konfucianizmas

Konfucianizmas

Konfucianizmas (“intelektualų mokykla”) – Kinijoje atsiradusi ir po Rytų Aziją paplitusi etinė ir filosofinė sistema, neretai priskiriama prie religijų. Svarbiausiu autoritetu dažniausiai laikomas žymus kinų mąstytojas, kurio mokymai darė didelę įtaką kinų, japonų, korėjiečių, vietnamiečių civilizacijoms, kultūroms, filosofijai, visuomenėms, VI-V a. pr. m. e. gyvenęs filosofas Konfucijus. Konfucijus – tai Kong Fuce vardas, sulotynintas pirmojo europiečio sinologo Mato Rikko. Jis buvo šviesiosios aristokratų pasaulėžiūros reiškėjas. Jam menkai terūpėjo religija ir jos liaudiškos apraiškos. Tik vėliau Mandžiūrijos dinastija paskelbė Konfucijų religijos reformatoriumi, didesniuose miestuose jo garbei ėmė statyti šventoves, aukoti aukas. Taip Konfucijus buvo paverstas šventuoju, o jo mokslas pripažintas religija. Didžiosios knygininkų mokyklos atstovas, gimė 551 m. pr. Kr. rugsėjo 8 d. Ciuifu mieste Šan – dunio provincijoje ir gyveno Lu caro valdymo laikais, kai karaliavo Čžou dinastijos atstovai. Jo nusigyvenusios giminės šaknys ėjo iš aristokratų – valdininkų ir karininkų luomų. Konfucijaus tėvai buvo susituokę ne pagal galiojančias ritualines normas, nes jo tėvas buvo senis, o motina – paauglė. Tėvas mirė, kai Konfucijui buvo treji. Pamažu Konfucijus bręsdamas kilo socialinėje hierarchijoje, įsijungė į vadinamąją ši klasę, kurios nariai siekė įsitvirtinti visuomenėje per savo talentą ir sugebėjimus, o ne kilmę. Būdamas devyniolikos, Konfucijus vedė merginą Či Čiuan , po metų susilaukė pirmojo sūnaus Kong Li. Sulaukęs 22 m. pradėjo dirbti mokytoju. Vėliau pagarsėjo kaip pats geriausias Kinijos mokytojas. Konfucijaus mokykloje buvo dėstomi keturi dalykai ir mokomasi iš keturių knygų: 1) moralės (Šiczin), 2) kalbos (Šuczin), 3) politikos (Liczin) ir 4) literatūros (Jueczin). Kai jam buvo dvidešimt treji, mirė jo motina, ir Konfucijus pagal vyraujančias ritualines normas jos gedėjo trejus metus. Būdamas penkiasdešimt trejų, tapo Lu valstybės teisingumo ministru. Pasakojama, kad gretima Či valstybė išsigando stiprėjančios Lu. Či pasiuntė Lu valdovui šimtą gerų žirgų ir aštuoniasdešimt gražuolių šokėjų. Valdovas atsidavė malonumams ir tris dienas nesirūpino valstybės reikalais. Konfucijus tuo labai nusivylė ir nusprendė palikti Lu ieškoti geresnio darbdavio. Kadangi staigus išvykimas būtų atkreipęs dėmesį į valdovo netinkamą elgesį, Konfucijus palaukė, kol šis padarys kokią menkesnę klaidą. Kai valdovas pamiršo nusiųsti Konfucijui po aukojimo likusios mėsos, priklausiusios jam pagal paprotį, Konfucijus pasinaudojo pretekstu ir, atsisakęs sosto, paliko Lu ir trylika metų keliavo po Kiniją.

Būdamas šešiasdešimt aštuonerių, Konfucijus grįžo į caro rūmus ir vėl pradėjo dirbti mokytoju. Kartu rinko redagavo, tvarkė ir platino savo mokyklos knygas. Paskutinius gyvenimo metus praleido mokydamas, skleisdamas senovinę išmintį per tekstus (penkis kanonus). Mirė septyniasdešimt dviejų ar trejų metų amžiaus ir buvo palaidotas kapinėse, kurios buvo specialiai jam paruoštos, tai padarė jo vaikaičiai, kurie sekė jo mokymu ir didžiavosi jo paskelbtomis idėjomis. Dabar Konfucijaus Namas paverstas jo vardo šventykla, kurią lanko labai daug piligrimų – Konfucijaus mokymo pasekėjų

Konfucijaus mokymas

Filosofo mokymo pagrindą sudaro žmogaus siekis laimingai ir normaliai gyventi savo aplinkoje. Konfucijus mokė žmones šių siekių etikos ir pabrėžė, kad savo mokyme ne išradinėja kažką naujo, o perduoda senovės išminčių mokymą. Jis iškėlė mokymosi, tobulėjimo svarbą. Konfucijus nesukūrė sistemingos gyvenimo ar visuomenės filosofijos. Jis skatino mokinius analizuoti save, nenuilstamai tyrinėti pasaulį, senuosius raštus, senovės moralines problemas susieti su dabartiniais politiniais įvykiais.Konfucijus gyveno politinio susiskaldymo, nuolatinių karų laikais, todėl vienas pagrindinių jo mokymo tikslų buvo suvienyti “pasaulį” (t.y. Kiniją), atstatyti valstybėje tvarką. Jo manymu, valdovai turėtų valdyti per savo moralę, remdamiesi dorybe, o ne įstatymais, bausmėmis ar savo pačių kilme. Konfucijaus filosofijoje pabrėžiama individo ir valdžios moralė, teisingų socialinių santykių išlaikymas, teisingumas. Han dinastijos laikais ši mąstysena nustelbė kitas doktrinas (legizmą, daoizmą ir kt.).Konfucijus stoikams artima dvasia propagavo paprastą maistą, šaltinio vandenį, miegą pasidėjus po galva alkūnę, o įgyta garbė ir turtai, sakė jis, “tėra debesys, slenkantys padange”.Išmintingo žmogaus simbolis Konfucijaus filosofijoje – tai žmogus, kurio svarbiausi bruožai – nuolatinis tobulumo siekimas, dvasios nepriklausomybė, elgesio tvirtumas, minties gelmė, mąstymo ir veiklos vieningumas. Vieną didžiausių žmogaus trūkumų jis įžvelgia atotrūkyje tarp kalbų ir darbų. Konfucijus buvo didis socialinės ir politinės filosofijos pradininkas. Pagrindiniais politinės veiklos principais jis skelbia dorovingumą, atsakomybę už savo veiksmus. Jis puikiai supranta, kad intelektualios ir kūrybingos asmenybės įsivėlimas į politinius verpetus gali atvesti ją prie deformacijos ir degradavimo.

“Valdovas tebūnie valdovu, tarnas – tarnu, tėvas tebūnie tėvu, sūnus – sūnumi.”Konfucijui žmogus yra įpintas į tam tikrus santykius: jis gali būti tėvu, sutuoktiniu, vaiku, valdovu ar tarnu, draugu. Šie santykiai įprasmina jo gyvenimą ir apibrėžia jo pareigas. Pareigos – gerai atlikti tai, kas žmogui priklauso pagal jo santykius (pvz., valdovas turi būti rūpestingas, tarnai sąžiningi ir pan.). žmogaus elgesys turi atitikti jo santykius. Konfucijus labai pabrėžia artimo meilę, bet ją įsivaizduoja “teisingai” – t.y. negalima būti geram visiems, už blogus darbus reikia bausti, tačiau bausmė turi būti pamokanti. Konfucijaus žmogus turi būti ištikimas tradicijai (tradicija – vienas kertinių konfucianizmo akmenų), atsidavęs kitiems ir pačiam sau, savo asmeniui. Kokie žmogaus santykiai su kitais, tokius jis randa ir pačiame savyje. Žmoguje glūdi tikroji jo esmė, valdanti išorinę žmogaus būties sferą. Todėl privalu elgtis ne tik pagal teisingai suprastą santykį su kitais, bet ir pagal teisingai suprastą savo asmens kosmosą. Konfucijus savąjį mokymą remia žmoniškumo, žen, samprata. Mencijus (Konfucijaus pasekėjas) šią sampratą dar išplėtė, nurodydamas, kad ja nusakomas itin intensyvus vidinis gyvenimas (intersubjektyvumas) bei nuojauta to beribio džiaugsmo, kurį patirs išminčius nušvitimo būsenoje, kai prabils jo vidinė esmė. Būtina gilintis ne tik į save, bet ir įsižiūrėti į gamtą ir jos tvarką bei remtis tikrųjų, didžiųjų asmenybių, išminčių, pavyzdžiais. Vienoje iš keturių knygų, tapusių konfucianistinio savęs tobulinimo, teisingos elgsenos vadovais, “Pusiausvyros doktrinoje” nurodyta, kad išminčius, pasiekęs tikrąjį savo asmenybės integralumą, čeng, susivienija su Dangumi ir Žeme. “Pusiausvyros doktrina” išskiria dvi fundamentaliojo proto būsenas – būseną “iki susijaudinimo” (prieš sukylant emocijoms) ir būseną “po susijaudinimo” (po kontakto su išorinio pasaulio daiktais bei įvykiais). Tikrasis asmenybės integralumas, čeng,- tai emocijų harmonija, kurios sujaudintos išlaiko tokią pusiausvyrą, tarytum dar būtų būsenoje iki susijaudinimo. Konfucianizme labai svarbi ši harmonijos samprata: dvasinis tobulėjimas suprantamas kaip galimybė pasiekti emocijų harmoniją ir psichologinę pusiausvyrą. Tai harmonija, kylanti dėl teisingų proporcijų, o ne dėl aistrų ir troškimų nebuvimo kaip budizme.Konfucijus, kaip vėliau ir Kristus, savo mokslą kūrė jau esamos civilizacijos ir kultūros pagrindu. Bet jų vaidmuo skyrėsi. Konfucijus tradiciškai laikomas jau buvusio kanono redaktoriumi. Galima sakyti, kad Kristaus mokslas – revoliucija, o Konfucijaus – evoliucija. Ir kaip asmenybei Konfucijui nebūdingas toks tragizmas, dramatizmas, kaip, sakysim, Kristui ar Budai. Jis troško būti politiniu veikėju, bet ne Mokytoju. Šiuo metu apie Konfucijaus politinę veiklą niekas net neužsimena, o jo mokslas tapo daugelio kinų gyvenimo taisyklėmis. Konfucijus buvo daugiau etinio, nei religinio pobūdžio filosofas. Jis kūrė dorovės sistemą asmeniui, šeimai, valstybei. Jo filosofijos pagrindas – tam tikrų santykių nustatymas tarp žmonių: moteris turi paklusti vyrui, sūnus – tėvui, pilietis – valdovui. Valstybė Konfucijui buvo patriarchalinė institucija, o valdovas – tautos galva, kurios tikslas išlaikyti idealią pusiausvyrą valstybėje ir visuomenėje. Kartais konfucianizmas vadinamas išnaudojimą, nelygybę grindžiančia ideologija. Jis esą reikalauja, kad kiekvienas žmogus neprieštaraudamas, klusniai vykdytų tam tikras pareigas: vyras – šeimos galvos, vergas – vergo, valdovas – valdovo. Bet kurio žmogaus norui užimti „nederamą” vietą neva turį būti priešinamasi. Tačiau kyla abejonių, ar galėjo Konfucijus skelbti priešinimosi idėjas. Juk jo vienintelis siekis buvo žmonių santykių harmonija. Laimėjimais šioje srityje niekas jam neprilygo. Konfucianizmo pagrindu daugybė kinų tautelių suformavo bendrą kultūrą, ištobulino meną, amatus. Mokytojais tapusių Konfucijaus šalininkų didysis rūpestis buvo senovės raštų aiškinimas ir interpretavimas. Buvo suredaguota Ši dzin giesmių knyga, Šu dzin istorinių pasakojimų knyga, Džun ciu metraštis. Juose išliko duomenų apie seniausią ir didžiausios pagarbos vertą Kinijos istoriją. Konfucijus plėtojo taikos ir darnos tarp žmonių idėjas: „Ne valstybių sienos apsaugo tautą; ne kalnai ir upės gina valstybe; ne su ginklų pagalba valdomi žmonės, bet pačių valdinių darna ir vienybė leidžia klestėti karalystei”. Atsakomybę už darną ir tvarką jis skyrė valdovui: „Valdiniai, kuriems nieko netrūksta, gyvena tvarkingai ir dorai. Bet jei nėra gerovės, jų dvasia ir moralė pradeda smukti. Tesistengia valdovas patenkinti valdinius ir neapsunkinti jų per dideliais reikalavimais. Kaip vanduo teka žemyn, kaip gyvuliai ieško saugios prieglaudos, taip ir valdiniai buriasi apie rūpestingą valdovą”. Išliko 22 Konfucijaus mokinių vardai. Jie apie savo mokytoją sakė, kad jis buvo švelnus, geranoriškas, atidus, nuolaidus, tuščiai nesiginčijo, bet buvo kategoriškas savo teiginių atžvilgiu. Jis savikritiškas – gimė neturėdamas žinių ir jas įgijo atkakliai mokydamasis. Kūrybiniai sugebėjimai vidutiniški. Visos jo žinios iš meilės senovei. Jis ypač giria “Ši-czin”: “Neskaitęs Ši-dzin tylėdamas stovi nusisukęs į sieną”. “Giesmių knyga” jam yra ne tik poezija, bet ir tikrasis mokymas apie moralinį elgesį ir valstybės valdymą. Konfucijus neskaitė savęs idealu. Filosofas neturi nei liūdėti, nei abejoti, nei bijoti. Jį mažai kas pažįsta – skirtingai, nei lankininką ar važnyčiotoją.

Filosofinės idėjos: Pagalvok, ar teisinga, ar galima tai, ką tu žadi, nes žadėjimas yra pareiga; pripažinti savo trūkumus, kai tave smerkia – kuklumas, nurodyti juos savo draugams – paprastumas, pasitikėjimas, neigti juos prieš visus – išdidumas; žinojimas ateina trimis būdais: mąstant – pats patogiausias, mėgdžiojant – pats lengviausias ir tyrinėjant – pats karčiausias; laimingas, kuris nieko nežino, jis nerizikuoja, kad kas jo nesupras; senovėje žmonės mokėsi, kad tobulintų save, dabar – kad nustebinti kitus; protingas žmogus kitam nedaro to, ko nenorėtų, kad jam kiti darytų; argi mes galim žinoti, kas yra mirtis, jei nežinome, kas yra gyvenimas; nesikeičia tik patys protingiausi ir patys kvailiausi; vidurys yra taškas, kuris arčiausiai išminties, neprieiti iki jo, yra tas pat, kaip ir peržengti jį; liaudį galima priversti paklusti, bet negalima priversti žinoti; mokyk tik tuos, kurie, suvokę savo tamsumą, ieško žinių.

Konfucijaus mokymas išdėstytas veikale “Apmąstymai ir pašnekesiai” surašytame jo mokinių. Konfucijui priskiriama ne vieno veikalo autorystė, tačiau istorikai abejoja, kad šie teiginiai atitinka tikrovę. Daugiau nei du tūkstančius metų tikėta, kad Konfucijus buvo penkių klasikinių konfucianistinių kanonų autorius ir redaktorius. Konfucijus pats jam priskiriamų knygų nerašė – tekstus parengė jo mokiniai, siekdami išsaugoti jo, vadinamo “dešimties tūkstančių kartų mokytoju”, palikimą. Nei Konfucijus, nei jo amžininkai nedėstė savo filosofinių pažiūrų sistemingai, o išsakydavo jas tiesioginių apmąstymų, dialogų forma, dažniausiai atsiliepdami į dienos aktualijas.Konfucijui tradiciškai priskiriama daug garsių aforizmų. Vienas pagrindinių, užfiksuotas “Apmąstymuose ir pašnekesiuose”, – “Nedaryk kitiems to, ko nenorėtum, kad darytų tau.”Tarp Konfucijaus pasekėjų išsiskiria Men Czi (apie 372-289 m.pr.m.e.), Konfucijaus anūko Czi Si mokinys iš Lu. “Men czi” parašyta dialogų forma ir pagrindinis dėmesys skirtas socialinėms-etinėms problemoms. Tuo metu humaniškus konfucionizmo idealus jau buvo nustelbę legistinės administracinio valdymo idėjos. Jam nepavyko rasti pastovios valdiškos tarnybos ir gyvenimo pabaigoje jis atsidėjo pedagogikai.Men Czi postulatai iš esmės sutapo su konfucizmu: 1) Valstybės valdymas turi būti pagrįstas meile žmogui ir teisingumu; valdiniai remia, išlaiko ir paklūsta, 2) Žmogus iš prigimties geras, paveldėjęs 4 pradus – meilę žmogui (ren), Pareigos jausmą ir teisingumą (yi), ritualo laikymąsi (li) ir pažinimo galią (zhi). Dangus tapatinamas su lemtimi, likimas su objektyvia būtinybe, o ši su tautos valia. Tačiau likimas stovi gėrio pusėje. Pasaulis persmelktas ci (garas, oras, energija, gyvybės galia). Tai žmogiškoji savybė taikyta visam pasauliui. Ci persunkia žmogaus kūną ir pavaldi valiai (čži, kuri yra protinga). Kai ci ima viršų (pvz., žmogus sprunka apimtas baimės), dvasios ramybė dingsta. Valia tapati sin: protui, širdžiai. Men Czi svarbiausiu pasaulio (dangaus) pažinimo organu laikė širdį, o tik paskui jausmus.

Žmogus iš prigimties geras, kaip “vandens siekis [tekėti] žemyn”. “Visi žmonės turi užuojautos, gėdos, nepasitenkinimo, pagarbos ir gerbimo, teisybės ir neteisybės jausmus. Užuojauta – žmonių meilės [pagrindas]. Pagarba ir gerbimas – ritualo [pagrindas]. Teisybė ir neteisybė – pažinimo [pagrindas]”. Tad Men Czi nepriėmė tuo metu vyravusios nuostatos, kad žmogaus prigimtis neutrali blogio ir gėrio atžvilgiu. Užtvenkus srautą, galima pakeisti jo tėkmę, bet tai nėra natūralu. Taip ir žmogus gali tapti nedoras, jei susidaro atitinkamos sąlygos: nederlius, badas. Tad valdovas turi garantuoti žmonėms pragyvenimą. Čia skirtumas nuo Konfucijaus – maža vien abstraktaus pavyzdžio. Men Czi gynė žmonių nelygybę, bet ji ne nuo gamtos (čia jie lygūs). Jie nelygūs darbo pasidalijimu – vieni dirba žemę, kiti užsiima amatais, treti dirba protinį darbą.Men Czi visuomenės pagrindas – žemdirbystė. Jis lygina dvi žemės naudojimo formas: a) čžu, kai valstiečiai be savo laukų dar apdirba ir bendrą lauką, kurio derlius naudojamas valdytojų (ir net paties vano) išlaikymui. Jis tuos laukus praminė “šuliniais”, nes jie, su juos supančiais 8 privačiais laukais, priminė šulinį reiškiantį hieroglifą; b) gun, kai valstiečiai turėjo mokėti pastovų mokestį. Bet nederliaus metais jie mirdavo. Ši sistema buvo naudojama Men Czi laikmečiu.Konfucianizmas kalba apie visuomenę, valstybės valdymą, šeimą, moralę. Visos šios idėjos Rytų Azijoje darė ir tebedaro didelę įtaką.Daugiau nei du tūkstančius metų buvęs oficialia imperatoriškosios Kinijos ideologija ir valstybine religija konfucianizmas ir dabar vaidina itin reikšmingą vaidmenį daugiausiai gyventojų turinčioje pasaulio valstybėje. Konfucijaus ir jo sekėjų mokymas išlieka aktualus todėl, kad yra nukreiptas į pačius bendriausius ir tuo pačiu labiausiai reikšmingus žmogiškojo gyvenimo aspektus: šeimą, draugystę, bendruomenę, auklėjimą. Konfucianizmas remiasi pagarba ankstesnei tradicijai ir tos tradicijos tęstinumu, tačiau tuo pačiu yra labai lankstus ir geba prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Konfucijaus mokymo šerdį sudaro idėja, kad valstybė yra tinkamai sutvarkyta tik tada, jei tvarka valstybėje atitinką pasaulio tvarką – kuomet žmonės laikosi tradicinių vertybių, o valdovas tautai yra moralinis pavyzdys.

Naudota literatūra :• „Konfucijus“ vertė Z.Mažeikaitė• Internetiniai tinklapiai : lt.wikipedia.org; egiptas.netfreehost.com; www.litlogos.lt