budizmo ištakos

Budizmo tėvynė – Indija. Jo pradininkas buvo žmogus vardu Sidharta Gautama gyvenęs
maždaug prieš 25 000 metų. Dėl savo išminties jis išgarsėjo kaip Budda, tai reiškia nušvitusysis. Kai
gimė Sidharta Gautama, daugelis indų laukė naujų atsakymų į tokius juos dominančius klausimus:
– kodėl žmonės turi kentėti
– ar negalima išvengti kančios

Ši problema indams labai svarbi, nes jie tiki reinkarnacija. Sidharta tėvas buvo radža nedi-
delės šiaurės Indijos kunigaikštystės, buvusios netoli dabartinio Nepalo. Šeimoje buvo visi induistai.
Sidharta gyveno prabangiuose rūmuose, užaugęs jis vedė ir turėjo sūnų. Bet kaip tik tada kai gyveni-
mas attrodė puikus, jį ėmė kankinti klausimas, kokia prasmė gyventi prabangoje ir nieko neveikti.
Sidharta suprato, kad net turtingiausias ir galingiausias valdovas negali išvengti ligos, senatvės ir mir-
ties kančių. Sidharta pradėjo ieškoti atsakymo į kančios problemą, taip jis tapo klajokliu. Per savo ieš-
kojimus Sidharta metėsi nuo vieno kraštutinumo prie kito. Jis mokėsi, tobulinosi, vėliau šešerius metus
griežtai pasninkavo, kol visiškai išseko ir buvo arti mirties. Tada suvokęs, kad tokie kraštutinumai ne-
padės išspręsti kančios problemos pažadėjo pasirinkti vadinamąjį vidurio kelią, t.y. niekada nesižavėti
prabanga, bet irr per daug nenualinti savo kūno. Sidharta praleido ne vieną dieną sėdėdamas figmedžio
pavėsyje ir pasinėręs į meditaciją. Jo meditavimo vieta buvo vadinama Bodigaja. Pagaliau išaušus vie-
nam rytui jam atsivėrė visos paslaptys ir jis patyrė nušvitimą, nuo šio momento Sidharta tapo Budda.
Šio nu

ušvitimo būsenoje Budda pasiekė Nirvaną. Budistai sako, kad Nirvanos negalima nusakyti žo-
džiais, ji yra virš bet kokio apibrėžimo. Budda gyveno 80 metų.

Dauguma budistų įsitikinę, kad svarbiausias būdas Nirvanai pasiekti yra meditacija. Suprasti
Buddos mokymo tiesą individas gali tik meditacijos metu prasiskverbęs į save. Budistai nedituojant
tiesiog susikaupia savyje, svarbu kad tuo momentu jų susikaupimo netrikdytų daugybė prieštaringų
minčių. Buddai mirus jo mokymo niekas neužrašė. Pradžioje buvo perdavinėjama žodžiu iš lūpų į lū-
pas. Tik vėliau jo mokymas buvo užrašytas į raštų rinkinį ir vadinamas TRIPITAKA (triguba pintine)
Jį sudaro Buddos mokymai, komentarai ir vienuolių taisyklės. Jie parašyti 1 amžiuje p.m.e Šri Lankoje

Budistai su nuostaba žvelgia į kiekvieną gyvą būtybę, elgiasi su jomis pagarbiai. Budistai duoda penkis įžadus, kurie išplaukia iš Buddos mokymo:
1. Nežudyti ir nekenkti nei vienai gyvai būtybei.
2. Neimti nieko kaas tau nėra duota.
3. Nepataikauti savo kūnui.
4. Nemeluoti, nekalbėti užgauliai ar įžeidžiančiai.
5. Negerti alkoholio, nevartuoti narkotinių.

Budistai vienuoliai ir asmenys gyvenantys kaip vienuoliai duoda dar 5 įžadus:
1. Nepersivalgyti.
2. Ir nevalgyti po vidudienio.
3. Nedainuoti.
4. Nešokti.
5. Nevaidinti pačiam ir nežiūrėti kaip tą daro kiti.

Kaip suprasti budizmo dvasią, kaip ji išreikšta šventuose raštuose ir meditacijose, turėtumėme
susipažinti su gyvu budizmo srautu, kuris netrukdomas atėjo iki mūsų nuo Buddos laikų. Panašiai, kaip galinga upė keičiasi tekėdama įvairiomis vietovėmis, per daugybę šalių tapdama vis naudingesnė.
Tačiau nežiūrint viso to, tai vis ta pati upė. Jos tapatybė yra ne

e turinio, išvaizdos autentiškume, o judė-
jimo nenutrūkstamume, krypties tapatybėje. Norint suprasti budizmą, į jį taip pat reikia žiūrėti kaip į
pastoviai kintančią visumą. Budizmas nėra vien tai, ko mokė Budda, ar vien tai ką mes matome dabar-
tai judėjimas, nors ir prasidėjęs iš vienos istorinės asmenybės savo esmę išreiškiantis kontaktuose su
įvairiomis žmogiško gyvenimo aplinkybėmis.

Netinka klausti “Ko mokė Budda”, tai klausimas į kurį niekada negalima atsakyti objekty-
viai, o tik labai paviršutiniškai, suvedant budizmą į kelias sausas, standartines frazes, kadangi pats Bu-
dda nepaliko jokių užrašų. Labiau tiktų klausimas “Kokio impulso pagalba budizmas išlaikė savo ju-
dėjimą, dvasinį potraukį du su puse tūkstančio metų”, taip pat svarbu sužinoti kokiomis sąlygomis ir
kokioj kultūrinėj terpėj mokė Budda, kiek mokymo perdavė ir kiek modifikavo jo amžininkai ir vėles-
ni pasekėjai. Ko mokė Budda nėra tai, ką jis kalbėjo, bet ir tai, kas jis buvo kaip gyveno. Budizmas –
tai dvasinio impulso vystymasis – impulso, viršijančio eilinio žmogaus kalbos ir vaizduotės galimybes,
pasiekiamo nukreipus vidinę nuostatą nuo statinių koncepcijų pasaulio į tarpusavyje surištų jėgų ir gy-
vybei formų išgyvenimą. Todėl nežiūrint daugybei skirtumų supratime ir formuluotėse, netgi sulygi-
nus vėlyvas budizmo mokyklas (Machajana, Vadžvajana) rėmėsi ankstyvesnėmis tradicijomis. Budiz-
mas pasidalijo į daugybę mokyklų, kurių kiekviena turėjo savo kanoną, bet tik vienas iš jų išgyveno ir
išliko nekitęs iki mūsų dienų, būtent Tcharavadinų kononas. Tu
urbūt todėl, kad jis egzistavo izoliuotas
Ceilone ir jo nepalietė dvasinės ir politinės Azijos revoliucijos.

Vos ne iki mūsų dienų Europa buvo pažįstama tik su šios mokyklos taktais, todėl tarp tyrinė-
tojų gyvavo įsitikinimas, kad Tacharavada yra vienintelė autentiška budizmo forma, perteikianti mums
tikrus Buddos žodžius. Tačiau mes turim prisiminti, kad praėjo ne mažiau 400 metų iki to laiko kol bu-
vo surašytas Pali kanonas. Netgi jeigu mes tikėsim, kad jame užrašyti autentiški Buddos žodžiai, netu-
rim užmiršti, kad žodžiai turi daug reikšmių, laikui bėgant jų reikšmė kinta – jie tokie pat gyvi daiktai.
Todėl skirtingo temperamento žmonės juos skirtingai ir supranta. Tai patvirtina tas faktas, kad iki Ta-
charavados kanono užfiksavimo egzistavo 18 skirtingų budizmo mokyklų. Suformuluoti kas yra bu-
dizmas galima būtų sekančiai; kaip pergyvenimai ir kaip praktinis jo įgyvendinimo kelias budizmas
yra religija, kaip sąvokinė šio pergyvenimo formuluotė ir jų apmąstymai – filosofija, kaip sistemingo
savęs stebėjimo rezultatas – psichologija, o iš viso šito išteka elgesio norma, kurią mes vadiname etika
(žiūrint iš vidaus) arba moralė (žiūrint iš išorės).

Moralė nėra išeities taškas (kaip pvz. Kikščionybė), bet pasaulėžiūros ir religinių pergyveni-
mų rezultatas. Budizmo pagrindas yra žinios, dėl ko daugumas budizmo tyrinėtojų įsivaizduoja jį kaip
racionalią sistemą, grindžiama protavimo principu. Žinios budizme – batarpiškos patirties (prasidedan-
čios nuo kančios patyrimo) produktas, kadangi pergyvenimai, o ne apmąstymai turi tikrąją ve
ertę. Šiuo
atveju budizmas yra tikriausiai religija, bet tuo pačiu kažkas daugiau negu paprastas tikėjimo simbolis.
Jis yra ir kažkas daugiau už paprastą filosofiją, bet tuo pačiu pagal galimybes naudojasi ir protu, ir lo-
gika. Budizmas išeina už ribų įprastų paprastai psichologinei sistemai, kadangi jis neriboja psichinių
jėgų ir reiškinių analize, bet moko kaip juos suformuoti, pritaikyti, vystyti. Negalima pavadinti budiz-
mo ir paprastu moraliniu kodeksu ar vadovėliu kaip daryti gėrį, kadangi būtina patekti į vietą esančią
už gėrio ir blogio, iškylančią virš bet kokios budizmo formos – vieta iš kur vidinėje kontempliaciojoje
kyla minties pavidalai.

Dauguma žmonių tyrinėjusių budizmą, nedrįsta pavadinti jo religija. Todėl, kad religija tapa-
tina su dogmom, su atitinkamu būdu organizuota tradicija, su tikėjimu į dievo apsireiškimą. Budizme,
žinoma viso to nėra. Budizmas – tai kelias kilęs iš praktinės patirties, filosofija – orientacija to kelio
kryptimi, psichologija – jėgų ir sąlygų kurios padeda ar trukdo tame kelyje, analizė.

Pradėti aiškinti budizmą reikia nuo Dcharmos teorijos, kaip ji išreikšta Sarvartivadinų ir Vi-
džnianavadinų raštuose, kuri sąlygoja tai, ką mes suprantame kaip asmenybę pasaulį, patiriama per ją.
Pats žodis, kaip ir visi tose kalbose, turi keletą reikšmių: palaikantis elementas, bendrasis dėsnis, tei-
sumas, pareiga, daiktas. Jis naudojamas kaip techninis terminas pažymint galutinius nesutampančius
faktorius, iš kurių sudaryta visa kuo mes tikim, ką suvokiam savo viduj ir objektyvioj realybėj. Tai
teorinis budizmo pagrindas – tapimo filosofija. Ji visą būtį aiškina bendra veikla kintančių jėgų, atsi-
randančių ir išnykstančių priklausomai viena nuo kitos. Jos dėka budizmas atsisakė amžinų substanci-
jų (materija, siela, dievas), kurios kituose mokymuose sudaro pagrindą. Ši teorija yra budizmo pama-
tas. Likusį karkasą sudaro keturios prakilniosios Buddos tiesos ir aštuonkopis išsivadavimo kelias.

Budda atmetė nekintančios dvasios idėją, egzistuojančią kaip atskira esybė, bet niekada ne-
neigė sąmoningai nukreiptų dvasinių ir psichinių jėgų egzistavimo, kurios nežiūrint savo kaitos išlieka
atskiros. Psichika ir materija yra vidinė ir išorinė tos pačios realybės išraiškos, esančios aukščiau už
sąmonę, kuri trokšta laisvės nenutrūkstamame tapimo sraute. Būtent tas troškimas ir pagimdė pirmąją
Buddos tiesą:pasaulyje yra kančia. Šita kančia nebuvo Buddos pesimizmo rezultatas, tai nėra joks ge-
dulas. Ji buvo sąlygota suvokimo, kad kol mes nežinom savo kančios priežasties ir kilmės, tol negalim
pasinaudoti galimybėmis, esančiomis mūsų viduje. Pasaulyje yra netik kančia, bet ir meilė, palaima.
Gyvenimas jame pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik buveinė. Koks jis bus priklausys nuo mūsų. Kančia yra sudėtinė pasaulio dalis. Jos priežastis yra penkios ydos: didybė, aistra, prieraišumas,
pasibjaurėjimas, minčių audringumas. Budda tą pasiekė nugalėjęs savo netikrąjį ego – “aš” atspindį są-
monėje. Tai nereiškia, kad jis sunaikino savo individualybę, o tai, kad jis nebelaikė jo savo esybės esme. Jis pamatė savąjį “aš’ kaip priemonę, kaip terpę, būtiną savo universalumui pažinti. Jis pamatė
pasaulį iš kitos pusės, pamatė jį kaip Atmaną. Kietas daiktinis pasaulis pavirto į besimainantį susipy-
nusių srautų, kylančių ir nykstančių formų sūkurį. Dėl šių dcharmų (egzistavimo elementų), sudaran-
čių gyvenimo upę, trumpalaikiškumo joms negalima pritaikyti sąvokų “būtis” ir “nebūtis”.

“Pasaulis, Kačiana, pasmerktas sąvokų “tai yra” ir “tai nėra” dualizmui! Tačiau, Kačiana,tam
kuris tai išmintimi suvokė, kaip šiame pasaulyje atsiranda daiktai – jam nėra šiame pasaulyje jokio “tai
nėra”. O tam, Kačiama, kas tobula išmintimi suvokė kaip šiame pasaulyje išnyksta daiktai, tai tam “tai
yra” pasaulyje neegzistuoja!” (Samjuta Nikaja)

Sąvokos “būtis” ir “nebūtis” galima priskirti tik savaime egzistuojantiems absoliutiems vie-
netams. Tačiau joks daiktas negali egzistuoti savaime sau, o tiktai sąryšyje su kitais ir priklausomai nuo jų. Todėl šių sąvokų negalima priskirti niekam realiai egzistuojančiam. Viskas kas sekundę kinta,
mainosi, tada kaip galima tai pavadinti “tas pats” ar “ne tas pats”? Budda tai pavadino priklausoma ir
vienalaike kilme. Nei vienas iš daiktų ar reiškinių neturi savo nuosavos, nuo kitų nepriklausomos pri-
gimties. Todėl jie charakterizuojami kaip sunjam – neturintys savo kilmės, tušti. Kadangi negalima
surasti jokio reiškinio ar individumo pradžios, vadinasi, kiekvieno iš jų pradžia yra visatos visuma, vi-
sas universumas. Kiekvienas individas turi begalinę pradžią, surištą tarpusavyje su kitais – tais, kas kažkada egzistavo ar egzistuos. Kiekvienas iš jų pats savaime yra tuščias.

Šitas faktas išreiškiamas terminu šunjata. Tai tuštuma ir visų pažymėjimų sąlyginumas, be-
dugnė, iš kurios negalima kažką išskirti, tai giluminis bet kokios patirties ryšys, jungiamasis gyvos vi-
satos elementas, kurio negalima aprašyti nei kaip “būtį” nei kaip “nebūtį”. Kai kuriose mokyklose (Tendai-siu, Nitiren-siu) šis faktas aiškinamas trimis tiesomis:
– tiesa apie būtį
– tiesa apie nebūtį
– vidurio tiesa (pagal, kurią kiekvienas reiškinys nei yra, nei nėra.)
Supratimas apie tuštumą kyla iš patirties, o užuominų reikia ieškoti sąlyginume. Sąlyginumas neduoda
mums peršokti per jį; kol būnam su juo, esam rato viduryje. Suvokimas to, kad esam uždarame rate ir
reikia iš jo išeiti, kad pamatyti visumą, duoda mums suprasti, jog mes iš jo išėjom.

Žinodamas konceptualių formuluočių sąlyginumą Budda neužsiėmė abstrakčių tiesų pamoks-
lavimu, kadangi nei indusai, nei visa žmonija niekada nejautė tiesų trūkumo. Jį domino metodas, ku-
riuo vadovaudamasis žmogus galėtų pats pamatyti, pajusti tiesą. Kalbėti apie “objektyvią tiesą” taip pat kvaila, kaip ir apie “objektyvią sveikatą”. Ir viena ir kita yra santykiai, kuriuos pažinti galima tik
subjektyviai. Niekas nežino kas yra sveikata, bet visi mano, kad žino kaip ją išsaugoti. Taigi, svarbus
yra tik metodas. Budda, tikriausiai, buvo pirmas tarp religijų įkūrėjų, kuris atrado, kad ne taip svarbu
žmogaus mąstymo rezultatas – idėjos ir nuomonės, tikėjimas ir netikėjimas – visos mūsų žinios, iš-
reikštos religinėm dogmom “amžinom tiesom”, ar mokslinėm formuluotėm – kiek to mąstymo ar dva-
singumo metodas. Didžiausią reikšmę turi ne faktinių žinių bagažas, o koncentracija ir kūrybinis mąs-
tymas. Reiktu stengtis ne tapti “mokytu”, o išsaugoti galimybę suprasti ir proto atvirumą. Būtent todėl
jis atsisakydavo kalbėti tokiomis temomis kaip “žmogus”, “pasaulis”, “dievas”. Žmogui reikia ne dar ką nors išgirsti apie tas tiesas, bet išgyventi jas. Pasaulį galima pažinti tik tiek, kiek esame išsivystę pa-
tys, mūsų išsivystymas yra pasaulio matas. Šita visata, kiek ją pažino žmonija, išgyveno yra jos sąmo-
nės atspindys.

Patį pažinimą budistai dalina į tris dalis, lygius. Pirmasis lygis atitinka sąmonės būseną cha-
rakterizuojamą pažiūrą ar minties pavidalu, sąlygojamais ne protu, o jausminiais įspūdžiais, pagrįstais
norais (vadina jį DITTCHI). Antrasis lygis remiasi mąstymu ir refleksija, tai yra loginėmis operacijo-
mis. Naudojantis juo pažįstamoje sąvokų sferoje su jos dėsniais mąstymas duoda mokslines ar filosofi-
nes žinias (vadinamas “NJANA”). Aukščiausias pažinimo lygis vadinamas “bodchi”, kas iš sanskrito
verčiama nuvalkiotu terminu “prašviesėjimas”. Jo vadovaujantis principas yra protas, kuris remiasi
meditacija ir sąmonės intuityvumu. Tai pažystančiojo proto ir pažystamojo objekto identiškumas. Nors
bet kokios žinios yra subjektyvios, pirmąjį pažinimo lygį galima būtų pavadinti- subjektyviu, antrąjį-
objektyviu. Trečiame lygyje subjektas ir objektas yra tapatūs. Išspręsti “dievo”, “žmogaus”, “pasaulio”
problemas galima tik pasiekus bodchi, pačiam peraugant tai, ką be jokių rezultatų bando išspręsti pap-
rastas žmogiškas intelektas. Budda neatsakinėjo į tokius klausimus, nes atsakymų negalima išgirsti.
Juos reikia surasti pačiam. Kad dėl daugybės dogmų, metafizinių faktų, “amžinųjų tiesų” žmogaus
dvasinis vystymasis neįstrigtu, Budda mokė, kad kiekvienas turi eiti savo keliu. Savo keturiom tiesom
jis davė pavyzdį kaip kasdieniniame patyrime, savo vidinės esybės įstatymų ribose galima padaryti di-
džiausius atradimus.

“O, Ananda, būkite šviesuliu patys sau, būkite prieglauda patys sau, be jokio kito prieglobs-
čio! Dcharama tebus jums šviesa! Dcharama tebus jūsų prieglobsčiu! Neieškokite prieglobsčio niekur
kitur, išskyrus save!.. ir kaipgi šviesuliu bus pats sau bchikšu (mokinys), kaip pats save saugos, kaip
atsirems pats į save, šviesą pamatęs Dcharmoje, einantis Dcharmon, į nieką nesiremiantis, išskyrus sa-
ve patį? Tegul mano mokinys dar būdamas kūne taip į jį žiūri, kad būdamas ryžtingu, tvirtu, mąstančiu
jau šiame pasauly nugalės kančias kylančias iš kūniškų troškimų – nors ir prieinamas pojūčiams, tegu
taip žiūri į juos, kad būdamas ryžtingas, tvirtas, išmintingas, jau šitame gyvenime nugalės kančias, ky-
lančias iš pojūčių – dėl proto, tegu taip žvelgia į jį, kad būdamas rimtas, tvirtas, išmintingas jau šitame
gyvenime nugali kančias, sąlygojamas žemiškų rūpesčių ir aistrų, o dėl pasaulio reiškinių, tegu taip
žvelgia į juos, kad būdamas ryžtingas, tvirtas, išmintingas, jau šitame gyvenime sutriuškina visus že-
miškus rūpesčius ir aistras! Ir kas jis bebūtų, Ananda, dabar, ar po mano mirties, kas pats sau bus švie-
suliu, pats bus prieglauda sau, be jokio kito prieglobsčio, Dcharmoj suradęs sau šviesą, Dcharmoj su-
radęs sau prieglaudą, – tas tarp mano mokinių pasieks aukščiausią viršūnę!” (Machaparanirvana sutra,
Digcha nikaja)

Nėra jokios būtinybės atmesti mūsų intelektą, ar slopinti laisvą minčių srautą ir sugebėjimą
mąstyti, kadangi greitai mes suvokiam apribojimus, būdingus bet kokiam distruktyviam mąstymui ir naudojamės intelektu tik jo sferoj. Sugebėjimas mąstyti yra vertingas žmogaus proto instrumentas. Be jo vadovavimo, nukreipiančios, paaiškinančios savybės, mūsų gyvenimas pavirstu į košmarišką chao-
są.

Visa realybė susideda iš polių – individualumo ir universalumo, diferenciacijos ir vientisu-
mo, formos ir tuštumo, pastovumo ir transformacijos, įėjimo ir išėjimo, sistolės ir diastolės, sansaros
ir nirvanos, brachmano (visuminės visatos aspektas) ir majos (sansk.iliuzija; taip vadinamas mus su-
pantis pasaulis pabrėžiant jo netikrumą). Šitų poliarinių, viena kita papildančių savybių negalima
skirstyti į “aukštesnes” ir “žemesnes”. Vertė priklauso nuo situacijos, aplinkybių. Žiūrėti į diferen-
ciaciją ir individualumą kaip į atsitiktinius gamtos atributus, ar kaip į pradines vientisos sąmonės iš-
kraipymas – reiškia laikytis vienpusiško žmogiško intelekto pozicijose – intelekto, kuris stengiasi bū-
ti jį pagimdžiusių jėgų teisėju. Jei maja yra universalios sąmonės ar dieviškos jėgos, nedalioje brach-
mano būsenoje, produktas, tai reiškia, kas maja yra kūrybinis brachmano aspektas, kurį netinka vadin-
ti iliuzija, tamsybe, nežinojimu. Kadangi tada mes priskiriam tas savybes pačiam brachmanui – realy-
bės sinonimui. Eiliniam žmogui maja yra iliuzija, klydimo ir nežinios priežastis, nes jis laikosi už jos
greit kintančių formų, stengiasi sustabdyti jų nenutrūkstamumą, užvaldyti jas. Suvokusiam save žmo-
gui maja yra kūrybinė proto galia vienintelė realybė, apie kurią galima kalbėti. O tokia realybė, kurios
negalima patirti, tėra tik abstrakti sąvoka, mūsų spekuliacijų vaisius, kažkas tai neturintis ryšio su tik-
ruoju žmogaus gyvenimu. Tokia realybė svetima budizmui kaip ir Absoliutas, kurį vaikosi mūsiškė
filosofija, bandydama juo pakeisti dievo sąvoka. Gali būti daugybė realybės lygių, bet realybė ‘pati sa-
vaime”, su niekuo nesurišta, absoliuti yra beprasmiška nors ir logiška proto hipotezė. Kadangi Abso-
liutas nėra išgyvenamas betarpiškai, o yra tik sąlygotumo priešingybė, jis visiškai neturi realumo, ne-
turi jokios prasmės ar įtakos mūsų gyvenimui. Gyvenimas – tai begaliniai savitarpio ryšiai. Absoliutas
reiškia priešingybę, todėl jis yra gyvenimo neigimas. Kiekviena gyvybės ar sąmonės forma yra sąlygo-
ta ir priklauso nuo egzistuojančios ar egzistavusios visumos. Kuo giliau mes suvokiam tuos savitarpio
ryšius, tuo laisvesni tampame, kadangi išsilaisviname iš atskirumo iliuzijos, nesimokame jaustis sąmo-
ningu begalinio universumo fokusu. Tai ką mes vadiname ar galėtume pavadinti maja, ar kitu žodžiu
išreiškiančiu neabsoliutumą, visko ką mes jaučiam sąlygotumą, tėra mūsųsąmonės kūrybos rezultatas,
kuris yra lygiai tokia pati universalios realybės išraiška kaip ir dailininko paveikslas. Tuo momentu, kai mes suvokiam iliuziją kaip iliuziją, ji nustoja būti iliuzija ir tampa realybės išraiška.

Tai, kas norima paaiškinti, budizme dažnai pateikiama per supriešinimus ar neigimus, ka-
dangi teisinga yra ir viena ir kita aprašomosios pusės. Tačiau supriešinimai neleidžia nukrypti į ab-
strakcijas. Vis giliau grimzdamas į abstrakcijas, mūsų intelektas tolsta nuo gyvenimo, kadangi abstrak-
tesnė sąvoka, tuo lengviau ja manipuliuoti. Kuo ji hipoteziškesnė, tuo lengviau pritaikyti logikos dės-
nius, kurios grynumas pasiekiamas atsisakant realaus sąvokos turinio. Viso to rezultate gautusi sąvo-
kos, kurias galima užpildyti, bet kokiu turiniu.

Pradedantis tyrinėti budizmą dažnai užkimba ant sąvokų sansara ir nirvana. Tai nereiškia,
kad tai poliariškumas neigia vientisumą, ar kad pasaulis dalijamas į priešingas dalis, o tai, kad jis viską
talpina savyje yra visa ko buveinė, kurioje, norint galima išskirti priešingus polius. Nėra nei sansaros,
nei nirvanos, yra tik sąvokos s a n s a r a ir n I r v a n a. Visko kas egzistuoja nesujungiamai ir be am-
žinybės, pagrindas yra aukščiau protinių įvaizdžių ir išskyrimų. Tam negali būti taikomos nei terminas
s a n s a r a, nei terminas n I r v a n a. Kad tai įsivaizduoti, reikia pasiekti Buddos būseną. Nesuprasti
tai – reiškia klaidžioti sansaroj. Visa, kas apdalinta savybėmis yra tuščia ir netikra. Tuos, kurie atsiža-
dėjo savybių, vadina buddomis.

Atsiranda pasaulyje buddos, ar neatsiranda pasaulyje buddos, bet pasilieka kaip faktas, kaip nekintanti egzistavimo sąlygą, kaip amžinasis dėsnis: visos karminės formacijos nepastovios.

Atsiranda pasaulyje buddos, ar neatsiranda pasaulyje buddos, bet pasilieka kaip faktas,kaip
nekintanti egzistavimo sąlyga, kaip amžinas dėsnis: visos karminės formacijos pasmerktos kančiai.

“Dabar gi, jei kas nors paklaustų, ar laikausi aš kokios nuomonės, tai kaip atsakymą jis iš-
girstų:

Tobulas laisvas nuo bet kokios teorijos, kadangi tobulas suvokė, kas yra kūnas, kaip jis atsiranda ir kaip išnyksta. Jis suvokė, kas yra jausmas, kaip atsiranda jis ir kaip išnyksta. Jis suvokė, kas yra są-
monė, kaip atsiranda ji ir kaip išnyksta. Todėl, sakau aš, tobulas išsilaisvino nuo visų nuomonių su-
lygindamas, sunaikindamas, atsisakydamas jų”.

Madžchima-nikaja

Panaudota literatūra

1. Budizmo žodynas “Respublika” 1992 m.
2. Ašvagchoma. Buddos gyvenimas. Vertimas K.Balmonto. 1990 m.
3. Radchakrišna. Indusų istorijos filosofija, du tomai. 1956 m.

Leave a Comment