Juvelyrika Lietuvoje

Turinys

Įvadas 3Juvelyrika 4Juvelyrikos Lietuvoje istorija 4Juvelyriniai metalai ir jų lydiniai 6Juvelyrinės technikos 7Juvelyriniai akmenys (brangakmeniai) 8Žymiausi šiuolaikiniai lietuvių juvelyrai 8Apibendrinimas 10Literatūra 11ĮvadasĮdomu paspėlioti, kaip atrodė pirmasis žmogaus pagamintas papuošalas… Gal tai buvo žvėries iltis, pakabinta ant iš žievės pintos virvelės, gal įdomus, kažkuo patraukęs dėmesį akmuo ar medžio gabalėlis. Koks jis bebūtų, greičiausiai turėjo paskirtį – pritraukti gerąsias jėgas arba apsaugoti nuo blogio. Tai pagrindinis skirtumas tarp šiandien vėl populiarių talismanų ir amuletų: talismanai pritraukia sėkmę, o amuletai apsaugo nuo „piktos akies“. Taigi galima būtų teigti, kad juvelyrika prasidėjo nuo baisaus žvėries danties, pakabinto ant virvutės. Nuo to laiko daug kas pasikeitė: žmonija tobulėjo, keitėsi jos tikslai, o kartu keitėsi ir jos reikalavimai, keliami papuošalams. Vystėsi grožio supratimas ir žmogui nebepakako tiesiog gražaus kažkur rasto akmens ar iš sumedžioto žvėries nasrų išrauto danties. Kad jis atitiktų keliamus estetinius reikalavimus, jį reikėjo patobulinti, apdirbti, pagražinti. Taip ir prasidėjo juvelyrinių dirbinių kūryba.Keitėsi žmonių mentalitetas: jie suprato, kad ant virvutės pakabintas akmuo, dantis ar kt. neapsaugos nuo piktųjų dvasių ir nepritrauks sėkmės. Taip papuošalai prarado maginę funkciją. Bet patys juvelyriniai dirbiniai neišnyko: jie įvairėjo, tobulėjo jų gamybos technikos, pradėta naudoti daugiau ir įvairesnių medžiagų jiems kurti. Dabar juvelyriniai dirbiniai turi 2 pagrindines funkcijas: socialinę (rodo, kokiam visuomenės sluoksniui priklauso papuošalo nešiotojas) ir dekoratyvinę (puošia žmogų).JuvelyrikaJuvelyrika – tai taikomosios dekoratyvinės dailės šaka; papuošalų iš tauriųjų bei spalvotųjų metalų, jų lydinių ir brangakmenių kūryba. Juvelyrika susijusi su kultūra, gyvensena, drabužių stiliumi. Turi dekoratyvinę bei socialinę (priešistoriniais laikais – ir maginę) funkcijas. Juvelyriniai dirbiniai gaminami iš aukso, sidabro, platinos, vario ir kitų metalų, puošiami brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis, perlais, gintaru, perlamutru, dramblio kaulu, ragu. Vartojama įvairi technika: kalyba, kalstymas, filigranas, granuliavimas, liejyba, juodinimas, inkrustacija, puncavimas, ėsdinimas, šlifavimas, poliravimas, emaliavimas, taip pat mechaniniai metalo apdorojimo būdai: štampavimas, presavimas, valcavimas ir kiti.

Juvelyrika – viena seniausių taikomosios dekoratyvinės dailės šakų. Meniškumu pasižymėjo jau senovės Egipto juvelyrika. Senovės graikai mėgo vienspalvius dirbinius iš aukso, o romėnai vertino spalvingumą, medžiagų įvairovę. Vėlyvaisiais viduramžiais (nuo XIIa.) plito emaliavimo, filigrano, inkrustacijos, juodinimo technikos. Stengtasi išryškinti ne vien atlikimo meistrystę, bet ir medžiagos brangumą (mėgti papuošalai su nešlifuotais kabančiais akmenimis). Renesanso ir manierizmo laikotarpiu ištobulintas metalų ir akmenų (litoglifika) apdorojimas. XVI – XVIIIa. Ypač meistriški buvo vokiečių sidabriniai dirbiniai ir emaliai, anglų sidabras ir prancūzų juvelyrika.XIXa. papuošalų gamyba buvo mechanizuota, supaprastinti brangakmenių apdorojimo būdai, unikaliuose dirbiniuose kartotos ankstesnių dailės stilių formos. Juvelyrikos modernizacija siejama su art nouveau kryptimi. Tuo metu suformuotas iki šių dienų nepakitęs požiūris į juvelyrinį dirbinį – papuošalas vertintinas ne tik dėl medžiagos brangumo, bet ir dėl plastinių savybių, autoriaus originalaus braižo2.Juvelyrikos Lietuvoje istorijaAnkstyvojo laikotarpio juvelyrika (nuo seniausių laikų iki XIV a.)Poslinkį vystytis menui suteikė XVII-XVI a. pr. Kr. į Lietuvą pradėtas įvežti žalvaris ir su juo prasidėjęs ankstyvasis metalų arba žalvario laikotarpis (XVI-V a. pr. Kr.). Tuo metu išplito papuošalai iš lankstytų žalvarinių vielelių ir lazdelių bei kalto metalo (smeigtukai, apyrankės kanopiniais galais). Senajame geležies amžiuje (I-IV a.) gaminta daug tik Lietuvai būdingų geležies bei žalvario papuošalų: antsmilkinių, kaklo apvarų, segių, apyrankių, žiedų. Įvairėjo jų formos ir technika, atsirado naujos medžiagos (sidabras, stiklas, emalis). Iš Baltijos kraštų į Romą plaukė gintaras, mainomas į žalvarį, stiklo ir emalio papuošalus. Viduriniajame geležies amžiuje (V-VIII a.) žlugo Romos imperija, vyko tautų kraustymasis, formavosi nauji prekybos keliai, kurie tiesėsi iš Lietuvos į pietryčius. Pagausėjo įvairių papuošalų. Formavosi naujos antkaklių, segių, apyrankių ir smeigtukų formos, kurios buvo bendros visai Rytų baltų kultūrai. Būta tik lietuviams būdingų – antkaklės šaukštiniais galais.
Vėlyvajame geležies amžiuje (IX-XII a.) gaminti ypač puošnūs ir sudėtingi sidabro, žalvario ir gintaro dirbiniai. Atsirado naujų papuošalų (plokštelinės ir pasaginės segės, klaustuko pavidalo auskarai). Tuo laikotarpiu buvo populiarūs masyvūs, sunkūs papuošalai.

Gotikos laikotarpio juvelyrika (XIII a.-XVI a.) Papuošalus amatininkai gamino iš vietinės balų rūdos ir iš metalo, atgabento iš kitur. Su pagonybės atsitraukimu nyko baltiškieji papuošalai iš paprasto ir pasidabruoto žalvario, sidabro. Plintantys europietiški drabužiai, dažniausiai puošti siuvinėjimu, tolydžio išstūmė antkakles, apyrankes, smeigtus. Juos keitė vakarietiški koljė, kabučiai, grandinėlės, karoliai, apyrankės, žiedai. Iš tradicinių baltiškų papuošalų kurį laiką nešiotos apskritos plokštelinės ir žiedinės segės, dekoruotos raižyba, granuliavimu, filigranu, segės gyvūniniais galais, įvairūs mišrūs vėriniai. XVI a. išnyko žalvariniai papuošalaiRenesanso laikotarpio metalo dirbiniai (XVI a. pradžia-XVII a. vidurys) XVI a. viduryje smulkieji bajorai ir valstiečiai galutinai atsisakė baltiškų formų papuošalų, juos keitė kosmopolitiškų formų grandinėlėmis su medalionais, filigrano ir kiauraraštėmis segėmis, žiedais su reljefiniais jų savininko portretais. Ypač prabangūs buvo masyvūs aristokratų papuošalai, nusagstyti brangiais ir pusbrangiais akmenimis, renesanso metu madingi perlų vėriniai, kabučiai su Vilniaus pinigų kalyklos monetomis, gemos ir kamėjos Jas kūrė Vilniaus auksakaliai Konradas Bekas, Jeronimas Fišeris, Jurgis Braunas, Džovanis, Jakopas del Karaljas. Miestiečiai ir smulkieji bajorai puošėsi paauksuotais žalvariniais ir sidabriniais papuošalais. Baroko laikotarpio juvelyrika (1600-1790) Svarbus auksakalystės centras buvo Vilnius. Čia ir kituose miestuose gaminti papuošalai: antkaklės, diademos, segės, žiedai, apyrankės, pasižymėję puošybos (emaliai, inkrustacija brangiais ir pusbrangiais akmenimis) ir technikos (filigranas, granuliavimas, liejyba, kalstinėjimas, kt.) įvairove.

Klasicizmo laikotarpio juvelyrika (1780-1850) Didžiąją dalį auksakalių dirbinių ir toliau sudarė moteriški papuošalai: antkaklės, diademos, žiedai ir apyrankės su kamėjomis, mūvėtos iškart po keletą, drabužius puošusios segės, medalionai. Jiems vartoti taurieji metalai, brangieji ir pusbrangiai akmenys, taikyta įvairi technika: liejimas, spaudimas, kalstymas, filigranas. XVIII a. pabaigoje vietinių papuošalų poreikis sumenko dėl užsieninių šios rūšies dirbinių, kurių ypač daug buvo įvežama iš Vokietijos ir Prancūzijos. XIX a. lietuvių juvelyrikaJuvelyriniuose dirbiniuose vyravo neostilių formos. Pradėta sidabruoti ir auksuoti pigesnius metalo gaminius galvaniniu būdu. Pavieniai auksakaliai , turėję nedideles dirbtuvėles, dirbo visoje Lietuvoje. Jų dirbtuvėse buvo gaminami papuošalai, liturginiai reikmenys, dekoratyviniai indai. Šiuolaikinė lietuvių juvelyrikaPapuošalus kuria neypatingai …gausi, tačiau savitu stiliumi išsiskirianti dailininkų grupė. Tai jau spėjusios Lietuvos dailės gyvenime įsitvirtinti meninės individualybės: Birutė Stulgaitė, Vytautas Matulionis, Marytė Gurevičienė, Arvydas Gurevičius, Sigitas Virpilaitis, Sigitas Kreivaitis ir kt. Šiems dailininkams būdingas jau anksčiau jų kūryboje suformuotas stilius, išskiriantis juos iš kitų dailės parodose. Savo kūryba vis aktyviau bando įsitvirtinti jaunesnieji – dailininkų poros Jonas Balčiūnas ir Vaidilutė Vidugirytė, Solveiga ir Alfredas Krivičiai, taip pat Eimantas Ludavičius, Indrė Diržienė ir kt. Intriguojantis jaunųjų bandymas desakralizuoti papuošalą, juvelyriniame dirbinyje šalia aukso ir sidabro naudoti plastmasę, medį, kailį, audinį, odą ir kt. Tokie deriniai artimi provokatyviam žaidimui, ironijai, groteskui, būdingam postmodernistinei epochai.Pagrindinis skiriamasis šio laikotarpio lietuvių juvelyrikos bruožas yra natūralus įsiliejimas į bendrą lietuvių dailės raidos procesą, kuriam būdinga visiška dailės rūšių ir žanrų niveliacija. Dauguma dabartinių mūsų juvelyrų kalba universalia meno kalba. Jie daro papuošalus, kuriuos tradiciškai galima priskirti juvelyrikos sričiai, ir tuo pačiu kuria trimačius objektus, patį papuošalą traktuoja kaip antifunkcionalų dirbinį, apeliuoja į intelektualinį žiūrovo suvokimo lygmenį Nemažai jų kūrinių sėkmingai galėtų dalyvauti ne tik specializuotose juvelyrikos, bet ir kurios nors kitos dailės srities parodoje. Smulkiajai skulptūrinei plastikai, kaip ir anksčiau, stilistiškai artimi Birutės Stulgaitės skoningi, lakoniški papuošalai, sumontuoti iš keleto plonyčių metalo strypelių ar suraitytos vielos spiralės. Skulptūrinę formą su papuošalo funkcija derina Marytė ir Arvydas Gurevičiai. Jų papuošalai atlieka asmenybės statusą paryškinančio aksesuaro funkciją. Istorinės reminiscencijos ir šiuolaikinė forma išskiria S. Kreivaičio , S. Virpilaičio ir nemažos dalies kitų autorių kūrinius. Plėtodami tradicinio papuošalo formas, kurdami objektus, provokuodami žiūrovą nefunkcionaliais metalo dirbiniais, lietuvių juvelyrai ieško naujų išraiškos būdų.Juvelyriniai metalai ir jų lydiniai
Juvelyriniams dirbiniams vartojami taurieji metalai ir jų lydiniai. Taurieji metalai – tai auksas, sidabras, platina, paladis, rodis, iridis, rutenis ir osmis. Pavadinimą “taurieji” jie gavo už atsparumą korozijai. Juvelyrinėje pramonėje taurieji metalai skirstomi į:a) pagrindinius (auksas, sidabras, platina)b) šalutinius (paladis, rodis, iridis, rutenis, osmis)Juvelyrinei pramonei labai dažnai reikia tokio savybių derinio, kokio neturi gryni metalai (gryni taurieji metalai pasižymi menku stiprumu ir atsparumu dilimui), todėl jau nuo senų laikų gaminami įvairūs lydiniai. Lydiniai gaminami į tauriuosius metalus dedant (atitinkamu santykiu) kitų metalų, kurie vadinami legiruojančiaisiais komponentais (jie gali būti tiek brangūs, tiek nebrangūs metalai, o gautieji lydiniai vadinami brangiaisiaias lydiniais). Juvelyrinių lydinių yra įvairių, nors legiruojančių metalų nėra labai daug. Daugiausiai lydinių ir legiruojančių komponentų turi auksas, po to – sidabras ir platina.Aukso lydiniai. Į aukso sudėtį gali įeiti sidabras, varis, paladis, nikelis, kadmis ir cinkas. Kiekvienas iš šių komponentų savaip keičia lydinio savybes:• Sidabras aukso lydiniui teikia minkštumo, kalumo, žemina lydimosi temperatūrą ir keičia aukso spalvą (iš pradžių į geltonai žalią; dar didinant sidabro dalį lydinyje, aukso lydinio spalva tampa geltonai balta ir vis blyškėja).• Varis didina aukso lydinių kietumą, išsaugo kalumą ir tasumą; lydinys įgyja rausvą atspalvį; varis menkina lydinio antikorozines savybes.• Paladis didina aukso lydimosi temperatūrą ir labai keičia jo spalvą – balina.• Nikelis pakeičia aukso spalvą – padaro jį blyškiai geltoną, išsaugo kalumą, daro jį kietesnį. Neigiama yra tai, kad didelis nikelio kiekis įmagnetina lydinį.• Platina dar labiau baltina aukso lydinį. Taip pat ji padidina lydinio tamprumą (elastingumą).• Kadmis smarkiai žemina lydimosi temperatūrą, suteikia auksui žalsvą atspalvį, bet išsaugo kalumą ir plastiškumą.• Cinkas padaro aukso lydinį trapų, kietą, keičia jo spalvą į baltą.Sidabro lydiniai. Sidabro lydiniai turi tik vieną legiruojantį komponentą – varį. Varis didina lydinio kietumą, išsaugodamas pakankamą plastiškumą, kalumą ir tąsumą.
Platinos lydiniai. Į platinos sudėtį gali įeiti arba varis, arba iridis. Šie legiruojantys komponentai lydinio spalvos nekeičia – ji lieka tokia pat, kaip ir grynos platinos.• Varis mažina lydimosi temperatūrą, išsaugo minkštumą, tąsumą ir plastiškumą.• Iridis didina lydimosi temperatūrą, kietumą, atsparumą rūgštims, taigi dirbiniai tampa patvaresni.Tauriojo metalo kiekį lydinyje rodo jo praba. Praba – tauriojo metalo (aukso, platinos, sidabro ir kt.) kiekis lydinyje arba jo dirbiniuose. Pagal metrinę vienetų sistemą reiškiamas tūkstantosiomis lydinio masės dalimis (promilėmis), pagal karatinę – karatais ct (gryną auksą atitinka 24 ct). karatų praba taikoma kai kuriose Vakarų šalyse (Didžiojoje Britanijoje, JAV, Šveicarijoje). (praba ‰*24)/1000=praba ctJuvelyrinės technikosJuvelyrikos dirbiniams kurti vartojama įvairi technika:• Kalyba. Metalas apdorojamas rankomis arba mechanizmais šaltuoju arba karštuoju būdu. Su specialiais įrankiais (priekalais, kūjais, įvairiais kaltais, plaktukais, replėmis, žnyplėmis) metalas tempiamas, lenkiamas, lankstomas, pinamas, gniuždomas.• Kalstymas. Metalo lakštas apdorojamas rankomis ar mechanizmais šaltuoju būdu. Kalstukais, puncais, žnyplėmis išmušamas reljefinis vaizdas. Taip modeliuojami bei dekoruojami aukso, sidabro, vario dirbinių paviršiai. Gilūs reljefai kalstomi iš abiejų lakšto pusių, dideli dirbiniai – dalimis, kurios paskui sutvirtinamos.• Puncavimas. Metalo kalstymo technika. Specialiu kalteliu (puncu) dirbinio paviršiuje iškalstomi smulkūs ornamentai (taškeliai, brūkšneliai, žvaigždutės ir kt.). Paprastai puncuojama iš gerosios, o norint išgauti aukštesnio reljefo ornamentą – iš atvirkščiosios pusės. Taip metalo dirbinys dailinamas, jam suteikiamas matinis paviršius, įmušama signatūra (autoriaus parašas), praba.• Filigranas. Iš plonų arba suktų, briaunotų ar apvalių aukso arba sidabro vielelių išraitomas ažūrinis dirbinio ornamentas, kartais suformuojamas visas dirbinys. Ornamentas paprastai komponuojamas iš lenktų geometrinių, augalinių, rečiau – gyvūninių motyvų, kartais tvirtinamas prie metalinio pagrindo.• Granuliavimas. Dirbinio paviršiuje iškalamos, išraižomos įdubėlės arba vagelės, prie kurių prilydomos granulės – smulkūs aukso arba sidabro rutuliukai. Taip padengiamas visas dirbinio paviršius arba tik ornamentas – dažniausiai geometrinė, rečiau figūrinė kompozicija.
• Liejyba. Dirbinys liejamas (iš metalo, stiklo) pagal iš anksto pagamintą modelį – liejimo formą. Išlieja paprastai papildomai apdorojama: gludinama, šlifuojama, poliruojama, raižoma, padengiama brangiaisiais metalais ir kt.• Juodinimas. Metale (dažniausiai sidabre) raižomas piešinys, kurio grioveliai pripildomi sidabro, vario, alavo ir borakso sulfidų masės, primenančios juodos ar granato spalvos emalį.. masei sukietėjus, metalo dirbinys poliruojamas, jo šviesiame fone išryškėja tamsus ornamentas.• Inkrustacija. Vienos medžiagos įterpimas į kitos medžiagos paviršių; dažniausiai abiejų paviršiai vieno lygio. Į išskobtą, įrėžtą metalą, medį dramblio kaulą, stiklą ar kitą pagrindą įlydoma, įklijuojama arba įspaudžiama metalo, medžio, spalvoto stiklo, perlamutro, brangakmenių gabalėliai, plokštelės, vielelės. Taip formuojamas kontrastingų medžiagų ornamentas, figūrinės bei peizažinės kompozicijos.• Ėsdinimas. Chemikalų naudojimas, norint išduobti metalo, akmens, stiklo paviršių. Metalai dažniausiai ėsdinami druskos arba azoto rūgštimis, stiklas – fluoro rūgštimi arba jos garais. Taip pagilinamas raižytas ornamentas, gaunama atitinkama dirbinio faktūra.• Šlifavimas. Akmens, medžio, stiklo, metalo, kaulo paviršiaus lyginimas rankiniu arba mechaniniu būdu, taikant abrazyvus, padedančius pašalinti rėžius, šerpetas, iškyšas ir pan. Šlifuotas paviršius vėliau gali būti poliruojamas.• Poliravimas. Baigiamoji dirbinio apdorojimo procedūra, suteikianti jo paviršiui veidrodinį lygumą ir blizgesį. Šlifuotas metalas, stiklas, emalis, akmuo lyginamas mediniais, fetriniais arba kamštiniais sukamaisiais diskais vartojant specialius miltelius (smulkintą skalūną, medžio anglį) arba pastas.• Emaliavimas. Metalo dirbinių dekoravimas emaliu. Nuo metalo nuvalomi riebalai, teptuku arba mentele užtepama emalio masė, po to dirbinys deginamas specialioje krosnyje 700 – 900C temperatūroje, kol susidaro stikliška danga.Juvelyriniai akmenys (brangakmeniai)Kas yra juvelyriniai akmenys (arba brangakmeniai)? Senovės Indijoje buvo sakoma, kad jie apibūdinami 10 savybių: tai – kilmė, spalva, blizgesys, forma, tūris, kokybė, radimvietė, defektai, atspalviai, kaina. Ir dabar šis požiūris nepasikeitęs. Kad mineralą būtų galima vadinti juvelyriniu, jis privalo turėti 3 svarbiausius požymius: turi būti gražus, patvarus, unikalus (retas). O tokių mineralų (iš kelių tūkstančių žinomų) yra tik kelios dešimtys. Svarbus jų požymis – kietumas, kuris ir lemia patvarumą. Be to, juvelyriniai akmenys yra inertiški oro, drėgmės ir daugelio cheminių reagentų atžvilgiu, tūkstantmečius gali ištverti gana didelius temperatūros svyravimus.

I lentelė. Mineralų klasifikacijaGrupė Klasė Svarbiausieji akmenysJuvelyriniai (taurieji) akmenys arba brangakmeniai I Rubinas, smaragdas, deimantas, mėlynasis safyras II Oranžinis, žaliasis ir violetinis safyras, taurusis juodasis opalas III Taurusis, baltasis ir ugningasis opalas, akvamarinas, topazas, turmalinas IV Geltonasis, žaliasis ir rožinis berilas, turkis, ametistasJuvelyriniai dailės (pusbrangiai) akmenys I Lazuritas, nefritas, malachitas, gintaras, bespalvis ir dulsvasis kalnų krištolas II Agatas, rodonitasDailės akmenys – Jaspis, gagatas, marmurinis oniksas, titnagas, suakmenėjęs medis, spalvotasis marmuras

Daugelis gamtoje aptinkamų mineralų yra kristalai su blizgančiomis sienelėmis, tačiau gamtinė forma niekada negali atskleisti visų kerinčių optinių savybių. Tam, kad išryškėtų natūrali brangakmenių spalva bei skaidrumas, jie šlifuojami ir gludinami. Brangakmenių apdorojimo technika vadinama litoglifika. Seniausia litoglifikos forma – kabašonas3; ji suteikiama kaitantiems spalvas, mirgantiems, neskaidriems arba pusiau skaidriems akmenims. Kiti pavidalai brangakmeniams suteikiami nuo XIV a. Simetriškai nusklembtas ir nušlifuotas briaunas – fasetes – pirmieji pradėjo daryti Indijos juvelyrai (Europoje – olandai). XVI a. buvo nustatytos pagrindinės, fasečių skaičiumi ir pavidalu besiskiriančios litoglifikos formos:• Rozetės (12 – 72 fasetės)• Pusiau briliantinė (12 –32 fasetės)• Briliantinė (48 – 240 fasečių)• Bageto (lentelės)• Laiptuotoji (pakopinė)• Lašo (pleištinė)• MišriojiFasetės suteikia akmeniui maksimalų blizgesį ir šviesos žaismą.Žymiausi šiuolaikiniai lietuvių juvelyraiŽILVINAS BAUTRĖNAS Lietuvos meninei visuomenei jis žinomas kaip juvelyras, dažną papuošalą paverčiantis mažosios plastikos kūriniu. Ž. Bautrėnas naudoja gintarą, stiklą, mamuto iltį, akmenis. Tačiau labiausiai mėgsta sidabrą – plastišką metalą, lengvai paklūstantį kūrėjo valiai. Santūri dailininko prigimtis atsiskleidžia ir darbų plastinėje kalboje, linkstančioje į minimalizmą. Apibendrinti siluetai, formos ir spalvos lakoniškumas teikia jo papuošalams, mažajai plastikai ženkliškumo. Jis laužo medžiagų derinimo, naudojimo stereotipus. Todėl greta gintaro (bemaž sakralaus lietuviui) juvelyriniuose dirbiniuose gali atsirasti metalinė sagutė ar laikrodėlio krumpliaratis, o ištaigingame sidabro vėrinyje – akinių stiklai. Dailininkas neskirsto papuošalų į prabangius, prestižiškus ar kasdieninius. Jie universalūs, tinkantys bet kokioms gyvenimo progoms. Ž. Bautrėnas nekuria niekučių, greitai išeinančių iš mados. Papuošalą dailininkas suvokia kaip amuletą, keliaujantį iš kartos į kartą, o gal net įtakojantį savininko gyvenimą…

MARYTĖ GUREVIČIENĖ Dailininkės spontaniška prigimtis atsiskleidžia išraiškingoje formų plastikoje, subtiliose faktūrose (autorė nemėgsta statišku, “anemiškų” plokštumų) bei kolorito žaismėje. Juvelyriniuose dirbiniuose ji derina spalvotų metalų intarsijas (metalo inkrustacija metalu), tviskančią akmenų paletę. Emaliuose įgyvendina kontrastingų raiškos būdų – konstruktyvios, griežtos metalo plastikos ir spontaniškos, jausmingos tapybos – sintezę. Jos kūriniuose galima pastebėti mažųjų formų grafikos, tapybos ar skulptūros bruožų.

ARVYDAS GUREVIČIUS Lietuvoje žinomas ne vien kaip subtilios metalo plastikos, juvelyrinių dirbinių kūrėjas. Jo meninį arsenalą papildo emaliai ir išraiškinga piešinių galerija. A. Gurevičiaus darbus galima būtų apibrėžti kaip “himną plokštumai”. Meistro rankose regis visiškai neįmantri metalo plokštelė pavirsta trapios būties vaizdiniu. Subtilus žemas reljefas, trapios faktūros bei virpantys linijų siluetai sukuria asociatyvius pavidalus, kurie skatina žiūrovą ramiai kontempliacijai. Arvydo Gurevičiaus metalo plastikoje nėra aiškaus siužeto. Jis vengia tiesmuko pasakojimo ar vienareikšmiškų interpretacijų. Jo darbai nesiekia imituoti ar perkurti tikrovės formų. Veikiau priešingai, intuityviai kūrybai impulsų semiamasi iš pasąmonės klodų. Gal todėl neryškūs sagių ar plokštelių reljefai turi bemaž magiško įtaigumo. Jie prikelia atmintyje amžinuosius, archetipinius simbolius: mitinis kalnas, iškylantis iš pirmapradžių gelmių, savasties buveinę simbolizuojantis namas ar universali apskritimo forma, bylojanti apie būties ciklų amžinybę…

BIRUTĖ STULGAITĖ Dirba papuošalų, gintaro, mažosios plastikos bei emalio srityse. Visa menininkės kūryba – papuošalai ar mažoji plastika – yra pakylėta virš trivialios kasdienybės, rutinos. Ji skirta tiems, kas girdi tylą, jaučia trapų būties skleidimąsi. B. Stulgaitės papuošalai niekad nebūna tuščios prabangos fetišais. Tai veikiau globojantys ar teikiantys jėgų amuletai – magiški vaizdiniai, iškylantys modernaus žmogaus sąmonėje, tačiau vėl ir vėl grąžinantys prie amžinųjų gyvenimo prasmės tiesų. Supintos gijos ar išsukti virsmų verpetai, vertikalių ir horizontalių susikirtimas ar gyvybinga spiralių dinamika virsta tapsmo, kosmoso, darnos tvėrimo pirmavaizdžiais.

Dailininkė jautriai įsiklauso į kiekvienos medžiagos (jūržolės, arklio ašutų, kaulo, akmens ar metalo) siūlomą meninį sprendimą. Kokią saviraiškos sritį B. Stulgaitė bepasirinktų – papuošalus, gintarą, mažąją plastiką ar emalį – ji visad lieka ištikima savo pašaukimui kurti harmoniją.ApibendrinimasJuvelyrika – taikomosios dekoratyvinės dailės šaka, papuošalų kūryba. Lietuvoje juvelyrika atsirado apie XVII-XVI a. pr. Kr: tuo metu į Lietuvą buvo pradėtas įvežti žalvaris ir tai sudarė sąlygas pirmųjų papuošalų gamybai. Juvelyriniai dirbiniai turi 2 pagrindines funkcijas: dekoratyvinę ir socialinę. Papuošalai gaminami iš tauriųjų metalų (aukso, sidabro, platinos ir kt.) bei jų lydinių, puošiami brangiaisiais akmenimis. Juvelyriniams dirbiniams kurti naudojamos įvairios technikos: kalyba, kalstymas, liejyba, juodinimas, inkrustacija ir kt.Dabar Lietuvoje papuošalus kuria nedaug, bet savitą stilių turinčių juvelyrų. Pagrindinis skiriamasis dabartinės lietuvių juvelyrikos bruožas yra natūralus įsiliejimas į bendrą lietuvių dailės raidos procesą, kuriam būdinga visiška dailės rūšių ir žanrų niveliacija.. Mūsų juvelyrikos meistrai daro papuošalus, kuriuos tradiciškai galima priskirti juvelyrikos sričiai, ir tuo pačiu kuria trimačius objektus, patį papuošalą traktuoja kaip antifunkcionalų dirbinį. Nemažai jų kūrinių sėkmingai galėtų dalyvauti ne tik specializuotose juvelyrikos, bet ir kurios nors kitos dailės srities parodoje.Iš žymesnių dabartinių lietuvių juvelyrų būtų galima paminėti B.Stulgaitę, kuriančią skoningus lakoniškus papuošalus, sumontuotus iš keleto plonyčių metalo strypelių ar suraitytos vielos spiralės; M. ir A.Gurevičius, derinančius skulptūrinę formą su papuošalo funkcija; jų papuošalai atlieka asmenybės statusą paryškinančio aksesuaro paskirtį.Literatūra1. “Dailės žodynas”; Vilnius, “VDA leidykla”, 1999m.2. Kartavičius A., Žiedelis A. “Mineralų paslaptys”; Vilnius, “Mokslas”, 1986m.3. “Lietuviškoji tarybinė enciklopedija”; V tomas, Vilnius, “Mokslas”, 1979m.
4. “Lietuviškoji tarybinė enciklopedija”; IX tomas, Vilnius,” Vyriausioji enciklopedijų redakcija”, 1982m.5. Šatavičiūtė – Natalevičienė L. “Metalo plastikos ir juvelyrikos raida nuo seniausių laikų iki XXI a.” http://www.tdaile.lt/METALAS/Metalas.htm žiūrėta 2005m. lapkričio 9d.6. http://www.culture.lt/Lietuva/esme/page6.htm žiūrėta 2005m. lapkričio 9d.