Gnostikai

Gnostikai buvo įvairių religinių sąjūdžių pirmaisias krikščionybės amžiais sekėjai, kurie skelbė išganymą per “slaptą žinojimą” (gnosis). Apie šiuos sąjūdžius, žinomus gnosticizmo vardu, rašoma II a. Bažnyčios tėvų veikaluose, kur į įvairias gnostikų grupes žiūrima kaip į eretiškus krikščionybės iškraipymus.

Kitas informacijos šaltinis, nors labai vėlyvas, yra mandeistų raštai. Mandeistai gyvena dabartiniame Irake ir Irane ir yra vieninteliai išlikę iš senovės gnostikų.

1945 Nag Chamadijuje Aukštutiniame Egipte buvo rasta neįkainojama dvylikos senovinių koptų rankraščių slaptavietė. Rinkinyje, paslėptame 400 m., yra penkiasdešimt trys veikalai, tarp jų ir krikščioniškų, irr nekrikščioniškų gnostikų tekstų.

Ikikrikščioniškasis gnosticizmas

Dėl šių atradimų šiuolaikiniai mokslininkai gnosticizmą supranta kaip religinį fenomeną, kuris galėjo būti visai nepriklausomas nuo krikščionybės. Nesutariama ir dėl to, kada ir kaip jis atsirado. Nors ir trūksta aiškių ir senų faktų, kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, R.Bultmannas, mano, kad gnosticizmas kilęs iki krikščionybės. Bultmannas aiškina, jog Įvadas į Evengeliją pagal Joną esąs peržiūrėtas pradinis gnosticizmo dokumentas. Tokia rekonstrukcija didžiai spekuliatyvi. Nuosekliausia išvada iš turimų faktų būtų tokia: I a. gale gnosticizmas egzistavo savo pirmykšte forma. Būtų peer daug rizikinga tikro gnosticizmo ieškoti senoviniuose tekstuose, nes jis visiškai susiformavo tik II a.

Dvasios ir demonai

Ankstyvosiose gnostinėse sistemose esama griežto dualizmo – supriešinami transcendentinis Dievas ir nemokša “demiurgas”, arba kūrėjas (kuris dažnai tėra tik Senojo Testamento Dievo karikatūra). Materiali kūryba la

aikoma blogiu. Tačiau tam tikrų “įdvasintų” individų, kuriems lemta išsivaduoti iš pasaulio, kūnuose glūdi dieviškumo kibirkštys.

Šie “įdvasinti” žmonės nežino savo dangiškos kilmės. Dievas iš aukštybių atsiunčia jiems atpirkėją, dažnai Kristų, kuris tik rodo esąs žmogus, kad atneštų jiems išgelbėjimą gnozės (pažinimo) forma. Taip pažadinti “įdvasintieji” mirdami pabėga iš savo materialinių kūnų kalėjimo ir perkerta priešiškų demonų planetų sferas, kad susijungtų su Dievu.

Kadangi išsigelbėjimas nepriklauso nuo tikėjimo ar darbų, o tik nuo savo “dvasinės” prigimties žinojimo, kai kurie gnostikai leido sau visiškai plaidą gyvenimą. Tačiau dauguma jų laikėsi labai asketiškų pažiūrių į seksą ir santuoką: moters sukūrimas jiems atrodė blogio šaltinis, o vaikų gimdymas – tamsos galybių supančiotų sielų dauginimas.

Leave a Comment