Islamo plėtra

Islamo plėtra

Muhammado mirtis jaunai bendruomenei sukėlė didelių sunkumų. Pranašauti nebeliko kam nes apreiškimas Muhammadą buvo paskelbęs paskutiniuoju pranašu. Jo įpėdiniai, kalifai, paveldėjo tik teisę vadovauti bendruomenės maldai ir karo žygiams bei vykdyti teisingumą remiantis apreiškimu. Abū Bakras, Pranašo žmonos Aišos tėvas ir pirmasis įpėdinis , pajėgė nuslopinti netrukus po Muhammado mirties įsiplieskusius maištus, kuriuos mėgindami atgauti nepriklausomybę ėmė kelti laisvę mylintys beduinai, nė už ką nenorėję pripažinti islamo mokesčių sistemos. Per trumpą Abū Bakro valdymo laikotarpį kuris truko du metus nuo 632- ųjų iki 634- ųjų musulmonų armijos pasiekė pietinį Iraką ir Palestiną. Kodėl musulmonai leidosi į šiuos žygius, galima suprasti prisiminus , kad 628 metais pagal tradiciją Pranašas pasiuntė Bizantijos, Irano ir Egipto valdovams laiškus, raginančius atsiversti į islamą. Veikiai įvyko pirmieji susidūrimai su Bizantija. Tai atvėrė kelią Pranašo įpėdinaims tęsti uzkariavimus ir valdant rūsčiajam Abū Bakro įpėdiniui Omarui per dešimt jo valdymo metų musulmonai laimėjo stulbinamų karinių pergalių. Damaskas buvo nukariautas 635 metais, o Egiptas per 639 – 644 metus, ir didžiuma Persijos per 640 – 644 metus. Valdant Omejadams, musulmonų žemės išsiplėtė iki Atlanto ( 691) ir pasiekė Bizantijos sienas ir jau 711 metais jų armijos, vadovaujamos karvedžio Tariko ibn Zijado, persilėlė per Gibraltaro sąsiaurį. Tais pačiais metais jie įsismelkė į Transoksaniją ir nukariavo Sindhą, žemutinį Indo slėnį ( dabar pietinė Pakistano dalis). Paskutinis Omejadas pabėgo į Andalūziją ( Ispanijos dalis). Šis Ispanijos Omejadų emyratas ypač suklestėjo valdant Abd ar Rahmanui III. Šiame emyrate, gyvavusiame iki 1031 metų, buvo uzsimezgęs unikalus musulmonų, krikščionių ir judėjų kultūrinis bendradarbiavimas. Persijos šiitų Būjidų dinastijos pradininkas Muizzas ad Daula 932 metais pirmasis pasivadino sultonu. Netrukus 945 metais, Būjidai įsiviešpatavo Bagdade. Egipte 969 metais šalį užėmė iš Šiaurės Afrikos atsikraustę šiitai nušalino vietinę turkų valdžią ir įkūrė Kairą.

Rytuose turkų sultonas Mahmudas Gaznietis savo valdžią ėmė stiprinti Indijos subkontinente, o 1026 metais Lahoras tapo Gaznevidų Indijos provincijos sostine.Turkų grupės iš Vidurinės Azijos ėmė plūsti į Iraną ir Iraką, o 1055 metais Seldžiukų sultonas Tugrul bekas I tapo silpno Abasidų kalifo globėju. Griežti sunitai Seldžiukai įkūrė vieną reikšmingiausių imperijų Artymuosiuose Rytuose. 1071 metais jie nugalėjo bizantiečius ir atvėrė musulmonams kelią į Anatoliją kur jų valdos driekėsi iki Anatolijos jūros pietinės pakrantės. Klestinčią islamo civilizaciją beveik nušlavė mongolų antplūdis, prasidėjęs 1220 metais Vidurinėje Azijoje ir padaręs galą Abasidų imperijai. Neatlaikiusi mongolų spaudimo, Anatolijoje suiro Rūmo Seldžiukų imperija. Iš daugybės nepriklausomų sultonatų lyderiais tapo Osmanų šeima. Valdant Orchanui ibn Osmanui 1326 metais buvo užkariauta Bursa. Šis Anatolijos šiaurės vakarų pakraštyje įsikūręs miestas tapo pirmuoju kultūriniu gimstančios Osmanų imperijos centru. Po 1389 metų Kosovo mūšio Jugoslavijoje Osmanai prie savo valdų prisijungė didžiules Balkanų teritorijas. Naujaja sostine tapo Edirnė (Adrianapolis). Tačiau 1453 metais Osmanai užėmė Konstantinopolį (Stambulą), ir buvusi Bizantijos sostinė tapo jų imperijos širdimi. Po pergalingo mongolų antplūdžio Irane susikūrė keliolika sultonatų, kurių daugėlį netrukus užkariavo Timūras – turkų užkariautojas iš Vidurinės Azijos. Šiaurės vakarų Indijoje jam pavyko pasistūmėti iki Delio (1398), o centrinėje Anatolijoje 1402 metais jis pasiekė Ankarą. Vėliau Osmanai įsiviešpatavo visame Derlingajame Pusmėnulyje ir šventuosiuose miestuose, valdant Selimo įpėdiniui Suleimanui Puikiąjam, Osmanai ėmė veržtis tolyn į Vakarus ir 1529 metais apgulė Vieną. Tuo metu kai plėtėsi Osmanų imperija, o irane, Timūro palikuonims nebeįstengiant išlaikyti rytinės jo dalies, ėmė įsigalėti šiitai, kitas Timūro namų narys Babūras įkūrė galingą imperiją Šiaurės vakarų Indijoje. Nuo antrojo tūkstantmečio pradžioje prasidėjusių Mahmūdo Gazniečio karinių žygių, sultonatams keičiant vienas kitą, musulmonų valdžia išsiplėtė iki Rytų Bengalijos ir Dekano. 1526 metais Babūras nugalėjo Delį valdžiusius Lodžių sultonus ir įkūrė Didžiųjų Mongolų imperiją, kuri gyvavo daugiau kaip 300 metų.Vos pradėjęs konsoliduoti imperiją Babūro sūnus Hamajūnas žuvo tad tikruoju Didžiųjų Mongolų imperijos kūrėju tapo jo sūnus Akbaras. Laikui bėgant imperija silpo ir į ją ėmė kesintis ir įvairios Indijos Politinės grupuotės ir įsibrovėliai iš užsienio: Persijos karalius Nadir šahas nusiaubė Delį 1739 metais, o Afganistano lyderis Ahmad šahas Durrani karo žygius rengė Šiaurės Vakarų Indijoje. Politinis hindų bei sikhų prabudimas ir, labiau negu bet kas kita, 1757 metais prasidėjusi britų Ost Indijos kompanijos ekspancija sudavė galutinį politinį smūgį leigyvei Didžiųjų Mongolų imperijai. Po nesėkmingo 1857 metų karinio sipajų maišto, Britanijos Karūna prisijungė beveik visą Indiją.
Islamas nesiliovė plėstis Indijos subkontinento ir Indonezijos teritorijose net ir politinio nuosmukio metais. Šiandien beveik pusė pasaulio musulmonų gyvena šioje pasaulio dalyje. Nereikia pamiršti ir stiprių, labai aktyviai veikiančių musulmonų grupuočių Vidurinėje Azijoje bei Kinijoje, taip pat nuolat diėjančių musulmonų gretų Rytų ir Vakarų Afrikoje. Paminėta kad musulmonų paskutiniais metais nuolat daugėja ir Vakaruose. Atradus jūros kelią į Indiją ir ėmus augti Europos galiai, nuo XVII amžiaus musulmonus apėmė tam tikra stagnacija, kurią lėmė politinis silpnumas ir daugėlio strateginių regionų netektis. Vis dėlto XVIII amžiuje laikotarpiu, į kurį orientalistai paprastai nekreipia reikiamo dėmesio, – skirtingose islamo pasaulio dalyse musulmonai mėgino naujai aiškinti Koraną ir islamą bei bandė abibrėžti savo tapatybę atsižvelgdami į Vakarus. XIX amžiuje kai kurie musulmonai pradėjo atviriau kalbėti apie islamo pranašumą ir mėgino nusakyti musulmono vaidmenį besikeičiančiame pasaulyje. Po pirmojo pasaulinio karonacionalizmas, kurio daigus Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose pasėjo vakariečiai, ėmė reikštis visu smarkumu. Pokario metais įvykęs Artimųjų Rytų padalijimas siekiant suskaldyti Osmanų imperiją irgi prisidėjo prie nacionalizmo augimo. Susikūrė daug nepriklausomų valstybių, kurios savo pavadinime gali nurodyti esančios susijusios su islamu, bet gali ir nenurodyti. Valstybių pabrėžiančių skirtingas vertybes, skalė labai plati – nuo Pakistano Islamo Respublikos iki Turkijos, kuri, kad ir kiek uolių musulmonų šalyje gyventų, skelbiasi savo Konstituciją grindžianti grynai pasaulietinėmis vertybėmis. Žmonių, turinčių supratimą apie turkų mentalitetą, nestebina, kad paskutiniu metu tiek Turkijoje, tiek kitose šalyse ima rastis vienokių ar kitokių fundamentalistinių sąjūdžių. Juk įtampa tarp pasaulietinių ir fundamentalistinių nuostatų galbūt nėra tokia ryški jokioje kitoje islamo pasaulio šalyje.