Vestuvių papročiai pasaulyje

TURINYS

ĮVADAS..............................3
I. ĮVAIRIŲ TIKĖJIMŲ SANTUOKOS............4
II. SANTUOKA PASAULYJE.................7
III. VESTUVIŲ APEIGOS LIETUVOJE............11
IŠVADOS.............................13

NAUDOTA LITERATŪRA.....................14

ĮVADAS

Šeima vadinasi giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas susivienijimas žmonių, surištų bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą; šeimos nariai dažnai gyvena viename name. JAV šis apibrėžimas apima daug įvairių būdų. Vakarų Airijos valstiečių šeimų, Trobriandų salų bei Izraelio šeimyninio gyvenimo ypatumų tyrimai byloja, jog vienoje bendruomenėje niekinami papročiai laikomi norma kitoje bendruomenėje.

Tikslas: patyrinėti įvairių tautų vestuvių papročius
Uždaviniai: 1. patyrinėti įvairių tikėjimų vestuvių papročius

2. palyginti įvairių šalių vestuvių papročius

3. nupasakoti lietuviškų vestuvių papročius

I. ĮVAIRIŲ TIKĖJIMŲ SAANTUOKOS

Krikščioniška santuoka
Katalikiškos santuokos principai mums yra žinomi. Labai panašiai ją traktuoja ir provoslavai. Šios santuokos tikslas trejopas – žmogaus giminės saugojimas bei gausinimas, abipusė pagalba gyvenime ir gašlumo sutramdymas. Jeigu santuoka grindžiama vien tik stipriais jausmais išrinktajai, vadinasi, santuoka iš aistros, nekrikščioniška. Skyrybas provoslavai niekina. Pirmą santuoką cerkvė traktuoja kaip įstatymą, antrą – kaip nusileidimą žmogaus silpnybei. Trečioji leidžiama tik „iš reikalo”. Tuoktis giminaičiams ne tik draudžiama, tokia sąjunga gali būti sugriauta, ji laikoma nusikaltimu.
Vestuvių išvakarėse priimta užsakyti mišias už gerą reeikalo pradžią. Pirmas cerkvėje pasirodo jaunikis su draugais, jis nešasi Kristaus ikoną. Pasimeldęs nueina į dešinę pusę ir laukia nuotakos. Jaunoji atvažiuoja į cerkvę šiek tiek vėliau su savo palyda. Ji laiko rankose Dievo motinos ikoną. Pasimeldžia ir eina į kairę pusę. Tada ju

uos palaimina tėvai ir krikštatėviai. Jauniesiems kaip sąjungos tvirtumo ženklą dvasininkas įteikia žiedus. Šie užmaunami ant bevardžio dešinės rankos piršto, simbolizuojančio laisvą valią ir ištikimybės priesaką. Vestuvių dieną jaunieji turi pasninkauti, o pasninko dienomis provoslavų vestuvės apskritai nevyksta. Cerkvė kviečia susilaikyti nuo sekso ir būti kukliems šiuo požiūriu. Idealu, jei sutuoktiniai mylisi tik dėl vaikų pradėjimo.
Judėjų santuoka
Judaizmas santuoką laiko labiausiai geidžiamu žmogaus statusu. Talmude susilaikymas ir asketizmas traktuojamas kaip nenatūralumas, nukrypimas nuo normos. Judėjų santuokos tikslas (pagal bibliją) formuluojamas taip: abipusė pagalba, kūniškas artumas, žmogaus giminės pratęsimas. Nors kūniškas artumas nėra svarbiausias dalykas, anot judaizmo, seksualinis potraukis nėra begėdiškas ar gėdingas. Vyro ir žmonos santykiai metaforiškai sulyginami su Dievo ir Izraelio sąjunga. Santuoka žydams labai svarbi. Vyrui net leidžiama paarduoti Toros ritinėlį, kad galėtų vesti, o moteriai liepiama geriau kentėti nelaimingą santuoką, nei būti netekėjusiai. Šeima žydams – gyvenimo pagrindas. Tuoktis su kitos religijos žmonėmis draudžiama. Senovės laikais bijota, kad kitatikiai prasiverš į judėjų religiją ir asimiliuos žydus. Vaisingumą judėjai visada laikė didele malone, o bevaikystę – tragedija ir gėda. Vedęs vyras turi teisę į savo žmonos „išutą” (sutuoktinio pareigą), bet ne į asmenybę. Judėjų santuokos draudimų sistema labai išsami ir gudri. Draudžiamos santuokos būna dviejų kategorijų: draudžiamos ir negaliojančios, draudžiamos, bet galiojančios. Prie pi
irmųjų priskiriamos: kraujomaiša, santuokos su vedusiomis bei kitos tautos moterimis. Įdomu, kad, šios santuokos laikomos negaliojančiomis, tad ir skirtis nereikia, ir jokių juridinių nemalonumų dėl to nebūna. Prie antrųjų priskiriama santuoka su moterimi, su kuria vyras kažkada jau buvo išsiskyręs, o ji, ištekėjusi antrąkart, vėl išsiskyrė ar tapo našle. Dvasininkas gali vesti išsiskyrusią moterį. Žydams draudžiama vesti ar tekėti už neteisėtai gimusių, taip pat turėti keletą žmonų. Vesti išsiskyrusią ar našlę draudžiama 90 dienų po skyrybų ar laidotuvių. Negalima vesti nėščių, maitinančių motinų, kol kūdikiui nesukaks 2-eji metai. Žydų vestuvių ceremonija gali vykti bet kokioje vietoje ir bet kurią dieną, tik ne šeštadienį ir per žydų šventes. Dėl vestuvinių drabužių jokių reikalavimų nėra. Prieš ceremoniją jaunieji pasninkauja. Iškilmės prasideda santuokos kontrakto pasirašymu (ktuba). Forma standartinė, todėl įrašoma tik suma, kurią vyras sumokės žmonai skyrybų atveju. Liudininkai pasirašo dokumentą ir rabinas palaimina žodžiais: „Sese mūsų! Tegu gimsta iš tavęs tūkstančių tūkstančiai”. Paskui jaunieji atsistoja po baldakimu (chupu), ir jaunasis lėtai, tiksliai kartoja paskui rabiną sutuoktuvių formulę. Pastarasis virš taurės su vynu sukalba septynias vestuvines maldas, ir jaunieji gurkšteli iš jos. Po to jaunikis dešine koja sutraiško taurę, ir jaunieji kelioms minutėms nuvedami į atskirą patalpą. Tai „ichudas” (atsiskyrimas, vienatvė).
Musulmonų nikachas
Islamas santuoką laimina. Vi
ienuolystė yra draudžiama. Vyrui rekomenduojama imti į žmonas panašaus amžiaus ir socialinės padėties merginą. Apribojimų nedaug: Koranas draudžia santuoką su pirmos eilės giminėmis; jeigu moteris jau buvo ištekėjusi; musulmonė negali tekėti už kitatikio (tačiau musulmono vedybos su krikščione ar žyde galimos). Gyventi susidėjus – nuodėmė.
Pirmasis santuokos etapas – susitarimas arba piršlybos. Tada nustatomas vyro turto kiekis žmonai (machras) ir daugybė kitų sąlygų. Nereikia painioti machro ir kalymo (nuotakos išpirka). Machras – asmeninis žmonos turtas, o kalymas lieka nuotakos tėvams. Antras etapas – nuotakos perdavimas į jaunikio namus. Trečias – vestuvių iškilmės (valima). Jų metu skaitoma santuokos sutartis, kad visi girdėtų, o jaunikis, visiems matant, įteikia žmonai machrą. Kad taptų vyru ir žmona, jaunikis ir nuotaka skaito specialų santuokos tekstą. Pageidautina arabų kalba. Nuotaka sako: „Laikau save tavo žmona pagal tam tikrą machrą.” Jaunikis atsako: „Priimu santuoką”. Imamas prašo Alachą, kad tas įkvėptų į jaunųjų sielą tokią meilę, kokia buvo tarp pranašo Mahometo ir jo žmonos. Paprastai sutuoktuvės vyksta namuose. Mečetėse tuokiasi užsieniečiai arba bendrabučiuose gyvenantys musulmonų studentai. Vestuvių papročiai priklauso nuo vietinių papročių ir materialinės jaunavedžių padėties. Tačiau kiekvienas musulmonas stengiasi surengti vestuves tokias, kad nebūtų gėda prieš žmones. Netiesa, kad ištekėjusi musulmonė yra beteisė ir išnaudojama. Žmona visiškai išsaugo veiksnumą, vyras neturi teisės į jos turtą ir ga
ali tvarkyti sutuoktinės reikalus tik kaip patikėtinis. Koranas leidžia daugpatystę, maksimalus žmonų skaičius – keturios. Jeigu vyras nori vesti penktą, jis iš pradžių turi išsiskirti su viena iš žmonų. Islamas reikalauja vienodo požiūrio į visas. Manoma, kad poligamija atsirado tais laikais, kai musulmonai aktyviai kariavo, ir ištekėjusios moterys dažnai likdavo našlėmis. Vienišą moterį vesdavo iš gailesčio – kad ši turėtų prieglobstį. Šiuolaikinių pažiūrų musulmonai paprastai turi po vieną žmoną. Pagal šarijato įstatymus, vyras turi teisę bausti žmoną už nepaklusnumą. Bet jeigu jis nesugeba moters materialiai aprūpinti ir ši priversta pati užsidirbti pragyvenimui, ji gali būti vyrui nepaklusni. Musulmonų moralė ypač griežta moteriai. Ji negali išeiti iš namų be vyro leidimo, negali matyti svetimų vyrų, turi slėpti veidą, plaukus ir kūną. Santykiai nesusituokus – nuotakos šeimos gėda. Musulmonų skyrybos – labai paprasta procedūra. Užtenka vyrui prie liudininkų tris kartus ištarti žodį „tapak” (skyrybos), ir santuoka laikoma anuliuota. Ir vyrui net nereikia motyvuoti savo sprendimo. Machras, beje, lieka moteriai. Vyras, vėliau supratęs, kad pasikarščiavo, atnaujinti santuoką gali tik po to, kai jo žmona kažkiek laiko pabus kito žmona ir išsiskirs. Jeigu skyrybų žodžiai bus ištarti devynis kartus, santuokos atstatyti nebegalima. (“Namai pagal mus”)
Anot musulmonų, ideali santuoka įmanoma tik tarp musulmonų, bet islamiškoji teisė neuždraudė ir mišrių santuokų, nors, tiesa, labai apribojo jų spektrą. Musulmonė moteris negali tekėti už nemusulmono – vyras, prieš vesdamas musulmonę, privalo atsiversti į islamą. Tačiau musulmonas gali vesti kelių tikėjimų moteris: judėję, krikščionę, zaraostristę ir, kai kurių teisinių islamo tradicijų nuomone, sabiją. Tokiu atveju santuoka vyksta lygiai taip kaip ir tarp dviejų musulmonų, laikantis musulmoniškų tradicijų. Už musulmono tekančiai nemusulmonei moteriai neprivalu atsiversti į islamą nei prieš santuoką, nei po jos – vyras turi užtikrinti jai religinę laisvę. Vis dėlto tokioje santuokoje gimę vaikai „paveldi“ tėvo religiją, todėl yra musulmonai ir turi būti auklėjami islamo dvasia. Praktiškai tai dažnai sunku ar net neįmanoma – nemusulmonė motina neturi galimybės (o dažnai ir noro) auklėti savo dukras musulmoniška dvasia. (http://www.religija.lt/index.php?option=content&task=view&id=140)

Budistų išmintis
Budistų santuoka pati paprasčiausia. Buda savo kalbose nėra nieko pasakęs apie vedybas. Todėl budizmas apie šią gyvenimo sferą taip pat nieko nesako ir laiko santuoką pačiu pasaulietiškiausiu dalyku. Nori – vesk, nenori – duok nekaltybės įžadus ir eik į vienuolius. Svarbiausia – negadinti savo karmos negatyviomis emocijomis. (“Namai pagal mus’’)

Apibendrinant balima teigti, kad krikščionys, judėjai ir musulmonai santuoką laiko didele verybe. Žydai ir musulmonai santuoką laimina, laiko labiausiai geidžiamiausiu žmogaus statusu. Budistai vedybų nelaiko tokia didele vertybe kaip pastarojo tikėjimo pasekėjai.

II. SANTUOKA PASAULYJE

Žmonės siekia gyventi kartu, todėl daugeliui meilė ir vestuvės, kaip ir anksčiau, reiškia nedalomą visumą. Nuo Amerikos iki Japonijos vestuvės simbolizuoja bendro gyvenimo pradžią, nuteikia optimistiškai ir dovanoja šviesią asmeninės laimės viltį. Pasaulyje yra daugybė įvairių šių apeigų papročių. Kiekviena tauta tokį svarbų gyvenimo įvykį sutinka skirtingai. (“Namai pagal mus’’)
VESTUVIŲ PAPROČIAI Pietų Korėjoje
Pietų Korėjoje, kai vaikinas arba mergina jau artėja prie pilnametystės, šeima piršlės prašo surasti porą. Piršlė kreipiasi į būrėją, kuri palygina saja, ar dera numatytos poros partnerių gimimo metai, mėnuo, diena ir valanda. Taip patikrinama, ar būsimieji sutuoktiniai tinka vienas kitam įvairiais aspektais.

Vestuvių dieną jaunieji gauna ham – dovanų skrynią. Joje būna raudono ir žydro šilko ritinių, patalynės, graikinių riešutų, pipirų, raudonų ir mėlynų kaspinėlių, simbolizuojančių vedybinę laimę ir daug palikuonių. Vestuvės paprastai vyksta jaunosios namuose. Jaunikis, įėjęs į juos, veidą atsisuka į šiaurę, atsiklaupia prie ritualinio stalo ir ant jo pastato medinę žąsį – ištikimybės simbolį. Ant stalo pastatomos dvi žvakidės, pamerkiama amžinai žaliuojančio medžio šakelę (bambuko ar ananaso) bei padedama įvairių užkandžių: riešutų, vaisių, ryžių pyragaičių, keptos vištienos, džiovintos mėsos, žuvies.

Kai jaunikis atsistoja, įeina nuotaka su savo šeima. Jaunieji sustoja vienas prieš kitą ir nusilenkia vienas kitam: pirmiausia nusilenkia moteris, o vyras jos nusilenkimą priima priklaupdamas. Po to jaunieji suvilgo lūpas ryžių vynu. Tai – šeimyninės santarvės ženklas.
VESTUVIŲ PAPROČIAI Norvegijoje
Norvegijoje paprastai tuokiamasi šeštadienį. Tie, kurie laikosi tradicijų, velkasi puošnius skandinavų liaudies kostiumus bunad. Jaunavedžius vestuvinėje procesijoje dažniausiai lydi dvi mergaitės (senais laikais sutuoktuvių ceremonija be vaikų svitos išvis nevykdavo). Tiesa, šią dieną jaunieji vis dažniau atsisako tradicinių apdarų ir mieliau renkasi smokingą ir ilgą baltą suknelę. Jaunikis ir nuotaka vilki žydrus apatinius – iki šiol tikima, kad tai atbaido piktąsias jėgas.

Į vestuvinę puotą, kuri dažniausiai rengiama restorane, kviečiami tik artimiausi draugai bei giminės. Ant stalo privalo būti tradicinis aukštas tortas su marcipanais, kurio nekantriai laukia jauniausi vestuvių dalyviai. Tradiciška ir tai, jog svečiai vestuvines dovanas sukrauna ant stalo, kad visi galėtų jas apžiūrėti.

Linksmybės ir šokiai paprastai tęsiasi iki ryto. Jaunieji puotą palieka pirmieji ir vyksta į viežbutį vestuvių nakties praleisti specialiai šia proga papuoštoje lovoje. Jie stengiasi nuslėpti, kur nakvos, nes gana dažnai draugai naujai “iškeptam” jaunavedžiui iškrečia įvairiausių pokštų.
VESTUVIŲ PAPROČIAI Meksikoje
Meksikoje per vestuves puošiamasi tradicine senųjų žemvaldžių apranga: jaunikis mūvi kelnes ir vilki sidabrinėmis sagomis papuoštą švarkelį, galvą pridengia plačiabryle skrybėle. Jaunoji vilki nėriniuotą suknelę su raukiniais ir ilgą nuometą.

Vestuvės paprastai būna didelės ir iškilmingos. Jose dalyvauja daug svečių, nes Meksikoje palaikomi glaudūs šeimyniniai ryšiai. Vestuvių išlaidas dalijasi abi pusės. Temperamentingieji meksikiečiai linksminasi iki ryto. Kiekvienos šeimos garbės reikalas į savo vaikų vestuves pasikviesti liaudišką kapelą – mariachis.

Vienas iš sutuoktuvių papročių – raiščio nurišimas. Jaunoji atsistoja ant stalo, o jaunasis užrištomis akimis turi nurišti raištį nuo išrinktosios kojos ir mesti jį už savęs. Raištį pagavusi mergina gali džiaugtis – ji netrukus ištekės. Jei kuris nors svečias nori pašokti su jaunąją, turi už tai sumokėti jaunajam.(www.vestuves.lt)
VESTUVIŲ PAPROČIAI Japonijoje
Japonijoje senieji sužadėtuvių papročiai: sužadėtinės pagrobimas ar pabėgimas iš tėvų namų – jau nuėjo užmarštin. Senovės Japonijoje ištekėjusi moteris jau sekančią po vestuvių dieną išsipešdavo antakius ir nusidažydavo juodai dantis, tuo parodydama, kad nebenori niekam, išskyrus vyrą, patikti. Dabar šis paprotys taip pat išgyvendintas.

Tačiau japonų sutuoktuvių ceremonija vyksta pagal tradicijas. Būsimasis jaunikis privalo nupirkti savo išrinktajai vestuvinius drabužius. Kadangi jie be galo brangūs, vargšas turi taupyti ilgai ir atkakliai. Vestuvinį nuotakos apdarą sudaro du kimono – apatinis ir viršutinis. Pastarasis yra iš auksu tviskančio audinio. Be to, merginai dar būtinai reikia peruko ir vestuvinio skėčio su sidabrinėmis gervėmis, puošnių išsiuvinėtų batelių. Pats jaunasis atrodo daug kukliau: jo vestuvinis apdaras – tik paprastas juodas kostiumas.

Pirmoji sutuoktuvių dalis vadinama jaunosios atėjimu (yo-meiri): būsimoji žmona atvyksta į sužadėtinio namus. Antroji ceremonijos dalis vadinama devyniais gurkšniais. Prieš jaunuosius pastatomos trys taurelės, į kiekvieną įpilama ryžių vynas. Jaunasis trim gurkšniais nugeria vyno iš kiekvienos taurelės. Po to tai daro ir jaunoji. Vestuvių puota vyksta kitą dieną.
Vestuvių puotos metu jaunieji kelis kartus persirengia. Šis paprotys susijęs su spalvų keitimu. Pirmiausia jaunųjų pora vilki tradicinius kimono, po to – europietiškus vestuvinius drabužius, o galiausiai – vakarinius apdarus: fraką ir puošnią suknelę. Japonijoje įprasta jaunavedžiams dovanoti pinigų. Svečiai juos deda į specialų voką (noshibukuro) ir perrišta spalvota virvute, simbolizuojančia santuokos tvirtumą.(www.vestuves.lt)
Čia paplitusios tradicinės vestuvės iš išskaičiavimo, ypač tai pasakytina apie turtingus žmones. Nepaisant tradicijų, šiuolaikinis jaunimas tuoktis neskuba. Japonijoje jaunikis ir jo tėvai iki vestuvių apsilanko nuotakos namuose ir perduoda jai „juino” (vestuvių dovanas): pinigų ir daiktų, turinčių simbolinę reikšmę, pavyzdžiui, falo formos sepiją, simbolizuojančią vaisingumą, ir ilgą virvės gabalą – ilgaamžiškumo ženklą. (“Namai pagal mus’’)
VESTUVIŲ PAPROČIAI Izraelyje
Izraelyje jaunieji vestuvių dieną nuo pat ryto iki pat ceremonijos pabaigos nieko nevalgo.

Chuppy, t.y. ėjimo po baldakimo, ritualas simbolizuoja nuotakos atėjimą į jaunojo namus. Jaunasis įeina į kambarį, kuriame jo laukia išrinktoji. Jos veidą jis uždengia nuometu ir tada, lydimas savo tėvo, eina po baldakimu. Jaunąją, nešdamos degančias žvakes, atveda motina ir būsimoji anyta.

Moteris lydi muzika ir giesmė, kurioje prašoma palaiminti naująją porą. Tikroji ceremonija prasideda tada, kai į taurę įpilama vyno. Jaunieji ragauja gėrimo, o jaunasis dviejų liudininkų akivaizdoje ant jaunosios dešinės rankos rodomojo piršto užmauna sutuoktuvių žiedą. Tai darydamas jis ištaria tokius žodžius: “Tampi šiuo žiedu man skirta pagal Mozės ir Izraelio teisę”. Po to garsiai perskaitoma vestuvinė sutartis (ketuba) ir dokumentas įteikiamas jaunajai. Vėliau rabinas paima antrąją vyno taurę ir išdainuoja septynis vedybinius palaiminimus. Jaunieji vėl gurkšteli vyno, po to jaunasis koja sudaužo taurę, o svečiai šaukia: “Mazel tow!”, – tai laimės ir sėkmės linkėjimas.

Iškilmingą vestuvių puota paprastai rengia jaunosios tėvas. Žydai sefardai, gyvenantys Europos pietuose ir Šiaurės Afrikoje, vilki puošniais, spalvotais, auksu švytinčiais drabužiais. Žydai aškenazai (gyvenantys Izraelyje, Rytų Europoje) užsideda skrybėlę ir apsisiaučia šilkinį apsiaustą, o jaunoji velkasi baltą suknelę su nuometu.
VESTUVIŲ PAPROČIAI Turkijoje
Kaip žinia, musulmoniškoje Turkijoje iki šiol galioja daugpatystės įstatymas. Deja, tik 4-5 procentai tenykščių vyrų gali sau leisti tokią prabangą. Todėl dauguma turkų tenkinasi viena, kartais – dvejomis žmonomis.

Jaunikis ir nuotaka iki vestuvių ne tik nepažinojo, bet ir nebūdavo viens kito matę. Būsimasis jaunikis žinodavo tik jaunosios vardą, retkarčiais sutikdavo ją gatvėje, pagal tų šalių tradicijas susisupusią į neperžvelgiamą rūbą. Ypatingai smalsūs jaunikiai tegalėdavo paprašyti kokios moters apžiūrėti jo būsimąją hareme ar pirtyje ir vėliau pasidalinti savo įspūdžiais. Mergina gi savo ruožtu atsargiai pasidomėdavo jaunikio materialine padėtimi ir asmens savybėmis. Kitais aspektais sąjunga vykdavo kaip dalykinis susitarimas, prekybinis sandėris.
Turtingi turkai vestuves švęsdavo daug dienų. Tik 8-14-tą vestuvių dieną lūkesčių iškamuotas jaunikis galėdavo išvysti savo žmonos veidą. Šeimos patikėtinė nuimdavo moters veidą dengiantį šydą ir, šnabždėdama palaiminimus, sujungdavo jaunos poros rankas.
Žodis “haremlik” (haremas) reiškia moteriškąją namo pusę. Vyriškoji namo pusė vadinosi “selamlik”.

Kiekviena turtuolio žmona hareme turėjo nuosavą kambarį – “odą” (odalik) ir tarnus. Pats haremas buvo atskirtas nuo aplinkinio pasaulio stora aukšta siena, o į gatvę išeinantys langai papuošti dailiomis raštuotomis grotomis. (www.vestuves.lt)
VESTUVIŲ PAPROČIAI Švedijoje
Gyvenimas nesusituokus – visuomenės įteisinta santykių forma, tad gyvenimą tuo pačiu adresu galima laikyti oficialiais santykiais. Naujas švedų išradimas „sambor”, arba gyvenimas kartu neįsipareigojant vienas kitam finansiškai – populiaresnis nei oficialios vedybos. Kai pora skiriasi, turtas dalijamas pagal priklausomumo principą. Skiriantis po įteisinto bendro gyvenimo, – pusiau. 1995 metais išleistas įstatymas, oficialiai pripažįstantis homoseksualias poras ir suteikiantis joms visas teises, išskyrus vieną – įsivaikinti.
VESTUVIŲ PAPROČIAI Maroke
Kiekvieną rugsėjį berberų genties nuotakų amžiaus moterys išvykstą ilgon kelionėn į kasmetę nuotakų mugę. Ten prekiaujama įvairiausiomis prekėmis, o moterys vaikšto grupėmis ir renkasi sau jaunikius. Jaunų, niekada netekėjusių merginų galvos uždengtos apvalios formos gobtuvais, o išsiskyrusios ir našlės dėvi gofruotus galvos apdangalus. Jeigu vyras ir moteris vienas kitam patiko, giminaičiai surengia jiems susipažinimo ceremoniją. Jeigu patiko vienas kitam taip, kad nori tuoktis, jaunikis sumoka valstybinį mokestį ir tam tikrą sumą pinigų duoda savo išrinktajai. Teisingumo ministerijos valdininkas patvirtina santuoką, ir vestuvių iškilmės vyksta arba tą pačią naktį, arba vėliau – kaime. Ištekėjusi nebe pirmąsyk moteris ar našlė grįžta su naujuoju vyru į savo namus. Merginos, ištekėjusios pirmą kartą, grįžta į savo namus ir tik po kažkiek laiko persikelia pas vyrus.
VESTUVIŲ PAPROČIAI Kenijoje
Sumburų genties vestuvės – ilga simboliška ceremonija. Saulei leidžiantis, jaunikis eina į nuotakos namus ir veda kaip išpirką į jos kiemą suderėtą skaičių galvijų. Apie savo atvykimą įspėja daina. Kitą rytą nuotaka ir jos motina atsikelia dar neprašvitus ir melžia karvę. Šio ritualo metu dukra galva remiasi į motinos nugarą, – taip tarsi rodo, kad ji vis dar vaikas. Saulei patekėjus, pienas išpilamas merginai ant galvos. Paskui karvė papjaunama ir butelis jos kraujo atiduodamas jaunajai. Vestuvių dieną ši apsivelka ožkos kailiu ir palieka savo namus – eina paskui savo vyrą ir jo draugą. Per visą kelionę (kelias turi būti įveiktas per vieną dieną, nesvarbu, koks atstumas) niekam iš nuotakos svitos negalima atsigręžti atgal, o pati jaunoji negali sušlapti kojų. Atvykus į vietą, jaunojo motina duoda marčiai į rankas palaikyti kūdikį – būsimo nuotakos vaisingumo simbolį.
VESTUVIŲ PAPROČIAI Indijoje
Radžastchano valstijoje daugiausiai tuokiami vaikai. Šimtai berniukų ir mergaičių, kuriems sukanka tik treji metai, tiesiog užmiega per savo vestuves, vykstančias pagal visas vestuvių ceremonijų ir švenčių tradicijas. Paskui jaunavedžius išvežioja po namus, kur jie auga tol, kol gali pradėti gyventi kartu. O Bicharo valstijoje nuotakos išpirkos dydis toks didelis, kad merginos tėvai kartais nebelaukia ir tiesiog pagrobia tinkamą jaunikį. Sprendžiant iš laikraščių skelbimų, kiekvienais metais per jagano mėnesį (tai indų sutuoktuvių sezonas) nevedusiems jauniems vyrams nerekomenduojama vaikščioti gatvėmis. (“Namai pagal mus’’)
VESTUVIŲ PAPROČIAI Filipinų salose
Būsimajam jaunikiui tenka gyventi vienam trejus metus. Per tą laiką jis turi įgyti gyvenimiškos bei seksualinės patirties, kad po vestuvių nereikėtų dairytis į kitas. Jei po to nepraeina noras vesti, uošvių namuose tenka patarnauti, pavyzdžiui, užkurti ugnį, prinešti vandens. Tik taip galima įrodyti, kad vyro ketinimai rimti ir jis sugebės rūpintis savo žmona. Vestuvių dieną reikia mokėti suderėtą sumą – už nuotaką. Bet jei užmirštama karvė, ryžių maišas arba net cigarečių pakelis, gresia vedybų iširimu. Vyru ir žmona tampama, kai jis paliečia savo išrinktosios kaktą. Toliau seka svaiginanti vestuvių puota, bet tik ne jauniesiems. Jie privalo tylėdami ir nesišypsodami stebėti svečių šėlsmą. Parodyti džiaugsmą būtų tiesiog nepadoru.
VESTUVIŲ PAPROČIAI Italijoje
Pagal italų tradicijas jaunajam būdavo prisakoma, kad vestuvių dieną jis būtinai savo kišenėje turėtų gabalėlį geležies – kad būtų apsaugotas nuo “blogio akies”. Nuotaka būtinai dėvėdavo vestuvinį nuometą, kad būtų apsaugota nuo blogų dvasių. Šiandien Italijoje gyva tradicija po vestuvių ceremonijos daužyti stiklo vazas ar taures, ir pažirusių šukių skaičius simbolizuoja laimingos santuokos metus. Daugelis porų taip pat paleidžia į dangų baltus balandžius, simbolizuojančius jų meilę ir laimę.
VESTUVIŲ PAPROČIAI Egipte
Egipto šeimose dažnesnės santuokos, kurios yra sutariamos/ numatomos tarpusavio susitarimu, retesnės tokios, kurios inicijuojamos jaunojo, t. y. jo piršlybomis. Turtingos šeimos Egipte organizuoja vadinamuosius “zaffa” (vestuvinis maršas/ eitynės). Jose dalyvauja būgnininkai, muzikantai, grojantys dūdmaišiais, pučiantys ragus, pilvo šokėjos ir vyrai, ryjantys degančius kardus. Kitaip tariant, rengiamas ryškus, spalvotas, muzikalus šou, skirtas šventinei dienai pažymėti.
VESTUVIŲ PAPROČIAI Pietų Afrikoje
Jaunuolis gali ruoštis tapti šeimos vyru, jei užmušė tikrai didelį žvėrį, pavyzdžiui, antilopę. Taip jis įrodo, kad gali pasirūpinti būsimąja žmona, kuri dažnai ne vyresnė kaip 12 metų. Jei nuotakos tėvai ir jaunasis susitaria, ji, apsigobusi balta skara, atgabenama į jaunojo trobelę. Bet jaunos mergaitės baiminasi santuokinių pareigų, ir jaunajam tenka dalintis guoliu su trečia, vyresne moterimi, kuri įsitaiso tarp jų tol, kol mergaitė pripranta prie vyro.(www.vestuves.lt)
Apibendrinant galima teigti, kad kad ir kokio tikėjimo būtų žmogus, kiekviena tauta turi savo papročius ir įsitikinimus vedybų atžvilgiu.

III. VESTUVIŲ APEIGOS LIETUVOJE

Vestuvės – viena iš svarbiausių bendruomenės ir šeimos švenčių. Naujos šeimos kūrimas rūpi visiems, ne tik patiems jauniesiems. Giminė, dalyvaudama vestuvėse, patiria savo bendruomenės reikšmingą atsinaujinimą. Šiandien vestuvės trunka trumpiau, o ir papročių išliko mažiau. Vis dėlto vestuvių prasmingumas ir svarba išlieka, o protėvių papročiai atgyja vestuvinių apeigų metu. Vien tik vestuvių dainų užrašyta apie 100 000.

Pirmoji vestuvių papročių dalis – piršlybos – šiandien jau beveik išnykusi. Kadaise ją sudarė tokios sudėtinės dalys: atklausai, pažintuvės, pasogos derybos, peržvalgos, suderėtuvės, užsakai, sužadėtuvės. Kaimiškose vestuvėse buvo išlikę daug patriarchalinių papročių (jaunosios grobimas, pirkimas ir pan.). Šių dienų vestuvėse svarbiau pažymėti kuriamos šeimos reikšmę, atsisakant patriarchalinių papročių ir taip įtvirtinant lygias vyro ir moters teises.

Antroji vedybų papročių ciklo dalis – pačios vestuvės. Svarbiausia vestuvių dalis – jungtuvės ir su jomis susijusios apeigos. Senesnės žinios liudija, jog lietuviai vestuves keldavo rudenį apie Vėlinių metą, lapkričio mėnesį. Šiandien dažniau vestuvės keliamos šiltu metų laiku – vasarą. Manyta, kad per mėnulio jaunatį susituokusieji ilgiau išliks jauni, pilnatyje – bus turtingesni, o delčioje – bevaikiai.

Rengiantis vestuvėms, svarbu turėti tinkamus vestuvinius drabužius. Pagrindinė spalva – balta, siuvinėjimuose ir ornamentuose gali būti raudonos spalvos. Svarbus Aušrinės žvaigždės ženklas – aštuoniakampė žvaigždė. Žalčio ženklais puošiami jaunosios drabužiai, kaip ir papuošalai.
Vakarynų (mergvakario) apeigos

Vestuvės prasideda jungtuvių dienos išvakarėse. Tai susituokiančiųjų atsisveikinimas su jaunyste, draugais, namais ir tėvais. Toks atsiskyrimas jaunuosius trumpam paverčia “našlaičiais”, nes jie atsiduria vieniši (be tėvų) mitologiškai pavojingo perėjimo metu. Paramos ir pagalbos prašoma Dievų ir gamtos jėgų. Prašyti ir kviestis reikia rūtą, vainiką, gegužę. Atsisveikinama su namų židiniu, su šventu kampu, kuris būna išpuoštas gėlėmis, vainiku. Atsisveikinama su namų Dievais. Tą dieną būdavo pinami vainikai vartams ir namo vidui papuošti, daromi sodai, pinamas rūtų vainikėlis. Vakarynose šokami apeigų šokiai, piršlys vaišina visus savo pyragu.

Mergvakario dainose apsakytos visos apeigos, simboliai ir prasmės. Dainuojama apie tekantį vandenį, aukso krėsle sėdinčią mergelę.
Deivė Laima, jaunųjų globėja, pasirodo kviečiama, – sėdinčių aukso krėsle mergelės, motinos arba gegužės pavidalu. Kalbantis su geguže, ji pažada “Aš tau tik padėsiu kelaliu važiuoti.” (ji visur lydės mergelę – į jungtuves, per gaubimą, iki naujų namų). Vainikas taip pat lydi ir globoja: “Tai aš eisiu su tavimi drauge, aš padėsiu kelalį keliauti”.
Išlydėjimas

Išlydint į jungtuves, jaunieji atsisveikina su tėvais. Nuotaka atsisveikina su namais, su gimtinės žeme: “Sudie, juodoji žemele, mano nešiotojėle. Bėginėjau maža būdama, bučiavau tave rytais vakarėliais”. Atsisveikina su namų židiniu, su namų ugnele, apeinama ją tris kartus:

Ugnele mano, Ugnele skaisčiausia,

Tai tu man dovanok, Ugnele,

Gal kada nepakūriau,

Sunkiais atodūsiais

Ir gailiom ašarėlėm nenumazgojau.
Palaiminimas

Jaunoji prieš tėvą ir motiną stovi ar sėdi ir prašo palaiminimo. Tėvas ar motina su grauduline žvake iš keturių galvos šonų “pasvilina” plaukus.

Našlaitė prieš jungtuves užvažiuodavo į kapines, atsisveikindavo su mirusiais tėvais, prašydavo jų palaiminimo. Reikėtų ir senelių kapus aplankyti.
Sutinkamas jaunikis, atvykęs su savo pulku. Sesuo, svočia arba motina priima vainiką ir prisega jaunajai ant galvos.
Jaunųjų sutiktuvės

Po jungtuvių grįžusius į namus jaunavedžius pasitinka tėvas ir motina su duona, druska bei gėrimu. Per slenkstį peržengusius jaunuosius pirkioje stovinčios moterys apiberdavo rugių, avižų ir kviečių grūdais. Kartais ant pečių jauniesiems užmesdavo kailinius arba patiesdavo po kojomis, kad būtų turtingi.
Sodo pirkimas
Paskutinė kliūtis – tai “kitų (netikrų) vestuvių” užimto stalo vadavimas. Sodas – tai iš šiaudelių sudurstytas “pasaulio modelis”.
Naujuose namuose

Įnešama Ugnis, kuri tampa naujos šeimos ugnimi, pagerbiami namų Dievai ir protėviai. Prie židinio dedama raudonos spalvos juosta, kitą juostą kabina kampe.
Gaubimo apeigos
Tai galutinio merginos atsiskyrimo nuo tėvų šeimos ir santuokos įtvirtinimo ženklas. Jaunoji sodinama ant kėdės, svočia nusega rūtų vainikėlį ir užriša nuometą ar uždeda kepurėlę.
Marčpietis

Po prikeltuvių, apgaubimo bei dovanojimų prasidėdavo marčpietis su jaunosios žvakėmis, pyragais, o svočios – karvojumi. Tą šventąją duoną puošdavo saulutėmis, pusmėnuliais, rūtomis, iš tešlos padarytais paukščiukais, žalčiukais ir pan. Karvojus – taip pat pasaulio modelis, jo turėjo paragauti kiekvienas vestuvių dalyvis.
Vestuvėse gausu pramogų ir linksmybių, tokių kaip “piršlio korimas”, netikros persirengėlių vestuvės ir pan. Žinoma daugybė liaudies dainų, pritaikytų apeigoms. Svarbu, kad vestuvėse būtų geras giedotojų būrys, muzikantas. Vestuvių vedliai – piršlys, svočia ir kt. turi gerai žinoti vestuvių apeigų tvarką, mokėti sakyti prakalbas. (http://www.romuva.lt/index.php?kalba=liet&page=apeigos&nr=2)
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje tikrų kaimiškų vestuvių papročiai po truputį užsimiršta, tačiau daugelis vis dar domisi šiomis tradicijomis ir nori pagal jas atšvęsti savo vestuves.

IŠVADOS

1. Provoslavų santuokos tikslas trejopas – žmogaus giminės saugojimas bei gausinimas, abipusė pagalba gyvenime ir gašlumo sutramdymas. Jeigu santuoka grindžiama vien tik stipriais jausmais išrinktajai, vadinasi, santuoka iš aistros, nekrikščioniška. Skyrybas provoslavai niekina. Pirmą santuoką cerkvė traktuoja kaip įstatymą, antrą – kaip nusileidimą žmogaus silpnybei. Trečioji leidžiama tik „iš reikalo”. Judaizmas santuoką laiko labiausiai geidžiamu žmogaus statusu. Judėjų santuokos tikslas (pagal bibliją) formuluojamas taip: abipusė pagalba, kūniškas artumas, žmogaus giminės pratęsimas. Nors kūniškas artumas nėra svarbiausias dalykas, anot judaizmo, seksualinis potraukis nėra begėdiškas ar gėdingas. Islamas santuoką laimina. Vienuolystė yra draudžiama. Apribojimų nedaug: Koranas draudžia santuoką su pirmos eilės giminėmis. Gyventi susidėjus – nuodėmė. . Koranas leidžia daugpatystę, maksimalus žmonų skaičius – keturios.
2. Žmonės siekia gyventi kartu, todėl daugeliui meilė ir vestuvės, kaip ir anksčiau, reiškia nedalomą visumą. Nuo Amerikos iki Japonijos vestuvės simbolizuoja bendro gyvenimo pradžią, nuteikia optimistiškai ir dovanoja šviesią asmeninės laimės viltį. Pasaulyje yra daugybė įvairių šių apeigų papročių. Kiekviena tauta tokį svarbų gyvenimo įvykį sutinka skirtingai.
3. Pirmoji vestuvių papročių dalis – piršlybos – šiandien jau beveik išnykusi. Kadaise ją sudarė tokios sudėtinės dalys: atklausai, pažintuvės, pasogos derybos, peržvalgos, suderėtuvės, užsakai, sužadėtuvės. Antroji vedybų papročių ciklo dalis – pačios vestuvės. Svarbiausia vestuvių dalis – jungtuvės ir su jomis susijusios apeigos.

NAUDOTA LITERTŪRA

1. “Namai pagal mus’’ 2002 Nr.26
2. http://www.religija.lt/index.php?option=content&task=view&id=140
3. http://www.romuva.lt/index.php?kalba=liet&page=apeigos&nr=2
4. www.vestuves.lt

Leave a Comment