“TROKŠTU PER AMŽIUS GIEDOTI TAVO GAILESTINGUMĄ!”I. ŠV. JĖZAUS TERESĖS BIOGRAFIJAŠv. Jėzaus Teresė (Teresa de Ahumada y Cepeda) gimė 1515 metais kovo 28 dieną Ispanijos mieste Aviloje. Ji – trečias kūdikis iš antrosios Don Alonso Sanchez de Cepeda santuokos su Beatriz de Ahumada. Pirmoji žmona Catalina del Peso mirė 1507 metais, palikdama Don Alonso du vaikus. Antrojoje santuokoje gimė dešimt vaikų, todėl “Gyvenimo” knygoje Teresė rašė: “Mes buvome trys seserys ir devyni broliai” (“Gyvenimas” 1, 3). Beatriz de Ahumada mirė 1528 m., būdama 33 metų. Apie savo tėvus Teresė rašė: “Mano tėvas labai mylėjo vargšus, gailėjo ligonių ir net tarnų. Jo gailestis buvo toks didelis, jog niekas nepajėgė jo įtikinti turėti vergų. Jis taip juos užjautė, jog kartą, kai namuose buvo jo brolio vergė, jis bendravo su ja kaip su savo vaiku ir sakė taip užjaučiąs ją, jog negalįs pakelti jos nelaisvės. Jis buvo labai sąžiningas. Niekas niekada negirdėjo jo prisiekinėjant ar priekabiaujant. Jis buvo teisus žmogus”.“Mano motina taip pat turėjo daug dorybių. Visą gyvenimą kentėjo nuo daugybės ligų. Buvo ypatingai kukli. Nors buvo labai graži, niekada niekam nedavė dingsties manyti, jog jai rūpi jos grožis. Mirė teturėdama trisdešimt trejus metus, tačiau rengėsi kaip daug vyresnė moteris. Ji buvo švelni ir labai inteligentiška. Gyvenime patyrusi daug išmėginimų, ji mirė kaip gera krikščionė” (“Gyvenimas” 1, 1. 2).Kilusi iš žydų šeimosTeresės tėvas, don Alonso Sanchez de Cepeda, vienas iš daugelio turtingo žydų pirklio Juan Sanchez de Toledo ir jo žmonos Ines de Cepeda vaikų, gimė Toledo mieste 1480 metais ir 1485 – aisiais dėl žydų persekiojimo Ispanijoje, drauge su visa šeima buvo pakrikštytas. Žydai, iki pat galutinio jų išvarymo iš Ispanijos 1492 metais, buvo verčiami tapti konvertitais arba palikti šalį. Dėl šių aplinkybių Teresės tėvas priklausė vadinamiesiems conversos, iki XVIII a. Ispanijoje persekiotai gyventojų grupei. Daugelis krikščionių negalėjo patikėti konvertitų nuoširdumu, todėl šie ėmė uoliai kovoti prieš savo ankstesnio tikėjimo brolius. Beveik visi to laikotarpio antijudaistiniai raštai buvo parašyti atsivertusių žydų. Dėl tokios situacijos Teresės tėvas paliko Toledą ir 1493 metais persikėlė į Avilą. Šiame mieste šiek tiek išsivadavęs nuo savo praeities ir nusipirkęs bajoro titulą, jis pradėjo naują gyvenimą. Tokia istorinė situacija, atrodo, labai skaudžiai palietė pačią Teresę. Vėliau “Tobulumo kelyje” ji rašys apie tuščią didžiavimąsi savo kilme ir garbe: “…pasaulis nusirito iki tiek, kad sūnui negarbė pripažinti tėvą, jei jis užima žemesnę vietą visuomenėje nei sūnus. Čia (vienuolyne) taip nėra. Apsaugok, Dieve, net nuo tokios minties: tai būtų pragaras! Tačiau ta, kuri esti aukštesnės kilmės, tebus iš kalbančių apie savo tėvą rečiausiai… O Kristaus draugija, kurioje šv. Petras, būdamas žvejys turėjo daugiau valdžios – nes Viešpats taip norėjo – nei šv. Baltramiejus, būdamas karaliaus sūnumi! Jo Didenybė žinojo kas dėsis pasaulyje, kur tik ir kalbama apie kilmę. Tokios kalbos iš tiesų tevertos ne daugiau nei ginčas, kam geriau tinka purvas – plytoms ar aslai” (“Tobulumo kelias” 27, 5-6). Žydišką žymę turinti tėvo pavardė Sanchez Teresės giminėje pamažu išnyko. Jos broliai bei seserys pasirinko motinos Beatriz de Ahumada arba senelės Ines de Cepeda pavardes. Jie kaip ir tėvas stengėsi tuoktis su krikščionių sūnumis ir dukterimis.Kitas būdingas conversos ženklas išryškėjo Teresės šeimoje, kai visi Teresės broliai iškeliavo į Vakarų Indiją, dabartinę Lotynų Ameriką, kur niekas nesidomėjo tikrąja jų kilme.Vaikystė ir jaunystėPati Teresė apie savo vaikystę “Gyvenimo” knygoje pasako-ja: “Mes buvome trys seserys ir devyni broliai. Dievo malone visi, išskyrus mane, savo dorybėmis buvo panašūs į tėvus; nors buvau tėvo numylėtinė… Mano broliai ir seserys nesulaikė manęs nuo tarnystės Dievui. Turėjau vieną brolį, beveik mano metų, (Rodrigo de Cepeda, dviem metais vyresnis už Teresę) jį mylėjau labiausiai, nors mylėjau visus, o jie – mane. Mudu drauge skaitydavome šventųjų istorijas. Svarstydama apie šventųjų kankinystes, maniau, kad laimę būti danguje jie pelnė menka kaina, ir aš norėjau mirti taip pat kaip jie.” (“Gyvenimas” 1, 3 – 4). Kai Rodrigo buvo 11, o Teresei– 9 metai, degdami uolumu, jie nusprendė keliauti į maurų šalį, kad ten mirtų kankinių mirtimi ir “greitai išvystų Dievą”. Mažieji bėgliai jau buvo nuėję nemenką atstumą, kai priešais išvydo savo dėdę Francesco Alvarez, kuris paliepė tučtuojau grįžti į namus. “Matydami, kad neįmanoma patekti ten, kur galėtume žūti dėl Dievo, nutarėme tapti atsiskyrėliais. Sode, prie namo, kaip įmanydami stengėmės statyti celes iš akmenukų, kurios greitai sugriūdavo; niekas nepadėjo įgyvendinti mūsų troškimo. Dar ir šiandien jaudinuosi, matydama kaip anksti Dievas suteikė man tai, ką vėliau dėl savo kaltės praradau” (“Gyvenimas” 1, 3 – 5). Bėgant metams Teresės žavesys ir grožis augo. Jos interesai keitėsi. Pamažu ji pamiršo ankstesnį amžinos laimės troškimą: “Vis labiau įpratau skaityti riterių romanus, kuriuos turėjo mano motina; pradėjau puoštis ir troškau patikti savo išore; iš savo giminaitės perėmiau viską, kas man kenkė; labai rūpinausi savo garbe; Dievas suteikė man malonę, kad, kur tik nueidavau, sukeldavau simpatiją ir buvau visų mylima” (“Gyvenimas” 2, 1.2.3.7.8). Nors Dievo kvietimo ji nebegirdėjo, išdidumas ir garbė buvo jos ramstis: “Aš taip rūpinausi savo garbe, jog, rodės, niekas pasaulyje šio nusistatymo nebūtų pajėgęs pakeisti” (“Gyvenimas” 2, 3).Šiuo Teresės gyvenimo laikotarpiu išryškėja kova dėl pašaukimo, kuriai įtakos turėjo tėvo sprendimai, įvairūs susitikimai ir geros knygos. 1531 metais tėvas, matydamas dukters polinkį į tuštybę, nusprendžia išleisti ją į seserų augustiniečių pensionatą Aviloje. “Tai buvo taip apdairiai sumanyta, jog tik aš ir viena kita giminaitė apie tai žinojo; buvo laukiama tinkamos progos, kad man neatrodytų labai netikėta pradėti mokslą vienuolyno mokykloje. Pirmąsias aštuonias dienas ten labai kentėjau, labiau dėl to, jog įtariau, kad mano tuštybė yra žinoma. Praėjus aštuonioms dienoms ar dar greičiau, ten jaučiausi labiau patenkinta, nei savo tėvo namuose” (“Gyvenimas” 2, 6. 8). Jos auklėtoja Maria Briceno dvasiniais pašnekesiais sugebėjo vėl atgaivinti užmirštą Dievo troškimą ir įžiebti gilaus vidinio gyvenimo ugnį. Vis dažniau ir aštriau iškildavo pašaukimo klausimai, kuriems ji atvirai priešinosi. Savo nuodėmklausiui Teresė kartą pasakė: “Bijau, kad būsiu pašaukta į vienuolyną”, tačiau ji bijojo ir santuokos (“Gyvenimas” 3, 2). Apie savo įstojimo į vienuolyną motyvus ji rašo: “Kitame vienuolyne turėjau gerą draugę ir tai buvo priežastis, kodėl aš galvodama, jei man tektų tapti vienuole, troškau būti ne kur nors kitur, o tik tame vienuolyne, kur buvo ji. Labiau paisiau to, kas tenkina mano tuštybę, nei to, kas geriau mano sielai” (“Gyvenimas” 3, 3). “Nors mano valia dar ne visai linko į vienuolyną, supratau, kad tai geriausias ir saugiausias luomas; tad pasiryžau po truputį prisiversti su tuo sutikti” (“Gyvenimas” 3, 5). “Vienuolinio gyvenimo sunkumai ir kančios negalėjo būti didesni už kančias skaistykloje; o aš iš tiesų užsitarnavau pragarą: nedaug tereiškė gyvenimą pragyventi tartum skaistykloje, po kurios tiesiai keliausiu į dangų, nes tik to tetroškau”. “Velnias baugino mane, kad neištversiu vienuolinio gyvenimo sunkumų, kadangi esu per daug išlepinta. Nuo to gyniausi mintimis apie Kristaus kančias, nes iškęsti keletą skausmų dėl Jo nebūtų kažin kas” (“Gyvenimas” 3, 6). Vis dėlto, svarbiau-sia priežastis buvo užsimezgęs asmeninis ryšys su Jėzumi iš Nazareto.
1535 m. lapkričio 2 d., negavusi tėvo sutikimo stoti į vienuolyną, Teresė slapta palieka tėvo namus ir pasibeldžia į Avilos seserų karmeličių Įsikūni-jimo vienuolyną: “Kai ėjau iš tėvo namų, taip stipriai išgyvenau išsisky-rimą, jog manau, kad mirštant skausmas nebus didesnis. Atrodė, kad mano kaulai atsiskiria vienas nuo kito. Kadangi meilė Dievui manyje nebuvo tokia stipri, kad pajėgčiau pasipriešinti meilei tėvui ir giminaičiams, mane taip viskas kaustė, jog žengti toliau be Viešpaties pagalbos, mano svarstymai nebūtų padėję” (“Gyvenimas” 4, 1).Tačiau vėliau Teresė rašys: “Vos tik gavau abitą, Viešpats leido suprasti, kaip labai Jis apdovanoja tuos, kurie prisiverčia Jam tarnauti… Iškart pastebėjau didelį vidinį džiaugsmą, neapleidžiantį manęs iki šiol, ir Dievas pakeitė mano sielos sausrą į giliausią palaimą. Visas vienuolinis gyvenimas mane labai džiugino” (“Gyvenimas”4, 2).Netrukus Teresė sunkiai susirgo. Susirūpinęs tėvas išvežė dukterį gydytis į Becedas gydyklą. Pakeliui į rankas jai pateko pranciškono Francisco de Osuna knyga apie susitelkimo maldą “Trečioji dvasinė abėcėlė”: ”Nors pirmaisiais metais skaitydavau geras knygas (apie kitokias nenorėjau nieko girdėti, nes jau buvau supratusi, kokią žalą jos man padarė), vis dėlto nežinojau, kaip elgtis maldos metu ir kaip susikaupti. Todėl labai džiaugiausi šia knyga ir tvirtai apsisprendžiau visomis išgalėmis eiti šiuo (maldos) keliu.” (“Gyvenimas” 4, 7). Gydymas nedavė jokių rezultatų ir Teresė turėjo grįžti atgal į Avilą. Pamačiusi žemiškųjų gydytojų bejėgiškumą, trokšdama pasveikti, kad galėtų tarnauti Dievui, Teresė nutarė kreiptis į dangiškuosius. Ypatingu užtarėju ji pasirinko šv. Juozapą: “Aiškiai mačiau, kaip šis mano valdovas ir tėvas išgelbėjo mane geresniu būdu, negu prašiau, ne tik iš šios nelaimės, bet iš dar didesnių bėdų, grėsusių mano geram vardui ir sielos išganymui” (“Gyvenimas” 6, 6). Visą ligos laiką Teresė buvo stebėtinai kantri ir atsidavusi Dievo valiai. Ji aiškiai matė, kad kantrybę ir paguodą gauna iš Dievo vidinėje maldoje ir kad žmogus gali Jį sutikti kiekvienoje situacijoje. Pagaliau 1542 metais Teresė pasveiksta ir vėl įsijungia į vienuolyno gyvenimą.Apie tolimesnį savo gyvenimą ji sako, kad vis labiau ir labiau į jį ėmė brautis tuštybė. Visomis išgalėmis vengdama sunkiai nusidėti, Teresė į mažas kasdienines klaidas beveik nekreipė dėmesio, manydama (tai patvirtino ir nuodėmklausiai), kad tai ne nuodėmės ir kad šių mažų blogybių neįmanoma išvengti. Teresė buvo labai jautri aplinkinių nuomonei apie ją ir negalėjo atsispirti norui jiems patikti. Būdama maloni, draugiška, aštraus proto, kupina humoro, Teresė sukeldavo simpatiją ir palankumą. Patraukdama prie savęs žmones, ji ir pati prie jų prisirišdavo. Visa tai ją tolino nuo Dievo. Širdyje Teresė nuolat jautė pašaukimą tobulesniam vidinės maldos gyvenimui, tačiau nepajėgė atsispirti savo prigimties polinkiams. Nepakeliama kova dėl vidinės maldos truko dvidešimt metų. Kovodama šią kovą, Teresė vienerius metus praleido nesimelsdama vidine malda. Taip atsitiko ne dėl jos paviršutiniškumo. Teresė rašo: “Tai buvo pats pikčiausias man iškrėstas velnio triukas, pridengtas nuolankumu: pradėjau bijoti vidinės maldos, nes jaučiausi pražuvusi. Man atrodė geriau elgtis taip, kaip daugelis … ir kalbėti tik privalomas lūpų maldas, ir daugiau nesiimti vidinės maldos bei intymaus bendravimo su Dievu, nes buvau verta būti su velniais” (“Gyvenimas” 7, 1). Remdamasi savo patyrimu, vėliau ji rašys, kad toks “nuolankumas” – pati blogiausia piktojo apgaulė ir ragins visus, kad ir kaip labai jie nusidėtų, jokiu būdu niekada neapleisti vidinės maldos. Po tėvo laidotuvių, nuraminta ir padrąsinta vieno domininkono, ji vėl pradėjo melstis vidine malda ir daugiau jos neapleido, nors blaškėsi “kaip audringa jūra, nesigėrėdama Dievu ir nesidžiaugdama pasauliu”.Galutinis atsivertimasŠiuo laikotarpiu Teresė labai daug skaitė, ieškodama knygose to, kas labiausiai padėtų pažinti ir pamilti Dievą. Kadangi nebuvo apdovanota gera atmintimi ir sugebėjimu nuosekliai mąstyti, Teresė tiesiog įkūnydavo savo gyvenime tai, ką perskaitė. Ji niekuomet nekopijavo šventųjų gyvenimo ir savo raštuose cituoja juos tik tam, kad pasiremtų didesniu autoritetu.Šventosios atsivertimui labai didelę įtaką padarė šv. Augustino “Išpažinimai”: “Kai pradėjau skaityti “Išpažinimus”, atrodė kad juose regiu save. Pradėjau labai melstis šiam garbingam šventajam. Skaitydama apie jo atsivertimą, kaip jis išgirdo balsą sode, širdyje jaučiau, tarsi ir mane Viešpats būtų pašaukęs” (“Gyvenimas” 9, 8). Šis galutinis atsivertimas, kurį Teresė išgyveno būdama 39 metų, 1554 m. gavėnioje, viena vertus, atskleidžia visišką jos bejėgiškumą, kita vertus – joje veikiantį Dievą, kuris pats ją susigrąžino sau. “Mano siela jau buvo pavargusi, tačiau blogi įpročiai nedavė jai ramybės, nors ji jos troško” (“Gyvenimas” 9, 1). Teresė skausmingai patiria savo ribotumą, tačiau: “Vieną dieną atsitiko man taip, kad įeidama į koplyčią, išvydau statulą, kuri buvo paskolinta vienai šventei. Ji vaizdavo labai žaizdotą Kristų. Statula buvo tokia jaudinanti, kad, matydama Jį tokį sužeistą, akimirksniu buvau sukrėsta iki sielos gelmių, nes ji puikiai atskleidė, ką Jis dėl mūsų iškentėjo. Taip aiškiai jutau, kaip menkai atsidėkojau Jam už šitas žaizdas, jog atrodė, plyš širdis. Apsipylusi ašaromis, parpuoliau prieš Jį, maldaudama suteikti jėgų, kad niekuomet Jo nebeįžeisčiau” (“Gyvenimas” 9, 1). Dėl savo bejėgiškumo ji su ašaromis parpuola prieš Tą, kuris gali padėti: “Man rodos, tuomet Jam pasakiau, kad neatsikelsiu, kol Jis manęs neišklausys”. Tai, kas atrodė neįmanoma, dabar įvyko. “Savimi nebepasitikėjau, bet visas mano pasitikėjimas rėmėsi Dievu” (“Gyvenimas” 9, 3). “Mąstydama apie Jo meilę man, vėl įgydavau drąsos, nes niekada nepalioviau Juo pasitikėti, tačiau savimi labai nepasitikėjau” (“Gyvenimas” 9, 7). Nenuostabu, jog tvirtai įsitikinusi Teresė rašys: “Po to Viešpats atvedė mane, kaip dabar matyti, į saugų išganymo uostą” (“Gyvenimas” 8, 4).Mistinės malonėsAtrodo, Viešpats tik ir laukė jos atsivertimo, kad galėtų apdovanoti gausiomis, nuolat augančiomis mistinėmis malonėmis: “Kai pradėjau vengti nuodėmės progų ir atsiduoti vidinei maldai, Viešpats ėmė dovanoti man malones, kaip tas, kuris tik ir troško, kad jas priimčiau” (“Gyvenimas” 23, 2). To laikotarpio Ispanijoje buvo ryškus religinis ir kultūrinis pakilimas: Bažnyčia kanonizavo net 28 šventuosius, gyvenusius tame “aukso amžiuje”. Tačiau daug žmonių nukrypo į kraštutinumus: “alumbrados” (“apšviestieji”), – dažniausiai su savo rato pseudomistikėmis ir regėtojomis, – kėlė grėsmę Bažnyčiai ir buvo likviduoti inkvizicijos, taip pat sesuo Kryžiaus Magdalena, garsėjusi šventumu, stebuklais ir pranašys-tėmis, sugebėjusi apgauti daugelį dvasios vadovų ir mirties patale prisipažinusi, kad visos jos “mistinės malonės” – sandėrio su velniu vaisius. Todėl nenuostabu, kad šiuo sunkiu laikotarpiu, nesuprasdama Dievo veikimo ir bijodama apsirikti, Teresė kreipėsi į dvasios vadovus, ieškodama patarimo: “Kadangi Jo Didenybė troško mane apšviesti, kad daugiau Jo nebeįžeidinėčiau ir pažinčiau, kiek esu Jam skolinga, mano baimė taip išaugo, kad uoliai ėmiau ieškoti dvasininkų, su kuriais galėčiau pasitarti” (“Gyvenimas” 23, 3). Šv. Teresės gyvenime gausu ypatingų mistinių patirčių. Kartą besimelsdama ji išvysta “nuostabiai spindinčias Kristaus rankas”, po kelių dienų, kupina nuostabos, regi Kristaus veidą, vėliau pasirodo pats Kristus, “toks, koks vaizduojamas prisikėlęs, pilnas grožio ir didybės” (“Gyvenimas” 28, 2 – 3). “Beveik visuomet Viešpats pasirodydavo man Prisikėlusiojo pavidalu, taip pat ostijoje, išskyrus tuomet, kai parodė man savo žaizdas, kad sustiprintų kančioje. Kartais, nors retai, pasirodydavo su erškėčių vainiku; kartais – nešantis kryžių, kaip minėjau, dėl mano ar kitų žmonių vargų. Tačiau visuomet pasirodydavo šlovingu kūnu” (“Gyvenimas” 29, 4). Visose vizijose ji jaučia betarpišką Viešpaties buvimą. Tai, ką Teresė “girdi” ar “mato” vyksta spontaniškai, nevalingai, todėl ji tai priima kaip dovaną. Ji rašo, kad vizijos metu siela panaši į vašką, kuriame kažkas įspaudžia antspaudą ir supranta, kad to, ką patiria, nepajėgia išreikšti žodžiais. Šiandien populiarus žodis “mistika” yra apgaubtas įvairių neaiškumų ir nesusipratimų. Dažnai jis siejamas su ypatingomis patirtimis: ekstazėmis, vizijomis, levitacijomis, apreiškimais. Nors “Gyvenimo” knygoje Teresė daug pasakoja apie tokias patirtis, tai anaiptol nėra jos mokymo apie vidinę maldą esmė. Krikščioniškoji tradicija moko, kad Triasmenis Dievas, atsigręžiantis į mus Jėzuje iš Nazareto, leidžia save vis giliau pažinti ir patirti visiškai dovanai ir nepelnytai. Tačiau šis Dievo patyrimas neturėtų būti suprantamas pernelyg siaurai, įspraudžiant jį į jausmingumo ar ypatingų patirčių rėmus. Jis apima visą tikėjimo sritį. Mistikai ir mistikės – tai žmonės, kuriems kelias į susitikimą su Dievu yra tikėjimo kelias. Būtent tai buvo svarbiausia šv. Teresei.Teresė pastebi, kad visos ypatingos Dievo malonės keičia ją ir skatina dar labiau mylėti Dievą. Anksčiau ji negalėjo patikėti, kad Dievas gali teikti savo dovanas tokiai varganai būtybei, kaip ji; dabar pradeda suprasti, kad Jis teikia ypatingas savo malones tam, kad dar labiau ją patrauktų prie savęs. Kadangi Teresės patirtys tuometiniame istoriniame kontekste kėlė įtarimą, daugelis nuodėmklausių buvo pernelyg atsargūs. Kai kurie tvirtino, jog tie antgamtiniai išgyvenimai – velnio apgaulė, taip sukeldami abejojančiai Teresei dar daugiau kančios. “Gyvenimo” knygos 25 skyriuje Teresė rašo: “Tvirtai tikiu, kad velnias negalės apgauti tvirtai tikinčios sielos, – ir Dievas to neleis, – nes tokia siela žino, jog už vienintelę tikėjimo tiesą yra pasiryžusi tūkstantį kartų numirti. Ji – dėl šios Dievo įliejamos meilės tikėjimui, kuris yra gyvas, tvirtas, – nuolat stengiasi laikytis to, ko moko Bažnyčia, klausdama tai vieno, tai kito patarimo, kaip turinti tvirtą tikėjimo tiesų pamatą. Visi apreiškimai, kokius tik galima įsivaizduoti, net jei ji regėtų atsivėrusį dangų, jos nenukreiptų nuo to, ko moko Bažnyčia” (“Gyvenimas” 25, 12). Nepaisant skirtingų nuodėmklausių nuomonių, Teresė labiau pasitikėjo jais, nei savimi. Patyrusi daug skaudžių išgyvenimų, savo raštuose Teresė dažnai kalba apie tai, kaip svarbu, kad kunigai, teologai būtų kuo labiau išsilavinę ir patys melstųsi vidine malda: “Labai reikia mokytojo, kuris pats būtų patyręs, antraip jis gali labai apsigauti, vesdamas sielą, jos nesuprasdamas ir neleisdamas jai suprasti savęs…. Sutikau žmonių, labai prislėgtų ir sugniuždytų, nes tam, kuris juos mokė, stigo patyrimo; man buvo jų labai gaila. Viena nebežinojo, ką daryti su savimi. Nesuprasdami dvasinių dalykų, tokie mokytojai gniuždo kūną ir sielą, trukdydami žengti pirmyn. Viena man pasakojo, kad jos vadovas laikė ją supančiojęs aštuonerius metus, neleisdamas pakilti aukščiau savęs pažinimo; tuo tarpu Viešpats jau buvo suteikęs jai ramybės maldos malonę; todėl ji labai kentėjo” (“Gyvenimas” 13, 14). “Taigi labai svarbu, kad vadovas būtų išmintingas, turiu omenyje, jo nuovokumą ir dvasinį patyrimą. O jei jis dar ir mokytas – juo geriau. Jeigu neįmanoma rasti visų trijų savybių viename asmenyje, tuomet svarbesnės dvi pirmosios, nes galima aptikti išsimokslinusių žmonių ir, reikalui iškilus, su jais pasitarti. Tik, kaip minėjau – jei šie mokytieji nesimeldžia – jų mokslas vargu ar padės pradedantiesiems” (“Gyvenimas” 13, 16). Savo seserims “Tobulumo kelyje” ji rašo: “Teapsaugo Dievas, kad jums vadovautų tas, kuris yra nemokytas, kad ir kaip jis jums atrodytų ar iš tiesų būtų dvasingas. Kuo daugiau Viešpats jums suteikia malonių vidinėje maldoje, tuo svarbiau, kad jūsų malda bei darbai turėtų tvirtą pamatą. Jūs žinote, kad kertiniu akmeniu turi būti gryna sąžinė, taip pat, kad visomis jėgomis stengtumėtės išsilaisvinti ir iš lengvos nuodėmės, ir siektumėte to, kas tobuliausia. Gal jums atrodo, jog tai žino kiekvienas nuodėmklausys, tačiau neapsirikime. Man teko kalbėti sąžinės klausimais su vienu, išėjusiu visą teologijos kursą, ir jis padarė man daug žalos sakydamas, kad tam tikri dalykai visai nesvarbūs. Žinau, kad jis nenorėjo manęs apgauti (tam nebuvo jokios priežasties), bet tiesiog jis tiek tesuprato” (“Tobulumo kelias” 5, 2 – 3). “Visuomet maniau ir manysiu, kad kiekvienas krikščionis turi ieškoti galimybės pasikalbėti su tuo, kuris yra išsilavinęs ir kuo labiau išsilavinęs, tuo geriau. Tai dar labiau reikalinga besimeldžiantiems vidine malda; ir kuo dvasingesnis žmogus, tuo labiau jam to reikia” (“Gyvenimas” 13, 17).“Esu didelė nusidėjėlė”“Gyvenimo” knygoje Teresė kalba apie save kaip apie didelę nusidėjėlę. Ispaniškasis žodis “ruin” – “apgailėtinas”, “vargingas” jos autobiografijoje minimas 76 kartus ir yra pagrindinis jos savęs vertinimo kriterijus. Teresė pažįsta žmogaus silpnumą ir ribotumą. Ji patyrė, kaip sunku žmogui atpažinti Gėrį, Jo trokšti ir Juo gyventi. Toks savo silpnumo pajautimas dar užaštrėja, kai įsitikiname, kad Dievas mus myli ir trokštame atsiliepti į Jo meilę. Tačiau iš šio skausmingo patyrimo, Dievo padedama, Teresė subrandina dorybę, nuolat kviesdama “vaikščioti tiesoje”, t.y. nusižeminime; “Nekalbėkime apie baimę ir nenusiminkime, matydami savo silpną prigimtį ir jėgas, bet stenkimės stiprinti save nusižeminimu ir supraskime, kaip nedaug tegalime patys ir kad esame niekas, jei Dievas mums nepadeda. Pasitikėkime nebe savo jėgomis, bet Jo gailestingumu, nors mūsų silpnumas, kol pasieksime šį gailestingumą, išliks.” (“Giesmių Giesmės apmąstymas” 3, 12).Natūralu, kad skaitant apie jos “ruin vida” – apgailėtiną, varganą gyvenimą, apie gausias jos nuodėmes, kyla klausimas, ką Teresė supranta esant nuodėme, nes “Gyvenimo” knygoje ji rašo: “Nemanau, kad kada nors būčiau nusidėjusi sunkia nuodėme ar praradusi Dievo baimę” (“Gyvenimas” 2, 4). “Vengiau nuodėmės, vos supratusi jos sunkumą ” (“Gyvenimas” 5, 6). “Grįžau į namus, slaugyti savo tėvo, pati sunkiau sirgdama siela, nei jis kūnu, pasinėrus į daugybę tuštybių, nors per visą tą didesnio aplaidumo laikotarpį niekada nebuvau tiek į jas nugrimzdus, kad atsidurčiau mirtinoje nuodėmėje” (“Gyvenimas” 7, 14). Teresė griežtai vertina savo gyvenimą, tačiau aiškiai pasako, kad nebuvo padariusi mirtinos nuodėmės.Žvelgdami į šį jos gyvenimo aspektą, negalime apsiriboti tik lengvos ar sunkios nuodėmės kategorijomis, nes Teresė vertino save meilės matu. Ji buvo įsitikinusi, kad nuo pat vaikystės Dievas kvietė ją į giliausią draugystę. Jo kvietimą Teresė girdėjo net ir tuomet, kai, dideliam jos sielvartui, neištesėdavo šioje draugystėje. Todėl ji kur kas jautresnė nei tas, kuris nuolatos rūpinasi nuodėmių klasifikavimu ir trokšta tik neperžengti sunkios nuodėmės ribos. Gyvenant meilės santykyje, atskirų veiksmų analizavimas tampa nebe toks reikšmingas, tačiau ir menką neištikimybę išgyvename kaip sunkią kaltę, sukeliančią didelį sielvartą.Šv. Juozapo vienuolyno įsteigimasVidinė malda perkeitė Teresę. Iš baimingos, savo išganymu susirūpinusios novicijos, ji tapo asmenybe, apie kurią nuolat būrėsi žmonės, siekiantys gilesnio vidinio gyvenimo. Visų pirma – kai kurios Įsikūnijimo vienuolyno seserys. Pamažu susibūrė pirmoji maldos grupė. Teresė rašo: “Aš troškau, kad taip, kaip tie, kurie šiuo metu slapta veikia prieš Jo Didenybę, skleisdami piktus darbus ir erezijas, mes penkios, kurios mylime Kristų, susitartume rinktis draugėn vienos kitoms padėti išsilaisvinti iš iliuzijų ir pasikalbėti apie tai, kaip pasitaisyti ir labiau patikti Dievui” (“Gyvenimas”16, 7). “Vieną dieną, kai buvome drauge, viena iš mūsų paklausė, ar negalėtume ir mes gyventi taip, kaip basosios seserys (klarisės). Kadangi pati to troškau, pradėjau kalbėti apie tai su savo drauge našle, kuri irgi to norėjo” (“Gyvenimas” 32, 10). Tai įvyko 1560 metais. Teresė jautė pašaukimą įsteigti nedidelį vienuolyną, kuriame seserys gyventų pagal pirmykštę karmelitų Regulą. Šių planų ji negalėjo nutylėti. Įvairūs gandai ir nuomonės sklandė po Avilos miestą. Kai, nepaisant visų sunkumų, 1562 m. rugpjūčio 24 dieną buvo atidarytas šv. Juozapo vienuolynas, kilo nauja priešiškumo banga. Teresė rašo: “Visas mano vienuolynas manęs nekentė, nes norėjau įsteigti labiau uždarą vienuolyną. Vienuolės sakė, kad aš jas įžeidžiu, nes ir savo vienuolyne galiu Dievui tarnauti, kaip ir kitos, kurios yra geresnės už mane, kad nemyliu savo namų… Kai kurios kalbėjo, kad mane reikia įmesti į kalėjimą; kitos, jų buvo nedaug, mane palaikė” (“Gyvenimas” 33, 2).Motina SteigėjaŠv. Juozapo vienuolyno įsteigimas pradėjo Karmelitų ordino reformą.Kas paskatino Teresę Ordino reformai? “Gyvenimo” knygoje ji nurodo keletą priežasčių: dažnos reformos tuometinėje Ispanijos Bažnyčioje, Teresės nepatenkinęs seserų gyvenimo būdas Įsikūnijimo vienuolyne, griežtos klauzūros troškimas: “Vienuolynas, kuriame gyvenau, nebuvo uždaras, jokios klauzūros niekas nepasižadėdavo laikytis, didesniems griežtumams neįsipareigodavo. Seserys galėjo bendrauti su pasauliečiais. Daug vienuolių išeidavo pagyventi pas gimines. Vienuolynas buvo įsteigtas pagal sušvelnintą Regulą. Atsitiko taip, kad aš pati retai bebūdavau vienuolyne” (“Gyvenimas” 7, 2; 32, 9). Reformą skatino ir noras grįžti prie Ordino ištakų bei aiškus Viešpaties padrąsinimas steigti šv. Juozapo vienuolyną: “Vieną dieną po šv. Komunijos Jo Didenybė primygtinai mane paragino visomis jėgomis atsidėti šiam reikalui, pažadėdamas, kad vienuolynas bus įsteigtas ir jame bus uoliai Jam tarnaujama, ir kad jis turi būti pavadintas šv. Juozapo vardu” (“Gyvenimas” 32, 11).1560 – 1582 m. įsteigiama 17 vienuolynų: Aviloje, Medinoje del Kampo, Malagone, Valjadolide, Tolede, Pastranoje, Salamankoje, Alboje de Tormes, Segovijoje, Beas de Segura, Sevilijoje, Karavakoje, Villanuevoje de la Chara, Palencijoje, Sorijoje, Granadoje ir Burgos. Penkiolika metų ji nepailsdama keliaudavo Kastilijos ir Andalūzijos keliais, slogiame karštyje, šaltyje, lyjant ir sningant, ant mulo ar vežime, nekreipdama dėmesio į nepatogumus, nakvodama smuklėse. Vėliau ji pati sakys, kad “gyvenimas– tai tik viena naktis prastoje užeigoje”. Teresės neįmanoma įsivaizduoti užmerktomis akimis, rūsčiu veidu, besididžiuojančios Dievo suteikto-mis ypatingomis malonėmis. Kartą, jau būdama žinoma kaip “Motina Steigėja”, Teresė turėjo apsilankyti vienuose rūmuose Madride, kur nekantraudamos jos laukė rūmų damos, tikėdamos, jog ji papasakos joms ką nors iš savo ypatingų mistinių patirčių. Tačiau, visų kilmingųjų nusivylimui, įžengusi Teresė sušuko: “Kokios gražios Madrido gatvės!” Madri-do seserys pranciškonės apie ją kalbėjo: “Garbė Dievui, kuris leido mums išvysti tokią šventąją, kuria visos galime sekti; ji kalba, miega ir valgo, kaip ir mes; bendravime ji nesmulkmeniška ir ne saldžios dvasios”. Teresės dukterėčia liudijo: “Mano teta buvo tokia gyva ir laisva, kad žmonės negalėjo patikėti, kokia ji šventa”. Ištikimas Teresės bičiulis ir dvasios vadas tėvas Jeronimo Gracian sakė: “Teresė buvo meilingo, draugiško ir malonaus būdo, taip, kad visus, kurie ją pažino ar su ja bendravo, palenkdavo sau ir visi ją mylėjo. Ji bodėjosi atšiauraus ir atstumiančio kai kurių šventųjų būdo, kuris juos ir patį tobulumą daro nepatrauklų”.Nuo pat naujųjų vienuolynų įkūrimo pradžios Teresė troško pradėti ir tėvų karmelitų reformą. 1567 metais ji sutinka brolį Kryžiaus Joną ir, jam padedant, 1568 metais Duruelo įsteigia pirmąjį reformuotą karmelitų vyrų vienuolyną. Teresei mirštant 1582 metais spalio 4 dieną Alba de Tormes, be karmeličių vienuolynų buvo ir 16 karmelitų vienuolynų.Paskutinį moterų vienuolyną Teresė įkūrė Burgos. Po didelių sunkumų, jau sunkiai sirgdama, ji iškeliavo į savo brangųjį šv. Juozapo vienuolyną, trokšdama ten numirti. Pakeliui jai buvo paliepta nuvykti į Alba de Tormes ir ji pakluso. Jėgos jau visiškai seko. Atvykusi į Alba de Tormes, ji sušuko: “Viešpatie, kaip aš pavargau!” Rugsėjo 30 dieną dėl stipraus kraujavimo Teresė buvo priversta atsigulti. Ji davė paskutinius nurodymus seserims, visų atsiprašė dėl parodyto blogo pavyzdžio. Spalio 3 dieną, po išpažinties ir komunijos, jai buvo suteiktas Ligonių sakramentas. Teresė kalbėjo: “Mano Viešpatie, mano Sužadėtini! Štai taip trokšta valanda! Metas mums pasimatyti, mano Mylimasis, mano Viešpatie! Teįvyksta Tavo valia!” Paskui kartojo: “Viešpatie, aš esu Bažnyčios dukra!” Po gilios maldos ji atidavė savo sielą Dievui. Iki pat paskutinio atodūsio Teresė buvo labai jautri ir žmogiška. Gulėdama mirties patale ir matydama didelį jos ištikimos slaugytojos ir palydovės, sesers Baltramiejaus Onos sielvartą, pakvietė šią prisiartinti. Baltramiejaus Ona pasakoja: “Išvydusi mane, ji nusišypsojo ir parodė man daug gerumo ir meilės, apkabindama mane ir guldydama savo galvą į mano rankas. Taip apsikabinusi ji mirė; aš buvau mirusi labiau nei ji” (Ana de San Bartolome, “Autobiografia”).1614 m. balandžio 24 d. Teresė paskelbiama palaimintąja, 1622 m. gruodžio 3 d. – šventąja. 1965 m. ji tampa Ispanijos rašytojų globėja, o 1970 m. rugsėjo 27 d. popiežius Paulius VI suteikia jai Bažnyčios Mokytojos titulą. Šv. Jėzaus Teresės raštai“Jos gyvenimo knyga” (“Gyvenimas”)“Dvasiniai liudijimai”“Sielos šauksmai Dievui”“Tobulumo kelias”“Giesmių Giesmės apmąstymas”“Vidinė pilis”“Jos steigimų knyga” (“Steigimai”)“Konstitucijos”“Vienuolynų vizitavimo būdas”“Satyrinė kritika”“Atsakas į dvasinį iššūkį”“Poezija” “Laiškai”
II. DRAUGYSTĖ SU DIEVU.ŠV. JĖZAUS TERESĖS MALDAKalbėti apie šv. Teresės maldą – nereiškia nušviesti tik vieną jos asmenybės dalį. Šios šventosios gyvenime viskas yra malda: ir jos asmenybė, ir mokymas. Teresės negalima suprasti be maldos ir, tikriausiai, maldos negalima suprasti be Teresės. Jos biografas Ribera rašė: “Malda buvo lyg teptukas, kuriuo Viešpats nutapė nuostabų jos paveikslą, ir drauge priemonė, kuria Teresė pasinaudojo dalindamasi šiomis nuostabiomis dovanomis bei malonėmis”. 1970 metais popiežius Paulius VI, paskelbdamas šv. Teresę Bažnyčios Mokytoja, pabrėžė, kad “ji skelbia nesenstančią, kiekvienam laikmečiui tinkančią žinią – žinią apie maldą”. Iš tiesų Teresė teturėjo vienintelį tikslą – nuolat mokytis maldos ir mokyti jos seseris, kunigus bei pasauliečius. Tam buvo skirtos ir varginančios jos kelionės po Ispaniją – įkurti vienuolynus, kuriuose būtų garbinamas Dievas. Teresė niekada nepateikė sausos dvasinio gyvenimo teorijos, bet pati gyveno tikėjimu ir kaupė draugystės su Dievu patirtį. Pačia savo prigimtimi Teresė buvo pašaukta dialogui ir todėl ji gali būti mums gera patarėja ir maldos mokytoja. “Galiu kalbėti tik apie tai, ką pati patyriau. Tas, kas pradėjo vidinę maldą, teneapleidžia jos net ir klupdamas, nes ji ir yra priemonė padėčiai ištaisyti. Kas dar nepradėjo melstis vidine malda, tą iš meilės Viešpačiui prašau nepraleisti tokio didžio gėrio. Čia nėra ko baimintis, bet yra ko trokšti” (“Gyvenimas” 8, 5).“Steigimų” knygoje šv. Jėzaus Teresė rašė, kad žmogaus dvasinėje kelionėje yra daug kelių. Ji nemanė, kad patirtis, kuria dalinosi su kitais, turėtų būti besąlygiškai priimta. “Tačiau, – rašė ji, – gali būti, kad apie kai kuriuos iš jų pasakysiu ką nors naudingo” (“Steigimai” 5, 1). Remdamasi Kristaus kvietimu: “Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria” (Jn 7, 37b), Teresė buvo įsitikinusi, kad visi žmonės, neišskiriant nė vieno, yra pašaukti jau šiame gyvenime sutikti Dievą. Jėzus kviečia visus, o ne vieną ar kitą išrinktųjų būrį (“Tobulumo kelias” 19).Malda yra malonės dovana. Krikščionis apdovanojamas malda. Draugiškas bendravimas su Dievu reiškia ne ką kita, kaip dovanos priėmimą ir puoselėjimą. Būdama dovana, malda drauge yra ir slėpinys. Klausimai apie maldą žmogų lydi visą gyvenimą ir niekas negali jų išvengti. Tam tikrais mūsų ar bendruomenės gyvenimo laikotarpiais jie tampa ypač aštrūs. Tačiau malda patiriama tik giliu vidiniu išgyvenimu. Gražiausi žodžiai apie maldą bus nebylūs, jei tas, kuris klauso ir tas, kuris kalba, nesimels. Kai kalbantysis apie maldą pats ja gyvena, malda tarytum priartėja, paslapties šydas prasiskleidžia, ir mus paliečia maldos tikrovė, nes kiekvienas tikras žodis apie maldą yra autobiografinis. Todėl mistikas ne tiek kalba apie maldą, kiek perduoda ir išsako savo paties maldą, savo santykį su Dievu. Būtent todėl jo žodžiai apšviečia klausytoją, atveria naujus horizontus ir grindžia naujus kelius į Dievą. Mistikas paprastai taria: “Pažvelkite, kokių dalykų man Jis padarė!”Jėzus – įsikūnijęs Dievo Žodis ir mūsų Draugas“Malda, mano supratimu, yra ne kas kita, kaip meilingas bendravimas su Tuo, kuris, kaip žinome, mus myli” (“Gyvenimas” 8, 5). Atrasti Jėzų – žmogumi tapusį Dievą, Teresei buvo malonių malonė. Jėzaus Kristaus asmenyje Teresė sutinka Viešpatį kaip Draugą, todėl išdrįsta kalbėtis “su Jo Didenybe” ir leidžiasi Jo vedama į dieviškos meilės gilumą. Savo žmogyste Jėzus atveria Teresei kelią į intymiausią draugystę. Pasakodama apie ilgus sunkios savo maldos metus, Teresė sako: “Aš galėjau įsivaizduoti Kristų tik kaip žmogų” (“Gyvenimas” 9, 6). Šie žodžiai parodo, kad Dievą Teresė sutiko gyvame, įsikūnijusiajame Dievo Žodyje, kuris yra Kristus. Ji negalėjo mąstyti apie “kitokį” Dievą, tik apie tą, kuris Jėzuje tapo žmogumi. Iš Kristaus ji mokosi suprasti, kas yra Dievas ir kas yra žmogus. Kristus pažįsta mūsų silpnumą ir ribotumą (“Gyvenimas” 37, 6). “Kai Jį išvydau, mane apėmė meilė ir pasitikėjimas Viešpačiu. Regėjau aiškiai, kad Jis, nors ir būdamas Dievas, drauge buvo ir žmogus”. “Galiu bendrauti su Juo kaip su draugu”. “Kristus yra labai geras draugas, kai žvelgiame į Jį kaip į žmogų ir regime Jo silpnumus bei išmėginimus– Jis yra mūsų bendrakeleivis” (“Gyvenimas” 22, 10).
Kristus, kaip žmogus patyręs bejėgiškumą, silpnumą ir ribotumą, “neišsigąsta” mūsų varganumo ir mus supranta. “Ko daugiau galėtume trokšti, turėdami šalia tokį gerą Draugą, kuris mūsų neapleis kančiose ir išmėginimuose, kaip šio pasaulio draugai” (“Gyvenimas” 22, 7). Teresė skaudžiai patyrė, kad draugai gali atsukti nugarą ir palikti vieną kritiškose situacijose. Jos gyvenimo patirtis parodė, kad tik Dievas lieka ištikimas iki galo: “Dievas visuomet yra arti”. “Jis yra ištikimas” (“Gyvenimas” 25, 17). “Tik Dievas ištiesė man ranką, todėl šlovinu Jo gailestingumą” (“Gyvenimas” 7, 22). “Tobulumo kelyje” mokydama melstis, ji rašo: “Jei įprasite nuolat būti su Juo (…), nuo Jo nepabėgsite, Jis niekada jūsų neapleis, Jis padės jums visuose išmėginimuose; visur Jį surasite. Ar manote, kad nedaug tereiškia turėti šalia tokį Draugą?” (“Tobulumo kelias” 26, 1).Kenčiantis JėzusDraugystė supanašina – ta pati lemtis, tas pats kelias: “Keliaukime drauge, mano Viešpatie, kur eisi Tu, ten noriu eiti ir aš” (“Tobulumo kelias” 26, 6). Bendrystė yra draugystės sąlyga. Svarbiausia – viskuo dalytis su Sužadėtiniu, padėti Jam “nešti kryžių”, turėti dalį Nukryžiuotojo gyvenime. Savo seserims Teresė nurodo svarbiausią jų gyvenimo tikrovę: “Ar mes nesame tokio didžio Karaliaus sužadėtinės? Jei taip, tai kuri garbinga moteris nesidalija su vyru jo pažeminimais?” (“Tobulumo kelias” 13, 2).Mąstydama apie Jėzaus kančią, Teresė supranta Jėzų esant vieną. Jį apleido tie, kurie triumfuodami įžengė į Jeruzalę ir tie, kurie drauge su Juo vaikščiojo Palestinos keliais. Teresė tiki, kad būdama drauge su savo dieviškuoju Draugu, paguos Jį Jo vienatvėje. Ji rašo: “Aš įsivaizdavau, kad Jis pasiliko su manimi” (“Dvasiniai pasakojimai” 12, 2). Visi Jį apleido, todėl Teresė ragino savo mokinius: “Bent jūs Jo neapleiskite!” (“Gyvenimas” 22, 10).Tai jos reformos esmė – suburti grupelę ištikimų Dievo draugų, trokštančių padėti savo Bičiuliui. Ji buvo įsitikinusi, kad šiuo Bažnyčios skilimo metu (Bažnyčioje plito protestantizmas), kai Viešpats taip kenčia ir yra tarsi iš naujo kryžiuojamas, Jo bičiuliai gali Jam padėti, visiškai atsiduodami maldai.Draugystė – palengvinti Draugo naštą, neleisti Jam parpulti su kryžiumi, bailiai nepasitraukti, kai malda ar gyvenimas mums toli gražu nepanašūs į šventę. Asmeninis kryžius, prislegiantis mus maldoje ar kasdienybėje, yra Jo kryžius. Jį pakeldami, padedame Jam. Tai tyriausia draugystės išraiška – Draugo gyvenimas tampa mūsų gyvenimu. Būtų negarbinga trokšti paguodos ir džiaugsmo maldoje: “Apkabinkite kryžių, kurį paėmė jūsų Sužadėtinis, – kviečia Teresė, – ir supraskite, kad jį nešti – jūsų užduotis. Visa kita – ne taip svarbu” (“Vidinė pilis” 2. 1, 7). Teresė anaiptol nesižavėjo kančia dėl kančios. Ją traukė tik meilė Jėzui. Žodžiai “padėti nešti kryžių” išreiškia tobulą bendrystę, kai žmogus ne tik gauna, bet ir duoda. Kristus tapo žmogumi, reikalingu mūsų pagalbos. Bendrystė su Juo – bendrystė kryžiuje. “Tas, kuris Jį labai myli, galės daug dėl Jo iškentėti, o kuris mažai Jį myli, nedaug teįstengs. Aš manau, kad pajėgumas nešti didelį ar mažą kryžių priklauso nuo meilės” (“Tobulumo kelias”). Jėzus apreiškia mums dangiškojo Tėvo meilę, kuris “visus, mylinčius Jo Didenybę, veda tuo pačiu keliu, kuriuo ėjo Jo Sūnus”. “Patikėk, dukra, ką labiau myli mano Tėvas, tam Jis suteikia didesnių vargų ir atitinkamai šiems vargams – meilės. Kaip galėčiau geriau tau ją parodyti, jei ne trokšdamas tau to paties, ko troškau sau? Pažvelk į šias žaizdas: šiems skausmams niekuomet tavo skausmai neprilygs. Tai tiesos kelias” (“Dvasiniai liudijimai” 26, 1). “Kentėti”, “save nukryžiuoti”, jokiu būdu nereiškia aukštinti skausmą ar kančią, bet draugystę ir meilę, norų, troškimų ir gyvenimo su dieviškuoju Bičiuliu vienybę.Perkeičiantis susitikimas su Dievu
Malda – draugystė keičia žmo-gų. Dievo pažinimas maldoje auga ne tam, kad didėtų mūsų supratimo ir žinojimo lobiai, bet tam, kad mokytumės tapti į Jį panašiais. Būti savo Draugui tuo, kuo Jis yra man, radikaliai Jam atsiduoti, nes “geresnio draugo siela negali rasti”. Žengdami bent mažą žingsnelį vidinės maldos link, esame keičiami. Nė vienas, prisiartinęs prie Dievo, nepasitraukia nuo Jo toks, koks buvo. Geriausia malda yra ta, kuri žmogų daro geresniu. Vidinės maldos istorija – tai žmogaus keitimosi istorija. Šią tiesą patvirtina ir šv. Teresės patirtis. Savo “Gyvenimo” knygoje, nuostabiai susiedama biografiją ir vidinės maldos patirtį, Teresė pasakoja “kokių nuostabių dalykų padarė jai Viešpats”. Ji sako: “Savo nuodėmėse ir neištikimybėje galime dar aiškiau pamatyti Dievo šlovę ir tai, ką Jam tenka iškęsti dėl sielos”. Teresė pati išgyveno įtampą, kai gyvenimas neatitiko maldos. Apie šį prieštaravimą ji rašė: “Už mano nuodėmes Tu nubaudei mane nuostabiomis dovanomis!” (“Gyvenimas” 7, 19). Raktas, padedantis išspręsti šį prieštaravimą, “vartai į visokį gėrį”, yra vidinė malda, kurios dėka Dievas atvedė ją “į išganymo uostą”. Todėl 23 – 40 “Gyvenimo” skyriuose Teresė džiaugiasi santykio su Dievu harmonija ir rašo, kad “nuo dabar tai kita, nauja knyga – kitas, naujas gyvenimas” (“Gyvenimas” 23, 1).
Artimo meilė
Santykis su Dievu negali būti priešinamas santykiui su žmonėmis. Vidinė malda atpažįstama iš vaisių, o artimo meilė – geriausias būdas jai patikrinti. Negali būti dialogo su Dievu, jei jo nėra su žmonėmis. Šv. Teresės parašytas “Tobulumo kelias” skirtas artimo meilei. Mokytis bendrauti su kitais žmonėmis, drauge gyventi, būti jautriam artimo lūkesčiams, šv. Teresės nuomone yra neatskiriama kelio į Dievą dalis.Galima prisiminti šventosios ironiją, su kuria ji “Vidinėje pilyje” kalba apie sielas, besistengiančias išanalizuoti savo maldą, tačiau užsisklendusias savyje: “Taip besielgdamos jos parodo, kaip menkai tenutuokia apie kelią, vedantį į vienybę su Dievu” (“Vidinė pilis” 5. 3, 11). Būti su Dievu, reiškia būti su broliu. Ji tvirtina, kad kartais, vardan pagalbos artimui, turime “apleisti” Dievą. To moko meilė, kylanti iš Dievo: “Kokia didi Tavo meilė, mano Jėzau, žmonių vaikams, jog didžiausias patarnavimas, kurį galime Tau atlikti, tai palikti Tave iš meilės jiems, kad juos Tau įgytume” (“Sielos šauksmai Dievui”, 2).
Tačiau ne kiekviena meilė veda vidinės maldos link. Neteisingas santykis su artimu gali pakirsti meilės Dievui šaknis. Tarpusavio santykių nedarna tikrai palies mūsų santykį su Dievu. Ir atvirkščiai: tikra meilė artimui jį brandins.Nepakanka pasakyti, jog norint išmokti melstis, tereikia mylėti artimą. Turime suprasti, ką reiškia mylėti, “Nes, – moko Teresė, – yra tokių apgailėtinų prisirišimų, kurie meilės vardo neverti” (“Tobulumo kelias” 6, 7; plg. “Vidinė pilis” 4. 1, 7; “Gyvenimas” 11, 4). Mokymosi mylėti laikotarpis, kuriam pasišvenčia žmogus – sunkiausias ir ilgiausias. Dievas yra tikrosios meilės pradžia ir pabaiga. Meilė, kylanti iš Jo yra vienijanti meilė, kurioje išnyksta bet koks suskilimas ir pasidalijimas. Meilė veda į bendrystę ir visa apimantį broliškumą. “Čia visos turi būti draugės, visos turi viena kitai padėti”, rašė ji savo seserims “Tobulumo kelyje”. Meilė, besiremianti Dievu, gali išsaugoti tiek visuotinumą (mylėti visus, neišskiriant nė vieno), tiek individualumą (matyti kiekvieną kaip “vienintelį” jo situacijoje). Meilė, nevedanti į Dievą tiek mylinčiojo, tiek mylimojo, pavergia. Tikroji meilė turi padėti labiau mylėti Dievą. “Tegul niekas kitas nepavergia mūsų valios, tepavergia tik Tas, kuris nupirko ją savo Krauju” (“Tobulumo kelias” 4, 8).Sunkumai maldoje
Su kokiais sunkumais maldos kelyje susidūrė ir kaip juos įveikė šv. Teresė? Vieną iš kliūčių ji nurodo “Gyvenimo” knygoje: “Dievas neapdovanojo manęs nei diskursyvinio mąstymo talentu, nei sugebėjimu naudingai pasinaudoti vaizduote. Iš tiesų mano vaizduotė yra tokia buka, jog niekada neįstengiau mąstyti ar įsivaizduoti Jėzaus žmogystę, kad ir kaip stengiausi” (“Gyvenimas” 4, 7).Kitaip tariant, ji negalėjo nuosekliai mąstyti, jos mintys blaškėsi. Dėl to Teresė labai kentėjo: ji pasakoja, kad dėl varginančio išsiblaškymo ilgą laiką maldos metu klausydama laikrodžio dūžių, ji laukė tik vieno – maldos pabaigos. Teresė sako, jog būtų ištvėrusi bet kokią atgailą, kad tik nereikėtų susikaupti vidinei maldai. Tačiau “galiausiai Viešpats atėjo man į pagalbą. Ir taip privertusi save kartais patirdavau daugiau ramybės ir džiaugsmo, nei tomis valandomis, kai turėjau troškimą melstis” (“Gyvenimas” 8, 7). Kas padėjo Teresei susikaupti? Kaip ji pati rašo – disciplina ir ištvermė. Teresė prisiverčia išbūti maldoje net ir tuomet, kai melstis labai sunku.Kita pagalbos priemonė – knyga: “Visus šiuos metus nedrįsdavau pradėti maldos be knygos, išskyrus laiką iškart po Komunijos, nes mano siela bijojo be jos melstis taip, kaip bijotų turėdama kovoti su didžiule minia. Su šia priemone, lyg palydovu ar kovos skydu, galinčiu atremti gausybės minčių antpuolį, būdavau paguosta. Tiesa, sausra nebuvo kasdienė, tačiau ji ištikdavo būtent tuomet, kai neturėdavau knygos; tada mano sieloje kildavo sumaištis ir mintys blaškydavosi. Su knyga pradėdavau jas surinkti ir mano siela būdavo įtraukiama į susitelkimą. Dažnai pakakdavo tik atsiversti knygą; kartais paskaitydavau truputį, o kartais – daug, priklausomai nuo to, kiek Viešpats suteikdavo malonės” (“Gyvenimas” 4, 9).Vidine malda meldžiamės, kai skaitydami kokį nors tekstą, pavyzdžiui, Evangeliją, bandome į jį įsigilinti ir ištarti Dievui “Tu”. Skaitymas virsta labai asmenišku pokalbiu. Pastebėję, kad išsiblaškome, vėl grįžtame prie teksto. Teksto temą arba turinį pasirenkame patys, kaip Teresė rašo “Tobulumo kelyje”: “Kai džiaugiatės, žiūrėkite į Jį prisikėlusį. Jus pradžiugins vien Jo, prisikeliančio iš kapo, vaizdas (…) Kai patiriate išmėginimus ar liūdite, žvelkite į Jį, einantį į Alyvų sodą: kokia nusiminusi buvo Jo siela…” (“Tobulumo kelias” 26, 4f).Visiems, norintiems melstis vidine malda, Teresė ne kartą primena dar vieną svarbią tiesą: “Jei ketinate kalbėtis su tokiu didžiu Viešpačiu, bus gera, jei apmąstysite, kas yra tas, su kuriuo norite kalbėtis, ir kas esate jūs”; “… būtų gerai, kad prieš kalbėdamos su tokiu didžiu Viešpačiu, pagalvotumėte su kuo kalbate ir kas esate jūs, jei norite būti bent mandagios…” (“Tobulumo kelias” 22, 1). Vidinė malda gali prasidėti dviejų klausimų apsvarstymu: kas man yra Dievas ir kas esu aš? Ieškant atsakymo į pirmąjį klausimą, mums gali padėti Evangelija, o į antrąjį – Teresės išaukštintas nusižeminimas, tiesos pripažinimas, parodantis man, kas aš dabar esu. Kokie jausmai, baimės, rūpesčiai, sėkmės, viltys, nuodėmės šiuo metu mane slegia? Taip meldžiantis, malda nebus tik daugiau ar mažiau išorinė pareiga, bet taps gyvenimu.Apie kitą susikaupti padedančią priemonę Teresė rašo: “Man padėjo žvilgsnis į laukus, vandenį ar gėles. Juose radau Kūrėjo pėdsaką. Jie pažadindavo ir sutelkdavo mane lyg knyga ir primindavo mano nedėkingumą bei nuodėmes. Nes dangiškiems ir kilniems dalykams mano protas buvo toks lėtas, kad niekada nepajėgiau jų įsivaizduoti, kol Viešpats neparodė jų kitu būdu” (“Gyvenimas” 9, 5).Teresei padėjo ir suvokimas, kad Dievas gyvena mūsų sieloje. “Ši vizija, manau, padės susitelkusiems žmonėms, mokydama juos žvelgti į Viešpatį giliausioje savo sielos gelmėje. Tokia mintis yra daug labiau viliojanti ir vaisingesnė, nei mąstyti Jį esant ne savyje, kaip jau esu sakiusi. Ir kai kuriose knygose apie maldą pasakojama, kur reikia ieškoti Dievo. Ypač apie tai kalba garbingasis šventasis Augustinas, ieškojęs Dievo turgaus aikštėse ir malonumuose, tačiau suradęs Jį savo viduje. Labai aišku, kad geriausia Jo ieškoti savyje. Nereikia kopti į dangų ar eiti iš savęs. Taip tik veltui vargintume dvasią ir išblaškytume sielą” (“Gyvenimas” 40, 6). Teresė moko, kad prisiminti mumyse gyvenantį Dievą ir kreiptis į Jį galime nuolat, nes maldos neriboja nei erdvė, nei laikas ir niekas neturėtų sakyti, jog neturi laiko ar kitų sąlygų maldai: “Tas, kuris tikrai myli, myli visur, ir visada mąsto apie mylimąjį! Būtų labai sunku, jeigu melstis pajėgtume tik pasitraukę į kokį nors kamputį” (“Steigimai”).
Sunkumų maldoje priežastys
Nors sunkumų priežastys būna labai įvairios, remdamasi savo ir kitų patirtimi, šv. Teresė mini keturias: kūno silpnumą, moralinę sielos būklę, sielos tyrinimą, kuriam žmogus priešinasi ir nepajėgumą mąstyti diskursyviniu mąstymu.Kūno silpnumas. Teresė kalba apie tai, kad savo silpnumą mes paveldėjome iš pirmųjų tėvų ir sako, jog “sunkumai dažnai kyla iš įgimto nepajėgumo, nes mes esame tokie vargingi, jog vargšė kūne įkalinta siela dalyvauja jo vargingume, keičiantis tiek orui, tiek nuotaikai” (“Gyvenimas” 11, 15). Apie save ji rašo: “Savo išsiblaškymą meldžiantis Liturgines Valandas esu linkusi priskirti galvos silpnumui. Jūsų Malonybė galėtų į tai žiūrėti taip pat, nes Viešpats gerai žino, kad norime labai gerai melstis Dieviškoje Tarnyboje (…) Manau, jog ši liga nepagydoma” (laiškas t. Sancho Davila). Sielos tyrinimas. Sunkumai gali reikšti maldos kaitą ir augimą. Dievas nutraukia bendravimą įprastoje mąstymo maldoje ir tyrina žmogų, vesdamas į paprastesnę ir gilesnę maldą. Įpratusiam prie ankstesnio maldos būdo žmogui ši kelionė gali būti labai skausminga. Priešinantis tokiam Dievo įsikišimui, sausra tik padidės ir vidinis nepasitenkinimas taps dar stipresnis, nes nepakanka vien tik žodžiais pasakyti, kad norime “leisti Dievui būti mūsų Viešpačiu”. Turtingasis Evangelijos jaunuolis gali būti mums geru pavyzdžiu, kai išgirdę Dievo prašymą, nesiryžtame žengti toliau. “Mes esame būtent tokie, – sako šv. Teresė, – ir paprastai čia slypi didžių sausrų priežastis” (“Vidinė pilis” 3. 1, 5). Teresė kviečia visiškai atsiduoti mus vedančiam Dievui, “leisti Jam jaustis mumyse kaip savo namuose” ir ne tiek mąstyti apie save ir savo maldą, kiek stengtis pradžiuginti Jį. Nes “ką kita galėtų daryti tas, kuris mato, jog daugelį dienų nėra nieko, išskyrus sausrą, nepasitenkinimą ir abejingumą? Džiaugtis, guostis ir laikyti didžiausia malone darbą tokio didžio Valdovo sode! Jo troškimas turėtų būti patenkinti ne save, bet Dievą” (“Gyvenimas” 11, 10). “O, tai tikroji malda – ko negalima pasakyti apie saujelę paguodų, kuriomis tik save tepaguodžiame. Jas patyrusi siela pasilieka silpna, baugšti ir jautri kitų nuomonei apie save. Tokios maldos, kuri neaugina manyje dorybių, turėčiau niekada nenorėti. Kai drauge su malda mane ištinka sunkios pagundos, sausros ir išbandymai, kurie daro mane nuolankesnę, tokią maldą turėčiau laikyti gera malda, nes manau, kad geriausia yra ta malda, kuri labiausiai patinka Dievui” (laiškas t. Gracijonui). “Mes priklausome nebe sau, bet Dievui”. “Teveda Jo Didenybė mus ten, kur nori” (“Gyvenimas” 11, 13).Moralinė sielos būsena. Teresė moko, jog žmogus, kuris gyvena sekdamas savo prigimties polinkiais, taip pat priverstas patirti sausrą ir tuštumą maldoje, nes malda ir gyvenimas glaudžiai susiję. Apie save Teresė rašo: “Maldoje labai kentėjau, nes dvasia buvo ne valdovė, o vergė; ir todėl negalėjau įeiti į save, drauge neatsinešdama ir aibės tuštybių” (“Gyvenimas” 7, 17). Dera pastebėti, kad ši nerūpestingo gyvenimo pasekmė, “aibė tuštybių”, sieloje skyla į gausybę kitų išsiblaškymų, o iš jų kylanti sausra nusilpnina valią. Maldos praktika reikalauja savęs atsižadėjimo. Tam, kuris nenori eiti savęs atsižadėjimo keliu, malda taps tik varginančiu, bevaisiu pratimu. Pradėjęs melstis vidine malda, žmogus turi “išmesti už borto” tai, kas vargina jo sielą ir trukdo dvasiniam augimui, kad išmoktų iš tiesų mylėti Dievą ir žmones. Teresė sako: “Kai mes rūmus (širdį) pripildome menkais padarais ir šlamštu, argi juose bus vietos Viešpačiui ir Jo palydai? Jis pakankamai padaro, tokioje sumaištyje ištverdamas bent mažą valandėlę” (“Tobulumo kelias” 28, 12).Nesugebėjimas mąstyti. Kalbėdama apie tuos, kurie nepajėgia mąstyti ir kenčia didelį išsiblaškymą, Teresė kviečia juos neišsigąsti. Nors minčių sustabdyti mes nepajėgiame, tačiau jos nekliudo vidinei maldai, nes ir kentėdami didžiausią išsiblaškymą, galime kreiptis į Dievą maldos aktu. “Reikia suprasti, kad nors ne visi iš prigimties pajėgia mąstyti, tačiau visi pajėgia mylėti” (“Steigimai”). Teresė visus, net ir “bloguosius” kviečia maldai:“Neatsidavusieji Tavo valiai blogieji turi melstis, kad padarytum juos geresnius, kad juos pakęstum, būdamas su jais drauge, nors jie būtų ne su Tavimi, bet su tūkstančiais išsiblaškymų, kylančių iš pasaulietiškų rūpesčių ir minčių, kaip buvau aš” (“Gyvenimas” 8, 6). Ir vėl: “Net jei jiems nė karto nekiltų jokia gera mintis, jie neturi nustoti meldęsi!” (“Gyvenimas” 22, 11). Savo dvasios tėvui ji rašo: “Nedera manyti, kad tas, kuris ištveria pagundas, sausrą ir širdgėlą, nesimeldžia; vien dėlto, kad jis visa tai aukoja Dievui, jis labiau meldžiasi už tą, kuris vienumoje laužo galvą, ir išliejęs kelias ašaras mano, kad tai jau vidinė malda” (laiškas t. Gracijonui). “Vidinėje pilyje” Teresė rašo: “Mums atrodo, kad žūstame ir veltui leidžiame laiką, tačiau siela gali būti labai arti Dievo esančiose buveinėse, nors protas tebeklaidžioja aplinkui pilį” (“Vidinė pilis 4. 1, 9). Nereikia jaudintis dėl minčių. Dievas iš mūsų tenori tik ryžto atsiduoti maldai ir troškimo būti su Juo: “Turime mąstyti, kad Viešpačiui nerūpi tai, kas mums atrodo galbūt klaida, bet iš tiesų taip nėra… Jis (Dievas) žino, kad šios sielos trokšta mąstyti apie Jį ir Jį mylėti. Tokio pasiryžimo Jis nori iš mūsų” (“Gyvenimas” 11, 16). “Jis išgirsta ne mūsų žodžių triukšmą, bet ilgesį” (“Gyvenimas”).
Malda ir apaštališkoji tarnystė
Manyti, kad malda gali mus atitolinti nuo žmonių, o dėmesys Dievui “ištirpti” dėmesyje žmonėms, reikštų nesuprasti, kas yra vidinė malda ir ką reiškia bendrauti su žmonėmis.
Teresė kategoriška: maldos dėka priimdami visa, ką duoda Dievas, mes tampame atviri ir prieinami žmonėms. Dievo širdyje į žmogų žvelgiame kaip į brolį. Bendravimas su Dievu mums atskleidžia tiesą apie žmogų mylintį Dievą ir pažadina galingą troškimą atiduoti save. Jei taip neatsitinka, gali būti, kad šis troškimas visam laikui liks palaidotas mūsų širdyje. “Jei artimo meilė neišauga iš meilės Dievui šaknų, mes niekada nepasieksime, kad ji būtų tobula” (“Vidinė pilis” 5. 3, 9). Vidinė malda veda žmogų į tarnystę. Tai išgyveno ir matė kituose pati šv. Teresė. “Ar manote, kad tokį gilų nuolankumą, jūsų marinimąsi, tarnavimą visiems, didelę meilę žmonėms Viešpats menkai tevertina? Jūsų meilės ugnis uždega jų sielas, ir visomis kitomis dorybėmis jūs žadinate kitus” (“Vidinė pilis” 7. 4, 14).Vidinė malda neskatina mūsų pasislėpti ir “neužsiimti niekuo kitu”, tik gėrėtis Dievu vienatvėje: “Beje, ar šv. Paulius pasislėpė, kad galėtų gėrėtis šiomis malonėmis ir neužsiimti niekuo kitu? Jūs juk matėte, kad jis neturėjo nė dienos poilsio (…) neturėjo poilsio nė naktį, nes tada užsidirbdavo pragyvenimui” (“Vidinė pilis” 7. 4, 5). Ir vėl: “Jeigu kontempliavimas, rūpinimasis ligoniais, pagalba ūkio darbuose (…) yra būdai patarnauti Svečiui (Viešpačiui), kuris ateina su mumis būti, valgyti ir ilsėtis, – kuo vienoks tarnavimas Jam skirsis nuo kito? (“Tobulumo kelias”). Vidinė malda pažadina sieloje skausmą dėl kitų; tai meilės kančia, nukryžiuojanti mūsų širdyje tūnantį egoizmą. Teresė rašo: “Būti kontempliatyviu – reiškia būti Dievo ir pasaulio vergu, kaip buvo Jis” (“Vidinė pilis” 7. 4, 9). Vidinėje maldoje yra išgydomas žmogiškasis silpnumas. “Kai siela dažnai ir išmintingai bendrauja su Dievu, apie save ji mąsto labai nedaug; visi jos jausmai nukreipti į tai, kaip labiau Jį patenkinti, kur ir kaip Jam išreikšti savo meilę” (“Vidinė pilis” 7. 4, 6). Vidinė malda atpažįstama tarnystėje. Meilė Dievui gimdo broliškumą ir išplečia asmeninio atsidavimo galimybę. Vidinė malda neleidžia užsisklęsti savyje (“Vidinė pilis” 7. 4, 14). Siela prieš akis turi artimo rūpesčius, nieko daugiau: “Jie (tokie žmonės) rūpinasi tik tarnauti ir patikti Viešpačiui (…) Jie negalvoja apie tai, ką patys praras. Prieš akis jie turi tik savo artimo gerovę, nieko daugiau” (“’Giesmių giesmės’ apmąstymas” 7, 5). Jiems nerūpi įtikti nei klausytojams, nei sau. Vienintelė jų darbų priežastis – visą gyvenimą užvaldžiusi meilė. Vis dėlto apaštališkoje tarnystėje šv. Teresė labiausiai vertina ne ilgas triūso valandas ir nuveiktus darbus, bet paties tarnaujančiojo “kokybę”. Darbuodamiesi vien žodžių ir darbų gausa, tik improvizuosime apaštališkąją tarnystę. Teresė įsitikinusi, kad apaštalas visų pirma auga ir bręsta maldoje. Tik čia jis įgyja jėgų tarnystei, nes draugystės su Dievu dėka jis pats tampa malonės dovana kitiems ir pats jo buvimas yra veiksmingas. Būtent dėl asmeninės maldos patirties jis ir yra apaštalas, neturėdamas iliuzijų dėl savo nuveiktų darbų: “Nestatykime oro pilių. Viešpats ne tiek žiūri į mūsų darbų didumą, kiek į meilę, su kuria juos atliekame” (“Vidinė pilis”). Teresė reikalauja iš apaštalo gilaus vidinio gyvenimo. Ji nesvarsto programų, nesiūlo metodų, bet nuolat kalba apie vidinę Dievo karalystės skelbėjo kokybę ir kviečia jį “į gilumą”.*******
Šv. Teresė ir šiandien gyvena bei veikia Bažnyčioje. Žmogiška, šilta, išmintinga ir kupina humoro moteris, apdovanota draugystės ir meilės dovana Dievui ir artimui, ji traukia ir drąsina šiandienos žmogų maldos kelionei. Dialogas su Terese gali padėti mūsų maldai tapti tvirtesne ir gilesne. Skaitydami jos raštus, patikime, kad iš tiesų įmanoma paprasta, laisva nuo bereikalingų baimių draugystė su Dievu, kurioje Dievas lieka Dievu ir žmogus – žmogumi. Toks santykis prasideda kasdienybėje. Šioje šviesoje pranašiškai nuskamba Karlo Ranerio žodžiai apie tai, jog ateities krikščionis bus mistikas, kuris kažką “patyrė” arba jo paprasčiausiai nebebus. Melstis – tai mylėti. Mylėti – tai gyventi. Galbūt todėl vidinė malda yra sunki. Nelengva formuoti savo gyvenimą pagal meilės dėsnius. Tačiau įmanoma. Šv. Teresė įsitikinusi: visi gali mylėti. Mus ir Jėzaus Teresę skiriantys šimtmečiai nesumenkina šios tiesos. Kiekvienas mūsų gali išgyventi didžiąją draugystę su Dievu, priimti meilės sakramentą, kurį mes, krikščionys, išpažįstame ir kuriuo gyvename: Dievas myli ir kviečia mus į savo bendrystę. “Keliaukime drauge, mano Viešpatie, kur eisi Tu, ten noriu eiti ir aš” (“Tobulumo kelias” 26, 6).
Parengė Paštuvos basųjų karmeličių bendruomenė
Litetatūra:
Teresa von Avila „Das Buch meines Lebens”, Vollständige Neuübertragung, herausgegeben, übersetzt und eingeleitet von Ulrich Dobhan OCD und Elisabeth Peeters OCD, Verlag Herder Freiburg im Breisgau 2001.Teresa von Avila “Weg der Vollkomenheit”, Vollständige Neuübertragung, herausgegeben, übersetzt und eingeleitet von Ulrich Dobhan OCD und Elisabeth Peeters OCD, Verlag Herder Freiburg im Breisgau 2003.Waltraud Herbstrith (Teresia a Matre Dei OCD) “Teresa von Avila. Die erste Kirchenlehrerin“, Verlagsgesellschaft Gerhard Kaffke mbH München 1981.Marcellus Feldmeier O. Carm. “Teresa von Avila. Leben. Sinn und Erfüllung”, Kloster Springiersbach 1978.Maximliano Herraiz – Garcia OCD “Beten mit der hl. Teresa. Anleitung zum geistlichen Leben”, Herder & Co., Wien 1987.Emmanuel Renault “Ste Therese D’Avila et l’experience mystique”, La collection “Maitres spirituels”, Paris 1970.