žvirbliai linksmai jose pliuškenasi , nuo sparnelių žiemos suodžius plauna . Soduose skamba džiaugsmingi zylių balseliai .

Pavasaris pas mus atskriejo saulės sparnais . Jo darbotvarkė labai griežta . Pirmiausia išlaisvina žemę . Vanduo dar po ledu miega . Snaudžia po sniegu ir miškas .

Kovo 21-osios rytą šeimininkės kepa vyturėlius – bandeles su snapeliu ir razinomis ak

kių vietoje . Tą dieną išleidžiami į laisvę paukščiai čiulbuonėliai . Tą dieną nauju mūsų papročiu prasideda paukščių mėnuo . Vaikai jį skiria mūsų mažiesiems plunksnotiems draugams : medžiuose iškabina tūkstančius paukščių namelių : inkilų varnėnams , zylėms , išdabintų , drevėtų medžio gabalų , suraišioja krūmelius lizdams , ruošia nemokamas valgyklas mieliems sveteliams , mokyklose ir klubuose skaito pranešimus apie tai , kaip sparnuotoji armija saugo mūsų miškus , laukus , sodus ir daržus , kaip reikia prižiūrėti ir tausoti mūsų linksmuosius sparnuotus giesmininkus .

Kovai paskelbė pavasarį . Kur tik nuplikęs žemės lopelis , ten pasirodė būriai kovų . Žiemą kovai praleido mūsų šalies pietuose . jie labai skubėjo pas mus į šiaurę – į savo gimtinę . Kelyje juos ne kartą buvo užklupusios smarkios pūgos . Dešimtys , šimtai paukščių nusikamavę žuvo kelionėje . širmieji atsirado stipriausieji . Dabar jie ilsisi , oriai vaikštinėja keliais ir kietu snapu kapsto žemę .

Žvėrys atsivedė pirmuosius žvėriukus . Briedžiams ir stirnoms atauga ragai , Miške pradėjo čiulbėti alksninukai , nykštukai ir zylės . Laukiame varnėnų ir vieversėlių . Po išverstos eglės šaknimis radom meškos guolį . Tirpstančio sniego srovelės slapta renkasi po ledu . Miške atlydys : tirpsta sniegas nuo medžių . Naktimis šaltis vėl kausto viską po ledu .

Žiemos valdžia nuversta . Gieda vieversėliai ir varnėnai . vandenys sulaužė ledų lubas ir išplūdo į laisvę , į plačius laukus . Laukuose gaisras : dega sniegas nuo saulės . iš po sniego lenda linksmi želmenys . ištvinusiuose vandenyse pa
asirodė pirmosios laukinės antys ir žąsys . Kasdien tiek visko atsitinka .

Grįžimo į tėvynę mėnuo

BALANDI , uždek sniegą ! Balandis miega , į akį pučia , šilumą žada . Šį mėnesį vanduo nuo kalnų , žuvys iš būrio . Pavasaris , nuo sniego išlaisvinęs žemę , ėmėsi antrojo savo darbo : išlaisvina vandenį iš ledo . Ištirpusio sniego upeliūkščiai subėgo į upes , pakėlė vandenį ir numetė ledo jungą . Sučiurleno pavasariniai srautai – plačiai išsiliejo lygumose .

Pavasariniu vandeniu , šiltu lietučiu pagirdyta žemė velkasi žalią rūbą , pasidabindama snieguolėmis . O miškas vis dar plikas , laukia savo eilės , kol pavasaris juo pasirūpins . Bet jau prasidėjo slaptas syvų judėjimas medžiuose , bręsta pumpurai , skleidžiasi žiedai ant žemės ir ore – ant šakų .

Paukščiai kaip debesys lekia iš žiemojimo vietų . į tėvynę jie grįžta griežta tvarka : pulkais , kiekvienas pulkas savo laiku . Pirmieji į kelionę leidžiasi tie , kurie rudenį iš mūsų išskrido paskutiniai . Paskutiniai tie ,kurie rudenį širmieji išskrido . Vėliausia parlekia margi ir raibi paukščiai : jie turi laukti naujų lapų ir žolės . Pilkoje žemėje ir medžiuose jie būtų dar per daug pastebimi ir negalėtų slėptis nuo priešų – plėšriųjų žvėrių ir paukščių .

Dainų ir šokių mėnuo

Gegužės mėnesį – dainuok ir šok ! Štai kada pavasaris visai rimtai ėmėsi trečiojo savo darbo : pradėjo rengti mišką .

Pergalė , visiška saulės – šviesos ir šilumos – pergalė prieš žiemos speigus ir tamsą . Vakaro žaros tiesia ranką rytmetinei au

ušrai – pas mus , šiaurėje , prasideda baltosios naktys . Atkovojusi žemę ir vandenį , gyvybė išsitiesia visu ūgiu . Spindinčiai naujai gimusių lapų žaluma puošiasi aukšti medžiai . Begalės lengvasparnių vabzdžių kyla į orą : sutemose jų medžioti išskrenda naktibaldos lėliai ir mitrūs šikšnosparniai . Dieną ore nardo kregždės ir čiurliai , sklando ir kabo virš arimų miškų ereliai , pesliai . Tartum siūlu prie debesų pririšti virš laukų virpa pelėsakaliai ir vieversiai .

Atsivėrė durys be vyrelių , sulėkė auksasparniai gyventojai – bitės darbštuolis . Visa aplinkui dainuoja , groja ir šoka : tetervinai ant žemės , gaigalai ant vandens , geniai ant medžių , perkūno oželiai – ore virš miško .

Gegužės mėnuo ir šiltas , ir šaltas . Diena saulutė , o naktį – baisu , koks šaltis pasitaiko . Kartais per gegužę saulė žeme ritinėjas , o kartais be kailinių nosies laukan nekišk .

Šį mėnesį lakštingala taip įsigiedojo , kad dieną naktį suokia ir čiauška . Vaikai stebisi : kada gi ji miega ? Pavasarį paukščiams ir pasnausti nėra kada , trumpas paukščių miegas : nebent tarp dviejų giesmių , paskui , dar vidurnaktį ir vidurdienį po valandėlę . Rytą auštant , vakarą temstant , ne tik paukščiai – visi miško gyventojai gieda , groja , kas kuo ir kaip moka . Tada išgirsi ir skardžius balsus aidint , ir smuiką čirpiant , ir būgną trinksint , ir fleitą švilpiant , ir lojant , ir kosint, ir staugiant , ir cypiant , ir ūkaujant , ir zyziant , ir kurkiant , ir kvarkiant .

Skardžiu , grynu balsu gieda kikiliai , lakštingalos , strazdai giesmininkai . Smuikuoja vabalai ir žiogai . Muša būgną geniai. It fleitos švilpia volungės , mažieji baltabruviai strazdai . Loja lapė ir baltasis tetervinas . Kosti stirna . Staugia vilkas . Ūkauja apuokas . Zyzia kamanės ir bitės . Kurkia ir kvarkia varlės .

Niekas nesigėdi , jei neturi balso . Kiekvienas pasirenka muzikos instrumentą pagal savo skonį . Geniai susiieško skambių sausų šakų . Tai jų būgnas . O vietoje lazdelių jie turi puikų stiprų snapą . Vabalai ilgaūsiai smuikuoja savo kietu sprandu – kuo gi ne smuikelis ? Žiogeliai – kojytėmis braukydami per sparnus : jų kojytės su užkarpėlėmis , o sparniukai su šerpetėlėmis . Baublys – paneria savo ilgą snapą į vandenį ir kad pūstels – tik vanduo suburbuliuoja ir per visą ežerą nugaudžia , tarsi jautis būtų subaubęs . O perkūno oželis , tas netgi uodega įsigudrinęs groti : pakyla į padebesius ir iš ten , išskleidęs uodegą , pasileidžia žemyn galva . Jo uodegoje vėjas tik gaudžia – nelyginant ėriukas viršum miško mekentų ! mat , koks orkestras miške .

Lizdų mėnuo

BIRŽELIS – rožių žydėjimas . Galas pavasariui , prasideda vasara . Pačios ilgiausios dienos ; tolimoje šiaurėje visai nakties nėra : saulė nenusileidžia . Drėgnose lankose dauguna gėlių dabar saulės spalvos : burbuliai , purienos , vėdrynai – lanka nuo jų tarsi auksinė .

Šiuo metų laiku saulei tekant – žmonės renka vaistingąsias žoles , stiebelius , šaknis sau atsargai , kad sunegalavę galėtų perimti juose susikaupusią gyvybingą saulės jėgą .

Štai jau ir praėjo pati ilgiausia metų diena – birželio 22 – vasaros saulėgrąžos diena . Nuo tos dienos lėtai lėtai – o atrodo : kaip greitai ! – taip pat lėtai , kaip pavasarį daugėja šviesos , dienos vis trumpėja . Žmonės sako : „Vasaros makaulė per žardą žiūri . “

Visos paukštytės giesmininkės turi lizdus , visuose lizduose – įvairiausių spalvų kiaušiniai . Pro ploną lukštą šviečiasi švelni maža gyvybė .

Jauniklių mėnuo

LIEPA – vasaros viršūnė – nuovargio nejaučia , viską kaupia . Rugiams liepia žemeliai nusilenkti . Avižos jau su žiponais , o grikiai dar be marškinėlių . Iš saulės šviesos žalieji augalai išaudė savo kūną . Iš subrendusio auksinio rugių ir kviečių okeano daromės sau atsargą visiems metams . Kaupiame šieną galvijams : krito jau žolių miškai . iškilo kupetų kalnai .

Prityla paukščiai giesmininkai : jiems ne dainos rūpi . Visuose lizduose jaunikliai . Jie gimsta pliki , akli ir dar jiems reikalinga tėvų globa . Betgi žemėje , vandenyje , miške , netgi ore – visur gausu peno mažyliams , visiems pakaks ! Visur miškuose pilna mažų sultingų vaisių : žemuogių , mėlynių , vaivorų , serbentų ; šiaurėje – geltonų tekšių ; pietuose , soduose – trešnių , braškių , vyšnių . Lankos savo auksinį rūbą pakeitė į baltą , balti ramunių žiedai atspindi karštus saulės spindulius . Saulė motinėlė – vaisingumo ir gyvybės šaltinis – šiuo metų laiku nejuokauja : beglamonėdama gali sudeginti .

Būriavimosi mėnuo

RUGPJŪTIS – amalų mėnuo . Naktį miškus nušviečia staigūs žaibai be griaustinio .

Paskutinį kartą šią vasarą lankos keičia rūbą : dabar jis margas , spalvos vis tamsesnės : mėlynos , alyvinės . Silpnėja saulužės galia , reikia rinkti , saugoti paskutinius jos spindulius . Noksta stambios daržovės , vaisiai , paskutinės uogos – bruknės , sirpsta pelkėse spanguolės , ant medžių – šermukšniai . Lenda iš žemės senučiukai – tie , kurie nemėgsta karštos saulės , kurie nuo jos slepiasi vėsiame šešėlyje – grybai . O medžiai nustoja augti ir storėti .

Atsisveikinimo su tėvyne mėnuo

RUGSĖJIS – paniurėlis , staugūnas . Vis dažniau niaukiasi dangus , staugia vėjas . Atėjo pirmasis rudens mėnuo .

Ruduo turi savo darbotvarkę , panašią į pavasario , tik jis viską daro atvirkščiai . Pradeda nuo oro . Aukštai virš galvų pamažėle ima geltonuoti , raudonuoti , ruduoti medžių lapai . Kai tiktai lapams nebepakanka saulės , jie vysta ir greitai nebetenka žalumos . Ta vieta , kur lapo kotelis prie šakos prisitvirtinęs , suglemba . Netgi visai ramią , be mažiausio vėjelio dieną nuo šakos atitrūksta kur – geltonas beržo , kur – raudonas epušės lapas ir , lengvai supdamasis ore , be jokio triukšmo šliaužia per žemę .

Kai , rytą prabudęs , pirmą kartą ant žolės išvysti šerkšną , užsirašyk savo dienoraštyje: „Rudens pradžia“. Nuo tos dienos, tikriau, nuo tos nakties,- nes pirmasis šerkšnas visada būna paryčiui,- vis dažniau kris lapai nuo medžių, kol nepapūs vėjas – lapaplėšys ir nenudraskys viso puošnaus vasarinio miško rūbo.

Dingo čiurliai. Kregždės ir kiti pas mus vasaroję paukščiai keliauninkai pulkuojasi ir nepastebimai, naktimis, išskrenda į tolimą kelią. Padangė vis labiau tuštėja. Ir vanduo vėsta: maudytis nebetraukia.

Ir staiga- it gražuolės vasaros atminimas- vėl giedra: šiltos, vaiskios, ramios dienos. Tykiame ore lakioja, sidabruoja ilgi voratinkliai. Ir džiaugsmingai laukuose sublizga šviežia jauna žaluma.

– Bobų vasara, – šypsodamiesi kalba žmonės kaime, su meile žvelgdami į gyvybingus žiemkenčius.

Miške visa kas ruošiasi ilgai žiemai. Visa būsimoji gyvybė patikimai slepiasi, šiltai užsidangsto – visi rūpesčiai atidėti pavasariui.

Vien tik kiškės niekaip negali nurimti, vis dar nenori pripažinti, kad vasaros nebėr: vėl kiškiukus atsivedė! Lapkritinius. Pasirodė laibakojai kelmučiai; vasara pasibaigė.

Pilnų sandėlių mėnuo

SPALIS- krinta lapai, purvas, širmieji šalčiai.

Vėjai- lapų plėšytojai, plėšia nuo medžių paskutinius skudurus. Lietus. Ant tvoros nuobodžiauja šlapia varna. Jai taip pat laikas į kelionę: vasarojusios pas mus pilkosios varnos pamažėle kraustosi į pietus, o į jų vietą taip pat nepastebimai atkeliauja tokios pat, šiaurėje gimusios. Vadinasi, ir varnos- paukščiai keliauninkai. Ten, tolimoje šiaurėje, varna, kaip ir mūsų kovai, pirmoji atskrenda ir paskutinioji išskrenda.

Baigęs pirmąjį savo darbą- nurengęs mišką, ruduo griebiasi antrojo: šaldo vandenį. Vis dažniau paryčiais balutes aptraukia trapus ledukas. Kaip ore, taip ir vandeny, gyvybė apmirė. Žiedai, kurie puošė vasarą jo paviršių, seniai išbarstė sėklas į dugną, sutraukė po vandeniu ilgus žiedstiebius. Žuvys telkiasi į duburius- žiemos ten, kur vanduo neužšąla.

Minkštas skiauterėtas tritonas, visą vasarą užtvankoje gyvenęs, dabar išlipo iš vandens ir nušliaužė žiemoti į sausumą, kur nors po kelmu, samanose. Ledas kausto stovinčius vandenis.

Ir sausumoje šaltas kraujas stingsta. Slepiasi vabzdžiai, pelės, vorai, šimtakojai. Susimetusios į sausą duobutę, susirangiusios snaudžia gyvatės. Varlės lenda į maurus, driežai slepiasi už atstojusios kelmų žievės ir ten apmiršta. Žvėrys- kas šiltais kailiniais velkasi, kas atsargas urveliuose krauna, kas guolį taisosi. Ruošiasi.

Per rudenio darganas lietus tik žliaugia, vėjas staugia.

Žiemos svečių mėnuo

LAPKRITIS- pusiau žiema. Lapkritis- rugsėjo anūkas, spalio sūnus, gruodžio tikras brolis: lapkritis vinis kala, gruodis tiltus stato. Joja ant obuolmušio: tai sniegas, tai purvas, tai vėl sniegas.

Trečiąjį savo darbą baigia ruduo: nurengęs mišką, sukaustęs vandenį, kloja žemę sniego marškonu. Nemalonu miške: medžiai stovi lietaus išplakti, pliki, juodi. Ant upės blizga ledas, o pamėgink ant jo atsistoti: sutraškės po kojomis, ir atsidursi lediniame vandeny. Ir ant žemės, sniegu pabarstytos, sustoja augęs rudenį užartas laukas.

Bet tai dar ne žiema: tik priešžiemis. Kur buvus, kur nebuvus išlenda saulytė. Ir kaip apsidžiaugia saule visa, kas gyva! Žiūrėk, ten iš po šaknų išlenda juodi uodeliai, muselės, pakyla į orą. Čia po kojomis pražydo auksinė kiaulpienė, šalpusnis- pavasariniai augalai! Sniegas nutirpo. tačiau medžiai įmigo kietai kietai, apmirė iki pavasario, nieko nejunta. Laikas pradėti miško ruošą.

Baltų takų mėnuo

GRUODIS- šaldytojas. Gruodis tiltus stato, vinis kala.

Vandeniui galas: net sraunios upės ledu sukaustytos. Žemė ir miškas apsisiautęs sniego apklotu. Saulė pasislėpė už debesų. Diena vis trumpesnė ir trumpesnė, o naktis ilgesnė.
Kiek negyvėlių pridengė sniegas! Vienmečiai augalai išaugo, pražydo, subrandino vaisius. Ir virto dulkėmis, susijungė su žeme, iš kurios kilo. Dulkėmis pavirto ir vienmečiai gyvūnai- dauguma mažų bestuburių.

Bet augalai paliko sėklas, o gyvūnai sudėjo kiaušinėlius. Ateis laikas, ir saulė, it tas karalaitis iš pasakos apie miegančiąją gražuolę, bučiniu pažadins juos gyvenimui. Ir vėl iš žiemos prikels gyvybę. Ar daugiamečiai gyvūnai ir augalai įstengs išsilaikyti gyvi per visą ilgą šiaurės žiemą iki naujo pavasario? Juk žiema dar nespėjo įsigalėti, o jau artėja saulės gimimo diena- gruodžio 23-oji.

Saulė grįš į pasaulį. O su saule atgims gyvenimas. Tik dar reikia ištverti žiemą.

Bado mėnuo

SAUSIS- posūkis į pavasarį, metų pradžia, žiemos vidurys; saulė žada vasarą, žiema šaltį. Naujaisiais metais diena pailgėjo per kiškio šuolį.

Žemė, vanduo ir miškas- viskas po sniegu, viskas aplink miega giliu ir, rodos, amžinu miegu.

Kai ateina sunkus metas, gyvybė puikiai moka apsimesti negyva. Apmirę žolės, krūmai ir medžiai. Apmirę, bet nenumirę. Po lediniu sniego apdangalu slypi nepaprasta gyvenimo jėga, pajėgumas augti ir žydėti. Pušys ir eglės išlaikė sėklas, stipriai suspaudusios savo kumščiukuose- kankorėžiuose. Šaltakraujai gyviai pasislėpę sustingo. Tačiau nemirė. Net švelnūs drugeliai išsislapstė įvairiose prieglaudose. Paukščių labai karštas kraujas, jie niekada neužmiega. Daugelis žvėrelių, net mažosios pelės, laksto visą žiemą. Ir ar ne keista, kad irštvoje po giliu sniegu gulinti lokė per sausio šalčius atsiveda mažus aklus lokiukus ir, pati visą žiemą nieko nemisdama, iki pavasario maitina mažiukus savo pienu.

Pavasario laukimo mėnuo

VASARIS- žiemos galas. Vasarį tik pusto, tik siaučia pūgos; per sniegą bėga, pėdų nepalieka.

Paskutinis, pats baisiausia žiemos mėnuo. Žiauraus bado, vilkų rujos mėnuo. Vilkai puola kaimus ir mažus miestelius- iš bado ir šunis, ožkas čiumpa, naktimis į avides įsibrauna. Liesėja visi žvėrys. Rudenį sukaupti riebalai jau nebešildo, nemaitina jų. Baigiasi žvėrelių atsargos urveliuose, požeminiuose sandėliuose. Sniegas, buvęs draugas, sulaikęs šilumą, daugeliui daugeliui dabar tapo mirtinu priešu. Medžių šakos lūžta nuo nepakeliamos naštos. Laukinės vištos- kurapkos, jerubės, tetervinai- džiaugiasi giliu sniegu: gera joms nakvoti, įsirausus į jį virš galvos. Tik vargas, jeigu po dienos atodrėkio naktį staiga spustels šaltukas ir apdengs sniegą ledo plutele. Daužyk nedaužęs tada galva į ledinį stogą, kol saulė neištirpdys. Vėjas gena pažemiui sniegą, vasaris- kelių ardytojas- užbarsto rogių kelią.

Gamtos pasaulis toks nuostabus, ypatingas, jis toks vienintelis! Saugokime jį, branginkime! Ypač vasarą, kai miške nutinka taip daug nelaimingų atsitikimų, kurių metu sudega miškas, žūsta paukšteliai ir žvėreliai. Juk mūsų, žmonių, tarpe tiek daug neatsakintų, kurie palieka nerūpestingai užgesintą laužavietę ar numeta neužgesintą degtuką. Pagalvokime prieš taip pasielgdami, išgirskime mišką ir jo gyventojus: „mes irgi norime gyventi!“.

Leave a Comment