vaikuųprostitucija

Įvadas

Vaikų prostitucijos problema aktuali visame pasaulyje. Prostitucija – tai delinkventiško elgesio forma, kuri pasireiškia netvarkingais lytiniais santykiais už tam tikrą atlyginimą, ir kurių metu galima užsikrėsti įvairiomis venerinėmis ligomis. [1-psl.160] Nepilnamečiai savo kūnu siekia užsidirbti pinigų pragyvenimui ir narkotikams. Prostitučių sveikatos problemomis turėtų domėtis pediatrai ir paauglių gydytojai, taip pat ginekologijos, venerologijos ir kitų medicinos šakų specialistai, atsižvelgiant į tai kokio pobūdžio paslaugos reikalingos LPI bei kitoms psichinėms ir somatinėms būsenoms gydyti. Įvairių sričių specialistams, susijusiems su vaikų prostitucijos problema, rekomenduotume keistis paatirtimi.

Daugelyje vakarų bei rytų šalių taip pat ir Lietuvoje egzistuoja vaikų prostitucijos problema. Pavyzdžiui, Vilniaus atsakingų pareigūnų duomenimis šiame mieste 30% prostitučių nepilnametės, kurių jauniausioms tik 11 metų.
Prostitucijos problema turi gilias kultūrines, politines socialines – ekonomines šaknis, todėl norint apsaugot vaiką nuo bet kokio seksualinio išnaudojimo ar manipuliavimo, reikia žinoti problemos priešistorę.
Prostitucija, kaip socialinis reiškinys, ypatiga tuo, jog ji glaudžiai susijusi su kitomis socialinėmis problemomis: alkoholizmu, girtuokliavimu, nusikaltimais, mokyklos nelankymu, administraciniais pažeidimais, socialiniu parazitavimu, amoraliu elgesiu, savižudybėmis.
Komercinį socialinį vaikų išnaudojimą gaalima skirstyti į:
• vaikų pornografija;
• vaikų seksą telefonu;
• vaikų prostituciją;
• vaikų sekso turizmą;[2]

Vaikų prostitucija

Vertinant iš tarptautinės perspektyvos komercinis socialinis vaikų išnaudojimas tapo labai
paplitęs per paskutinį dešimtmetį. Tiek turtingose, tiek neturtingose Europos šalyse išsivystė gerai veikianti vaikų sekso paslaugų rinka. Konstatuojama, jog vaikų prostitucija ir

r prnografija labiausiai paplitusi ne tik pietryčių Azijos šalyse bet ir Europos šalyse pastebėta intensyvi pornografijos industrijos plėtra bei augantis vaikų sekso paslaugų poreikis.

Tarp rytų Europos prostitučių dažnai pasitaiko nepageidaujamo nėštumo atvejų. Iš 144 „Demetros“ kabinete apsilankiusių prostitučių 26 buvo nėščios. Šis ir panašūs, pavyzdžiui, Centrinės Europos automagistralės E55 dirbančių prostitučių, tyrimai parodė, kad tiriant prostitučių sveikatą būtina atlikti ir nėštumo testą. Neretai susiduriame su nepilnamečių nėštumu. Kadangi nepageidaujams nėštumas dažnas prostitučių gyvenimo reiškinys, jos privalo turėti teisę legaliai daryti abortą, o jei nusprendžia gimdyti – gauti socialinę paramą. Ją turėtų gauti ir neištekėjusios arba ištekėjusios, vaikų turinčios prostitutės, negaunančios paramos iš buvusio sutuoktinio ir kitų šeimos narių, ypač jei jos ketina nutraukti verslą.

Dažnai didelis nepageidaujamų nėštumų skaičius verčia aptarti šiuolaikinių kontracepcinių priemonių tuurinčių dvigubą paskirtį (apsaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo ir nuo LPI) vartojimą. Taip pat reikėtų neužmiršti, kad ne visada prostitutės gali nusipirkti prezervatyvų, klientai nesutinka jų vartoti arba pačios prostitutės jų atsisako už papildomą mokestį. [2]

Vaikų prostitucijos ypatumai ir tipologija

Apie vaikų prostituciją kalbama tuomet, jei asmuo užsiiminėjantis prostitucija yra jaunesnis nei 18 metų. Vaikų, teikiančių lytines paslaugas, psichologija ir pobūdis iš principo skiriasi nuo suaugusiųjų prostitučių. Skiriasi motyvai bei atsakomybė:
• Vaikai nesuvokia nemąsto apie savo elgesį. Suaugusios prostitutės skiriasi nuo vaikų tuo, jog pa

ačios nusprendžia gyventi asocialų gyvenimą, o vaikai užsiėmimą prostitucija motyvuoja kaip norą savarankiškai įsitvirtinti, smalsumą, norą atrodyti suaugusiais.
• Skiriasi užmokesčiu už paslaugas. Jei suaugusios prostitutės už savo paslaugas gauna tam tikrą užmokestį, su vaikais – prostitutėmis – gan dažnai atsiskaitoma daiktais, kosmetika, alkoholiniais gėrimais, vakariene restotrane, cigaretėmis ir pan.
• Suaugusios prostitutės savo kūną pardavinėja tam tikrose vietose: jos turi išnuomojusios butą ar tinkamą vietą viežbutyje, o vaikai seksualines paslaugas suteikia stotyse, automobilių salonuose, automobilių stovėjimo aikštelėse, požeminėse perėjose, pastogėse.
• Vaikai, suteikdami socialines paslaugas, vartoja daugiau alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų, vaikui dažnai tenka išgerti su savo klientu kaip galima daugiau alikoholio. Jie tuo naudojasi ypatingai, jei klientas yra turtingas.
• Vaikai prostituciaja užsiiminėja su tam tikromis pertraukomis iki tol kol papuola į spec. auklėjimo įstaigas, įvairius centrus ar grąžinami tėvams.
• Paauglių gąsdinimas, šantažavimas viešai paskelbti bendraamžiams, tėvams ar mokyklos draugams apie užsiėmimą prostitucija, dažnai atgraso nepilnamečius nuo šio užsiėmimo.
• Vaikai bei jų bendraamžiai nusikalsta (atlieka sutenerio vaidmenį, vartoja narkotikus ir t.t), tačiau nė vienas iš jų nemano, kad jo draugai ar jie patys yra nusikaltėliai ir savęs nesieja su nusikalstamu pasauliu. [1-psl.162]

Vaikų prostitucijos priežastys ir pasekmės

Analizuojan užsienio šalių patirtį išskiriamos vaikų prostitucijos problemos, kurias galima išskirti į tris grupes:
• genetinės (dar vadinama fiziologinėmis);
• socialinės;
• psichologinės;
Genetikos teorija nagrinėja paveldėjimo faktorius, kurie lemia vaikų užsiiminėjimą prostitucija. Pa

asak mokslininkų V.Okorovskio, V.Tornovskio ir kitų, atlikus biologinius ir kitus tyrimus buvo pastebėta, kad nepilnametės užsiimančios prostitucija iš pirmo žvilgsnio atrodė gražios merginos, tačiau, pažvelgus atidžiau, buvo pastebimi tam tikri fizinai trūkumai: ausų, dantų anomalijos, asimetriškas veidas ir pan. Buvo padaryta išvada, jog biologiniu požiūriu prostitutė – tai iš prigimties – nedorovinga moterų kategorija, kurios gali būti apibūdinamos kaip „ sergantys ar neišsivysę individai“, turintys fizinių ar psichinių nukrypimų.
Psichologinė teorija kitaip apibūdina įgimtą prostituciją, o pirmiausiai vaikų. Tai tam tikri charakterio nukrypimai, kurie atveda merginas į šį kelią, bendravimo sunkumai bei išsilavinimo stoka. Poreikių teorija teigia, kad prostitucija užsiimama vien tam, kad būtų patenkinti antraeiliai, pirmiausiai pinigų bei seksualinės fantazijos, poreikiai. Transakcinės analizės teorija apibūdina užsiemimą prostitucija kaip žaidimą, kuris padeda individui pasiekti destrukcinių tikslų. Užsiėmimas prostitucija gali būti susijęs su patirtais neigiamais jausmai paauglystėje, tokiais kaip kaltės jausmas, baimė, rūpestis, kurie iškyla ankstyvoje vaikystėje dėl „iškreipto“ auklėjimo šeimoje. Prostitucijos problema asmenybės vystymosi lygyje t.y mikrolygyje. Mikrolygyje prostitucija priklauso nuo socialinės – ekonominės padėties šalyje, nuo to priklauso jos išaugimas ir sumažėjimas. Iš visų socialinių grupių vaikui svarbiausia šeima. Mezolygyje, kalbant apie vaiko polinkį užsiimti prostitucija, atskleidžiamos tam tikros problemos susijusios su šeima. [1- psl.163,164]
• neturtingos emociškai nestabilios šeimos;
• visiškas tėvų ar vieno iš tėvų nebuvimas;
• ankstyvas pripratimas pr
rie alkoholinių gėrimų;
• suaugusių seksualinis priekabiavimas;
• noras tapti nepriklausomu žmogumi nuo šeimos;
• padidėjęs paauglio seksualinis aktyvumas, kurį nulemia materialinė padėtis bei šeimos palaikymas;
• nepakankamas paauglių lytinis švietimas; [1]

Ilgalaikės seksualinės prievartos pasekmės

Tikėtina, kad patyrusio seksualinę prievartą vaiko elgesyje pastebėsime simptomų, kurie padeda atpažinti seksualinę prievartą. Patirtas įvykis gali sukelti staigius elgesio pokyčius, kurie gali išryškėti gana greitai. Pavyzdžiui vaikas gali pradėti meluoti, vogti, praleidinėti pamokas ir apleisti mokymosi veiklą, tapti agresyviu ir atsiskirti nuo aplinkinių. Dažniausiai elgesio pasireiškimas konkrečiu atveju būna skirtingas, todėl griežtai apibrėžti elgesio modelį, būdingą seksualinę prievartą patyrusiam vaikui, yra neįmanoma.

Ne mažiau sunku apibrėžti ilgalaikės seksualinės prievartos pasekmes, kurios sąlygiškai išskiriamos iš kitų traumuojančio įvykio pasekmių pabrėžiant. Tačiau dauguma šios srities tyrėjų pamini šios seksualinės prievartos aukoms būdingus elgesio ir emocijų bruožus:
• Žema savigarba – dauguma seksualinę prievartą patyrusių vaikų apibūdina save tokiais žodžiais kaip „esu negražus, blogas, kvailas, niekam nereikalingas.“
• Besitęsiančios mokymosi problemos – patyrusiems traumuojantį įvykį vaikams nelengva susikoncentruoti ties daug dėmesio reikalaujančia veikla.
• Sunkumai užmezgant pozityvius pasitikejimu grįstus santykius – tokie vaikai dažnai tiki, kad jie yra blogi, nepasitiki savimi bei kitais ir tai jiems trugdo užmegzti santykius.
• Savigarbos stoka – prievartautojas šiurkščiai pažeidė vaiko teises, išdavė jo pasitikėjimą. Tai gali paveikti vaiko savigarbos jausmą.
• Sumaištis dėl savo padėties šeimoje – tuomet, kai vaikas seksualinę prievartą patyrė šeimoje, išnyksta ribos tarp vaiko ir suaugusiųjų pasaulio. Vaikui pasidaro itin sunku atrasti savo vietą šeimoje.
• Kylantys pykčio protrūkiai – seksualinę prievartą patyrusiam vaikui yra būdingi neprognozuojami pykčio prasiveržimai, kurių pats vaikas paprastai nesugeba paaiškinti.
• Šlapinimasis ar tuštinimasis, seksualinę prievartą patyręs vaikas gali „pamiršti“ naudojimosi tualetu įgūdžius.
• Kaltė – vaikas gali jaustis kaltas dėl to, kad nesugebėjo sustabdyti prievartos, kad pasakė apie tai, prisiima atsakomybę už pasikeitimus, kurie įvyko šeimoje.
• Destruktyvus elgesys, nukreiptas į save – jis gali kilti iš žemos savigarbos ir savęs nuvertinimo, kuris yra vienas iš seksualinės prievartos priežasčių.
• Depresija – patyręs seksualinę prievartą vaikas ar paauglys gali susirgti depresija, atsiriboti nuo aplinkinių žmonių. Tokiu atveju būtina susirūpinti reikiama pagalba vaikui.

Tiek trumpalaikes, tiek ilgalaikes seksualinės prievartos pasekmes padeda įveikti profesionali psichologinė pagalba, šeimos parama ir aplinkinių žmonių supratimas. [2]

Vaikų seksualinės prievartos prevencija

Kas ketvirta moteris ir dešimtas vyras vaikystėje yra patyręs seksualinę prievartą iš pažįstamo žmogaus.Daugelį minėtų problemų (nepilnamečių nusikalstamumas, prostitucija ir t.t.) policija sprendžia kartu su socialiniais partneriais (švietimo, sveikatos priežiūros įstaigomis, VTAT, globos ir rūpybos institucijomis, religinėmis bendruomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis). [1-psl.161] Susirūpinimas prievartos prieš vaikus problema skatina kurti prevencines programas ir taip mokyti vaikus apsiginti patiems.

Prevencinės programos gali skirtis savo turiniu, stiliumi, pristatymo būdu, jos gali būti skirtos įvairaus amžiaus vaikams, tačiau pagrindiniai prevenciniu programų principai (toliau paminėti straipsnyje) dažniausiai sutampa.
• Kūno nuosavybė – vaikai turi teisę kontroliuoti visus, kurie liečia juos.
• Lietimo tęstinumas – skirtumas tarp : „padoraus“, „dviprasmiško“ ir „nepadoraus“ prisilietimo.
• Paslaptys – yra paslapčių, kuriomis vaikas turi pasidalinti, pvz. vaikas turi pasisakyti rūpestingam suaugusiąjam, kad jį nepadoriai liečia.
• Intuicija – pasitikėjimo ir elgimosi pagal savo jausmus svarbą, sugebėjimas apsiginti – teisė pasakyti „ne“ suaugusiąjam, kuris priverčia vaiką jaustis nepatogiai, taip pat sugebėjimas pasinaudoti savigynos elementais arba reikiamu momentu pabėgti.
• Paramos sistemos – parama ir pagalba vaikams patyrusiems seksualinę prievartą. [2]

Kaip prievartą supranta ikimokyklinio amžiaus vaikai

Aprašytos vaikų prievartos prevencinės programos nėra nukreiptos į rizikos grupių vaikus ar šeimas. Šių programų autoriai pripažįsta, kad visi vaikai vienodai rizikuoja patirti prievartą, ir todėl juos reikėtų supažindinti su savigynos elementais. Asitinka, kad prievartą patiria ikimokyklinio amžiaus vaikai darželiuose arba kitokiuose priežiūros centruose, todėl yra tendencija kurti prevencines programas jiems, tikintis, kad jie sugebės apginti save nuo prievartautojų. Tačiau tai – nerealu. Juk suprantame, kad ribotų savo fizinių pažintinių savybių ikimokyklinukai nesugebės tinkamai suprasti ko iš jų reikalauja.

Tyrimai rodo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai gali būti išmokomi saugumo taisyklių. Kita vertus literatūroje apie vaikų vystymąsi teigiama, kad tokios sąvokos kaip„nepažįstamasis“ ar „prisilietimo tęstinumas“ yra per daug sudėtingos ikimokyklinukams. Dauguma prevencinių programų kalba apie gerus ir blogus prisilietimus. Šis skyrimas yra aiškus vyresniems vaikams, tačiau, kaip jau minėta, nesuprantamas mažyliams. Jie skiria tik prisilietinus nuo kurių skauda.

Ikimokyklinukams tuo labiau neaišku, kad seksualinė prievarta prasideda nuo gero prisilietimo, kuris palaipsniui virsta dviprasmišku, o galiausiai blogu. Be to mažyliai negali suprasti kaip gali blogai prisiliesti geras žmogus, kurį jie myli ir kuriuo pasitiki, pvz. tėvai, giminės ar globėjai. Tačiau net jei mažieji galėtų suvokti šias sąvokas, ar jie pajėgtų pasipriešinti prievartautojams?

Ar šios programos sumažina vaikų prievartos riziką?

Mažai įrodymų, kad prevencinės programos, kurios moko vaikus apsisaugoti nuo prievartos pakeičia vaikų požiūrį į prievartą arba sumažina prievartos riziką. Dauguma suaugusiųjų mano, kad vienintelis būdas apsaugoti vaikus nuo seksualinės prievartos yra juos prigąsdinti. Anot jų, tik žinodami apie galimą seksualinę prievartą jie mokės apsiginti. Gali atsitikti taip, kad vaikai dalyvaujantys tokiose programose bus baigštesni nepasitikintys suaugusiais, kita vertus dalyvavimas tokiose programose gali suteikti vaikui nepagrįstą nepasitikėjimą savimi, sąlygojantį bereikalingą riziką. Baiminamasi ir dėl to, kad didelis susidomėjimas prievartos prieš vaikus problema gali pakeisti globėjų elgesį su vaikais, kadangi jie gali bijoti būti apkaltinti. Globėja gali nustoti rodyti vaikams prieraišumo ženklus, nustoti nuoširdžiai žavėtis vaikais, neliesti, neglostyti jų. [2]

Rekomendacijos prevencinių programų kūrėjams

Remiantis tuo, kas žinoma apie vaikų psichologiją, prieš kuriant prevencines programas siūloma atsižvelgti į sekančius punktus:
• Prevencinės programos turėtų kreipti didžiausią dėmesį į vaikų gerbuvį, jų vystymosi poreikius ir galimybes.
• Programos turinys ir pristatymo metodikos neturėtų gąsdinti vaiko.
• Programos taikomos ikimokyklinio amžiaus vaikams turėtų būti ypatingai tikslios ir konkrečios. Jos turėtų būti nurodomos metodikos, mokančios vaikus apsisaugoti žaidimo forma.
• Tevų bei globėjų mokymas yra taip pat labai svarbus, tai gali pagerinti vaikų apmokymo rezultatus.
• Mokymų įvertinimas turėtų būti svarbus dalykas kiekvienoje programoje. Reikėtų stengtis kalbėti su vaikais mokymo metu ir jiems pasibaigus, tam, kad suvokti kokią dalį programos jie įsisavino. [2]

Vaikų pornografija – apžalga

Tyrimuose, kuriuose nagrinėjami prekybos žmonėmis atvejai pasaulyje, nurodoma, kad Lietuva yra tiek prekybos žmonėmis šaltinis, tiek tranzito šalis, tiek šalis, į kurią prievarta parduodami žmonės. Manoma, kad Lietuvoje iš visų dirbančių prostitučių nuo 20 iki 50 procentų yra nepilnametės, kurios vienu ar kitu būdu buvo įtrauktos į pornografijos verslą. 2001 metų UNICEF ataskaitoje pažymėta, kad kai kurie vaikai, gyvenantys vaikų globos namuose, nuo 10 iki 12 metų amžiaus buvo panaudoti kuriant vaikų pornografiją.

Vaikų pornografija – tai atvirai pavaizduoti seksualiniai veiksmai, kuriuose dalyvauja vaikai jie gali būti pateikti bet kuria vaizdine arba spausdinta forma. Tai aiškus seksualinis elgesys, reiškiantis tikrus ir imituojamus seksualinius santykius, masturbacija, sadistinė ar mozochistinė prievarta arba genitalijų ar lytinių sričių gašlus demonstravimas. Tai faktiškai yra tikros nusikaltimo vietos fotografija, parodanti realią vaiko seksualinę prievartą. Kai kuriais atvejais vaikas ne būtinai turi būti nuogas tam, kad būtų atvaizduotas ir patektų į šį apibrėžimą.

Tačiau reikia nepamiršti, kad kai kurie labai vizualūs vaikų atvaizdai, nepaisant konteksto ir naudojimo niekada nebus vaikų pornografija. Tai nekaltos:
• šeimos nuotraukos,
• meno kūriniai,
• medicinos nuotraukos.

Visus, kurie kompiuterius naudoja vaikų pornografijkos platinimui galima suskirstyti į dvi dideles grupes: mėgėjus ir pirmenybę pornografijai teikiantys nusikaltėlai.

Pedofilų tipai:
• Pedofilai, kurie renka ir tiesiogiai nėra įsitraukę į vaikų seksualinmį išnaudojimą.
• Pedofilai, kurie renka pornografiją ir kartu dalyvauja vaikų prievartoje, bet visą savo veiklą slepia, bijodami, kad apie tai bus sužinota. Jiems būdinga tai, kad jie tiek renka iš kitų šaltinių pornografinius atvaizdus, tiek juos patys kuria.
• Pedofilai, kurie turimą savo surinkta pornografinę medžiagą ir seksualinę veiklą dalijasi su kitais, bet jie nesiekia iš to gauti pelno.
• Pedofilai, kurie gamina daugina ir platina vaikų pornografiją, ją pardavinėja, vykdo vaikų prievartą ir iš to gauna piniginį pelną.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ne visi pornografijos rinkėjai fiziškai kankina vaikus ir ne visi fiziškai priekabiaujantys renka vaikų piornografijos dalykus. Ne prie visų vaikų, atvaizduotų vaikų pornografijoje, buvo seksualiai priekabiaujama. Pavyzdžiui kai kurie buvo fotografuojami jiems nesuvokiant, kas yra pornografija, o kai kurie buvo apgauti ir nusifotografuodavo nuogi. Tačiau priklausomai nuo to, kaip medžiaga buvo panaudota, galima teigti, jog visi jie buvo išnaudojami. Dėl šios priežasties netgi ir, kurie tik gauna ar renka vaikų pornografiją, kurią gamina kiti, vaidina tam tikrą vaidmenį vaikų seksualiniame išnaudojiome net ir tada kai jie fiziškai nekankino vaiko.
Būdinga, kad išnaudojantys vaikus veikia ne vieni, bet grupėmis. Dažnai vaikų pornografija yra susijusi su tam tikru pedofilų tinklu, kurių gali būti įvairios rūšys:
• Tinklas susideda iš vieno suaugusiojo asmens ir grupės vaikų, kuriuos tas asmuo išnaudoja, tačiau jis tais vaikais nesikeičia su kitais asmenimis ir jiems neperduoda savo surinktos pornografinės medžiagos.
• Tinklai, kurie yra gerai organizuota struktūra, ieško ryšių, gamina pornografinę medžiagą ir keičiasi su kitais asmenimis.
• Pereinamas modelis tarp pirmųjų.

Aukos. Tikslių duomenų, kad daug vaikų yra išnaudojama, pateikti neįmanoma. Sunku apibrėžti ir tai, kiek procentų berniukų ir kiek procentų mergaičių. Kanadoje 75% vaikų pornografijos susiję su berniukais. JAV duomenys – daugiau nei 50% berniukų. Japonijoje beveik visi pornografijos atvejai – mergaitės. Per internetą platinamos informacijos, kas labaiu išnaudojami, skaičiavimų nėra atlikta. Galima išskirti kelias grupes vaikų, kurie patenka į vaikų pornografijos veiklą. Tai:
• Vaikai, kurie pabėga iš namų. Jie dažnai linkę daryti nusikaltimus ir kartu su tokio pobūdžio nusikaltimais įsitraukimas į pornografiją yra vienas iš pragyvenimo šaltinių. Mažėjantis mokyklą lankančių mokinių skaičius. Įvairiose Rytų Europos mokyklą lankančių mokinių skaičius sumažėjo nuo 1989 iki 1999 nuo 10 iki 30 procentų. Manoma, kad Rytų Europoje yra 75 000 vaikų, kuriais vienokiu ar kitokiu budu buvo prekiaujama sekso tinklais. Į sekso industrijos verslą įtraukiamų vaikų amžius prasideda net nuo 9 metų. Šie vaikai dažnai teikia sekso paslaugas ne už pinigus, mainais į brangius drabužius, kosmetiką, audio – video aparatūrą.
• Vaikai, kuriuos išnaudoja jų pačių tėvai arba suaugusieji iš artimaiusios jų aplinkos. Daugiausiai tai buvo vaikai, kurie nepasiekė lytinės brandos.
• Vaikai su vartotojiška psichologija. Šiandien vaikai dažnai patys įsitraukia į sekso verslą tikėdamiesi greitai ir lengavi uždirbti daug pinigų. Taip yra todėl, kad vaikai pastebi, kad visuomenės nariai vertina tam tikrus brangius produktus, prabangos prekias ir paslaugas, todėl net išsivysčiusiose šalyse pastebima, kad daugėja nepilnamečių, kurie patys yra vidurinės klasės aststovai, gerai aprūpinami, tačiau papildomas lėšas uždirba teikdami sekso paslaugas.

Vaikų pornografijos atvejais įstatymų laužytojai kontroliuja savo aukas gundydami juos savo dėmesiu, prisirišimu, švelnumu ir dovanomis tol, kol sumažina savo aukos budrumą, įgyja pasitikėjimą. Kadangi aukos paprastai nesuvokia jog yra aukos jos dar kartą savanoriškai sugrįžta pas savo gundytojus. Įstaytmo laužytojai gali daug getriau elgtis su vaiku negu bet kas kitas, todėl vaikas gali nesuvokti esąs auka tol, kol nusikaltėlis nepadaro psichologinės žalos vaikui. Daugelis vaikų, ypač tie, kurie patyrė gundymo meną, dažnai:
• prekiauja seksu dėl dėmesio, žavėjimosi ir dovanų;
• yra pasimetę dėl savo seksualumo ir jausmų;
• yra sutrikę ir nejaučia gėdos dėl savo veiksmų;
• pasakoja apie kankinimą socialiai priimtinu būdu;
• sumažina iki minimumo savo atsakomybę ir iki maksimumo padidina priekabiautojo atskomybę;
• neigia arba perdėtai kalba apie jų kankinimą;

Dažnai yra sunku pasakyti ar seksualinis ryšys tarp vaiko ir suiaugusiojo turi komercinį pobūdį. Abi šalys gali būti susijusios sudėtingais santykiais, kuriuose vaikas, pavyzdžiui, gali dalyvauti seksualinio pobūdžio veiksmuose ar pozuoti pornografinėms nuotraukoms, bet jis kartu gali teikti ir neseksualinio pobūdžio paslaugas savo klientams – tvarkyti jo namus, ir užtai gauti ne finansinio pobūdžio atlyginimą, tokį kaip prieglauda, maistas, drabužiai, įdarbinimas. Nustatyta, kad vaikai jautrūs psichinei prievartai, tai vaikai, kurie gyvena gatvėse, globos namuose, pabėgėlių priėmiomo centruose, tokie vaikai dažnaiu įsitraukia į prostituciją dėl saugumo jausmo, o ne dėl finansinės naudos. Tačiau tie vaikai, kurių išnaudojimas yra ne komercinio pobūdžio, tai yra juos išnaudoja jam artimi žmonės, yra įtraukiami dalyvauti seksualiniuose veiksmuose panaudojant finansinio poveikio priemones, duodant jiems pinigus ir panašiai.

Tyrimai. Su vaikų pornografija susijusių nusikaltimų tyrimas yra kompleksinis reiškinys ir reikalauja didelių techninių ir kitokių išteklių. Deja, ne visuomet tyrimus atliekančios institucijos turi pakankamas technines galimybes. Savaime aišku, kad dauguma pornografijos platintojų daro tai ne už dyką. Idealistų tarp jų nėra. Daugelis pedofilų yra pasiryžę sumokėti labai didelius pinigus už pornografijos vaizdajuostes ir nuotraukas. Tokios rinkos pinigines apimtis įvertinti gana sunku, bet sprendžiant iš visko, vaikų pornografijos metinė apyvarta siekia šimtus milijonų, o gal net ir milijardus dolerių. Naudojantis internetu labai lengva išvengti būti susektam arba paslėpti savo nusikaltimo įkalčius.
Kita grėsmė – ne tik laikoma, platinama pornografija, bet ir vaikai į sekso verslą įtraukiami per interneto pokalbių svetaines, kurios naudojamos ne tik vaikų paieškai, bet ir prekybai, keitimuisi, kitiems vaikų pornografijos įsigyjimo būdams įgyvendinti. Interneto pokalbių paslaugomis dažnai naudojasi pedofilai, kurie užmezga kontaktą su vaikais ir dažnaiusiai jie patys apsimeta vaikais. Antras žingsnis – vaiko įtikinimas pereiti nuo bendros interneto pokalbių paslaugos į privatų dviejų asmenų susirašinėjimą ir tuomet pedofilas pradeda skatinti, raginti vaiką fotografuotis pornografinėms nuotraukoms, siekia sužinoti jo elektroninį adresą ar net susitikti realybėje. Plinta ne tik toks bendravimas su vaikais bet ir tam tikslui panaudojamos kameros ir sms žinutės per mobiliuosius telefonus. [3]

Išvados

Nors posovietinėse šalyse bandoma teisingai pažaboti prostituciją, tačiau egzistuoja labai glauduys ryšys tarp prostitucijos, įstatymo ir nusikaltimo. Prostitucija kaip pornografija – yra nedora ir nusikalstama veikla. Kaip rodo praktika, prostitutės anksčiau ar vėluai nusikalsta ir vienas iš dažnaiusiai pasitaikančių nusikaltimų – seksualinis sadizmas.
Sprendžiant vaikų prostitucijos problemą, valstybinės institucijos neranda bendros kalbos. Šeimoms, kurios susiduria su vaikų prostitucija, nepadeda niekas, šią problemą valstybė palieka spręst patiems tėvams ar netgi vaikams. Vaikų teisių apsaugos, policijos tarnybų vaidmuo labai menkas. Vaikai dėl menko socialinio patyrimo ir jauno amžiaus patys nepajėgūs spręsti šios problemos ir nustatyti jos pasekmių. Vaikų prostitucijos pasekmės gali būti: sužalota vaikų sveikata – abortai, venerinės ligos, narkomanija bei alkoholizmas; ryšiai su nusikalstamu pasauliu: sekso biznis – vaikai parduodami į užsienį; psichinės traumos vaikui, kurios sugriauna jo kaip asmenybės vystymąsi.
JT Vaikų teisių Konvencijoje, 34 straipsnyje pažymima, jog valstybės tarnautojai užtikrina vaiko saugumą nuo seksualinio išnaudojimo bei pardavimo. Tačiau iki šiol mažai kas daroma apsaugant vaikus bei paauglius nuo prostituciojos.
Mažai kas domisi problemomis, dėl kurių vaikai užsiimia prostitucja. Vaikų tesių apsaugos tarnybos, įvairios ministerijos teoriškai ir praktiškai dirba pagal vieną modelį – „Vaikai atsidūrę labai sunkiose gyvenimo sąlygose“, tačiau jame neišskirtos tokios sąvokos kaip vaikų prostitucija, nors teisę į normalią vaikystę turi kiekvienas gimęs vaikas. Viso to rezultatas – visuomenėje įsitvirtinanti nuomonė, jog užsiėmimas prostitucija – tai kiekvieno asmeninis reikalas. [1-psl.159]
Efektyvių metodų kovai su pedofilinės pornografijos platintojais nėra. Tiokie asmenys paprastai labai stengiasi, kad jų būtų neįmanoma surasti ir turi net mokamus saugumo konsultantus. Taigi, teisėsaugininkų taikiniu lengvai gali tapti tik nusikaltėlių klientai, bet ne pornografijos platintojai. O susekti pedofilinių filmų ar nuotraukų kūrėjus iš vis neįmanoma.
Tad belieka tik pripažinti, kad situacija yra beveik tragiška: nepaisant to, kad prieš pedofiliją internete yra kovojama, kontroliuoti nusikalstamos veiklos kol kas neįmanoma.
JAV valstybės departamento ataskaitoje apie žmogaus tesių padėtį pasaulio valstybėse buvo konstatuota, kad Lietuva nėra priėmusi baudžiamųjų įstatmų, kurie užkirstų kelią vaikų pornografijai ar sekso turizmui. [3]

Naudota literatura:
1. I.Leliugienė „Socialinė pedagogika“.
2. www. Vaikų prostitucija.lt
3. S.Orintaitė 2003m. Konferencinis pranešimas, Lietuvos Teisės universitetas.

Leave a Comment