Joninės, Šventės esmė ir paskirtis

3159 0

Joninės

Joninės, Rasos , Kupolių šventė- pati paslaptingiausia šventė, kai gamta būna pačiame savo jėgų žydėjime , kurios metu kai kurios apeigos sunkiai paaiškinamos: per Sekmines antrą kartą šventinamas vanduo ir ugnis. Kodėl vėl garbinama ugnis ir rasa. Latviai vadina Janio (Jauniaus) vardu. Slavai rasos šventę žymi Vandos (vandens) vardu. Šios šventės metu garbinama Didžioji Lada (Leda, Loda) jos duktė Leila (Liela, Lila) – auksinė boba.

Rasos šventėj dalyvauja visi visuomenės sluoksniai: žiniai, kariai ir gyvulių augintojai, ir trys pagrindiniai pradai: ugnis (apeiginis laužas) ir vaanduo ir žemė; trys gamtos karalystės: žmonės, gyvūnai (karvės) ir augalai (vainikai, vaistažolės- kupolė).

Ugnis deginama ant kalno, ir dar ant iškeltos karties. Jaunimas šoka ir dainuoja, galynėjasi, lenktyniauja, šokinėja per laužą seniai porina. Atsinešama vaišių. Šventėjai maudosi, prausias, skalbia upėse ir ežeruose, pina vainikus, vaistams renka žoles ir šakneles. Braidžioja po rasą, ją surenka, apeina pasėlius. Prausiasi rasa, girdo karves. Rasa plauna koštuvius ir juos bado Ieško lobių ir paparčio žiedo.

Šokami rateliai, suteikia nepaprastą galią, kaip ir nupintame vainike kaaupiasi amžina augalijos gyvenimo jėga. Teigiama, kad ryte ir saulė puošiasi: pasidaro raudona, mėlyna, įvairiai mainosi, mirga, plazdena, linksminasi, šokinėja, šoka..

Švesdami žmonės nori užsitikrinti sveikatą, grožį, laimingą vedybinį gyvenimą. Šios šventės metu ugnis yra priemonė visokiems kenkėjams nuvyti, todėl deginama au

ukštose vietose, kad apšviestų didelį plotą.

Joninių naktis raganų siautėjimo naktis.Šią naktį raganos duoda ataskaitą velniams.

Visą tai aprašydami, į kai kuriuos faktus nekreipia dėmesio- laužas stropiai saugomas, kad koks pusbernis ar , neduok Dieve, piemuo jo neperšoktų ir neišniekintų apeigų, norint savo subrendimą įrodyti varžybose. To nepastebėjus šventė suprastėja, netenka pagrindinės savo funkcijos. Tai karių iššventinimo, vado rinkimo, būsimos pergalės, atsisveikinimo su taikia žemdirbio (piemenų) profesija šventė, kuria džiaugėsi tikrų vyrų ir karių dievas Didysis Lada . Jis ir jo duktėLeila yra garbinami, jiems prisiekiama ir jų prašoma primti į karius ar parodyti paparčio žiedą šokant ratelius.

Aukštai iškeiama ugnis – ne tik tam , kad apšviestų kad apšviestų ir apvalytų kuo didesnį plotą, bet tai ir kvietimas visiems susirinkti bei kieno nors pergales signalas.

Vado (žynio) iišrinkimas būsimiems žygiams – jo prireikia imtynėse, lenktynėse, paparčio žiedo ieškojime S.Daukantas laisvai išrinktą karvedį vadina rykiu (rykys)-rykiuotoju; rėksnys- reksrex- rėkiantis t.y. komanduojantis.

Aukos – tai buvusios ir būsimos pergalės. Kas turi radęs paparčio žiedą tas viską žino. Net kitų mintis. Supranta paukščių ir gyvulių kalbą – pasidaro tarsi burtininkas.

Panagrinėkime žodžio jon reikšmę.

Jonėnai – viena svarbiausių graikų genčių.

Jonapartis – miškų ir dekoratyvinis augalas.

Jaunius, jauna – nedaug metų turintis, jauniausias šeimoje.

Rasa-vandens lašeliai ant augalų (žolės) svarbuųs stepių gyvulių augintojams, buvusiems kurganiečiams. Rasa stepėse sudaro iki ketvirtadalio visų kritulių i
ir iškrenta iki 200 kartų per metus todėl tokia svarbi stepių gyventojams. Rasa- Dievo siųstas nesuterštas vanduo, tinkantis apsivalymui, krikštui. Rasa išgydo žaizdas ir užlygina randus.

Įsigilinkime į ras-,res,-ris,-ros-,rus- prasmes.

Rasenti-dulkti, lynoti, toks lietus geriausia įsigeria į žemę.

Rasoti-smulkiai lynoti.

Rasi-gali būti.

Rasti (ras) – gauti pajusti, galvojant pastebėti.

Rastis (rasis) – daryti, atsitikti, tapti.

Rausoti, rausyti, rausti (rauso, raisė)-kasti, knisti, versti, ieškoti.

Ręsti-pasakoti, daryti rinčių, įkapes, kristi, pjauti, statyti, daug valgyti.

Riesti-lenkti, vynioti, bėgti susirietus, smarkiai versti, meluoti, smarkiai augti, plėstis.

Risti-stumti, judinti, versti, griauti.

Rusenti-pamažu bėgti, degti.

Rusinti-kurstyti.

Rusioti- riogsoti, kiūsoti.

Rūstauti, rūstis- pykti,.

Panagrinėkime ir Kupolės, kitą šventės pavadinimo reikšmę

Kupolė – vainikas,puokštė..

Kupola – krikštytojas. Jos duktė-Rasa.

Kaupolės, kaupoliumi- rinkti, koncentruoti.

Kaupuotas-saikas, nelygus, grublėtas.

Kupoliauti – linksmintis per Jonines: rinkti su dainomis žole, gėles.

Dievo Lado (Lodo) vardo reikšmės : dodinti, lodyti, loti –lodo išduoti aštruis garsus, pulti su tais garsais, daug kalbėti plepėti, blevyzgoti, šmeišti, išjuokti kaulyti , prašyti

Daug reikšmių tinka apibūdinti kariams ir jų šventei.

Vaišių pateikiama nugalėtojams ir jų dievams. Apsivalius ugnim, vandeniu, pasišventinus rasa reikia pasipuošti, kad tave pastebėtų ir išrinktų vadu. Tą patvirtinti galėsime tik tada , jei žinosime , kur ir kada šventė susiformavo ir kada pradėta švęsti mūsų vietovėse

Raiti ir ginkluoti 4000-3000 m.pr.Kr. įsiveržė Europon iš Volgos-Šiaurės Kazachijos krūmingų stepių kurganiečiai išginti 300 sausros neteisingai vadinami indoeuropiečiais. Apsijungimas priklausė nuo gyventojų tankumo ir ateivių bei vietinių savitumų. Visumoje pirmosios dvi bangos “nušlavė” Se
enosios Europos kultūrą ir pavergė ar net sunaikino vietinius. Patys ateiviai nebuvo vienalytė tauta ar gentis.

Trečioji indoeuropiečių ateivių banga, M.Gimbutienė pasiūlė kurganų pavadinimą, 2800-2600 m.pr.Kr. pasiekė Baltijos jūrą, vadinamą Ovim (Avim-rengėja ir maitintoja). Nors ateivių buvo mažai (dalis pasiliko vidurio Europoj),jie ne tiek karine jėga pajungė vietinius savo valdžiai, kiek keitė vietinių pasaulėžiūrą ir diktavo madas. Įžengė karingos gentys, bet žemesnės ūkio kultūros, nei senosios europos tautos, ką jau įrodė M.Gimbutienė “Senojoje Europoje”. Kariai neįtvirtino savo valdžią „nekaringai daugumai“, mokėjusiai naudotis ginklais tik medžioklėje, bet pakeitė jų (daugumoj jaunimo) pasaulėžiūrą ir tarpusavio santykius. Nors kurganiečiai iš buities ir neišstūmė moteriškumo-motiniškumo pirmavimo, bet didesnę galią suteikė vyriškumui – tėviškumui (karingumui).

Kurganiečiai negalėjo primesti vietiniams savo kalbos ar jų asimiliuoti, tam neužteko nei jėgos nei karinio pasirengimo ar ūkio kokybės.

Būdami raitėliai jie pagreitino mainus, išmokė jaunimą jodinėti, įvedė naujas tradicijas. Atneštos šventės ptigijo todėl , kad buvo gražios ir tiko jaunimui. Be to vietiniai gyventojai buvo pasiekę tam tikrą materialinį lygį leidusį priimti naujoves- rasti laiko gudrybėms. Tarp įtvirtintų švenčių buvo ir Rasos.

Radusieji laimę (paparčio žiedą) dievo pastebėti ir apdovanoti, o kiti šventės dalyviai pateptieji rasa, ugnimi nuo piktų dvasių apsivaliusieji gali pradėti tuoj pat šeimyninį gyvenimą.

Per Rasos šventę nedraudė, net skatino merginas šokti per la
aužą. Pagarbiai žiūrėjo į jas. Ietis moterų įkapėse dėdavo turbūt tik „karingoms“ – įšventintoms į kares. Tad teiginys , kad klajokliai (kurganiečiai) moters „nelaikė žmogumi“ yra tik pusė tiesos.

Atsinešta kurganų tautos ir pasipildžiusi sėsliųjų žemdirbių tradicijomis: šienapjūtės pradėtuvėmis (švenčiama diena anksčiau), laukų ir gyvulių (karvių) apžiūra-atsisveikinimu. Klajokliai nešienaudavo, vainikų nepindavo, upeliais jų neplukdydavo, karvių nelaikė , bet karvių pieno geidė, todėl vietiniai žemdirbiai turėjo ratu apeiti karves, kad „raganos“ neišžystų pieno, o laukus ne tik tam, kad geras derlius būtų, o kad „raganos“ žirnių neišskintų ir javų neišvoliotų. ku.

Rasas (rusinas) tai iššventintas karys (karė), tai tikro vyro sinonimas kurganiečių tarpe, turinčio kovos kirvelį – pasipuikavimo simbolį

Ragana- kurganiečio žmona ar duktė.Raganos susirenka per jonines, kad įsišventintų į kares, išsirinktų karį, pradėtų šeimyninį gyvenimą, ir pasivaišintų svetinu pienu, žirniais.

Seniai , kurganiečių-veteranai, porina, kad įkvėptų jaunimui drasos įsišventinti, siekti būsimų pergalių, kad pasigirtų būtais ir nebūtais žygdarbiais, buvusiu vyriškumu.

Kilmingaisiais (išrinktaisias) rasais buvo vadinami radusieji paparčio žiedą. Šį pavadinimą vėliau pasisavino slavų gentis.

Vyriškų dievų samprota jau buvo s

. . .

Join the Conversation

×
×