moletu astronomijos observatorija

TURINYS

Geografinė padėtis 3

Reljefas 3

Klimatas 4

Istorija 4

Paskirtis 5

Literatūra 7

Didelis rajono gamtos turtas – miškai, kurie čia užima 26.6% viso ploto . Didžiausi masyvai rytinėje, smėlingesnėje dalyje. Vientisi miškai aplink Aiseto ežrą; kitas didesnis plotas nusitesia Lakajų tarpuežeriais. Beveik visas Lakajų miško plotas bei miškai palei Asvejos ežerą paskelbti landšaftiniais draustiniais.

Periodiškai, beveik kas 20 tūkstančių metų, Lietuvą aplanko ledynai. Dabar tiksliai žinomi trys į mūsų žemę atslinkę ledynai. Ledynai nuo kalnų slinko plačiais srautais. Šių ledo srautų plotis žemumose siekdavo kelis šimtus kilometrų. Maždaug prieš 24 tūkstančių metų leedynai atslinko į mūsų žemę ir trimis galingais liežuviais pradėjo niokoti kraštą.

Prieš 22 – 20 tūkstančių metų ledynai pradėjo sparčiai tirpti. Vanduo galingomis srovėmis plūdo ledo paviršiumi, nešdamas smėlį, žvyrą, riedulias ( akmenis ), graužė jame gilius plyšius. Vietomis jis krito nuo ledyno krašto iš didelio aukščio. Stipri srovė išplovė žemėje gilias, siauras vagas. Taip susidarė keisti, ilgi ir siauri ežerai. Vienas iš jų – Asvejos ežeras, kuris yra ilgiausias Lietuvoje ir atrodo lyg upė. Giliausias Molėtų krašte Tauragno ežeras irgi susidarė tokiu būdu.

Klimatas. Vidutinė metinė temperatūra vaasara 17°C šilumos, žiema – 5,5 °C šalčio. Vidutinis metinis kritulių kiekis 650 – 700 mm. Vienas kvadratinis centimetras žemės paviršiaus per metus vidutiniškai gauna 352 – 360 kJ saulės šilumos. Vidutiniškai saulėtų dienų būna 55 – 60 per metus.
Istorija. Kaip ir daugelio pasaulio šalių, lietuvių astronomijos pradmenys siekia akmens amžių. Se

enovės lietuvių domėjimąsi astronomija rodo išlikę senoviški orginalūs planetų, žvaigždių, žvaigždynų ir kitų dangaus šviesulių pavadinimai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad lietuviai buvo sukūrę savitą laiko skaičiavimo sistemą. Manoma, kad senovės pagoniškosios šventyklos galėjo būti panaudojamos ir astronominiams stebėjimams.
Senais laikais, kai pagrindinė susisiekimo priemonė buvo vežimas ar karieta, aptarnauti toli nuo miestų ir mokslo centrų pastatytą observatoriją buvo ne taip jau paprasta. Todėl mūsų protėviai teleskopus statydavo tiesiog miestuose, kartais parinkdami kokį nors ramesnį jo pakraštį ar parką. Miestams augant, tokios observatorijos ilgainiui būdavo apsupamos gyvenamaisiais kvartalais ir stebėjimų sąlygos vis blogėdavo. Taip atsitiko su dauguma senųjų Europos observatorijų. Ne išimtis buvo ir Vilniaus observatorija, įkurta 1753 metais viršutiniuose Universiteto rūmų aukštuose, beveik pačiame miesto centre. Žinoma, tų laikų Vilnius buvo ne tooks kaip dabar. Naktį miestas skendėdavo tamsoje, tik kur ne kur mirksėdavo žvakių apšviestas langas. Šiltuoju metų laiku ir dūmų būdavo mažai – nebent tik iš vakaro ar auštant miestiečiai kūrendavo virtuvės krosnį. Tačiau dabar tiesiog sunku įsivaizduoti, kaip Martynas Počobutas ir jo kolegos galėdavo stebėti dangų žiemą, kai iš tūkstančių miesto kaminų virsdavo tiršti dūmai. Matyt, kad astronomams tokia padėtis greitai įgriso, nes dar Jonas Sniadeckis, Universiteto observatorijos direktorius 1807 – 1825 metais, ėmė dairytis po Vilniaus apylinkes. Ši problema liko ilgiems metams.
Po Pi
irmojo pasaulinio karo, kai Vilniaus Universitetas atnaujino savo veiklą, Universiteto astronomijos profesorius V. Dzevulskis ėmė dairytis į Panerius, į Karoliniškes, tačiau naujoji observatorija vėl buvo pradėta statyti mieste, ties Vingio parku. Tačiau observatorijos projektuotojai užmiršo miestų augimo problemą. Jau po kelių dešimtmečių observatoriją Čiurlionio gatvėje iš trijų pusių apsupo miestas.
Jau 1957 m., kai prie Vilniaus Universiteto buvo įkurta Dirbtinių Žemės palydovų stebėjimo stotis, vėl prasidėjo kalbos, kad bent dalį astronominių stebėjimų reiktų atlikti už miesto. 1960 metais vėl pradedama ieškoti vietos observatorijai statyti. Šį kartą jau buvo aišku, kad reikia mokytis iš praeities patyrimo. Observatorija statoma ne vieneriems metams, o dešimtmečiems ar šimtmečiams. Reikia aisižvelgti į miestų ir pramonės objektų plėtojimo perspektyvas, klimato ypatybes ir daug kitų problemų.
Observatorijos vietos reikalavimus galima suskirstyti į dvi grupes – astronominius ir buitinius. Astronominiai reikalavimai – tai tamsus dangus, be dūmų ir be rūko, kuo daugiau giedrų naktų, kuo mažiau kritulių, kuo gereseni šviesulių vaizdai. Buitiniai reikalavimai lyg tyčia daug kuo prieštaringi astronominiams. Norėtųsi turėti observatoriją ne per toli nuo bazinių mokslo įstaigų, ne per toli nuo rajono centro, ne per toli nuo asfaltuoto kelio.
Todėl Vilniaus astronomams iškilo uždavinys rasti tokią vietą, kur buitiniai reikalavimai kuo mažiau prieštarautų astronominiams.
Lietuvoje kalnų neturime, yra tik aukštumų, kalvų. Tačiau net ir palyginti nedidelis pakilimas virš su
upančios vietos yra naudingas, nes aukšesnėse vietose mažiau drėgmės, rūko, rasos, mažiau uodų ir mašalų. Nuo kalvos geriau atsiskleidžia horizontai, mažiau virpa žvaigždžių vaizdai, nes oro sroves geriau nupučia vėjas.
1960 metais prasidėjo išvykos observatorijaos vietai rinkti. Tuo laiku visų Lietuvos astronomų mokytojas ir vadovas buvo prof. P. Slavėnas. Jis iš pat pradžių buvo linkęs statyti observatoriją Trakuose.
Toliau renkama vieta. Kai kurios vietos atkrito iš karto, kitos – liko potencialių observatorijos vietų sąraše. Iš pradžių buvo ieškoma vieta 30 km ratu aplink Vilnių. Vėliau šio rato ribos pasiekė 50 km, po to viršijo ir šį atstumą. Parinkti vietą trukdė artimos gamyklos su aukštais kaminais, reljefas ar augmenija, perdidelė drėgmė. Buvo atkreiptas dėmesys į Molėtų kraštą. Nuo kalvos vakaruose atsivėrė Kulionių kaimo sodybos, apsuptos nuostabaus grožio ežerų ežerėlių, Šiaurės vakaruose virš Želvos ežero kilo didžiulėmis pušimis apaugęs piliakalnio kupolas. Daugumai patiko šios vietos izoliacija nuo šviesos šaltinių, netoli praeinantis plentas Vilnius – Utena. Iš pokalbių su specialistais paaiškėjo, kad šios vietovės apylinkėse nenumatoma jokių stambių statybų, kalno teritorija ilgainiui ko gero bus įjungta į Aukštaitijos nacionalinį parką. Vilniaus astronomų susirinkime įvyko balsavimas, kur statyti observatoriją. Sąraše figūravo trys vietos – Kulionys, Strėva ir Barčiai. Balsų dauguma teko Kaldinių kalnui.
1970 metų gegužės 28 dieną Kulonis aplankė akademiko A. Žukausko vadovaujama komisija. Pagaliau birželio 4
d. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos preziudiumas priėmė nutarimą dėl observatorijos statybos Kulionių kaime.
Jau birželio 27 dieną ant Kaldinių kalno pradėti kasti pamatai. Liepos 12 dieną buvo išcementuotas teleskopo postamentas. Bokštelis buvo panašus į medinę daržinę su dvigubomis lentinėmis sienomis. Viduryje buvo teleskopo patalpa su atidengiamu stogu, o iš abiejų šonų – po mažą kambarėlį aparatūrai ir stebėtojams. Rugsėjo 18 dieną buvo atgabentas 25 cm skersmens teleskopas, kuris prieš kelis metus buvo surinktas iš senų įvairių prieškarinių teleskopų liekanų. Rugsėjo pabaigoje į observatoriją buvo nutiesta aukštos įtampos elektros linija, lapkričio mėnesį Kulionyse sušvito pirmosios elektros lemputės. Jau balandžio mėnesį savos konstrukcijos elektrofotometru buvo pradėtas matuoti žvaigždės Berenikės Garbanų žvaigždyne. Taip išsipildė sena Vilniaus astronomų svajonė turėti užmiestinę stebėjimų bazę. 1974 metų balandžio mėnesį buvo pradėtas tiesti naujas 4 km ilgio kelias iš Molėtų – Utenos plento į observatoriją.
1977 metais centrinis pastatas įgijo dabartinę formą, viduje buvo įrengta dauguma patalpų. 1982 metais baigtas įrengti didysis bokštas su 12 m. kupolu.
Kiekvienos observatorijos astronomų svajonė turėti kuo didesnį teleskopą. Kadangi teleskopai yra labai sudėtingi ir nepaprastai tikslūs optiniai mechaniniai prietaisai, tai jie labai brangiai kainuoja. Užtenka paminėti, kad 1 metro skersmens telskopas kainuoja apie 600 000 rublių. Palengva buvo pastatyti kiti bokštai, kuriuose sumontuoti įvairaus tipo ir dydžio teleskopai (165 cm teleskopo bokštas, Maksutovo sistemos teleskopo paviljonas, 63 cm teleskopo bokštas).
Paskirtis. Šiuo metu Molėtų astronomijos observatorija priklauso Teorinės fizikos ir astronomijos institutui. Be šio instituto astronomų čia dirba Fizikos instituto, Vilniaus universiteto ir Vilniaus pedagoginio universiteto mokslininkai, dėstytojai, doktorantai ir studentai. Keletas žodžių apie mokslinius laimėjimus. 1970 –1972 metais Vilniaus fotometrinėje sistemoje 25 cm reflektoriumi buvo išmatuoti keli šimtai žvaigždžių, kurių nebuvo tiksliai žinomos spektrinės klasės ir kiti parametrai. 63 cm Kodačio teleskopu buvo atliktas Tauro tamsių ūkų fotometrinis tyrimas, Gulbės žvaigždyno novos tyrimas, dviejų sričių Gulbės žvaigždyne tarpžvaigždynės ekstinkcijos tyrimas, žvaigždžių su metalų deficitu tyrimas ir kt.
Greta mokslinės Molėtų astronomijos observatorijos veiklos reikia paminėti jos kultūrinę reikšmę. Observatoriją kasmet aplanko šimtai ekskursijų,kurių dalyviai supažindinami su Lietuvos ir pasaulio astronomijos naujienomis, teleskopais, nuostabaus grožio spalvotomis planetų, žvaigždynų, ūkų, spiečių, galaktikų nuotraukomis. Kartais pavyksta rasti galimybę pažvelgti į dangaus kūnus ir pro teleskopą.
Ant observatorijos pietinės sienos įrengtas Saulės laikrodis. Netoli teleskopų bokštų yra šventųjų, mitologinių akmenų rinkinys. Tai dubenuotieji akmenys, senovėje naudoti saugoti gydomajam Perkūno vandeniui.. Observatorijos languose įrengti B. Bružo sukurti vitražai astronomine tematika. Ant gretimos Kapelių kalvos įsikūręs Etnokosmologijos muziejus, kuriame lankytojai gali susipažinti su istoriniais ir etnografiniais eksponatais, atspindinčiais žmonių pažiūras į dangų ir pasaulį.

Literatūra

1. Česlovas Kudaba. Kalvotoji Aukštaitija.
2. Internetas. Molėtų astronomijos observatorija (www.astro.lt )
3. Vytautas Straižys. Molėtų astronomijos observatorija.

Leave a Comment