PRAKTINIS DARBAS NR. 2
VERTYBIŲ PAŽINIMAS IR GILESNIS ĮSISĄMONINIMAS
Tikslas: Giliau pažinti ir tyrinėti savo vertybes motyvacijos aspektu asmeniniame gyvenime ir profesinėje veikloje.
Užduotis. 1. „Žmogus, kuriuo aš žaviuosi“.
2. „Trys svarbiausios vertybės mano gyvenime“.
Vertybės – tai tam tikros grupės moralinės nuostatos, pagal kurias grupė gyvena, dirba, kuria šeimą, valstybę ar organizaciją. Paprastai vertybės būna pamatinis pagrindas organizacijai (https://lt.wiktionary.org/wiki/vertyb%C4%97s).
Pažinimas, kognicija (lot. cognoscere: „pažinti“) – vyksmas, kuriantis mūsų sąmonę, tame vyksme dalyvauja atmintis, potyriai, pojūčiai ir pasaulio sandaros supratimas. Pažinimas yra elgesio valdymo posistemės vykdomas informacijos apdorojimas. Pažinimo procesas labiau išsivysčiusiuose organizmuose valdo smegenys. Kognicija svarbi elgesiui, jo planavimui, veiklai (https://lt.wikipedia.org/wiki/Pa%C5%BEinimas).
Vertybės apima įsitikinimus, veiklą, nuomones, moralines normas, tradicijas, savireguliaciją, vaizduotę ir visuomeninę nuomonę, o taip pat dar ilgesnį sąrašą labiau objektyvių ir materialių dalykų. Kaip ir saugumo Poreikiai, Vertybės labai įtakoja mūsų pasirinkimus, mūsų elgesį.
Kiekvienam žmogui svarbu suprasti, kas jį skatina vienaip ar kitaip mąstyti, priimti sprendimus, veikti. Kadangi kiekvienas žmogus yra unikalus (skirtingas), tai jo mintis ir elgesį veikia skirtingi saugumo Poreikiai, Vertybės, Nuostatos, Kiekviena iš šių dedamųjų skirtinga jėga veikia mus. Tik žinodamas, kas jam svarbu, žmogus gali pradėti kurti tokį gyvenimą, kuriame jis galės tenkinti savo saugumo poreikius, gyventi pagal savo vertybes, laikytis nuostatų ir tenkinti savo norus. (http://www.skyrybupsichologas.lt/vertybes/)
Vertybės lydi mus kiekvieną dieną – padeda atskirti gėrį nuo blogio, viską įvertinti pagal savo vertybių sistemą, kurią suformavo tėvai, kuri keliavo ilgą laiką formuodamasi įvairiose sistemose ir režimuose. Vertybių pagalba mes judame pirmyn, planuojame, kuriame savo ateitį.
Žmogaus elgesiui daro įtaką asmens vidinės, psichologinės savybės, jo patyrimas, situacinė būsena, bei aplinkos, kurioje vyksta veiksmas ar bendravimas, sąlygos. Žinoma, kad tarp vidinių, psichologinių asmens savybių elgsenai yra svarbi vertybių sistema.
Elgesio varomųjų jėgų hierarchija
Vertybės samprata
„Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reikšmių charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę žmogui, kolektyvui, visuomenei. Objektai ir reiškiniai tampa vertybėmis tik dėl to, kad jie įtraukiami į žmonių visuomenės būties sferas. Todėl vertybės paprastai yra tokie nuo visuomenės priklausomi objektai ir reiškiniai, kurie, patenkindami kuriuos nors žmogaus poreikius bei interesus, turi teigiamos reikšmės“. (http://www.skyrybupsichologas.lt/vertybes/).
Kokios būna vertybės?
Yra daug vertybių – sudėtingų, daugiaprasmių, kartais sunkiai suvokiamų, kurios taikomos labai siaurose srityse. Yra vertybių hierarchija, kurioje jos išsidėsto pagal svarbą, reikšmę, įtakos stiprumą.
Vertybės tai kaip energijos rūšys, jėgos, kurios gali įtakoti veiksmus, sprendimus, pasirinkimus. Iš paties žodžio „vertybė“ galima suvokti kad šis žodis susijęs su žodžiu vertė, vertingas, verta. Priesaga -ybė, rodo, kad tų savybių yra daug, o gal net daugybė. Yra daugybė bendrų, visuotinai pripažintų vertybių, ir kiekvienas žmogus turi ir savo vertybes – tas, kurios būtent jam yra vertingos. (http://www.skyrybupsichologas.lt/vertybes/).
Vertybės apibrėžimai
Kiekvieną žmogų valdo individuali vertybių sistema, kurią formavo tėvai, papročiai, tradicijos, asmeninės savybės ir dar daugybė faktorių. Vertybės neaplenkia nei vieno žmogaus – kiekvienas, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai pasirenka vertybes, nusistato prioritetus.
Literatūroje galima rasti įvairių vertybių apibrėžimų – Marks‘as Engels‘as teigia, kad „Vertybės yra žmogaus kūrinys, kurį jis sukuria savo darbu, kovodamas dėl egzistencijos ir kurdamas meno, mokslo bei elementaraus gyvenimo kūrinius“.
Žinomas filosofas Maks‘as Šeler‘is vertybes apibrėžia taip: „Vertybė – tai fenomenas, atsiskleidžiantis juslinės intuicijos akte, bet nesukuriamas jame, o pasirodantis, aptinkamas“.
Vertybės yra idėjos, kurios konkrečiu pavidalu iškyla žmogaus sąmonėje kaip idealai, kuriuos bendrąja prasme būtų galima įvardinti kaip atitinkamų reiškinių, dalykų viziją, užsibrėžtą siekį, kuriais žmogus vadovaujasi gyvendamas, dirbdamas, auklėdamas savo vaikus, kurdamas savo ateitį. (http://www.skyrybupsichologas.lt/vertybes/)
Pagal Platoną, Sokratą idėjos – tiek vertybės, tiek idealai daro teigiamą įtaką žmogui ir asmenybės formavimuisi.
Amžinos ir laikinos vertybės
Dar Platono laikais imta skirta gerus daiktus ir gėrį, gražius daiktus ir grožį, kilnius poelgius ir kilnumą, todėl būtų galima teigti, kad vertybės formuojasi ilgą laiką, įvairiomis sąlygomis, todėl daugelis jų pasižymi ilgaamžiškumu.
Prancūzų filosofas E. Munjė apie vertybių ilgaamžiškumą rašo „Patvariausios vertybės pasižymi istorine būtimi“. Vertybių klasifikavimas gali būti įvairus, tačiau aukščiau išdėstytu požiūriu jas galima būtų klasifikuoti kaip amžinas ir laikinas.
Nors kiekvienai kultūrai būdingos savitos vertybės ir bėgant laikui keičiasi požiūris į jas, manau, amžinos vertybės atsparios laikui, jos perduodamos iš kartos į kartą, išlieka žmonių sąmonėje kaip pagrindiniai gyvenimo siekiai, tikslai (http://www.skyrybupsichologas.lt/vertybes/).
Tai aukštesniojo lygio vertybės, nurodančios žmogaus gyvenimo kryptį, sudarančios pamatą kitokių, žemesnio lygio vertybių formavimuisi. Absoliučia amžinąja vertybe būtų galima įvardinti šventumą, gyvybę, po jų sektų dvasinės vertybės, gyvenimiškos.
Tarp visų vertybių ypatingą vietą užima dorovinės, kurios neturi savarankiško turinio, tačiau visuomet susijusios su kitomis, kurių reikia siekti ir kurios tampa aukščiausiuoju žmogiškos veiklos tikslu. Filosofo M. Šeler‘io požiūriu dorovingumas priklauso nuo jo santykio su kitomis vertybėmis – etinėmis, estetinėmis, pažinimo.
Amžinosios vertybės – tai pagrindinės žmogaus gyvenimo ir egzistencijos plano dalys.
Kalbant apie estetines vertybes, būtų galima teigti, kad visuomet kas vertinga, yra vertinga kam nors. Negali būti niekam nepriklausančios vertybės, nors tai kas yra vienam vertybė, kitam anaiptol nebus vertybe. Subjektas, kuris sugeba suvokti vertybes ir jomis naudotis yra žmogus.
Iš dalies vertybių kilmę būtų galima kildinti iš visuomenės, kurios dalis ir yra žmogus. Juk jei žmogus yra nesąžiningas, negeras, būtų naivu tikėtis, kad jis turi tokių vertybių kaip orumas, garbė ir pan. Orumas – tai pagrindas, ant kurio šiandien statomos bene visos demokratinės vertybės. (http://www.skyrybupsichologas.lt/vertybes/).
Laiko įtaka vertybių formavimuisi
Laiko įtaka vertybių formavimuisi yra didžiulė. Juk vertybių sistemą kuria ištisos kartos, o ją sugriauti galima greitai.
Pažiūrėkime į netolimą praeitį – sovietinės okupacijos laikotarpį – juk ne visiems pavyko išsaugoti tą prosenelių ir tėvų puoselėtą vertybių sistemą, kuri buvo grįsta ekonomine valstybės ir jos piliečio galia, krikščioniškuoju dvasiniu mokymu, pagarba tautos istorijai. Šių dalykų pasigendame ir mūsų bei mūsų vaikų vertybių sistemoje.
Troškimas gyventi kuo geriau ir per kuo trumpesnį laiką, nepasotinamas noras praturtėti, dalį visuomenės tarytum apakino. Juk vaikai perima tradicijas iš savo tėvų, kurie dar nėra sulaukę gilios senatvės, vartojimo pomėgį atsinešusių iš sovietinės stagnacijos laikų.
Pažiūrėkime kiek mokyklose besipuikuojančių paauglių – bandančių pranokti vienas kitą brangesniais telefonais, daiktais, vyresnėse klasėse – ir mašinomis. Juk visa tai vyksta ne be tėvų įtakos. Vertybių sistema puoselėta mūsų senolių, nors ir ne visiems, tačiau kinta, ir dažnai ne į teigiamą pusę. (http://www.skyrybupsichologas.lt/vertybes/).
Laikinosios vertybės yra smulkesnės egzistencijos plano dalys. Jos nėra atsparios laikui, nes keičiasi žmogui augant tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kiekvienas žmogus remiasi savo gyvenimiška patirtimi, kuri atsiranda mokantis, dirbant, bendraujant.
Vertybių tarpusavio sąveika
Amžinos ir laikinos vertybės tarpusavyje glaudžiai sąveikauja ir yra neatsiejamos. Jos papildo viena kitą, sudaro pamatą materialinėms vertybėms, kurios turi būti antraeilis dalykas. Pirmojoje vietoje turi būti dvasinės vertybės, ir būtent jos turi padėti siekti materialinių.
Jei bus priešingai, neišvengsime visuotinio gobšumo, savanaudiškumo, asmeninio intereso priešpastatymo visuomeniniam, abejingumo ir kitų dalykų, kas stabdo žmogaus, kaip asmenybės, vystymąsi (http://www.skyrybupsichologas.lt/vertybes/).
Skirtingo amžiaus individų vertybės
Ne visos vertybės bendros mums visiems, ne visos vienodai svarbios skirtingiems individams. Kokie požymiai tai nulemia tai, kad vieniems asmenims tam tikros vertybės yra svarbios, kitiems – ne?
Vienas svarbiausių kintamųjų šioje srityje yra amžius.
Prof. B. Kuzmickas knygoje „Laimė, asmenybė ir vertybės“ išskiria skirtingas žmogaus amžiaus grupes, pateikdamas kaip skirtingai suvokiamos vertybės vaikystėje, paauglystėje ir brandžiame amžiuje (http://www.skyrybupsichologas.lt/vertybes/).
Kokiu būdu žmoguje atsiranda vertybės?
Turbūt daugelis pasakys, kad vertybės yra įskiepijamos nuo mažens. Vaikystėje besiformuojančios asmenybės psichiką didžiąja dalimi veikia tėvų ir kitų šeimos narių įtaka, jų reiškiami jausmai. Jeigu vaikas yra tikrai suaugusių santykis su juo yra nuolat palankus, formuojasi ta emocinė nuostata, kurią psichologai vadina pirminiu pasitikėjimu arba nesąmoningu įsitikinimu, kad pasaulis yra geras.
Tas, kuris vaikystėje susiduria su neigiamu suaugusiųjų santykiu, bendraudamas su šeimos nariais patiria nepasitenkinimą, auga susiformavęs neigiamą požiūrį į aplinką, nepasitikėjimą kitais, vėliau susiduria su sunkumais bendraujant ne tik sus suaugusiais, bet ir su bendraamžiais.
Vaikystėje, maždaug iki šešerių metų, turi nusistovėti tokia vaiko jausmų ir proto harmonija, kad brandžiame amžiuje jausmai ir aistros nenustelbtų proto ir, atvirkščiai, protas nenustelbtų jausmų (http://www.skyrybupsichologas.lt/vertybes/).
Vienos senos skandinavų sagos herojus sakė „Kas iš jaunumės neturi rūsčios širdies, tas jos neturės niekad“.
Vertybės ir besivystanti asmenybė
Šiuolaikinis gyvenimas suteikia labai daug galimybių rinktis, tuo pačiu supainiodamas žmogų, o ypatingai jauną besivystančią asmenybę.
Prieš kokį 80-100 metų tėvas, eidamas dirbti žemės darbų, su savimi pasiimdavo ir sūnų. Analogiškai ir mama, dirbdama savo darbus, į tai įtraukdavo dukras. Taip vaikai nuo mažumės visą laiką buvo kartu su tėvais ir pamažu perimdavo tėvų vertybes. Iš to laiko mus pasiekia patarlė: Kas nedirba mielas vaike, tam ir valgyt duot nereikia. Ar jaučiate, kokią vertybę šį patarlė formuoja?
Šiandien, gi viskas labai pasikeitė. Didesnė dalis žmonių persikėlė gyventi į miestus ir nebedirba žemės darbų. Vaikai didelę laiko dalį yra atskirti nuo tėvų: tėvai eina į darbus, o vaikai eina į mokyklą. Tėvų įtaka vaikams dėl to sumažėjo. Tad kas šiandien formuoja vaikų vertybes? Tėvų vaidmenį perėmė mokytojai. Tačiau ar jų puoselėjamos vertybės, mokyklos puoselėjamos vertybės sutampa su tėvų vertybėmis?
Kokią įtaką, kokį poveikį 10-15 metų vaikams šiandien gali daryti mokytojai, jei jie nemoka taip greitai ir lengvai valdyti mobilaus telefono (tokio telefono, kuri naudoja vaikas mokytoja gi neturi) ar kompiuterio? O tėvai? Ar jie moka taip gerai valdyti telefoną ir kompiuterį, kaip vaikas? Dažniausiai vaikai šiose srityse yra pranašesni. Nesąmoningai formuojasi nuomonė, kad vaikai yra pranašesni už mokytojus ir tėvus. Jei taip, tai kokią įtaką tėvai ir mokytojai gali turėti vaiko vertybėms ir vertybių sistemos formavimuisi? Turime pripažinti, kad tėvų ir mokytojų įtaka yra smarkiai sumažėjusi. O kas tada pakeičia tėvus ir mokytojus? Tikriausiai, jaučiate atsakymą – Internetas. Kokias vertybes, nuostatas formuoja Internetas šiandien vaikui? Ar sutinkate, kad Internetas formuoja ne tokias vertybes, kurias Jūs norite matyti savo vaike? Ar vaikai šiandien gali lengviau atskirti gėrį nuo blogio, naudinga nuo žalinga? (http://www.skyrybupsichologas.lt/vertybes/).
Padidėjęs mobilumas, nauji įspūdžiai sąlygoja vertybinių orientacijų formavimąsi. Paauglystė ir jaunystė tai visapusiško brendimo laikotarpis, kuriame prasideda ankstyvasis asmenybės brendimas.
Šiame laikotarpyje dingsta vaikiškas naivumas, prabyla instinktyvieji poreikiai ir potraukiai, ryškėja individualūs polinkiai, atrandamas savasis „aš“, pradedamas suvokti savosios individualybės savitumas, išskirtinumas nuo kitų. Paauglystėje išryškėja poreikis suprasti save patį, analizuoti bei vertinti savo poelgius ir mintis, jausmus ir besikeičiančias nuotaikas. Juk jokiame savo gyvenimo tarpsnyje žmogus neskiria tiek daug laiko „bendraudamas“ su nebyliu draugu – dienoraščiu, kuriam patiki savo paslaptis, pirmuosius patyrimus.
Vertybės, tai receptas prieš žmogaus blogus poelgius
Vokiečių jaunimo psichologijos tyrinėtojas E. Spranger‘is lygindamas jaunuolio ir vaiko savimonę išskyrė klausimus, kurie kyla skirtinguose amžiaus tarpsniuose. Jei vaikui labiausiai rūpi „Kur aš buvau, kai buvau dar negimęs?“, tai paaugliui kyla kitoks klausimas – „Kodėl aš esu?“.
Paauglystėje stengiamasi suprasti savo gyvenimo prasmę, suvokti kaip gyventi yra teisinga. Juk būtent šiame gyvenimo laikotarpyje daugiausiai maištaujama, lengviausiai padaroma kitų įtaką, nes paauglys dar neturi iki galo suformuotos vertybių sistemos.
Todėl būtent šiuo laikotarpiu yra labai svarbu, kad besiformuojantys idealai būtų teisingi, įvairiapusiški ir turiningi. Išugdyta vertybių sistema, tai receptas prieš žmogaus blogus poelgius, jo nevaldomas aistras (http://www.skyrybupsichologas.lt/vertybes/).
Būtent šiame gyvenimo tarpsnyje svarbu atsirinkti pavyzdžius, kurie yra svarbūs, reikšmingi ir stiprūs. Šis sudėtingas laikotarpis tęsiasi kol žmogus įgyja išsimokslinimą, pradeda savarankišką veiklą, sukuria šeimą, prisiimdamas atitinkamas pareigas ir atsakomybę. Taip tampama brandžia asmenybe.
Brandaus amžiaus vertybės
Brandaus amžiaus vertybės skiriasi nuo anksčiau aptartųjų – susiduriama su jaunystės idealų nerealumu, atsisakoma utopinių tikslų, pereinama prie kasdieninės, realios, konkrečios, neretai ir gan smulkmeniškos veiklos.
Šiame gyvenimo tarpsnyje jau sėkmingai, pagal nusistovėjusius kriterijus, skiriamas gėris nuo blogio, tiesa nuo melo ar klaidos, tikrumas nuo dirbtinumo, žmogus jau praėjęs ieškojimo ir išbandymo metus. Tik platus vertybinis akiratis leidžia įsitraukti į produktyvią veiklą, daro asmenybę savarankiškesne, atsparesne neigiamiems aplinkos poreikiams.
Juk kiek yra žmonių, kuriems iš šalies žiūrint nieko netrūksta, tačiau jų ir jų artimųjų likimas klostosi anaiptol nesėkmingai. O tų nesėkmių ir nepasitenkinimo priežastis – siauras ir vienpusiškas siekių akiratis (http://www.skyrybupsichologas.lt/vertybes/).
Būtų galima suprasti skurstančio žmogaus siaurą akiratį, kaip teigė E. Munjė: „Tam, kad žmogus galėtų prieiti prie aukštesnių vertybių, paprasčiausiai reikia jį ištraukti iš fiziologinio ir dvasinio skurdo…“. Tačiau atidžiau pažvelgus į šiandieninę spaudą, neretai supranti, kad kone ties skurdo riba gyvenančios daugiavaikės šeimos, iš paskutiniųjų besistengiančios neskursti, vaikams skiepija dvasines vertybės nesureikšminant materialiųjų, o tie, kuriems nieko netrūksta, akcentuoja turto, pinigų, komforto ir kitokių materialinių vertybių siekį.
Įskiepytos vertybės ir žmogaus laimė.
Galima būtų teigti, kad nemaža dalimi žmogaus laimė priklauso nuo to kokioms gėrybėms jis teikia pirmenybę – laikinoms, kurios greit išnyksta, ar pastovioms, universalesnėms, mažiau nykstančioms vertybėms. Dažniau turėtume gilintis į dvasines vertybes, kurios yra atsparesnės laikui, universalesnės. Žmonės, besiorientuodami į šias vertybes yra atsparesni stresams, mažiau palūžta nuo sunkumų (http://www.skyrybupsichologas.lt/vertybes/).
1. Žmogus, kuriuo aš žaviuosi
Žmogus, kuriuo aš žaviuosi, yra mano tėtis. Niekada neturėjau visuomenės veikėjo, kuriuo galėčiau labai žavėtis. Dažniausiai mano nuomone žmonės nuvertina aplinkinius ir pačius artimiausius žmones. Žaviuosi savo tėčiu dėl to, kad jis puikus žmogus visada gali padėti, patarti. Iškilus keblumams ar atsitikus mano gyvenimą keičiančiam įvykiui visada apie tai pirma sužinos mano tėtis, jis man patars, kaip geriau pasilgti susidariusioje situacijoje. Pasidalinus savo džiaugsmu su juo visada atsakys šilta šypsena ir geru žodžiu paskatins judėti pirmyn. Nuo mažų dienų buvau atimesnė su tėčiu nei su mama. Mes dažnai keliaudavom kartu, leisdavom savo laisvą laiką, kai buvau pauglė, buvau „maištininkė“ visada norėjau išsiskirti iš kitų. Mano tėtis mane skatino, net padėdavo susikurti išskirtinias įvaizdžio detales, kas mane dar labiau su juo suartino. Ir dabar rašydama šiuos prisiminimus ir kuo man jis toks brangus gerklėje užstrigęs guzas, kuris skatina susimastyti, kokį vis dėl to brangų žmogų turiu šalia ir kaip nemoku to įvertinti šią minutę.
2. Trys svarbiausios vertybės mano gyvenime
Šeima – turbūt, kaip ir kiekvienam žmogui svarbiausias dalykas yra tie žmonės, kurie tave lydi visą gyvenimą. Šiuo metu bandau kurti savo šeimą pagrįsta meile, pasitikėjimu, tarpusavio supratimu. Tačiau man puikiausias pavyzdys mano pačios šeima mano tėvai visada puikiai sutardavo, na nepaisant kai kurių nesklandumų, kurių pasitaiko pas visus. Aš, brolis ir sesuo bendraujame ir bendradarbiaujame. Nuo mažų dienų mums buvo skiepinta meilė vienas kitam, atsakomybė vienas už kitą, pagarba ir tarpusavio pagalba vienas kitam. Todėl šeima man didžiausia vertybė gyvenime.
Išsilavinimas – šiuo metu studijuoju trečioje aukštojoje mokykloje. Skatinama savo tėvų vidurinėje lankiau įvairius būrelius, dailės mokyklą. Ko pasekoje savo gyvenimą sieju su daile ir visuomeniškumu, pedagoginiu darbu. Žmogus nuolatos besikeičiančiame pasaulyje privalo nuolatos tobulėti ir atnaujini savo turimas žinias. Tad manau, kad savišvieta, studijos padeda žmogui tobulėti ir atrasti save gyvenime.
Savigarba –yra savybė, kuri rodo, kaip žmogus save vertina. Kitaip tariant, savigarba rodo, ar žmogus save gerbia ir myli kaip asmenybę. Kiekvienas turi savigarbą. Ji gali būti žema, vidutinė arba didelė.