Ypatingo vaiko raidos psichologija Ikimokyklinio amžiaus vaiko psichologinė charakteristika

Ypatingo vaiko raidos psichologija

Ikimokyklinio amžiaus vaiko psichologinė charakteristika\

Savarankiškas darbas

Kaunas 2015/2016

TURINYS

ĮVADAS 2

DEMOGRAFINĖ INFORMACIJA 3

ETIKOS REIKALAVIMAI 4

TEORINĖ DALIS 6

REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ 10

APIBENDRINIMAS 14

KONSTRUKTYVŪS PASIŪLYMAI 16

LITERATŪRA 17

ĮVADAS

Žodis „vertinimas“ turi daug reikšmių. Vertinimas dažniausiai apibrėžiamas kaip įrodymų surinkimo procesas ir sprendimo dėl jų priėmimas (L. Brady ir K. Kenedy, 2005). Taigi užduoties, pavyzdžiui, piešimo, atlikimas pateikiant įrodymą – piešinį, dėl kurio galima priimti sprendimą, ar tai kūrybiškas piešinys, ar ne, apibūdina tai, ką daugelis vadina vertinimu. Spręsti iš vieno piešinio ar vieno pokalbio apie vaiką irr rašyti psichologinę charakteristiką yra tik, tai tik sprendimo priėmimas ir nedidelė šio proceso dalis, siekiant rezultato gavimo. Ikimokyklinėse įstaigose, kur dirbama su vaikais, didelis dėmesys atliekant vertinimą skiriamas įrodymams rinkti arba, kaip dažniausiai vadinama, dokumentavimu. ir ne veltui, nes gerą sprendimą galima priimti tik tuomet, kai surenkami kokybiški įrodymai.

Vaikai auga ir keičiasi labai greitai, todėl vaikus vertinti rekomenduojama du kartus per metus (jei pastebima kokių nors vystymosi sutrikimų, ar tiesiog nukrypimų nuo rekomenduojamos normos). Todėl yra labai svarbu žinoti kaad vaikai greitai vystosi, keičiasi ir auga, esami vaiko sunkumai ar problemos, gali būti išryškėję tik tam tikrą augimo etapą.

Darbo tikslas – Įvertinti 2 metų amžiaus vaiko psichikos raidos pasiekimus ir numatyti adekvačias suagusiojo elgesio su vaiku strategijas.

Darbo objektas – 2 metų amžiaus vaiko psichikos raidos pasiekimų an

nalizė.

Darbo uždaviniai:

Apibūdinti 2 metų vaiko psichikos charakteristiką.

Užmegsti kontaktą su tėvais gauti sutikimą dirbti su jų vaiku.

Aprašyti etikos reikalavimus.

Taeikti apibendrintus tirimo duomenis.

Pateikti kostruktyvius pasiūlymus tėvams.

DEMOGRAFINĖ INFORMACIJA

Aprašinėju 2 metų 6 mėnesių Tado psichologinę charakteristiką, vaikas gyvena su tėčiu ir mama, šeima yra tradicinė, katalikai, vaikas yra trečiasis šeimoje, turi vyresnį brolį Vaida 5 metai, lanko darželį, ramaus būdo ir jautrus berniukas, visada nusileidžia broliui ir vyresnę seserį Lina 9 metai, lanko 3 klasę, su Tadu bendrauja konkrečiai, draugiškai, santykiai geri. Tadas lanko ikimokyklinės įstaigos lopšelio grupę nuo 1 metų 8 mėnesių, grupėje 12 vaikų, dirba dvi auklėtojos ir auklytė. Mama Ieva 33 metai dirbanti, mylinti, rūpestinga, griežta. Tėtis Rytis 42 metai, dirbantis, griežtas, reiklus, konkretus, mylintis ir rūpestingas, gražiai bendrauja su vaikais. Tėvai namuose stengiasi laikytis griežtų taisyklių, auklėti sistemingai, tačiau Tadas suvokdamas kad yrra jauniausias manipuliuoja visa šeima, bando įvesti savo taisykles.

ETIKOS REIKALAVIMAI

Atliekant Tado psichologinę charakteristiką, užtikrinu kad bus gerbiamos vaiko ir tėvų teisės, ir nebus jiems padaryta žala.

Taisyklės:

Užtikrinus tėvus kad tyrimas nepadarys jokios žalos tiriamajam.

Surinkti duomenys apie šeimą ir vaiką išliks konfidencialios.

Rašto darbe bus pateikiama tik glausta informacija.

Tėvams sutikus, bet išreiškus nenorą bendrauti vaikui tyrimas bus nutrauktas.

Tyrimui duomenys bus renkami, stebėjimo, bendravimo ir žaidimo pagalba.

Su gauta informacija supažindinsiu tėvus (tėvų pageidavimu).

TEORINĖ DALIS

Fizinė ir psichomotorinė – sensorinių sistemų (klausos, regos), savo kūno kontrolės (mokymasis šl

liaužioti, vaikščioti) pokyčiai, kūno proporcijos ir smegenų vystymasis.

Pažintinė raida – visi procesai susiję su mąstymu ir pažinimu, tokie kaip suvokimas, dėmesys, atmintis, vaizduotė, intelektas, problemų sprendimas ir kt.

Socioemocinė raida – emocinės sferos pokyčiai, savęs vertinimas, meilė, temperamentas, asmenybė, moralė, ryšys su kitais žmonėmis.

Pastaruoju metu daug psichologų sutinka, jog ir prigimtis, ir ugdymas yra svarbus norint suprasti asmens raidą ir kad jų sąveika labai svarbi formuojantis kiekvienam individui. Beveik visi mokslininkai pritaria jog intelektą lemia paveldėtų savybių ir socialinės bei fizinės aplinkos veiksnių tarpusavio sąveika.

Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis. Poreikiai skirstomi į biologinius ir socialinius. Biologiniai poreikiai (maisto, vandens) susiję su biologine organizmo sandara/ jų patenkinimas būtinas gyvybei palaikyti. Socialiniai poreikiai (bendravimo, įsitvirtinimo/ saviraiškos) verčia žmogų augti kaip asmenybę. Nepatenkinęs socialinių poreikių, žmogus nežūsta, bet smarkiai nukenčia jo socialinis komponentas. Poreikiai yra orientuoti į tikslą. Poreikiui patenkinti reikalingi betarpiški įgūdžiai.

A. Maslow (A. Malow poreikių piramidė) skiria 5 poreikių grupes: fiziologiniai poreikiai (t.y. pagrindiniai išlikimo poreikiai tokie kaip maistas, vanduo, miegas). Kol asmuo nepatenkina šių poreikių, aukštesni poreikiai jam nėra svarbūs. Saugumo poreikiai – poreikis jaustis saugiai. Kai asmuo jaučiasi nesaugus gali atsirasti nerimo jausmas. Socialiniai poreikiai – siejimosi su kitais poreikis, meilė, noras duoti ir gauti. Savigarbos/pagarbos poreikiai – žmonėms svarbu jausti pasitikėjimą savimi ir savo vertę. Savęs aktualizavimo poreikis – noras pilnai save re

ealizuoti.

Frustrãcija [lot. frustratio — nusivylimas], nemaloni, įtempta emocinė būsena, atsirandanti dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą, įveikti sunkumus.

Pagal S. Freudą, frustracija vaiko gyvenime gali pasireikšti kai nepatenkinami vaiko poreikiai.

Pasak S. Freud, tokiu elgesiu (vaikui frustraciją gali sukelti ir tėvų draudimas kramtyti tam tikrus daiktus ( nes jie nešvarūs), atėmus buteliuką su čiulptuku ar motinos krūtį pakeitus gėrimu iš puoduko), tėvai vaikui perduoda tam tikrai visuomenei būdingus reikalavimus. Taip vaikas po tuputį įsisąmonina, kad gyvenime yra ir frustracijų, ir malonumų, ir išmoksta nemalonias situacijas spręsti tam tikrais būdais.

Prieraišumo teorijos kūrėjas yra Johnas Bowly (1907-1990). J. Bowlby teigia, kad kiekvieno vaiko psichikoje egzistuoja tam tikra sistema, kuri laiko jį arti motinos. Šią sistemą jis pavadino prieraišumo sistema. Anot Bowlby, kiekvienas naujagimis turi įgimtą prieraišumo sistemą, kuri susiformavo evoliucijos metu ir garantuoja individo išlikimą. Ši sistema pasireiškia tam tikra elgsena, kuri padeda mažyliui laikytis arti motinos. Iš pradžių jis turi nedaug priemonių: tai – verksmas, šypsena; vėliau – sekiojimas motiną žvilgsniu; dar toliau – ropojimas, vaikščiojimas paskui motiną. Taip jis gali būti nuolatinėje motinos globoje. Prieraišumu pagrįsti motinos ir kūdikio santykiai yra emociškai smarkiai susieti. Kai motina tampa vaikui emociškai ir fiziškai neprieinama ilgesnį laiką, tai gali tapti sunkaus psichologinio sutrikimo priežastimi.

Prieraišumo tipai (M. Ainsworth), Prieraišumo požiūriu va

aikus suskirstė į tris grupes:

*Saugaus prieraišumo vaikai – savo elgesiu rodo, kad mamos draugija yra labai vertinga.

* Nesaugaus vengiančio tipo vaikai – nepažįstamoje situacijoje dažniausiai nerodo džiaugsmo, motinai sugrįžus, ir nesiekia kontakto su ja. Nesaugaus ambivalentiško prieraišumo vaikai – rodo labai prieštaringus jausmus motinai, kai ji sugrįžta. Vėliau šiuos tipus papildė dezorganizuoto elgesio tipas. Išreikštas tokio tipo elgesys siejamas su psichopatologijos rizika.

Prieraišumo tipai – saugus prieraišumas, nesaugus dvilypis prieraišumas, nesaugus vengiantis prieraišumas, dezorganizuotas prieraišumas

Prieraišumo stabilumui gali daryti įtaką individo aplinkos veiksniai: tėvų skyrybos, tėvų mirtis, gyvenimo vietos keitimas, ligos ir panašiai.

E. Eriksono nuomone, pirmaisiais gyvenimo metais vaikas susiduria su saugumo – nesaugumo problema, ir naujas šios raidos fazės darinys yra pasitikėjimas ar nepasitikėjimas. Vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu ir kitais žmonėmis priklauso nuo rūpinimosi vaiku kokybės. Vaikas, kurio poreikiai dažniausiai yra tenkinami ,su kuriuo šnekama, žaidžiama ir kt., įgyja saugumo jausmą — suvokia, kad šiame pasaulyje su šiais žmonėmis, gali būti pakankamai saugus. E. Eriksonas teigė, kad, kūdikis pasitiki jautria ir pareiginga motina, ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimo jausmas tampa kertiniu tolesnės asmenybės plėtotės akmeniu. Vaikas, kurio poreikiai nepatenkinami, juo nepakankamai rūpinamasi, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, nepasitiki jais, pasidaro įtarus.

Vos tik gimus kūdikio žvilgsnis krypsta į žmogaus veidą, nei į daiktus. Nuo 8 iki 12 mėn. vaikai puikiai moka tiesti rankas, griebti daiktus, jiems nebereikia įtempti dėmesio judesių koordinacijai. Regėjimu aktyviai tyrinėja aplinką. Mieliau stebi spalvotus objektus, bet dar nelabai geba skirti.

Ankstyvojoje vaikystėje vaikas nesugeba vienu metu sutelkti dėmesio į kelis objektų matmenis. Ketverių metų vaikas sugeba vienu metu susitelkti tik ties vienu matmeniu.

Ankstyvojoje vaikystėje vaikas išsaugo vidines reprezentacijas to, ką matė, kitaip jis negalėtų nieko pakartoti. Vaikui reikia tiesioginio imitavimo, leidžiančio išgyventi įspūdingą įvykį. Vaizdai gali būti atkuriantys, primena žinomas anksčiau matytas scenas, objektus. 3 metų vaikas gali pažinti iš atminties ir numatyti artimiausius įvykius, gali palyginti daiktus. 2 -5 m. vaiko stiprūs pergyvenimai išlieka visą gyvenimą. Įsimenami tie įspūdžiai, kuriuos vaikai gali pakartoti savo vidine kalba. Apie 5 m. vaikas žino savaitės dienas, tinkamai vartoja sąvokas „šiandien“, „vakar“.

Pagal Peaget, sensomotorinėje raidoje, kuri trunka nuo gimimo iki dvejų metų, vaikas ribotai geba naudotis vaizduote.

Vaizduotė pradeda reikštis dar iki mokykliniame amžiuje – maždaug 2,5–3 metų vaikams.

Nuo 18 iki 24 mėn. amžiaus vaikas pradeda manipuliuoti vaizdiniais. Vaikas jau gali įsivaizduoti daiktus, kurių tuo metu nėra jo akiratyje. Mintyse jis gali spręsti paprastas problemas ir numatyti savo veiksmų padarinius. Vaikas derina mintis, o ne veiksmus. Mintyse susikuria paprastą veiksmų planą ir realizuoja jį, siekdamas tikslo.

Vaiko kalbos raidai svarbūs tiek aplinkos, tiek biologiniai veiksniai. Vaikas sulaukęs 9-12 mėnesių taria garsus, laukia, kol jam bus atsakyta, mėgina kartoti tai, ką išgirdo. Antrųjų gyvenimo metų pabaigoje jau išryškėja tam tikra kalbos struktūra, vaikas žino daugybe žodžių ir geba jais išreikšti įvairiausias mintis.

Pagal Skinerį, vograudamas vaikas spontaniškai atsitiktinai arba mėgdžiodamas taria įvairius garsus. Vaikas už tariamus garsus ir jų kombinacijas pastiprinamas tada, kai jis progresyviai artėja prie suaugusiųjų kalbos. Jo nuomone, kada vaikas pradės kalbėti ir kaip gerai kalbės, priklauso nuo to, kaip jis buvo pastiprinamas ir skatinamas kalbėti.

Chomsky aiškino, kas visos žmogiškosios būtybės turi įgimtą sugebėjimą išmokti kalbą. T.y kalbos išmokimo mechanizmą. Jo nuomone įgimtas sugebėjimas išmokti kalbą verčia vaiką atidžiai klausytis kalbos garsų pirmosiomis savo gyvenimo savaitėmis ir imituoti kalbos garsus.

Bruveris teigė, kad vaikas gali taisyklingai kalbėti dar prieš išmokdamas parinkti žodžius ir sakinius atitinkančius situacijos prasmę. Vaikas labai pamažu pradeda tariamus žodžius sieti su tuo, ką jis galvoja apie tuos daiktus, remdamasis sintaksine logika, kurią jau yra įsisąmoninęs.

Vaikas gimsta norėdamas – valgyti, miegoti, tuštintis, sausumo po užpakaliu, šilumos, įdomumo ir t.t. Augant vaikui tėvai vis aiškiau išgyvena norą, kad vaikas būtų ne tik sveikas, turintis apetitą, bet ir geras. Sąvoka „geras“ apima tris gana konkrečius dalykus:

Mokėjimą palaukti – kol mama ar tėtis pakeis sauskelnes, paruoš maistą, aprengs, nupirks žaislą, pakalbės telefonu ir t.t.

Mokėjimą susilaikyti nuo nepageidaujamo elgesio – nesišlapinti į kelnes, netraukti daiktų iš spintelių, nelipti į balas, nerėkauti, nesimušti, nekišti pirštų kur nereikia ir t.t.

Mokėjimą įvairius dalykus padaryti pačiam – valgyti su šaukštu, pasiprašyti ant puoduko, apsirengti, užsirišti batus, pasisveikinti, padėkoti, susitvarkyti žaislus ir t.t.

Visų šių trijų dalykų bendras vardiklis savireguliacija, savikontrolė – tai žmogaus mokėjimas stebėti savo mintis, jausmus ir elgesį bei juos koreguoti pagal savo tikslus ir situacijos keliamus reikalavimus.

REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ

Valgo ir geriant reikia pagalbinių priemonių (seilinuko) bet savarankiškai. Kada nori tuštintis ir šlapintis dažniausiai pasako arba parodo mimika, ženklais. Padedamas plaunasi, šluostosi rankas, suaugusiojo rengiamas vaikas padeda ir stengiasi rengtis pats, išpučia nosį. Paprašytas ir dažnai tik dar kartą paragintas, padeda žaislą į nurodytą vietą.

Savarankiškai atsistoja, stovi, eina į priekį, šoną ir atgal, pasilenkia, atsitupia, bėga tiesiomis kojomis, eina stumdamas ar tempdamas daiktą, atsisėdęs ant riedančio žaislo stumiasi kojomis, padedamas lipa laiptais aukštyn pristatomuoju žingsniu, pralenda per kliūtis keturpėsčias, spiria kamuolį išlaikydamas pusiausvyrą. Pasuka riešą, pasuka delnu aukštyn, apverčia plaštaką delnu žemyn, paima daiktą iš viršaus apimdamas jį pirštais, mosteli plaštaka, išmeta daiktus iš rankos atleisdamas pirštus, ploja rankomis. Ridena, meta, gaudo kamuolį, bando laikyti pieštuką ir piešti nevalingais judesiais, ilgai šia veikla neužsiima.

Emocijas – džiaugsmą, pyktį, liūdesį ir baimę reiškia skirtingu intensyvumu, nuo silpno nepatenkinto niurzgėjimo iki garsaus rėkimo, labai emocionalaus. Emocijos nepastovios, būdinga greita nuotaikų kaita, tačiau atpažįsta kito vaiko ar suaugusiojo liūdesio, džiaugsmo, pykčio emocijų išraiškas. Kitų vaikų emocijų kaitą reaguoja įdomiai, jei vaikas juokiasi, juokiasi kartu, bet jei kitas vaikas verkia ar pyksta, stengiasi jį nuskriausti, suduoti ranka ar pastumti.

Gerai jaučiasi įprastoje aplinkoje, nusiramina kalbinamas, o išsigandęs, užsigavęs nusiramina suaugusiojo kalbinamas, guodžiamas, glaudžiamas, jei jam liūdna stengiasi ką nors užgauti, pastumti ar suduoti, bet dairosi ar niekas iš suaugusiųjų nestebi jo, jei stebi tada pats ieško nusiraminimo, apsikabina minkštą žaislą. Pradeda valdyti savo emocijų raišką ir veiksmus, reaguodamas į juo besirūpinančio suaugusiojo veido išraišką, balso intonaciją, žodžius, bet jei pastebi kad niekas su juo nekontaktuoja bent jau akimis tada kenčia brolis arba grupės draugai.

Kalba pirmuoju asmeniu „aš noriu“, „mano“. Savo „aš“ sieja su savo veikla ir daiktų turėjimu, pasako, ką daro, ką turi, aiškiai supranta ir pasako, kas jis yra – berniukas ar mergaitė, atskiria berniukus nuo mergaičių, žino kur yra kūno dalys, kojos, rankos, pirštai, galva, ausis, nosis, burna, akys. Didžiuojasi tuo, ką turi ir ką gali daryti, nėra svarbu kad visi tai matytų ir tuo džiaugtųsi, gali pasidžiaugti pats su savimi.

Auklėtoja paminėjo kad lengvai atsiskiria nuo tėvų, drąsiai veikia, rizikuoja, išbando ką nors nauja, kai šalia yra juo besirūpinantis suaugusysis. Mėgdžioja, tačiau žaidime savaip pertvarko suaugusiųjų veiksmus, žodžius, intonacijas, provokuoja draugus, stumdo, bando žaisti draugiškai, bet galiausiai sugriauna kartu žaidžiamus žaidimus. Nori veikti savarankiškai kai kas nors nesiseka susierzina, pradeda rėkti, tada tikisi suaugusiojo palaikymo, pagalbos, pagyrimo, ne visada priima suaugusiojo pagalbą, kartais užsispiria. Drąsiai kalbina nepažįstamus žmones, nenustygsta vietoje, visur nori dalyvauti, net nebūtina kad suaugusysis būtų šalia jo arba matomas netoliese, labai drąsiai elgiasi.

Ieško bendraamžių draugijos ir ją mėgsta, žaidžia greta, trumpai pažaidžia su kitu vaiku, trumpam įsitraukia į kito vaiko žaidimą, bendrauja mimika, judesiais, veiksmais, dažnai kalbasi su kitu vaiku, pakaitomis atlieka veiksmus su tuo pačiu žaislu. Audringai reiškia teises į savo daiktus, žaislus, nori kito vaiko jam patinkančio žaislo, gali simpatizuoti kuriam nors vaikui. Bendraudamas su broliu mėgsta jį skriausti, nuskriaudęs iškarto jaučia kaltę, bet tik mamos ar tėčio paragintas atsiprašo.

Klausosi skaitomų ir pasakojamų kūrinėlių, naujų žodžių, atkartoja girdimus žodžiu ne visada išklauso, supranta ir reaguoja į kelis vienas paskui kitą sekančius prašymus, siūlymus, patarimus, dažnai reikia pakartoti. Pradeda mėgdžioti suaugusiųjų kalbėseną, sako „ačiū“, „prašau“, 3–4 žodžių sakiniais kalba ir klausinėja apie save, savo norus, poreikius, išgyvenimus. Kalba ir klausinėja apie tai, ką matė ir girdėjo, apie aplinkos objektus, jų savybes, įvykius, net jei jų dabar ir nemato. Vienu ar keliais žodžiais atsako į elementarius klausimus. Žodžių dar nederina pagal giminę, skaičių, linksnį. Kartu su auklėtoja deklamuoja eilėraštukus, užbaigia žinomas pasakas, žaidimus, dainas. Varto knygeles, žiūrinėja paveikslėlius, piršteliu juos rodo, atpažįsta savo mėgstamas knygeles, nori, kad jas jam paskaitytų, knygelę laiko taisyklingai, reaguoja į skaitomą tekstą, nori kad knygelę vartytų pats, neleidžia to daryti sesei ar broliui, ilgai dėmesio nesukaupia.

Atpažįsta ir pavadina artimiausioje aplinkoje esančių vaisių, daržovių, paklausus mamos žino kuriuos mėgsta, įvardija gyvūnų, daiktų, pavadinimus domisi jais ir parodo kokius turi namuose, globoja ir rūpinasi jais. Skiria atskirus gamtos reiškinius, įvardijo kad laukia šalta, sniegas, pasakė mamai kad reikia apsirengti, puikiai orientuojasi savo grupės, darželio, namų aplinkoje. Pasako savo ir savo šeimos narių vardus, grupės draugų ir auklėtojų vardus.
Geba skaičiuoti iki 10 ir supranta, ką reiškia vienas, dar vienas, du, daug ir parodo pirštukais, kiek turi metukų. Grupėje žaisdamas stalo dėliones stengiasi rasti reikiamos formos, dydžio ar spalvos daiktą, bet nesiseka pritaikyti į jam skirtą vietą, tada supyksta jei nesulaukia padrąsinimo, pagalbos ar palaikymo, palieka veikla ir eina ieškoti kitos veiklos. Nuotraukoje ir piešinyje atpažįsta anksčiau matytą daiktą, bet susidomėti ir susikaupti gali tik kelias minutes. Supranta vis daugiau žodžių, kuriais nusakoma daikto forma, dydis, skiria kai kurias spalva, erdvėje juda gerai paprašytas paimti didelį, nueiti iki paprašytos vietos, pažiūrėti į viršų, susidomi ir tai jam įdomu, mėgsta individualią veiklą, o grupelėmis veikti yra sunku, neįdomu, blaškosi ir nesusikoncentruoja.

Įdėmiai klausosi muzikos ir aplinkos garsų, spontaniškai žaidžia balso intonacijomis, rankų ir kojų judesiais, mėgdžioja žaidinimų judesius, auklėtojų balso intonacijas, muzikos garsus, melodijas ar daineles. Skambant muzikai ritmiškai ploja, trepsi, tūpčioja, barškina, stuksena kaladėlėmis. Žaidžiant sūpavimo, kykavimo, jodinimo, kutenimo, pirštukų žaidimus bei žaidinimus mėgdžioja įvairias mamos ir brolio padainuotas intonacijas, parodytus veiksmus, įvairius jausmus, norus rodo judesiais ir veiksmais, pamojuoja, apkabina, atkartoja parodytus judesius.
Spontaniškai keverzoja rankų judesių piešinius, juos apžiūrinėja, džiaugiasi, krykštauja, mojuoja rankomis, dailės priemonės, tirštų dažų, minkštos tešlos, paliekamu pėdsaku ir patiriamais jutimais, siekia pakartoti ir pratęsti įdomią patirtį, kantriai laukia kol auklėtoja suneš ir paruoš priemones darbui. Tyrinėdamas dailės medžiagas ir priemones intuityviai atranda skirtingus veikimo jomis būdus, brauko pirštais, varvina dažus, maigo tešlą, auklėtoja paminėjo, kad su tešla labiausiai patinka dirbti.

Pats pasirenka daiktus, su jais žaidžia, daug kartų atkakliai bando atlikti naują veiksmą, kartoja tai, kas pavyko, judesį, veiksmą ar garsą gali pakartoti tuoj pat, po kelių valandų, dienų, todėl savarankiškai modeliuoja kelis judesius ar veiksmus į vieną seką (pastebėjo mama ir auklėtoja). Trumpam atitraukus dėmesį vėl sugrįžta prie ankstesnės veiklos, jei veikla sudomino pats noriai mokosi iš pedagogės, tėvų. Veiksmais ir atskirais žodžiais reiškia norus, veda suaugusįjį prie dominančių daiktų, protestuoja, reiškia nepasitenkinimą, negalėdamas įveikti kliūties, grupėje lengviau paklūsta taisyklėms, namuose daugiau reikalauja kad būtų taip kaip jis nori. Stengiasi išbandyti žaislus ar daiktus, stebi, kas vyksta aplinkui, rodo kitiems, ką pavyko padaryti. Mėgsta žaisti slėpynių, patikusį veiksmą prašo pakartoti daug kartų, paklūsta taisyklėms kad vaikai žaidžia iš eilės po viena ir kantriai laukia. Nepažįstamus daiktus ir medžiagas išbando visapusiškai, nebijo eksperimentuoti, bando aiškintis, kas tai yra, kaip ir kodėl tai veikia, vyksta, ką galima įdomaus nuveikti, ir savo pasiekimai džiaugiasi.

Susidūręs su sudėtinga veikla, kliūtimi, išbando jau žinomus veikimo būdus, stebi, kaip panašioje situacijoje elgiasi kiti ir išbando jų naudojamus būdus. Drąsiai imasi sudėtingos veiklos, atkakliai, keisdamas veikimo būdus bando ją atlikti pats, stebi savo veiksmų pasekmes, bando sušvelninti auklėtojų sudrausminimą nukreipdamas dėmesį į šalį (o kas čia?). Nepavykus įveikti kliūties, meta veiklą arba garsiai šaukia ir laukia pagalbos, mimika, gestais ir žodžiais parodo, kad susidūrė su kliūtimi, tikėdamasis suaugusiojo, vyresniojo brolio ar sesės pagalbos. Atranda vis naujus dalykus artimiausioje įprastoje aplinkoje, džiaugiasi jais, įsivaizduoja gyvūnus, augalus, daiktus, apie kuriuos jam pasakojama, skaitoma, taip pat žaisdamas atlieka įsivaizduojamus simbolinius veiksmus, roles.

Nori naujų įspūdžių, todėl aktyviai domisi aplinkos daiktais, juda, norėdamas paimti, pasiekti, išbandyti žaislus ar daiktus, stebi ir mėgdžioja, klausinėja apie juos, užmezga kontaktą su grupės draugais. Patraukia, pastumia, paridena, įdeda daiktus ir stebi, kas vyksta, emocingai džiaugiasi veikla, bando pakartoti pavykusį veiksmą.

APIBENDRINIMAS

Su Tadu susitikau du kartus, kartą lankiausi namuose, pradžioje pabendravau su tėvais ir pastebėjau kaip bendrauja su broliu ir sese, tada bandžiau užmegzti kontaktą su berniuku, pasisveikinau ir vaikas iškarto pradėjo man pasakoti ką jis veikia, rodė žaislus, labai drąsus. Darželyje buvau vieną kartą, stebėjau iš šalies, pabendravau su auklėtoja, pasižymėjau kas man svarbu, tada pabendravau su vaiku grupės aplinkoje.

Kasdienio gyvenimo įgūdžiai manau pakankamai geri. Stambioji ir smulkioji motorika išlavinta pagal amžių, koordinacija gera. Noriai bendrauja su vyresniu broliu ir sese, tačiau brolį dažnai skriaudžia, erzina, provokuoja, žaidžia gražiai bet dažniausiai žaidimą sugriauna, nori žaisti pagal savo taisykles ir žaidimą stengiasi nutraukti pirma kol to nepadarė kas nors kitas. Nuskriaudusi brolį, jei nepastebi ir nesudrausmina tėvai, sesė ar kas iš suaugusiųjų, savo iniciatyva neatsiprašo, bet jei atsiprašinėja tai labai jausmingai ir su meilia. Žaisdama su sese paklusta jos taisyklėms, nemaištauja ir žadžia gražiai, nesipriešina jei sesė nusprendžia baigti žaidimą, prisijungus broliui žaisdami trise vis tiek vadovaujasi sesės žaidimo taisyklėmis. Įdėmiai klausosi sesės skaitomų knygelių, domisi jomis, pastebėjau kad sesė yra jos autoritetas, bando brolį skriausti ir įkalbinti sesę tai daryti bet Linai sudrausminus iškarto paklusta ir Tadas toliau tęsia veiklą. Grupėje yra lyderė, visa veiklą stengiasi kontroliuoti, mėgsta įeiti į kitų vaikų žaidimą ir jį sugriauti, tai daro sistemingai, užsiima sau įdomia veikla tada nepastebimai pereina per draugus sugriaudama jų užsiimtą veiklą ir toliau lyg niekur nieko grįžta prie savo veiklos ir tęsia ją. Bet noriai ir gražiai žaidžia su grupės draugai, labai emocionaliai, mėgsta tiek mergaičių, tiek berniukų draugiją. Bet jei nusprendžia kad daiktas yra jos tai iškarto jį atima ir bėga, o jei nepavyksta atimti rėkia, reikalauja, tačiau auklėtojai paaiškinus leidžiasi į kompromisus. Rūpinasi draugais padeda apsiauti batus, apsirengti rūbus, paprašius paguodžia verkiantį draugą, paduoda norimą žaislą.

Su tėvais bendrauja glaudžiai, neša mamai ir tėčiui rodo savo žaislus, knygutes nori jos dėmesio, sudrausminus paklusta ne iš karto, bando bėgti slėptis, gudrauja. Namie daugiau bendrauja su mama, bet paklusta greičiau tėčiui, noriai žaidžia su mama, glosto ją, džiaugiasi sako – mamyte. Tėvai skatina savarankiškumą, palaiko, pataria kaip išspręsti iškilusią problemą, leidžia patirti nesėkmę, namuose taikomos griežtos taisyklės, tačiau joms labai priešinasi Tadas, vis dar bando tėvus. Tėvai namuose yra aiškiai nubrėžia ribas, kas galima, o kas ne, tomis taisyklėmis vadovaujasi vyresnieji, tačiau Tadas vis bando jas pakeisti. Supykęs garsiai ir ilgai reiškia savo nepasitenkinimą, tėvai pasiūlo jam išeiti į kitą kambarį ir ten nusiraminti,

Auklėtojų santykiai su Tadu aiškiai švelnesni, grupėje nepasitenkinimą reiškia taip pat garsiai bet neilgai, greitai nusiramina susitaiko ir paklysta grupės taisyklėms, noriai dainuoja daineles su auklėtoja, žaidžia pirštų žaidimus, žaidinimus – kantriai laukia eilėje su kitais vaikasi. Meiliai bendrauja, žino vardą, noriai pasilieka grupėje, užsigavęs ateina pasiguosti, leidžiasi į kompromisus, noriai užsiima auklėtojos pasiūlyta veikla, bet ilgiau ja užsiima jei ji yra individuali. Paklūsta bendrai grupės veiklai.

Puikų kontaktą užmezgė su mani, noriai bendravo, susitikome du kartus, vieną kartą namuose ir vieną kartą darželyje, papasakojo kur yra ausytės, rankytės ir visos kitos kūno dalys, taip pat parodė kur jos yra ir pas mane. Noriai vartėme knygutes, pasakojo ką mato, paskaičiavo iki 10 ir daugiau bet ne iš eilės sakė skaičius, skyrė kur daug o kur mažai pieštukų, piešė bet pieštuką laikė netaisyklingai, piešti greitai pabodo. Noriai dainavo ir bandė kartoti žodžius, prašė pakartoti, domėjosi manimi, klausinėjo, rodė savo žaislus, kvietė žaisti.

Emocija reiškia aiškiai ir garsiai, nestabiliai, didelė kaita, nenustygsta vietoje, nuolatos veikloje, tėvai minėjo kad sunkiai užmiega, daug vartosi, kartais kalba naktimis, auklėtoja patvirtino tai kad sunkiai užmiega pietų miego. Tėvai paminėjo kad jei brolis džiaugiasi, Tadas džiaugiasi kartu su juo, aš pastebėjau kad grupėje džiaugiasi kartu su vaikais, bet mačiau kaip besidžiaugiančiai mergaitei sudavė, tai patvirtino ir auklėtoja kad kartais taip būna, ankščiau tai pasikartodavo dažniau. Emocijas reiškia čia ir dabar nežiūrėdamas į kitų nuotaikas, jei taip atrodo taip ir elgiasi, bet supranta kada pasielgia negerai, stebėjau tokią situaciją kad sugriovė brolio žaidimą ir stebėjo suaugusiųjų reakciją ar niekas nematė, tik tėčiui sudrausminus ir pareikalavus nuėjo atsiprašyti tai darė labai nuoširdžiai. Vadinasi moka elgtis teisingai tereikia palaikymo ir kantrybės, tėvams ir pedagogams, emocionalus berniukas. Mėgsta muziką ir dainas, tada veidukas nušvinta, nuotaika momentaliai pasikeičia, šoka ir ragina kitus šokti. Vertina savo privačią erdvę ir nenoriai įsileidžia tiek namuose tiek grupėje, ir ją gina gana agresyviai, jei žaidžia viena tai geriau nelysti.

Elgesio problemos tai manyčiau tik agresija kitų vaikų atžvilgiu, kada jaučiamas malonumas griauti vaikų veiklas, žaidimus, tiek grupėje, tiek namuose. Stiprus emocijų reiškimas ir kalbėjimas, rėkavimas naktimis, auklėtoja paminėjo kad kartai verkia, kalba arba rėkia ir per pietų miega, manau tai susija dalykai.

KONSTRUKTYVŪS PASIŪLYMAI

Tėvai turėtų daugiau dėmesio skirti į santykių gerinimą su broliu, pagirti kai žais ar užsiims bendra veikla, padrąsinti brolį ryžtingiau bendrauti su Tadu. Pasakyti broliui kad jis turi paaiškinti Tadui kad jam nepatinka kai jis sugriauna žaidimą.

Dieną reiktų sugalvoti judresnės veiklos kad išsilakstytų, išsidūktų, o prieš miegą reikėtų paskaityti pasaką ar padainuoti lopšinę kad nusiramintų, tiktų ir ramios vonios, ar tiesiog prausimasis, ir iškarto atsigulimas į lovą.

Kai supyksta pasikalbėti, nuraminti, išsiaiškinti pykčio priežastį, paaiškinti sprendimo būdus, bandyti užbėgti pykčiui už akių, kad kol nesupyko išspręstų problemą.

Auklėtojos turėtų tęsti agresijos nukreipimą ir stabdymą, skatinti draugiškai žaisti, gali visi padainuoti dainas apie draugystę.

Lavinti dėmesio koncentravimą ir susikaupimą.

Atkakliau skatinti susitvarkyti savo žaislus ir darbo vietą.

Dirbant sistemingai, visus sunkumus ir problemas galima pavesti teigiamais dalykais.

LITERATŪRA

Žukauskienė R., Raidos psichologija: integruotas požiūris, 2012.

Szarkowicz D., Stebėjimas ir refleksija vaikystėje, 2010.

Boyd D., Bee H., Augantis vaikas, Vaistų žinios, 2011.

Monkevičienė O., Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų aprašas, 2013.

Leave a Comment