Vertybės ir vertybinės orientacijos, jų įtaką žmogaus elgesiui. Vertybių funkcijos ir rūšys.Imlioji (receptive) vertybinė orientacija.

1.Vertybės ir vertybinės orientacijos, jų įtaką žmogaus elgesiui. Vertybių funkcijos ir rūšys. Daiktas, procesas arba reiškinys, kuriam asmenybė teikia didžiausią reikšmę, santykis su kuriuo asmenybės Ego yra svarbus ir kuris lemia asmenybės veiklos kryptingumą, vadinamas vertybine orientacija, arba tiesiog vertybė. Vertybė įeina į asmenybės savęs vaizdo struktūrą. Tad iššūkis arba grėsmė vertybei kartu reiškia ir grėsmę asmenybės Ego. Dėl šios priežasties vertybės yra ginamos. Vertybės nepaisymas arba pažeidimas sukelia pasipiktinimą. Vertybė žmogui yra atramos taškas gyvenime. Ji įprasmina veiklą. Pažeidžiant vertybes arba staigiai joms keičiantis, to atramos taško netenkama. Universalių, visuotiniai pripažintų vertybių nėra. Todėl nėra ir bendro vertybių pažeidimo. Tai, kas vienam yra vertybė, kitam nereikšmingas dalykas. Skirtingos vertybės yra tipiškas, giluminis konfliktų šaltinis. Tai įsisąmoninti ne taip lengva. Kur kas paprasčiau konfliktus aiškinti senoviškai – charakterio nesutapimais. Vertybės paaiškina žmogaus elgesį, užtikrina asmenybės kryptingumą. Jos reguliuoja žmonių santykius, yra savotiškas imperatyvas, privaloma elgesio taisyklė. Privalomumas žmones įpareigoja nevienodai. Vertybės bandomos klasifikuoti įvairiai, nelygu koks klasifikavimo kriterijus pasirenkamas. Vertybės kinta, vieni dalykai praranda prasmę, kiti, priešingai, įgyja. Visuomenėje vertybės kartais keičiasi staigiai ir dramatiškai. Reiškinys, kai vertybės netenka savosios reikšmės, vadinamas vertybių devalvacija arba nuvertinimu. Imlioji (receptive) vertybinė orientacija. Šios orientacijos žmogui būdingas įsitikinimas, kas visko, kas yra gera, šaltinis glūdi išoriniame pasaulyje. Trokštamo dalyko įsigijimas prilygsta jo paėmimui iš išorinio pasaulio. Nesvarbu, ar tas trokštamas dalykas yra materialus daiktas ar jausmas, – vienintelis būdas jį įsigyti yra paimti. Daikto paėmimas imliosios orientacijos žmogui nereiškia jo atėmimo ar pasisavinimo. Tai greičiau dovana arba pagalba. Už ką tos dovanos? Už paklusnumą, prisirišimą, gerumą. Imliosios orientacijos žmogus yra nesaugus. Saugiai jis pasijunta tik tada, kai sulaukia pagalbos, kai kas nors sutvarko už jį jo reikalą. Kadangi problemų daug, imliosios orientacijos žmogus turi būti daug kam lojalus. Bijodamas būti negeras, likti be paramos, jis negali nesutikti, prieštarauti. Imliosios orientacijos žmogus yra itin priklausomas nuo kitų žmonių. Tai pasakytina ir apie emocinius santykius. Meilė imliosios orientacijos žmogui reiškia būti mylimam. Tokia meilės samprata skatina pasyviai laukti įsivaizduojamo mistinio „stebukladario“, „delbėtojo“ ir neorientuoja į jausmų abipusiškumą.

Imlioji vertybinė orientacija yra neproduktyvi, kadangi šiuos orientacijos žmogus ne tik neugdo, bet ir slopina savąsias kūrybines galias, nes pasąmoningai yra įsitikinęs, kad jo reikšmes turi tenkinti kiti. Imliosios orientacijos žmonių laikysena yra optimistiška, kol neiškyla grėsmė likti be paramos. Išnaudotojiška (exploitative) vertybinė orientacija. Imliosios ir išnaudotojiškos orientacijos žmogus išeities taškas yra toks pat. Tai įsitikinimas, kad visų gėrybių šaltinis yra išoriniame pasaulyje, ne juose. Tačiau skiriasi tų gėrybių įsigijimo būdai. Išnaudotojiškos orientacijos žmogus nėra linkęs „laukti iš gamtos malonių“. Jis atima jas. Džiaugsmą jam teikia ne tik atimtas daiktas, bet ir pats atėmimo procesas, nes jis asocijuojasi su savosios kompetencijos pajautimu. Kraštutinis imliosios orientacijos žmogus yra patologinis vagis – kleptomanas, kuriam pasigėrėjimą kelia pavogti daiktai. Net ir turėdamas pinigų daiktams nusipirkti, jis juos vagia. Mylėti tokiam žmogui reiškia atimti, paveržti. Imliosios orientacijos žmonėms būdingas pasitikėjimas, optimizmas, o išnaudotojiškos – įtarumas, cinizmas, pavydas, nes juos džiugina tik tie daiktai, kurios jis gali atimti iš kitų. Jie pervertina tai, ką turi kiti, ir nepakankamai vertina tai, ką turi patys. Kaupimo (hoarding) vertybinė orientacija. Šios orientacijos žmogaus skiriamasis požymis ne norimų daiktų įsigijimo būdas, o jų laikymas ir kaupimas. Toks žmogus net nenori ką nors nauja įsigyti, kaip ir nenori prarasti jau turimų daiktų. Įprastiniai daiktai jam sukuria saugią aplinką. Visa, kas nauja – daiktas arba idėja, kelia grėsmę. Kaupimo orientacijos žmogus yra tipiškas konservatorius, aktyviai besipriešindamas naujovėms. Daikto netektis jam kelia grėsmę, nes iliuzinėje gynybos sienoje ji reiškia spragą. Į gynybos sienos sukurtą erdvę sunku prasiskverbti, bet sunku iš jos ir ištrūkti. Todėl ir apsikrauna kaupimo orientacijos žmogus senais, nereikalingais daiktais. Ką nors išmesti jam sunku. Daiktai apipinami prisiminimais. Taupymas jam – dorybė. Kaupimo orientacijos žmogus ne tik nieko neišleidžia iš savosios gynybinės erdvės ir nieko neįsileidžia į ją, bet nepakenčia ir pačios gynybinės erdvės pokyčių. Todėl jis visada pedantiškai tvarkingas. Kaupimo orientacijos žmogus piktinasi, jei daiktas ne vietoje padėtas arba jis padėtas ne taip kaip anksčiau. Perdėtas tvarkingumas atlieka pasąmoniję išorinio pasaulio kontrolės funkciją. Įspūdis, kad gali valdyti išorinį pasaulį, mažina bejėgiškumo jausmą ir katru patenkina saugos poreikį. Bet čia ir slypi kaupimo orientacijos žmogaus neproduktyvumas. Jis nieko nesukuria. Toks žmogus vengia prasmingai spręsti problemą, įsikibęs laikosi sienų, tų pačių dalykų ir tiesų ir taip susikuria pastovumo bei saugios aplinkos iliuziją.
Kaupimo orientacijos žmogus siekia kontroliuoti ne tik daiktus, bet ir laiką. Jam būdingas įkyrus punktualumas. Meilė kaupimo orientacijos žmogui reiškia turėjimą. Jei toks žmogus meilės objektą jau turi, jis „padeda“ jį į jam skirtą vietą, aiškiai apibrėžia jo funkcijas. Taip meilės objektas sutapatinamas su bet kurio kitu turimu objektu. Kaupimo orientacijos žmogui jis įdomus tik tiek ir tuo, kad jis jį turi. Tada saugu. Priešingu atveju dvasinis artumas reiškia grėsmę, todėl kaupimo orientacijos žmogus vengia bendrauti, laikosi nuošaly. Rinkos (market) vertybinė orientacija. Šios vertybinės orientacijos skiriamasis požymis – savęs traktavimas kaip objekto, kaip prekės. Svarbiausias rinkos orientacijos žmogaus tikslas – būti paklausiam. Norint turėti paklausą, reikia žinoti, ko rinka tam tikru laikotarpiu pageidauja iš žmogaus – objekto. Rinkos orientacijos neproduktyvumas akivaizdus. Esant tokios orientacijos, stengiamasi parodyti tokias savo savybęs, kurias greičiausiai galima parduoti, kurių poveikis greičiausias ir didžiausias. Kitos savybės, kurios geriausiai atskleistų vidines galias ir leistų asmenybei prasmingai tobulėti, ignoruojamos, laikomos nereikšmingomis. Rinkos orientacijos žmogus sielojasi, jei neturi to, ko reikalauja rinka. Paklausumas, madingumas turi tiesioginės įtakos žmogaus prestižui. Todėl, jeigu žmogus paklausus, jis ir vertina save gerai, jei ne – išgyvena menkavertiškumą. Nelaimė tik, kad savoji vertė grindžiama išoriniais atsitiktiniais požymiais. Dar didesnė nelaimė, kad rinkos dėsniai dažnai kinta, paklausos objektai keičiasi. Tai reiškia, kad rinkos diktuojami dalykai, pagal kuriuos žmogus vertina save, po kuriu laiko tampa beverčiai. Taigi žmogaus savęs vertinimo pagrindas yra netvirtas, jis priklauso nuo atsitiktinių, kintančių išorinių aplinkybių. Tai daro žmogų bejėgį, nerimastingą. Produktyvioji vertybinė orientacija. Tai ir orientacija, ir idealas. Produktyvumą suprasti kaip gebėjimą panaudoti savąsias kūrybines jėgas, savyje glūdinčias galimybes. Kad taip įvyktų, žmogus turi būti laisvas. Dažnas laisvę supranta kaip galėjimą elgtis kaip tinkamas. Tai – veiksmų laisvė. Daugelis ją sutapatina su savivale. Bet laisvė reiškia ir buvimą nepriklausomam nuo ko nors. Žmogus gali būti savųjų silpnybių, įpročių belaisvis. Neproduktyviosios orientacijos žmogus nėra laisvas. Toks žmogus įsitikinęs, kad viskas, kas gera, yra ne jame. Jis bijo visko, kas nauja, vadinasi, ir naujos minties. Paprastai žodis „prodoktyvumas“ asocijuojasi su žodžiu „kūrybiškumas“, todėl manoma, kad jis tinka tik menų srityje. Bet menininkas lygiai taip pat gali būti kūrybiškas arba ne, kaip ir bet kuris kitas žmogus. Produktyvumas yra savybė, kurią kiekvienas žmogus gali tūrėti, jei tik jis neuždaro tos savybės į gilų požemį. Žmogus yra ne vien tik protaujanti socialinė būtybė. Jis – ir kurianti būtybė.
Yra trijų rūšių vertybės: 1. poreikius tenkinantys objektai2. priemonės vertybiniams objektams pasiekti3. sąlygos vertybiniams objektams pasiekti tam tikromis priemonėmis.Vertybės yra skirstomos į pagrindines ir nepagrindines, aukštesnes ir žemesnes, tikrąsias ir įsivaizduojamas. Pagrindinėmis laikomos gyvenimo, estetinės, dorovinės, politinės, pažintinės, religinės vertybės. Filosofo N. Hartmanno požiūriu, dvasinių vertybių pasaulį sudaro etinės, estetinės, pažinimo vertybės. Jo bendraamžis M. Scheleris skyrė hedonistines, gyvenimo, dvasios ir šventybės vertybės, dorovinių neberasdamas. Kiekviena bendroji vertybių kategorija gali būti skaidoma į specialesnes vertybės. Gyvenimo vertybių kategorijoje randa vietą ir laimė. Žmogaus gyvenimo pilnatvės ir laimės vertybė yra aukščiausioji vertybė.2. Kaip koreguojamas ir palaikomas savasis įvaizdis. Savojo įvaizdžio pateikimas kitiems. Mes, savaime suprantama, jaučiame, kad dažnai tampame socialinio suvokimo objektais, kad kažkas stengiasi mus įvertinti, sudaryti apie mus nuomonę. Todėl viešumoje mes stengiamės atrodyti ir elgtis taip, kaip kiti susidarytų apie mus tokį įspūdį, kokiu būtume patenkinti. Kitaip sakant, aplinkinių akyse mes kuriame savo įvaizdį. Įspūdžio ar įvaizdžio kūrimas – tai procesas, kurio metu asmuo organizuoja savo elgesį viešumoje taip, kad sukurtų vienokį ar kitokį įspūdį ar įvaizdį aplinkiniams. Žodis įvaizdis ne atsitiktinai siejasi su įsivaizduoti: nors jis nėra, tiesiogine to žodžio prasme, įsivaizdavimo rezultatas, taigi vien vaizduotės padarinys, visgi tai – kito žmogaus arba mūsų pačių galvoje susiformavęs vaizdinys, dėl kurio santykio su tikrove galima diskutuoti. Įvaizdis yra socialinės percepcijos rezultatas. Kuriant įvaizdį, sąmoningai arba ne manipuliuojama visais įmanomais išoriniais požymiais, kurios stebėdami suvokiame kitą asmenį: kalba, išvaizda, poza, gestais ir mimika. Kuriant įvaizdį, naudojamos įvairios pristatymo strategijos, pvz., įsitvirtinantis, įsiteikinėjantis, save žeminantis pristatymas. Sukūrus tam tikrą įvaizdį, rorima jį išlaikyti, kai kada – papildyti, iš dalies ar net radikaliai keisti. Tai vadinama įvaizdžio išsaugojimu bei valdymu. Savo įvaizdžius kurti ir valdyti stengiasi ne tik pavieniai asmenys, bet ir žmonių grupės: sporto komandos, muzikiniai kolektyvai. Apibendrinama įvairių autorių pastebėjimus, galima teigti, kad kontroliuoti kitų žmonių apie mus susidaromą įspūdį esame verčiami nesaugumo jausmo ir nerimo, kuris kyla, kai pasijuntame stebimi ir vertinami. Tai ypač ryšku tuomet, kai atsiduriame dėmesio centre – viešai stebimoje pozicijoje arba naujoko vaidmenyje. Tuomet mes vienaip ar kitaip prisistatome: mūsų elgesys kinta priklausomai nuo socialinės situacijos. Prisistatymu paprastai siekiama tam tikrų socialinių ir materialinių rezultatų: tai gali būti pažintis ir artimi santykiai su patraukliais arba žymiais asmenimis, priklausymas patrauklioms socialinėms grupėms, profesinė sėkmė, kilimas laiptais. Prisistatymas dažnai vyksta jo net neįsisąmoninus, ir įvaizdis kuriamas nebūtinai iš anksto tai apgalvojus. Taigi įvaizdžio kūrimas dažniausiai visai nereiškia, kad mes siekiame klaidinti ar apgaudinėti savo bendravimo partnerius. Tačiau paprastai prisistatydami mes nesiekiame pasirodyti tuo, kuo nesame, o tik norime pademonstruoti ir išryškinti savo privalumus bei užmaskuoti trūkumus. Kurdamas įvaizdį, žmogus gali šventai tikėti, kad jis yra toks, koks stengiasi pasirodyti. Įvaizdžio kūrimas neretai esti to momento elgesys, savotiškas „vaidinimas“. Todėl, kurdamas įvaizdį. Žmogus nepraranda savo tapatumo. Bet dažnai ir ilgą laiką viešai demonstruojama išvaizda bei elgesys gali įtakoti savojo Aš sumokimą. Tai ypač tikėtina, jei asmenis Aš vaizdas yra nestabilus, jei žmogus menkai pažįsta pats save.
Atitikti tam tikrą įvaizdį skatina mūsų atliekami socialiniai vaidmenys. Ypač dažnai to reikalauja kai kurios profesijos – dėstytojo, teisininko, gydytojo, kurių atstovams tenka bendrauti su klientais, dažnai rodytis ir dirbti viešumoje. Įvaizdžio kūrimas tampa labai aktualus ir tuomet, kai duodame interviu spaudai ar kalbamės su potencialiu darbdaviu norėdami įsidarbinti. Šiandieniniai tyrimai rodo, kad įvaizdis arba padvigubina galimybes, arba visai atima paskutinius šansus rasti darbą, jau nekalbant apie jo sėkmę. Šiuolaikinėje konkurencinėje darbo rinkoje, norint rasti darbą, išsilavinimo ir profesinės patirties jau nepakanka. Darbdaviai reikalauja kai ko daugiau. Svarbiausios pozityvaus įvaizdžio priemonės – verbaliniai ir neverbaliniai komunikaciniai gebėjimai. Svarbūs yra visi išvaizdos aspektai – valyvumas, išvaizda, bei geros manieros. Tai, kaip jus suvokia aplinkiniai ir tai kaip jūs vertinate pats save, priklauso nuo jūsų įvaizdžio. Jeigu atrodote gerai, jūs labiau savimi pasitikite, didžiuojatės, ir jaučiate kitų pritarimą. Kai nepaisote savo išorės, jums geriau vengti rodytis žmonėms, viešai kalbėti. Jūsų įvaizdis lemia darbo rodiklius. Kai atrodote gerai, susilaukiate, didesnio aplinkinių pripažinimo, nes darote jiems malonų įspūdį. Reikia kreipti dėmesį į savo išorinę išvaizdą, ypač į drabužius. Išorinė išvaizda sukuria pirmą įspūdį ir todėl turi didelės reikšmės. Jūsų išvaizda, kūno kalba ir atsakymai turi sukelti pasitikėjimą. Daugelis žmonių patiria nesėkmes ir negali jaustis laimingi tik dėl to, kad jie yra nepatenkinti savimi. Savo paties įvaizdį taip pat susiformuojame vaikystėje. Jus dar nežinote, kas ir kokie esate, tačiau aplinkiniai, kurie yra vyresni ir išmintingesni, pasistengia, kad susiformuotumėte nuomonę apie save jų pavyzdžiu. Kitas metodas, padedantis keisti įvaizdį – elgtis priešingai susidariusiai nuomonei. Jei esate įsitikinęs, kad jūs nepatrauklus, elkitės, tarsi būtumėte patraukliausias; jei galvojote, kad jums trūksta pasitikėjimo savimi, elkitės kaip visiškai pasitikintis žmogus. Tuomet, kai įsivaizduosite save patrauklų, pasitikintį ir laimingą – jūs iš tiesų toks pasijusite. Kartais, kai jaučiamės nelaimingi, mes imame elgtis taip, tarsi visiškas būtų gerai ir šypsomės žmonėms. Tada jie nusišypso mums, ir mūsų nuotaika pagerėja.
Dar vienas būdas pagerinti savo įvaizdį – paieškoti tokių būdo bruožų, kurie jums patinka. Sąmoningai paklauskite savęs: „kas man patinka manyje?“. Žmogus turi nuostabią savybę – jis visada ieško atsakymo į klausymus.3.Konstruktyvaus elgesio strategijos: „aš“ teiginiai, empatija, alternatyvų aptarimas, savęs įvertinimas. „Aš“ teiginys – tai būdas parodyti, kad mūsų jausmai ir mintys yra mūsų nuosavybė. Vartodamas „aš“ teiginius draudimo įmonių tarnautojas ne tik imsis atsakomybės už save, bet ir neįžeis ir nekaltins kliento. Tokie teiginiai yra labai naudingi bendravimo priemonė esant konfliktinei situacijai. Juos vartodami jūs išsakysite savo mintis ir jausmus, nesukeldami klientui noro ginti. „Aš“ teiginiai naudingi visiems. Jūs galite negrėsmingai perteikti klientui tai, ką galvojate ar jaučiate. Tiesiog sakykite, ką jaučiate ir aiškinkite kodėl. Įprasta „aš“ teiginių formulė yra tokia:„Kai tu (veiksmą), aš (jausmą), nes (priežastis)“ Ginčijantis su klientu reikia vengti žodžių „niekada“ ir „visada“.Empatija – sugebėjimas suvokti kito būseną ir jausmus. Sugebėjimas pabūti kito vietoje – tai galimybė geriau suprasti darbuotoją, geriau panaudoti jo gabumus siekiant bendro tikslo. Tikriausiai visi esame patyrė empatiją – susitapatinimo su kitu žmogumi ispūdį– kuomet mums atrodo, kad mes jaučiame ir suvokiame tą patį ką ir mūsų empatijos objektas. Be šio sugebejimo būtų neimanomas ne tik bendravimas, bet ir jokia humanitarinė kultūra. Empatija – tai gebėjimas įsijausti į kito žmogaus jausmų ir minčių pasaulį. Kodėl tai svarbu ir verta mūsų dėmesio? Empatiniai gebėjimai ne tik padeda užmegzti ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis, bet gali praversti mokantis ar dirbant – būdami dėmesingi, supratingi kitiems atrodome patrauklesni.Empatijos mus išmoko tėvai, tačiau rūpesčio kitu žmogumi galima išmokti ir vėliau. Deja, smurtininkai, pedofilai, žagintojai šio gebėjimo neturi.
Jau žinome, kad mūsų Aš – vaizdą sudaro žinios apie save ir savosios vertės jausmas (savęs įvertinimas). Savosios vertės suvokimas yra nepaprastai svarbi asmenybės charakteristika. Savosios vertės lygis reguliuoja mūsų elgesį įvairiausiose gyvenimo srityse, stipriai veikia mūsų tarpasmeninius santykius, veiklos tikslų ir krypčių pasirinkimą, bei jos efektyvumą krizinėse situacijose. Nuo bendro asmenybės požiūrio į save labai priklauso sėkminga jos raida. Savosios vertės jausmą galima išsklaidyti į dvi dalis: savigarbą ir simpatiją sau. Asmenybės savigarba – tai vertinamasis požiūrio į save aspektas. Jis išreiškia tai, ar mes laikome save gabiu, energingu, valingu, turinčiu už ką save gerbti ir kitiems sukeliančiu pagarbą. (Būdinga tokia save gerbiančio žmogaus nuomonė: „Aš pats sukūriau save tokį, koks esu“ arba „rimtuose reikaluose manimi galima pasikliauti“). Tuo tarpu simpatiją sau išreiškia daugiau emocijos ir jausmai savo paties atžvilgiu. Tai domėjimasis savuoju Aš, šiluma sau pačiam, draugiškas santykis ir sutarimas su savimi. Tai besąlygiškai savęs priėmimas su visai trūkumais ir privalumais, savęs pripažinimas. Galiausiai – tai meilė sau. Taip, tikrai – meilė sau, neturinti nieko bendro su egoizmu, savanaudiškumu ar išpuikimu. „Mylėk savo artimą kaip pats save“, – sakoma. Eilė sau – tai pirmiausia unikalumo suvokimas ir pripažinimas. Įsiklausykime: „Argi neaišku, kad kiekvienas žmogus yra nepalyginamai didesnis, platesnis, gilesnis už tai, kaip jis gali pasireikšti, ar tai būtų profesija, eilėraščiai ar išvaizda? Mumyse glūdinčią neatskleistą paslaptį verta mylėti.“ (V. Levis) Aptarkime plačiau keletą aplinkybių, kurios gali veikti savosios vertės jausmą:• atitikimas tarp aspiracijų (siekimų) ir realių laimėjimų (arba galimybių);• aplinkinių žmonių įvertinimas;• savęs lyginimas su kitais;• mūsų auklėjimas vaikystėje.
Aspiracijų lygisAspiracijų (siekimų) lygis – tai keliami sau didžiausi tikslai, kuriuose manome atitinkant mūsų galimybes ir kuriuos norime įgyvendinti. Kitai sakant, mūsų siekius apsprendžia savo galimybių įsivaizdavimas. Šis siekių lygis gali būti realus (tikroviškas) arba netikroviškas. Realiu aspiracijų lygiu laikomas toks lygis, kai žmogus, įgyvendinęs sau iškeltus tikslus, toliau imasi sudėtingesnių uždavinių, o nepasisekus – renkasi paprastesnius. Toks aspiracijų lygis reiškia, kad žmogaus siekimai atitinka jo realiais galimybes. Esant tikroviškam siekimų lygiui, žmogus pasitiki savimi, nebijo gyvenimo sunkumų, o negalėdamas jų įveikti, moka nusileisti, geba savikritiškai įvertinti savo galimybes. Nerealus siekimų lygis gali būti dvejopas:a) per aukštas, kai žmogus, patyręs nesėkmę, toliau sau kelia dar didesnius uždavinius;b) per žemas, kai, sėkmingai pasiekus tikslus, toliau sau keliami mažesni uždaviniai.Tiek per aukštą, tiek per žemą aspiracijų lygį turintis žmogaus nesugeba realiai įvertinti savo galimybių: pirmuoju atveju jas ir save pervertina; antruoju – nepakankamai vertina. Jei aspiracijų lygis yra per aukštas žmogui sunku prisitaikyti prie gyvenimo reikalavimų. Jis yra nesavikritiškas, nesugeba prognozuoti, o dažnos nesėkmės jį gali priversti prie savęs nevertinimo, neretai išstumiamo į pasąmonę. Gali būti atvirkščiai: jau turimas pasąmoninis nepilnavertiškumo jausmas yra kompensuojamas per aukštu aspiracijų lygiu. Taip susidaro užburtas ratas, iš kurio žmogui sunku ištrūkti. Žmogus, kurio aspiracijų lygis yra per žemas, kuris nuvertina savo galimybes paprastai gyvenime pasiekia mažiau nei galėtų pagal savo sugebėjimus. Jam būdingas nerimas, nepasitikėjimas savimi, jis vengia bet kokios rizikos ir lenktyniavimo, susidūręs su kliūtimis, tuoj pat „nuleidžia rankas“. Tokiam žmogui svarbiau yra išvengti nesėkmės nei patirti sėkmę. Taigi mūsų aspiracijų lygis ir savęs vertinimas yra tiesiogiai susiję. Aiškiau suprasti šį ryšį padeda amerikiečių psichologo V. Džeimso „savigarbos formulė“:
SAVIGARBA = SĖKMĖ (pasiekiamai arba realios galimybės) / ASPIRACIJOS (tai ko siekiama) Kaip paaiškinti šią „sausą“ formulė? Kuo labiau mūsų realūs laimėjimai viršija tai, ko siekiame, tuo aukštesnė mūsų savigarbą. Ir, atvirkščiai, kai aspiracijos kur kas didesnės už realius pasiekimus, galimybes, savęs vertinimo lygis krenta. Jis krenta tiek, kiek mūsų siekimai viršija realias galimybes. Savigarbos mažėjimą sukelia nesėkmės suvokimas ir išgyvenimas: „Aš nepajėgiu šito padaryti“. Remiantis pateikta formule, išvada būtų tokia: norint išlaikyti teigiamą požiūrį į save, reikėtų suderinti savo siekius su galimybėmis – sumažinti aspiracijas iki galimybių lygio. Šiuo atveju pirmiausia būtina gerai išsiaiškinti, pažinti savo jėgas. Geras savo sugebėjimų pažinimas reikalingas ir tam, kad nenuvertintume savo galimybių, keltume jas atitinkančius tikslus. To nepadarę apribotume savę realizavimą ir savo asmenybės augimą.