Joninės, Šventės esmė ir paskirtis

Joninės

Joninės, Rasos , Kupolių šventė- pati paslaptingiausia šventė, kai gamta būna pačiame savo jėgų žydėjime , kurios metu kai kurios apeigos sunkiai paaiškinamos: per Sekmines antrą kartą šventinamas vanduo ir ugnis. Kodėl vėl garbinama ugnis ir rasa. Latviai vadina Janio (Jauniaus) vardu. Slavai rasos šventę žymi Vandos (vandens) vardu. Šios šventės metu garbinama Didžioji Lada (Leda, Loda) jos duktė Leila (Liela, Lila) – auksinė boba.

Rasos šventėj dalyvauja visi visuomenės sluoksniai: žiniai, kariai ir gyvulių augintojai, ir trys pagrindiniai pradai: ugnis (apeiginis laužas) ir vaanduo ir žemė; trys gamtos karalystės: žmonės, gyvūnai (karvės) ir augalai (vainikai, vaistažolės- kupolė).

Ugnis deginama ant kalno, ir dar ant iškeltos karties. Jaunimas šoka ir dainuoja, galynėjasi, lenktyniauja, šokinėja per laužą seniai porina. Atsinešama vaišių. Šventėjai maudosi, prausias, skalbia upėse ir ežeruose, pina vainikus, vaistams renka žoles ir šakneles. Braidžioja po rasą, ją surenka, apeina pasėlius. Prausiasi rasa, girdo karves. Rasa plauna koštuvius ir juos bado Ieško lobių ir paparčio žiedo.

Šokami rateliai, suteikia nepaprastą galią, kaip ir nupintame vainike kaaupiasi amžina augalijos gyvenimo jėga. Teigiama, kad ryte ir saulė puošiasi: pasidaro raudona, mėlyna, įvairiai mainosi, mirga, plazdena, linksminasi, šokinėja, šoka..

Švesdami žmonės nori užsitikrinti sveikatą, grožį, laimingą vedybinį gyvenimą. Šios šventės metu ugnis yra priemonė visokiems kenkėjams nuvyti, todėl deginama au

ukštose vietose, kad apšviestų didelį plotą.

Joninių naktis raganų siautėjimo naktis.Šią naktį raganos duoda ataskaitą velniams.

Visą tai aprašydami, į kai kuriuos faktus nekreipia dėmesio- laužas stropiai saugomas, kad koks pusbernis ar , neduok Dieve, piemuo jo neperšoktų ir neišniekintų apeigų, norint savo subrendimą įrodyti varžybose. To nepastebėjus šventė suprastėja, netenka pagrindinės savo funkcijos. Tai karių iššventinimo, vado rinkimo, būsimos pergalės, atsisveikinimo su taikia žemdirbio (piemenų) profesija šventė, kuria džiaugėsi tikrų vyrų ir karių dievas Didysis Lada . Jis ir jo duktėLeila yra garbinami, jiems prisiekiama ir jų prašoma primti į karius ar parodyti paparčio žiedą šokant ratelius.
Aukštai iškeiama ugnis – ne tik tam , kad apšviestų kad apšviestų ir apvalytų kuo didesnį plotą, bet tai ir kvietimas visiems susirinkti bei kieno nors pergales signalas.

Vado (žynio) iišrinkimas būsimiems žygiams – jo prireikia imtynėse, lenktynėse, paparčio žiedo ieškojime S.Daukantas laisvai išrinktą karvedį vadina rykiu (rykys)-rykiuotoju; rėksnys- reksrex- rėkiantis t.y. komanduojantis.

Aukos – tai buvusios ir būsimos pergalės. Kas turi radęs paparčio žiedą tas viską žino. Net kitų mintis. Supranta paukščių ir gyvulių kalbą – pasidaro tarsi burtininkas.

Panagrinėkime žodžio jon reikšmę.
Jonėnai – viena svarbiausių graikų genčių.
Jonapartis – miškų ir dekoratyvinis augalas.
Jaunius, jauna – nedaug metų turintis, jauniausias šeimoje.

Rasa-vandens lašeliai ant augalų (žolės) svarbuųs stepių gyvulių augintojams, buvusiems kurganiečiams. Rasa stepėse sudaro iki ketvirtadalio visų kritulių i
ir iškrenta iki 200 kartų per metus todėl tokia svarbi stepių gyventojams. Rasa- Dievo siųstas nesuterštas vanduo, tinkantis apsivalymui, krikštui. Rasa išgydo žaizdas ir užlygina randus.

Įsigilinkime į ras-,res,-ris,-ros-,rus- prasmes.

Rasenti-dulkti, lynoti, toks lietus geriausia įsigeria į žemę.

Rasoti-smulkiai lynoti.

Rasi-gali būti.

Rasti (ras) – gauti pajusti, galvojant pastebėti.

Rastis (rasis) – daryti, atsitikti, tapti.

Rausoti, rausyti, rausti (rauso, raisė)-kasti, knisti, versti, ieškoti.

Ręsti-pasakoti, daryti rinčių, įkapes, kristi, pjauti, statyti, daug valgyti.

Riesti-lenkti, vynioti, bėgti susirietus, smarkiai versti, meluoti, smarkiai augti, plėstis.

Risti-stumti, judinti, versti, griauti.

Rusenti-pamažu bėgti, degti.

Rusinti-kurstyti.

Rusioti- riogsoti, kiūsoti.

Rūstauti, rūstis- pykti,.

Panagrinėkime ir Kupolės, kitą šventės pavadinimo reikšmę

Kupolė – vainikas,puokštė..

Kupola – krikštytojas. Jos duktė-Rasa.

Kaupolės, kaupoliumi- rinkti, koncentruoti.

Kaupuotas-saikas, nelygus, grublėtas.

Kupoliauti – linksmintis per Jonines: rinkti su dainomis žole, gėles.

Dievo Lado (Lodo) vardo reikšmės : dodinti, lodyti, loti –lodo išduoti aštruis garsus, pulti su tais garsais, daug kalbėti plepėti, blevyzgoti, šmeišti, išjuokti kaulyti , prašyti

Daug reikšmių tinka apibūdinti kariams ir jų šventei.

Vaišių pateikiama nugalėtojams ir jų dievams. Apsivalius ugnim, vandeniu, pasišventinus rasa reikia pasipuošti, kad tave pastebėtų ir išrinktų vadu. Tą patvirtinti galėsime tik tada , jei žinosime , kur ir kada šventė susiformavo ir kada pradėta švęsti mūsų vietovėse

Raiti ir ginkluoti 4000-3000 m.pr.Kr. įsiveržė Europon iš Volgos-Šiaurės Kazachijos krūmingų stepių kurganiečiai išginti 300 sausros neteisingai vadinami indoeuropiečiais. Apsijungimas priklausė nuo gyventojų tankumo ir ateivių bei vietinių savitumų. Visumoje pirmosios dvi bangos “nušlavė” Se
enosios Europos kultūrą ir pavergė ar net sunaikino vietinius. Patys ateiviai nebuvo vienalytė tauta ar gentis.

Trečioji indoeuropiečių ateivių banga, M.Gimbutienė pasiūlė kurganų pavadinimą, 2800-2600 m.pr.Kr. pasiekė Baltijos jūrą, vadinamą Ovim (Avim-rengėja ir maitintoja). Nors ateivių buvo mažai (dalis pasiliko vidurio Europoj),jie ne tiek karine jėga pajungė vietinius savo valdžiai, kiek keitė vietinių pasaulėžiūrą ir diktavo madas. Įžengė karingos gentys, bet žemesnės ūkio kultūros, nei senosios europos tautos, ką jau įrodė M.Gimbutienė “Senojoje Europoje”. Kariai neįtvirtino savo valdžią „nekaringai daugumai“, mokėjusiai naudotis ginklais tik medžioklėje, bet pakeitė jų (daugumoj jaunimo) pasaulėžiūrą ir tarpusavio santykius. Nors kurganiečiai iš buities ir neišstūmė moteriškumo-motiniškumo pirmavimo, bet didesnę galią suteikė vyriškumui – tėviškumui (karingumui).

Kurganiečiai negalėjo primesti vietiniams savo kalbos ar jų asimiliuoti, tam neužteko nei jėgos nei karinio pasirengimo ar ūkio kokybės.

Būdami raitėliai jie pagreitino mainus, išmokė jaunimą jodinėti, įvedė naujas tradicijas. Atneštos šventės ptigijo todėl , kad buvo gražios ir tiko jaunimui. Be to vietiniai gyventojai buvo pasiekę tam tikrą materialinį lygį leidusį priimti naujoves- rasti laiko gudrybėms. Tarp įtvirtintų švenčių buvo ir Rasos.

Radusieji laimę (paparčio žiedą) dievo pastebėti ir apdovanoti, o kiti šventės dalyviai pateptieji rasa, ugnimi nuo piktų dvasių apsivaliusieji gali pradėti tuoj pat šeimyninį gyvenimą.

Per Rasos šventę nedraudė, net skatino merginas šokti per la
aužą. Pagarbiai žiūrėjo į jas. Ietis moterų įkapėse dėdavo turbūt tik „karingoms“ – įšventintoms į kares. Tad teiginys , kad klajokliai (kurganiečiai) moters „nelaikė žmogumi“ yra tik pusė tiesos.

Atsinešta kurganų tautos ir pasipildžiusi sėsliųjų žemdirbių tradicijomis: šienapjūtės pradėtuvėmis (švenčiama diena anksčiau), laukų ir gyvulių (karvių) apžiūra-atsisveikinimu. Klajokliai nešienaudavo, vainikų nepindavo, upeliais jų neplukdydavo, karvių nelaikė , bet karvių pieno geidė, todėl vietiniai žemdirbiai turėjo ratu apeiti karves, kad „raganos“ neišžystų pieno, o laukus ne tik tam, kad geras derlius būtų, o kad „raganos“ žirnių neišskintų ir javų neišvoliotų. ku.

Rasas (rusinas) tai iššventintas karys (karė), tai tikro vyro sinonimas kurganiečių tarpe, turinčio kovos kirvelį – pasipuikavimo simbolį

Ragana- kurganiečio žmona ar duktė.Raganos susirenka per jonines, kad įsišventintų į kares, išsirinktų karį, pradėtų šeimyninį gyvenimą, ir pasivaišintų svetinu pienu, žirniais.

Seniai , kurganiečių-veteranai, porina, kad įkvėptų jaunimui drasos įsišventinti, siekti būsimų pergalių, kad pasigirtų būtais ir nebūtais žygdarbiais, buvusiu vyriškumu.

Kilmingaisiais (išrinktaisias) rasais buvo vadinami radusieji paparčio žiedą. Šį pavadinimą vėliau pasisavino slavų gentis.

Vyriškų dievų samprota jau buvo susiformavusi medžiotojų-žvejų-rankiotojų buityje. Vyriški dievai probaltų visuomenėje nebuvo nei pamiršti ar netekę galios. Kurganiečiai vėl “iškėlė” vyriškus dievus.
.

Iškelta aukštai ugnis, pergalės signalas. Aukos buvusioms ir būsimoms pergalėms.

Vanduo ar rasa išgydo žaizdas ir užlygina randus. Vaišės nugalėtojams ir dievams Iššventinti į vyrus (karius)-peršokusieji per laužą. Per rasos šventę laužas yra saugomas vyrų, kad koks pusbernis, o neduok dieve piemuo jį peršoktų. Bet nedraudė o net skatino merginas ir pagarbiai žiūrėjo į jas, peršokusias per laužą. Ietis moterų įkapėse dėdavo turbūt tik “karingoms” ,įšventintoms į karius? Galima manyti, kad Gražina,
Vytauto duktė Sofija, ar Platerytė nebuvo reta išimtis. Pasakose, užfiksuota tautos istorija, irgi mini kariauninkes. Yra pagrindo teigti, tą tvirtina ir kronikos ,kad amazonės buvo baltės.

Rasų šventė tai karių, klajoklių, naktigonių, gyvulių ganytojų šventė.

Ragana – velnio moteris, kurganiečio vėlininko žmona. Raganos susirenka per jonines, kurganiečių šventę.

Kilmingieji (išrinktieji) rasai jau apsijungusių klajoklių ir žemdirbių (probaltų) pavadinimas vėliau pasisavintas slavų genties.

Šokami rateliai, suteikia nepaprastą galią. vainike kaupiasi amžina augalijos gyvenimo jėga.

Dainos, ne klajokliu privilegija, stepėse nepridainuosi, todėl apie Jonines dainose, sutartinėse yra tik tokie žodžiai: ” O kas ten žydi vidury nakties? Papartis žydi vidury nakties. O kas ten verkia be motinėlės? Našlaičiai verkia. O kas nuraškys paparčio žiedą? Šalna (variantuose – saulė) nuraškys. O kas nuramins tuos našlaičius? Dievas (variantuose – vargas, rykštė) nuramins.” . Šventę perėmė, o dainų nebuvo, tai patys probaltai ir nekūrė. Atšiaurus klajoklis, našlaitėliais nesirūpino, kaip probaltas. Dainose našlaičiams dažnai Saulė atstoja motulę, Mėnuo – tėvelį, Sietynas – brolelį, žvaigždė – sesutę. Paparčio žiedas laikomas žinių kaupimo šaltiniu, tai išskirtinių teisių suteikimas, todėl tą žiedą suradęs žmogus įgyja dieviškąjį žinojimą, aiškiaregystę. O dvasine prasme, kiekvienas žmogus yra našlaitis, nes yra vienišas, kol neturi ryšio su kosmosu ir su Dievu. Todėl tas, kuris tampa vienuoliu asketu, arba tas, kuris nieko neturi, gali turėti tik dangų ir žvaigždes. Tik Dievas, tik Saulė gali nuraminti našlaitį, nes jis neturi tėvų. Dvasine prasme, kiekvienas, atradęs paparčio žiedą, suranda savo laimę, tėvus, draugus, meilę ir draugystę. Dainose nesutiksime nieko apie plukdomą vainikėlį per Rasos šventę su ugnimi viduryje. Ten tik vainikėliai plaukia. Ir vestuvių dainose vainikas yra kaip karūna, kuri ir žmogų saugo, ir yra ryšys su dangumi, šviesa sugalvota probaltų. Vainikėlio plukdymo tradicija siejama su vestuvių magija. Vainikėlius į upę meta merginos, kurios nori ištekėti. Tikėta, beje, visoje Europoje, kad upėse gyvena vandens dvasios, o jos buvo siejamos su nėštumu, gimdymu, laime. Tai laumės ar kokios kitos dvasios. Įvairiose tautose ir kultūrose jos turi savo vardą. Jos gyvena ne tik vandenyje, bet ir prie šaltinių, versmių. Senovėje prieš vestuves net buvo prausiamasi tuose upeliuose ir versmėse, kad dovanotų vaisingumą po vestuvių.
Ir susižieduoti reiškia apsikeisti vainikėliais, kurie yra Saulės skaistybės simbolis. Siųsdami vainikėlį į vandenį jį patikime vandenyje esančioms dieviškosioms galioms. Indai irgi plukdo vainikėlius, nes kontaktuoja su dievybe. Jie deda į vainikėlio vidų indelį su svastika, o jo viduje uždega ugnį. Tai prašymo dieviškosioms vandens galioms ženklas, tikintis sulaukti laimės. Rasos šventėje – vandens galios didžiausios. Bet vainikėlis per Rasos šventę gali būti metamas ir ant karties su kupole viršuje. Jeigu vainikėlis ten užkimba, vadinasi, gali tikėtis, kad ištekėsi. Joninės sužadėtuvių, vestuvių naktis Rasos šventę vainiku būdavo papuošiami ir šaltiniai pasirink vainiką, rasi pynėją, pagal vainiką renkamės partnerę, žmoną. tekėdama saulė per Jonines šokinėja. Džiaugiasi kartu su žmonėmis. Šoka ir rengiasi margaspalviais drabužiais.

Leave a Comment