vodovo pozicija

1.VADOVO ASMENYBĖ

Gimsta kūdikiai, o ne prezidentai ar banko valdytojai. Bet, ne kiekvienas žmogus nori ir gali būti vadovu. Ši veikla specifinė, jai reikia ne tik ypatingų žinių, pasirengi-mo, patyrimo, bet ir tam tikrų savybių. Prancūzų valdymo specialistų atliktos apklau-sos tyrimai parodė, kad viena svarbiausių gero vadovo savybių yra vadovo talentas, arba, kaip jie sako – “Dievo dovana”.
Asmenybė yra tokia, kokią pati save susikuria. Kiekvienas mes turime savojo “Aš” vaizdą. Vadovui savojo “Aš” vaizdas labai svarbus, nes – “pirmasis žingsnis sėkmingoje veikloje – objektyvus saavęs vertinimas”. Tik gebėdamas save realiai ver-tinti, savo silpnąsias bei stipriąsias savybes, jis galės tapti brandžia, save realizuojan-čia asmenybe.
Kintant ekonominei situacijai ir jai esant gan nestabiliai yra gana sunku atskirti vadybininkus nuo vadovų.

Skiriasi vadovų ir vadybininkų vaidmenys:

 Vadybininko pagrindinė f-ja – sklandi veikla; jie yra skiriami, turi nurodytus veiklos tikslus ir remiasi formalia valdžia.

 Vadovo pagrindinė f-ja – kūrybiškos idėjos ir veiklos turinys.

Vadovas atlieka daugelį funkcijų, kaip:

o Vadovas – pavaldinių darbo motyvuotojas
o Vadovas – darbuotojų santykių derintojas
o Vadovas – sprendimų priėmėjas
o Vadovas – darbo organizatorius
o Vadovas – darbo pllanuotojas

Taigi kaip matome, vadovas turi būti visapusiška asmenybė, kuri geba gerai organizuoti savo darbą, darbą bei santykius tarp pavaldinių, turi sugebėti vienodai padalint savo dėmesį biuro darbuotojams, kad nekiltų konfliktų.
1.1. BENDRAS ASMENYBĖS SUPRATIMAS

Idividas bendravimo procese užima labai svarbią vietą. Kiekvienas žm

mogus – unikali asmnybė. Dviejų vienodų nėra, ir visi mes esame sudėtingi. Tačiau to neužtenka apibūdinti asmenybę. Yra įvairių jos apibrėžimų, pvz:
Asmenybė – tai ypatingas žmogus;
Asmenybė – tai konkretus savo laikmečio atstovas su būdingais, išskirtiniais bruo-

žais;
Asmenybė – tai elgesys, charakteris, kurie būdingi tik vienam žmogui.
Asmenybė – tai psichinių, fiziologinių, biologinių savybių sistema, kuri funkcionuoja, reiškiasi savo elgesiu, individualiomis savybėmis, veiklos rezultatais.
Šis paskutinis apibūdinimas ir būtų pilniausias bei išsamiausias.

1.2. ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Asmenybė yra sudėtinga psichinių savybių sistema, šių savybių sąryšį ir vaidmenį asmenybės veikloje atskleidžia jų struktūros analizė. Šiuo metu išskiriamos dvi pagrindinės postrūktūrės: biologinė ir siocialinė. Įvairūs psichologai bei filosofai, atstovaujantys skirtingas kryptis, nesutaria, kuri iš šių postruktūrių svarbesnė – įgimtos ypatybės ar socialinės aplinkos poveikis. Mokslinėje psichologijoje prieita išvados, jog asmenybės vystymąsi vienodai lemia, tiek biologinė, tiek soocialinė postrūktūrės, bei reikalinga jų vienovė.
Asmenybė pirmiausia apibūdinama atsakymais į šiuos klausimus:
 Ko ji siekia?
 Ką ji sugeba?
 Kas ji yra?
Į juos atsakius aiškėja, kad asmenybės struktūra yra psichinių savybių sistema, kurią sudaro: kryptingumas, sugebėjimai, temperamentas bei charakteris.

1.3.INDIVIDUALUMAI (YPATYBĖS)

Kiekviena asmenybė turi savo indivualumus, kurie įvairiose šalyse, tautose, kompanijose yra skirtingai vertinami. Tai priklauso nuo daugelio faktorių, kaip pavyzdžiui,- kokio tipo vadovaujantį darbą teks dirbti vadovui, arba su kuom teks bendrauti ir panašiai. Žinant darbo pobūdį, kurį reikia kruopščiai įvrtinti ir išnagrinėti, galima pradeti vertinti kiekvieno va

adovo individualumus.
Kiekvienas iš mūsų turime tik mums vieniems būdingas ypatybes, kurios laikui bėgant vargu ar galėtų pasikeisti, todėl, kad šios savybės kai kurios yra įgimtos, paveldėtos, arba tiesiog išmoktos. Šiame skyriuje bandysiu trumpai apžvelgti kai kurias žmogaus ypatybes, ir stengsiuosi daugiau susieti su vadovo asmenybe.

1.3.1. TEMPERAMENTAS

Yra išskiriami 4 temperamento tipai:
 Sangvinikas (judrumas);
 Flegmatikas (ramumas ir apskaičiavimas);
 Cholerikas (energija);
 Melancholikas (jausmų gilumas ir pastovumas).

Visi šie tipai yra savotiškai geri, ir negalima teigti, kad kuris nors iš jų gali pa-kenkti siekiant tikslo. Tačiau toli gražu ne kiekvieno temperamento žmogus gali va-dovauti, taigi, reikia atsižvelgti ir į tai, nes laikui bėgant temperamento savybes gali-ma tik šiek tiek apslopinti, tačiau jos visiškai neišnyks, o tai gali vėliau atsiliepti va-dovavimui, kolektyvui, netgi pačiai asmenybei.
Žmonės turintys melancholiko temperamentą turi silpną nervų sistemą, jie vado-vaujasi jausmais, negali pakelti didelių fiziniu, bei protinių krūvių, šie įvykiai melan-choliką išmuša iš vėžių, žmogus tampa nedarbingas. Vadovai – melancholikai, ne tiek dirba, kiek sielojasi, dėl savo padarytų klaidų, nesuspėtų padaryti darbų. Be to, tyri-mai parodė, kad šie žmonės nepakeliantys didelių fizinių ir nervinių krūvių, po ilges-nio laiko, dirbdami tą patį drabą gali susirgti neuroze.
Cholerikai pasižymi didele energija, yra karšti žmonės, kurie užsiplieskia tą pačią minutę, sakosi galį net kalnus nuversti, tačiau dažnai jie negali to padaryti, todėl gr

rei-tai praranda pusiausvyrą. Nors šio temperamento žmones galima pakeisti, jeigu jie tik suvokia savo klaidas, užsiplieskimo padarinius, jiems tereikia visa tai slopinti, gali padėti valia, išsilavinimas. Vadovas – cholerikas, tai kolektyvo “galvos skausmas”, nes vadovas yra pavyzdys darbuotojams, todėl su savo neigiama energija, ir neigiama nuotaika gadina kolektyvo darbą, na nebent kolektyve daugiau nebūtų nei vieno cho-leriko.
Energingi, darbštūs bei iniciatyvūs – sangvinikai. Tačiau tai labai stiprios asme-nybės, kurios nenori, ir iš dalies negali nusileisti, bei sutikti su kitų nuomone. Kadan-gi, šio tipo žmonės turi daug darbų, kurių negali pavesti kitiems, dažnai jie nebaigę vieno darbo puola prie kito, o greiti sprendimai, neretai yra klaidingi. Su šio tipo žmogumi sunku dirbi, nes jis nelinkęs pasitarti su kolektyvų, o dėl šios priežasties kyla daug problemų darbovietėje.

ELGESIO, CHARAKTERIO YPATUMAI TEMPERAMENTO TIPAS

SANGVINIKAS MELANCHOLIKAS CHOLERIKAS FLEGMATIKAS
KOKS DAŽNIAUSIAI BŪNA linksmas liūdnas sudirgęs,
lengvai
įsiaudrina išlaikantis pusiausvyrą,
ramus
Kaip rea-guoja į emocinius dirgiklius ar lengvai pasiduoda emocijoms

išgyvenimo stiprumas

emocijų gilumas

trukmė

labai lengvai

silpnas

seklios

neilga

sunkiai

stiprus

gilios

ilga
labai leng-vai

stiprus

gilios

ilga

sunkiai

silpnas

kartais gilios

kartais ilga
Kaip juda, gestiku-liuoja ir pan.
greitis

reakcijos stiprumas

reakcijos trukmė
didelis

stipri

neilga
mažas

silpna

ilga
didelis

stipri

noriai pa-laikoma, tęsiama
mažas

silpna

be pastangų išliekanti
Mimika turtinga silpna išraiškinga neišraiškinga

1.3.2. CHARAKTERIS

Charakteris – tai asmenybės bruožai būdingi tik tam žmogui. Charakteris formuojasi pagal temperamentą ir aplinkybes, pagal artimųjų pasaulėžiūrą, intelektą, emocijų išraišką. Charakteris formuojasi gyvenimo eigoje.
Žmonės pagal jų santykius ir ryšius su aplinka, dar yra skirstomi į: intravertus, ekstravertus, ambavertus.
Intravertai (nukreipti į save) – tai tylūs, užsidarę, santūrūs, drovūs, vengiantys bendrauti, bijantys naujovių, nekonfliktuojantys as

smenys. Šio tipo žmonės linkę į vienišumą, jų išgyvenimai lieka išoriškai niekam nepastebimi, taip pat jie sunkiai pri-sitaiko prie naujovių, bijo permainų, kad ir nežymių. Dažnai dėl to patiria nemalonių pojūčių. Kaip matome iš šio apibūdinimo, tokio tipo žmonės vargu ar sugebėtų būti vadovais, ir tinkamai vadovauti.
Ekstravertai (nukreipti į išorę) – atviri, kalbūs, lengvai užmezgantys pokalbį, ry-šius, jautrūs, linksmi, draugiški, pasitikintys, atlaidūs savo ir kitų silpnybėms, greitai susiorientuojantys naujose situacijose. Jie visada kupini energijos, naujų idėjų, bei planų, nuolat ieško naujos informacijos, naudingų šaltinių. Greitai ir aktyviai įsitrau-kia į naują veiklą, puikiai atsimena naujus veidus, vardus, skaičius. Šių savybių turintį žmogų, vadiname – visuomenišku. Tai ypač svarbu vadovui, kuris turi nuolat tobulin-tis, siekti kuo geresnio išsilavinimo, nebijoti permainų, lengvai bendrauti su žmonė-mis, sugebantis puikiai bendrauti su kolektyvu.
Ambavertai – tai tarpinis tipas, tarp intraverto ir ekstraverto. Šio tipo žmonės daž-niausiai pasitaikantys visuomenėje, jie nei per daug uždari, nei per daug atviri.

Japonijoje vadovus į gerus ir blogus skirsto, ne pagal temperamentą, ar kokį kitokį tipą, bet pagal kraujo grupę. Japonijos mokslininkai nustatė, kad kraujo grupė yra pa-veldima, ir ji daug ką gali pasakyti apie žmogaus būda, jo individualias savybes, ji nekintanti.
Yra skiriamos 4 pagrindinės kraujo grupės, ir nuo jų priklauso kai kurios žmogaus savybės:
 I (O), – žmonės priklausantys šiai kraujo grupei yra gyvybingi, judrūs, valingi, moka lengvai užmegzti ryšius, vėliau nepatiria jokių sunkumų bendraujant. Pasiti-ki savimi, nėra labai emocingi, jei užsibrėžė kažko, visada pasieks savo tikslo, yra reiklūs sau ir kitiems, siekia būti lyderiais. Teigiama, jog visi kurie nemažai pa-siekė versle turėjo, ar turi šią kraujo grupę, taip pat šios kraujo grupės žmonės re-čiau serga neurozėmis. Tačiau kaip ir visos asmenybės turinčios gerų savybių, turi ir blogųjų, šie žmonės yra neramūs, pavydūs ir liguistai ambicingi.
 II (A) – grupės žmonės, pareigingi, ryžtingi, inteligentiški, sąžiningi, stengiasi to-bulėti, siekia profesinių žinių, sugeba dirbti stipraus streso sąlygomis. Jie kaip ir pirmos grupes žmonės užsibrėžto tikslo visada siekia, ir įgyvendina sau išsikeltus uždavinius, dažniausiai neapvilia aplinkinių. Asmeniniuose ryšiuose ištikimi, sie-kia ramybės ir darnos, be viso šito, yra jautrūs, kantrūs ir geranoriški.jų silpnybė – nesugeba atsipalaiduoti, ir per daug užsispyrę.
 III (B) – šios grupės žmonės jautrūs, švelnūs, gabūs, lengvai prisitaiko pire naujo-vių, naujų žmonių, vietų, yra lankstūs ir turi lakią vaizduotę.Labai reiklūs darbe, tiek sau, tiek kitiems. Atrodo pakankamai ramūs, bet gali stipriai sureaguoti, ypač jei kėsinamasi į jų savimeilę. Moterys labai pavydžios, netgi pavydesnės už tos grupės vyrus Tai individualistai, kurie neatsižvelgdami į aplinkinius gali pasielgti, taip , kaip jiems patogiau, jei siekia būti nepriklausomi, o šis laisvės vertinimas, neretai ir virsta dideliu trūkumu, šios kraujo grupės atstovams.
 IV (AB) – grupei atstovauja, ramūs, taktiški, teisingi santykiuose su aplinkiniais, išlaikantys pusiausvyrą, sugebantys save valdyti, nors viduje dažniausiai yra dras-komi prieštaravimų. Visus iškilusius konfliktus išgyvena savyje, niekam nesi-skundžia. Šios kraujo grupės žmonės yra mėgiami, kadangi aplinkiniai puikiai jaučiasi šalia. Jų trūkumas tas, kad kartais priima neteisinga arba šiurkštų spren-dimą, tai įvyksta dėl per mažo ryžtingumo.

1.3.3. NEUROPSICHOLOGINĖS SAVYBĖS

Yra išskiriami 4 neuropsichologiniai tipai: vizualikai, kinestezikai, akustikai, di-gitalikai. Norint pasiekti geresnių darbo rezultatų reikia žinoti su kuom bendrauji, nes žmogaus pakeisti neįmanoma, galima prisitaikyti prie jo, bet tai padaryti reikia mokė-ti, taip yra daug lengviau, nei stengtis keisti žmogų.

I. VIZUALIKAS

Žmogus nuo pat mažens mokosi orientuotis aplinkoje. Kuria savo galvoje tarsi holog-rafinį aplinkos žemėlapį. Tai daro remdamasis pojūčiais: regėjimo, klausos, lietimo, skonio, uoslės. Atimk iš žmogaus pojūčius ir išnyks jo “aš”. Tačiau, pasirodo, kiek-vienam svarbiausi ne visi, o tik tam tikri pojūčiai, t.y. žmogui būdingas tam tikras vy-raujantis pasaulio suvokimo modelis. Susitikę vizualiką iš kart pastebėsime, kad jam svarbiausias regėjimas. Pasaulio žemėlapį šis žmogus kuria pirmiausia remdamasis regėjimu. Ir jam bus malonu, kad jei jūs taip pat remsitės regėjimu. Tuomet – žmogus jaus, kad šalia – “saviškis”. Naudojimasis ta pačia sistema, siekiant paveikti kitą žmo-gų, ir yra vienas iš svarbiausių NLP principų.

Ką reiškia “remtis regėjimu”?

Įsijauskime į vizualiko pasaulį:
* bendraudamas jis stengiasi laikytis kuo atokiau (taip lengviau matyti).
* kalbėdamas žvelgia į akis (nustato, ką Jūs galvojate ir jaučiate).
* vartoja “regimuosius” žodžius (matote, aišku, šviesus, tamsus. Tokio tipo žmonės pasakys “matau sprendimą”)
* įsitikinęs, kad gali kiaurai matyti kitą žmogų, skaityti svetimas mintis:”viskas man čia ir taip aišku.”
* nemėgsta ilgų kalbų, teikia pirmenybę veiklai, konkrečiam rezultatui.
* yra pareigingas, linkęs dominuoti, atsakingas, mėgsta daryti įtaką.
* kalba aukštu tonu, nes kvėpuoja viršutine krūtinės dalimi.

Kaip elgtis su vizualiku?
Kadangi jo vyraujantis pojūtis yra regėjimas, reikia parodyti jam brėžinių, nuotraukų, schemų, visa kas padėtų informacijai įtvirtinti.atsižvelgiant į jo polinkį sė-dėti atokiau, nereiktų jo liesti, patinka, kai gali vadovauti. Pavaldiniai vizualikai, tai pareigingi ir mėgstantys matyti rezultatą. Dažniausiai kylančios problemos yra dvi: vizualikai neklausia, ką galvoja kiti aplinkiniai, o sprendžia “iš akies”, ir tai, kad vi-zualikai blogai jaučiasi,kai darbas nevyksta pagal jų sudarytą planą, tuomet jie prade-da nerimauti, nekantrauti, ir galų gale chaotiškai veikti, kas neduoda gerų rezultatų.

II. KINESTEZIKAS

Šie žmonės vengia žvelgti į akis, jie pirmiausiai vadovaujasi pojūčiais. O po-jūčiai kyla jo kūne, kuriame viskas juda.taigi tokius žmones galime vadinti kinesteti-kais: graikiškai “kinema” reiškia judėjimą.
Aišku, šie žmonės turi ir regėjimą, ir klausą, bet jiems yra svarbiau ne tai, ką mato, o tai, ką jaučia. Kalbėdamas vartoja žodžius: “jaučiasi”, “nei šilta, nei šalta”, “tvirtai apsisprendžiau”, “pagrindus po kojomis”, ir t.t. Visi jie susiję su tuo, ką gali-ma apčiuopti, paliesti, pajusti, kadangi kinestetikai pasitiki tuo, ką galima apčiuopti.
Kinestetikas mėgsta jaukumą. Dažniausiai juos galima išvysti dėvint ne kos-tiumą, o megztinį, ar jiems patogų rūbą, kuris juos sušildo. Jam svarbu, kad darbo vietoje jis jaustų emocinį komfortą, o jei to nėra, jis savais budais bando tai padaryti, neretais atvejais sušilimo ir atsipalaidavimo būdu tampa alkoholis draugų kompani-joje, tai kinestetikui – greitas būdas gauti tai, ko nepavyksta siekiant iš lėto. Šio tipo žmogui nelabai svarbu, kaip jis tuo metu atrodo, ir ką sako aplinkiniai, prisiminkime, jam svarbu pojūčiai, palaikymas, suprastas jausmų lygmeniu, jis po truputį įsitrauks į žodinį ryšį, o vėliau – ir į vaizdinį.
Kinestetikui pasaulis – kaip glaudžių saitų sistema. Jis visą laiką jaučiasi taip, tarsi žmones sietų nematomi ryšiai. Tai potencialus ekstrasensas. Pasyvumas kineste-tikus kartais taip užvaldo, kad jiems ima atrodyti, kad jie yra bejėgiai prieš šį pasaulį. Vizualinė ir akustinė sistemos padeda atsigauti.
Kinestetikai siekia žmonių artumo. Vaikystėje glaudžiasi prie tėvų, glosto mamai veidą, lipa ant kelių. Ilgai miega su minkštu žaisliuku. Ir užaugęs sieks artumo, ir neretai dėl to aukosis, ypač jeigu pajus, kad kitas savarankiškesnis, ar ne toks pri-klausomas. Todėl greičiausiai kinestetikas taps ne vadovu, o pavaldiniu, ar tiesiog au-ka, kuri nuolat yra priklausoma nuo kažko, negali būti savarankiška. Tačiau jo priešas – alkoholis, išgėręs jis gali pradėti “vadovauti” savaip, kumščiu.

III. AKUSTIKAS

Kiekvienas iš mūsų atspindi pasaulį vis kitaip. Mes tarsi kuriame savo galvose pasaulio žemėlapius – kiekvienas žmogus vis kitokį. Jei suprasime kaip tai daro mūsų pašnekovas, lengviau su juo rasime bendrą klabą.
Žmonės, kurie patogiau bendrauja ne žiūrint, o klausant, vadinami – akusti-kais. Ir pozą, kurią jis pasirenka kalbėdamas, neatsitiktinai vadinama “telefoninė”. Todėl, bendraujant su tokiu vadovu, patartina įsivaizduoti, kad kalbatės telefonu, ir ragelis toje pusėje, kurioje sėdi pašnekovas- akustikas. Jų balsas melodingas, gražus.
Akustikas pavaldinys gerai įsimena vadovo žodžius ir intonaciją. Jis įsidėmi posakiu ir anekdotus, mėgsta žaisti žodžiais ir pasakoti istorijas. Jį kritikuoti tenka ne per daug pakeltu tonu. Įžeistas akustikas gali atleisti tik išgirdęs malonius žodžius, pasakytus šilta intonacija, kadangi jo negali paveikti nei plati šypsena, nei atlyginimo pakėlimas. Žinoma, akustikas taip pat naudojasi ir rega ir pojūčiais. Tačiau informa-cija, kurią jis gauna šiais kanalais, yra pusiau sąmoninga. Norėdami užhipnotizuoti akustiką, specialistai naudojasi ne žodžiais, o žvilgsnio fiksacija ir “pasais” – rankų judesiais. Įstaiga efektyviau veikia susilpnintais akustiko kanalais.
Prisiminkime: automatinis akių judesys į kairę reiškia, kad žmogus prisimena girdėtus žodžius ir garsus, į dešinę – juos kuria. Tai svarbu: norėtumėte, kad akusti-kas ramiau į Jus reaguotų, geriau kreitis į jį stovint jam iš kairės pusės, o ne iš dešinės.
Akustikai pyksta arba keldami balsą, arba keisdami pokalbio temą. Jei situa-cija stresinė, jie ima judėti tarsi iš karto į visas puses. Toks elgesys primena vėtrungę. Jį galima suprasti taip: “Nei aš, nei tu, nei pokalbio tema nesvarbūs”.
Akustikams sunkoka planuoti ateitį. Todėl jiems periodiškai atrodo, kad jų gy-venimas beprasmis, o jie patys nieko neverti. Akustinio tipo žmogui svarbu palaikyti kontaktą su aplinka. Todėl jie būtinai kalbės telefonu, klausysis muzikos, bendraus su kolegomis. Neleidžiant šių dalykų daryti, ir darbo kokybė nepagerėja.

IV. DIGITALIKAS

Digitalikus išduoda savita kalbos maniera. Kalbėdami šio tipo žmonės stengia-si pabrėžti, kad jų skaitomas tekstas svarbus.bet deja tik jiems svarbus ir žinomas. Šie žmonės klaba vienu balso tonu, kartais pakeldami akis nuo skaitomo teksto, bet akys niekada nežvelgia į auditoriją, tik virš jos, virš sėdinčiųjų galvų.
NLP tokią kalbą vadinama digitalinė. O žmogus, vartojantis šią kalbą beveik visose gyvenimiškose situacijose, ypač streso metu, – digitaliku.
NLP tyrinėtojai pastebėjo kad, išgirdus bet kokį žodį, mūsų psichikoje suku-riamas ne tik jo garsinis atitikmuo, bet ir “paveiksliukas”. Jį kuria dešinysis smegenų pusrutulis. Digitalikų kalboje girdime tokius žodžius kaip: “nedarydamas”, tyrinėji-mas”, “galvojimas” ir pan. Tai normalizacijos (iš veiksmažodžių padaromi daiktavar-džiai). Normalizacijas labai mėgsta filosofai.
Digitalikai taip pat vengia minėti konkrečius asmenis. Vietoj: “Mokslininkas N.Boras įrodė.” jie sako: “Įrodyta, kad.”, kalba miglotai: “Pasigirsta kalbų, tei-giančių, kad.” NLP tai vadinama referento praradimu. Kalba praranda veiksnį, o mes nieko nebesuprantame.
Digitalikas streso situacijoje niekad nežiūrį į pašnekovą. Jis tampa pabrėžtinai santūrus, dažnai sukryžiuoja rankas ir kojas, nukreipia žvilgsnį kažkur aukštai, ima kalbėti nominalizacijomis ir dažnai neįvardija referento. Toks žmogus atrodo tarsi kompiuteris, kuriam svarbūs faktai, o ne jis pats, jo ar pašnekovo jausmai.
Digitalikas vadovas kolektyve bus vadinamas “džiūvėsiu”. Jis turės pasiseki-mą nebent mokslinėse konferencijose, kur būtent tokia kalba yra priimtiniausia. Jei vadovas kalbėdamas su pavaldiniais atkreips pagaliau dėmesį į savo ar jų jausmus, gali suvokti, kad:
a) jis pats jaučiasi nekaip – kūnas labai įsitempęs, ypač stuburas, pečiai, ran-kos, pilvas. Jį apima nemalonus vienatvės ar liūdesio jausmas.
b) Klausytojai arba nuobodžiauja, arba snaudžia, girdi tik balsą, apsimesda-mi, kad supranta turinį.
NLP atstovai teigia, kad digitalikas – tai. “perdegę” kinestetikai. Kitados jie va-dovavosi jausmais, bet tai buvo taip sunku, kad pasirinko abstrakčią kalbą. Digitalikai išmoko atsiriboti nuo emocijų, nes šios juos per daug vargino. Jauti – vadinasi, esi silpnas, mąstai – vadinasi, esi stiprus.

1.3.4. LIGUISTO ELGESIO VADOVO TIPAI

M.R.R. Kets De Vries ir D. Miller visus liguisto elgesio vadovus suskirstė į 5 ti-pus:
1. Rizikuojantieji.
2. Pasyvieji.
3. Įtarieji.
4. Pedantiškieji.
5. Atsiskyrėliai (uždarieji).

Kiekvieno tipo vadovas turi tik jam būdingus charakterio bruožus, fantazijas ir su tuo susijusius pavojus. Šios vadovų ypatybės, fantazijos atsispindi ne tik vadovų elgesyje, bet ir viso kompanijos veikloje, strategijoje, bendrame klimate ir struktūroje.

Rizikuojantysis vadovas

Drąsūs, rizikuojantys, impulsyvūs. Linkę į kraštutinumus pasaulį mato tik baltai arba juodai, pervertina žmones arba neįvertina jų, perdėtai skiria dėmesio sau, veiklūs, nuolat besiblaškantys nuo vienos veiklos prie kitos, emocionalūs despotai.

Šio tipo organizacijos yra labai aktyvios, impulsyvios, perdėtai drąsios, rizi-kuojančios, linkusios į avantiūrizmą, jų veikimo kryptis sunkiai nusakoma, nuolat kinta. Tai per daug laisvos, nesuvaldomos organizacijos. Priimdamas sprendimus, to-kios organizacijos vadovas linkęs pasikliauti savo nuojauta ir įspūdžiais, o ne realiais faktais; jį žavi pavojai ir naujos galimybės. Toks vadovas likęs itin pasitikėti savo jė-gomis, visą valdžią laiko savo rankose, tik jis turi visą informaciją ir priima galutinius sprendimus, įgyvendina savo, o ne visos komandos sumanymus. Toks vadovas gali nemotyvuotai, t.y. neatsižvelgdamas į rinkos reikalavimus, kolegų patarimus, pradėti gaminti naują produkciją, investuoti didelę firmos kapitalo dalį į labai rizikingą ir ne-patikimą verslą, visiškai atsisakydamas senesnės, patikimos veiklos.

Tokios firmos tikslas – nesuvaldomas augimas, plėtimasis – atspindi aukščiau-sio lygio vadovo poreikį būti dėmesio centre, pasijusti reikšmingam sau ir kitiems.
Tačiau dažnai toks vadovo dominavimas, įžūlumas, pykčio protrūkiai trukdo efektyviam bendradarbiavimui organizacijose.

Pasyvusis vadovas
Kaltės, menkavertiškumo, beviltiškumo jausmas. Vadovai jaučiasi esą priklau-somi nuo įvykių, nesugeba blaiviai galvoti. Būdingos interesų ir motyvacijos praradi-mas. Nesugeba patirti malonumo.
Šiai organizacijai būdingas neveiklumas, pasyvumas, jai trūksta pasitikėjimo, ji yra konservatyvi ir uždara. Tokioje organizacijoje vykdoma tik tai, kas iš anksto suplanuota, neskatinama iniciatyva ir rizika, vyrauja betiksliškumo atmosfera, rutina. Nemažai pasyviųjų firmų yra neblogai įsikūrusios ir sėkmingai dirba ten, kur rinka, technologija ir konkurencija yra gan stabili. Tokios organizacijos linkusios turėti tvirtus tarifus, ribotą prekybą, sudaryti prekybos sutartis tik su žinomais, patikimais partneriais.
Kadangi organizacija dirba pagal iš anksto numatytus planus ir projektus, ne-linkusi lenktyniauti, keistis, turi tuos pačius vartotojus ir tiekėjus, jai nesudėtinga va-dovauti – tokios organizacijos valdžia yra centralizuota, kiekvienas žino savo vietą ir pereigas. Svarbu ne vadovo sugebėjimai, iniciatyvumas, kūrybiškumas, veiklumas, kompetencija, o organizacijoje jo užimama pozicija. Kontrolės sistema formali. orga-nizacija priešinasi siūlymams keistis, naujoms veiklos kryptims ir programoms. Va-dovai ir valdiniai jaučiasi esą nepajėgūs ir nekompetentingi daryti ką nors nauja, ne-įprasta.
Trumpai kalbant, tokioje organizacijoje vyrauja stagnacija ir nedėmesingumas naujovėms. Apatiškiems vadovams trūksta ir noro nustatyti aiškius firmos tikslus ir veikimo kryptis, strategiją. Pasyvios organizacijos gamina tą pačią produkciją ne dėl vadovų konservatyvumo ar užsispyrimo, o dėl jų neveiklumo, pasyvumo. Karty vado-vai supranta, kad jų organizacija turėtų tobulėti, augti, prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos reikalavimų, būti efektyvesnė, bet dėl savo apsnūdimo daug laiko praleidžia svarstydami kasdieninės veiklos detales ir todėl atidėlioja svarbiausius aktualiausius sprendimus.

Įtarusis vadovas
Įtarūs ir nepasitikintys kitais, išorinį pasaulį suvokiantys kaip grėsmę ir nuolat pasirengę priešintis tai grėsmei. Įsitempę, šalti, racionalūs, neemocionalūs.
Tokios organizacijos vadovas įtarus ir nepasitikintis. Jis sukuria sudėtingos kontrolės ir informacijos rinkimo sistemas, kad pabrėžtų savo organizacijos išskirti-numą ir galėtų laiku pastebėti grėsmę, kurią nuolat kelia išorinis pasaulis: vyriausybė, varžovai ar pirkėjai. Organizacijoje tokie vadovai sukuria biudžeto, kainų, pelno ap-skaičiavimo sistemas. Įtarieji vadovai nuolat budrūs, pasirengę nenumatytiems atve-jams.
Įtarumo atmosfera turi įtakos sprendimams. Firmos vadovai linkę nepasitikėti išorine aplinka, tačiau tarpusavyje stengiasi visokeriopai dalytis turima informacija, kartu aiškintis organizacijos problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų. Taip elgtis sau-giau negu slėpti informaciją vienas nuo kito: kiekvienas turi žinoti apie tai, kas vyksta organizacijoje, kad galėtų geriau apsaugoti ją nuo grėsmingos aplinkos.
Tačiau toks sprendimų priėmimo būdas, kai iš skirtingų organizacijoje dirban-čių žmonių renkama panaši informacija, turi ir neigiamų ypatumų. Viena, formos va-dovai gali surinkti labai tikslią informaciją ir priimti optimaliausią sprendimą ir, antra vertus, perdėtas įtarumas ir smulkmeniškumas gali veikti darbuotojų nuotaikas ir pa-sitikėjimą, be to tam sugaištama daug vertingo laiko. O tai gali išmušti vadovą “iš vė-žių”, tuomet jis pradės nepasitikėti savo jėgomis, tampa nervingas, įtarus, nori kon-troliuoti situaciją.

Pedantiškas vadovas
Perfekcionistai, susirūpinę nereikšmingomis detalėmis, atkaklūs, santykius tarp žmonių suvokiantys kaip dominavimą ir paklusnumą. Dogmatiški, užsispyrę, smulkmeniški, nesugebantys atsipalaiduoti, nespontaniški.
Tokia organizacija linkusi laikytis ritualų. Joje kiekviena veikla iš anksto smulkiai suplanuojama, ir dirbama griežtai laikantis to plano. Didelė reikšmė teikiama kruopštumui, nuoseklumui, užbaigtumui, suderinamumui. Pedantiškoje (kaip ir įta-rioje) organizacijoje taip pat sukuriamas formalios kontrolės ir informacijos sistemos. Tokiai organizacijai būdinga griežta hierarchija – kiekvienas darbuotojas tiksliai žino savo vietą, teises ir pareigas.
Organizacijos vadovas visada stengiasi numatyti tolesnį “ėjimą”, kad galėtų išvengti nemalonumu, problemų. Jis rūpestingai iš anksto sudaro smulkmeniškus veiklos planus: kaip paskirstyti biudžetą, panaudoti turimą kapitalą, kas vykdys dar-bus ir kokie bus kontrolės mechanizmai.

Uždarasis vadovas
Užsidarę, atitolę nuo aplinkinių žmonių ir išorinio pasaulio, abejingi, neentu-ziastingi, nejautrūs kritikai ar pagyrimui, nesidomintys dabartimi ar ateitimi, gyve-nantys savo svajonių pasaulyje, neemocionalios išvaizdos.
Šioje, kaip pasyviojoje, organizacijoje nėra realaus vadovo.
Aukščiausio lygio vadovas uždaras, nenoriai bendraujantis su kitais valdiniais, nes (dažnai dėl skausmingo praeities patyrimo) mano, kad santykiai su kitais gali baigtis nemaloniai. Tokiems žmonėms svajonės atstoja realios tikrovės trūkumą. Jie dažniausiai sėdi užsidarę kabinete ir būna labai nepatenkinti, kai kas nors juos “truk-do”.
Dažnai tokių organizacijų veikloje reikšmingiausi yra antro (žemesnio) lygio vadovai. Jie savo veiklumu, mokėjimu ir noru bendrauti, žmogiška šiluma ir jautrumu kitiems žmonėms gali kompensuoti aukščiausio lygio vadovo trūkumus.
Kartais žemesnio lygio vadovai tokiose organizacijose turi puikias galimybes padaryti karjerą, užimti aukščiausią postą.
Tokiose organizacijose neretai vyrauja konkurencija, lenktyniavimas ar net at-vira kova tarp žemesnio lygio vadovų ne tik dėl valdžios, bet ir dėl aukščiausio lygio vadovo palankumo, malonės.
Realaus vadovavimo trūkumas ir kovos dėl valdžios padarinys tas, kad organi-zacija nesukuria savo veiklos strategijos. Vadovas, nesijaučiantis nesaugiai, atitrūkęs nuo tikrovės, išsisukinėjantis, svyruoja tarp savo numylėtinio valdinio ir kitų valdinių siūlymų.
Organizacijoje nuolat kuriamos mini imperijos ar koalicijos, kurių pasėkoje vadovai susikirsto į grupeles, o tai sudaro barjerus, trukdančius laisvai tekėti informa-cijai.
Tokie yra penki M.R.R. Kets De Vries ir D. Miller aprašyti neefektyvių vado-vų ir organizacijų tipai.

Leave a Comment