TEISINĖS VALSTYBĖS MODELIS MYKOLO RÖMERIO DARBUOSE

Valstybė – svarbiausia ir centrinė politinės sistemos institucija. Valstybė daugiau negu bet kokia kita institucija organizuoja, nukreipia ir kontroliuoja bendrą žmonių ir jų grupių veiklą, jų tarpusavio santykius. Mano nuomone vien todėl moderni teisinė valstybė turėtų būti kiekvieno politiko, valdžios atstovo ar piliečio vizija.

Nepaisant teisinės valstybės specifikos, ji yra ir lieka valstybe. Suverenitete pasireiškia politinė jos prigimtis, ji turi specialų valdymo aparatą ir teisinių priemonių sistemą, taigi valstybė neištirpsta visuomenėje. Bet, iš kitos pusės, jos ypatingumas parodo pagrindines veiklos kryptis – 1) žmogaus, kaaip svarbesnio už valstybę ir visuomenę, teisių įtvirtinimas ir gynimas; 2) valdžių atskyrimas, užtikrinantis demokratiją.

Teisinės valstybės vizija buvo ir profesoriaus M. Römerio, kaip teisininko, idealas. Savo darbuose jis daug dėmesio skyrė teisės mokslui (beje jis laikomas Lietuvos konstitucinės (valstybinės) teisės mokslo kūrėju), pajėgiančiam įtvirtinti teisėtumą valstybėje.

Kalbant apie teisinę valstybę, reikia kalbėti apie teisės ir valstybės santykį, kadangi tik teisinėje valstybėje teisės ir valstybės santykis gali būti pozityvus. Žinoma, teisinė valstybė yra greičiau idealas, nei realybė, greičiau procesas, nei greitai tam tiikrais pakeitimais pasiekiamas taškas. Tačiau kartu ji gali būti esminis teisės ir valstybės santykio problemos sprendimas.

Taigi vien todėl, mano manymu, kad tik aiškūs ir patikimi įstatymai, kuriuos gerbia visuomenė, gali gerai tarpininkauti tarp valstybės ir jos gyventojų, paskatino pasirinkti šią te

emą.

Darbe vadovavausi A. Krupavičiaus, V. Valančiaus bei M. Römerio darbais, lygindama pastarojo idėjas, pažiūras su nūdiena.

I. VALSTYBĖ IR TEISĖ

Berods Aristotelis yra pasakęs, kad teisingumas pačia bendriausia prasme yra tai, kas sukuria ir išsaugo pilietinės bendrijos laimę, todėl jis iš esmės tapatus įstatymų laikymuisi – juk įstatymai siekia išsaugoti bendrą valstybės gėrį, oficialiai apibrėždami visas žmonių gyvenimo sritis.

Taigi M. Römeris bene pirmasis nuosekliai nušvietė valstybinės teisės atsiradimą, jos vystymąsi, siedamas šį procesą su krašto istorija, taip pat su politiniais – socialiniais veiksniais.

M. Römeris į konstitucinės teisės raidą Lietuvoje žvelgia per istorinę prizmę, kaip pats rašo „nusimanydamas, kad jos evoliucija yra susijusi su Lietuvos steigimo procesu, su jos socialinėmis problemomis ir politine istorija.“

Teisinė valstybė – tai tokia valstybė, kurioje valdymas pagrįstas teise bei atitinka teeisės turinį. Teisė – ne vien konstitucinis principas ar vertybė išreikšta kitais teisiniais potvarkiais, bet ir faktinė padėtis. Valstybės veiklos apribojimas teise, aišku, nėra tikslas pats savaime, o tik būdas užkirsti kelią valstybės (valdžios) savivalei. Valstybės apribojimas teise remiasi tuo, kad teisinėje valstybėje politika ir valdymas turi būti teisės, kaip teisingumo įsikūnijimo, įgyvendinimo priemonė. Vertybinis požiūris ir buvo filosofinis teisinės valstybės pagrindas, tai yra praktinio teisės viršenybės idėjos įgyvendinimo pagrindas.

O visuomenė pati kuria savo istoriją. Ji sukuria materialines vertybes, tobulina da

arbo įgūdžius ir darbo įrankius, vaidina lemiamą vaidmenį politiniame gyvenime. Beje visuomenės politinis gyvenimas negali apsieiti be organizacijų ir partijų, kurioms vadovauja patyrę vadovai, išreiškiantys tam tikrų visuomenės sluoksnių ar grupių interesus.

Partijos nemaža dalimi prisideda formuojant valstybės modelį. Lietuvoje politinės partijos XX a. perėjo bene šešias skirtingas raidos fazes: 1) tradicinės partijos pradėjo steigtis r veikti XIX a. pabaigoje; 2) 1918 – 1926 m. parlamentinės daugiapartinės sistemos laikotarpis; 3) 1927 – 1936 m. daugiapartiškumo suvaržymų laikotarpis; 4) 1936 m. – autoritarinis tautininkų valdymas; 5) 1940 – 1941 m. ir 1944 -1988 m. totalitarinis ir autoritarinis komunistinis valdymas; 6) nuo 1988 m. – daugiapartiškumo atgimimo etapas.

Tuo tarpu teisė yra visuomenės gyvenimo norminių veiksnių dalis ir jai būdingi bendri žmonių gyvenimo norminio reguliavimo reikalavimai. Tačiau valstybė ir teisė turi ir savų specifinių raidos ir funkcionavimo dėsnių, kurie lemia valstybės institucijų sistemos sudarymą, jų vidaus struktūrą, darbo metodus, teisės sistemą ir teisės normų struktūrą. Taigi valstybės ir teisės uždavinys yra reguliuoti visuomeninius santykius, derinti priešingus interesus. Jei pripažįstamas teisės viešpatavimas, o visuomeniniai santykiai grindžiami ne jėga, o teise, tai tokia tvarka bus kompromisų tvarka.

Būtent todėl profesorius M. Römeris daug dėmesio skyrė teisinių aktų analizei. Savo darbuose jis puikiai parodė kaip turėtume remtis kitų valstybių konstitucingumo stiprinimo patirtimi derindami ją su sava valstybės ir teisės kūrimo patirtimi, teisės tradicijomis.

II. KONSTITUCINIS TEISĖTUMAS

Kurdami demokratinę, atvirą vi

isuomenę ir teisinę valstybę suvokiame būtinumą formuoti teisinę dvasią ir diegti amžinąsias teisės ir teisingumo vertybes mūsų gyvensenoje. M. Römeris puikiai tai suvokė kaip ir tai, kad konstitucingumas plačiąja prasme – tautų ir žmogaus laisvės sąlyga bei kartu jos garantas.

Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas, kurios teisės normos turi visų kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią galią, nustato piliečių teises, laisves ir pareigas, valstybės organizavimo principus bei tikslus, įtvirtina visuomeninės santvarkos ir politikos pagrindus.

Taigi, M. Römerio nuomone, svarbu, kad konstitucijos nuostatų keisti nei naikinti negalėtų paprastas įstatymas. Taip pat, kad pačios konstitucijos būtų nustatyta kaip ją galima keisti, kitokia tvarka nei paprastiems įstatymams. Anot M. Römerio tai būtina tam, kad konstitucija turėtų vyriausios valstybės teisės pobūdį.

Nagrinėdamas 1922 m. ir 1928 m. konstitucijas bei jas lygindamas M. Römeris pastbėjo konstitucijos nelankstumą, kuris pasireiškė sunkesne keitimo nei paprastų įstatymų leidimo procedūra.

„Seimo priimtas Konstitucijos pakeitimas ar papildymas atiduodamas spręsti Tautai visuotinio balasavimo keliu, jei per tris mėnesius nuo jo paskelbimo dienos to pareikalaus Respublikos Prezidentas arba ¼ dalis visų atstovų, arba 50.000 piliečių, turinčių teises rinkti Seimą.<.>
Seimo priimtas Konstitucijos pakeitimas ar papildymas laikomas yra Tautos atmestu, jei balsavime dalyvavo ne mažiau kaip pusė visų turinčių teisės balsuot piliečių ir prieš pakeitimą ar papildymą pasisakė ne mažiau kaip pusė balavime dalyvavusių pi

iliečių.“

Tiesa liaudies iniciatyvos sąlygos abiejose konstitucijose yra tos pačios – iškeltas sumanymas pavedamas svarstyti Seimui. Tačiau 1928 m. konstitucijoje ši iniciatyva yra ryškesnė. Anot M. Römerio, ryškesnė tuo, kad 1922 m. konstitucijoje piliečių iškeltas įstatymo sumanymas patekdavo į Seimo dispoziciją – tauta čia poveikio jau nebeturėjo. Tuo tarpu 1928 m. konstitucijos 105 § sako, kad į Seimo sprendimą piliečiai gali įsikišti, taip pat užprotestuoti tiek projekto priėmimą, tiek jo atmetimą.

Manau, kad tai labai svarbu ir profesorius M. Römeris tai suprato, kad yra tiesiog būtina pačiam aukščiausiam valstybės įstatymui sudaryti jo teisinį pagrindą.

III. TEISMAS – TEISĖTUMO VALSTYBĖJE
GARANTAS

Įstatymų teisėtumo reikalavimus užtikrina Konstitucinis teismas. Šiai problemai nagrinėti M. Römeris skyrė tikrai daug dėmesio. Nagrinėdamas konstitucinio teismo funkcijas jis išskyrė aplinkybę, kuri painioja konstitucinio ir administracinio teismo funkcijų suskirstymo problemą. Problema čia ta, kad įstatymas gali būti nekonstitucingas, tačiau paprastojo įstatymo atžvilgiu „teisėtas“ arba konstitucingas, bet paprastojo nekonstitucingo įstatymo atžvilgiu „neteisėtas“. M. Römerio požiūriu:

„Jei administracinis teismas iš viso tegali žiūrėti jo kontrolei pavestų aministracinių aktų tiktai paprastąjį teisėtumą, negalėdamas nedaryti išvadų iš nekonstitucingų įstatymų, tai jis iš vienos pusės turės sankcionuoti nekonstitucingus aktus, kurie atitinka nekonstitucingą įsatymą, o iš kitos – turės naikinti, kaip neteisėtus, tuos, kurie būdami visiškai nekonstitucingi, yra priešingi nekonstitucingam įstatymui.“

M. Römeris beje pabrėžė, kad konstitucijos teismas nėra joks tam tikras teisingumo tribunolas, bet yra teisminės konstitucijos apsaugos garantija. Savo darbe „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“ būtent todėl jis ir nagrinėjo teismų funkcijas, principus bei nuostatas, kuriais konstitucinis teismas turėtų vadovautis bei kaip tos funkcijos turėtų būti atskirtos.

Bet kurio teismo funkcija – neteisės konstatavimas ir sudraudimas. Tuo ir reiškiasi teisės veikimo apsaugos forma, kuri vadinama teismu.

„Iš esmės ji yra ta pati tiek tame teisme, kuris vadinamas civiliniu, tiek tame, kuris vadinamas baudžiamuoju, tiek pagaliau tame, kurį aš vadinu valdžios darbų teismu ir kuris apima tai, kas vadinama kasaciniu, administraciniu ir konstituciniu teismais.“

IV. M. RÖMERIO TEISINĖS VALSTYBĖS IDĖJOS
IR NŪDIENA

Kiekviena teisinė valstybė turi užtikrinti savo piliečiams, kad jų gyvenimas nuosekliai bus grindžiamas teisėtumo ir teisingumo principais. Tokiam tikslui be jokių išlygų privalo tarnauti krašto teismų sistema.

Atsižvelgdamas į valdžios funkcijų suskirstymo teoriją ir praktiką, M. Römeris apibrėžė skirtumą tarp „yra“ ir „turėtų būti“. Jo nuomone įstatymų leidimo srityje turėtų būti, kad įstatymų leidimo funkcijos organas vienas leidžia visus įstatymus, o yra taip, kad šis organas ne tik leidžia įstatymus (nustato ne visas teisės normas), kadangi daro ir kitų funkcijų aktus. Administracijos srityje vietoje to, kad būtų daromi vien tik administraciniai aktai, priskiriami ir daromi ir įstatymų leidžiamosios, teismo funkcijų aktai.

Čia vėlgi matome kokia svarbi yra teisė. Taigi valstybės vidinę struktūrą, valstybės organizavimo santykius formuoja teisė. Tik padedant teisei, įtvirtinama valstybės vidinė organizacija, valdymo mechanizmai ir jų sandara, valdžios padalijimo principai, valstybinių organų bei pareigūnų statusas, valstybės vaidmuo ir funkcijos, sąveika su kitomis institucijomis. Teisės įtaka vidinei valstybės struktūrai garantuoja stabilumą, neleisdama sukoncentruoti valstybinės valdžios vienose rankose.

Pavyzdžiui šiandien aiškiai matome, kad teismais nepasitiki namažai šalies piliečių. To nepasitikėjimo priežastys – neefektyvus teismų darbas, neretai vilkinami ir abejonių keliantys teisėjų sprendimai. Dvejus, trejus metus besitęsiantys bylų nagrinėjimai neleistinai pažeidžia žmonių teises. Šioje srityje M. Römeris taip pat aiškiai nusakė:

„Teismo srity turėtų būti: teismo organai sprendžia visas teismo bylas ir tiktai jas sprendžia;
teismo srity yra: teismo organai be teismo bylų sprendimo, kuris be jų dar kitų funkcijų organų yra atliekamas patys daro ir tam tikrus kitų funkcijų aktus.“

Štai čia M. Römeris ir matė problemas, kurios būdingos ir šiandien – tai akivaizdžios procesinių įstatymų spragos, kurias įveikus kur kas sparčiau būtų nagrinėjamos nesudėtingos bylos.

Įdomu tai, kad M . Römerio iškelta įstatymų teisėtumo problema mūsų dienomis aktuali ne tik Lietuvai, bet ir daugumai pasaulio valstybių. Faktiškai atsiradusios ir teoriškai nagrinėjamos vadinamosios „teisinės infliacijos“ problemos esmę sudaro neribotas teisinio reguliavimo išplėtimas ne įstatymais, o kitais valdymo aktais. M. Römeris aiškiai parodo kokį pavojų žmogaus teisių gynimui kelia tokia padėtis. Aišku galime tik džiaugtis, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia tik įstatymo keliu galimas apribotas žmogaus teises ir laisves.

Tačiau vis dėlto: nors Konstitucija kiekvienam piliečiui garantuoja peticijos teisę, iki dabar nėra nustatyta šios teisės įgyvendinimo tvarka, kuri išaiškintų kaip piliečiai su pareiškimais bei skundais turėtų kreiptis į valdžios institucijas. Taip pat kaip valdžia šiuos skundus privalėtų išnagrinėti ir į juos atsakyti. Kol kas didelė dalis piliečių laiškų keliauja iš vienos žinybos į kitą, nesulaukdama nei argumentuotų atsakymų, nei reikalingų veiksmų.

IŠVADOS

Profesoriaus M. Römerio darbuose nagrinėjama problematika aktuali iki pat šių dienų. Mano nuomone aiškiai matyti, kad jo teisinės valstybės modelis – atvira ir stipri pilietinė visuomenė, stipri valstybė, kuri nuosekliai įgyvendina valdžių atskyrimo principus, įgyvendinta Konstitucijos nuostata: valstybės institucijos turi tarnauti piliečiams.

O šiandien turėtų būti vieningi, teisinės valstybės dvasią atitinkantys įstatymų rengimo principai, kurių laikytis įsipareigotų visi įstatymų rengėjai ir leidėjai. Teisės aktai privalo nuosekliai ginti žmonių teises, vienodai traktuoti visus piliečius ir juridinius asmenis, nekurti privilegijų vieniems kitų sąskaita. Jie neturi prasilenkti su gyvenimo logika, prievartauti natūralios gyvenimo sanklodos. Jie privalo būti pastovūs, orientuoti į ateitį, o ne keičiami pagal dienos politinę konjuktūrą ar siaurus grupių interesus.

Įstatymai neturi prieštarauti vienas kitam, o jų visuma privalėtų sudaryti darnią sistemą, neprasilenkiančią su konstitucingumu. Tuo tarpu konstitucinis ir teisinis gyvenimas, konstitucinės evoliucijos problemos iškeltos M. Römerio darbuose išlieka aktualios ir šiandien.

Leave a Comment