DIDŽIOSIOS PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJOS IDĖJOS,NAPOLEONO BONAPARTO KARAI IR POLITINĖ EUROPIEČIŲ SAVIMONĖ

I. NAPOLEONO BONAPARTO JAUNYSTĖ

Napoleonas Bonapartas gimė Ajačo mieste, Korsikos saloje, 1769 metų rugpjūčio 15 dieną, advokato praktika besiverčiančio vietos bajoro šeimoje. Advokatas Karolis Bonapartas nusprendė ateityje savo sūnų auklėti ne korsikietiškai, bet prancūziškai ir, kai berniukas paūgėjo, įtaisė jį valstybės lėšomis į vieną prancūzų karo mokyklą: daugiavaikė šeima pati mokyti sūnų neįstengė.
Nuo 1755 metų Korsika gyvavo kaip savarankiška valstybė, vadovaujama Paolio. Korsikoje, ypač salos viduryje, buvo dar stiprios gimininės atgyvenos. Klanai kartkartėmis tarp savęs ilgai ir nuožmiai kariaudavo. Labai paplitęs buvo kraujo kerštas (vendetta). 1768 metais Geenujos respublika Korsikos valdymo “teises perdavė” Prancūzijos karaliui Liudvikui XV. Korsika buvo paskelbta Prancūzijos valda. Taigi Napoleono vaikystė sutapo su tuo laikotarpiu, kai saloje dar buvo gailimasi staiga vėl prarasto politinio savarankiškumo.
Nuo ankstyvos vaikystės Napoleonas buvo nekantrus ir neramus. Labiausiai kentėdavo brolis Juozapas, kurį mušdavo ir kandžiodavo. Napoleonas buvo paniuręs ir irzlus vaikas. Motina jį mylėjo, bet, kaip ir kitiems vaikams, buvo gana griežta. Tikroji šeimos galva buvo motina, stiprios valios, griežta, darbšti moteris. Pomėgį dirbti, griežtą tvarkingumą Napoleonas paveldėjo kaaip tik iš motinos. 1779 metais tėvas vaikus – Juozapą ir Napoleoną nuvežė į Prancūziją ir atidavė į Oteno koledžą, o tų pačių metų pavasarį dešimtmetis Napoleonas buvo perkeltas į karo mokyklą Brieno mieste. Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo mažo ūgio, jaunutis, bet labai savimi pa

asitikintis, niekam nenusileisdavo. Napoleonas mokėsi puikiai, labai gerai išmoko Graikijos ir Romos istoriją, žavėjosi geografija ir matematika, daug ir godžiai skaitydavo.
1784-aisiais, būdamas 15 metų, jis sėkmingai baigė kursą ir persikėlė į Paryžiaus karo mokyklą, kurioje buvo jau rengiami karininkai kariuomenei. 1785 metų vasaryje mirė jo tėvas Karolis Bonapartas nuo tos pačios ligos, nuo kurios vėliau mirė ir pats Napoleonas, – nuo skrandžio vėžio. 1785 metų spalio 30 dieną stojo į kariuomenę paporučikio laipsniu. Jaunajam karininkui buvo sunku. Didumą algos jis išsiųsdavo motinai, pasilikdamas sau vos pragyventi, atsisakydamas net menkiausių pramogų.
Labiausiai Napoleonas domėjosi karo istorija, geografija ir matematika, kelionių aprašymais. Skaitydavo ir filosofus, literatūros klasikus – Volterą, Ruso, Dalamberą ir kitus. Jis skaitydavo beletristiką ir eilėraščius. 1788 metais Napoleonas su savo pulku buvo išsiųstas į Oksono miestą. Čia taip pat skaitė tiiesiog viską, kas pakliūdavo į rankas, taip pat svarbiausius veikalus karo klausimais, kurie rūpėjo XVIII amžiaus karo specialistams. Jo atmintis buvo nepaprasta. Oksone jis imasi plunksnos ir sukuria nedidelį traktatą “Apie bombų mėtymą”. Artilerija galutinai tampa jo mėgstama specialybe. Daug Napoleono biografų bei istorikų savo herojui linkę priskirti antgamtinės išminties, talentingo pranašo, savo laimės žvaigždės kūdikio savybes. Jų manymu, dvidešimtmetis Oksono įgulos poručikas nujautė, ką jam lems 1789 metais kilusi revoliucija.
II. DIDŽIOSIOS PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJOS IDĖJOS

Pagal savo socialinę padėtį iš buržuazijos pergalės prieš feodalinio ab

bsoliutizmo santvarką Napoleonas galėjo daug ko tikėtis. Jis gyvena pusbadžiu, vengia draugijos, moterų, pramogų, nenuilstamai dirba, visą laisvą nuo tarnybos laiką sėdi prie knygų. Ar jis galiausiai sutiko tenkintis savo likimu, likimu neturtingo provincijos karininko, skurdžiaus Korsikos bajoro, į kurį draugai ir vadai aristokratai visada žiūrės iš aukšto? Jis nespėjo aiškiai suformuluoti atsakymo, kai sugriuvo ta scena, kurioje jis rengėsi veikti, – sugriaudėjo Prancūzijos revoliucija. 1789 metų revoliucija tikriausiai Napoleoną sužavėjo kaip tik tuo, jog dabar gabumai padės kopti socialiniais laiptais. Kol kas artilerijos poručikui Bonapartui daugiau nieko ir nereikėjo. Ši mintis užvaldė jį.
Napoleonas 1789 metais negalėjo tikėtis Prancūzijoje tokios vietos, kurią kaip tik dabar, kilus revoliucijai, jeigu aplinkybės būtų palankios, galėtų užimti Korsikoje. Praėjus dviem su puse mėnesio po Bastilijos šturmo, Napoleonas išvyko į Korsiką. Grįžęs namo, pas motiną, jis tuojau pasiskelbė esąs iš ilgos tremties grįžusio Paolio šalininkas, bet šis jaunąjį leitenantą sutiko labai abejingai, o netrukus paaiškėjo, kad jiems iš viso ne pakeliui. Paolis siekė Korsiką visiškai išvaduoti iš prancūzų priespaudos, Bonapartas manė, jog Prancūzijos revoliucija Korsikai atveria naujus kelius, o galbūt – ir tai svarbiausia – jo paties karjerai.
Napoleonas vertino du svarbiausius to meto įvykius: liaudies masių įsiveržimą į Tiuilri rūmus 1792 metų birželio 20 dieną ir monarchijos nuvertimą 1792 metų rugpjūčio 10 dieną. Žiūrėdamas į Tiuilri šturmą, Napoleonas ne
egalėjo žinoti, kad Prancūzijos sostas, nuo kurio šiuo momentu verčiamas Liudvikas XVI, tuštinamas kaip tik jam, Bonapartui, o masės, džiaugsmingais šūksmais sveikinančios gimstančią respubliką, negalėjo įtarti, kad šis nežymus, neišsiskiriantis iš minios, liesas, mažaūgis padėvėtu surdutu vilkintis jaunas karininkas užsmaugs šią respubliką ir taps vienvaldžiu imperatoriumi. Jau tada Bonapartas manė, jog durklas yra tinkamiausia priemonė atsakyti į liaudies sukilimą.
Pirmasis Napoleono suorganizuotas ir laimėtas mūšis buvo Tulono šturmas 1793 metais. Napoleonas per savo amžių surengė apie 60 didelių ir mažų mūšių, bet Tulono pergalę, nors palyginti kuklią, jis visada laikė ypatinga. 1794 metų sausio 14 dieną Napoleonas Bonapartas gavo brigados generolo laipsnį.
Vykstant įnirtingai vidaus kovai, Napoleonas Bonapartas suprato, jog reikia pasirinkti: arba respublika, kuri jam gali duoti viską, arba monarchiją, kuri iš jo viską atima ir, žinoma, neatleis už Tuloną. Tuomet Prancūzijos vyriausybei mintis, apsisaugojant nuo intervencijos ne ginantis nuo kontrrevoliucinės Europos, o tiesiog ją užpuolant, atrodė pernelyg akiplėšiška idėja. 1794 metais Bonapartui savo planus nebuvo lemta įgyvendinti. Staigi, visiškai nenumatyta, politinė katastrofa ir suėmimas viską apvertė aukštyn kojomis.
1795-ieji buvo bene lemtingiausi persilaužimo metai Prancūzijos buržuazinės revoliucijos istorijoje. Nuvertusi absoliutinę buržuazinę santvarką, termidoro 9-ąją praradusi aštriausią savo ginklą – jakobinų diktatūrą, paėmusi valdžią ir stojusi į reakcijos kelią, buržuazija ieškojo naujų būdų ir formų savo viešpatavimui įtvirtinti. Du sukilimai, pr
rasidėję darbininkų priemiesčiuose ir tiesiog nukreipti prieš termidoro Konventą, grėsmingos ginkluotos demonstracijos nedavė naudos. Baisiosios prerialio mirties bausmės, Sent Antuano priemiesčio nuginklavimas ilgam paralyžavo Paryžiaus plebėjų mases. Be to, baltojo teroro siautėjimas atgaivino “senosios”, monarchinės buržuazijos bei bajorijos prarastas viltis: rojalistai manė, kad atėjo jų laikas. Tačiau jie klydo. Rojalistai nenorėjo ir negalėjo suprasti to, kas įvyko 1789-1795 metais: feodalizmas žlugo ir jau niekada negrįš; prasideda kapitalizmo era, buržuazinė revoliucija nutiesė neperžengiamą prarają tarp Prancūzijos istorijos senojo ir naujojo laikotarpio; restauracijos idėjos svetimos miesto ir kaimo buržuazijos daugumai. Rojalistai bandė sukilti, bet nesėkmingai.
Napoleonas Bonapartas stojo į Konvento pusę ir istorinę dieną – vandemjero 13-ja pasiekė įspūdingą pergalę prieš sukilėlius. Šis niūrus jaunuolis be baimės, turėdamas tik 6 tūkst. kovotųjų prieš 24 tūkst. maištininkų, gana ryžtingai ėmėsi tokios iki šiol nenaudotos priemonės, kaip šaudymas iš patrankų mieste, tiesiai į minią. Vandemjero sukilimo istorinė reikšmė buvo ši: 1) rojalistų viltys greit laimėti, sugrąžinti Burbonus dar kartą patyrė krachą, 2) miesto buržuazijos aristokratiniai sluoksniai įsitikino, kad jie pernelyg skuba tiesiogiai, atviru ginkluotu sukilimu, paimti į savo rankas valstybės valdžią. Pamiršo, kad smulkioji kaimo buržuazija, kuri buvo įsitikinusi, jog, restauravus Burbonus, bus atkurtas feodalinis režimas, bus atimti ką tik jų nusipirkti iš dvarininkų konfiskuoti ir iš bažnyčios sekvestruoti sklypai; 3) galiausiai dar kartą buvo pademonstruota, jog kaimo antirestauracinės nuotaikos ypač paveikė kariuomenę, kuria buvo galima visiškai pasitikėti, nes kovojama su jėgomis, vienaip ar kitaip susijusiomis su Burbonais.
O Bonaparto vardas nuo šios dienos suskambo ne tik kariniuose sluoksniuose, kur jis buvo šiek tiek pažįstamas iš Tulono laikų, bet ir visuose visuomenės sluoksniuose, net ten, kur iki tol apie jį niekas nebuvo nė girdėjęs. Tačiau pats Bonapartas svajojo apie karo veiksmų lauką, jis jau svajojo, kaip savarankiškai vadovaus bet kuriai Prancūzijos respublikos armijai. Staiga per vieną dieną jis tapo Paryžiaus įgulos vadu, galingojo respublikos direktoriaus Baraso numylėtiniu, kandidatu į savarankišką postą veikiančiojoje kariuomenėje. Europos istorijoje prasidėjo naujas – ilgas ir kruvinas kelias.
III. ITALIJOS KAMPANIJA, EGIPTO UŽKARIAVIMAS IR ŽYGIS Į SIRIJĄ

Italijos kampanija 1796-1797 buvo pirmasis Napoleono kariautas karas gaubiamas nepaprasta aureole. Nuvykęs į savo kariuomenę, po apžiūros, Bonapartas iš karto suprato, kodėl įtakingiausieji Prancūzijos respublikos generolai nelabai troško šio posto. Kariuomenė buvo labiau panaši į valkatų gaują. Bonaparto laukė labai sunkus darbas: kariuomenę ne tik aprengti, apauti, disciplinuoti, bet ir viską padaryti iš karto, per patį žygį, per mūšių pertrauką. Napoleonas ryžtingai ėmė kovoti su nesiliaujančiomis vagystėmis. Jis nuo pirmųjų žingsnių buvo įsitikinęs – karas turi pats save maitinti, todėl reikia, kad kiekvienas kareivis būtų suinteresuotas brautis į Šiaurės Italiją, neatidėlioti žygio, kol visko negaus; būtina parodyti kariuomenei, kad nuo jos pačios priklauso, ar paims iš priešo visa, ko reikia, ir net daugiau. 1796 metų balandžio 9 dieną Bonapartas su savo kariuomene patraukė per Alpes.
Karo istorikai pirmuosius Bonaparto mūšius – “šešias pergales per šešias valandas” – vadino vienomis didžiulėmis kautynėmis. Tomis dienomis galutinai išryškėjo Napoleono pagrindinis principas: greit sutelkti į vieną kumštį dideles pajėgas, pereiti nuo vienos strateginės užduoties prie kitos, nerengiant pernelyg sudėtingų manevrų, skaldant priešo pajėgas. Pasireiškė ir kitas jo bruožas – gebėjimas derinti politiką ir strategiją (taikos sutartis su Sardinijos karalyste). Bonapartas iškovojo reikšmingas pergales prie Po upės, mūšį prie Lodžio, gegužės 15 dieną įžengė į Milaną. Ypač didelė kova buvo su talentingu austrų generolu Vurmzeriu. Didelė apsiaustis prie Mantujos tvirtovės. Žuvo kelios geriausios Austrijos armijos, patyrė pralaimėjimą talentingiausi ir gabiausi generolai, užkariauta visa Šiaurės Italija, iškilo tiesioginė grėsmė Austrijos sostinei – tokie 1796 metų kampanijos rezultatai. Europoje aidėjo Bonaparto vardas.
Patyrusi vieną po kito pralaimėjimus Austrija suprato – toliau kariauti pavojinga. 1797 balandžio pradžioje generolas Bonapartas gavo oficialų pranešimą, esą Austrijos imperatorius Pranciškus prašo pradėti taikos derybas. Direktorija sutiko pasirašyti taikos sutartį, tik svarstė, ką pasiųsti deryboms. Tačiau kol ji svarstė ir kol jos išrinktasis atstovas vyko į Bonaparto stovyklą, generolas Napoleonas spėjo sudaryti paliaubų sutartį Leobene ir sutriuškino popiežiaus kariuomenę.
Nuramdytas, netekęs geriausių savo žemių, drebantis iš pykčio popiežius kol kas liko Vatikano rūmuose. Napoleonas neįžengė į Romą; sutvarkęs reikalus su Pijum VI, jis vėl nuskubėjo į Šiaurės Italiją – čia reikėjo sudaryti taiką su nugalėtąja Austrija. Po to generolas užėmė Veneciją, kuri buvo neutrali ir visaip stengėsi išvengti konflikto su įžūliuoju generolu Bonapartu. Bonaparto rankose atsidūrė tas turtingas dalybų objektas, kurio tik ir trūko, kad būtų galima galutinai ir labai naudingai susitaikyti su Austrija.
Tik sugrįžęs į Paryžių, Bonapartas ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naujo didelio karo projektą. Jo manymu, su anglais reikėtų kariauti ne prie Lamanšo – čia jų laivynas stipresnis už Prancūzijos laivyną. Geriau pirma užkariauti Egiptą ir sudaryti Rytuose placdarmą, iš kur būtų galima pakirsti Anglijos viešpatavimą Indijoje.
Žygis į Egiptą 1798-1799 metais – antrasis jo kariautas didžiulis karas – Napoleono karjerai, kaip ir Prancūzijos kolonijinei istorijai, ypač reikšmingas. Dabar, kai su Austrija, bent laikinai, karas baigtas, o Anglija buvo svarbiausias priešas, Bonapartas visaip stengėsi įtikinti Direktoriją, kad duotų jam laivyno ir kariuomenės Egiptui užkariauti. Rytai jį visada masino, ir tuo gyvenimo laikotarpiu jis labiau vaizdavosi esąs Aleksandras Makedonietis. Be to, visai rimtai jis yra pasakęs: Europa maža, ir tikriems žygdarbiams labiausiai tinka Rytai. Bonapartas priplaukė prie Maltos, pareikalavo pasiduoti ir kai ši pakluso, paskelbė Prancūzijos respublikos valda. Išvengęs Nelsono laivyno armijos, Bonapartas sėkmingai pasiekė žvejų gyvenvietę Marabu, už kelių kilometrų nuo Aleksandrijos. Po keletą valandų trukusio susišaudymo prancūzai užėmė Aleksandriją, didžiulį, labai turtingą miestą.
Keletą dienų išbuvęs Aleksandrijoje, Bonapartas patraukė į pietus, į dykumą. Kariuomenė kentėjo dėl vandens stokos. Mameliukai traukėsi palengva, retkarčiais užpuldami prancūzus. 1798 metų liepos 20 dieną netoli piramidžių Bonapartas galiausiai susidūrė su bejų mameliukų svarbiausiomis pajėgomis ir juos nugalėjo. Po šios pergalės Bonapartas įžengė į Kairą, antrąjį didelį Egipto miestą. Išsigandę gyventojai sutiko užkariautoją tylėdami; apie Bonapartą jie nieko nebuvo girdėję, net ir dabar dar nesuvokė, kas jis, ko atvyko ir su kuo kariauja. Bonapartas ir čia, kaip Italijoje, siekė padaryti galą feodaliniams santykiams. Visa tai turėjo sustiprinti ir garantuoti karinės diktatūros pagrindu kuriamą buržuazinę tvarką. Užkariautoje šalyje įdiegęs naują politinį režimą, Bonapartas ėmė rengtis naujam žygiui – šį kartą į Siriją.
Dar prieš žygį į Siriją Bonapartas ne kartą įsitikino, jog toli gražu ne visi arabai džiaugiasi tuo “išlaisvinimu iš bejų mameliukų tironijos”, apie kurį savo atsišaukimuose nuolat kalbėjo užkariautojas iš Prancūzijos. Į Siriją buvo pasiųsta Turkijos kariuomenė. Bonapartas patraukė iš Egipto į Siriją pasitikti turkų. Jis manė, kad žiaurumai Egipte patikimiausiai garantuoja užnugarį naujam tolimam žygiui. Žygis į Siriją buvo baisiai sunkus, ypač dėl vandens stokos. Pradedant El Arišu, Bonapartui pasiduodavo miestas po miesto. Perėjęs Sueco sąsmauką, 1799 metų kovo 4 dieną apsiautė Jafą. Įsiveržę į miestą, kareiviai naikino tiesiog visus, kurie pakliūdavo po ranka, plėšė namus ir krautuves. Po to sekė labai sunki Ako tvirtovės apsiaustis.
1799 metų gegužės 20 dieną apsuptis buvo atšaukta. Išvargusi ir nualinta prancūzų kariuomenė pasuko atgal į Egiptą. Pasipriešinimas Ake, nerimą keliančios žinios apie užnugaryje vykstančius sukilimus, o svarbiausia, naujų pastiprinimų stoka sužlugdė Bonaparto svajonę įsitvirtinti Sirijoje. Po sunkios kelionės grįžęs į Kairą, Napoleonas gavo žinią iš Europos, kad Suvorovas Italijoje jau sumušė prancūzus, panaikino Cizalpinę respubliką, traukia Alpių link, grasina įsiveržti į Prancūziją; pačioje Prancūzijoje – plėšikaujama, baisus sąmyšis, suirutė; Direktorija silpna ir sutrikusi. Bonapartas nedelsiant grįžta į Prancūziją, palikęs Egipte didžiulę gerai aprūpintą kariuomenę, puikiai veikiantį administracinį ir mokestinį aparatą, tylius, nuolankius, įbaugintus didžiulės užkariautos šalies gyventojus.
IV. NAUJO KARO SU ANGLIJA PRADŽIA

1803 metų gegužės pradžioje prasidėjo Napoleono karas su Anglija, kuris nesiliovė iki pat jo viešpatavimo pabaigos. Anglijoje visi žinojo, kad karas bus sunkus ir pavojingas. 1803 metais Prancūzija buvo kur kas didesnė, kur kas turtingesnė ir turėjo kur kas stipresnę kariuomenę negu anksčiau; jai vadovavo talentingas organizatorius ir didis karvedys. Anglija įsitikino – Bonapartas prekybos sutarties su Anglija nė už ką nesudarys ir Anglijos prekių į Prancūziją, nei į pavaldžias Europos šalis neįsileis. Aristokratai sąmoningai buvo pasirengę kariauti.
Napoleonas pirmiausia užėmė visą Hanoverį, plačias Vokietijos valdas, priklausiusias Anglijos karaliui, kuris kartu buvo ir Hanoverio kiurfiurstas; paskui įsakė okupuoti Pietų Italiją. Olandija ir Ispanija turėjo visokeriopai padėti Prancūzijai. Buvo įsakyta visose pavaldžiose žemėse konfiskuoti Anglijos prekes, suimti visus Prancūzijoje atsidūrusius anglus. Galiausiai buvo pradėta rengti Bulonėje, prie Lamanšo, priešais Anglijos krantus, milžinišką stovyklą. Ten turėjo būti sutelkta didžiulė kariuomenė kautynėms su Anglija. Anglija jautė didžiulį pavojų, jos vyriausybę baugino Napoleono pasirengimų milžiniškas mastas. Reikėjo imtis kuo ryžtingiausių priemonių.
Buvo dvi išeitys. Pirmoji – sudaryti Europos valstybių koaliciją, kuri smogtų Napoleonui iš rytų ir sutrukdytų jam žygį į Angliją. Antroji – surengti sąmokslą ir nužudyti Bonapartą, kurį laikė pergalinga neapkenčiamos revoliucijos išraiška, uzurpatorium, kliudančiu teisėtam karaliui Liudvikui Burbonui grįžti į sostą. Tačiau labai delikačiai rengtas sąmokslas nepavyko: suimti ir nužudyti jo organizatoriai.
1804 metų gruodžio 2 dieną Paryžiaus katedroje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Popiežiui visiškai netikėtai, Napoleonas iš esmės pakeitė ir patį karūnavimo aktą; staiga griebė karūną popiežiui iš rankų ir pats užsidėjo ant galvos. Dar prieš karūnavimą Napoleonas žinojo, koks pavojus vėl kyla imperijai – kūrėsi jau trečia prieš Prancūziją koalicija, kuri buvo sutriuškinta.
V. PRŪSIJOS SUTRIUŠKINIMAS IR VOKIETIJOS UŽVALDYMAS

1806 metų spalio 8 dieną Napoleonas įsakė įsiveržti į Saksoniją, Prūsijos sąjungininkę ir trimis kolonomis patraukė per sieną. Priešakyje centrinėje kolonoje žengė kavalerija, paskui jį Napoleonas – su pagrindinėmis pajėgomis. Veikiančioje didžiojoje armijoje tuo momentu buvo apie 195 tūkst. karių, o Prūsija prieš Napoleono armiją pasiuntė apie 175-180 tūkst. karių. Prūsijos kariuomenė kaip veidrodis tiksliai atspindėjo visą baudžiavinę valstybės struktūrą, o kareivis – baudžiavinis valstietis. Trys Napoleono kariuomenės kolonos traukė per Frankonijos mišką, Elbės upės link, į Prūsijos kariuomenės užnugarį, kad atkirstų jai susisiekimą. Tuo tarpu prūsai nežinojo, iš kieno pusės bus peržengta siena.
Napoleonas susidūręs su Prūsijos kariuomenę, įsakė ją atakuoti. Atkakliai priešinęsi, prūsai ėmė bėgti; jie neteko apie 1,5 tūkst. karių; mūšio pabaigoje pats princas Liudvikas buvo nudurtas. Kai į Berlyną atėjo šios žinios, visi buvo sukrėsti, tik karalienė Liudvika nenusiminė ir kartu su artimaisiais žavėjosi princo Liudviko didvyriška mirtimi ir tikino, kad būsimasis mūšis nulems viską. Galiausiai išaušo 1806 metų spalio 14-oji – diena, kuri nulėmė Prūsijos likimą. Mūšis prasidėjo vos tik išaušus; ilgas ir atkaklus mūšis, kurio pati pradžia prancūzams buvo tokia sėkminga, kad priešas, nors ir kaip stengdamasis, nepajėgė išplėšti pergalės. Prūsijos kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta. Apgailėtinai menki likučiai išsigelbėjo, visi kiti buvo išžudyti arba paimti į nelaisvę, o dauguma dingo be žinios.
Napoleonas ir maršalas Davu galutinai sutriuškino beveik visą Prūsijos kariuomenę, net pikčiausi Prūsijos priešai, niekas Europoje netikėjo, kad taip greit – per šešias dienas – viskas pasibaigs. Neregėta ir negirdėta panika apėmė prūsus, kai jie vienas iš kito patyrė, jog viskas žuvo, jokios kariuomenės nebėra. Prūsijos kariuomenės likučiai bėgo apimti baisios panikos, o prancūzai juos persekiojo, pakeliui rinkdami daugybę gurguolių su maistu, ekipažų, arklių, visiškai tinkamos artilerijos. Napoleonas traukė tiesiai į Berlyną.
1806 metų spalio 27 dieną Napoleonas iškilmingai įžengė į Berlyną. Miesto burmistras atidavė Napoleonui sostinės raktus ir prašė pasigailėti miesto. Netrukus gavęs žinią apie Magdeburgo tvirtovės užėmimą, Napoleonas, Prancūzija ir visa Europa galutinai suprato – Prūsija nugalėta. Kariuomenė sunaikinta, likučiai paimti į nelaisvę, visos tvirtovės, išskyrus Gdanską – nė kiek nesugriautos, su milžiniškomis atsargomis – prancūzų rankose, sostinė ir beveik visi miestai – Prancūzijos valdomi, visur gyventojai absoliučiai nuolankūs. Napoleonas nusprendė didžiausiam savo priešui – Anglijai – smogti triuškinamą smūgį, nes kaip tik dabar, užkariavus Prūsiją, jo manymu, buvo palankiausias momentas. 1806 metų lapkričio 21 dieną Napoleonas pasirašė garsųjį Berlyno dekretą dėl žemyno blokados.
Napoleonas kur kas realiau grasino Rusijai: pirma, jo kariuomenė jau žygiavo nuo Berlyno į rytus; antra, lenkų delegacijos vyko pas Napoleoną, prašydamas atkurti Lenkijos savarankiškumą; trečia, Napoleonas, aišku, nenurims, kol vienaip ar kitaip privers Rusiją paklusti kontinentinei blokadai, o nutraukti prekybą su Anglija, nebetiekti jai žemės ūkio žaliavų Rusija negalėjo – tai būtų sukėlę pragaištingų padarinių. Taigi grėsė neišvengiamas karas su Rusiją su didelėmis pergalėmis ir didžiulėmis nesėkmėmis, taip pat ir Lenkijos užkariavimas.
VI. NAPOLEONO ĮSIVERŽIMAS Į RUSIJĄ

1812 metų birželio 24 dieną Napoleonas įsakė keltis per Nemuną. Persikėlę per Nemuną prancūzai nebepamatė nė gyvos dvasios visoje žvilgsniu neaprėpiamoje erdvėje už Nemuno. “Prieš mus tvyrojo dykvietė, gelsvai rusva žemė su skurdžia augmenija ir tolimais miškais horizonte”, – prisimena vienas iš žygio dalyvių. Jau tada šis vaizdas pasirodė “pranašaujantis nelaimę”. Bet Napoleonas nepastebėjo jokių pikta lemiančių ženklų. Prasidėjo pats didžiausias iš visų iki tol jo kariautų karų ir, sprendžiant iš visko, jis pats tai puikiai suprato. Galėjo atsitikti ir taip, kad pirmą kartą žygį būtų tekę užbaigti Smolenske, o pratęsti žygį į Maskvą – kitais metais.
Maršalų ir didžiulės palydos apsuptas, praleidęs į priekį visą kavaleriją, Napoleonas tiesiu keliu traukė į Vilnių, niekur nesutikdamas nė mažiausio pasipriešinimo. Apskritai iš 685 tūkst. karių, kuriuos turėjo savo dispozicijoje karui su Rusija, per sieną pervedė 420 tūkst. karių. Jau Vilniuje Napoleonui pranešė pirmą nemalonią žinią: masiškai krito arkliai – trūko pašarų; lenkai nesurenka Lietuvoje ir Baltarusijoje pakankamai karių. Napoleonas vis labiau buvo linkęs manyti, kad tas karas ilgainiui virs paprasčiausiu “politiniu karu”. Didžiausia Napoleono bėda buvo ta, kad jis visiškai nepažinojo rusų liaudies. Niekas nenumatė, kad rusų valstiečiai verčiau visą šalies centrą pavers plyna išdeginta dykuma, bet nė už ką nenusilenks užkariautojui. Visa tai Napoleonas patyrė pernelyg vėlai.
Napoleonas priėjęs Smolenską puoselėjo viltį, o dabar ji dar labiau sustiprėjo, kad šis Smolensko mūšis, kuriame neva dalyvaujanti visa rusų kariuomenė (jis žinojo, jog Barklajaus ir Bagrationo pajėgos jau susijungė), ir bus tas lemiamas mūšis, nuo kurio rusai iki šiol vis išsisukinėjo, be kovos atiduodami jam didžiausias imperijos vietoves. Tačiau prancūzų žvalgai pranešė, kad kariuomenė paliko sudegintą ir susprogdintą miestą. Rusai Smolenske vėl išslydo iš rankų ir Napoleonas nežinojo, su kokiais sunkumais kuo toliau, tuo dažniau susidurdavo rusų vadai duodami įsakmus trauktis, nežinojo, kad rusų vyriausiasis kariuomenės vadas kaltinamas išdavyste, kad caro rūmai visai sutrikę. Jis matė tik viena: generalinio mūšio kaip nėra, taip nėra, reikia žygiuoti toliau į rytus, į Maskvą.
Aleksandras nušalina Barklajų ir paskyrė jo vieton Kutuzovą. Kutuzovas, suprantama, žinojo, kad Napoleoną pražudys (jeigu iš viso kas nors jį gali pražudyti) nutolimas nuo bazių, neįveikiami sunkumai, kurie iškyla kariaujant metus arba dargi ilgus mėnesius dykoje, skurdžioje, priešiškai nusiteikusioje šalyje, per keletą tūkstančių kilometrų nuo Prancūzijos, maisto stygius. Bet dar geriau Kutuzovas žinojo, kad atiduoti Maskvą be generalinių kautynių, nepaisant rusiškos pavardės, niekas neleis ir jis nusprendė stoti į šias nereikalingas, jo giliu įsitikinimu, kautynes. Tai buvo Borodino mūšis.
Borodino mūšis labai domino istorikus ir karo specialistus, žymius žodžio meistrus. Napoleono imperijos likimas išsisprendė ne Borodino lauke, o viso Rusijos žygio metu; Borodino buvo tik vienas iš tragedijos aktų, o ne visa tragedija. Net pats žygis į Rusiją dar nebuvo jos pabaiga, o tik dar labai tolimo galo pradžia. Kaip rodo tolesni įvykiai, ir strateginiu požiūriu Borodino kautynės vis dėlto buvo daugiau rusų pergalė negu prancūzų.
Kai Napoleonui naktį po mūšio pranešė, kad 47 jo generolai nukauti arba sunkiai sužeisti, kad keliasdešimt tūkstančių jo armijos kareivių liko gulėti mūšio lauke negyvi arba sužeisti, kai pats įsitikino, jog nė vienos ankstesnės kautynės savo nuožmumu ir kruvinumu neprilygsta Borodino kautynėms, per savo amžių pasiekęs tiek puikių pergalių Borodino mūšį reikia vadinti kitokiu vardu. Besitraukiančio Kutuzovo pėdomis sekę prancūzai laukė, kad Kutuzovas prie pat Maskvos sienų stos į mūšį, bet miestą nuspręsta atiduoti be mūšio. Bet Maskvą nusiaubė labai didelis gaisras.
Atsisakęs Napoleonas minties sukelti valstiečių bruzdėjimą Rusijoje ir žiemoti Maskvoje, jis nutarė palikti Maskvą ir žygiuoti Senuoju Kalugos keliu prieš Kutuzovą. Bet Napoleonas nusprendė nepulti Kutuzovo. Naujas Borodino, nors ir baigtųsi pergale, jau nebegalėjo atstoti to, kas tuomet jam atrodė svarbiausia, – paliktos Maskvos, kurioje nepasirašė jokios taikos sutarties su rusais. Napoleonas taip pat įsakė visiems palikti Maskvą ir išeinant susprogdinti Kremlių. Napoleono atsitraukimas buvo labai varginantis ir skausmingas. Bonapartas rimtai prisibijojo tik pagrindinės Kutuzovo armijos puolimų.
Bet labiausiai rusų liaudis tvirtą ryžtą apginti tėvynę parodė beatodairiška drąsa mūšiuose prie Smolensko, prie Krasno, prie Borodino, prie Malojaroslaveco, mažesnėse kautynėse ir susirėmimuose. Imperatorius armiją paliko ir greit išskubėjo į Prancūziją kurti naują armiją ir padarys tai labai greit. Napoleonas buvo tvirtai apsisprendęs, be įnirtingos kovos neužleisti nė vieno žemės lopinėlio savo užkariautoje Europoje. Jis nė kiek nesibaisėjo dėl nesėkmės Rusijoje, nejautė slegiančios didžiulės asmeninės atsakomybės. Karas buvo jo tikroji stichija. Kai jis rengdavosi kariauti arba kariaudavo, visada atrodydavo kaip žmogus, gyvenantis pilnakraujį gyvenimą, kvėpuojantis visa krūtine.

VII. IŠVADOS

Užkariautojiški, imperialistiniai užsienio politikos siekiai, kuriuos diktavo stambioji prancūzų buržuazija, pastūmėjo Napoleoną į Europą, o trūnijanti pusiau feodalinė Europa negalėjo sėkmingai atremti didžiausio karvedžio, koks tiesiog nuo pat pirmųjų žingsnių pasirodė esąs Napoleonas. Napoleono karinė teorija ir praktika suvaidino didžiulį vaidmenį griaunant feodalizmą ir absoliutizmą baudžiavinėje Europoje. Tą teoriją ir praktiką pagimdė buržuazinė revoliucija, sudarė tas galimybes, kuriomis Napoleonas sumaniai pasinaudojo. Ne jis, o revoliucija sukėlė masinius sąjūdžius, sukūrė išskleistos rikiuotės jungimo su glaudžiomis kolonomis taktiką, subūrė didžiules armijas, išugdė kareivių sąmoningumą, išplėtojo naujus naujokų rekrūtavimo principus. Tačiau tik jis, niekas kitas, genialiai parodė, kaip viso to galima pasiekti ir kaip tai panaudoti.
Istorinis Napoleono nuopelnas, kad jis rado vienintelį teisingą būdą, kaip strategiškai ir taktiškai panaudoti nepaprastai gausias ginkluotas mases, kurios atsirado irgi tik per revoliuciją; be to, tą strategiją ir taktiką jis puikiai ištobulino. Napoleonas panaudojo ir įprasmino naujas, neregėtas karo veiksmų galimybes, kurias sukūrė Prancūzijos revoliucija, genialiai pritaikęs tą palikimą, jis tapo ir žymiausiu porevoliucinių kariavimo metodų teoretiku. Napoleonas visu mastu atskleidė didelių masių, didelių rezervų, kokiais tik pajėgė aprūpinti buržuazinės valstybės galia, milžiniškų užnugario materialinių resursų ir žmonių formuočių veiksmingo panaudojimo kare galimybę.
Paprastai, pradėdamas karą, Napoleonas stengdavosi kaip galima greičiau, žaibišku puolimu, vienu dviem triuškinančiais smūgiais parblokšti priešininką ir priversti prašyti taikos. Taigi Napoleonas sąmoningai, apgalvotai ir nepaprastai sėkmingai iš revoliucijos sukurtos medžiagos nusikalė sau veiksmingiausią ir galingiausią ginklą, kuris talentingo meistro rankose ir turėjo pelnyti dar negirdėtas karo istorijoje pergales.

Leave a Comment