TurinysĮvadas ……………………………………………………………………………………………………………… 3Vaizduotė ………………………………………………………………………………………………………… 4Vaizdinių pertvarkymo vaizduotėje būdai ……………………………………………………………. 5Vaizduotės rūšys ………………………………………………………………………………………………. 6Vaizduotė ir viltis ……………………………………………………………………………………………… 7Vaizduotės skirtumai ………………………………………………………………………………………… 8Kūrybiškumo samprata ……………………………………………………………………………………… 9Kūrybiška aplinka …………………………………………………………………………………………… 10Kūrybiškumo ugdymo stabdžiai ……………………………………………………………………….. 11Kultūriniai stabdžiai ………………………………………………………………………………………… 12Kūrybingumas ir intelektas ………………………………………………………………………………. 13Kūrybiškumo pagrindas – saviraiška …………………………………………………………………. 14Išvados …………………………………………………………………………………………………………… 15ĮvadasŽmogus visada yra apsuptas dviejų pasaulių. Vienas jų – jo asmeninis supratimas ir mąstymas, kitas pasaulis yra tas, kuriame jis egzistuoja. Pasaulis yra duotas, kaip galimybė ir žmogus gali ja pasinaudoti. Kiek sugebama juo pasinaudoti priklauso nuo to, ką galvojame, jaučiame ir suprantame, koks mūsų požiūris į pasaulį, kuriame gyvename, kultūrą. Atidžiau pažiūrėjus, žmogus yra sociali būtybė ir optimaliai vystytis gali tik tarp kitų žmonių. Žmogus pats savo rankomis, savo protu bando, ką jis gali, o aplinkinis pasaulis sprendžia, ką jis sugeba.Kiekvienas žmogus kuria save ir pasaulį. Kai žmogus turi daug galimybių, jis pats turi rinktis, ką darys ir ką galvos. Apskritai, kiekvienas žmogaus egzistencijos horizontui ribų nėra, nes žmogaus vaizduotė ir veiklumas yra neriboti. Pažinimas yra nesibaigiantis, ir niekas niekada nežino tikrosios tiesos, nes ji keičiasi kartu su mumis.VaizduotėLietuvių kalboje vaizduotė – tai vaizdinių tėkmė, besiremianti tik vaizdinės atminties procesais (pvz., vaizduojuosi kambarį, kuriame gyvenu). Taigi, vaizduotė yra naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį.Pripažinus, kad vaizduotė yra naujų vaizdinių sudarymas – kūrimas, kyla klausimas kaip žmogus gali sukurti kažką naujo – tai ko nebuvo matęs ir girdėjęs?Pagal idealistines teorijas, vaizduotė yra sielos ypatybė kurti vaizdus ir idėjas. Materialistinės teorijos požiūriu vaizduotė yra gyvūnijos evoliucijoje susiformavusi specifinė žmogaus ypatybė iš anksto numatyti veikimo rezultatus. Pirmykščiam žmogui akmens aštrinimas, lazdos lenkimas lankui, ar duobės kasimas žvėriui pagauti turėjo pritaikomąją prasmę, tik dėl to, kad žmogus šiuos veiksmus atliko, vadovaudamasis įrankio ir jo pasiekto rezultato vaizdiniais.
Vaizduotė tobulėja plečiantis pažinimui. Atsirado sudėtingų ir nesuprantamų vaizdinių (pvz., iš kur atsirado Žemė, žmogus, dievai, pomirtinis gyvenimas ir kiti vaizdiniai).Šiuolaikinis žmogus vaizduotėje susikuria kasdieninės veiklos rezultatų vaizdinius, svajoja apie gražesnę ateitį, įvairiose meno šakose pageidaujamos tikrovės regimus, girdimus ir kitokius vaizdinius.Vieni žmonių vaizduotės kūriniai greitai realizuojami (pvz., architektūriniai projektai, muzikos kūrinių interpretacijos ir pan.), kiti realizuojami tik po gana ilgo laiko (pvz., Ž.Verno įsivaizduota kelionė į Mėnulį, A.Tolstojaus romane “Inžinieriaus Garino hiperboloidas” – lazeris ir pan.)Kiti vaizduotės vaizdiniai tik apsakomi arba aprašomi, tačiau niekada neatitiks jokių realybių (pvz., auksinės žuvelės, kurios išpildo norus, velniai ir jų bausmės).Vaizduotėje nauji vaizdiniai kuriami ne iš nieko, o iš ankščiau turėtų sąvokinių, iš atmintyje užfiksuotos vaizdinės patirties. Vaizduotė užima ypatingą padėtį tarp kitų pažinimo procesų. Ji naudoja pojūčių ir sąvokinių, kaip tikrovės atspindžių medžiagą įtvirtinta atmintyje, tačiau nekopijuoja tikrovės kaip jutimas ir suvokimas.Vaizduotėje modeliuojami tie tikrovės elementai, apie kuriuos nėra geros pažintinės informacijos. Šia prasme į vaizduotę galime žvelgti, kaip į žmogaus pasirengimą tolesnei informacijai gauti. Vaizduote numatomi bet kokie būsimi ankstesni ar vėlesni kasdieninių reiškinių pasikeitimai. Tačiau vaizduote pasireiškia įvairiose mokslinės, meninės ir techninės kūrybos srityse.Vaizduotė dalyvauja visose žmogaus veiklos srityse. Jau žaisdami vaikai prisiima įsivaizduotus vaidmenis ir atlieka įsivaizduojamus veiksmus.Vaizdinių pertvarkymo vaizduotėje būdaiVaizduotėje sudarant naujus vaizdinius, pertvarkome atmintyje likę pojūčių ir sąvokinių pėdsakai. Bendriausios šio pertvarkymo rūšys – vaizdinių skaidymas ir jungimas. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad vaizdiniai – tai ne atmintyje išlaikytų paveikslų rinkinys, o tam tikros programos, pagal kurias renkama informacija iš aplinkos.Kiekvieną kartą vaizdinys yra tarsi iš naujo persipiešiamas: atminties vaizdiniais artėjame prie tikrovės vaizdo, o dėl vaizduotės proceso atotrūkis nuo tikrovės gali labai padidėti.Įvairių tautų mitologijoje ir pasakose yra prikurta įvairiausių fantastinių būtybių. Tos fantastinės būtybės dažniausiai kuriamos agliutinacijos būdu.Agliutinacija (lot. agglutino – prilipdau, priklijuoju) vadinamas skirtingų objektų, vaizdinių dalių sujungimas į naujas visumas.Agliutinacijos procese akivaizdūs vaizdinių disociacijos ir asociacijos procesai.Agliutinacijos būdu sudaryti graikų chimeros, indėnų sparnuoto žmogaus, lietuviško velnio ir kiti vaizdiniai. Kuriant pavyzdžiui, velnio vaizdinį, pirmiausiai reikėjo išskirti tokias dalis: žmogaus piktą veidą, liemenį, rankas, gyvūno uodegą, ragus, kanopas, po to sujungti juos į visumą.Agliutinacija naudojama ir techninėje kūryboje (pvz., tankas – amfibija jungia tanko ir laivo, akordeonas – fortepijono ir bajano, troleibusas – autobuso ir tramvajaus dalių vaizdinius).Hiperbolizavimas (lot. Hiperbole – permetimas, padidinimas) yra vaizduojamo objekto arba atskirų jo dalių padidinimas, sumažinimas, dalių pagausinimas. Hiperbolizavimu sukurti pasakų milžinai ir nykštukai, devyngalviai slibinai ir kt.Akcentavimas – objekto atskirų dalių pabrėžimas, išryškinimas. Piešiant draugiškus šaržus yra paryškinamos kai kurios humoristinės detalės (pvz., šachmatininko galva – muzikanto ausys ir pan.)Schematizavimas yra objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas, atmetant individualias ypatybes. Schematizavimo pavyzdžiai yra senoviniai žmonių ir gyvūnų piešiniai išlikę urvų sienose, įvairūs ornamentai, sudarantys medžiojant kokius nors augalus ar gyvūnus tiek liaudies kūryboje, tiek profesionalių dailininkų darbuose.Įterpimas – vaizdinių ar objektų perkėlimas į naują kontekstą, kuriame jie įgyja kitą prasmę. Šiuo metu meninėje kūryboje yra sudaromos alegorijos ir metaforos (atvažiavo meška su alučio bačka ir pan.) Įterpimas techninėje kūryboje davė raketinius automobilius, laivus ir oro pagalves.Tipizavimas – sudėtingas vaizdinių pertvarkymas, išryškinant grupei būdingas ypatybes atskirais individais.A.Baranausko “Anykščių šilelis” duoda ne tik konkretaus šilo, bet apskritai Lietuvos miško, gyvosios gamtos vaizdą.Bet kokiame sudėtingesniame meno kūrinyje rasime panaudotų įvairių vaizdinių kombinavimo būdų. Ryškiausiai jie pastebimi regimuose dailės kūriniuose. Pavyzdžiui M.K.Čiurlionio paveiksle “Jūros sonata. Finale” pastebimas hiperbolizavimas, įterpimas schematizavimas, tipizavimas.Vaizduotės rūšysVaizduotę galime suskirstyti į dvi rūšis. Tai atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotė.Atkuriamąja vaizduote vadinamas nesuvoktų vaizdinių sudarymas pagal kokią nors informacinę medžiagą: verbalinius aprašymus (skaitant grožinę literatūrą) objektų schemas (vietovių planus ir žemėlapius) fotografijas, muzikos ženklus (muzikinės melodijos atkūrimas iš natų).Kuriamoji vaizduotė – savarankiškas naujų vaizdinių sudarymas. Ryškiausiai jos ypatybės atsiskleidžia įvairiose kūrybinės veiklos srityse: rašytojas iš anksto įsivaizduoja romano personažą, dailininkas – paveikslo siužetą.Kuriamoji vaizduotė pasireiškia kiekvieno žmogaus veikloje, kai reikia numatyti savo veiksmus, suprasti kito žmogaus asmenybės vidines psichines veiklos ypatybes.Vaizduotės procesai pirmiausiai skiriasi tik tuo, kiek sąmoningų pastangų dalyvavo vaizdinių sudarymo procese. Vienais atvejais žmogus kelia sau tikslą ką nors sukurti (pvz., naują muzikos kūrinį, naują šokį, dainą ir pan.), sąmoningai renka medžiagą, vaizduojasi būsimą kūrinį, kol gauna norimą variantą.Tai aktyvios, vadinamosios valingos vaizduotės pasireiškimas.Pasyvi arba nevalinga, gali pasireikšti, kai žmogus pats neturi tikslo, kurti kokių nors vaizdų, nededa sąmoningų pastangų, o nauji vaizdiniai formuojami lyg savaime.Pasyviai vaizduotei priklauso vaizdiniai besiformuojantys prieš užmiegant ar tik nubudus.Sapnai – tai patys paslaptingiausi vaizduotės reiškiniai, vykstantys žmogui miegant, nekontroliuojant jo sąmonei.Vaizduotės rūšys skiriamos pagal naujų vaizdinių savarankiškumą.Kiekvienas žmogus turi savo svajonę. Kas tai yra svajonė? Tai kuriamosios vaizduotės savita rūšis. Svajonėse kuriami tolesnės trokštamos ateities vaizdiniai (pvz., svajonė apie sėkmingą profesinę veiklą, laimingą vaikų ateitį ir pan.)Svajonėse sukurti gražūs vaizdai nėra tiesiogiai realizuojami. Dėl to jie atlieka arba tolimo šviesaus tikslo vaidmenį, kurio žmogus aktyviai siekia gyvenime, arba išsvajotos grožybės padeda nuolat pakilti virš pilkos monotoniškos kasdienybės.Kiekvienas žmogus, mažas ar didelis yra asmenybė. Kiekvienoje asmenybėje vyksta sudėtinga pasyvios ir aktyvios, kuriamosios ir atkuriamosios vaizduotės, sapnų ir svajonių kaita, kai atskirais momentais vyrauja viena ar kita vaizduotės rūšis.Vaizduotė ir viltisAteities viltis būtent glūdi žmogaus vilčių utopiškume. Reikia surasti tą didelių galimybių reikšmę ir prasmę. Tai galima padaryti tik nuolatos stengiantis matyti tikrovę iš skirtingų atskaitos taškų. Jei žmogus tai sugeba, jis sugebės ir pakeisti ją. Naujas požiūris leidžia tarti savo žodį ir pakeisti situaciją.Norint tikrovę pamatyti iš naujos perspektyvos, reikia pažvelgti į jos nematomą pusę, gilyn į “Paslaptį”. Norėdami pasaulį suvokti kaip kažką kitonišką, nauja, nematytą, turime įžvelgti neatrastas galimybes. Pažvelgus iš kitos pusės, paviršiuje dažniausiai – banalybes, pasenę susitarimai, įprastinis mąstymas, tuščios frazės ir nutolimas.Žmogaus pažiūros, veikla ir sąmoningi veiksmai yra į ką nors nukreipti. Žmogus daugmaž visada pats aktyviai sprendžia, į ką bus orientuoti jo veiksmai ir ką jis darys. Tačiau jam irgi būdingi kartais sąmoningai, kartais nesąmoningai pasikartojantys veiksmai. Žmogus prisiderina pasaulį sau, nes žmogus yra atviras ir einantis į jį. Tik drąsus žmogus imsis to, kas nesaugu, nežinoma, kad supratų, jog pasaulis yra kitoks, negu iš karto buvo manyta. Kad tai įvyktų, žmogus turi būti apdovanotas dviem savybėmis: atvirumas ir gyvybingumas.Šiuolaikinę visuomenę labai veikia greitai, kaleidoskopiškai besikeičiantys veiksniai, perteikiami žiniasklaidos pasaulyje ir rodantys žmogaus norą iš bet ko greitai išgauti asmeninės naudos. Žmogaus žinios, jausmai, požiūriai ir veiksmai priklauso nuo sąmonės kokybės.Ateities viltis priklauso nuo žmogaus sugebėjimo įsivaizduoti ir jo utopiškų minčių. Tai žmonės, kurie galvoja apie geresnį, kitokį pasaulį. Jie yra valingi ir principingi. Kupinus gyvenimo džiaugsm ir entuziazmo galima vadinti kūrybingais žmonėmis.Vaizduotės skirtumaiTurtingesnės vaizduotės žmonių kūryba yra originalesnė, labiau mėgsta kurti įvairias istorijas bei posakius, sugeba įsivaizduoti save, kito žmogaus situacijoje, jų vaizduotėje gimsta daugiau svajonių ir kartu daugiau jausmų ir valios toms svajonėms pasiekti.Vaizduotė ypač pasireiškia dailininkų, muzikų veikloje. Žmogus, kuris turi menką vaizduotę, neturi humoro jausmo. Jo kalba yra konkreti, be palyginimų bei pagražinimų. Tokie žmonės gali gerai dirbti tose srityse, kur reikia mažiau kūrybos ir bendravimo su kitais žmonėmis. Vaizduotės produktyvumas dažniau atkreipia dėmesį tik tais atvejais, kai sukuriami labiau nuo tikrovės nutolę – fantastiški vaizdiniai (stebuklinėse pasakose arba romanuose). Tačiau produktyvi vaizduotė gali tokia ir likti, išlaikydama artimesnius ryšius su tikrove.Vaizduotės atitrūkimas nuo tikrovės kai kada pasireiškia neišsipildančiomis svajonėmis, tuščiu fantazavimu, polinkiais vaizduotėje konstruojamą tikrovę painioti su realybe.Atskirų žmonių vaizduotė gali skirtis atmintyje ir vaizduotėje esančiomis vaizdinių rūšimis. Dažniausiai dominuojančią padėtį užima regėjimo ir girdėjimo vaizdiniai. Vaizduotės turinio skirtumai priklauso nuo asmenybės patirties skirtumų (daugiau atitinkamos rūšies vaizdinių atmintyje – daugiau medžiagos vaizduotės vaizdiniams sukurti), nuo kūrybinės veiklos pobūdžio (skirtingais vaizdiniais operuoja menininko, mokslininko vaizduotę) nuo konkrečios profesijos ypatumų (pedagogo, gydytojo, inžinieriaus vaizduote).Vaizduotė ypač susijusi su asmenybės gabumų, charakterio, valios, emocijų ypatybėmis. Vaizduotė neatsiejama nuo kūrybos. Ji kiekvienai asmenybei pasireiškia vis kitaip ir yra jos svarbiausia kūrybiškai aktyvi ir originali dalis.Kūrybiškumo samprata“Kūrybiškumas yra kognityvus gebėjimas, kuris remiasi dalykų tiesa, o ideologinis mąstymas deformuoja tikrovę. Kūrybiškumas gali išsigimti į ideologiją tada, kai iš to padaromas principas arba stereotipas, tačiau nustoja būti tuo, kuo jis dedasi esąs”. (Heinelt, 1973)Kūrybiškumas irgi yra bruožo pavadinimas, paprastai vartojamas elgesiui apibudinti.Svarbūs kūrybiškumo apibudinimo komponentai yra lankstus mąstymas ir sklandžiai kuriamos idėjos. Bet svarbiausia kūrybiškumo idėja yra originalumas. (N.L.Gage, pedagoginė psichologija, Vilnius, 1994, 126 p.)Kūrybiškumo galia slypi kiekviename, o kūrybos poreikis yra vienas iš svarbiausių.Beje iš prigimties turėdami kūrybiškumo užuomazgų ne visada sugebame panaudoti arba atskleisti dvasines galias. Kūrybiškumą galima apibudinti individo polinkį į naują, kažko originalaus komponavimą, modeliavimą ar mąstymą. Ko nors naujo kūrimas gali būti paremtas vaizduote arba mąstymo operacijomis. Svarbu, kad rezultatai būtų nepaprastos, turimos informacijos susumavimas, o naujas, netikėtas originalus derinys.Viena populiariausių nuomonių yra ta, jog kūrybiškumą lemia gebėjimai, t.y. “fizinė ar psichinė žmogaus galia atlikti tam tikrą veiksmą, veiklą, poelgį” (L.Jovaiša, Pedagogikos terminai, Kaunas, 1993, 62 p.)Glaudus ryšys yra tarp mūsų galvoje gimstančių minčių, vaizdinių ir veiksmų.Kūrybiškas darbas turi būti suprastas kaip sąmoningi veiksmai. Yra aiškus ryšys tarp to, ką žmogus galvoja, jaučia, ir to, ką daro. Kai kurie kūrybišką darbą supranta kaip ypač menišką užsiėmimą, susijusį su spalvomis, muzika, judesiu. Tačiau kūrybiškas darbas apibrėžiamas plačiau. Kūrybiškame darbe yra ryšys tarp idėjos, įsivaizdavimo, patirties, jausmų, reikmės, supratimo ir veiksmo.Suaugusiems atrodo, kad žaidimas – laiko švaistymas. Iš tikrųjų – tai kūrybiškas darbas. Žaidime užtenka erdvės vaizduotei pav., vaikas pučia muilo burbulus. Jis įsijautęs į veiksmą ir tęs jį tol, kol jam bus įdomu. Jam patinka matyti burbulų dydį, formą, gležnumą, žiūrėti, kaip jie juda, kokias galima išgauti spalvas. Sakoma, kad vaikas žaidžia, tačiau iš tikrųjų kalbama apie jausmus ir protą, stimuliuojančią veiklą, kurią visiškai galima pavadinti darbu.Kūrybiška aplinkaKūrybingas auklėtojas – kūrybinga asmenybė. Jis turi turėti visus bruožus, nulemiančius kūrybiškumą, jis turi būti įvaldęs kūrybines technikas ir darbo metodus, jis turi taikyti tokį auklėjimo stilių, kuris ugdo kūrybišką elgesį. Kad pats taptų kūrybingu, auklėtojas turi tobulintis, pats save auklėti kartu neketindamas pervertinti tikslo, norėti tapti kūrybingu.Kiek gali būti ugdomas kūrybiškumas, labai priklauso nuo aplinkos, kurioje vaikas gyvena, žaidžia, išgyvena…Skurdžiame pasaulyje be impulsų ir paskatų neįmanomas nei intelekto, nei kūrybiškumo ugdymas. Taigi, tėvų ir auklėtojų valioje sukurti ir paruošti vaikui tinkamą aplinką. Pavyzdžiui, Maia Montessori skiria savo raštuose paruoštai aplinkai įpingą funkciją. Aplinka ir paruošta medžiaga, anot jos – pagrindas dirbti kūrybingai. Kūrybiškumas pasireiškia ir formuojasi tik pačiam žmogui aktyviai veikiant. Pasak L.Jovaišos, “Būti šiame pasaulyje įmanoma veikiant, dirbant, santykiaujant. Veikla, santykiai, bendravimas ir yra buvimas pasaulyje” (1995, 145 p).Tad veikla, kaip aktyvaus žmogaus santykio su tikrove, ryšio su aplinkiniu pasaulio išraiška, yra svarbus kūrybiškumo veiksnys.Kūrybiškumo ugdymo stabdžiaiNormalų intelekto ir kūrybiškumo vystymąsi gali stabdyti daug priežasčių.Auklėjimo tikslai ir stiliaiMes gyvename visuomenėje, kurioje svarbūs rezultatai. Kiekvienas žmogus rūpinasi, kad pasiektų tam tikrų rezultatų. Tai jau prasideda vaikų darželyje. Per savaitę “turi” būti nuveikti tam tikri darbai. Tikrai kūrybinei veiklai trūksta ramybės ir laiko. Tai tesiasi mokykloje.Dėl ribojamo studentų skaičiaus pažymiai mokykloje tapo dar svarbesni. Pagaliau rezultatų spaudimas tęsiasi profesiniame gyvenime.Darbo rezultatui skiriama per didelė reikšmė. Taip žmogus yra priverstas dar labiau taikytis prie kitų nuomonės ir atsisakyti saviraiškos.Auklėjimo tikslai ir lūkesčiai, kurių tikimybė yra rezultatai ir materialinės gėrybės, stabdo kūrybiškumą, ir elgesys kūrybiškai sustabdomas. Jei vaikas turi tik pritarti ir mokytis tai, ką kiti jau yra atradę anksčiau, tai tuomet jis nebus paskatintas pats siekti naujų galimybių. Iš viso to paaiškėja, kad kūrybiškas vaiko elgesys mokykloje nepaisant aktyvios mokymo programos, gerokai susilpnėja.Pašaipus elgesys ir per menkas pripažinimasJei vaiko pasitikėjimas savimi išreikštas tik silpnai, tai dalis jo kūrybinių pastangų savaime užblokuota. Prie to dar prisideda per mažas auklėtojo ir grupės pripažinimas.Taip kūrybiškas, spontaniškas reiškimasis tampa neįmanomas, tuo labiau jei vaikas patiria nesėkmių. Jam nepasisekė, jis keletą kartų atsakė klaidingai, ar per vėlai, iš jo buvo pasišaipyta, ar buvo išjuoktas…Jei ištiktųjų kūrybingos asmenybės nuolat konfrontuos su tokiomis elgesio formomis, kūrybiškumo mažėjimu nebus galima sustabdyti, juo labiau, kad kūrybingi žmonės yra labai jautrūs.Per didelis sėkmės pabrėžimas ir dideli apdovanojimai“Per dideli sėkmės akcentavimas nukreipia energiją nuo kūrybinio proceso ir koncentruoja ją į rezultatus, galbūt į kai kuriuos statuso simbolius arba tik į instrumentiškai vertingus tikslus, kurie galėjo būti pasiekti. Toks per didelis pabrėžimas blokuoja kūrybines jėgas, nes nukreipiamas dėmesys nuo vystymo ir nuolatinio tobulinimo” (Shiffler, 1976)Baimė ir nepalankumasRetai atsižvelgiama į baimę kaip į kūrybiškumą stabdantį veiksnį. Nesusipratimai, nepalankumas, neaiškumai, neišsakyti dalykai labai slegia, varžo ir trugdo.Perdėtas saugumo troškimasKūrybiški sprendimo metodai turi tam tikros rizikos. Yra pavojus kuriam laikui prarasti po kojomis pagrindą. Iš anksto tiksliai negalime nusakyti eigos ir rezultatų. Pirmiausia daromas eksperimentas, o tam tikra prasme tai reiškia: sulaukti, kas iš to išeis.Apskritai tai reiškia, kad dėl kūrybiškumo reikia atsisakyti saugumo. Jei tai nepavyksta, logiška, kad ima veikti kaip kūrybiškumo stabdis. Kiekvienam individui būdingas saugumo poreikis, jo minimumas būtinas. Tačiau iš esmės reikia drąsos “šokti į šaltą vadenį”.Kultūriniai stabdžiaiTuo momentu, kai žmogus nukrypsta nuo įprastų elgesio normų, jo aplinka pasijunta nesaugiai, o jis pats netgi patiria atstūmimą.Pripažinimo sulaukia tik tie individai, kurie laikosi egzistuojančios ir jau išbandytos tvarkos; buvimas kitokiu, negu numato norma, labai greitai įvardijamas kaip nenormalus.Kultūriniams blokavimas taip pat lemiamą reikšmę turi grupės spaudimas. Individo elgesys, mūsų atveju vaiko, gali dėl grupės įtakos stipriai, netgi visiškai pasikeisti. Pavyzdžiui, veikdamas atskirai vaikas gali pasirodyti kaip labai aktyvus ir kūrybingas, tačiau grupėje jis atrodo suvaržytas ir greičiau užsidaręs.“Kas mūsų visuomenėje išdrįsta susieti darbą su žaidimu, tam, geriausiu atveju, bus prikištas prastas tikrovės suvokimas. Kaip tik šių dviejų sferų atskyrimas ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl trūksta kūrybiškumo profesiniame gyvenime” (Meyer/Sikora, 1976).Laisvas žaidimas suteikia neribotų galimybių kūrybiškumui ir paralelei intelektui lavinti. Deja, suaugusieji žaidimą vertina klaidingai. Jis netampa tikrai laisvu žaidimu ir todėl taip pat neleidžia kūrybiškai atsiskleisti.Kūrybingumas ir intelektasKūrybingumas yra gebėjimas kurti idėjas, kurios yra naujos, ir vertingos. Įvairiose kultūrose kūrybingumas reiškiasi skirtingai. Samoa kultūra skatina šokių kūrybingumą, Balinese kultūra – kūrybingumą muzikos srityje, o Afrikos Ashanti kultūra – medžio drožybos (Lubart, 1990). Visur kūrybingumas reiškia žinomų temų naujovišką išraišką.Intelektą ir kūrybingumo testų rezultatai leidžia manyti, kad kūrybingumui yra būtinas tam tikras gebėjimų lygis, bet to nepakanka. Paprastai žmonės, turintys didelius intelekto įverčius gerai atlieka ir kūrybingumo testus (“Kaip, jūsų manymu, galima panaudoti plytą?”). Tačiau už tam tikros ribos – kai intelekto įvertis yra apie 120 koreliacijos, tarp intelekto įverčių ir kūrybingumo nebėra. Labai kūrybingų architektų, matematikų, mokslininkų, ir inžinierių intelekto įverčiai paprastai nėra didesni negu ne tokių kūrybingų jų kolegų (Mac Kinnon ir Hall, 1972). Taigi aišku, jog kūrybingumas yra kažkas daugiau negu intelekto testo įverčiai.Tiriant kūrybingus žmones paaiškėja dar 4 kūrybingumo dėmenys (Sternberg, 1988; Sternberg ir Lubart, 1990). Pirmasis dėmuo – nusimanymas – tai tvirtos žinios. Luisas Pasteras pastebėjo: “Progos būna palankios tik pasirengusiam protui”. Antrasis dėmuo yra su vaizduote susijusio mąstymo įgūdžiai – gebėjimas pamatyti daiktus naujaip, atpažinti vaizdus, juos susieti. Kūrybingieji pirmiausia išnagrinėja pagrindinius problemos elementus, paskui problemą naujai apibrėžia. Kopernikas pirmiausia išstudijavo Saulės sistemos planetas, tada nustatė, kad jos sukasi aplink Saulę, o ne aplink Žemę.Trečiasis kūrybingumo dėmuo yra drąsi, azartiška asmenybė – tai toks žmogus, kurio netrikdo rizika, kuris atkakliai siekia įveikti kliūtis ir, užuot vaikščiojęs pramintais takais, ieško naujos patirties. Išradėjai ir po nesėkmių atkakliai siekia savo, kaip Thomas Edisonas, išbandęs savo lemputės kaitinimo siūleliui daugybę medžiagų.Ketvirtasis dėmuo yra tai, ką psichologė Teresa Amarile vadina kūrybingumo vidinės motyvacijos principu: “Žmonės būna kūrybingiausi tada, kai juos skatina pirmiausia domėjimasis, džiaugsmas, pasitenkinimas ir pats darbas – bet ne spaudimas iš išorės” (Amabile ir Hennessey, 1988). Kūrybingiems žmonėms ne tiek svarbu išorinės paskatos – atlikti reikiamu laiku, padaryti kitiems žmonėms įspūdį arba užsidribti pinigų, kiek vidinis malonumas ir savo jėgų išbandymas dirbant.Amabile (1983, 1987) eksperimentai rodo, kad kūrybingumas didėja, kai žmogaus nevaržo rūpestis dėl kitų pritarimo.Intelekto ir kūrybingumo korialecija yra silpna. Aukštesnis intelektas virš tam tikro slenkstinio lygio nėra susijęs su didesniu kūrybingumu (D.G.Myers, 1999).Kūrybiškumo pagrindas – saviraiškaMeninis ugdymas – tai laisvos, dvasingos, atviros pasaulio kultūrai puoselėjimai, žadinantys asmenybės galias ir gebėjimus gyventi visuomenėje.Žmogus 90% informacijos gauna vizualiai, t.y. regos pojūčiais. Ir jei suaugęs žmogus nesugeba vizualiai savęs išreikšti, jis nesuvoks ir meno reikšmės. Žmonės gali nemokėti piešti, nemokėti stebėti ir nesugebėti rašyti ar skaityti. Todėl labai svarbu sudaryti kuo didesnes galimybes vaikui veiki kūrybingai, kiek galima plačiau ir giliau pasinerti į meno pasaulį imliausiu žmogaus vystymosi periodu – vaikystėje.Visos meninės veiklos rūšys atsiranda ikimokykliniame amžiuje – ir kūrinių suvokimas su pirmaisiais jų vertinimais, ir išraiškingas jų atlikimas, ir net mėginimai pasireikšti kūryboje. Suaugusiųjų pareiga – sudaryti visas sąlygas vaikui imtis įvairių meninės veiklos rūšių praktiškai (ikimokyklinukas, 1982, 251 p).Žmogus aplinką pažįsta pojūčiais. Regėjimas, lietimas, klausa, uoslė ir skonis yra pojūčiai, kurių dėka vyksta sąveika tarp žmogaus ir jo aplinkos.Kuo didesnė galimybė išlaisvinti pojūčius, kuo kiek vienas pojūtis aštresnis, tuo didesnė galimybė išreikšti save vaizdais.Vienas iš veiksnių, išskirtų kūrybos procese yra jautrumas – jautrumas problemoms, kitų žmonių pažiūroms ir jausmams, gyvenimo patyrimams.Sklandumas – tai gebėjimas, per trumpą laiką atrasti daug idėjų, sprendimų, galvoti greitai ir laisvai.Kita svarbi sritis yra paslankumas – gebėjimas greitai prisitaikyti naujoje situacijoje arba greitai keisti minčių eigą.Visiškai priešinga savybė – rambumas, arba laikymasis žinomo kelio.O plačiausiai žinoma kūrybingo asmens savybė yra originalumas – gebėjimas rasti naujus sprendimus. Tai prieštarauja įprastam arba išmoktam, priimtam iš kitur atsakymui.Dar kūrybos procesą lementis veiksnys – gebėjimas keisti tvarką bei pritaikymą.Galime išskirti, turintys svarbos kūrybos procesui yra dar keli veiksniai. Visi jie siejasi su sugebėjimu apibendrinti. Tai analizė – mokėjimas gilintis į atskiras problemos dalis ar tam tikrus vidinius ryšius. Jungimas – mokėjimas sukurti naują formą iš atskirų elementų. Derinimas – dalių, detalių sudėliojimas į prasmingą dermę. Lengva saviraiška padeda emociškai išsilieti, atsikratyti nereikalingos įtampos, leidžia būti paslankiems ir laisviems.Žmogaus savijautai, gyvenimui, jo ateičiai be galo svarbi natūrali saviraiška vaikystėje, nes ji yra kūrybiškumo pagrindas.“Kiekvienas menas gimsta iš žmoniškumo esmės kada jis ryžtasi daiktų pasaulyje kurti vaizdus ir pavidalus.Todėl menas ir nieko kito negali skelbti, kaip Žmoniškumą”. (Vydūnas)IšvadosVaizduotė yra svarbi vaiko vystymosi dalis, jei tik jis turi galimybę ją panaudoti.Vaizduotė vaikui žinoma iš žaidimų.Norint, kad vaizduotė plėtotųsi, svarbu išlaikyti visų vaizduotės formų gyvastį.Ji reikšminga ne tik vaikystėje, suaugusiems jos irgi reikia.Vaizduotė pasireiškia kiekvieno žmogaus veikloje, kai reikia numatyti savo veiksmus, suprasti kito žmogaus asmenybės vidines psichines veiklos ypatybes.Žmogui, kuris turi menką vaizduotę, neturi humoro jausmo.Vaizduotė ypač susijusi su asmenybės gabumų, charakterio, valios, emocijų ypatybėmis.Būtent vaizduotė skiria žmones nuo gyvulių. Žmogus gali įsivaizduoti, kad yra kažkas priešais, kas galėtų būti reali galimybė. Pasaulis kupinas galimybių, vadinasi mūsų laukia kažkas, kas dar nėra įvykę, bet gali įvykti.Vaizduotė neatsiejama nuo kūrybos. Ji kiekvienai asmenybei pasireiškia vis kitaip ir yra jos svarbiausia kūrybiškai aktyvi ir originali dalis. Kūrybiškumo galia slypi kiekviename, o kūrybos poreikis vienas iš svarbiausių. Tačiau skurdžiame pasaulyje be impulsų ir paskatų neįmanomas nei intelekto, nei kūrybiškumo ugdymas. Kiekvienam individui būdingas saugumo poreikis, jo minimumas būtinas. Ir iš esmės reikia drąsos “Šokti į šaltą vandenį”.Kūrybingiems žmonėms netiek svarbu išorinės paskatos – atlikti reikiamu laiku, padaryti kitiems žmonėms įspūdį arba užsidirbti pinigų, kiek vidinis malonumas ir savo jėgų išbandymas dirbant.Kūrybiškame darbe yra ryšys tarp idėjos įsivaizdavimo, patirties, jausmų, reikmės, supratimo ir veiksmo.Suprasdami kūrybiškumą kaip ne tiek intelekto, gebėjimų komponentą, o kaip asmenybės sklaidą, mes žiūrime į kūrybiškumo ugdymą kaip į visos asmenybės (proto, jausmų ir kūno, sąmonės ir pasąmonės) ugdymą taip pat tikimės ugdymo galimybių bet kuriame amžiuje. Kūrybiškos asmenybės savybės yra originalumas, sklandumas, lankstumas, įžvalgumas, smalsumas, jautrumas, energingumas, savarankiškumas.Kūrybingi žmonės yra labai jautrūs, tačiau kupini gyvenimo džiaugsmo ir entuziazmo.Literatūra1. A.Jacikevičius, Psichologijos įvadas studijų pradžiai – Vilnius, 1994, 83-95 psl.2. A.Petrulytė, Kūrybiškumo ugdymas mokant – Vilnius, 2001, 33 psl.3. B.Abildrup Johansen, Vaiko galimybės ir mokykla – Vilnius, 1999, 25-68 psl.4. D.G. Myers, Psichologija – Kaunas, 1999, 382, 395 psl.5. I..Bceher-Techtor, Kartu su vaiku – Vilnius, 2001, 36-40 psl.6. J.Visockienė, Žodis moko, pavyzdys patraukia – 1999, 2-8 psl.7. L.Jovaiša, Pedagogikos terminai – Kaunas, 1993, 62 psl.8. N.L.Gage, Pedagoginė psichologija – Vilnius, 1994, 126 psl.