Islamas yra viena iš pagrindinių pasaulio religijų. Žodis “Islamas” reiškia “paklusnumą” arba “nuolankumą” Allaho valiai, kuris yra vienintelis Dievas. Musulmonai – tai ir yra tie pasišventę žmonės. Pagrindinis Islamo tikėjimas: nėra kitų dievų tik Allaha dievas vienas ir Muhamedas yra jo pranašas. 610 metais vieną naktį Muhamedui apsireiškė angelas Gabrielius. Ta žinia, kuria Muhamedas gavo iš Dievo per šį angelą, buvo ta, kad yra tik vienas Dievas, o ne daug, kaip arabai iki tol tikėjo. Šis Dievas yra pasaulio kūrėjas ir vieną dieną jis teis žmoniją. Tai buvo nauja žinia: Judaizmas ir Krikščionybė tuo metu buvo plačiai paplitusios ir teigė vieno Dievo idėją. Muhamedas savo užduotį suprato ne kaip naujos religijos kūrimą, bet kaip tęsinį jau esančių religijų. Jis buvo paskutinis iš pranašų po Adomo, Abraomo, Mozės, Jėzaus, kuris skelbė vieno Dievo buvimą. Bet islamas niekada nebuvo susijęs su Judaizmu ar Krikščionybe. Jis tapo nauja imperija ir nauja civilizacija. Nurodymai, kuriuos gavo Muhamedas, yra surašyti Korane, kuris nurodo, kaip tikėti ir kaip gyventi. Dėl tos priežasties, kad musulmonai tikėjo tai, ką darė ar sakė Muhamedas, buvo įkvėpta Dievo, daugelis jo kalbų buvo užrašyta ar surinkta. Iš pradžių jie plito iš lūpų į lūpas, vėliau buvo užrašyti kaip pagalbinis priedas prie Korano. PENKI ISLAMO PRINCIPAI: Jie yra privalomi visiems musulmonams, nors SUNITŲ ir ŠIITŲ sektose jie tuputėlį skiriasi. Islamo principai (“pilioriai”) vaidina didelį vaidmenį intelektualiniame ir socialiniame Islamo gyvenime. Šie principai yra: 1. Šahada (Liudijimas) 2. Salat (Malda) 3. Zakat (Išmalda) 4. Saum arba Siyam (Pasninkavimas) 5. Hadž (Piligrimystė) ŠAHADA (Liudijimas):- Šahada yra: arabiškai “La ilah ha il al – lah, muham-madar rasul – ul – laH”. Vertimas: “Nėra kitų dievų išskyrus Allahą ir Muhamedas yra jo pranašas”. Islamas – viena iš trijų monoteistinių religijų, kilusių iš Rytų, kartu su Judaizmu ir krikščionybe ji pabrėžia Dievo vienatiškumą ir unikalumą. Žodis “Allahas” reiškia “Dievas”. Antroji Šahados frazė teikia, kad Muhamedas yra Dievo pasiuntinys žmonijai. Didele dalimi priimdami Judėją – krikščioniškąją Biblijos tradiciją, musulmonai tiki, kad Dievas siuntė pranašus ir kitoms tautoms su ta pačia žinia, kurią Muhamedas skelbė arabams. Muhamedas savo misija atnešė paskutinę žinią dieviškosios tiesos, štai kodėl jis yra laikomas paskutiniuoju pranašu.
SALAT (malda):- Kasdieninė malda yra žmonių ir Dievo bendravimo priemonė. Penkios maldos per dieną yra privalomos visiems musulmonams ir prieš pradedant melstis reikia tapti švariu (t.y. nusiplauti tam tikras kūno vietas). Maldos yra šios: Fadžar (anksti rytą prieš saulei tekant), Zohar (vidurdienį), Asar (vėlią popietę), Maghrib (po saulėlydžio) ir Iša (vakare). Melstis reikia atsisukus į Mekos pusę. Taipogi yra privaloma kongregacinė penktadienio popietės malda, kuri turi būti atliekama mečetėje. Ten vyksta pamokslas, o maldininkai sėdi eilėmis. ZAKAT (išmalda):- Zakat’as yra pinigų dalijimas beturčiams. Kiekvienam musulmonui privaloma atiduoti 2,5 % savo metinių pajamų vargstantiems. Tai yra daroma prieš prasidedant MUHARRAM mėnesiui, kuris yra pats pirmasis naujųjų metų mėnuo. Dalinti Zakat’ą yra laikoma viena iš Dievo garbinimo formų, nes manoma, kad tokiu būdu yra išreiškiama padėka Dievui už tai, kad jis suteikė materialinę gerovę. SAUM arba SIYAM (Pasninkavimas):- Dar vienas padėkos Dievui būdas yra pasninkavimas. Tai yra privaloma visiems musulmonams devintą islamo kalendoriaus mėnesį – Ramadaną. Šio mėnesio metu musulmonai atsisako maisto ir gėrimo šviesos metu, išskyrus tuos, kurie yra blogos sveikatos, nėščios moterys, ir tie, kurie keliauja. Jie turi pasninkauti vėliau. Pasninkavimas metas yra nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Baigti pasninkauti yra džiaugsmingas momentas. SAUM per visą Ramadano mėnesį reikalauja daug fizinių pastangų, bet atlygina dvasiškai. HADŽ (Piligrimystė):- Piligrimystė prasideda Ramadano pabaigoje, ir tęsiasi iki dvylikto mėnesio DHU al – HIDŽĄ vidurio. Būtent šis penktasis principas reikalauja, kad tie musulmonai, kurie įstengia tai padaryti fiziškai ir finansiškai, nukeliautų į Meką bent kartą per savo gyvenimą. Mekoje maldos yra sakomos Kaabos šventykloje, taipogi aplinkiniuose rajonuose. Šią piligrimystę ir Kaabos pastatymą musulmonai sieja su pranašu Abraomu. Per metus apytiksliai apie du milijonai musulmonų atlieka šią piligrimystę.PAGRINDINĖS TIKĖJIMO DOGMOS:Islamas moko, kad yra tik vienas Dievas Allaha, pasaulio ir visatos kūrėjas. Allaha yra gailestingas ir teisingas. Dėl savo užuojautos jis šaukia žmones tikėti į jį ir jį garbinti. Dėl savo teisingumo jis bus tas, kuris teis žmones Paskutiniąją Teismo Dieną pagal kiekvieno mūsų darbus. Teismo Dieną visi mirusieji prisikels ir bus jiems atlyginti dangumi arba pragaru – pagal jų nuopelnus. Žmonija yra aukščiausia Dievo kūrybos forma, tačiau vis tiek ji yra silpna, nes nepaklūsta Dievo valiai ir praranda kelią, vedantį link Jo. Žmonijos silpnybė yra išdidumas: ji nesupranta savo ribotumo ir dėl to elgiasi savanaudiškai. Būtent, kad sustiprintų šią žmonijos silpnybę, Viešpats atsiuntė pranašus tam, kad išreikštų ir skelbtų jo valią. Šie pranašai, mirtingieji, buvo pasirinkti Dievo, kuriems Dievas kalbėjo angelo pavidalu apreiškimo metu. Žmonijos nelaimei, daugelis pranašų buvo ignoruojami. Žmonės, sugundyti Velnio (Šėtono), vis netikėjo į Allahą. Tačiau nepaisant to, Dievas visada pasiruošęs atleisti žmogui ir gražinti jį į pradinę būseną, kurioje jis pradėjo savo gyvenimą, t.y. be nuodėmės. Musulmonų bendruomenė yra bendruomenė tikinčiųjų, kurie vieni kitus laiko broliais tuo tikslu, kad galėtų džiaugtis gėriu ir naikinti blogį. Už bendruomenės ribų musulmonai turi įsteigti socialinę ir ekonominę lygybę. Taipogi jiems reikia nešti savo tikėjimo žinią pasauliui bei supažindinti kitus su Islamo tiesomis
Šv. Koranas yra unikalus kitų šventųjų raštų kontekste. Tai dažniausiai pasaulyje skaitoma knyga. Šv. Koranas buvo apreikštas pranašui Muhamedui 7-tame amžiuje kaip paskutinis Dievo žodis žmonijai ir iki šiol bet kurios tautybės musulmonai su meile gieda Šv. Korano eilutes (ajatus) bei mokosi jų atmintinai. Tikintieji, skaitydami Šv. Koraną (o ypač giedodami jį garsiai), būna iki ašarų sujaudinti jo vaizdingos poetinės kalbos. Taipogi yra svarbu paminėti, kad Šv. Koranas yra unikalus ir tuo, kad jis yra vienintelis Šv. Raštas, kuriame minimi faktai neprieštarauja mokslininkų teiginiams, jų autentiškumas yra lengvai patikrinamas istoriškai, ir egzistuoja tik viena Šv. Korano versija (t.y. arabų kalboje). Dar vienas iš Šv. Korano stebuklų yra tas, kad ši knyga, kuri yra beveik tokios pačios apimties kaip ir Naujasis Testamentas, yra vienintelė, kurią viso pasaulio musulmonai, net ir tie, kuriems arabų kalba nėra gimtoji, nepriklausomai savo amžiaus bei intelektualinių sugebėjimų, mokosi atmintinai. Todėl mes norėtumėme, kad Jūs paskirtumėte nors kelias minutes savo brangaus laiko ir sužinotumėte nors nedidelę dalį informacijos apie šią nuostabią knygą, kuri yra beveik ketvirtadalio šios planetos gyventojų pasaulėžiūros bei kultūros pamatas.
Moters padetis Siekiant suprasti, ką Islamas padarė moterims, nėra reikalo apverkti jos sunkią padėtį prieš Islaminiu laikotarpiu ar dabar, šiuolaikiniame pasaulyje. Islamas suteikė moterims teises, privilegijas, kurių jos niekada neturėjo kitose visuomeninėse ar konstitucinėse sistemose. Tai darosi aišku, kai šis klausimas nagrinėjamas bendrai lyginant, o ne atskirai, dalimis. Moterų teisės bei pareigos yra lygios vyrų, bet nebūtinai tos pačios. Lygybė ir panašumas – du visiškai skirtingi dalykai. Šis skirtumas suprantamas, nes vyrai ir moterys nėra vienodi, tačiau lygūs. Praktiškai neįmanoma rasti du panašius vyrus arba moteris. Moters atžvilgiu, Islamas pripažįsta, kad moteris yra pilnateisis ir lygus partneris vyrui žmonijos pratesimo procese. Jis – tėvas, ji – motina ir abu reikalingi gyvybei užmegzti. Jos vaidmuo ne mažiau svarbus nei jo. Šioje partnerystėje ji su vyru vaidina vienodą vaidmenį; ji dalinasi vienoda atsakomybe su vyru ir joje tiek pat žmogiškumo bruožų kaip ir jos partneryje. Dievas apie šią lygią partnerystę žmonijos įstatyme sako: “O, žmonija! Iš tiesų, mes sukūrėme tave iš vienintelių (poros) vyro ir moters, ir sukūrėme tautas ir gentis, kad jūs susipažintumėte vienas su kitu”. (Koranas, 49:13; 4:1).Ji lygi vyrui savo asmenine bei visuomenine atsakomybe ir gaudama atlyginimą už savo poelgius. Ji pripažinta nepriklausoma asmenybe savo žmogiškomis savybėmis ir verta dvasinių siekių. Jos žmogiškoji prigimtis ne žemesnė ir nesiskiria nuo vyriškosios. Abu sudaro vieną visumą. Dievas sako: “Ir Dievas priėmė (jų maldas) ir atsakė jiems (sakydamas): aš niekada neatimsiu darbo nei iš vieno iš jūsų, ar jūs būtumėt vyras, ar moteris, jūs – vienas kito dalis…” (3:195; 9:71; 33:35-36).
Santuoka ir šeima Islamiškoji teisė labai nepalankiai žiūrėjo į viengungystę. Sukurti šeimą ir susilaukti palikuonių buvo laikoma natūralia žmogaus gyvenimo ciklo dalimi. Tiesa, santuokos pagrindu niekada nebuvo sutuoktinių domėjimasis vienas kitu (tai, kas dabar vadinama įsimylėjimu ar meile) – santuoka suprasta kaip socialinis kontraktas tarp dviejų šeimų, su visomis iš to atsirandančiais padariniais – įsipareigojimais ir teisėmis. Vyras, norėdamas vesti moterį, turėdavo gauti jos legalaus globėjo (tėvo, o jam nesant – kito artimo giminaičio) sutikimą. Kontrakte būdavo numatomas dovanos jaunajai, vadinamos mahr, dydis. Dažniausiai tai būdavo tokie daiktai, kuriuos lengva paversti pinigais, arba tiesiog pinigų suma. Po sutuoktuvių ši dovana turėdavo tapti žmonos nuosavybe ir turėdavo užtikrinti jos išlikimą vyrui mirus ar ištuokos atveju.
Anksčiau musulmoniškose šeimose vyravo lyčių segregacija – moterys ir vyrai gyvendavo skirtinguose namų fligeliuose. Vaikai iki maždaug aštuonerių metų galėdavo laisvai judėti po visus namus. Islamiška teisė santuoką traktavo kaip amžiną sąjungą, bet numatė ir ištuokos procedūrą. Tiesa, ji buvo palankesnė vyrui nei žmonai.Nūdien daugelis islamiškosios teisės principų musulmoniškose visuomenėse prarado aktualumą, o podraug susilpnėjo ir musulmonų tradicijos: liberalus ir neatsakingas požiūris į moralę, vertybes, atneštas iš europietiškų kraštų ir brukamas per populiariąją kultūrą (kiną, spaudą, muziką) – visa tai negrįžtamai keičia musulmoniškų visuomenių veidą. Dievobaimingi musulmonai mėgina kovoti prieš šias visuomenines ydas, bet panašu, kad jų tikėjimo nebepakanka sulaikyti nudievėjimo bangos musulmoniškuose kraštuose.KODĖL ISLAMAS DRAUDŽIA KIAULIENĄ Pasak anglų patarlės: “Tampame tuo, ką valgome”. Iš tiesų, tai, ką valgome ir geriame, turi tiesioginės įtakos mūsų veiklai. Todėl Islamas nubrėžia griežtą ribą tarp tinkamo ir netinkamo maisto. Vienas iš tokių draudimų, padedantis laikytis kūno ir sielos švaros – draudimas valgyti kiaulieną. Pasak gydytojų ir medicinos ekspertų – kiauliena yra žalinga. Jos vartojimas mažina žmogaus dvasinius bei moralinius gabumus.Žmogus – kūno ir sielos derinys. Taigi viskas, kas kenkia vienam, kenkia ir kitam. Vartojama kiauliena pamažu slopina gėdos jausmą, todėl ten, kur ji yra kasdienis maistas, tokios vertybės kaip, kaip skaistybė, drovumas, kuklumas tampa praeities reliktais. Seksualinė laisvė skverbiasi į kultūrą, tampa norma.Šv.Koranas draudžia kiaulieną, ir musulmonai nedrįsta jos liesti. Kita vertus, tas pats draudimas išsakytas ir Biblijoje, visgi krikščionys sulaužė jį ir apskritai užmiršo apie jo egzistavimą. Šiandien vakariečiai pripažįsta, kad kiauliena yra sunkus, gausus proteino maistas. Visgi, kai kurie iš jų pateisina jos vartojimą tuo, kad pasaulyje jaučiamas maisto trūkumas, kiaulės, dėl savo gausios populiacijos galėtų šią problemą išspręsti. Panašiai galima būtų svarstyti ir apie šunų mėsą, bet tikriausiai tampa bjauru vien apie tai pagalvojus. Matyt taip, kaip musulmonui pagalvojus apie kiaulieną.Kraujas – žmogaus gyvybės šaltinis, o viskas, ką mes valgome įtakoja kraujotakos sistemą, todėl būtina atidžiai pasirinkti maistą. Šis pasirinkimas yra paprastas, jei prisilaikome Korane ir Sunoje (pranašo Mahometo pamokymuose) išdėstytų taisyklių. Draudimas vartoti tam tikrą maistą pirmiausiai yra žmonių labui.Kiaulė yra tingi ir neišranki poravimosi metu, ji purvina, gobši ir linkusi persiryti, nemėgsta saulės šviesos. Kiaulės ėda praktiškai viską. Tarp gyvūnų, kiaulės kūnas yra geriausia terpė veistis mikrobams.
KODĖL ISLAMAS DRAUDŽIA ALKOHOLĮ? Alkoholis – didelė problema Turbūt kiekvienas iš jūsų sutinka, jog ten kur alkoholis, ten ir problemos, na, kad ir vairavimas išgėrus, ar įvairaus pobūdžio nusikaltimai, kurie yra padaromi išgėrus…Tačiau daugelis iš jūsų teigia, jog alkoholio vartojimas su saiku dar niekam nepakenkė. Mielieji, pažvelkime i faktus: Faktai Alkoholis iš tiesų yra didesnė problema, negu kad mes įsivaizduojame, ir ji prasideda vos tik pradėjus vartoti alkoholį. Islamiškas požiūris Islamas šiuo klausimu turi vienareikšmišką požiūrį. Čia yra vertinama tiek moralinė bei dvasinė tautos sveikata, tiek ir fizinė tautos būklė. Remiantis Islamu, viskas, kas trukdo normaliam mūsų smegenų darbui, bukina pojūčius, mažina mūsų gėdos bei atsakomybės jausmą ar aptemdo bendrą žmogaus suvokimą, YRA BLOGA. (o į tai įeina alkoholis bei kiti normalią smegenų veiklą stabdantys kvaišalai, cigaretės ar narkotikai). Turint omenyje, jog skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į tuos pačius stimuliuojančius kvaišalus, mes negalime spręsti, kokia yra riba. Daugelis žmonių galvoja, jog gali kontroliuoti savo išgeriamo alkoholio kiekį, tačiau visados būna taip, jog jie išgeria “viena taurele per daug”. Islamas kategoriškai teigia, jog jeigu bet kokia medžiaga stipriai aptemdo mūsų protą, ji yra draudžiama nors ir mažais kiekiais. Islamas šiuo atžvilgiu griežtai pasisako prieš bet kokių narkotikų, įskaitant ir alkoholį, vartojimą. Jis draudžia ne tik perdauginimą, bet ir, apskritai, jų vartojimą. Šv.Korane yra pripažįstama alkoholio nauda (tarkime jo medicininis panaudojimas), tačiau ten yra taipogi pasakyta, jog jo daroma žala yra daug didesnė, negu teikiama nauda. Šv.Korane yra taipogi parašyta, jog musulmonams yra draudžiama melstis, esant girtiems, ir tuo yra leidžiama suprasti, jog dvasingumas ir alkoholis yra du tarpusavyje nemaišomi dalykai. Praėjus daugeliui metų alkoholis buvo uždraustas kaip velnio išmislas. Tuo metu pirmieji musulmonai, kurie sekė Pranašo Mohamedo pamokymais, suprato alkoholio daroma žalą, bei naudą, kurią teikia sekimas Islamiškomis vertybėmis, kurių dėka formuojamas tvirtas visuomenės pagrindas. Jie su džiaugsmu išpylė visas savo turimas alkoholio atsargas, ir Medinos gatvėse tuo metu plaukė alkoholio upės.
ISLAMIŠKOS ŠVENTĖS Kiekviena religinė šventė musulmonams turi ypatingą reikšmę, todėl kiekvieno garbinimo proceso pabaigoje Islamas skelbia tam tikrą šventę. Šventė, užbaigianti kasdienines savaitės maldas yra Jum’a-tul-Mubarak (Penktadienio malda); pasninkavimo mėnesio pabaigoje – pati didžiausia Islamiška šventė – Eid- ul -Fitr; na, o Hadžo į šventąjį miestą Meką pabaigoje yra švenčiama Eid-ul- Adhia. Islamiškų švenčių sąrašas: Jum’a-tul-Mubarak (Penktadienio Malda) Eid-ul-Fitr (Šv.Ramadano pabaigos šventė) Eid-ul- Adhia (Piligrimų kelionės į Meką – Hadžo pabaiga) Muharam mėnesio gedulas Eid Milad-un-Nabi (Pranašo gimtadienio šventė) Shab-i-Miradž (Pranašo paėmimo į Dangų naktis) Lailat-ul-Kadr (Didybės naktis)Jum’a-tul-Mubarak (Penktadienio malda) Iš visų musulmonų religinių prievolių svarbiausia yra malda (Salat). Ji yra privaloma visiems musulmonams – tiek vyrams, tiek moterims. Šventasis Koranas skelbia:“Melskis taip, kaip tau yra nurodyta. Tikintiesiems yra įsakyta atlikti ją nustatytu laiku.” (4:104).Visos privalomos maldos, jeigu yra įmanoma, turi būti atliktos susibūrime. Tačiau Penktadieniais vietoje privalomos Zohor maldos, yra meldžiamasi speciali malda mečetėje ir ji yra vadinama Džuma. Eid-ul-Fitr‘Eid’ yra arabiškas žodis kuris reiškia “dieną, kuri dažnai sugrįžta.”Eid- ul-Fitr yra švenčiama pirmą Šavalo mėnesio dieną. Šavalo mėnuo prasideda po pasninko mėnesio, (t.y. po Ramadano), todėl jis dar vadinamas pasninko nutraukimo mėnesiu. Pasninkavimo mėnuo Ramadanas yra vienas iš penkių Islamo kertinių stulpų, todėl pasninkas yra traktuojamas kaip praktinis tikėjimo reikalavimas ir kaip atsidavimo aktas.Nepaisant to, kad Eid yra džiaugsminga šventė, tai jokiu būdu nėra proga pasinerti į lengvabūdiškumą, persivalgyti ir vaikytis malonumų. Pagrindinsi tikslas yra visada siekti visagalio Alacho malonės, šlovinant Jį ir dėkojant Jam už suteiktą galimybę deramai atlikti savo pareigas. Sadaqat-ul-Fitr arba Fitrana Esant tokiai palankiai ir šventiškai progai, musulmonams ypatingai primenama apie jų pareigą prieš mažiau pasiturinčią visuomenės dalį. Tam renkama speciali rinkliava vadinama “Sadaqat – ut -Fitr” arba “Fitrana”. Rinkliavą turi sumokėti šeimos galva už visus šeimos narius. Pageidautina šią rinkliavą sumokėti prieš Eid šventę, kad vargšai taipogi galėtų džiaugtis šia švente.
Eid-ul-Adhia Eid-ul-Adhia yra šventė, švenčiama Dhul Hidžos 10-tą dieną ir pažymi Hadžo ceremonijos (t.y. šventos piligrimų kelionės į Kabą) pabaigą.Islamas reikalauja, kad kiekvienas musulmonas bent kartą gyvenime atliktų šią kelionę, jei jis gali apsimokėti kelionės išlaidas, nėra niekam skolingas ir nėra kitaip trukdomas atlikti Hadžo. Tie, kurie negali atlikti šventosios kelionės, dalyvauja Eid-ul-Adhia šventėje savo gyvenamoje vietoje.Eid yra švenčiamas su didelėmis iškilmėmis ir pagarba. Eid-ul-Adhia šventei musulmonai ruošiasi jau prieš keletą dienų. Tie kurie išgali, gyvulius aukojimui perka gerokai prieš Eid dieną. Šie gyvuliai turi būti be psichinių defektų ir pilnai suaugę. Avis, ožka arba ėriukas aukojamas po vieną kiekvienai šeimai, tuo tarpu karvė ar kupranugaris gali būti pasidalijamas tarp septynerių šeimų.Eid dieną musulmonai susirenka didelėse miestų mečetėse šventinei Eid maldai. Šią Eid maldą, kaip ir Eid- il- Fitr maldą, sudaro du rakatai. Per šią Eid šventę pusryčiai nevalgomi, ir tie kurie atlieka aukojimą, nevalgo nieko tol, kol nepaaukoja gyvulio. Po maldų Imamas sako pamokslą, per kurį paaiškina šventės svarbą, smulkiai paaiškindamas Abraomo, jo žmonos Hadžros ir jų sūnaus Izmaelio siūlomus aukojimo būdus. Grįždami skirtingais keliais ir dainuodami Didžiojo Allaho garbinimo giesmes, musulmonų maldininkai grįžta namo ir skerdžia savo gyvulius.Muharam mėnuoMuharam mėnesį yra paminimas Hazrat Imam Hussain, Šventojo Pranašo anūko nukankinimas. Šis minėjimas prasideda pirmą Muharam dieną ir tęsiasi 10 dienų iki 10-tos Muharam mėnesio dionos. Muharam yra pirmasis Islamo kalendoriaus mėnuo.Muharam, kelionės metu, Hazrat Imam Hussain, jo šeimos nariai ir jo pasekėjai buvo apsupti to meto musulmonų vadovo Yazid pajėgų,. Per šią apsiaustį jie buvo atskirti nuo maisto ir vandens, ir daugelis iš jų mirė. Incidentas įvyko vietoje, vadinamoje Karbala, Irake, 61metais po Hidžros. Šis ginčas įvyko dėl musulmonų nesutarimų dėl to, kas taps įpėdiniu po Hazrato Ali, ketvirtojo kalifo mirties.
Kai kurios musulmonų sektos per susirinkimus sako kalbas apie Karbalos įvykius ir apie kankinių gyvenimus. Tačiau Šiitai šią šventę pažymi kitaip. Kai ateina Muharam mėnuo, pirmasis musulmoniškų metų mėnuo, jie apsivelka juodus drabužius, kadangi juoda spalva simbolizuoja gedulą. Eid Milad-un-Nabi “Allahas siunčia savo palaiminimą Pranašui ir Jo angelai visada meldžia palaiminimų Jam. O jūs, tikintieji, taip pat šaukitės Allaho palaiminimų Jam ir siųskite Jam taikos sveikinimus.” (33:57)Didelė dalis musulmonų netiki mirusiųjų gimimo metinių šventimu, nes tame nėra jokio istorinio įrodymo kad tai darė šventasis Pranašas. Bet tokia pat didelė dalis musulmonų 12-tą Rabi-ul-Awwal islamiško mėnulio kalendoriaus dieną pažymi šventojo Pranašo gimimo metines. Musulmonams ši data pažymi svarbiausią įvykį žmonijos istorijoje, nes šventasis Pranašas Muhamedas pagerbtas kaip vyriausias Pranašas, kuriam buvo perduotas Šv.Koranas. Šia proga yra rengiami vieši susitikimai mečetėse, kur religiniai lyderiai ir mokslininkai skaito pranešimus įvairiais klausimais apie Šventojo Pranašo gyvenimąShab-e-MiradžShab-I-Miradž reiškia Pakilimo (Įžengimo į Dangų) naktį. Tai palaiminta naktis, kai Šventojo Islamo Pranašo siela buvo paimta į Rojų ir jis užėmė aukštą vietą šalia Visagalio Dievo, kas yra aukščiau žmogiško supratimo. Tai įvyko 27-tą Rajab mėnesio dieną, 2 metus prieš Hidžrą. Kelionė vyko ne fiziniu kūnu, bet buvo aukščiausio lygio vizija. Pakeliui Šventasis Pranašas sutiko Adomą, Abraomą, Mozę, Jėzų ir keletą kitų pranašų. Kilimo tikslas buvo patvirtinti aukštą Islamo Pranašo statusą, poziciją kuria tiki visi musulmonai, kurios yra neįmanoma pasiekti bet kuriam kitam žmogui. Pasakojama, kad netgi Gabrielius, angelas, kuris lydėjo Šventąjį Pranašą, liko vienu laipteliu žemiau, “Aš priverstas sustoti čia. Aš negaliu eiti toliau, bet Tu, o taikos skelbėjau ir pasaulių šeimininko drauge, tęsk savo nuostabųjį kilimą.” Pagal populiarų tikėjimą, Miradž arba Dvasinis Kilimas įvyko 27-tą Rajab mėnesio dieną. Šią dieną, kai kuriose musulmoniškose šalyse namai, gatvės ir ypač mečetės, papuošiamos spalvingais kaspinais ir vėliavomis, naktį viskas apšviečiama ryškiomis elektrinėmis šviesomis, žvakėmis ir netgi aliejinėmis lempomis. Kai ateina vakaras, garbintojai susirenka mečetėse ir įsitraukia į Viešpaties garbinimą ir himnų Jo ir Jo ir Šventojo Pranašo garbei giedojimą. Paprastai po Iša maldos didesnėse mečetėse vyksta susirinkimai, kur pranešėjai garbina Šventojo Pranašo dvasinį statusą ir įvairius Jo gyvenimo aspektus. Istorija apie Jo dvasinį kilimą yra detaliai atpasakojama. Po susirinkimo dažniausiai dalinami saldumynai. Pasiturintys musulmonai aukoja labdarai ir dalina maistą vargšams. Labiausiai atsidavę visą naktį praleidžia garbindami dievą.Laila-tul-Kadr – Didybės naktisŠi palaiminta naktis taip pat vadinama Galybės naktimi. Tai ypatinga Šv.Ramadano mėnesio naktis, kai pirmą kartą buvo pradėtas skelbti Šventasis Koranas. Šventasis Koranas skelbia:“Ramadano mėnuo yra mėnuo, kai buvo pradėtas skelbti Šventasis Koranas, Knyga, kuri yra žmonijos vadovas ir įrodo dievybės ir vadovavimo ženklus, kurie atskiria tiesą nuo netiesos…” (2:186)Pirmosios Šv.Korano eilės, kurios buvo apreikštos Pranašui Muhamedui yra tokios:“Skaitykite Jūsų Viešpaties, kuris viską sukūrė, vardan. Jis sukūrė žmogų iš kraujo krešulio. Skaitykite, Jūsų Viešpats yra Dosniausias, Tas kuris išmokė rašto žmogų, kuris jo nežinojo” (t.y. kuris buvo beraštis) (96:2.6).Šventasis Pranašas tuo metu buvo keturiasdešimties metų.Dieną jie pasninkauja ir garbina Allahą, savanoriškai kartodami maldas ir studijuodami Šventąjį Koraną dieną ir naktį, papildomai prie bendrų maldų, kurios yra skaitomos su kongregacija. Maistas ir kiti gyvybiškai svarbūs dalykai jiems yra tiekiami visą tą laiką, kol jie lieka mečetėje, tų kurie negali pasilikti mečetėje naktį, išskyrus privalomą religinių apeigų laiką. Pilnai paaukodami savo laiką Alacho garbinimui ir melsdamiesi šios palaimingos nakties metu, jie tikisi gauti dieviškąsias malones ir palaiminimus.