Lietuvių mitologijoje dievišką trejybę sudaro trys aukščiausiojo Dievo sūnūs: Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis( arba Poklius). Daugiausia žinių apie juos pateikia S. Grunau “ Prūsijos kronikoje”, parašytoje XVI amžiuje.
Perkūnas
Perkūnas – perkūnijos su žaibais kulto, matyt, būta pasaulyje nuo seniausių laikų. Lietuvių mitologijoje Perkūnas laikytas atmosferos ir gamtos valdytoju. Perkūnui buvo priskiriama ir žemės augalijos vegetacijos priežiūra, jos globa, rūpinimasis vaisingumu. Perkūnas ypač globojo patį žmogų, jo dorovę, moralę, teisingumą, gėrį. Tikėta, kad neteisingą žmogų nutrenkia Perkūnas. Apie prosenovinį ir plačiai paplitusį Perkūno kultą kalba vietovardžiai. Tai kaimai Perkūnlaukiai Gumbinės valsčiuje, Perkūnlaukiai Įsrutės apylinkėje, Perkūniškiai Šakių valsčiuje. Perkūnkaimiu vadinti kaimai buvo Salantų valsčiuje ir Rietaviškių valsčiuje.Mitologinė tautosaka aiškiai sako, kad Perkūną sukūrė Dievas, apgyvendino aukštame neprieinamame kalne ir pavedė valdyti orą. Kitur sakoma, kad Dievas Perkūną apgyvendino debesyse esančiuose puikiuose rūmuose. Dar kiti mitai teigia, kad iš pradžių Perkūnas gyvenęs žemėje, iš kur gyvas įžengė į dangų ir ten užėmė aukštą vietą. Visoje Lietuvoje liepos 20d. buvo švenčiama Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais sutapatinta su šv. Elijo, užėmusio Perkūno vietą, švente. Dievas Perkūnas po aukščiausiojo Dievo buvo pats svarbiausias.Su Perkūnu sietas ir avinas. Išliko vaizdinių, kad žiloje senovėje Perkūnas buvo vaizduojamas dviem avinais. Apie Dusetas pasakojama, jog žaibuojant ir griaudžiant iš dviejų vienas prieš kitą esančių debesų išeina avinai su dideliais ragais ir badosi taip, kad nuo to žaibuoja ir griaudžia. Ne tik Perkūnas, bet ir jo žirgas buvęs su sparnais. Žirgą dar vadindavo liepsniu, nes lėkdamas padangėmis kelią žymėdavo ugnies ruožu arba žaibu. Žirgui iš nasrų eidavusi liepsna, o iš ausų dūmai.
Kai kuriuose mituose Perkūnas vaizduojamas važinėjantis tarp debesų ugnies ratais, pakinkytas sparnuotais liepsniniais žirgais. Galima spręsti, kad vaizdiniai apie Perkūno važiavimą arkliais ir leidžiamą žaibą ar ugnį yra susidarę tada, kai lietuviai jau buvo prijaukinę arklį ir pažinę iš pradžių dviratį, o vėliau ir keturratį vežimą.Griaustinį su žaibu senovės lietuviai vadino “ dievo rykšte”, iš dangaus atėjusia ugnimi “ dievo galybe”. Pavasarį pirmasis griaustinis esą apvaisina deivę žemę, kuri įgaunanti galią gimdyti vaisius. Kirvis – Perkūno simbolis, jo kulto ištakose tapęs ir antgamtinių jėgų įsikūnijimo objektu. Akmeniniame kirvyje buvo susikaupusi dangaus ugnis, Perkūno žaibo dvasia. Kirviui buvo priskiriama magiška jėga užkalbant stichinius atmosferos reiškinius. Todėl lietuviai kirvius vaizdavo ant trobų, kryžių ir pan. Lietuvių liaudis Perkūną vaizdavo įvairiai – dažniausiai dievaičiu, šventuoju Dundusėliu, Dunduku, Dundučiu, Poškučiu. Lietuviai melsdavosi Perkūnui ir jam aukodavo. Lietuvių Perkūnas, kaip ir graikų Olimpo dievai, gyveno panašiai kaip žmonės. t. y. valgė, gėrė, miegojo, kariavo, turėjo priešų, draugų, žmoną, vaikų, turėjo meilės nuotykių ne tik su deivėmis, bet ir su paprastomis merginomis.Pasakojama, kad Perkūnas mušantis velnius, gyvena žemėje, susitinka su žmonėmis, už gerus darbus jiems atsilygina įvairiomis geradarystėmis. Perkūnas – velnių medžiotojas sakmėse vaizduojamas dailiu, augalotu, rudabarzdžiu vyru, vilkinčiu žalią švarką, ant galvos dėvinčiu raudoną kepurę, apsijuosęs žalia juosta, su opšraus krepšiu ant pečių ir dvivamzde muškieta rankoje.Mitologinių pasakų apie Perkūną, mušantį velnius, lietuvių tautosakoje yra labai daug ir nepaprastai įvairių.PATRIMPAS
Patrimpas buvo antrasis dievaitis iš baltų dievų trejybės. Rašytiniuose šaltiniuose jis vadinamas Natrimpu, Antrimpu, Trimpu, Jore.
Šio dievo būvimą patvirtina vietovardžiai. Pavyzdžiui, Saugų apylinkėje buvo vietovardis Potrimpai. Ožkabalių kaime buvo pieva, vadinama Trimpai. Alonių apylinkėje yra Trimputiškės gyvenvietė. Kretingos apylinkės vietovardis Patrai irgi gali būti artimas Patrimpo vardui. Patrimpo vardas rašytiniuose šaltiniuose buvo supainiotas su Natrimpu, Antrimpu. Buvo supainiotos ir jo atliekamos funkcijos, priskiriant jam vienokių ar kitokių vandenų globą. Trimpa dievų trejybėje stovėjęs Perkūno dešinėje pusėje. Patrimpas, arba Trimpa, be kita ko, buvęs šilumos ir vaisių dievas. Aukodavę jam javų pėdus, mirą, gintarą, vašką. Patrimpas gėrėjosi žmogaus krauju. Šio dievo garbei dideliame inde žyniai laikę žaltį, kurį rūpestingai maitinę, lakinę pienu ir guldę varpose. Dar Trimpą vadino Jore, nes visi žinijo, kad pavasarį, sniegui nutirpus, lauke ir krūmuose pasirodo Jorė – žaluma. Trimpą dar vadino Sausjurgiu, arba Šlapjurgiu, pagal tai, koks buvo pavasaris – sausas ar šlapias. Taigi matome, kad Patrimpas nebuvo vandenų, upių, ežerų, šaltinių ar jūros dievas.Pikuolis
Pikuolis – trečiasis baltų trejybės dievaitis. Pikuolis buvo susietas su mirusiųjų pasauliu, laidojimo papročiais ir apeigomis. Pikuolis ir Patrimpas greičiausiai buvo dvyniai. Vienas senas, kitas jaunas, vienas susietas su gyvenimu, kitas – su mirtimi. Dar šis dievas buvo vadinamas Pikuliu arba Piktuliu, Drebkuliu, Dargūnu, Galūnu, Ragočiu, Pikčiu. Pikuolio kulto pėdsakų išliko vietovardžiuose. Pavyzdžiui, Šiaulių rajone žinomas kaimas Pikuoliai. Jonavos, Joniškio, Panevėžio rajonuose yra Pikčių ir Pragarėlės kaimai. Pikuoliui buvo aukojami gyvuliai. Pikuolis buvęs labai bjaurus ir piktas dievas. Užrūstinus jį, permaldauti be kraujo buvę sunku. Mažosios Lietuvos dievų trejybėje Perkūnas simbolizuoja aukštų galimybių, tarp jų ir vegetacinių, jėgų pakilimą, sėkmę, taip pat antžeminį pasaulį, dangų, lietų, griaustinį, žaibą kaip kosminius elementus. Patrimpas simbolizuoja žemę, derlių, javus, o Pikuolis – požemį, mirtį. Perkūnas, kaip dangiškoji dievybė, greičiausiai, buvo aukščiausiojo Dievo pagalbininkas ir jo valios vykdytojas. Jis viršijo aukščiausiąjį Dievą savo aktualumu žmogui ir mitologinių funkcijų konkretumu. Tai ypač ryšku mitologinėse dainose.