caritas

Tadeusz Kaminski

 Mintys apie organizuotosios Caritas tapatybę šiandien

 ĮžangaŽmonėms, kurių sunki socialinė padėtis, šiandien padeda įvairūs subjektai.Bažnytinė Caritas organizacija tėra vienas iš jų. Teikti pagalbą atskirusžmones bei ištisas įstaigas skatina įvairūs motyvai. Galima konstatuoti,jog kiekvienas pagalbos teikėjas turi savitų bruožų. Savitumu pasižymi irCaritas. Kas būdinga šiai organizacijai? Kas skiria Caritas nuo kitų – ypačnebažnytinių – organizacijų? Ar tikėjimas ir teologinis Caritas pagrindimastikrai yra svarbūs dalykai? Galima sakyti, jog tai yra Caritas tapatybėsklausimai.Derėtų pabrėžti, kad Vokietijos Caritas sąjungoje jau keleri metaiaistringai diskutuojama dėl vadinamojo Caritas idealo. Caritas vadovai irdarbuotojai kelia klausimą dėl savosios tapatybės. Šis klausimas laikomasneatidėliojamu, nes daugelis Vokietijos Caritas darbuotojų viešaipripažįsta, jog jų veikla neturi nieko bendra su tikėjimu, t. y.bažnytinėse institucijose dirba ir tie, kurie tikėjimą Dievu tokiojeveikloje laiko nereikšmingu dalyku. Kalbama net apie “didėjančią suBažnyčia susietos diakonijos ir Caritas sekuliarizaciją”. Sykiu reikianeužmiršti, kad Vokietijos Caritas įstaigose dirba keli šimtai tūkstančiųetatinių darbuotojų. Tad tenykštė Caritas organizacija yra koncernas,didžiulis darbdavys. Todėl tokioje diskusijoje kalbama ne tik apie Caritastapatybę, bet ir apie jos įtikinamumą visuomenės akyse.Mūsų šalių Caritas organizacijų būklė šiuo metu yra šiek tiek kitokia. Pokomunistinio valdymo dešimtmečių karitatyvinės organizacijos vėlatkuriamos, ir gyvuoja labai stipri savanoriškos, dažniausiai iš gilaustikėjimo kylančios karitatyvinės veiklos tradicija. Mano nuomone,buvusiuose komunistiniuose kraštuose Caritas funkcionuoja savanorių dėka.Tačiau labai tikėtina, kad Caritas organizacijose nuolatos daugės etatiniųdarbuotojų. Juk Caritas institucijos jau dabar apima vis naujas socialiniovargo sritis. Todėl turėtume tikėtis, kad Caritas tapatybės bei įtikinamumo

klausimas iškils ir mums.Bažnyčios karitatyvinės veiklos tikrųjų šaltinių bei pagrindų paieškapirmiausia kreipia prie teologinių svarstymų. Impulsų jiems teikiaŠventasis Raštas ir nuo krikščionybės pradžios iki dabar labai stipriaiišplėtota teologinė veiklios artimo meilės samprata. Esminių akstinų galimarasti ir visoje Caritas istorijoje. Aiškių ištarmių apie Caritas yrapateikęs Vatikano II Susirinkimas. Be to, išsiplėtojo moksliniskaritatyvinės veiklos apmąstymas, vadinamasis Caritas mokslas.Organizuotosios Caritas tapatybę reikėtų apibrėžti remiantis būtent šiaiselementais.

 Bibliniai karitatyvinės veiklos pagrindaiPagrindinis Naujojo Testamento reikalavimas yra mylėti artimą. Toksįsakymas, savaime suprantama, buvo ir Senajame Testamente. Kunigų knygoje,pavyzdžiui, sakoma: “Mylėsi savo artimą kaip save patį” (Kun 19, 18).Tačiau Naujajame Testamente artimo meilės įsakymas buvo labai artimaisusietas su Dievo meilės įsakymu. Kai vienas Įstatymo mokytojas paklausėJėzaus, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme, šis atsakė: “MylėkViešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Taididžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savoartimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas irPranašai” (Mt 22, 37–40). Vieningą įsakymą mylėti Dievą ir artimą galimapavadinti pagrindiniu krikščioniškosios Caritas įstatymu. Iš to išplaukia,kad kiekviena karitatyvinė veikla turėtų būti meilės veikla.Čia galėtume paklausti, kaip artimo meilės įsakymas paverčiamas darbais.Konkrečių pavyzdžių randame jau Naujajame Testamente. Pirmiausiaatkreipkime dėmesį į gerai žinomą gailestingojo samariečio palyginimą.Kunigas ir levitas palieka plėšikų užpultąjį gulėti pakelėje, nors abu yrareligijos ir kulto atstovai. Vargstančiajam padeda vadinamasis pagonissamarietis (Lk 10, 29–37). Jo poelgis mums parodo, kad čia kalbama ne apieabstrakčią bei teorinę viso pasaulio ar toli esančiųjų meilę, bet apie “su

situacija susijusią tiesioginę pagalbą”. Be to, gailestingojo samariečiopalyginimu atskleidžiama, kaip reikėtų suprasti žodį artimas. Artimas yrakiekvienas žmogus, ypač tas, kuriam tam tikru momentu reikia pagalbos.Visiškai nesvarbu, kas jis – mano giminaitis, pažįstamas ar man visiškaisvetimas asmuo. Svarbu, kad jis yra žmogus – Dievo atvaizdas. Tikrojiartimo meilė taikoma visiems be išimties, nes pats Dievas myli visus beišimties. Tad krikščioniškoji artimo meilė yra “atsakas ne tik į žmogiškąjįvargą, bet ir į Dievo meilę”.Iš tiesų tai reiškia, kad tarnavimas vargstantiems yra sykiu tarnavimaspačiam Kristui. Vaizduodamas Paskutinįjį teismą, Matas išryškina šią mintį.Jėzus sako: “Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų manobrolių, man padarėte” (Mt 25, 40). Toje pačioje kalboje apie teismątiksliau parodoma, kaip reikėtų tarnauti per artimus Kristui: pavalgydintialkstantį, pagirdyti trokštantį, priglausti keleivį, aprengti nuogąjį,aplankyti ligonius ir kalinius (plg. Mt 25, 31–46).Iš Dievo kylantis artimo meilės įsakymas tapo pirmosios krikščioniųbendruomenės Jeruzalėje gyvenimo įstatymu. Pasak Naujojo Testamento,pirmieji krikščionys buvo tikėjimo, tarnybos Dievui ir meilės bendruomenė.Vadinamajai stalo tarnybai bei materialiai vargšams aprūpinti būdavoskiriami už tai atsakingi diakonai (plg. Apd 6, 2–7). Juos galima vadintivargšų globotojais, nes jiems buvo pavesta “rūpintis kasdieniu valgymu,kurio metu būdavo aptarnaujamos našlės bei apskritai vargšai, gaudavę,matyt, maisto ir kitai dienai”. Galima teigti, kad tuo metu Caritas buvo“pirmą kartą instituciškai diferencijuotas”.Remiantis Naujojo Testamento liudijimu, reikia suvokti, kad tikėjimas bemeilės darbų yra bergždžias. Jokūbo laiške tai aiškiai pasakoma: “Kas išto, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimodarbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužiųir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘Keliaukitesveiki, sušilkite, pasisotinkite’, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas ištų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs” (Jok2, 14–17). Galiausiai nėra “nei Caritas be tikėjimo, nei tikėjimo beCaritas”. Tokie yra – glaustai – bibliniai impulsai, iš kurių taippavyzdingai išsiplėtojo visa veiklios artimo meilės istorija. Josistorinėje raidoje galima įžvelgti elementų, kurie yra esminiai iršiandienos Caritas tapatybei.

 Caritas istorijos impulsaiAnkstyvosios krikščionybės laikotarpiu karitatyvinė veikla buvo greitaiinstitucionalizuota. Tai liudija jau minėtasis diakonų paskyrimas pirmojojekrikščionių bendruomenėje. Šiai ankstyvajai bendruomeniškai organizuotosiosCaritas formai buvo būdingi šie bruožai: tiesioginis stalo bendruomenėsryšys su Viešpačiu bei dalijimusi elementariomis gėrybėmis su vargšais,liturgijos vadovo atsakomybė ir už socialinį, karitatyvinį bendruomenėsmatmenį (tai buvo dviguba episkopalinė – diakonalinė tarnyba: vyskupas kaippater pauperum) ir aiški bažnytinio turto kaip vargšų paveldo (vad.patrimonium pauperum) paskirtis. Tad karitatyvinė krikščionių veikla buvonuo pat pradžios artimai susijusi su Eucharistija. Tai visiškai suprantama,nes galiausiai ten, kur švenčiama Eucharistija, vienas greta kito stovi irtie, kuriems reikia pagalbos, ir tie, kurie pagelbsti, – tiek vieni, tiekkiti, anot vyskupo Paul Nordhues, susivieniję Kristuje šlovina ir savoprašymus kreipia į savo gailestingumą visiems dalijantį Tėvą.Po vadinamosios Konstantino pervartos, taigi pakitus Bažnyčios padėčiaiimperijoje Bažnyčia tapo oficialiuoju valstybės pageidaujamos beiskatinamos socialinės pagalbos subjektu. Tuo metu ji turėjo labai gerasgalimybes plėtoti savąją pagalbos veiklą. Tačiau, kita vertus, įgijoprivilegijų ir vis dažniau gindavo turtingųjų interesus. Su tuo siejosi irlaipsniškas atsakomybės už Caritas perkėlimas nuo bendruomenės vyskupui.

Tad vyskupai steigdavo tokias socialines įstaigas kaip nakvynės namai beiprieglaudos pakeleiviams, ligoniams ir vargšams. Viduramžiais vis labiauBažnyčios karitatyvinę veiklą perėmė vienuolynai.Tačiau šiuo laikotarpiu bažnytinės gėrybės buvo feodalizuotos, vienuolynųgloba tapo rutina, o kai kurių vyskupų elgesys – net nevertas šios tarnybosvardo. Atsirado pasauliečių inicijuotų bei jų vadovaujamų dvasiniųsąjūdžių, vadinamųjų skurdo judėjimų, norėjusių atnaujinti bažnytinįtarnavimą vargstantiems. Dalyvaujant pasauliečiams buvo išplėtotos įvairiospaslaugos, pavyzdžiui, ligoninės miestuose, viešbučiai kaimuose,prieglaudos valkatoms bei piligrimams pakelėse, taip pat labdaringa brolijųveikla. Vis dėlto derėtų pabrėžti, jog nė vienas skurdo judėjimas nebūtųbuvęs sėkmingas be vyskupų sutikimo ir nuolankumo. Visą šį atsinaujinimąpirmiausia skatino noras priartėti prie evangelinio neturto ištakų. Taiaiškiai liudija, kad bet kuri Bažnyčios karitatyvinė praktika turi būtistipriai sąlygojama religingumo. Priešingu atveju jai gresia sukalkėti arbavisiškai nukrypti nuo savo krikščioniškųjų principų.Prasidėjus Naujiesiems laikams, atsakomybė už socialinę pagalbą vis labiauėmė atitekti pilietinei bei valstybinei vyresnybei. Miesto ir valstybėsvaldžios įstaigos mėgino spręsti socialines problemas savo priemonėmis.Tokiomis aplinkybėmis mėginta atnaujinti ir bažnytinę Caritas.Impulsų šia kryptimi tuo metu davė ne bažnytiniai pareiškimai, betcharizminės asmenybės. Tiesa, Tridento Susirinkimas akcentavo pareigąrūpintis vargstančiais ir vyskupų priežiūros teisę karitatyvinės veiklossrityje. Tačiau reikšmingiausia buvo tokių asmenybių kaip Carlo Boromeo,Jono Ciudadiečio (Dievo Jono) ir ypač Vincento Pauliečio veikla. CarloBoromeo suorganizavo atvirą socialinę pagalbą bado ir maro metais, JonasCiudadietis įsteigė ordiną, labai prisidėjusį prie ligonių slaugosatnaujinimo, o Vincentas Paulietis – bendruomenes, padariusias didelę įtakąkaritatyviniam darbui. Nors valstybė aprėpdavo vis daugiau labdaringosveiklos sričių, Bažnyčia bei jos karitatyvinė diakonija liko svarbuspagalbos teikėjas ir Naujaisiais laikais.XIX amžiuje atsirado daug labdaros organizacijų, kurios, padėdamosvargstantiems, nesivadovavo krikščioniškaisiais motyvais. Tačiau Bažnyčioserdvėje irgi veikė daugybė karitatyvinių institucijų. “Krikščioniškajamsocialiniam darbui gerinti bei koordinuoti” 1897 m. buvo įsteigtaKatalikiškosios Vokietijos Caritas sąjunga. Derėtų priminti, jog, įsteigusVokietijos Caritas sąjungą, prie Caritas būstinės Freiburge buvo pastatytakoplyčia, kur darbuotojai galėtų švęsti Eucharistiją ir melstis. Taip buvoakcentuotas tikrasis “gailestingosios Caritas šaltinis, galia ir tikslas”.Nuo šios datos Caritas toliau vystėsi kaip labdaringa Katalikų Bažnyčiosorganizacija. Caritas sąjungos susikūrė Šveicarijoje (1901 m.), Austrijoje(1903), Jungtinėse Valstijose (1910) ir kitose Europos šalyse. 1929 m.Poznanėje atsirado Caritas Institutas, centrinė Lenkijos Caritas būstinė.1924 m. Amsterdame buvo įsteigtas tarptautinis susivienijimas CaritasCatholica, o po Antrojo pasaulinio karo – Caritas Internationalis (1951 m.prie Šventojo Sosto). Taip įspūdingai plėtojantis institucinei Caritas,nebuvo išvengta ir tam tikrų neigiamų tendencijų: pavyzdžiui, Vokietijojeir Austrijoje Caritas buvo pernelyg integruota į socialinę valstybę.Nyderlanduose ši organizacijanet atsisakė savo grynai konfesinio pobūdžioir susivienijo su kitomis visuomeninėmis grupėmis. Nepaisant to, kai kuriųesminių impulsų apibrėžiant Caritas taptybę galima rasti ne tik tolimoje,bet ir nesenoje praeityje.

 Vatikano II Susirinkimo ištarmės apie CaritasVatikano II Susirinkimas įvairiai vartoja Caritas sąvoką, tačiau apiekaritatyvinį Bažnyčios darbą kalba aiškiai ir įpareigojančiai. Dekrete apiepasauliečių apaštalavimą nurodoma, jog Bažnyčia ypač brangina gailestingumąvargšams ir ligoniams. Todėl ji labai vertina visus karitatyvinius darbus.Karitatyvinė tarnyba ir toliau lieka visos Bažnyčios pareiga ir neatimamateisė. Šios tarnybos uždavinys yra perduoti iš Kristaus gautąją Dievo meilę

visiems žmonėms ir savo karitatyvinę veiklą padaryti jo ženklu. Todėlkaritatyvinė krikščionių tarnyba turi apimti visus žmones ir visusšiandienos vargus. Vykdant šią tarnybą, būtina gerbti žmogaus, kuriamreikalinga pagalba, orumą bei laisvę. Tačiau pirmiausia privalu patenkintiteisingumo reikalavimus; nevalia siūlyti kaip meilės dovanos to, kas jaupriklauso pagal teisingumą. Reikia šalinti blogio priežastis, o ne tikpadarinius. Pagalbą būtina organizuoti kaip pagalbą savipagalbai. Taireiškia, kad reikalingų pagalbos žmonių nevalia traktuoti kaip bejėgių irnesavarankiškų objektų. Taigi kalbama ne apie globėjišką, bet apiepartneriškąją pagalbą.Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes aiškiai sakoma, jog Bažnyčiarūpinasi kiekvienu žmogumi kaip individu ir kaip visuma. Jai rūpi išgelbėtižmogiškąjį asmenį ir atnaujinti visuomenę. Vadinasi, kalbant apiešiandienos krikščionių karitatyvines pastangas, nevalia apsiriboti vienmaterialia pagalba. Vargstantys yra ne tik tie, kurie neturi kasdienėsduonos, bet ir tie, kurie jaučiasi išstumti iš vadinamosios šiuolaikinėsvisuomenės.Susirinkimas apie veiklią artimo meilę kalba kaip apie pagrindinę visosBažnyčios funkciją. Teisingai veikliai mylėti artimą – tai teigiamai veiktipasaulį siekiant daryti žmonių gyvenimą žmogiškesnį.Būtent po Susirinkimo ir jo metu buvo išplėtota vargšų pasirinkimosamprata, reikalaujanti artimo meilę įgyvendinti pirmenybę teikiantvargšams, kaip tai enciklikoje Sollicitudo rei socialis suformulavodabartinis popiežius Jonas Paulius II. Taigi galima konstatuoti, kadVatikano II Susirinkimas davė esminių postūmių karitatyvinei veiklaiatnaujinti.

 Pagalbinis Caritas mokslo vaidmuoKaritatyvinio darbo sritis taip išsiplėtė, kad, norint vis geriauįgyvendinti artimo meilę, ją reikia nuolatos teoriškai apmąstyti.“Tyrinėdamas ir mokydamas Caritas mokslas remiasi moksliniais biblinės,istorinės bei sisteminės teologijos duomenimis, taip pat įvairiųhumanitarinių mokslų (medicinos, psichologijos, sociologijos, socialinės

pedagogikos ir kt.) žiniomis. Kenčiantis žmogus yra jo pirmasis praktinių –teologinių tyrimų dokumentas, padedantis žmogus – antrasis, o Bažnyčia sujos nurodymais dėl socialinės – karitatyvinės tarnystės – trečiasis”.Caritas mokslas, kaip savarankiška sritis, priklauso praktinei teologijaiir yra labai artimai susijęs su krikščioniškaisiais socialiniais mokslais.Anksčiau jis buvo pastoracinės teologijos dalis; pirmą kartąinstitucionalizuotas 1925 metais, įsteigus Caritas mokslo irkrikščioniškojo socialinio darbo institutą Freiburgo (i. Br.) AlbertoLudwigo universitete. Šis institutas, mano nuomone, yra svarbus centras,kuriame atsižvelgiama į tvirtą teologijos ir karitatyvinio darbo sąsają.Ieškant Caritas tapatybės, Caritas mokslui, kaip karitatyvinei teologijai –jeigu jį taip galima pavadinti,– gali tekti gana didelis vaidmuo.1995 m. buvo įsteigtos Caritas studijos Varšuvos Katalikų teologijosakademijoje. Studentams čia ne tik perteikiamos praktinės žinios, bet irakcentuojami teologiniai karitatyvinio darbo bei jo tapatybės pagrindai.Tokios studijos rekomenduotinos visiems Caritas darbuotojams.

 Ypatingi iššūkiai šiandienos CaritasKaritatyviniam darbui nuo pat pradžių buvo būdinga įtampa tarp Evangelijosreikalavimų ir adekvačių atsakymų į individualius bei socialinius sunkumuspaieškos. Kiekviena visuomenė šiandien kinta labai greitai, o drauge su jakeičiasi ir žmonių poreikiai bei jų patenkinimo galimybės. Kalbant apiekaritatyvinį darbą, tai reiškia būtinybę vis iš naujo apibrėžti jo tapatybębei svarbą. Kokie iššūkiai šiandien iškilę artimo meilei? Čia ypač turimigalvoje pokomunistiniai kraštai.Karitatyvinė veikla neišvengiamai turėtų profesionalėti. Tai, savaimesuprantama, nereiškia, kad turėtų dirbti tiktai etatiniai darbuotojai.Kalbama apie itin profesionalų pagalbos teikimą. Ir etatiniai darbuotojai,ir savanoriai turėtų būti kuo geriau pasirengę savo veiklai. Todėl visiemsCaritas darbuotojams reikia sudaryti galimybes lavintis ir keltikvalifikaciją. Lenkijoje mėginame tai daryti minėtomis Caritas studijomis.Nors socialinėje srityje veikia nemažai pagalbą teikiančių institucijų,

tebėra daug darbų, kurių būtina imtis. Tad kyla klausimas, ką Bažnyčiai persavo Caritas organizacijas reikėtų daryti pirmiausia, nes ji, savaimesuprantama, nepajėgi aprėpti visko.Pirmiausia Caritas negali atsisakyti pagalbos fiziškai ir dvasiškaineįgaliems ar nukentėjusiems žmonėms. Be to, ši organizacija turėtų skirtidėmesį žmonėms, kurie jaučiasi vieniši savo socialinių sunkumų akivaizdojeir nepajėgūs jų savo jėgomis pakelti. Juk Caritas privalo visada padėtižmogui ne tik tenkinti materialinius poreikius, bet ir giliai atsakyti įdvasines viltis. Ji turėtų padėti tiems, kuriais niekas nebesirūpina irnenorėtų rūpintis. Padėti materialiai palyginti lengva, tuo tarpu Caritasturėtų duoti daug daugiau.Be to, Caritas reikėtų imtis kai kurių globalinių problemų. Viena jų –pabėgėliai ir emigrantai. Tai taip svarbu todėl, kad Europoje bei joskaimyninėse srityse yra turtingų ir skurstančių šalių, ir vargšai,ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, traukia į vadinamuosius turtinguosiuskraštus. Keista, kad pabėgėlių tikslu tampa ir kai kurios buvusioskomunistinės šalys. Emigrantai ir pabėgėliai irgi turi teisę į pagalbą, irCaritas gali padaryti jiems daug gero.Jau minėta, kad Caritas nepajėgus aprėpti visų uždavinių socialinėjesrityje. Apskritai ji ir neturi pretenduoti į labdaringos veiklos monopolį.Taigi šiai organizacijai būtina bendradarbiauti su kitomis pagalbąteikiančiomis institucijomis ir ypač viešąja socialine pagalba. Sykiuderėtų neužmiršti, kad karitatyvinį darbą labai dažnai – žinoma, tik išdalies – finansuoja valstybė. Taip yra, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur Darbo irsocialinių reikalų ministerija remia įvairius Caritas projektus. Būtinasiekti bendradarbiauti su visomis pagalbą teikiančiomis institucijomis irvengti beprasmiško varžymosi. Juk darbo socialinėje srityje pakankavisiems.Vykdant Caritas tarnybą, itin privalu rūpintis, kad ji netaptų pernelygbiurokratizuota ir formalizuota. Organizuotasis pagalbos teikimas neturėtųvirsti vadinamuoju aparatu, o žmonės – atveju ar dalyku. Tai reiškia, jogpagalbos organizacijai niekada nevalia prarasti savojo tarnystės pobūdžio,ir pirmiausia tai pasakytina apie Caritas.

 Pabaigos žodisŠiais samprotavimais parodėme, kad Caritas tapatybė labai artimai susijusisu tikėjimu ir teologija. Caritas kaip organizacijai patikėta iš patiesDievo kylanti pareiga mylėti artimą, mylėti jį veikliai. Galios irišminties jai teikia tikėjimas. Priešingu atveju tai būtų tik tradicinissocialinis darbas. Tad Caritas gali deramai imtis dabarties uždavinių beiatsiliepti į iššūkius tiktai tada, kai laikysis savo tapatybės.Buvusiose komunistinėse šalyse Caritas turi geras plėtros galimybes. Štaipavyzdys: per praeitų metų potvynio katastrofą Lenkijoje išaiškėjo, jog šiaorganizacija visuomenė itin pasitiki. Žmonės, norėję padėti nukentėjusiems,dažniausiai tai darydavo tarpininkaujami Caritas. Norėdama šio pasitikėjimoneiššvaistyti, Caritas privalo nuolatos prisiminti bei rūpestingaipuoselėti savo evangelines šaknis.

 Šis pranešimas buvo perskaitytas per Vidurio Europos Caritas konferencijąKrokuvoje 1998 m. kovo 12 dieną.