NSO paslaptys

Tai atsitiko 1985 metų vasario 17 dieną. Prekinis traukinys važiavo įprastu maršrutu per Petrozavodską, Suojervį į Kostomušką, jį sudarė 70 tukstančių gondolų ir dviejų sekcijų šilumvežis. Traukinį vairavo mašinistas S.Orlovas ir jo padėjėjas V.Mironovas.
20 val. 35 minutės šilumvežio brigada pastebėjo, kad iš dešinės, už medių, lygiagrečiai traukiniui juda kažkoks keistas objektas, panašus į šviečiantį rutulį. Po kelių minučių atsitiko neįtikėtinas dalykas. Rutulys pakeitė skriejimo kryptį, greitai užtvėrė traukiniui kelią ir atsidūrė 30- 50 metrų prieš šilumvežį. Mašinistas bandė stabdyti traukinį: išjungė variklius ir pradėjo stabdyti, bet traukinys ir tooliau nesustodamas važiavo paskui rutulį, kažkokia paslaptinga jėga traukė traukinį į šlaitą. Mašinistas nieko negalėjo padaryti ir laukė kas bus toliau.
Dabar šis objektas gerai matėsi. Tai buvo švytintis pusiau skaidrus, taisyklingos geometrinės formos, maždaug 4 metrų skersmens rutulys. Jis slinko šilumvežio priekyje be garso, neliesdamas žemės. Prie įvažiavimo į stotį rutulys atsiskyrė nuo šilumvežio ir apsuko stotį šonu, tačiau traukinio sustabdyti nepavyko ir jis pravažiavo stotį nemažindamas greičio.
Už stoties rutulys vėl užtvėrė traukiniui kelią ir vėl atsidūrė priešais šilumvežį, be to, pasigirdo smmūgis traukinio greitis staiga sumažėjo. Mašinistas ir jo padėjėjas atsitrenkė į priekinį stiklą, bet sunkiai nesusižeidė.
Traukinys vėl ėmė važiuoti greičiau. Jį sustabdyti pavyko tik Zastavos stotyje, į kurią įvažiuojant rutulys nuslinko nuo traukinio ir dingo už miško.
Šiame referate aš rašysiu apie ne

ežemiškos kilmės objektų pasirodymus bei išpuolius. Neatpažintų skraidančių objektų ( NSO) faktų pasaulyje yra užfiksuota tūkstančiai ir tie faktai yra tikri, o ne žmonių fantazijos padariniai. Aš pateiksiu ne vien istorijas, bet ir akivaizdžius įrodymus, kuriais negalima netikėti. Kaip skaitėte prieš tai, tai yra akivaizdus to įrodymas. Tikiuosi, kad tie kurie iki dabar netikėjo, kad NSO yra, perskaitę šį darbą tuo patikės, o skeptikai tegu nebando apkaltinti manęs melu. Linkiu gero skaitymo.

Tragedija Kentukio padangėje

Buvo sukurtas vadinamasis projektas „Lėkštė“, vėliau gavęs oficialų pavadinimą „Ženklas“, kuriame pabrėžta, jog NSO fenomenas yra realus, o ne haliucinacija. Už projektą tapo atsakinga viena pagrindinių oro pajėgų bazių – Rait Petersono bazė Ohajo valstijoje. Praėjus aštuonioms dienoms po šios užduoties paskyrimo, Rait – Petersonas gavo pirmąjį krikštą, kurį tiksliau būtų gaalima pavadinti ne krikštu, o šaltu dušu ar net košmaru.
1948 metų sausio 7 dieną 13 val. 15 min. keletas žmonių Meisvilyje sustabdė vietinio kelių patrulio automobilį, kad praneštų, jog aukštai danguje kabo NSO. Suprantama, po 1947 metų įvykių, skraidančios lėkštės tebebuvo madingos, ir stebėjusių objektą policininkai nepalaikė fantazuotojais, bet tuojau pat pranešė žinią į Godman Fildo karinių oro pajėgų bazę už 120 kilometrų nuo Meisvilio miesto. Godmano bazė tuo metu neturėjo tinkamo lėktuvo, kuris galėtų pakilti ir bent kiek prisiartinti prie objekto. Bazėje taip pat suprato, kad je

ei čia turima reikalo su žemiškos kilmės pažeidėju, tai pastarasis prašvilpė pro juos, matyt, kiek šiauriau, skrisdamas tiesiaeigiu pastoviu kursu.
Praėjus dar 10 minučių, seržantas Kvintonas Blekvilis, Godmano bokšto dispečerio pavaduotojas, apžvelgdamas skliautą piečiau nuo bazės, pastebėjo danguje blyškią švieselę. Atrodė, kad jinai kabo nejudėdama, tad seržantas skubiai pakvietė vyr.dispečerį leitenantą Ornelį, kuris savo ruožtu pranešė kapitonui Karteriui, o pastarasis – Godmano bazės viršininkui Gajui Hiksui.
Kol Godmano vyrai ketino spręsti šį galvosūkį, keturi Šiaurės Amerikos F – 51 Mustang lėktuvai įskrido į Godmano bazės dispečerių zoną. Tai buvo eilinis karinės oro technikos perskridimas iš Džordžijos valstijos į Standiford Fildo bazę Kentukio šiaurėje.
Taigi F – 51 Mustangų eskadrilė vadovaujama kapitono Tomo Mantelio kuris, kaip raiškiai vėliau pasakė vienas ufologas specialistas, skubėjo į savo pražūtį, nieko apie tai neįtardamas, iš Džordžijos pakeliui į Standifordą jau skrido Godmano bazės vyrams virš galvų. Jie jau buvo perskridę tą vietą, kur virš jų kabojo NSO, ir nė vienas pilotų nieko nepastebėjo. Tada sutrikusiems Godmano dispečerinės kariškiams šovė į galvą mintis praskrendančius lėktuvus panaudoti.
Vienas Mustangas, atsiskyręs nuo eskadrilės, tęsė skrydį į Standifordą: pilotas pranešė bokštui, kad bakuose likę nedaug kuro. Kiti trys, vadovaujami Mantelio, apsigręžė ir ėmė dairytis objekto. Jiems padėjo iš bokšto, ir Mantelis, pastebėjęs viršuje neaiškią dėmę, nukreipė savo F-51 Mustangą aukštyn.
Britų žurnalistas Robertas Čempenas savo knygoje „
Neatpažinti skraidantys objektai“ teigia, jog lėktuvai pakilo iš Godmano bazės, ir tik iš vieno jų pasigirdo piloto Mantelio balsas: „Štai jis! Dvyliktos valandos zenite. Atrodo visas iš metalo. siaubingo dydžio.“ Kiti pilotai, anot Čempeno, objekto nepastebėję, o kapitonas Mantelis perdavęs per radiją, kad objektas ėmė greitai kilti. „Aš seksiu jį iki 2000 pėdų ( 6 km). Jei nepriartėsiu, persekiojimą nutrauksiu.“
Po to, kaip rašo Čempenas, bokšte nieko nebegirdėjo ir nebematė, tik vėliau pilotą ištraukė už keleto mylių nuo bazės iš lėktuvo nuolaužų. Autorius tvirtina, kad sklandė gandai, jog pilotas per daug priartėjo, per daug pamatė ir todėl buvo sunaikintas jėgų, nežinomų Žemei.
Tačiau Jungtinėms Valstijoms priėmus informacijos laisvės aktą, ir išslaptinus daugybę dokumentų, pasikeitė duomenys apie katastrofą Kentukio danguje. Taigi Mantelis nutarė rizikuoti. 14 val. 45 min. Jis buvo gerokai atsiplėšęs nuo kitų dviejų lėktuvų, kurie atkakliai perdavinėjo Manteliui, jog nebegalima kilti aukščiau, ir kapitonas, kaip ir jie, persekiojimą turėtų nutraukti. Vienas iš jų pasiekė net šešių kilometrų aukštį ir tada pasuko atgal. Mantelis paskutinį kartą buvo matomas šešių su puse kilometro aukštyje. Jo lėktuvas tebekopė aukštyn, ir kapitonas perdavė, jog dar po kilometro nustos persekiojęs.
Ne taip seniai, peržiūrint šį įvykį iš naujo, specialistai darė išvadą, jog deguonies kaukę Mantelis vis dėlto turėjo. Yra tvirtai žinoma, jog jo
o bičiuliai, nustoję persekioti ir sugryžę į žemę, tikrai neturėjo deguonies kaukių, tačiau Mantelio lėktuvas esą priklausęs ne tai bazei, nors tuo metu jis skrido kartu. T.Skot- Kreinas, tyręs šią bylą, klausia savęs ir kitų: kaip toks patyręs pilotas būtų galėjęs šitaip rizikuoti, neturėdamas garantijų, jog neapalps? Artimiausi Mantelio bičiuliai, pažinę kapitoną daugel metų, taip pat tvirtino, kad Tomas jokiu būdu nebūtų daręs kvailystės, nes tai nebūdinga jo charakteriui, „ Nebent,- pridūrė vienas grįžusių bičiulių,-. nebent jis pamatė ir sekė kažką, kas, jo nuomone, buvo svarbiau nei jo gyvybė ar šeima“. Paskutinioji žinia iš Mantelio, kaip rodo apklausos dokumentai, buvo žemėje išgirsta, bet neįrašyta į magnetofono juostą, vyrai, Godmano bokšte girdėję tuos žodžius, nesutarė dėl jų turinio. Vieni tvirtino, jog pilotas matąs objektą „ Virš manęs priekyje“, kiti pridūrė girdėję žodžius „ Metalinis ir milžiniško dydžio“. Apie 15 val. 15 min. Mantelis vis dar kilo, bet, matyt, objektas taip pat kilo, neleisdamas lėktuvui priartėti. Vienas iš sugrįžusių lakūnų teigė, taip pat pastebėjęs objektą, kuris jam priminė ašaros lašą ir atrodė tarsi skystas. Panašiai tvirtino ir kai kurie stebėtojai ant žemės.
Mano manymu po 1947 – ųjų metų NSO antplūdžio JAV nepajėgė taip greit sukūrti gero plano kaip elgtis NSO fenomeno atvėju, o jei ir pajėgė tai jie tik sukūrė, bet realiai nieko nedarė. Jeigu aš gerai supratau ši užduotis (saugoti žemę nuo NSO) buvo paskirta vienai pagrindinių karinei oro bazei – Rait Petersono bazei. O dabar pažiūrėkime kas rašoma NSO fenomeno metu. Raporte buvo parašyta kad Rait Petersono bazė tuo metu neturėjo tinkamo lėktuvo. Man asmeniškai, tai skamba nelogiškai. Kaip gali viena pagrindinių karinė oro bazė neturėti bent vieno lėktuvo paruošto bet kada pakilti. Tai aiškiai įrodo, kad ši karinė oro pajėgų bazė buvo visiškai nepasiruošusi galimam NSO pasirodymui. Man atrodo priartėti prie NSO reikalingas karinis lėktuvas nors ir be ginkluotės, o ne paprastas. Tada kyla dar vienas klausimas. Negi karinėje oro pajėgų bazėje nėra nė vieno skristi paruošto nebūtinai karinio lėktuvo? Galima manyti, kad jie buvo per daug pasimetę ir nežinojo ką daryti ir dėl to pasakė, kad neturi lėktuvo ir griebdamiesi už šiaudo pasinaudojo svetimais lėktuvais taip nuimdami įtarimą. Štai kokius darbelius išdarinėjo JAV karinių oro pajėgų bazė. Spręskite patys ar galima taip elgtis.

Žmonės, apsirengę juodai

Ufologinėje literatūroje egzistuoja viena ganėtinai mistinė tema apie juodai apsirengusius vyrus.
Tvirtinama, jog kartais pas itin aktyvius lektorius ar kitos rūšies NSO fenomeno populiarintojus, taip pat ir asmenis, betarpiškai susidūrusius su NSO, atvyksta keistos būtybės ir pasiūlo nutraukti šią veiklą, nes esą kitu atvėju būsią jiems didelių bėdų.
Vyrai apsirengę juodai. Populiarioji angliška frazė „Men in black“ trumpinama MIB. Niekas nežino, kas yra tos keistos, pusiau demoniškos, kartais net superorios būtybės, keliančios pagarbą ir mistinę baimę. Atsiranda jos tarsi iš niekur, atlieka savo misiją ir dingsta į niekur. Jeigu jos betarpiškai susijusios su NSO fenomenu, jeigu tos būtybės ne iš mūsų planetos, tai kyla dar vienas nesuvokiamas klausimas: kodėl objektams leista skraidyti, mums tuos objektus matyti, o kalbėti apie kai kuriuos atvejus negalima? Ta proga norėčiau pateikti atsitikimą, pasitaikiusį Didžiosios Britanijos NSO tyrinėtojų draugijos pirmininkui Kenui Rodžersui. 1977- ųjų metų liepos dieną misteris Rodžersas važiavo per Kornvolo grafystę, ketindamas aplankyti jos užkampyje gyvenantį bičiulį. Kelias buvo ilgas ir varginantis. Po tokios dviejų valandų kelionės, kildamas į kalnelį, jis pastebėjo aukštai kairėje ryškų ugninį rutulį ir iškarto užgulė automobilio stabdžius. Tuo metu objektas perskrido per kelią ir nusileido atvirame lauke už 800 metrų nuo sustojusio automobilio. Rodžersas, NSO tyrinėjimų draugijos pirmininkas, nebūtų Rodžersas, jei jis nebūtų pasinaudojęs šitokia Dievo pasiųsta dovana. Trenkęs automobilio dureles, pirmininkas nušuoliavo pieva nusileidusio NSO link. Kas buvo toliau – neaišku. Po šio susitikimo misteris Rodžersas buvo paguldytas į ligoninę, kur jam diagnozavo stiprų nervinį sukrėtimą. Išėjęs iš ligoninės, Rodžersas atsisakė draugijos pirmininko posto, sudegino visą archyvą, faktiškai – viso gyvenimo darbo rezultatus. Nieko daug nekomentavo. Pasakė tik tiek: „Aš privalėjau tai padaryti. Aš negaliu pasakyti, kodėl turėjau tai padaryti. Aš susitikau su būtybėmis iš kito pasaulio. Norite tikėkite, norite ne“.
Apie vyrus apsirengusius juodai pirmasis prakalbo NSO entuziastas Aleksas Benderis, kuris vadovavo tarptautiniam skraidančių lėkščių biurui ir leido biuro žinių biuletenį. Kaip tvirtino Benderis, 1953 metų rugsėjo mėnesį prie jo prisiartino trys vyrai juodais kostiumais ir patarė jam mesti NSO tyrimus, jei jis norįs išlikti sveikas. Įspūdis buvo toks, kad Benderis tuojau pat įvykdė paslaptingos trijulės reikalavimą. NSO tyrinėtojas Džonas Kilis specialiai užsiėmė šių paslaptingų būtybių problema ir apklausė gana daug NSO entuziastų, patyrusių šitokio susitikimo malonumą.
Mėgindami apibendrinti šių būtybių veiklą ir išvaizdą, ufologai pastebi, jog jų juodos spalvos rūbai retais atvejais būna nešvarūs, o dažniausiai tvarkingi, be jokios raukšlytės. Kartais tų būtybių eisena primena roboto eiseną, tarsi kojos prie klubų būtų prijungtos mechaniniais lankstais, tačiau dažniausiai eisena niekuo nesiskiria niekuo nuo bet kurio mūsų eisenos. Jie važinėja juodais limuzinais, tokiais, jog atrodo, kad automobilis pirmą kartą išvažiavo į gatvę tiesiai nuo konvejerio. Juodai apsirengę vyrai atstovauja visoms žemės rutulio rasėms, jus gali aplankyti tiek baltaodis, tiek mulatas, tiek azijietiškų rasių atstovas. Jie reikalauja mesti NSO tyrimus, atiminėja fotografijas bei rankrasčius. Jie gali prisistatyti į darbovietę, į namus, prieiti gatvėje. Ir keisčiausia – jie žino viską, ką jūs darote, nors niekas iš aplinkinių, iš jūsų draugų ir bičiulių apie tai nežinotų.
Karlosas Montjelis anksčiau turėjęs kontaktą su NSO buvo pakviestas į televiziją aptarti savo patyrimą su laidos redaktoriumi TV ekrane.
Sutartą dieną Karlosas sėdo į savo automobilį ir anksti rytą išvažiavo į TV studiją. Pakeliui jis pastebėjo du milžiniškus limuzinus, kokiais paprastai važinėja prezidentai arba aukščiausiojo rango diplomatai. Vienas limuzinų ėmė lėtinti greitį Karloso automobilio priekyje, antrasis beveik lietė jo mašinos užpakalinį bamperį. Nebegalėdamas ištrūkti iš šių spastų, bet kol kas nieko blogo nenujausdamas, vyras sustojo ir buvo beketinąs išlipti iš mašinos, kai jį aplankė keturi aukštaūgiai, plačiapečiai vyrai, iššokę iš limuzinų, kurie atrodė tokie nauji, tarsi būtų ką tik išvažiavę iš parduotuvės. Vienas padėjo ranką ant Karloso automobilio durelių ir ištarė keista mechaniška ispanų kalba: „Klausyk, vaikine, jeigu tu vertini savo ir savo artimųjų gyvybę, nekalbėk daugiau niekam apie tai, ką matei“.
Apstulbęs pilotas stebėjo keturis milžinus, lyginant su meksikiečio ūgiu. Jie priminė skandinavus: buvo šviesiaplaukiai, labai blyškaus veido odos ir visi dėvėjo juodus kostiumus. Tiek tepasakę, visi keturi sugrįžo į savo limuzinus ir nuvažiavo. Pilotas taip pat apsigręžė ir sugrįžo į namus.
Tačiau po poros dienų laidos redaktorius Pedras Ferizas susirado Karlosą ir nuramino esą jis taip pat ne kartą girdėjęs apie paslaptinguosius vyrus, bet jie tik pagąsdina ir nieko pikto nedaro. Nors ir nenoriai, Karlosas iš naujo sutiko dalyvauti laidoje, kuri po kelių dienų praėjo be insidentų.
Dar po mėnesio Karloso įvykis sudomino patį Aeną Haineką, ir jie ketino vieną dieną susitikti viename Meksikos sostinės viešbučių, kur amerikiečių mokslininkas buvo apsistojęs. Hainekas pakvietė Karlosą ar tai pusryčių, ar tai pietų. Pilotui buvo įdomu pamatyti garsųjį ufologą ir papasakoti, kaip lėkštė brūkštelėjo jo lėktuvo apačią, o be to, pakalbėti ir apie keistuolius „skandinavus“. Tačiau atvykus į viešbutį ir jau lipant laiptais aukštyn, Karlosui kelią pastojo vienas iš tų pačių matytų „skandinavų“.
„Mes tave jau kartą perspėjome,- pasakė juodai apsirengęs milžinas. – Aš žinau kur tu eini. Paklausyk,- tęsė ta keista mechaniška ispanų kalba.- neieškok sau problemų! – Nešdinkis iš čia ir nedrįsk sugrįšti!
Ir, pabrėždamas situacijos rimtumą, ištiesė ranką ir stumtelėjo Karlosą nuo savęs.
Taip ir nesusitiko jaunasis pilotas su Haineku. Dvejus metus tylėjo, niekam apie tai nesakė nė žodžio. Ir tik tada išdrįso prisiminti apie susitikimą su trimis NSO ir keturiais baltaveidžiais juodai apsiengusiais vyriškiais. „Jie buvo labai keisti,- pasakojo Karlosas Motjelis dviems amerikiečiams ufologams. – Jie buvo labai aukšti, o jų veido oda buvo blyški tarsi lavonų“.
Vyrai apsirengę juodai. Kas jie tokie ir kokie jų tikslai? Šito turbūt nežino niekas išskyrus juos pačius. Viena puse aš juos suprantu. Jie nenori, kad kai kurie susitikimai su NSO iškiltų į viešumą, bet mes vistiek turime daugybę faktų apie jų egzistavimą ir kodėl vienas istorijas mes galime žinoti, o kitas ne. Kita puse, man jų darbas atrodo beprasmis. Kodėl? Aš jau paminėjau. Be to jei jie siektų būtent slaptumo, kodėl jie tik gasdina? Galėtų iškart tave izoliuoti, praplauti smegenis, galų gale nužudyti. Bet jie vis vien tik gasdina ir nieko blogo nedaro. Gal jie tikisi kad juos išgasdins juodi drabužiai ar naujutėliai limuzinai? Tikrai ne. O gal vyrai juodais drabužiais atlieka taip vadinamą valytojų vaidmenį. Nors ne, jį atlieka kariuomenė, kuri viską surenka ir nė žodelis neprasprūsta pro luidininkų burnas.
Išsirinkite patys, kuris gal jums labiausiai patinka ir po kokių 50 metų pažiūrėsime ar jūs atspėjote.

Auroros katastrofa

Šis įvykis atsitiko pokario laikais Auroros miestelyje ( Teksaso valstijoje). 1897 metų balandžio 17 dieną tuometinio telegrafo laidais po visas Jungtines Valstijas žaibiškai pasklido netikėta žinia apie NSO sudužusį Auroros miestelyje. Jau kitą rytą stambios antraštės mirgėjo visuose šalies laikraščiuose: keista skraidanti mašina sudužo mažame Auroros miestelyje už 70 kilometrų nuo Dalaso. Tai buvo sukrečianti negirdėta žinia, nes tais laikais skraidė oro balionai.
Bet labiausiai visus, o visų pirma miestelio gyventojus sujaudino faktas, kad iš aparato duženų buvo ištrauktas mažytis lavonas, ir nors labai sudarkytas, tačiau aiškiai priminė mūsiškį Homo Sapiens. Tvarkingesni už mus, gyvenančius po šimto metų, amerikiečių proseneliai palaidojo nežemišką ateivį miestelio kapinėse su visomis apeigomis, kaip ir dera tikriems krikščionims.
Štai tokią santrauką apie įvykį galima padaryti iš to meto spaudos publikacijų.
Apie 6 valandą ryto tie Auroros miestelio gyventojai, kuriems teko laimė atsikelti anksti, nustebo, pamatę danguje lėtai skrendantį kažkokį daiktą. Matyt, sugedęs buvo jo variklis, nes objektas artėjo prie Žemės. Praskrido per centrinę aikštę, vis leisdamasis žemyn, ir šiaurinėje miesto dalyje užkliuvo už malūno. Pasigirdo siaubingas sprogimas, ir iš skraidančio aparato liko tik skeveldros. Visi miestelėnai, kurie matė lavoną, buvo vieningos nuomonės, jog tai ne mūsų planetos gyventojas. Buvo rasti kažkokie popieriai, primarginti hieroglifų, kurių iššifruoti nepavyko. Pats aparatas buvo per daug sužalotas, kad būtų galima įsivaizduoti jo konstrukciją. Pagamintas iš nežinomo metalo, panašaus į sidabrą, ir turėjo sverti apie keletą tonų.
Sako, jog keisti to miestelio žmonės. Kai mūsų laikais NSO entuziastai panūdo ekshumuoti tariamus ateivio palaikus, miestelio valdžia tvirtino, jog visa tai nesamonė: nebuvo jokios katastrofos, nerašė apie tai jokie laikraščiai. Dėja, laikraščiai anuo metu tikrai rašė. O dabartinė miestelio religinė bendruomenė kuo grieščiausiai uždraudė kasinėti senosiose kapinaitėse ir drumsti šventą mirusiųjų ramybę. Nors sakoma, kad ir dabar tame kamputyje, kur prieš šimtą metų amžinam poilsiui atgulė visatos klajūnas, trijų pėdų plotelyje neželianti žolė.
Šiuo metu nėra nė vieno gyvo žmogaus tame miestelyje mačiusio ateivį. Tačiau dar ne taip seniai prieš mirdamas vienas senolis, misteris Kerlis, tvirtino: „Tada aš buvau vaikigalis, mačiau savo akimis. Sunku beprisiminti, kaip jis atrodė, nes kūnas buvo labai sužalotas. Galiu tvirtai pasakyti tik tai, kad tas žmogelis ištiesų buvo labai mažas“.

Visa ši istorija labai paslaptinga ir tuo pačiu sunkiai įtikima. Jeigu ateivių lėktuvas tikrai sudužo ir ateivį tikrai palaidojo to miesto kapinėse. Kodėl dabar kai mokslininkai paprašė leidimo iškasti palaikus jie taip priešinosi ir teigė kad ten nebuvo jokios katastrofos ir jokio ateivio kūnas nėra palaidotas tose kapinėse. Bet vienas senolis neseniai prieš mirtį pasakojo kad tikrai taip atsitiko ir kad jis pats matė ateivio sudarkytą kūną. Suprantu kad tas įvykis buvo prieš šimtą metų bet negi nė vienas žmogus tada matęs ateivį nepasakojo apie jį savo sūnums. Juk turėjo kažkur likti bent vienas žmogus girdėjęs šią istoriją bent iš antrų lūpų. Pagalvokite ir nuspręskite ar tylėtumėte žinodami tokį dalyką. Visi pasakojimai šiame referate yra sutrumpinti.
Ačiū kad skaitėte.

Kazys Paulauskas. Pasaulio paslaptys. 1998 m. p. 31 – 38, 164 – 169; Jurijus Tominas. Neįtikėtini reiškiniai. 1991 m. p. 6 – 7; Jenny Randles. NSO katastrofos. 1997m. p. 113 – 117.

Leave a Comment