Katalikų tikyba

KATALIKŲ TIKYBA

Dalyko tikslai ir uždaviniai

Tikybos pamokos skiriamos tam, kad moksleivis pažintų ir pamiltų savąjį tikėjimą, o pamilęs – pagal jį gyventų ir liudytų kitiems. Mokytojo organizuojamoje moksleivių veikloje skiriamos trys sritys – tikėjimo pažinimas, vidinės tikėjimo būsenos ugdymas ir krikščioniškojo gyvenimo praktika. Todėl pabrėžiamas ne tik ir ne tiek žinių teikimas, kiek vertybinis ugdymas: gyvenimo aktualijų nagrinėjimas tikėjimo šviesoje, mokymasis krikščioniškai spręsti doros problemas ir integruoti tikėjimo dalykus į šių dienų kultūrą.

Dalyko struktūra ir ryšiai su kitais dalykais

Tikyba dėstoma kaip viena iš dvviejų dorinio ugdymo alternatyvų nuo pat I klasės, todėl XI–XII klasėse esminiai tikybos dalykai jau išeiti, reikia tik apibendrinti, įprasminti krikščioniškąją tiesos apie pasaulį ir žmogų sampratą, išsiaiškinti bei nuodugniau išnagrinėti religijos ir filosofijos, religijos ir kultūros santykį, pasitikrinti krikščionybės esmės sampratą, aptarti Bažnyčios vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje, padedant moksleiviams sąmoningiau apsispręsti už krikščioniškąsias vertybes ir gyvenimą su Dievu arba be Jo, o teigiamai apsisprendus – sąmoningiau liudyti savo tikėjimą.

Todėl XI klasės kursas skiriamas religijos ir filosofijos, o XII klasės – religijos ir kuultūros santykiui nagrinėti. Be to, XII klasėje apibendrinamas visas pagrindinis katalikų tikybos mokymo turinys.

Tikybos pamokose ir nepamokinėje veikloje randama nemaža vietos bendrajam humanitariniam, socialiniam, pilietiniam, estetiniam, seksualiniam, ekumeniniam ugdymui. Tikybos dalykas glaudžiausiai siejasi su etikos, filosofijos, literatūros, istorijos, pilietinio ugdymo da

alykais, taip pat meno pažinimu ir meniniu moksleivių ugdymu. Itin skatintinas tikybos ir etikos mokytojų, tikybą ir etiką (ypač filosofiją) lankančių moksleivių grupių bendradarbiavimas, rengiant diskusijas, debatus, pranešimus, projektus ir pan.

Metodinės nuorodos

Tikybos mokymas visada suprantamas ne tik ir ne tiek kaip žinių teikimas, kiek kaip religinis ugdymas, mokantis gyventi tikėjimu ir juo dalytis. Todėl ir baigiamosiose klasėse filosofiniai bei kultūriniai dalykai turi būti siejami su moksleivių patirtimi, krikščioniškumo ugdymu. Privalu taikyti aktyviausius metodus, remtis bendruomeniškumu, tikėjimo liudijimu, Šventuoju Raštu, liturgija, nepamiršti kristocentrinio principo. Privalu atsižvelgti į tai, jog tikybos pamokas lanko ir tikintys, ir abejojantys, o neretai ir netikintys moksleiviai, todėl būtina ugdymą individualizuoti; tikintieji moksleiviai mokosi tikėjimo dalykus sieti su šiandiena, ginti savo vertybines nuostatas; abejojantiems reikia padėti rasti krikščioniškus attsakymus į savo ieškojimus bei klausimus; netikintiems galima padėti atrasti Kristų ir Jo skelbiamas vertybes.

TURINYS

XI KLASĖ

RELIGIJA IR FILOSOFIJA

I. Kaip filosofijoje iškyla Dievo problema?

Dievas ir graikų filosofija (filosofinė ir religinė sąmonė antikoje, jų skirtingumas, arche paieška antikos filosofijoje kaip filosofinis (vieno) Dievo – Vienio ieškojimas, antikos religinės sąmonės politeizmas; filosofijos orientacija į transcendentinę (anapusišką) realybę, religinės sąmonės imanentiškumas (šiapusiškumas) pasauliui; moralinės dimensijos nebuvimas antikos religinėje sąmonėje, teodicėjos nebuvimas antikos filosofijoje).
Dievo ir religijos problema krikščioniškoje filosofijos perspektyvoje (krikščioniškosios filosofijos kilmė ir ypatumai; naujųjų laikų (moderno) fi

ilosofijos problemos ir krikščionybė; krikščionybė ir šiuolaikinės filosofijos problematika).
Pagrindinės religijos klausimų nagrinėjimo filosofijoje perspektyvos (religija kaip tikrovės aiškinimas; religija kaip gyvenimo ir veiklos orientacijos prasminė sistema; religijos reikšmė kuriant ir įtvirtinant asmeninį ir socialinį identitetą).

II. Filosofija apie Dievą. Kaip filosofija įrodinėja Dievo buvimą

Egzistencinis kelias į Dievą Augustino filosofijoje (egzistencija; egzistencinis kelias; trumpa Šv. Augustino biografija).
Ontologinis argumentas: mes mąstome apie Dievą kaip apie kažką, „už ką nieko didesnio negalima sugalvoti” (Augustino mokymas apie Dievo pažinimą – ontologinio argumento pirmtakas: mąstymas atranda nekintamas ir amžinas tiesas; Anzelmo Kenterberiečio suformuluotas ontologinis argumentas; ontologinis argumentas R. Dekarto (Descartes) ir G. Leibnico (Leibniz) filosofijoje; ontologinio argumento kritika I. Kanto filosofijoje).
Kosmologinis argumentas: jeigu kas nors yra, yra ir Dievas (penki Dievo buvimo įrodymo būdai Tomo Akviniečio filosofijoje – kosmologinio argumento konkretizacija).
Teleologinis argumentas: natūralios būtybės teleologinis pobūdis nepaaiškinamas remiantis tik pačia būtybe (teleologinio argumento plėtotė nuo antikos iki G. V. F. Hegelio filosofijos).
Semantinis argumentas: idėjos reprezentacinės galios iškėlimas (ex nihilo nihil fit) Dekarto filosofijoje.
Dievas kaip reguliuojamoji idėja ir praktinis postulatas Kanto filosofijoje.

III. Religijos filosofija – tikėjimo prasmės perspektyva

Filosofijos ir religijos hermeneutinis santykis viduramžių patristikoje (kaip patristinė egzegezė ieško kriterijų teisingai suprasti Šventąjį Raštą; kokias Šventojo Rašto prasmes nurodo Origenas, į kokią hermeneutinę perspektyvą tai orientuoja; kokius Šventojo Rašto prasmės paieškos kriterijus formuluoja Au

ugustinas; kokia tikėjimo reikšmė atskleidžiant Šventojo Rašto prasmę).
Proto ir tikėjimo įtampos hermeneutika – filosofijos ir religijos santykio išraiška scholastikoje (ar priklauso Šventojo Rašto prasmė nuo konkrečios kalbos žodžių reikšmės lauko; koks pažodinės ir dvasinės Šventojo Rašto prasmių ryšys Tomo Akviniečio hermeneutikoje).
Filosofijos ir religijos santykis Renesanso filosofijoje (E. Roterdamietis ir hermeneutikos kritinė funkcija; tikėjimo kaip Šventojo Rašto hermeneutinio kriterijaus iškėlimas M. Liuterio (Luther) doktrinoje).

Filosofijos ir religijos santykis naujųjų laikų (moderno) filosofijoje: nuo redukcijos iki išsiskyrimo.

1. Kantas: religija tik proto ribose (ar galima teoriniu protu įrodyti Dievo buvimą; koks religijos turinio aspektas gali būti suvokiamas protu; kas yra moralė religijos atžvilgiu).

2. F. E. D. Šlejermacheris (Schleiermacher): religija kaip begalybės pajauta (kas yra religija – proto aktas ar jausmas; kuo remiantis grindžiamas religijos besąlygiškumas; koks religinės patirties turinys grindžia jos autonomiškumą).

3. Hegelis: filosofijos ir religijos susitaikymo siekimas (religinės sąmonės laikymas atskiru Absoliučios Dvasios (Proto) tapsmo momentu; religijos redukavimas iki filosofijos).
S. Kjirkegoro (Kierkegaard) tikėjimo paradoksas: egzistencinės tikėjimo akto hermeneutikos ištakos (ar protas pajėgus suprasti tikėjimą; koks religijos ir filosofijos santykis; koks religijos ir tikėjimo santykis; etikos suspendavimas tikėjime; tikėjimas kaip paradoksas).
Filosofija ir religija: fenomenologinis posūkis (kokios yra fenomenologinio religijos tyrimo prielaidos; kaip R. Otas (Otto) nusako religijos objektą; kaip suprasti Oto Sacrum; paaiškinti sacrum-profanum perskyrą).
Patirtis ir religija (filosofinė patirties samprata; pa
atirties sudėtingumo aspektai; religinė patirtis ir jos santykis su Šventenybe; religinė patirtis ir jos santykis su dieviškumu; prasmės praradimas ir religinė patirtis; mistiškumas kaip religinės patirties fonas. Religijos sugrįžimas į šiuolaikinį pasaulį kaip šiuolaikinio žmogaus religinės patirties dalis).
Kalba ir religija (sekuliarizuota kalba – šiuolaikinio mąstymo išraiška; religijos kalbos savitumas; simbolis ir mitas; mitas ir pasakojimas; simbolis ir prasmės problema; tyla kaip mąstymo dispozicija pakeliui į pačiam mąstymui nepasiekiamą Prasmę).

IV. Religijos kritika – kraštutinis filosofinis redukcionizmas religijos atžvilgiu

L. Fojerbachas (Feuerbach) ir teologijos redukcija į antropologiją (Dievas – paties žmogaus esmė; K. Marksas (Marx) ir religijos, kaip iškreiptos (ideologinės) sąmonės, samprata; S. Froidas (Freud) ir psichoanalitinė religijos redukcija; religija – tik nuslopintų (pasąmoninių) kompleksų išraiška; F. Nyčė (Nietzsche): „Dievo mirties” skelbimas ir antžmogio iškėlimas).

V. Filosofija ir didžiosios pasaulio religijos

Induizmo, budizmo, judaizmo, islamo tikrovės ir žmogaus samprata.

Privaloma literatūra

1. Jacopozzi A. Religijos filosofija. – Vilnius: Aidai, 1997.
2. Filosofijos istorijos chrestomatija. – Vilnius: Mintis, 1987.
3. Jacopozzi A. Religijos filosofija, – Vilnius: Aidai, 1977.

Papildoma literatūra

1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992.
2. Kierkiegardas S. Filosofijos trumpiniai. – Vilnius: Aidai, 2000.
3. Origenas. Giesmių giesmės homilijos. – Vilnius: Aidai, 1977.
4. Augustinas A. Dialogai. Apie mokytoją. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1999.
5. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992.

XII KLASĖ

KULTŪRA IR RELIGIJA

I. Kultūros esmė

Kultūros samprata (medžiaginė ir dvasinė kultūra; dvasinės kultūros reikšmė žmogaus bei žmonijos gyvenime; asmuo tautos kultūroje; dvasinės kultūros puoselėjimo būdai; jaunimas ir šių dienų kultūra; kultūringo žmogaus bruožai ir moksleivio galimybės juos ryškinti savyje).
Pagrindiniai šaltiniai:
KBK: 361, 1097, 1957.

Kultūra ir civilizacija (sąvokų „kultūra” ir „civilizacija” panašumas, skirtumai, santykis; žmonijos kultūros ir civilizacijos pažangos ryšys su dvasiniu-doroviniu tobulėjimu; dvasinio tobulėjimo apraiškos; „meilės civilizacija” (Jonas Paulius II): utopija ar realybė? Mokyklos dalyvavimas kuriant meilės civilizaciją; asmens „meilės civilizacija”).
Pagrindiniai šaltiniai:
KBK: 794, 798, 1019, 1392, 1700, 2003, 2041 2186, 2343–2344, 2820.

Kultūros krizė ir atgimimas (kultūros išsigimimas; „mirties kultūra“ ir jos apraiškos, keliančios grėsmę planetai ir atskiram žmogui; kultūros krizės priežastys ir jų šalinimo būdai; konkrečios visuotinės kultūros atgimimo kelio gairės; pasaulėžiūros įtaka epochos, tautos ir kiekvieno žmogaus atgimimui).
Pagrindiniai šaltiniai:
KBK: 2267–2298, 2307-2317, 2415.

Pasaulėžiūrų sankryžoje (sąvokos „pasaulėžiūra“ esmė ir turinys; idealistinės ir materialistinės pasaulėžiūrų apibūdinimas; pasaulėžiūros vaidmuo žmogaus, tautos, žmonijos gyvenime; pasaulėžiūrinis mokslo, meno, švietimo, politikos pobūdis, pasaulėžiūra ir religija; pasaulėžiūra ir asmeninis gyvenimas).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Mt 6, 24; Lk 16, 13.
KBK: 2424, 2523.

Žmogus be Dievo (ateizmo šaknys, rūšys, tikslai; Dievo neigimo priežastys; modernusis ateizmas ir jo formos; ryšys tarp materializmo, ateizmo, materialistinio egzistencializmo ir sekuliarinio humanizmo; žmogaus be Dievo apibūdinimas; ateizmo padaryta žala pasaulio dvasinei pažangai, tautoms, Lietuvai; šiuolaikinio jaunimo „dievai”; Katalikų Bažnyčios požiūris į ateizmą).
Pagrindiniai šaltiniai:
KBK: 29, 2087–2089, 2123–2128, 2425.

Dievo pėdsakai žmogaus gyvenime (Kristaus tiesa apie pasaulį ir žmogų, sakralinė tikrovė, Dievo artumo laimės suvokimas, dvasinio gyvenimo dialektika; malonės veikimas; tikėjimo prasmė; širdies parengimas tikėjimui; Dievas ten, kur žmogus nesavanaudiškai tarnauja artimui).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Mt 25, 31–46; Jn 15, 9–12; Rom 1, 17; 2, 14–16; 5, 5; 8, 19–23; Rom 14; 1 Kor 13; 1 Tes 5, 8.
KBK: 33–35, 239, 222–227, 142–165, 218–221, 450, 845, 953, 1046–1047, 1186, 1718–1719, 1776, 1814–1829, 1954–1960, 2087–2094, 1996–2005, 2143–2449, 2548, 2748, 2844, 2853.

Religija ir kultūra (religijos ir kultūros santykis; kultūra ir etika; tikėjimas ir kultūra; Katalikų Bažnyčia ir kultūros pažanga; žmogaus pilnutinės kultūros ugdymas; kultūra ir dvasinis jaunimo atgimimas).
Pagrindiniai šaltiniai:
KBK: 814, 854, 9009, 1097, 1149, 1202, 1267, 1668, 1957, 2663.

II. Krikščionybės esmė

Jėzus Kristus – Išganytojas ir Gelbėtojas (įsikūnijimo paslaptis; Kristaus pasiuntinybė; Jėzaus uždarojo ir viešojo gyvenimo paslaptys; Dievo karalystės skelbimas; Kristaus atpirkimo esmė; Kristaus vaidmuo liturgijoje; Kristus kiekvieno asmens gyvenime; „Visa atnaujinti Kristuje” – jaunimo veiklos programa).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Mt 1, 21; Jn 15, 16; 1, 14; Rom 10, 6–13; 2 Kor 5, 19; Apd 4, 12.
KBK: 456–478, 512–570, 599–623, 827, 1084–1090, 1428.

Sūnaus Padėjėja Motina (Marijos misija; Nekaltasis Prasidėjimas; „Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38); Dieviškoji Marijos motinystė; Marijos mergystė; Marijos vaidmuo Išganymo istorijoje, pamaldumo Marijai esmė ir prasmė).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Mt 1, 18–25; 2, 11; 13, 55; Lk 1–2; Jn 2, 1–12; 19, 25; Apd 1, 14.
KBK: 487–511, 963–975, 2827.

Tėvo ir Sūnaus Dvasia (Šventoji Dvasia – trečiasis Trejybės Asmuo; Šventosios Dvasios pavadinimai; Šventosios Dvasios simboliai; Šventosios Dvasios veikimas; Šventosios Dvasios dovanos; Šventoji Dvasia ir Bažnyčia; Šventoji Dvasia jaunimo gyvenime; charizminis Bažnyčios atsinaujinimas).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Lk 1, 34; 3, 22; 3, 16; 4, 1–18; Jn 14, 16–17; 16, 7–15; Apd 2; Rom 8; 1 Kor 12; Gal 5, 22–23; Pr 1, 2; Ps 139, 7–12; Ts 3, 10; 14, 6; Iz 11, 1–3; Sam 23, 2–5; Ez 36, 26–27; Jl 2, 28–29; Mch 3, 8.
KBK: 683–747, 799–801, 1830–1832.

Esame krikščionys katalikai: mūsų krikščioniškasis tikėjimas (tikėjimo samprata; tikėjimo ir religijos vienybė katalikiškoje teologijoje; tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu; tikėjimas ir protas; tikėjimo laisvė; tikėjimo simboliai; tikėjimo reikšmė žmogaus dvasinei brandai; tikėjimas mūsų gyvenime; atsivertimo esmė ir prasmė).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Mt 11, 20–24; Mk 1, 15; Lk 10, 13–15; 13, 1–5; 15, 7; Jn 1, 12; 3, 16; Jn 5, 24; 8, 24; Apd 9, 3–18; Rom 1, 17; 5, 1; 10, 9–10; Gal 3; Ef 2, 8–9; 1 Tim 3, 9; 5, 8; Žyd 1; 1 Jn 5, 1–5.
KBK: 26, 84–95, 108, 142–184, 185–231, 545, 591, 683, 784, 821, 1036, 102, 1098, 1102, 1122, 1253, 1327, 1422–1429, 1792, 1814–1816, 1848, 1886-1889, 1989, 2038, 2087–2089, 2092, 2558, 2608–2609, 2690, 2731.

Krikščioniškosios vertybės (vertybės samprata; vertybių klasifikacija; krikščioniškųjų vertybių kilmė, turinys, reikšmė; krikščioniškosios vertybės – Europos kultūros, švietimo, etikos pamatas; krikščioniškųjų vertybių vaidmuo žmogaus gyvenime, jaunosios kartos ugdyme).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Mt 6, 19–21; 16, 26; Lk 12, 33–34; Jok 5, 2–3.
KBK: 1814–1829, 3087–2094.

Krikščioniškojo dorovinio idealo reikšmė asmenybei (idealo sąvoka; krikščioniškojo dorovinio idealo struktūra, turinys, paskirtis, šaltiniai; krikščioniškojo idealo ir tikrovės santykis; idealas ir tikėjimas; aukštieji idealai – dvasinės jaunystės žymė, gyvosios dvasios šaltiniai; idealo veiksmingumas).

Krikščioniškoji meilė (Meilė – dieviškoji dorybė, įkvepianti ir gaivinanti visas dorybes; krikščioniškosios meilės šaltinis, turinys, tikslas, vaisiai; meilė tikinčiojo gyvenime; ką vadina meile ir kaip jos siekia šiuolaikinis modernus jaunimas; meilės reabilitacija).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Jn 3, 16–35; 13, 34–35; 14, 15; 21–24; 15, 9–14; Rom 5, 5; 8 Kor 13; Gal 5, 22; 1 Jn 4, 7–53.
KBK: 826, 953, 1394–1395, 1604, 1709, 1789, 1794, 1814, 1822–1829, 1856, 1889, 1931–1993, 1965–1966, 1997, 2010–2011, 2067, 2093–2094, 2196, 2346, 2443–2449, 2331–2336, 2360–2363.

Krikščioniška šeima ir jos ugdymas (šeima ir visuomenė; santuoka ir šeima šiuolaikiniame pasaulyje; krikščioniškos šeimos samprata; meilės kultūra šeimoje; pagarba žmogaus gyvybei ir šeimos planavimas; šeima – Bažnyčios kelias; moksleivių ugdymas šeimai; psichologinis pasirengimas šeimos gyvenimui).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Mt 5, 32; 19, 3–9; Mk 10, 9–12; Lk 16, 18; 1 Kor 7; Ef 6, 4; Pr 2, 18; 1, 28.
KBK: 1643–1666, 2201–2233, 2270–2275, 2366–2391.

Krikščioniškasis socialinis mokymas (krikščioniškojo socialinio mokymo samprata; socialinė žmogaus esmė; visuomenės gyvenimo principai; krikščioniška darbo ir profesijos prasmė; valstybė ir Bažnyčia).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Mt 13, 33; 5, 13–14; 13, 24; 22, 21; Rom 3, 6; 8, 38–39; Kol 1, 16; Ef 1, 22; 1 Jn 5, 19; 1 Tim 4, 15; 2 Tim 2, 16–17; 3, 13; Fil 1, 12–25; Pt 2, 15; Apr 21, 1.

Krikščionio kelias į šventumą (krikščioniškas šventumo supratimas; tiesiausias kelias į šventumą – meilė, kuria mylime Dievą labiau už viską, o artimą – dėl Jo; sakramentų galia; šventumas ir žmogiškumas; kvietimo į šventumą paskirtis; Dievo valios atpažinimas; augimas Kristuje).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Rom 3, 23; 6, 11; 1 Kor 13; Ef 1, 4; 5, 25–27; Žyd 12, 10; Pr 2, 3; Iš 20, 8; 30, 22–33; Kon 19, 1; Iz 6, 1–5; 8, 13; 10, 20; Ps 33, 21.
KBK: 378, 398–400, 459, 773, 821, 823–829, 908–909, 941, 953, 1024–1025, 1426–1429, 1439, 1691–1698, 1709, 1822–1829, 2011–2016, 2028–2029, 2045, 2074, 2227.

Krikščionio malda – dialogas su Dievu (Viešpatį galime sutikti kasdienybėje, jis aplanko mus džiaugsmu, nuostaba, ilgesiu, skausmu; Dievo ir žmogaus dialogo pradžia – žmogaus pasirengimas Jį išgirsti; malda – bendravimas su Dievu ir Dievo pažinimas per bendravimą; Dievą išgirstame vidine klausa, atsiliepiame visa esybe ištardami Jam „taip”).
Pagrindiniai šaltiniai:

ŠR: Mt 7, 7–11; 6, 10, 33; Lk 11, 2, 13; Jn 15, 5; Apd 17, 27; Rom 8, 26; Gal 5, 16–25; Ef 5, 20; 6, 18; 1 Tes 5, 17; Žyd 5, 7; 7, 25; 9, 24; Jok 4, 2–3; Ps 27, 8; 40, 2; 95, 7–8.
KBK: 1228–2568, 2609, 2650–2662, 2697–2699, 2738–
2745.

III. Bažnyčia šiuolaikiniame pasaulyje

Bažnyčia – regimoji ir neregimoji realybė (Katalikų Bažnyčios esmė ir jos misija, atsiskleidžianti ŠR palyginimuose; Bažnyčios ryšys su žmonija; Bažnyčia ir kultūrinė pažanga; politinė bendruomenė ir Bažnyčia; II Vatikano susirinkimas ir jo vaidmuo; Katalikų Bažnyčios santykiai su kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis; Katalikų Bažnyčia ir nekrikščionių religijos; Katalikų Bažnyčios vaidmuo Lietuvos istorijoje; Katalikų Bažnyčia ir Lietuvos mokykla).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Mt 16, 18; Mk 2, 19; Jn 6, 56; 15, 4–5; Apd 2; 4, 23–25; 13, 1; Rom 12, 5; Kor 11, 13–34; 12, 12–28; 2 Kor 6, 16; Ef 4, 11–16; 1 Tim 2–3; Tit 1, 5–9; Kol 1, 18; 1 Pt 2, 9; Apr 19, 5–9.
KBK: 857–865; 871–945, 1554–1571.

Bažnyčios ir pasaulio santykiai (religija moderniajame pasaulyje; naujieji religiniai judėjimai; moralinio reliatyvizmo grėsmė kultūrai ir civilizacijai; Bažnyčios pasauliui siūlomos vertybės; Bažnyčios socialinės doktrinos principai ir uždaviniai; Bažnyčios ir pasaulio santykių pamatas – abipusis bendradarbiavimas).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Mt 5, 43–44; 6, 24, 33; 20, 26; 22, 21; 25, 40; Lk 16, 13; 17, 33; Jn 15, 9–12; Apd 5, 29; Rom 1, 17; 5, 5; 12, 12; 13; 1 Kor 13; Fil 4, 8; Kol 3, 14; 1 Tes 5, 8; 2 Tes 3, 10; 1 Tim 2, 2; Tit 2, 12; 1 Pt 2, 13, 16.
KBK: 1803–1829, 1878–1948, 2234, 2419–2449.

Bažnyčia ir religinė laisvė (laisvės esmė ir teologinis pagrindas; laisvės dvasia Kristaus ir apaštalų veikloje; religinių bendruomenių teisės; religinė laisvė šeimoje; religinė laisvė ir moralinė atsakomybė).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Mt 12, 20; 22, 21; Mk 10, 45; Išm 11, 24–26; Sir 15, 14.
KBK: 33, 160, 387, 1705, 1731–1735.

Krikščionių bendradarbiavimas (krikščionybės kilmė, krikščionių pasidalijimai: įvairių konfesijų ir bendrijų krikščionių vienybės pamatas ir skirtumai; pagrindas dialogui; ekumenizmo esmė; krikščionių vienybės sąlyga – abipusė pagarba ir meilė, kuri prasideda kiekvieno žmogaus širdyje nuolat atsiverčiant).
Pagrindiniai šaltiniai:
ŠR: Rom 6, 1–5; 1 Kor 12, 13; Gal 3, 27–28; In 17, 21.
KBK: 790–791, 820–822, 839–845, 855–856.

Jono Pauliaus II pasaulis (biografijos faktai, asmenybės bruožai; darbų bei veiklos apžvalga ir įvertinimas; pastoracinių kelionių ir susitikimų su jaunimu mastas ir reikšmė; Šventojo Tėvo rūpinimasis planetos likimu, opiausiomis šiuolaikinio gyvenimo problemomis ir kiekvienu žmogumi; Jono Pauliaus apaštaliniai laiškai apie trečiąjį tūkstantmetį).

Privaloma literatūra

1. Katalikų Bažnyčios katekizmas (KBK) – žr. nuorodas prie temų.
2. Šventasis Raštas (ŠR) – žr. nuorodas prie temų.
3. Dzenuškaitė S., Šalkauskienė R. Krikščionybės šviesa. Katalikų tikybos
vadovėlis 12 klasei. – Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, 2001.

Papildoma literatūra

1. Kultūra ir religija. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1999.
2. Marko Ivan Rupnik. Perėjimo kultūra. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 2001.

Leave a Comment