Skyrybos ir jų pasekmės vaikams

Turinys

Įvadas..............................3
I. Skyrybos............................4
I. 1. Skyrybos – naujų laikų reiškinys.................4
I. 2. Skyrybos ir jų etapai........................5
I. 3. Skyrybų priežastys.........................6
II. Tėvų elgesys skyrybų laikotarpiu................8
III. Tėvų skyrybų pasekmės vaikams................11
Išvados..............................15
Naudota literatūra............................16Įvadas
Pastaruoju metu šiek tiek daugiau imta kalbėti apie sunkias skyrybų patirtis, tačiau šiose svarstybose dažniausiai minimi tik sutuoktiniai. Tačiau vaikams, išgyvenantiems šeimos griūtį, tenka patirti nė kiek ne mažesnį, dažnai – ir didesnį skausmą, nes sąmoningai suvokti, kodėl staiga suyra normali pasaulio tvarka, jiems pernelyg sunku.

Tikslas: patyrinėti skyrybų procesus ir jų pasekmes vaikams
Uždaviniai: 1. apžvelgti skyrybų procesus

2. patyrinėti tėvų elgesį skyrybų metu

3. pasiaiškinti skyrybų pasekmes vaaikams

I. SKYRYBOS

Kokie duomenys leidžia teigti, kad Lietuvos šeima yra nestabili?
Turbūt labiausiai į akis krentantis rodiklis – didžiulis skyrybų skaičius. Nepatenkintas santykiais šeimoje žmogus stengiasi juos išardyti. Skyrybų mūsų visuomenėje pradėjo daugėti dar XX amžiaus septintajame dešimtmetyje. Pastaraisiais metais jų skaičius jau praktiškai nebedidėja, tačiau, mažėjant santuokų, ištuokų nuošimtis tampa vis grėsmingesnis. Tūkstančiui Lietuvos gyventojų šiandien tenka 3,1 skyrybos. Tai vienas prasčiausių rodiklių visoje Europoje.
Jau beveik dešimt metų, kai kasmet Lietuvoje išsiskiria 11 tūkstančių žmonių. Šimtui santuokų šiandien tenka 65 skyrybos. Palyginimui, 1960 m. 100 santuokų tekdavo tiik 8 skyrybos, 1990 m. – 35. Dažniausiai Lietuvoje šeimos skiriasi 5-9 santuokos metais.
Skyrybos Lietuvoje ne tik dažnos, bet jos vis rečiau suvokiamos kaip kažkas blogo ar net gėdingo. Dar 1990 m. – 24 nuošimčiai Lietuvos gyventojų teigė, kad skyrybų niekada negalima pateisinti, o po dešimties metų ta

aip tegalvoja – 19 nuošimčių. Pastebima tendencija, kad jaunesni žmonės palankiau vertina skyrybas. Galima teigti, kad Lietuvoje jos pradedamos traktuoti kaip normalus būdas spręsti šeimoje iškylančius konfliktus. Neigiamas skyrybų vertinimas iki šiol atlikdavo saugos diržo vaidmenį, kuris neleisdavo nesutarimams šeimoje peraugti į skyrybas, dabar šis diržas vis laisvėja.
Skyrybų padarinys – nepilnos šeimos. Tai tikrai nėra palankiausia aplinka vaikui, tiek psichologiniu, tiek socialiniu požiūriu. Po skyrybų dauguma vaikų lieka su vienu iš tėvų, dažniausiai – su mama. Statistika rodo, kad nepilnose šeimose gerokai didesnė skurdo rizika, susiaurėja vaiko išsilavinimo galimybės.(http://www.lithuanet.com/modules.php?name=News&file=print&sid=105)I. 1. Skyrybos – naujų laikų reiškinys
Anksčiau skyrybos buvo draudžiamos. Tokia padėtis labai slėgė moteris. Ir dabar katalikiškose šalyse, kur stipri bažnyčia, skyrybos draudžiamos.
Santuoka nutraukiama:
1.Kai vienas iš sutuoktinių miršta arba teismo sprendimu sutuoktinis paskelbiamas mirusiu.
2. Abiejų sutuoktinių bendru susitarimu.
Būtinos sąlygos:
• nuo saantuokos yra praėję daugiau negu vieneri metai;
• abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių(turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.);
• abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs.
Santuoka šiuo atveju nutraukiama supaprastinta proceso tvarka.
3. Vieno sutuoktinio prašymu. Būtina bent viena iš šių sąlygų:
• sutuoktiniai gyvena skyrium (separacija) daugiau nei vienerius metus;
• vienas sutuoktinis pripažintas teismo sprendimu neveiksniu po santuokos sudarymo;
• vienas sutuoktinis teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu;
• vienas sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę ilgiau nei vienerius metus už netyčinį nusikaltimą.
4. Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės. Sąlygos gali būti ši
ios:
• kai sutuoktinis nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą;
• kai vienas iš sutuoktinių yra neištikimas;
• kai sutuoktinis žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais;
• kai sutuoktinis palieka šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.
Įvairius kitus santuokos nutraukimo aspektus aptaria Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.I. 2. Skyrybos ir jų etapai
Santuoka nutraukiama, kai toliau bendrai gyventi ir išsaugoti šeimos neįmanoma arba nenorima. Skyrybos laikomos įvykusios, kai vienas iš sutuoktinių civilinės metrikacijos skyriuje gauna skyrybų liudijimą.
Vakarų šalių įstatymai skyrybas laiko sankcija už sutuoktinio atsakovo kaltę (pavyzdžiui, santuokinę neištikimybę, šiurkštų elgesį, grasinimus), todėl didžiausią reikšmę teikia kiekvieno sutuoktinio kaltės dydžiui nustatyti. Kai kuriose šalyse (Ispanijoje, Italijoje) iki XX a. aštuntojo dešimtmečio skirtis apskritai nebuvo leidžiama (kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse draudžiama ir dabar).
Tarpukario Lietuvoje (išskyrus Klaipėdos kraštą) civilinės metrikacijos nebuvo, skyrybas, kitus santuokos ir šeimos santykius reguliavo civiliniai įstatymai ir bažnytinės teisės normos. Skyrybų klausimus nagrinėjo bažnyčia, o su jomis susijusius turtinius reikalus – valstybiniai teismai.
Pastaruoju metu įvardijamos keleriopos skyrybos:
1. Emocinės skyrybos. Jas sudaro sutuoktinių jausmų atšalimas, abejingumas vienas kitam, meilės ir pasitikėjimo praradimas.
2. Fizinės skyrybos. Tai tokios skyrybos, kai sutuoktiniai jau galvoja apie juridinę jų galimybę. Šiuo laikotarpiu sutuoktinių santykiai riboti, sutuoktiniai pradeda gyventi atskirai.
3. Juridinės skyrybos. Jos juridiškai įregistruoja skyrybų aktą. Emocinės skyrybos dažniausiai pasitaiko tam tikrais vedybų laikotarpiais.
Pastebimi tokie tr
rys laikotarpiai:
pirmasis – tai vieneri treji vedybiniai metai. Sutuoktiniai pamato savo išrinktųjų tokias savybes, kurių anksčiau nematė: tingumą, lengvabūdiškumą, nevalyvumą, nesaikingumą ir pan. Dingsta buvęs susižavėjimas, susiduriama su nemalonia tikrove. Vis dažniau galvojama, kad reikia nutraukti santuoką, kol dar nevėlu, kol dar galima sukurti kitą šeimą;
antrasis – pasireiškia apie 43-50 – uosius gyvenimo metus, paprastai po klimakso. Tai metas, kada jau paauginti ar visai užauginti vaikai, kai nublanksta jaunatviškas moters žavesys, o vyras vis dažniau žvilgčioja į jaunesnes moteris. Dažnas vyras susigundo dar kartą perbristi audringą jausmų jūrą;
trečiasis – tai senatvės laikotarpis (po 70 metų), kai žmogaus nervų sistema išsiderina, žmogus tampa irzlus ir priekabus, senyva moteris dažnai vengia lytinių santykių ar net jais šlykštisi. Jeigu abi pusės tvirtai laikosi savo „principų”, nenusileidžia, „nesiaukoja” dėl kito – prasideda nesutarimai, įvyksta emocinės skyrybos.I. 3. Skyrybų priežastys
Be sunkumų, su kuriais žmogus susiduria visą gyvenimą, pasitaiko ir pecifinių, susijusių su šeimos gyvenimo problemomis. Šeimos konfliktai ypatingi tuo, kad yra subjektyvūs. Vadinasi, beveik visada jie grindžiami klaidingais emociniais įspūdžiais, perdėtomis reakcijomis į nereikšmingus dalykus. Sunkumai, nepašalinami sutuoktiniams bendraujant, perauga į didelius nesutarimus, o šie virsta skyrybų priežastimi. Svarbiausios priežastys nurodytos lentelėje.

Skyrybų priežastys
Skyrybų priežastys Žmonų Vyrų
Girtavimas 29 –
Šiurkštumas, žiaurumas, valdingumas 27 10
Neištikimybė 15 16
Išnykęs jausmas sutuoktiniui 13 25
Skirtingi charakteriai 9 30
Teistumas 3 –
Meilė kitam 1 12
Lytinė nedarna 1 2
Nepagrįstas pavyduliavimas – 2
Žmonos nevaisingumas 2
Kitos priežastys 2 1
Skyrybų priežasčių yra ir daugiau – tai požiūris į sutuoktinio tėvus, vaikų auklėjimas, šeimos nario li

iga, pirmo vaiko gimimo atidėjimas, vieno iš sutuoktinių darbo pobūdis ir kt. Daugelio skyrybų būtų galima išvengti, jeigu sutuoktiniai stengtųsi išsaugoti ir stiprinti šeimą. Visais atvejais nereikia skubėti skirtis. Nustatyta (G. Navaitis), kad net 54 proc. moterų ir 26 proc. vyrų pasirinktų tą patį sutuoktinį, jeigu viską būtų galima pradėti iš naujo. Z. Bajoriūno tyrimų duomenimis, tik 20 proc. žmonių, gyvenančių antroje santuokoje, sutaria geriau.(“Šeima žmogaus gyvenime”)
Apibendrinant galima teigti, kad skyrybų Lietuvoje vis gausėja. Pastebima tendencija, kad jaunesni žmonės palankiau vertina skyrybas ir tai jiems atrodo tinkamas būdas spręsti konfliktus.

II. Tėvų elgesys skyrybų laikotarpiu

Kai vieno sutuoktinio priešiškumas kitam tampa atviras, šeimoje prasideda kova be kompromisų už savo „teisybę”. Vieni sutuoktiniai pateikia įvairių kaltinimų antrajai pusei, kiti numoja ranka į šeimos reikalus ir užsisklendžia savo vidaus pasaulyje, treti visaip stengiasi pažeminti vyrą arba žmoną. Šeima pasidalija į dvi priešiškas stovyklas – vyro ir žmonos. Atsidūrę tarp besivaidijančių tėvų vaikai turi pasirinkti, su kuo jiems būti. Silpnesnis, ne toks saugus sutuoktinis stengiasi vaiką patraukti savo pusėn. „Susivienijęs” su vaiku, mano įgijęs pranašumą. Antra vertus, vaiko „prisišliejimas” prie vieno iš tėvų yra stiprus psichologinis smūgis kitam, verčia jį jaudintis, kentėti. Taip vaikas tampa šeimos „mūšio” ginklu.
Tyrimų duomenimis, net 69 proc. išsiskyrusių tėvų po skyrybų nepalaiko jokių ryšių su vaikais, vienaip ar kitaip bendrauja tik 31 proc. Deja, daugelio jų santykiai tėra epizodinis lankymas, neturįs didesnės įtakos vaikų auklėjimui. Motina tokiais ryšiais dažniausiai irgi būna nepatenkinta: anot jos, tėvas neigiamai veikia vaikus, traumuoja jų psichiką, sujaukia nusistovėjusį šeimos gyvenimo ritmą.
Tėvo įtaka gali būti naudinga tik tada, jeigu tarp išėjusio tėvo ir svarbiausios vaiko auklėtojos susiklostys draugiški, palankūs santykiai. Deja, šeimų, kur išsiskyrusių tėvų santykiai yra orūs, dalykiški, draugiški, tėra 9,1 proc. Kiti atvirai reiškia priešiškumą vienas kitam (8,6 proc), saugo šaltą, mandagų neutralitetą (20,2 proc.) arba apskritai nepalaiko jokių ryšių (62,3 proc.) (N. Jurkevičius).
Kartais motinos stengiasi nutraukti vaiko ir tėvo santykius. Daugelis tikisi sutikti geresnį, protingesnį, jas ir jų vaikus mylintį žmogų, su kuriuo greitai pasimirštų buvusi santuoka. Tačiau užmiršta vieną dalyką: galbūt joms ir pavyks įgyvendinti tokią svajonę, tačiau vaikas rasti naujo tėčio iš tikrųjų negali. Motinos, kurios draudžia buvusiems vyrams bendrauti su vaikais, daro didelę klaidą: skriaudžia vaiką, netenka progos pasidalyti vaiko auklėjimo rūpesčiais, apsunkina savo kasdienę buitį (per tas dienas, kai pagal susitarimą vaikas būna su tėvu, galima pailsėti, atitrūkti nuo rūpinimosi vaikais, aplankyti kultūrinį renginį arba tiesiog tvarkyti buities reikalus). Auginant vaikus negalima pamiršti savo asmeninio gyvenimo: jis turi būti visavertis ir turiningas.
Jokiu būdu negalima vaiko kurstyti prieš tėvą. .Psichologų tyrimai rodo, kad tai labai žaloja vaiko asmenybę, nes jam suaugusiųjų, ypač tėvo, autoritetas yra niekuo nepakeičiamas. Vaikas dar nemoka skirti žmonių autoriteto. Sužlugo tėvo autoritetas – sumažėjo motinos bei kitų suaugusiųjų autoritetas. Kurstomas prieš tėvą vaikas patiria stiprų vidinį konfliktą. Jis prisirišęs prie motinos, bet myli ir tėvą. Tikinanti, kad tėvas blogas, motina turėtų suprasti ir tai, jog vaiko meilė tėvui slopina meilę motinai. Skiepydama priešiškumą tėvui, motina traumuoja vaiką. Pykčio ir neapykantos puoselėjimas visuomet sulaukia atpildo – atsigręžia prieš tą žmogų, kuris jį pasėjo. Motina privalo suprasti, kad ir po skyrybių abu buvę sutuoktiniai lieka savo vaikų tėvais, todėl turi elgtis padoriai.
Pedagogiškai turėtų elgtis ir tėvai. Norėdami išlikti garbingi ir neprarasti gerų ryšių su savo vaikais, jie negali šnekėti apie motiną blogai, jos šmeižti. Anksčiau ar vėliau vaikai pastebės tokį tendencingumą ir nusigręš nuo tėvo. Taigi buvę sutuoktiniai turi būti garbingi, tolerantiški vienas kitam, draugiški su vaiku, bendrauti kultūringai.(“Šeima žmogaus gyvenime”)
Jeigu vistik abu tėvai priima sprendimą—nutraukti santuoką, tuomet apie tai reikia informuoti vaiką, jam priimtiniausiu būdu, atsižvelgiant į jo amžių, o jokiu būdu nemeluoti, nesmerkti vieno iš tėvų, niekam neužkrauti kaltės, nežadėti ir nefantazuoti. Skyrybos—sunkus dalykas ir suaugusiems, bet jie jokiu būdu savo neigiamų išgyvenimų neturėtų užkrauti vaikui, nesąmoningai ‘’pasiguosdami’’. Vaikas negali atstoti terapeuto vaidmens; tai jam būtų persunki ir nepakeliama našta. Net ir skyrybų atveju vaikas turi užimti savo vietą tėvų santykiuose, t.y., jis visada turi išlikti vaiku.
Kaip vaikas išgyvens tėvų skyrybas priklausys nuo daugelio faktorių. Be abejo, jam bus liūdna, skaudu; vaikas pyks ant tėvų, kad jie nesugeba gyventi kartu. Kartais vaikai “imasi” įvairių gelbėjimo priemonių, kad tik tėvai gyventų kartu: staiga jie ‘’suserga’’, neretai vaikų liga kuriam laikui “atideda” skyrybas, bet tai laikina..
Tėvams nutarus išsiskirti, tikslinga būtų kreiptis į specialistą, kuris padėtų vaikui išgyventi tą krizę. Užsiėmimų metu vaikas mokomas išreikšti jį užvaldžiusius jausmus ( liūdesį, pyktį, kaltę ir kt. ), kartu su vaiku diskutuojama, kas yra skyrybos ir kaip jos paliečia vaiką.
Reikia žinoti, kad po skyrybų vaikus persekioja nesaugumo jausmas, sumaištis, ypatingas prisirišimas prie mamos. Suprantama, vaikas turėjo du artimus sau žmones, vieną prarado, todėl prie likusio ‘’prisiriša’’ vos ne liguistai.
Vaikui reikia paaiškinti, kas yra skyrybos maždaug taip:’’Kai žmonės myli vienas kitą, jie tuokiasi, gimdo vaikus ir labai jais džiaugiasi. Bet kartais gyvenant kyla įvairių sunkumų. Ne visiems pavyksta juos įveikti. Kitos šeimos taip susibara, kad visai nebemoka gražiai sutarti. Jei pykstamasi labai dažnai ir labai smarkiai, pasidaro per sunku būti drauge, tada žmona ir vyras išsiskiria ir pradeda gyventi atskirai. Mudu su tavo tėčiu taip pat nebesutariame ir nebenorime daugiau būti kartu. Kad ir kaip skaudu, bet jis daugiau manęs nebemyli. Ir anksčiau jau susipykdavome, tik nesakėme tau nieko, nes manėme, kad viskas pasikeis. Tačiau dabar jau tvirtai nusprendėme gyventi atskirai.’’
Tokioje situacijoje reikia, kiek įmanoma, nemeluoti vaikui, nežadėti, kad tėvelis netrukus sugrįš. Mama neturi aukotis dėl atžalos, privalo tvarkytis ir savo gyvenimą, bet nepamiršti, kad jam abu biologiniai tėvai yra labai svarbūs. Vaikui reikia paaiškinti, jog ir mamytė, ir tėvelis ją myli: ‘’Noriu, kad tu žinotum, jog tėvelis nebemyli manęs, bet labai myli tave ir visada mylės. Mama su tėčiu gali išsiskirti, bet niekada tėvai neišsiskiria su savo vaikais. Vaikai visada yra ir bus jų vaikai, ir tėvai myli savo vaikus taip, kaip moka.’’
Reikia atminti, kad nelaimingose, nuolat konfliktuojančiose, nepilnose ar meilės nešildomose šeimose išauga neurotinės asmenybės. Pasak austrų psichoanalitiko W. Steikelio, jeigu besipykstantys, šalti .ar abejingi tėvai žinotų, kad jie augina potencialius psichiatrų pacientus, gal tai padėtų jiems susidomėti saviaukla ir savikontrolės praktika.(http://mama.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=161)
Apibendrinant galima teigti, kad skirdamiesi tėvai nedažnai pagalvoja apie savo atžalas. Vaikai net patenka į “kryžminę ugnį” tarp konfliktuojančių tėvų.III. Tėvų skyrybų pasekmės vaikams
Ypač svarbi su skyrybomis susijusi problema liečia vaikus. Vaikai tampa pirmąja savo tėvų sprendimo auka. Vis labiau plinta nuomonė, kad gyvenimas skyrium (separacija) ar skyrybos yra natūrali santuokinės krizės išeitis, kai kas net sako, kad vaikai nuo jų ne taip jau labai ir nukenčia. Teigiama, kad „geros skyrybos yra geriau nei bloga santuoka”. Taip pat sakoma, jog vaikai mažiau nukenčia įvykus aiškiai separacijai negu gyvendami savo tėvų nesantarvės atmosferoje. (“Psichologija TAU”)
Vaikų reakcijos į skyrybas pirmiausia priklauso nuo amžiaus. Dažniausiai vaikus apninka baimė, verksmas, pyktis, liūdesys, išėjusio iš namų tėvo ilgesys. Mažesniesiems labiau būdingas bendras susierzinimas, atsiskyrimo baimė, priešiškumas, verksmingumas.
Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai dažniau jaučia bejėgiškumą, beviltiškumą, liūdesį, reaguoja atsitraukimu, jiems mažiau rūpi pasiekimai mokykloje, neretai pyktį jie išlieja ant silpnesnių.
Dauguma vaikų kaltina tėvus ir slapta geidžia šeimos susijungimo. Jūsų dukrą nuolat persekioja jausmas, kad yra nemylima. Tai sužadina žemą savęs vertinimą: juk jei tėvai mylėtų – nepaliktų – taip mąsto dauguma berniukų ir mergaičių.
Nereti skyrybų palydovai yra ir sudėtingesni sutrikimai – tikai, enurezė, depresija, regresas.
Viena iš būdingiausių vaikų reakcijų į stresinę situaciją – neigimas. Tai nesąmoningas procesas, labai galingas mechanizmas. Vaikas apsaugo save išstumdamas iš sąmonės traumos egzistavimo faktą. Mums gali pasirodyti, kad vaikui viskas gerai, tačiau tai gali būti apgaulinga ramybė, liudijanti, kad jis slopina tikruosius savo jausmus. Nors tai nėra adaptyvi reakcija, tačiau kurį laiką suteikia tam tikro stabilumo ir leidžia vaikui palengva prisitaikyti prie traumos.
Kai vaikai pamato, kad tėvas išėjo iš namų, jiems prasideda sunkus metas.
Jie gali fantazuoti apie tėvo sugrįžimą, neretai perkelia rūpesčiu draugui ar šuniukui, kuriuo pradeda ypač nuoširdžiai rūpintis. Neigimas pasireiškia ir tuomet, kai išėjęs tėvas imamas idealizuoti, visi buvę ir akivaizdūs trūkumai užmirštami. Tačiau neigimas gali pasireikšti ir išėjusio tėvo nuvertinimu. Visi teigiami jausmai ir atsiminimai tarsi išnyksta. Tada mažieji pyksta ant motinos, kaltina ją, kam leido tėvui išeiti, širsta ir ant tėvo, kad išėjo, kaltina ir save dėl pasikeitusių jausmų.
Liūdesys
Skyrybų atveju vaikai realiai nepraranda tėvų, tačiau, kaip ir į netektį, reaguoja liūdėdami. Gedintis vaikas nuolatos grįžta mintimis prie išėjusio tėvo. Šis apmąstymas palengva mažina jautrumą traumai ir leidžia prie jos prisitaikyti.
Depresija ir nusiminimas
Nusiminimui būdingas sumažėjęs domėjimasis lig tol buvusia malonia veikla, nusiminimo neigimas, žemas savęs vertinimas. Laikui bėgant, vaiko nusiminimas mažėja, tačiau, atsiradus kitų problemų, gali peraugti į depresiją. Depresinė reakcija po skyrybų normali, tačiau manoma, kad ji turėtų praeiti po kelių savaičių.
Baimė prarasti globą
Tai ne tik baimė netekti vieno iš tėvų, tai ir baimė būti paliktam. Tai viena iš bendriausių vaikų reakcijų, kurią intensyviau ar ne taip intensyviai pajunta visi vaikai. Pagrindinė baimės priežastis yra mintys, jog jei galėjo vienas iš tėvų palikti vaiką, gali taip pasielgti ir kitas. Vaikai dažnai skyrybas suvokia taip, tarsi tėvai paliktų ne sutuoktinį, o juos pačius. Dažnai tokį atmetimo jausmą skatina tai, kad skyrybų laikotarpiu tėvai būna užsiėmę tarpusavio santykiais ir emociškai nutolsta nuo vaikų. Gali būti, kad tokią baimę patiria ir dėl neaiškios ateities, jei tėvai nepakankamai viską išaiškina. Juk kas suprantama suaugusiajam, tas visai nėra akivaizdu vaikui. Suaugusieji žino, kad jei šeima skiriasi, vaikas liks su vienu iš tėvų, tačiau tai jam nėra akivaizdu. Baimė prarasti globą gali pasireikšti bendru irzlumu, negalėjimu užmigti, nesugebėjimu susikaupti, tikais.
Pyktis
Po skyrybų vaikai jaučiasi palikti, ir tai jiems kelia ne tik baimę, bet ir pyktį. Vaikas priešinasi faktui, jog jis yra kitoks nei kiti. Pyktį gali kelti ir tai., kad tėvai dažniausiai užsiėmę savimi ir vaikams rodo per mažai meilės. Be to, pyktį buvusiam sutuoktiniui jaučiantis tėvas gali perketi į vaiką. Tokia situacija neišvengiamai sukelia priešiškus vaiko jausmus.
Kuo ilgiau pyktis slopinamas, tuo didesnė tikimybė, kad jis peraugs į įtūžį (įniršį) ir taps nekontroliuojamas. Slopinamas pyktis pasireiškia įtampa, nerimu, košmarais.
Kaltė
Dažnai po skyrybų vaikus apima kaltės jausmas – jis kažką padarė ne taip ir laukia bausmės, nes skyrybas vaikas priima kaip bausmę. Kaltė tampa žalojanti, kai vaikas kaltina save už tai, už ką nėra atsakingas. Tai dažna išsiskyrusių šeimų vaikų problema.
Svajonės apie šeimos susijungimą
Tokių svajonių turi kiekvienas vaikas. Šios svajonės įgyja įvairių formų: nuo fantazijų ir prašymų, kad tėvai gyventų kartu, iki absurdiškų gąsdinimų ar šantažo.
Dažniausiai tokios mintys dingsta, kai vaikas prisitaiko prie naujo gyvenimo stiliaus ir jei šios mintys nėra skatinamos iš šalies.
Nesubrendimas
Dažna vaikų reakcija į traumą – regresyvus elgesys. Pirštų čiulpimas, šlapinimasis į lovą, irzlumas, šveplavimas, šiaip jau būdingas mažesniems vaikams. Toks elgesys trunka neilgai, jei jo neskatina tėvai. Kartais gali būti, kad tėvai tokį vaiką ima dar labiau globoti, tuo tik skatindami regresyvų elgesį.
Per ankstyvas subrendimas
Išsiskyrus tėvams, vaikui tenka papildomi rūpesčiai ir atsakomybė. Jis gali būti toks subrendęs, kad tampa panašus į suaugusiųjų karikatūrą. Maniera, kalba intonacija jie mėgdžioja suaugusiuosius. Paprastai tokį elgesį nejučia paskatina tėvai, nes su tokiu mažyliu galima pasitarti, jis tampa gynėju vietoj išėjusio sutuoktinio. Be to, vaikas, tapdamas suaugusiu, gali simboliškai pats sau atstoti tėvą. Toks elgesys galimas kaip savo bejėgiškumo skyrybų situacijoje kompensacija. Apskritai per ankstyvas subrendimas, priešingai regresui, palankiai vertinamas mokytojų, bendraamžių.
Nesaugumas ir žemas savęs vertinimas
Keletas veiksnių sąlygoja žemą vaiko savęs vertinimą po skyrybų.
Pirmiausia – tai nesugebėjimas kontroliuoti iš tikrųjų nekontroliuojamo dalyko – tėvų apsisprendimo skirtis. Tai vaikas priima kaip asmeninę nesėkmę.
Savęs vertinimą veikia tai, kad vaikas, gyvenantis su vienu iš tėvų, skirtumą tarp savęs ir kitų gali suvokti kaip žeminamą.
Be to, po skyrybų dažnai į blogąją pusę pasikeičia šeimos socialinis – emocinis statusas.
Išsiskyrusių šeimų atžalos patiria mažiau meilės, ypač skyrybų metu, kai tėvams tikrai sunku. Tokią dalinę meilės deprivaciją vaikas gali suvokti kaip savęs atstūmimą ir manyti, kad jo apskritai nėra už ką mylėti.
Tėvo išėjimas sukelia nesaugumo jausmą. Atsiranda suvokimas, jog mylimas žmogus gali išeiti bet kada, kad namų stabilumas yra trapus. Tai verčia jaustis bejėgiškai, mažina savęs vertinimą.
Skyrybų patyrimas kartais lyginamas su vieno iš tėvų mirties išgyvenimu. Tačiau kai kurių tyrimų duomenimis, skyrybų poveikis didesnis ir labiau žalojantis, nes vaikui sunku susitaikyti su tėvų konfliktais ir tuo faktu, kad jie savo noru ardo jo gerovės pamatą – šeimą. Be to, skyrybas vaikai geriau išgyvena nei tėvų mirtį, nes tada jį palaiko kiti gedintys, o čia – tik tėvų kova. Vaikai iš išsiskyrusių šeimų turi daugiau elgesio problemų, negu vaikai iš šeimų, kur tėvas miręs. (http://www.bernardinai.lt/index.php?exp=1&s_id=123&n_id=24618〈=lt)
Ilgalaikės neigiamos skyrybų pasekmės
Po daugybės tyrimų daug ekspertų pabrėžia, kad skyrybos neigiamai paveikia visus šeimos narius, labai stipriai pakenkia tėvų ir vaikų santykiams tais lemtingais metais, kai formuojasi asmenybė, ir kad dėl skyrybų prarandamas prasminis pagrindas, kurį gali suteikti šeimyninė aplinka. Vaikui tenka išmokti gyventi esant naujiems šeimos santykiams, sukėlusiems jam sumaištį ir kančių. Tėvų skyrybos augančiam vaikui yra svarbiausias ir skausmingiausias įvykis, – įvykis, labiausiai jį paveikęs. Skyrybų pasekmės jam yra įvairiopos ir didelės, jos lieka visam laikui. Kai kurie skyrybų padariniai išryškėja tik po da.ugelio metų.
Taigi nenuostabu, kaip kad įrodė šios srities ekspertai, kad dėl tėvų skyrybų vaikai dažnai atsilieka mokykloje, palinksta į nusikaltimus, narkotikus, tampa nestabilūs, jiems darosi sunku bendrauti, jie bijo įsipareigoti, dažnai jiems nesiseka karjera, tokie vaikai tampa atsiskyrę. Statistika taip pat rodo, kad išsiskyrusių šeimų vaikai sunkiau sukuria tvirtą santuoką ir patys dažniau skiriasi. Iš tikrųjų gyvenimas skyrium (separacija) ir ypač skyrybos atneša vaikams labai didelę žalą ir paženklina visą likusį jų gyvenimą. („Ne skyrybose laime“. “Psichologija TAU” 2003 kovas)
Apibendrinant galima teigti, kad skyrybos palieka nemalonias pasekmes vaiko gyvenime. Kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau jis pergyvena skyrybas. Ypač jautrūs šiems išgyvenimas vyresniems vaikams ir paaugliams.Išvados
1. Skyrybos – tai santuokos nutraukimas, kai sutuoktiniai yra gyvi.
Santuoka nutraukiama, kai toliau bendrai gyventi ir išsaugoti šeimos neįmanoma arba nenorima. Skyrybos laikomos įvykusios, kai vienas iš sutuoktinių civilinės metrikacijos skyriuje gauna skyrybų liudijimą. Tarpukario Lietuvoje (išskyrus Klaipėdos kraštą) civilinės metrikacijos nebuvo, skyrybas, kitus santuokos ir šeimos santykius reguliavo civiliniai įstatymai ir bažnytinės teisės normos. Skyrybų klausimus nagrinėjo bažnyčia, o su jomis susijusius turtinius reikalus – valstybiniai teismai.
2. Kai vieno sutuoktinio priešiškumas kitam tampa atviras, šeimoje prasideda kova be kompromisų už savo „teisybę”. Vieni sutuoktiniai pateikia įvairių kaltinimų antrajai pusei, kiti numoja ranka į šeimos reikalus ir užsisklendžia savo vidaus pasaulyje, treti visaip stengiasi pažeminti vyrą arba žmoną. Šeima pasidalija į dvi priešiškas stovyklas – vyro ir žmonos. Atsidūrę tarp besivaidijančių tėvų vaikai turi pasirinkti, su kuo jiems būti. Silpnesnis, ne toks saugus sutuoktinis stengiasi vaiką patraukti savo pusėn. „Susivienijęs” su vaiku, mano įgijęs pranašumą. Antra vertus, vaiko „prisišliejimas” prie vieno iš tėvų yra stiprus psichologinis smūgis kitam, verčia jį jaudintis, kentėti. Taip vaikas tampa šeimos „mūšio” ginklu.
3. Ypač svarbi su skyrybomis susijusi problema liečia vaikus. Vaikai tampa pirmąja savo tėvų sprendimo auka. Vaikų reakcijos į skyrybas pirmiausia priklauso nuo amžiaus. Dažniausiai vaikus apninka baimė, verksmas, pyktis, liūdesys, išėjusio iš namų tėvo ilgesys. Vaikui tenka išmokti gyventi esant naujiems šeimos santykiams, sukėlusiems jam sumaištį ir kančių. Tėvų skyrybos augančiam vaikui yra svarbiausias ir skausmingiausias įvykis, – įvykis, labiausiai jį paveikęs. Skyrybų pasekmės jam yra įvairiopos ir didelės, jos lieka visam laikui. Kai kurie skyrybų padariniai išryškėja tik po daugelio metų.Naudota literatūra
1. http://www.bernardinai.lt/index.php?exp=1&s_id=123&n_id=24618〈=lt
2. http://www.lithuanet.com/modules.php?name=News&file=print&sid=105
3. http://mama.takas.lt/straipsnis.php?msg_id=161
4. K.Miškinis”Šeima žmogaus gyvenime”, K., 2003
5. „Ne skyrybose laimė“. “Psichologija TAU” 2003 kovas

Leave a Comment