Vyrų ir moterų kalbos skirtumai

Ar tikrai vyrai kilę iš Marso, o moterys – iš Veneros?
Ar skiriasi vyrų ir moterų kalba? Dabar, kai tik kas (o dažniausiai moterys) prabyla apie lyčių reikalus, labai dažnai garsiau ar ne taip garsiai suskamba feminizmo gaidelė. Ne išimtis ir pokalbio analizė. Žodinį bendravimą tyrinėję autoriai dažną vyrų ir moterų nesusikalbėjimą aiškina tik moteris gožiančiu vyrų dominavimu. Tačiau kai kurie autoriai į šiuos dalykus žiūri kur kas plačiau ir lyčių bendravimą prilygina tarpkultūrinei (o gal net „tarpplanetinetinei“, jei prisiminsime labai vykusią Joohno Grayjaus knygą – metaforą „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“) komunikacijai, o pačioje vyrų ir moterų kalboje mato tiek skirtybių, kad net vadina jas atskiromis kalbos atmainomis – lyčių dialektais.
Kas lemia lyčių dialektus? Lyčių dialektus lemia pasaulėjautos skirtumai, labai nepanašūs vyrų ir moterų pasauliai, ypač akivaizdžiai atsiskleidžiantys pašnekesiuose. Kokios gi yra tos elgsenos skirtybės, lemiančios skirtingą kalbėjimo stilių? Amerikiečių sociolingvistė Debora Tannen lyčių dialektus aiškina vyrų polinkiu į hierarchinius santykius, t.y. jų pastangomis vyrauti, dominuoti, užimti socialiai svarbią vietą, o moterų – siekiu artimai bendrauti, dalintis jausmais, rasti tarpusavio supratimą. Manoma, kad tos skirtybės lemia skirtingus kalbėjimo tikslus, tad moterys dažniau pradeda kalbą, siekdamos, kad jas suprastų, atjaustų, kad išryškėtų bendrumas ir užsimegztų ryšys, vyrai – kad suteiktų ar gautų informaciją ir, dažnai ne

esąmoningai, išsiaiškintų, kuris gi jų viršesnis.
Vyriškai ir moteriškai kalbame jau vaikystėje? Šis polinkis matyti jau vaikystėje. Mažų mergaičių draugystė irgi paprastai prasideda išsipasakotomis paslaptimis, o berniukų – peštynėmis. Sociolingvistai, tyrę tos pačios lyties 8 – 25 metų amžiaus žmonių grupes, buvo priblokšti lyčių skirtybių, visiškai užgožiančių amžiaus skirtumus. Aštuonmečių mergaičių kalba ir elgesys pokalbio metu buvo kur kas panašesnis į suaugusių moterų, o ne į bendraamžių berniukų elgesį. Tas pats pasakytina ir apie berniukus. Jie daro išvadą, kad būdami visai šalia, vyrai ir moterys gyvena skirtinguose pasauliuose, iš skirtingų pusių žiūri ir skirtingai vertina tuos pačius dalykus. Todėl visai nenuostabu, kad vieniems būna taip sunku suprasti kitus. Dar sunkiau esti tuomet, kai priešingos lyties žmogų matuojame savo mąsteliu.
Kodėl mes nesusikalbame? Nevienodai suvokiamu pasauliu aiškinama irr daugelis kitų dalykų: kodėl vyrai ne itin mielai teiraujasi kelio, laiko ar prašo pagalbos, bet kur kas mieliau ją teikia, kodėl klasės juokdariai mokyklose paprastai būna berniukai, o ne mergaitės, kodėl vyrai dažniau nei moterys pasakoja anekdotus, kodėl jie namuose tylomis skaito laikraščius, o moterys daug šneka. Ypač skiriasi moterys ir vyrai bėdodami. Tipiška situacija yra tokia: moteris skundžiasi, guodžiasi, dejuoja, o vyras jai protingai patarinėja, kaip įveikti sunkumus. Aimanuodama moteris siekia atjautos ir supratimo, lygiaverčio bendravimo, o vyras, su
upratęs tik tekstą, bet ne potekstę, patarinėja, taigi elgiasi kaip viršesnis, geriau dalyką išmanantis asmuo. Vyrams rodosi, kad moterims tik ir rūpi be perstojo kalbėti apie vargus, jie patys gi į sunkumus žiūri kitaip: arba juos įveikia, arba ignoruoja. Moterys taip pat nusivilia vyrais, nes troškusios supratimo ir atjautos, jos tegavo patarimą. O šis ne tik nėra lauktas atsakas, bet dar blogiau, jis pabaigia atvirą pokalbį, taigi naujam atsivėrimui reikia naujos bėdos. Žinia, vargai, nelaimės ir rūpesčiai labai suartina žmones, štai kodėl jie ir yra tokia gera pokalbių tema. Išspręsdamas problemą, aiškindamasis, ką daryti, vyras atima moteriai galimybę su juo suartėti. O tas artumas dažnai būna kur kas svarbesnis nei išeitis iš keblios padėties.
Kas šneka daugiau? Jei būtų klausinėjama, kas kalba daugiau – vyrai ar moterys, pastarosios turbūt būtų pripažintos šnekesnėmis. Toks yra mūsų vakarietiškos kultūros stereotipas. Feministės tvirtina, esą viskas yra atvirkščiai. Tačiau taip abstrakčiai klausti negalima, reikia žiūreti detaliau: kur, kada, kokiomis aplinkybėmis vyrai ar moterys kalba daugiau. Į tokį konkretų klausimą yra tyrinėjimais pagrįstas atsakymas. Akivaizdu, kad vyrai daugiau kalba darbe, viešose vietose, oficialiomis progomis, didesniuose žmonių susibūrimuose. Moterys – namuose, intymioje aplinkoje, mažuose draugų būreliuose. Tad kodėl gi susidaro įspūdis, kad moterys kalba daugiau? Gal todėl, kad moterų, kaip ir va
aikų, vieta mišriose draugijose ištisus šimtmečius buvo nusakoma taip: „Būk matoma, bet negirdima”. Šią nuostatą ir šiandien palaiko banalios šnekos apie moterų paskirtį tik būti gražiomis ir puošti draugiją. Be to, moteris vyrai laiko plepiomis dar ir todėl, kad jos kalba apie tokius dalykus, apie kuriuos patys vyrai nekalbėtų. Tyrimai rodo, kad net ir tuomet, kai jos kalba tiek pat, kiek ir vyrai, šiems atrodo, kad moterys kalbėjo daugiau.
O kas moka klausytis? Stilių skirtybės ryškios ir kalbėjimo bei klausymosi santykyje. Ne paslaptis, kad vyrai yra linkę „skaityti paskaitas”, t.y. patys vieni ilgai kalbėti tik apie juos dominančius dalykus ir nekreipti dėmesio į pašnekovą. O jei jau jie klausosi, tai tylomis, be grįžtamojo ryšio ir žodinio ar nežodinio atsako. Taip jie klausosi tol, kol vėl ateina jų eilė kalbėti. Moterys pačios vienos kalba neilgai, daugiau klausinėja, ragina prabilti pašnekovą, o klausydamosis gyviau reaguoja į pašnekovo žodžius. Jas sunkiau apkaltinti narciziškumu, mėgavimusi savo iškalba. Moterys, daugelio tyrinėtojų nuomone, yra dėmesingesnės kitiems pokalbio dalyviams, jos kur kas rečiau savo nuožiūra keičia pokalbio temą, todėl yra priverstos klausytis ilgų ir joms nuobodžių vyriškų šnekų.
Kaip reiškiame savo nuomonę? Kitas skiriamasis moterų pokalbio bruožas – palyginti su vyrais nekategoriškai reiškiama nuomonė. Tiesmukiškus pasakymus jos paprastai sušvelnina tokiais intarpais kaip „a
aš manau”, „galima tik spėti”, „nesu tikra, bet”, „atrodo, kad”, „gal ir klystu” ar dar kaip kitaip. Be to, jos mažiau vartoja tiesioginių paliepimų ir komandų, paversdamos juos klausimu, kvietimu ar raginimu. Toks netiesioginis kalbėjimas dažnai kiek kitaip, nei būtų norėjusi moteris, yra suprantamas vyro ir jis apkaltinamas tuo, kad „negirdi”. Iš tiesų jis tik neisigilina į potekstę, moters pasakymus, ypač nusiskundimus, supranta paraidžiui (žr. minėtosios J.Gray knygos veneriečių–marsiečių frazių žodynėlį). Todėl autorius ir teigia, jog šnekame skirtinga kalba.
Kas dažniau pertraukinėja pokalbį? Į kategiškų feminizmo stereotipų pinkles nesunku pakliūti ir gilinantis į klausimą, kas gi – vyrai ar moterys – kalbėdamiesi dažniau pertraukinėja vieni kitus. Mat yra įsivyravusi nuomonė, kad kuri nors viena iš lyčių labiau pertraukinėja kitą. Tokia nuomonė remiasi prielaida, kad pertraukimas yra siekis dominuoti ir valdyti pokalbį. D.Tannen neigia tokią kategorišką ir tiesmukišką prielaidą. Ji atsižvelgia į daugelį dalykų, lemiančių kalbos pertraukimo daromą poveikį: ar pertraukėjas nori pritarti ar paprieštarauti pašnekovui, pratęsti ar nutraukti jo mintį. Be to, dėl skirtingos kultūros, auklėjimo ar temperamento impulsyvus pašnekovas santūresniojo gali būti vertinamas kaip nemandagus pertraukinėtojas, pažeidžiantis lygias pašnekovų teises, nors šis tokių ketinimų ir neturėjo.
Knygoje „Tu tiesiog nesupratai: moterų ir vyrų pokalbiai” autorė neigia idealią, bet nerealią nuostatą, jog vienu metu gali kalbėti tik vienas žmogus (one–speaker–at–a–time). Taip kalbama tik viešose vietose, tik oficialiai. Intymioje, draugiškoje aplikoje kelių pašnekovų kalbėjimas vienu metu nelaikomas pertraukinėjimu. Mat toks kalbėjimas gali būti visai draugiškas. Destruktyvus, vieno pašnekovo siekį dominuoti rodantis pertraukinėjimas būna tuomet, kai keičiama pokalbio tema, pirmajam kalbėtojui dar nebaigus pradėtos dėstyti minties. Turbūt nėra nieko įžeidesnio už situaciją, kai pašnekovas, sulaukęs, kol tu baigsi dėstyti savo mintis, ir niekaip į jas nesureagavęs, ima kalbėti visai apie ką kitą. Nors, formaliai žiūrint, jis ir sulaukė tavosios kalbos galo, tačiau iš tiesų jis suardė pokalbio audinį, nemotyvuotai ir savavališkai pakeitė jos kryptį. Jau tuomet kur kas geriau vienas kitą palaikantis kalbėjimas vienu metu, bet apie tą patį.
Kuris nemandagesnis? Moterys ir vyrai yra linkę laikyti vieni kitus nemandagiais pertraukinėtojais dar ir dėl to, kad nesutampa jų pokalbio stiliai. Moterys mėgsta įsiterpti pritardamos pašnekovui ar reikšdamos savo mintis ir vertinimus pokalbio tema. To paprastai nedaro vyrai, mažiau palaikantys ryšį su pašnekovu ir siekiantys savo nuožiūra keisti pokalbio kryptį. Čia tinka prisiminti seną anekdotą apie moterį, kuri norėjo skirtis su savo vyru, nes šis dvejus metus jai nepratarė nė žodžio. Teisėjo paprašytas pasiaiškinti vyras atsakė, nenorėjęs pertraukti savo žmonos.
Sunku pasakyti, kas ką dažniau pertraukia namuose, užtai Vakaruose esama nemaža viešų pokalbių tyrimų, kurių rezultatai rodo ta pati – vyrai moteris pertraukia tris kartus dažniau. VDU magistrės Airinos Tamulynienės atlikta kelių diskusijų laidų analizė parodė, kad vyrai jų metu ne tik kalbėjo dvigubai daugiau ir ilgiau, bet ir pertraukinėjo moteris du kartus daugiau nei šios juos. Žinia, pertraukimas pertraukimui nelygu. Kai pertraukiamas į kitas temas benuklystantis pašnekovas ar trumpa replika tik isiterpiama į svetimos kalbos pauzę, pokalbio gija nenutrūksta. Antra vertus, nenutraukus kai kurių per ilgai įsikalbėjusių pašnekovų, pokalbis virstų monologu. Gaila, kad juo toliau, tuo labiau mūsų viešose diskusijose įsigali principas: ,,kalbėk, kol nenutraukė” taip pat ir arši kova dėl kalbėtojo vietos, kurioje moterims nedažnai atitenka laurai.
Beje, čia jos turi spręsti dilemą: ar elgtis įprastai moteriškai ar kopijuoti vyriškąjį elgsenos modelį. Mat dažnai vyriškas elgesys yra laikomas norma, o bet koks kitoks – nukrypimu nuo jos. Moterų ir vyrų elgesio asimetrija ypač išryškėja aplinkinių vertinimuose. Esama daugelio pavyzdžiu, kai lytys skirtingai vertinamos net ir tuomet, kai elgiasi visai vienodai. Bendras vyrų ir moterų kalbos bruožas, kai jį turi moterys, laikomas neigiamu, kai vyrai – teigiamu, pavyzdžiui, moterų tylėjimas laikomas bejėgiškumo, o vyrų – išminties ir jėgos ženklu. Vien todėl, kad nesiekia būti vyraujančia, moteris laikoma žemesne.
Apskritai imant, galima sutikti ar nesutikti su čia pateiktąja schema, aiškinančia lyčių bendravimą, o savojoje aplinkoje rasti ją patvirtinančių ar paneigiančių pavyzdžių, bet negalima nemąstyti, nesigilinti į savo ir artimųjų gyvenimo būdą, atsispindintį kalboje. Taigi kviestume šiuo aspektu patyrinėti savuosius pokalbius, gal turint tokį tikslą neprailgs susirinkimai ar diskusijos, ne tokie pikti bus barniai, ne tokie skaudūs nesusipratimai. Svarbiausia, anot D.Tannen, nieko nekaltinti dėl nesusipratimų, kylančių tarp vyrų ir moterų, nes vienu kurių nors iš jų dominavimas nėra kilęs iš jų sąmoningo noro dominuoti.

Leave a Comment