Zigmundas Froidas

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. Z. FROIDO BIOGRAFIJA..............................4
2. ZIGMUNDO FROIDO ĮNAŠAS Į MOKSLĄ.....................9
2.1. Kokaino tyrimai..............................9
2.2. Psichoanalizė..............................10
2.2.1. Asmenybės struktūra pagal Z. Froidą.....................10
2.2.2. Asmenybės motyvacija Z. Froido teorijoje..................11
2.2.3. Asmenybės vystymasis............................11
2.2.4. Asmenybės gynybiniai mechanizmai......................11
2.2.5. Patologija, psichoanalitinė terapija......................12
Z. FROIDO GYVENIMO IR VEIKLOS ISTORINIS KONTEKSTAS..........14
LITERATŪRA..............................17ĮVADAS
Zigmundas Froidas – psichoanalizės pradininkas, gyvenęs ir dirbęs XIX – XX a. Jo idėjos formavosi pamažu, dirbant su kitais to meto mokslininkais. Tarp visų jo darbų ypatingai originalus ir reikšmingas darbas „Sapnų aiškinimas“, išleistas 1900 m. Būtent po šios knygos pradėjo stipriai kilti S. Froido reputacija visuomenėje. Jo pasekėjais tapę Alfredas Adleris bei Karlas Gustavas Jungas taip pat įggavo pasaulinį pripažinimą plėtodami psichoanalizės teoriją, dirbdami savo mokslinius darbus.
Froido įtaka tiek psichologijos mokslui, tiek pasaulinei kultūrai yra tokia didelė, jog sunku būtų ją trumpai nusakyti. Jis akcentavo didžiulę pasąmonės įtaką žmogaus elgesiui, pabrėžė, kad ji veikia visą žmogaus gyvenimą. Taip pat jis išpopuliarino psichologijos teorijas apie psichologinius gynybos mechanizmus, susivaldymą, priešiškumą. Jo darbai skatino susidomėjimą psichologijos mokslu, o jo idėjos kėlė diskusijas ir ginčus. Jo idėjos padarė perversmą supratime apie žmogaus protą, o jo įvesti terminai ir šiandien yra pllačiai naudojami. Psichoanalitinė terapija, nors ir labai brangi, kaip gydymo būdas, yra pripažinta ir gali būti labai efektyviai taikoma ateityje (M. H. Hartas, 1998).1. Z. Froido biografija
Z. Froidas gimė Pršybore, Moravijoje ( tuo laiku Austrijos provincija) 1856m gegužės 6 d. Jis mirė rugsėjo 23

3 d 1939m Londone. Jaunystėje Z. Froidas domėjosi savo šeimos istorija. Jo tėvas Jakobas Froidas gimė Tismenico mieste Galicijoje, gruodžio 1815 m. ir mirė 1896m. Jis buvo vilnos prekybininkas. Jakobas Froidas buvo vedęs 2 kartus. Pirmoje santuokoje turėjo 2 sūnus: Emanuilą ir Filipą. Būdamas 40 metų, jis vedė antrą kartą, Amaliją Natanson. Z. Froido tėvas mirė būdamas 81 metų, o motina 95, taigi ir pačiam psichoanalizės pradininkui likimu buvo lemtas ilgas gyvenimas. Z. Froidas ne kartą sakė, kad turi ne tik fizinių bet ir dvasinių tėvo bruožų. Apie Jakobą Froidą yra žinoma, kad jis buvo truputi aukštesnis už sūnų, turėjo švelnų charakterį ir buvo karštai mylimas visų giminaičių. Iš tėvo Z. Froidas paveldėjo humoro jausmą, skvarbų ir blaivų skepticizmą, liberalizmą, mąstymo laisvę ir perdėtą meilę žmonai.
Z. Froido maama gimė Bruodo mieste Galicijoje netoli Rusijos sienos. Ištekėjo būdama 20 m., o po metų pagimdė sūnų. Z. Froidas gimė tankiais juodais garbanotais plaukais, todėl mama pavadino jį – „mano mažasis mauras“. Po jo dar gimė 5 dukterys ir 2 sūnūs: Julijus, kuris mirė 8 mėnesių, Ana, kuri gimė, kai Z. Froidui buvo 2,5 m., Roza, Marija, Adolfina, Paula ir Aleksandras, kuris buvo jaunesnis už Zigmundą 10 metų. Z. Froido mama jaunystėje buvo simpatiška ir liekna, linksma, judri ir protinga buvo iki gyvenimo pabaigos. Pats Z. Froidas te
eigė, kad iš mamos paveldėjo sentimentalumą (E. Džons, 1997).
Iš pradžių mažąjį Zigmundą mokė mama, o vėliau tėvas paruošė jį gimnazijai. Nors J. Froidas buvo savamokslis, jis daugeliu klausimu ir požiūriu į gyvenimą pranoko savo išsilavinusius bendraamžius. Zigmundo pasisekimai yra aiškinami gerais santykiais su tėvu. Vėliau Z. Froidas pasakojo, jog nuo 12 metų, jis lydėjo tėvą, kai tas išeidavo pasivaikščioti Vienos apylinkėmis (S.Zweig, 1999).
Būdamas 9 jis išlaikė Sperl gimnazijos egzaminus ir įstojo 1 metais anksčiau įprasto įstojimo amžiaus, į ją. Ten jis turėjo didelių pasisiekimų ir buvo geriausias mokinys klasėje šešis metus iš aštuonių. Kai jis, būdamas 17 metų, puikiai baigė gimnaziją, tėvas pažadėjo jam kelionę į Angliją. Savo pažadą jis įvykdė po dviejų metų. Jaunas Zigmundas buvo įnikęs jį mokslus ir labai darbštus. Skaitymas ir studijavimas užėmė reikšmingiausią vietą jo gyvenime. Net draugai, kurie aplankydavo jį studijų metu, iš karto ėjo į jo kabinetą. Jie galėjo valandomis kalbėtis įvairiais klausimais. Z. Froidas turėjo rašytojo gabumų. Jo talento įrodymas – jis buvo pripažintas vokiečių prozos meistru, tobulai žinojo lotynų ir graikų kalbas. Taip pat įgijo anglų ir prancūzų kalbų pamatines žinias. Pats išmoko ispanų ir italų kalbas. Iš visų kalbų teikė pirmenybę anglų kalbai. 10 metų laikotarpyje skaitė tik anglų knygas. Tik būdamas 19 metų jis įgyvendino savo svajonę –iškeliavo į pamėgtą šalį.
Z. Fr
roidas 1873 metais įstojo į medicinos fakultetą Vienos universitete. Be to, jaunam studentui reikėjo galvoti, kaip kuo greičiau užsidirbti pragyvenimui. Jis negalėjo puoselėti asmeninių polinkių ir su kitais medicinos studentais turėjo kantriai minti dvylikos privalomų semestrų takus. Bet jau studijuodamas Z. Froidas stropiai ėmėsi savarankiškų tyrimų, o, kaip pats nuoširdžiai prisipažino, akademinės pareigas atlikdavo „gana aplaidžiai“ (E.Fromm, 1996). Tad disertaciją moksliniam laipsniui įgyti apgynė „smarkiai pavėlavęs“ tik 1881 metais, jau būdamas dvidešimt penkerių. Dirbo terapeutinėse ir psichiatrinėse Vienos klinikose, pas Šarko – Paryžiuje, pas Bernchaimą – Nansi. Daug metų jis dirbo garsių anatomų Briukės ir Meinerto laboratorijoje. Abu mokslininkai greitai pastebėjo jaunąjį asistentą turintį įgimtų savarankiško ir kūrybiško tyrėjo gabumų, tad jie abu stengėsi patraukti jį kiekvienas savo pusėn nuolatiniam darbui. Meinertas net pasiūlė jaunajam gydytojui jį pavaduoti ir skaityti smegenų anatomijos paskaitas. Bet vidiniai polinkiai nejučia vertė Z. Froidą tam. pasipriešinti. Matyt, jau tada nuojauta nulėmė apsisprendimą. Šiaip ar taip, jis atmetė garbingą pasiūlymą. Vis dėlto jo iki tol atliktų tikslių histologinių ir klinikinių darbų visiškai pakako, kad jam būtų suteiktas Vienos universiteto nervų ligų docento laipsnis.
Z. Froidas suprato, jog iš tolo, vien skaitydamas medicinos laikraščių pranešimus, negalės susidaryti tikro tokių bandymų vaizdo. Ir jaunasis mokslininkas, skatinamas paslaptingos vidinės nuovokos, kuri kūrybingam žmogui visada padeda nu
ujausti tikrąjį savo pašaukimo kelią, tuoj pat ima veržtis į Paryžių. Jo mokytojas Briukė paremia jauno neturtingo gydytojo prašymą gauti tokiai kelionei stipendiją. Ir ji paskiriama. 1886 metais tam, kad vėl pradėtų iš pradžių, kad pats pasimokytų prieš imdamasis mokyti kitus, jaunasis docentas išvyko į Paryžių.
Čia jis iš karto patenka į visai kitokią aplinką. Tiesa, Šarko, kaip ir Briukė, rėmėsi patologine anatomija, bet jis buvo pažengęs jau daug toliau.
Kai kurios Šarko mokymo dalys jaunajam Vienos gydytojui ne visada atrodė įtikinamos. Vis dėlto čia jis galutinai įsitikino, jog Paryžiuje neurologijos mokslas pripažįsta ne tik grynai kūniškas, bet taip pat psichines ir net metafizines nedaiktines šių ligų priežastis. Naujajame veiklos bare Froidui vėl nusišypso laimė. Bet ar galima vadinti laime tai, kas iš esmės yra tik išskirtiniam protui duota instinktyvi abipusė nuovoka? Kaip Briukė, Meinertas ir Notnagelis Vienoje, taip ir Šarko tuoj pat pastebėjo, jog Froidas yra gabus, mąstantis gydytojas, ir priima jį į savo bendraminčių būrį. Per šiuos kelis mėnesius galutinai spėjo subręsti jaunojo mokslininko narsa ir nepriklausomybės troškimas. Dabar jis jau galėjo pradėti savarankišką kūrybinį darbą (S.Zweig, 1999).
Tiesa, pirmiausia dar reikėjo atlikti nedidelį formalumą. Visi universiteto stipendininkai, grįžę iš užsienio, turėdavo padaryti mokslinį pranešimą apie įgytą patirtį. Froidas jį perskaitė Gydytojų draugijoje. Jis papasakojo apie naujus kelius, kuriais pasuko Šarko, ir pavaizdavo Salpetriero ligoninėje daromus hipnozės bandymus. Pranašiai šypsodamiesi jie atmetė Froido pasakojimo mintį, jog isterijos simptomus galima sukelti dirbtinai, o jo tvirtinimą, jog esą net ir vyrų isterijos atvejų, kolegos atvirai išjuokė. Pradžioje jie geranoriškai nusiteikę plojo jam per petį juokaudami, kokių niekų jis prisiklausęs tame Paryžiuje. Bet kai Froidas nenusileido, jam užsivėrė durys į šventąją galvos smegenų laboratoriją, kurioje psichologija, ačiū Dievui, buvo paremta tvirtais „moksliniais pagrindais” ir į kurią atskalūnai yra neverti įžengti. Nuo tada jis Vienos universitete tapo bete noire ir daugiau neįkėlė kojos į Gydytojų draugijos patalpas ir tik po daugelio metų vienos labai turtingos pacientės asmeniniu rūpesčiu (kaip pats smagiai prisipažino) jis gavo ekstraordinarinio profesoriaus titulą.
Froidas gyveno taip kukliai ir tykiai, jog beveik būtų galima sakyti, kad jis apskritai to gyvenimo neturi. Septyniasdešimt metų praleido tame pačiame mieste, daugiau kaip keturiasdešimt išgyventa tame pačiame name. O jame vėlgi gydytojo priimamasis buvo ir liko vis tame pačiame kambaryje. Skaitydavo jis vis tame pačiame krėsle, savo literatūros veikalus kūrė vis prie to paties rašomojo stalo; buvo visiškai nereiklus, niekuo daugiau nesidomėjo, vien tik savo profesija ir pašaukimu. Šio žmogaus gyvenimo ritmas visiškai priklausė vien tik nuo kantriai srovenančios nenutrūkstamo, tolygaus darbo tėkmės. Aiškiai matyti, blaiviai mąstyti ir suvokti Froidui nereikia jokių pastangų ar valios kišimosi. Analizuoti yra tikroji, įgimta, nesutramdoma ir instinktyvi jo asmenybės veikla. Jeigu Froidas ko iš karto ir besąlygiškai nesupranta, to jis ir nesiaiškina, jeigu jis pats ko visiškai aiškiai nemato, niekas jam to negali išaiškinti. Jo akys ir protas yra autokratiški ir visiškai nekomunikabilūs. Tvirtas, griežtas ir nenuolaidus kitiems, Froidas toks pat tvirtas ir nepatiklus buvo ir sau pačiam. Dienomis jis dirbo nepaprastai įtemptai, be a.tokvėpio, o naktį šis geležinis kūnas lygiai taip pat gebėdavo visiškai atsipalaiduoti. Kiekviena iš jo septyniasdešimt penkerių gyvenimo metų tūkstančių savaičių brėžė vis tą patį apvalų uždaros veiklos ratą, kiekviena diena kaip du vandens lašai panaši viena į kitą: akademinio darbo metais kartą per savaitę paskaita universitete, visada kiekvieną trečiadienio vakarą tokie kaip kadaise Sokrato pokalbiai su būreliu studentų, šeštadienio popietę kortų partija, o paskui nuo ryto iki vakaro, arba tiksliau sakant, iki vėlaus vidurnakčio, kiekviena minutė iki paskutinės sekundės panaudojama analizei, gydymui, studijoms, skaitymui ir mokslinei kūrybai. Keturiasdešimt metų Froidas kasdien atlikdavo aštuonias, devynias, dešimt, kartais net vienuolika analizių. Kiekvieną laišką jis rašydavo savo ranka, kiekvieną tyrimą pats vienas atlikdavo iki galo, kiekvieną kūrinį užbaigdavo vienas pats. Jo idėjos tikrai neimprovizuotos, net ne intuityvios. Jos nėra neapgalvotos ar lengvai sugalvotos. Froidas dažnai metų metus gaišto prieš viešai patvirtindamas kokį savo pastebėtą spėjimą. Tokiam konstruktyviam genijui kaip jis staigūs minties šuoliai ar skubotos išvados būtų tiesiog absurdiškos. Visada gilindamasis pakopa po pakopos, atsargiai ir nė kiek nesižavėdamas, Froidas pats pirmas pastebėdavo kiekvieną silpną vietą. Jam būti reiškė dirbti, o gyventi reiškė kurti.
Froidui būti sveikam buvo tas pat, kas kvėpuoti. Pats jis nė karto nepatyrė kokio nors paprasčiausio, kasdieniško protinio darbo sutrikimo, jam beveik niekada neskaudėjo galvos, jis niekada nesijautė pavargęs. Kelis dešimtmečius jis nė karto neprašė savo kolegų gydytojų patarimo, dėl kokios nors negalios jam neteko praleisti nė vienos valandos.
Šią puikią vidinių jėgų darną atitiko ir jo išorė. Ir čia visi bruožai tobulai proporcingi, gana darniai sudėtas stotas. Nei per aukšto, nei per žemo ūgio, ne per tvirto ir ne per menko kūno: visais požiūriais galima sakyti – pavyzdinis vidurys tarp kraštutinumų. Metų metais visi karikatūristai, žvelgdami į jo veidą, veltui ieškojo šiame taisyklingos formos ovale tinkamos dingsties kokiam nors būdingam piešiniui. Galima kloti ir kloti jo ankstesniųjų metų nuotraukas vieną greta kitos ieškant jose kokio nors skiriamojo bruožo, ko nors būdingo ir svarbaus. Tačiau trisdešimtmečio, keturiasdešimtmečio, penkiasdešimtmečio veidas visada rodė viena: gražus vyras, vyriškas vyras, taisyklingų, beveik pernelyg taisyklingų bruožų ponas. Tamsios mąslios akys leidžia spėti, jog tai protingas žmogus (S.Zweig, 1999).
Marta Bernais gimė Liepos 26 d. 1861m. žydų šeimoje. Tai smulki šviesiaodė išlepinta mergaitė. Jos gracingos manieros traukė vyrus, todėl tai kėlė S.Froidui priežastį pavydėti. Marta buvo išsilavinusi, inteligentiška mergina, tačiau po vedybų visą dėmesį skyrė savo šeimai. Froidas nuolatos rūpinosi jos sveikata ir teigė, kad ji turi tik dvi pareigas gyvenime: gerai atrodyti ir mylėti jį.
Po darbo Froidas paprastai skubėdavo namo, kad savo kambaryje galėtų ramiai skaityti knygas, tačiau viena 1882 m. balandžio vakarą grįžęs namo pamatė merginą lupančią obuolį ir linksmai plepančią. Visų nuostabai jis nukeliavo ne į kambarį, bet prie stalo. Iš pirmo žvilgsnio jis įsimylėjo Martą ir kai buvo įsitikinęs savo jausmų tikrumu, pradėjo rodyti jai dėmesį. Kiekvieną dieną siusdavo po raudoną rožę su rašteliais, parašytomis įvairiomis kalbomis, būtent juose atsirado pirmas mėgstamas vardas Martai – Princese. Įsitikinęs, kad ir Marta jį myli, jis jausdavosi daug laimingesnis. Kadangi pats Martai sake kad einant laikui juo jausmai jai nuolatos stiprėja (E. Džons, 1997).
Dar prieš susituokdamas Froidas žinojo, jog santuoka nesuteiks jo ir Martos jausmams didesnio stiprumo, tačiau tikėjo, kad būdamas su ja, galės kurti laimę sau ir pasitarnauti žmonijai dirbdamas.
S.Froidas nuolat keitė savo vestuvių datą, dėl jam pasitaikančių darbo pasiūlymų, tačiau 1886 m. rugsėjo 13 d. Bandsbeko rotušėje S .Froidas ir M. Bernais susituokę. Šeimyniniu gyvenimu Froid.as buvo patenkintas, kadangi Marta buvo nuostabi žmona ir šeimininkė. Ji vertino vyro darbą, todėl S.Froidas vakarais (pirmaisiais santuokos metais) aptardavo savo dienos darbus, ko vėliau atsisako, kad ne perkrauti žmonos galvos savo idėjomis.
Gimus vaikams, šeima tapo iš tikro laiminga. Po šeštojo vaiko gimimo pas Froidus atsikraustė Martos sesuo – Mina, kuri buvo apsiskaičiusi, įdomi ir komunikabili. Visa šeima gerai sutardavo, net keista, kad Mina ne padėjo Froidui rašant jo darbus, tai buvo tik dėl to, kad Froidas dirbdamas niekad nesiskirdavo su savo parkeriu, kurį naudojo ir susirašinėdamas ir dirbdamas. Jam geriau sekdavosi rašyti turint savo parkerį rankoj.
1935 m. Birželio 4d. Froidai atsisveikino su miestu, kuriame pragyveno didžiąją savo gyvenimo dalį – Viena. Paskutinis miestas, kuriame gyveno Froidas, buvo Londonas. Jis mirė 1939 rugsėjo 23 dieną nuo vėžio (E. Džons, 1997).2. ZIGMUNDO FROIDO ĮNAŠAS Į MOKSLĄ
Nors jaunystėje Z. Froidas buvo susižavėjęs medicina, jau daug vėliau jis pripažino, jog tikru gydytoju savęs niekada nelaikė, o mediko praktika jo niekada ypatingai netraukė ir nežavėjo. Būtent didžiulis žingeidumas, gebėjimas kryptingai siekti užsibrėžto tikslo, savikritiškumas Z. Froidui padėjo atrasti, atskleisti tokius svarbius, visai žmonijai reikšmingus dalykus, kuriais Z. Froidas yra garsus ir šiandien.
Dar būdamas visai jaunas medicinos studentas Vienos universitete, jis skyrė mokslui tikriausiai daugiau laiko, nei nemaža dalis jo bendramokslių. Ypatingai susidomėjęs Z. Froidas buvo anatomija, fiziologija, zoologija. Kai kurių mokomųjų dalykų kursus, kitaip nei kiti medicinos studentai jis išklausė pilnus (o ne sutrumpintus, kaip buvo numatyta tuometinėje Vienos universiteto medicinos mokslo programoje) (E. Džons, 1997).
1176 m. rudenį Z. Froidas studijuodamas fiziologiją, vadovaujamas Briukės, nustatė, jog žemesniųjų vandens gyvūnų spinalinės ganglinės ląstelės yra bipolinės, o buvo žinoma, jog aukštesniųjų stuburinių analogiškos ląstelės laikomos monopolinėmis (vienpolinėmis), taigi buvo nubrėžta riba tarp žemesniųjų ir aukštesniųjų stuburinių gyvūnų. Šį atradimą 1878 m. liepos 18 dieną tyrimų ataskaitoje pristatė Briukė. Z. Froidas taip pat tyrė upės vėžių ir kitų gyvūnų nervines sistemas.
Žinoma, jog jau 1885 m. liepos 20 dieną Z. Froidas skaitė pirmą savo paskaitą „Moduliarinės galvos smegenų sritys“ Vienos universitete.2.1. Kokaino tyrimai
Nors daugelis žmonių yra girdėję ką nors apie Z.Froidą, tačiau, manau, tikrai ne visi žino, jog šis žymus žmogus domėjosi psichofarmakologija, o taip pat tris metus (1884-1887) tyrė kokaino poveikį žmogui. Tirdamas šią medžiagą Z.Froidas parašė penkis straipsnius:
1. Apie koką.
2. Kokaino poveikio tyrinėjimai.
3. Apie bendrą kokaino poveikį.
4. Eksperimentinės išvados apie firmos „Park, Devis ir Co“ kokaino preparat.
5. Kokainizmas ir kokaino liga.
Mokslininkas tikėjosi, jog galės rasti kokaino panaudojimo būdą medicinoje (kaip nuskausminančią, atpalaiduojančią anestezuojančią medžiagą). Ypatingai svarbu tai, kad tiriamasis buvo pats Z. Froidas. Jis pats pajuto šio narkotiko poveikį ir, kaip vėliau teigė, norėdamas atsisakyti kokaino, turėjo save riboti.
Savo tyrimų pradžioje mokslininkas buvo susižavėjęs šio cheminio junginio veikimo, išanalizavo daugybę literatūros, kurioje pasakojama apie kokaino panaudojimą poveikį minėto narkotiko tėvynėje – Pietų Amerikoje (Daugiausia Bolivijoje ir Peru). Jis tyrė ir išsamiai aprašė kokaino poveikį žmogui, jog kokainas padidina darbingumą, padeda kovoti su nuovargiu ir alkiu, turi anestezuojančių savybių. Tirdamas narkotiko poveikį gyvūnams, mokslininkas nustatė ir straipsnyje pateikė mirtinas medžiagos tirtiems gyvūnams dozes. Tačiau paskutiniame straipsnyje Z. Froidas aprašė ne tik tariamai teigiamą narkotiko poveikį, bet ir tai, jog ši medžiaga sukelia stiprią priklausomybę ir slogią depresinę nuotaiką, kylančią praėjus kuriam laikui po kokaino vartojimo (Z. Froidas, 1998).
Šių kokaino tyrimų patirtis Z. Froidui buvo skaudi, kadangi siūlęs šį narkotiką vartoti sunkiai sergančiam draugui vietoje morfijaus, tikėdamas, jog kokainas nesukelia priklausomybės.2.2. Psichoanalizė
Tačiau, kad manau svarbiausias Z. Froido įnašas moksle – plati psichoanalizės sistema. Tai ir pirmoji asmenybės sandarą, struktūrą, raidą, psichikos sutrikimus bei jų gydymo būdą pasiūlanti ir nusakanti teorija, atsiradusi vos „gimus“ psichologijos mokslui.
Jos autorius Z.Froidas (1856 – 1939) pateikė pasauliui tuo metu naują asmenybės supratimą. Nors ši teorija buvo priimta ne iš karto, šiandien pripažįstama, kad psichoanalitinė asmenybės teorija, stipriai įtakojusi Vakarų kultūrą.

2.2.1. Asmenybės struktūra pagal Z.Froidą

Z.Froidas asmenybės aiškinimui naudojo topografinį asmenybės organizacijos modelį, kuriame žmogaus psichiką sudaro: sąmonė; priešsąmonė (ikisąmonė); pasąmonė. Z. Froido nuomone, asmenybę sudaro taip pat trys dalys, susijusios su sąmonės lygmenimis: Id, Ego ir Superego (S. Freud, 1999).

2.2.2. Asmenybės elgesio motyvacija Z. Froido teorijoje

Anot Z. Froido, kiekvienas žmogaus poelgis yra įtakotas buvusių ir esamų psichikos reiškinių, gyvenimo įvykių, jų sąveikos. Iš esmės žmogus užsiima veikla skatinamas instinktų, skirstytų į:
• eros – instinktai, būtini gyvybiniams poreikiams tenkinti ir giminės pratęsimui. Ypatinga reikšmė skiriama seksualiniams instinktams, kurių energija gavo libido vardą. Atskiri seksualiniai instinktai siejami su atitinkamomis erogeninėmis zonomis.
• Tanatos – mirties instinktas. Mirties instinktas vadinamas – mortido.2.2.3. Asmenybės vystymasis
Z. Froidas akcentuoja, kad kiekvienas žmogus turi praeiti penkias psichoseksualines vystymosi stadijas, kurių eiliškumas yra nulemtas biologiškai ir nėra pažeidžiamas. Ypatinga svarba skiriama per dideliam rūpinimuisi ir frustracijai. Išskiriamos šios vystymosi stadijos:
1) oralinė stadija (iki 18 mėn.);
2) analinė stadija (18 mėn. – 3 m.);
3) falinė stadija (3 – 6 m.);
4) latentinis periodas (6 -12 m.);
5) genitalinė (nuo 12 m.) (Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A., 2004).2.2.4. Asmenybės gynybiniai mechanizmai
Z.Froido psichoanalizės teorijoje pabrėžiama, kad kai kurių žmogaus instinktų tenkinimas sukelia nerimą. Nerimas – signalas, pranešantis apie žmogų tykančius pavojus. Priklausomai nuo kilusio pavojaus kilmės yra skiriamos šios nerimo rūšys:
• realistinis nerimas – atsakas į realų pavojų, reikalingas savisaugai;
• neurozinis nerimas – atsakas į viduje slypintį pavojų (kai bijoma id impulsų patekimo į sąmonę);
• moralinis nerimas – tarsi pranešimas apie tai, jog atitinkamu momentu netenkinamas id dirgiklis siekia iškrovos.
Z.Froido teigimu, Ego nuolat kovoja su nerimu. Kai racionali kova yra nesėkminga, tada pasitelkiami gynybiniai procesai (išstūmimas, projekcija, perkėlimas, racionalizacija, reakcijos dariniai, regresija, sublimacija, neigimas). Šie mechanizmai skirti tam, kad padėtų žmogui išvengti instinktų įsisąmoninimo. Kadangi jie nėra racionalūs, su nerimu kovojama iškreipiant, deformuojant realybę (Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A., 2004).2.2.5. Patologija, psichoanalitinė terapija
S Z.Froidas išskiria tokius psichikos sutrikimus:
• Neurozės. Jos kyla dėl vaikystėje patirtų traumų. Atsiminimai apie tai išstumiami į pasąmonę, tačiau nepradingsta, todėl vėliau pasireiškia neuroziniai simptomai. Neurozinis simptomas – tai dalinis neurozinio konflikto, atsirandančio dėl to, jog iškilęs pasąmoninis konfliktas nėra išsprendžiamas pasitelkiant gynybinius mechanizmus.
• Psichozė – asmenybės struktūros sugriūva, pasireiškia visiška regresija. Tokioje situacijoje riba tarp Aš ir aplinkos sunyksta arba net pradingsta.
Neurozių gydymui anot, Z. Froido naudotina psichoanalitinė terapija, kurios tikslas – išspręsti neurozinį konfliktą. Atskleisti pasąmonės turiniui (spręsti neuroziniam konfliktui)
S. Freud siūlė:

• laisvųjų asociacijų metodą;
• pasipriešinimo interpretaciją;
• perkėlimo analizę;
• sapnų analizę;
• emocinį perauklėjimą.
Laisvųjų asociacijų metodo esmė slypi tame, kad paciento prašoma sakyti viską, kas ateiną į galvą, nežiūrint į tai, kaip kvailai ir nepriimtinai tai gali skambėti. Skirtingai negu katarsinis metodas, laisvųjų asociacijų metodas neapsiriboja simptomo pasireiškimo pradžia, jis leidžia (iš tikrųjų reikalauja), kad pacientas kalbėtų apie viską, kas ateiną į galvą, be kokių nors apribojimų ar bandymų suorganizuoti logišką, sąmoningai struktūruotą pokalbį. Terapeuto vaidmuo dažniausiai yra pasyvus. Jis sėdi ir klausosi, kartais užduodamas klausimus, kai paciento žodžių rezervas išsenka, bet nepertraukia paciento, kol tas šneka. Kad minimalizuoti paciento galimybę, nukreipti dėmesį į šalį, ji paguldo ant kušetės tyliame kambaryje.
Z. Froidas pažymėjo, kad laikantis visų reikalavimų, pacientas galiausiai padeda prisiminti savo ankstyvuosius vaikystės išgyvenimus. Šitie prisiminimai atvedė Z. Froidą prie jo pirmo tikro nušvietimo apie asmenybės struktūros formavimą ir jos tolesnę raidą. Gali būti, kad pats originaliausias Z. Froido spėliojimas apie chaotines paciento verbalizacijas pasireiškia tuo, kad kiekviena būsena tam tikru sąmoningu dinaminiu būdu yra susieta su prieš tai buvusia būsena, ir tokiu būdu egzistuoja ilga asociacijų grandis, sujungianti pirmą ir paskutinę asociaciją. Viskas, apie ką pasakoja pacientas, yra susieta su tuo, apie ką jis kalbėjo prieš tai. Dažnai atsiranda verbalinės blokados, kai žodžių pasakoma labai daug, bet galiausiai žmogaus proto istorija ir jo dabartinė organizacija gali atsiskleisti klausytojui, jei jis atsekė žodžių labirinte asociacijų grandį.
Sapnų analizė – ne koks nors metodas, atskiras nuo laisvųjų asociacijų metodo. Tai natūrali instrukcijų sakyti visą, kas šaus į galvą pasekmė. Pirmi Z. Froido pacientai spontaniškai atsimindavo savo sapnus, o paskui laisvai asocijuodavo jų pagrindu. Z. Froidas greitai suprato, jog atpasakojami sapnai ir jų lydimos laisvosios asociacijos yra išimtinai turtingas žmogaus asmenybės dinamikos informacijos šaltinis. Atrasdamas tai, jis pradeda analizuoti savo sapnus. Z. Froidas sukūrė puikią teoriją, pagal kurią sapnas yra pačių primityviausių veiksmų ir žmogaus proto turinio išraiška. Primityvų sapną sukuriantį procesą, Z. Froidas pavadino pirminiu procesu. Pirminis procesas stengiasi išpildyti norą arba panaikinti įtampą naudojant trokštamo objekto vaizdą. Žinodamas pacientų sapnų laisvąsias asociacijas, Z. Froidas galėjo prasiskverbti į pačias nepasiekiamiausias žmogaus proto sritis ir atskleisti asmenybės pagrindą. emocinį perauklėjimą.
Mokslininkas akcentuoja, kad visos šios psichoanalitinės terapijos dalys yra skirtos tam, kad terapeutas galėtų padėti pacientui. Siekiama padėti žmogui suprasti savus jausmus, išgyvenimus, suvokti, įsisąmoninti savus pasąmoninius konfliktus.
Taigi, Z. Froidas asmenybės teorijoje ypatinga reikšmė suteikiama pasąmonei, joje slypintiems instinktams, prisiminimams bei kitiems pasąmonės komponentams.

3. ISTORINIS Z. FROIDO GYVENIMO IR VEIKLOS KONTEKSTAS

Nuomonių kova teorijos srityje bei nauji faktai, kurie buvo gauti intensyvių empirinių ir taikomųjų tyrimų r.aidos etape per pirmuosius 50 psichologijos kaip savarankiško mokslo gyvenimo metų, vis akivaizdžiau rodė psichologijos teorijos nepagrįstumą, ir, pirmiausiai, jos prielaidų nepakankamumą – subjektyviai idealistinės pažiūros apie psichiką. XX amžiaus pradžioje psichologija įžengė į atviros krizės etapą, kuris truko iki 30-tųjų metų. Kaip ir gamtos mokslų išgyvenama krizė, ji buvo mokslo augimo rodiklis. Mokslo raida priveda prie būtinybės keisti senas pažiūras naujomis žiniomis. Tai buvo psichologijos metodologinių pagrindų krizė. Skatinama reikalavimų, kuriuos pateikdavo praktika, psichologija, kaip mokslas, savo praktiniu siekimu vystytis pirmyn, išaugo iš galimybių, kurias suteikdavo tie metodologiniai pagrindai, padėję kurtis XVIII amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžios psichologijai.
Krizė psichologijoje sutapo su ekonominių bei socialinių-politinių prieštaravimų paaštrėjimu buržuazinėje visuomenėje, kuri tuo metu artėjo prie imperializmo. Pramonės augimą lydėjo kokybiniai pasikeitimai ekonomikoje, politikoje bei ideologijoje; kapitalo koncentracijos proceso raida bei monopolijų ir finansinės oligarchijos viešpatavimas; agresyvi išorės politika, kuri buvo nukreipta į kolonijų ir pardavimo rinkų persiskirstymą imperialistinių karų pagalba, tarp kurių pirmasis pasaulinis karas 1914 – 1918 buvo pirmas iš didžiausių XX amžiaus socialinių sukrėtimų.
XIX amžiaus pabaigoje XX amžiaus pradžioje buvo padaryti fundamentalūs atradimai fizikoje, chemijoje ir kituose moksluose. Materijos elektroninės struktūros atradimas, pažiūrų pasikeitimas apie laiką ir erdvę iššaukė neįprastą mąstymo efektą ir privedė kai kuriuos mokslininkus-fizikus prie išvados apie “materijos išnykimą“. Tokios išvados buvo netaisyklingai interpretuotos kaip įrodymai, jog tuometiniai moksliniai tyrimai paneigia atradimus, kurie buvo padaryti ankstesniuose perioduose. Iš tikrųjų materijos aprašymas, kurį pateikia naujoji fizika nepaneigia senosios fizikos, o pakeičia ankstesniąsias apribojančias sąvokas apie materiją ir liudija apie gilesnį jos pažinimą. Būtent tokių būdu pasireiškė mokslinių žinių nuolatinės raidos faktas, kuris pakeitė anksčiau gyvavusią nuomonę apie mokslą, kaip apie sustingusių žinių sistemą. Gilus idėjų pasikeitimas, naujų sąvokų apie materiją fizikoje, chemijoje atsiradimas, mokymas apie simetriją, astronomijos idėjų pasikeitimas kartu su fizikos bei chemijos mokslų augimu atvedė prie supratimo apie žmogaus padėtį moksliškai sukurto pasaulio vaizdo pasikeitimo. Galima kalbėti apie giliausius pasikeitimus moksluose apie žmogų ir apie jų susietumą su gamtos mokslais.
Štai tokioje situacijoje mokslo ir filosofijos srityse psichologija XX amžiaus pradžioje įžengė į atviros krizės laikotarpį. Pagrindinį atviros krizės ypatumą sudarė naujų psichologinių krypčių atsiradimas, kurie padarė ir iki šiol daro didžiulę įtaką šiuolaikinei psichologijai. Tarp jų buvo ir psichoanalizė, kurios pradininkas yra Z. Froidas. Psichoanalizė pasisakė prieš pagrindines sąvokas tradicinėje psichologijoje, kurios pagrindai buvo sukurti dar XVII amžiuje R. Dekarto ir Dž. Loko.
Froido psichoanalizė formavosi XIX amžiaus pabaigos XX amžiaus pradžios Austrijos politinės ir socialinės raidos sąlygose ir jų įtakoje. Tokie socialinės psichologinės tų laikų Austrijos atmosferos ypatumai kaip patriarchalinių principų žlugimas susiduriant su buržuaziniu gyvenimo būdu, liberalų ir konservatorių politinių jėgų kova ir liberalizmo pralaimėjimas, nacionalizmo klestėjimas ir jo įtakoje atsiradusios antisemitines nuotaikos, kurių pojūtį Z. Froidas ne vieną kartą aprašo savo darbuose. Ekonominės krizės sąlygojo pesimizmą, tikėjimo į sąmoningą būtį praradimą bei pažiūras apie gyvenimo iracionalumą, įvairias iracionalistinės sąmonės formas ir ryšius. XIX amžiaus pabaigoje atsirado didžiulis susidomėjimas nesąmoningumu, ne tik specialiojoje ir mokslinėje literatūroje, bet ir grožinėje ir filosofinėje. Z.Froido pažiūros, jo žmogaus supratimas, pagal kurį dėl seksualinių instinktų s.paudimo ir psichinių procesų nesąmoningumo buvo pripažįstama, kad „Aš“ „nėra savo namų šeimininkas“, objektyviai atspindi buržuazinės asmenybės krizę, tipinę individo savijautą buržuazinėje visuomenėje, taipogi toje jos dalyje, su kuria turėjo reikalų Froidas, kaip praktikuojantis gydytojas.
Psichoanalizė atsirado XIX amžiaus pabaigoje iš medicininės praktikos gydant ligonius su funkciniais psichikos pažeidimais. Užsiimdamas neurozėmis, daugiausiai isteriją, Froidas išstudijavo žymių prancūzų neurologų J.Charcot ir I. Berngeim patirtį. I. Berngeim naudojimas hipnozinę įtaigą kaip terapinį metodą bei posthipnotinės įtaigos faktas padarė didžiulę įtaką Froidui, ir sąlygojo tokį neurozių etiologijos supratimą, kuris sudarė busimos koncepcijos branduolį.
Žymus šveicarų psichiatras E. Bleuler buvo parašęs: “ateis laikas, kai bus kalbama apie psichologiją iki Z. Froido ir psichologiją po Z. Froido. Iš tikrųjų, sunku pervertinti šito mokymo įtaką tolimesnei psichologijos ir klinikinės psichiatrijos raidai ir apskritai žmogaus minties evoliucijai. Ne veltui Z. Froidą stato į vieną eilę su Aristoteliu, Darvinu, Einšteinu, vadina vienu iš mūsų epochos mokslinių novatorių, o jo mokymą – perversmu, pakeitusiu ne tik mokslą, bet ir visuomenės kultūrą apskritai.
Nuo pat įsitvirtinimo, psichoanalizė turėjo karštų pasekėjų ne tik tarp psichologų ir psichiatrų (E. Bleuler, A. Adler, T. Young, O. Rank, E. Jones), daug įžymių to laiko žmonių Thomas Mann, Schtefan Zweig, Theodore Dreiser, Gustav Mahler, Robert Wells aukštai vertino ir gerbė Z. Froidą, kaip mokslininką ir mąstytoją, apie ką liudija jo susirašinėjimas.
Z. Froido rąsus ir revoliucinis požiūris į žmogaus psichikos problemą užtarnavo jam daug jo mokymo priešininkų, daugiausiai tarp klinikinės psichologijos atstovų.
Vis dėlto Z. ido idėjos nuosekliai pramušdavo sau kelią tarp daugumos sunkumų ir prieštaravimų. Antra psichoanalitikų karta (K. Horney, E. Fromm, J. Moreno, H. Marcuse) sąlygojo tolesnę froidizmo raidą, froidizmas pats savyje nešė stimulą meniniuose ir intelektualiniuose tyrinėjimuose, pačiuose plačiausiuose žmogaus žinių srityse.
Dabartiniu momentu, būdamas labai prieštaringu mokymu ir turėdamas daugybę šakų, kurios dažnai paneigia viena kitą, psichoanalizė yra viena iš pagrindinių psichologinių ir filosofinių dabarties koncepcijų. Abejotinai koks nors psichologas ar psichiatras leis sau nuginčyti pagrindinių Froido prielaidų apie nesąmoningumo vaidmenį asmenybės struktūroje svarbą. Šio mokymo dėka kaip psichologijos dalyką pradeda vaidinti psichika, visose savo galimose formose ir pasireiškimuose, kaip sąmoningai, taip ir nesąmoningai, kaip sapnuose, taip ir būdraujant, kaip normoje, taip ir patologijoje. Taipogi sunku pervertinti psichoanalizės įtaką kultūrai, visuomenei apskritai. Froidas davė stimulą naujų formų ir turinio paieškai literatūroje, dramaturgijoje, poezijoje, dailėje. Galima prisiminti tik nedaugelius kultūros veikėjus, kurių kūryboje pastebima Z. Froido įtaka T. Mann, S. Zweig, H. Hesse, R. Rolland, A. Gide, J. Cocteau, S. Beckett, I. Ionesco, S. Dali, J. Miro.

Literatūra

1. Brabant G. P. Psichoanalizė. Vilnius, 1994.
2. Freud S. Psichoanalizės įvadas: paskaitos. Vilnius, 1994.
3. Hartas M.H. 100įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje. Kaunas: Naujoji era, 1998.
4. Myers D. G. Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.
5. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. Asmenybės sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla, 2004.
6. Psichologijos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
7. Zweig S. Apie Zigmundą Froidą portretas. Vilnius: Vyturys, 1999.
8. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius:Valstybinės leidybos centras, 1996.
9. Андреева Г.М., Богомолова Н.Н., Петровская Л.А. Зарубежная социальная психология ХХ столетия: Теоретические подходы: Учебное пособие для вyзов – М.: Аспект Пресс, 2002.
10. Джонс Э. Жизнь и творения Зигмунда Фрейда. Москва: Гуманитарий, 1997.
11. История психологи.и ХХ век. /Под ред. П.Я. Гальперина, А.Н. Ждан. 4-е изд. – М. Академический проспект; Екатеринбург. Деловая книга, 2002.
12. Петровский А.В. Ярошевский М.Г. История и теория психологии в 2-х томах. Т-1 1996;
13. Фрейд З. Статьи о кокаине. Санкт-Петербург: Б.С.К., 1998.
14. Фромм Э. Миссия Зигмунда Фрейда. Москва: Весь Мир, 1996.
15. Шульц Д., Шульц С. Э. История современной психологии. Москва, 1996

Leave a Comment