Vaikų darbinis auklėjimas šeimoje

REFERATAS

Įvadas

Šeima – svarbiausia socialinė instancija, kurioje jaunoji karta gauna
pirmuosius dorovinius ir darbo įgūdžius bei įpročius.

Pastaruoju metu itin sustiprėjo dėmesys vaikų darbiniam auklėjimui, nes
jis yra vienas iš svarbesnių harmoningos asmenybės ugdymo veiksnių.
Negalima tinkamai parengti jaunosios kartos gyvenimui ir darbinei veiklai,
neišugdžius darbštumo, neišmokius jos darbo.

Tačiau vaikų darbinis auklėjimas kelia daug problemų tiek tėvams, tiek
mokyklai. Daugiausia tėvams, kurie yra pagrindiniai savo vaikų auklėtojai.
Kodėl taip atsitinka? Matyt, todėl, kad vien gerų norų nepakanka – reikia
ir tam tikro pedagoginio išprusimo.

Šiandien labai aktuali ir profesijos rinkimosi, suaugusiųjų vaikų bbei
jaunų šeimos savarankiškumo problema. Ji tiesiogiai susijusi su vaikų
darbiniu auklėjimu šeimoje.

I. ŠEIMA – SVARBIAUSIA ASMENYBĖS UGDYMO GRANDIS

Juo labiau gilinsimės į vaiko auklėjimo problemas, tuo labiau
įsitikinsime, kad jo tapsmą tikru žmogumi daugiausiai lemia šeima. Ne vis
tiek, kokioje šeimoje jis auga, kas, anot garsaus pedagogo, praktiko, visą
amžių dirbusio mokykloje, V. Suchomlinskio, veda jį už rankos vaikystės
metais. Kaip teigia dabartiniai pedagogikos ir psichologijos mokslai,
vaikui niekas negali atstoti šeimos.

Taigi tėvai turi įsisąmoninti, kad jų auklėjamosios funkcijos negali būti
perleistos kitiems. Juk vaikas pradedamas auklėti taip anksti, kad šįį darbą
tegali pradėti tik jie patys. O auklėti vaikas pradedamas jau motinos
įsčiose. Tai nustatė mokslo žmonės. Pavyzdžiui, dar negimus kūdikį itin
teigiamai veikia švelni kalba, maloni muzika, ramus kalbos tonas. Gerai,
jeigu pirmiausia vaikas išgirsta švelnią lopšinę, girdi ramų motinos
širdies plakimą. O jeigu bū

ūna priešingai? Tas dažnai atsiliepia vaikui, jis
gimsta irzlus, nervingas.

Kad vaiko asmenybė galėtų tinkamai bręsti, visų pirma reikalinga normali
šeima, suprantanti pagrindinę savo pareigą visuomenei – ugdyti gerus jos
narius.

Labai žalingas reiškinys painioti mokyklos ir šeimos funkcijas. Šios dvi
institucijos turi veikti išvien. Bet kiekviena jų turi savo pagrindines
funkcijas. Pagrindinė mokyklos funkcija – mokyti, perteikti jaunajai kartai
visuomenės sukauptą ir įvairių mokslų apibendrintą patirtį. Be abejo,
mokykla ir auklėja, nes mokymas ir auklėjimas neatskiriami. Tačiau
didžiausias vaiko auklėtojas yra šeima. Todėl nereikia dėl netinkamo vaikų
elgesio kaltinti tik mokyklos ar visuomeninių organizacijų, o šeimą palikti
nuošalyje. Juk kaip tik šeimoje žmogus kaupia bendravimo, darbo,
humaniškumo, pareigingumo, atsakomybės, sąžiningumo ir kitokią patirtį,
kuri ir sudaro jo asmenybės turinį.

Šeimos pareiga – sudaryti vaikams sąlygas kaupti tą gerąją gyvenimo
patirtį. Beje, daugelis tėvų skundžiasi, kad jie neturį laiko vvaikams
auklėti. Jiems būtų galima sakyti tokiais A. Makarenkos žodžiais:
„Nemanykite, kad auklėjate vaiką tiktai tada, kai su juo kalbate, jį
pamokote arba jam įsakote. Jį auklėjate kiekvieną savo gyvenimo valandėlę,
netgi tada, kai nesate namie“.1 Vadinasi, tėvai turi auklėti vaikus
pirmiausia savo pavyzdžiu. Sąžiningi tėvai išugdys sąžiningą vaiką,
pareigingi – pareigingą, tik darbštūs – darbštų. Be to, reikia ir tam
tikros pedagoginės kultūros, išmanyti auklėjimo abėcėlę. Pagrindiniais
pedagoginės kultūros elementais laikytini šie:

➢ Pedagoginis tėvų pasirengimas;

➢ Jų požiūris į auklėjimą;

➢ Pedagoginiai gebėjimai ir meistriškumas;

➢ Mokėjimas derinti tėvišką meilę su reikalavimu.

1 Makarenka A. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – T. 1.

. – P. 341.

II. DARBO REIKŠMĖ VISUOMENEI IR ŽMOGUI

Pradedant kalbėti apie darbinį auklėjimą, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti
pačios darbinės veiklos esmines ypatybes, jos vietą žmonijos istorijoje ir
šių dienų gyvenime.

Darbas – tai tikslinga, sąmoninga žmogaus veikla, kuria jis keičia
aplinką, gamtos medžiagas ir pritaiko jas tenkinti savo poreikiams, kurie
nuolat didėja ir įvairėja. Dirbdamas žmogus ne tik keičia aplinką, bet ir
keičiasi pats.

Darbinė veikla yra fiziologinė žmogaus reikmė. Tačiau kuria linkme
pakryps ši reikmė, kaip žmogus ją suvoks – labai priklauso nuo visuomeninių
santykių ir auklėjimo.

Darbas kaip individuali veikla tenkina ne tik visuomeninius, bet ir
asmeninius poreikius. Ir ne tik materialinius, bet ir (svarbiausia)
dvasinius. Tačiau tokią galią turi tik laisvas darbas, darbas kaip suprasta
būtinybė. Darbas yra ir dorovinio auklėjimo pagrindas. Jo procese
formuojasi teigiami charakterio bruožai, išreiškią ne tik tinkamą vaikų
pažiūrą į darbą, bet ir į kitus žmones, į visuomenę.

Dirbdamas vaikas turi progą pajusti tikrą darbo skonį ir jo vertę. Tik
pats dirbdamas vaikas supras, kad kiekvienas darbas sunkus. Toks žmogus
užaugęs neskrajos iš vienos darbovietės į kitą, ieškodamas lengvo darbo.
Jis žinos, kad kiekvienas sąžiningai atliekamas darbas yra nelengvas. Tai
padės suprasti, kad tėtis ir mama grįžta iš darbo pavargę, kad namų ruošos
darbai taip pat ne pramoga. Kartu formuosis tokie vaiko charakterio
bruožai, kaip jautrumas, meilė ir pagarba tėvams, atidumas bei paklusnumas.
Žinoma, tai pasiekiama tuo atveju, jeigu vaikai namuose nesaugomi nuo
sunkių ar „j

juodų“ darbų. Tinkama pažiūra į įvairių profesijų žmonių protinį
ir fizinį darbą ugdoma parodant, kad kiekvienam darbui reikia žinių. Tai
skatina juos geriau mokytis. Pajutęs darbo, kaip materialinių vertybių
kūrimo proceso, tikrąjį skonį, vaikas labiau tausos savo daiktus ir gerbs
visuomeninę nuosavybę. Dirbdamas vaikas išmoksta vertinti ne tik darbo
rezultatą, bet ir jo kūrėją, žmogų. Darbas padeda formuotis tinkamiems
tarpusavio santykiams šeimoje.

Darbinė veikla ugdo tikslingumą, savitvardą, aktyvų siekimą padėti
kitiems. Ir kuo anksčiau vaikas bus įtrauktas į darbą, tuo sėkmingesnis bus
jo dorovinis brendimas. A. Makarenka rašė: „Jeigu iki 6 metų vaikas yra
auklėjamas teisingai ir jame yra išugdyti tam tikri aktyvumo ir savitvardos
įpročiai, tuomet jau nebaisu, tokio vaiko niekas nepaveiks blogai“.1

1 Makarenka A. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – T. 1. – P. 438

III. DARBINIO AUKLĖJIMO ESMĖ

Kas yra darbinis auklėjimas? Tai viena iš visapusiško žmogaus asmenybės
ugdymo dalių, kitaip sakant, tai auklėjamųjų poveikių sistema, kuria
siekiama įtraukti vaikus ir paauglius į dabartinę veiklą ir parengti juos
gyvenimui. Darbinis auklėjimas turi būti pradedamas nuo pat mažens.

Darbinį auklėjimą didžiai vertino pedagogikos mokslų tėvas, žymusis čekų
pedagogas Janas Amonas Komenskis, gyvenęs XVII amžiuje. Apie darbą ir jo
ugdomąją reikšmę jis kalba daugelyje savo veikalų. Svarbiu auklėjimo
uždaviniu Komenskis laiko darbštumo ugdymą: „. darbštumo išmokstama
dirbant, taip, jog nuolatinis (tačiau saikingas) proto ar fizinis darbas
virsta stropumu ir dykinėjimą darbščiam žmogui daro nepakenčiamą“.1

Darbštumą, kaip asmenybės savybę, Komenskis pataria ugdyti nuo pat
mažens, re

emiantis ne tik vaikų darbu, bet ir žaidimais. Darbinio auklėjimo
pagrindai turį būti padedami iki 6 metų. Tai, ko mes norime išmokyti žmogų
visam gyvenimui, turime pradėti ikimokykliniame amžiuje. Šio amžiaus
vaikams būdingas polinkis ne tik veikti, todėl, pasak Komenskio, reikią ne
tik nestabdyti vaikų, bet dar juos skatinti it protingai vadovauti tai jų
veiklai.

Pagrindinis darbinio auklėjimo metodas – pats darbas. Vaikai nuolat turi
gauti įpareigojimų, darbai turi būti skirstomi pagal lytį, amžių ir
individualias savybes. Vaikų darbai gali būti labai įvairūs, bet žinoma
reikalingi ir nelengvi. Daug darbų yra susijusių su drabužių, namų apyvokos
daiktų, darbo įrankių taisymu ir pan. Anksčiau vaikų darbo skatulys buvo
plačiai taikomas lenktyniavimas. Vaikams, atlikusiems darbą gerai ir
greičiau už kitus, tėvai leisdavo palakstyti, pažaisti ir t.t.

1 Komenskis J. A. Pedagoginiai raštai. – K., 1986. – P. 253

IV. DARBINIO AUKLĖJIMO UŽDAVINIAI

Ir šeimos, ir mokyklos tikslas – parengti vaiką gyvenimui. O gyventi –
vadinasi, dirbti. Rengti vaiką darbui – tai spręsti daugybę jo darbinio
auklėjimo uždavinių. Darbinio auklėjimo uždavinius sąlygoja tokie
veiksniai: kokiai visuomenei žmogų ugdome, kokie jos tikslai, koks tos
visuomenės narių santykis su darbu. Be to, darbinio auklėjimo uždaviniai
priklauso ir nuo gamybinių jėgų, mokslo bei technikos išsivystymo lygio.

Norėdama sąmoningai dėti žmogaus rengimo darbui pamatus, šeima visų pirma
turi suvokti svarbiausius darbinio auklėjimo uždavinius.

1. Ugdyti sąmoningą darbo poreikį

Tai psichologinis žmogaus rengimas darbui, jo pažiūrų, nuostatų, gyvenimo
pozicijos formavimas.

2. Mokyti dirbti

Tai vienas svarbiausių darbinio auklėjimo uždavinių. Mokymas dirbti, kaip
ir bet kuris mokymo procesas, yra sudėtingas, reikalaujantis didelės
kantrybės, takto, žinių, noro. Tiesa, čia daug šeimai padeda mokykla bei
ikimokyklinės įstaigos, formuojančios elementarius darbo įgūdžius bei
įpročius. Bet jos vienos, be šeimos, yra bejėgės. Todėl ir tėvams būtina
žinoti elementarius mokymo dirbti būdus.

Juo mažesni vaikai, juo jų mąstymas konkretesnis, juo labiau aiškinimas
sietinas su rodymu. Pirmiausia vaikas turi stebėti, kaip dirba suaugusieji,
o paskui bandyti pats. Suaugusieji žiūri, ar gerai vaikas atlieka darbą, ar
suprato aiškinimą, prireikus padeda, parodo, dar paaiškina. Čia labai
svarbu geranoriškumas, supratimas, teisingas pasiektų rezultatų
įvertinimas.

Pirmiausia vaikas mokomas paprasčiausių atskirų darbų, vėliau jie
jungiami, duodama nuolatinių įpareigojimų.

Pastebėjus neteisingą darbo veiksmą, vaikui liepiama atidžiau
pasižiūrėti. Nereikia skubėti jam į pagalbą, geriau leisti pačiam įveikti
sunkumus, rasti savo klaidas.

3. Pratinti taupiai ir rūpestingai elgtis su daiktais ir pinigais

Ugdant taupumą, negalima painioti jo su kitu, jau neigiamu charakterio
bruožu – šykštumu. Mokant vaikus rūpestingai elgtis su materialinėmis
vertybėmis ir pinigais, reikalingos vadinamosios socialinės pratybos – tam
tikrų sąlygų sudarymas. Pažinti pinigų vertę vaikas mokosi kokioje nors
mokymo įstaigoje, kur jam mokama stipendija, ar dirbdamas gauna atlyginimą,
reikia susitarti, kiek jam reikia pinigų savo poreikiams tenkinti ir kokią
sumą jis gali skirti šeimos biudžetui.

Tausoti gamtą, globoti ją – vienas iš aktualiausių ne tik darbinio, bet
ir dorovinio auklėjimo uždavinių. Gamtos apsaugos problemų neišspręsime
vien tik įstatymais, nors ir labai griežtais. Tai galima pasiekti tik nuo
mažens ugdant vaiko pagarbą medžiui, vandeniui, akmeniui, paukščiui, gėlei.
Tarp vaiko ir gamtos turi būti sumanūs tarpininkai, kurie mokytų pastebėti
gamtos grožį, gėrį, jos materialinę ir dvasinę naudą žmogui.

4. Ugdyti darbui reikalingas asmenybės savybes

Asmenybė formuojasi pamažu, veikiant socialinei aplinkai ir jai pačiai
aktyviai dalyvaujant tos aplinkos pažinimo ir keitimo procese. Žmogus
nepaveldi gatavu pavidalu nė vienos asmenybės savybės. Visos jos įgyjamos
dirbant ir bendraujant su žmonėmis.

Darbo procese vaikui neišvengiamai tenka nugalėti įvairius
prieštaravimus: tarp noro pasiekti darbo rezultatą ir būtinumo nugalėti
nemalonius išgyvenimus, susijusius su raumenų ir proto įtempimu, tarp noro
įgyti tam tikrą profesiją ir nenoro išsiugdyti reikalingus mokėjimus bei
įgūdžius, daug kartų kartojant vienus ir tuos pačius varginančius veiksmus.

Tie prieštaravimai rodo, kad, rengiant žmogų darbui, būtina išugdyti jam
valingos asmenybės savybes – ryžtingumą, atkaklumą, ištvermę ir kt.

Bene svarbiausia asmenybės savybė, kurią turime išugdyti darbinio
auklėjimo procese, – darbštumas. Jis pradeda formuotis nuo polinkio bei
noro dirbti ir pamažu pereina į socialinės bei dorovinės darbo vertės
supratimą.

Pasak žymaus lietuvių pedagogo ir psichologo J. Vabalo – Gudaičio,
darbštumas rodo žmogaus pastangų kiekį, jis yra susijęs su tam tikromis
būdo ypatybėmis, darbe išryškėja žmogaus veiklumas, uolumas, darbo
pamėgimas. Tačiau darbštumas nerodo darbo produktyvumo, nerodo ir žmogaus
gabumų. Dažnai gabūs mokiniai būna nedarbštūs, tinginiauja, bet gauna gerus
pažymius, nes jie ir be didelių pastangų, ypač žemesnėse klasėse, gali
gerai mokytis.

V. DARBINIO AUKLĖJIMO METODAI

Metodas – tai veiklos būdų, kuriais siekiama tam tikrų rezultatų, visuma.
Auklėjimo metodai pedagogikoje labai įvairiai apibrėžiami.

Kiekvienas metodas susideda iš daugelio būdų. Tai sudėtinga pedagoginių
poveikių visuma, todėl neįmanoma atskleisti visų kurio nors metodo niuansų,
bet žinoti kiekvieno jų esmę būtina. Efektyviausi darbinio vaikų auklėjimo
šeimoje metodai yra pavyzdys, žodinis poveikis, žaidimai, darbiniai
įpareigojimai, skatinimai ir bausmės.

PAVYZDYS

Juo mažesni vaikai, juo didesnis pavyzdžio poveikis jiems. Mat vaikai
turi įgimtą savybę mėgdžioti. Mėgdžiodami suaugusiuosius, vaikai išmoksta
kalbėti, vaikščioti, vienaip ar kitaip elgtis, dirbti. Tačiau vaikas ne iš
karto pajėgia atlikti suaugusiųjų darbus. Todėl pirmiausia jis mokosi
dirbti žaisdamas, atspindėdamas suaugusiųjų darbą savo žaidimuose.

Tėvų pavyzdys – pats efektyviausias poveikio vaikui būdas. Tai būtina ne
tik darbinio, bet ir bendrojo auklėjimo sąlyga.

Juo vyresni vaikai, juo didesnę įtaką turi bendraamžiai. Šiaip jau
darbiniam vaikų auklėjimui turi įtakos pavyzdžiai: 1) realūs: suaugusiųjų
ir vyresniųjų, taip pat bendraamžių; 2) istorinių asmenybių bei
literatūrinių personažų; 3) įsivaizduojami, kuriuos susikuria paauglys iš
įvairiausių patinkančių konkrečių asmenų bruožų.

ŽODINIS POVEIKIS

Rengiant vaiką darbui, maža jį įtraukti į tą darbą. Reikia ir pasišnekėti
apie jį. Žodinių auklėjimo metodų paskirtis – žodžiais perteikti
auklėtiniams apibendrintą socialinę patirtį. Tėvai, atrinkę iš gausios
socialinės patirties tai, kas atitinka vaikų amžiaus ir individualias
savybes, jų išsiauklėjimą bei poreikius, supažindina juos su ta
informacija, kuri yra aktualiausia.

Žodinis poveikis efektyvesnis, kai derinamas su vaizdumu. Čia labai gali
padėti televizijos laidos apie darbą ir darbo žmogų, išvykos į tėvų
darbovietes, o su mažaisiais – į įvairias buitinio aptarnavimo įstaigas ir
pan.

ŽAIDIMAS

Žaidimas yra pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veiklos rūšis. Jis
turi didžiulę reikšme ir vaikų kolektyvo ugdymui.

Daugelis filosofų ir psichologų, tyrinėjusių žaidimo prigimtį, pabrėžia
jo ryšį su darbu. Žaidimas atsirado kaip atsakas į visuomenės poreikį
parengti jaunąją kartą gyvenimui. Tai padeda suprasti, kodėl visuomenės
istorijoje žaidimas atsirado vėliau už darbą.

Žaidimas tobulina vaiko intelektines, moralines ir valios savybes, padeda
formuotis jo asmenybei. Žaidimo turinys yra tai, ką vaikas atgamina kaip
būdingiausią žmonių darbinio ir visuomeninio gyvenimo veiklos ir santykių
momentą. Žaidimo turinys akivaizdžiai rodo, kaip vaikas suvokia suaugusiųjų
žmonių veiklą. Jis gali atspindėti ne tik išorinę žmogaus veiklos pusę,
t.y. tai, ką žmogus veikia, bet ir jo požiūrį į darbą, į kitus žmones ir
netgi visuomeninę žmogaus darbo prasmę.

DARBINIAI ĮPAREIGOJIMAI

Darbiniai įpareigojimai – tai darbinio, kartu ir dorovinio auklėjimo
metodas.

Įpareigojimas yra pati pirmoji vaikų darbo organizavimo forma, ji taikoma
jau ankstyvajame amžiuje. Auklėjamasis darbinis įpareigojimų efektyvumas
priklauso nuo to, kaip mes gebėsime juos paskirti.

Įpareigojimai gali būti labai įvairūs. Pirmiausia jie gali būti
grupuojami pagal trukmę: vienkartiniai, laikini, nuolatiniai. Kuo mažesnis
vaikas, tuo dažniau taikomi vienkartiniai įpareigojimai: atnešti bulvių iš
rūsio, palaistyti gėles ir t.t. Vėliau skiriami laikini įpareigojimai,
reikalaujantys pačiam prisiminti, ką derėtų padaryti per ilgesnį laiką,
pavyzdžiui: „Šią savaitę laistysi kambarines gėles tu, o kitą – sesutė. Tai
tavo pareiga, nepamiršk“.

Įpareigojimai turi atitikti vaikų gebėjimus. Per sunkūs slopina vaikų
pasitikėjimą savo jėgomis ir atgraso nuo darbo, o per lengvi – formuoja
neteisingą pažiūrą į darbą, kaip lengvą, pastangų nereikalingą veiklą.

Darbiniai įpareigojimai vertingi ir tuo, kad dirbdami vaikai ne tik
išmoksta dirbti, bet ir praktiškai patiria darbo skonį, ima suprasti, kam
reikalingas jų darbas. Kartu su įpareigojimais turi būti taikomos ir kitos
vaikų darbo formos:

1) kolektyvinis darbas, kai dirba visa šeima kartu arba vaikas su vienu

iš tėvų, arba tik vaikai;

2) iniciatyvusis darbas, kai vaikas pats rodo iniciatyvą, pasisiūlo

atlikti vieną ar kitą darbą, padėti kitiems;

3) tam tikro vaidmens atlikimas, pavyzdžiui: „Aš išvykstu į

komandiruotę. Tu, sūnau, lieki mano vietoje. Būk šeimos galva“.

SKATINIMAI IR BAUSMĖS

Skatinimai ir bausmės priklauso elgesio ir veiklos stimuliavimo metodams.
Stimuliuoti – tai duodi impulsą vaiko minčiai, jausmui ar veiksmui, o
skatinti – tai teigiamai vertinti vaiko veiklą. Stimuliuojantis skatinimo
vaidmuo pasireiškia tuo, kad pritarimas vaikui sukelia pasitenkinimo
jausmą, o pasitenkinimas žadina žvalumą, energiją, pasitikėjimą savo
jėgomis ir kartu sudaro prielaidą dar geriau atlikti darbą. Todėl nereikia
vengti už gerą darbą vaiką pagirti ar kitaip paskatinti.

Tačiau skatinimas ne visur ir ne visada būna naudingas. Auklėjamoji
skatinimo reikšmė ypač išauga, jeigu įvertinami ne tik darbo rezultatai,
bet ir jo motyvai, ir atlikimo būdai. Ypač verta pagirti vaiką, kai jis
įveikia didelius sunkumus. Svarbu, kad vaikai įprastų vertinti patį
pagyrimo faktą, o ne jo pobūdį, kad nelauktų už kiekvieną darbą pagyrimo ar
kito atlyginimo.

Skatinimas gali būti įvairių formų:

▪ Pritarimas;

▪ Pagyrimas;

▪ Padėka;

▪ Apdovanojimas.

Tačiau skatinimu negalima piktnaudžiauti. Jis labiausiai dera pradedant
vaikus mokyti kokio nors darbo, pratinant sistemingai jį atlikti, padedant
įveikti sunkumus.

Bausmės – tai auklėjimo metodas, raginantis vaiką koreguoti savo elgesį,
elgtis kitaip nei iki šiol. Nė vienas auklėjimo metodas nekelia tiek
diskusijų, kiek šis. Dažnai girdime sakant: „Reikia auklėti, o ne bausti“.
Tai klaidingas teiginys. Bausmė yra auklėjimo metodas, vadinasi, bausdami
vaiką, jį auklėjame. Tačiau, kad bausmė ne visada auklėja, tai irgi tiesa.

Pedagogikoje, taigi ir darbiniame auklėjime, taikomos tokių rūšių
bausmės:

▪ Natūralių padarinių;

▪ Bausmės įteigimai (žodinės bausmės);

▪ Bausmės, apribojančios vaiko veiklą.

Kai kur dar baudžiama darbu už blogą poelgį, nepaklusnumą,
nedrausmingumą. Tai netinkamas metodas. Juk darbą vis tiek reikės padaryti,
jeigu vaikas ir nenusikals. Kai baudžiama darbu – susiformuoja
netikusi pažiūra į darbą kaip į bausmę.

VI. VAIKŲ DARBAS ŠEIMOJE

Darbas yra vienas svarbiausių ne tik darbinio, bet ir dorovinio auklėjimo
metodų. Negali būti auklėjimo be darbo. Daugelis šeimų tai puikiai supranta
ir stengiasi, kad jų vaikai nuo pat mažens dirbtų vienokį ar kitokį darbą.
Tačiau kai kurie tėvai skundžiasi, kad šiais laikais, ypač mieste, nesą
darbų, kuriuos galėtų dirbti vaikai, kad susiduriama su dideliais
sunkumais, norint atostogų metu įdarbinti mokyklinio amžiaus vaikus.

Nereikia vaikams darbų ieškoti ar prasimanyti. Auklėjant bet koks
dirbtinumas – blogas patarėjas. Vaikai turi dirbti visus darbus, kuriuos
dirbame buityje, tik kitokios apimties. Jie turi ir savo kasdieninį
pagrindinį darbą – mokymąsi. Atostogų metu, žinoma, gali padirbėti it
gamyboje.

Vaikas iš prigimties veržiasi ką nors veikti: nuolat juda, bėgioja,
šokinėja, žaidžia. Tiesa, jis greit pavargsta. Jį vargina ne pati veikla, o
ilgai trunkantys vienodi veiklos procesai, todėl negalima vaiko versti visą
laiką sėdėti prie knygų arba valandų valandas žaisti vis tuos pačius
žaidimus. Vaikas turi būti užsiėmęs įvairia veikla. Be to, svarbu, kad ta
veikla derintųsi su vaiko interesais ir jo pareigomis.

VAIKŲ DARBO RŪŠYS

Vaikų darbo rūšių yra keletas:

▪ Savitarna;

▪ Buitiniai vaikų darbai šeimoje;

▪ Rankų darbai;

▪ Visuomenei naudingi darbai.

Savitarna – tai labai svarbi vaikų ir suaugusiųjų darbo rūšis, kuriai,
deja, neretai skiriama pernelyg mažai dėmesio. Juk tai pirmoji darbo
mokykla, vaiko savarankiškumo ir žmogaus kultūros pagrindas. Kaip tik čia
šeima daro pirmąsias darbinio auklėjimo klaidas. Ir ne tik šeima, bet ir
visi suaugusieji.

Buitiniai vaikų darbai šeimoje. Jau 5 – 6 metų vaikai namie gali atlikti
tam tikrą buitinių darbų dalį. Tai jų pareiga, nes jau paaugo ir gali
įsitraukti į bendrą šeimos darbą. Beje, šis vaikų darbas dažnai laikomas
tik pagalba mamai. Tai neteisinga. Juk buitiniai darbai šeimoje – buto
tvarkymas, valgio gaminimas, skalbimas, smulkūs taisymo ir kiti darbai –
tai nėra tik mamos darbai. Reikia vaiką įpratinti dirbti. Reikia dar jį
išmokyti kiekvieną pavestą darbą atlikti kruopščiai ir tiksliai. Tai
pasiekiamas ne iš karto. Šias savybes labai gerai ugdo kita vaikų darbo
rūšis – rankų darbai.

Rankų darbai. Daugelio šeimų patirtis rodo, kad anksti pradėjus vaikus
mokyti įvairių rankų darbų, jie įpranta bet kurias užduotis atlikti
apgalvotai, tiksliai, kūrybiškai, išmoksta su skoniu ir originaliai
tvarkyti savo buitį. Atlikdami rankų darbus, vaikai išmoksta valdyti
žirkles, o jos reikalingos daugeliui buities darbų. Be to, rankų darbai
tobulina jų judesius. Daugelį vaikų rankdarbių galima panaudoti buičiai,
žaidimams.

Visuomenei naudingas darbas. Vienas iš visuomenei ir šeimai reikalingų
darbų yra vaistažolių rinkimas. Liaudyje nuo seno vaikai pririnkdavo
vaistažolių visai žiemai. Iš visuomenei naudingų darbų, kuriuos gali dirbti
bet kurio amžiaus vaikai, dar yra aplinkos tvarkymo ir gamtos apsaugos
darbai. Iš pradžių tvarkos palaikymas kambarėlyje, vėliau – kieme, sode,
darže, savo mikrorajone, mokykloje ir t.t. itin aktuali ir, deja, šiandien
apleista visuomenei naudingo darbo sritis – pagalba seneliams. Kaimo
vietovėse paplitusi visuomenei naudingo darbo rūšis – derliaus nuėmimo ir
kitos talkos žemdirbiams.

2 – 3 METŲ VAIKŲ DARBAS

Vaikas pradeda rengtis darbui jau tada, kai savo rankutėmis siekia jo
dėmesį patraukusio daikto, kai žaidžia, mėgdžioja suaugusius. Nuo pusantrų
metų jis pradeda atkurti ne tik suaugusiojo specialiai rodomus, bet ir
paties pastebėtus veiksmus. Kadangi darbinis auklėjimas ankstyvajame
amžiuje specialiai nebuvo tyrinėtas, tačiau ištirta, kad ankstyvojo amžiaus
vaikų darbinės veiklos pradmenys formuojasi:

▪ Mokant veiksmų su daiktais;

▪ Organizuojant žaidimus;

▪ Ugdant savitarnos įgūdžius.

Veiksmai su daiktais. Sveikas, normaliai išsivystęs vaikas iš prigimties
yra judrus ir aktyvus. Jis ne tik apžiūrinėja naujus daiktus, bet ir
atlieka atitinkamus veiksmus su jais. Jau antrųjų metų pradžioje vaikas
išmoksta nešti daiktus iš vienos vietos į kitą. Nors tų veiksmų jis
neplanuoja ir atlieka juos instinktyviai pagal situaciją, tačiau tai yra
pirmieji bandymai tvarkyti daiktus. Veiksmai su daiktais ne tik lavina
vaikų judesius, padeda pažinti aplinką, ugdo pojūčius, bet ir formuoja
tokias darbinės veiklos prielaidas, kaip savarankiškumas, gebėjimas siekti
tikslo, aktyvumas. Tėvai turi į tai atkreipti dėmesį ir tikslingai
nukreipti vaikų veiksmus su daiktais jų auklėjimui.

Žaidimas ir darbas. Antraisiais gyvenimo metais vaikas jau pradeda
pamėgdžioti suaugusius. Susidaro prielaidos naujai sudėtingai psichinei
vaiko veiklai – siužetiniam ir vaidmeniniam žaidimui, kuris nuo pat
pradžios yra gera priemonė darbinei veiklas ugdyti. Žaidimas – rimta vaiko
veikla. Žaisdamas jus ruošiasi naudingam darbui.

Savitarnos įgūdžių ugdymas. Šiuos įgūdžius reikia pradėti ugdyti labai
anksti. Mažas vaikas tokius veiksmus, kaip rengimasis, dantų valymas,
grindų šlavimas, tvarkymasis ir kt., laiko įdomiu suaugusiųjų darbu.
Vadinasi, darbo interesas jau būdingas ankstyvajam amžiui, kada vaikas
pirmąkart ištaria: „ Aš pats!“ Tai atsitinka paprastai trečiaisiais
gyvenimo metais, kai vaikas pradeda skirti veiksmą nuo daikto. Įvairūs
stebėjimai rodo, kad net jau pradėję lankyti mokyklą vaikai nemoka rengtis,
tvarkingai laikyti savo daiktų ir t.t. Pagrindinė to priežastis, kad
savitarnos mokyti pradedamas tik prieš mokyklą. Ir mokoma visko iš karto.

4 – 5 METŲ VAIKŲ DARBAS

Žaidimas yra pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veiklos rūšis, bet ne
vienintelė. Šio amžiaus vaikas dirba ir tikrą darbą. Ikimokyklinuko darbas
turi tam tikrų ypatumų, būdingų tik šio amžiaus vaikams. Pagrindinis
ypatumas- panašumas jo į žaidimą, o jaunesniojo ikimokyklinio mažiaus –
pamėgdžiojamasis pobūdis. Šitie vaikų darbo ypatumai iš dalies išlieka per
visą ikimokyklinio mažiaus laikotarpį, bet pamažu plėtojasi ir kinta, vis
labiau ima ryškėti skirtumas tarp darbo ir žaidimo. Pagaliau vaikas, jei
tinkamai vadovaujama jo veiklai, įsisąmonina, kad žaidžia tada, kada nori,
ir tiek, kiek nori, o dirba tada, kada reikia, ir tiek, kiek reikia, t.y.
kol baigia darbą.

Kitas specifinis ikimokyklinuko darbo ypatumas yra tas, kad vaikas labiau
domisi darbo procesu, o ne jo rezultatais. Dėl auklėjimo vyresniuose
grupėse domėjimasis darbo procesu pamažu nustoja vyrauti, ir darbas įgyja
tikslingą pobūdį.

Dar vienas darbo ypatumas – suaugusiųjų darbo kopijavimas ir darbas pagal
jų nurodymus, kuris taip pat laipsniškai pereina į savarankišką darbą.

PASKUTINIAI IKIMOKYKLINIAI METAI

Šiame amžiuje vaikai dirba tų pačių rūšių darbus, tačiau jų darbinė
veikla turi įgyti naujų savybių. Ypatingas dėmesys kreipiamas į įgūdžių
tvirtumą ir tikslumą. Ateidamas į mokyklą, vaikas turi mokėti apsirengti ir
nusirengti, nes mokykloje reikės pačiam tai padaryti. Jus turi
savarankiškai praustis, plautis rankas, šukuotis ir kt. Svarbu, kad šiuos
darbus vaikai mokėtų dirbti ne tik gerai, bet ir greitai.

Iki mokyklos vaikas turi išmokti ir įprasti tvarkingai laikyti savo
aprangą: drabužius pakabinti į spintą, padėti į vietą batus. To reikia
mokyti ilgai ir kantriai. Tai pat jie turi išmokti ir įprasti laiku
išsidžiovinti šlapius daiktus, nusivalyti batus, susitvarkyti sporto
inventorių. Dar reikia įpratinti vaiką savarankiškai pastebėti savo išorės
trūkumus ir juos pašalinti: susišukuoti, užsisegti sagą, užsirišti bato
raištelį, nusivalyti.

Iš namų ruošos darbų šio amžiaus vaikai gali atlikti tokius: valyti
dulkes nuo palangių, lentynų, sekcijų, savo žaislų, be priminimo
pašluostyti grindis, jeigu jos prisitaškė besiprausiant, plaunant žaislus
ir t.t.

Šio amžiaus vaikai privalo turėti nuolatines pareigas. Tai parengtų juos
sistemingai atlikti namų užduotis mokykliniais metais. Ir dar svarbu, kad
vaikas įprastų bet kuriuo metu imtis darbo savo iniciatyva, padėti kitiems.

I – IV KLASIŲ VAIKŲ DARBAI ŠEIMOJE

Darbas ir auklėjimas – tai dvi vientiso proceso pusės. Sprendžiant vaikų
darbinio auklėjimo uždavinius, mokyklos indėlis neįkainojamas. Joje vaikai
gauna labai daug informacijos apie žmonių darbą, mokomi dirbti, t.y.
praktiškai taikyti tą įgytą informaciją. Tačiau didelę laiko dalį jie
praleidžia namuose, šeimoje. Šis laikas turi didelę įtaką jų auklėjimui.
Todėl ne tik mokykla, bet ir šeima turi rūpintis, kad geri vaikų norai,
ketinimai būtų įtvirtinami darbu, kad juo būtų grūdinama vaiko asmenybė.

Šio amžiaus vaikams galima išskirti tinkamų darbų sąrašą:

1) Prižiūrėti gėles;

2) Šluostyti dulkes;

3) Padengti stalą pusryčiams, pietums, plauti indus, nuolat valyti dujinę

ar elektrinę viryklę;

4) Prižiūrėti, kad jaunesnieji broliukai ir sesutės tvarkingai laikytų

savo žaislus, mokyti juos tvarkytis, parvesti iš darželio, o jei

pakeliui į mokyklą, tai nuvesti, padėti jiems apsirengti;

5) Globoti šeimoje esančius ligonius ar senus žmones;

6) Tvarkyti laikraščius, žurnalus, padėti juos į tam tikrą vietą;

7) Tvarkyti vonią, prausyklą, nupirkti muilo, dantų pastos, pakeisti

rankšluosčius ir t.t.;

8) Tvarkyti kambarį ar jo dalį;

9) Prižiūrėti baldus;

10) Rūpintis batų dėžės tvarka;

11) Šluoti ir plauti laiptinę, išnešti šiukšles;

12) Parnešti iš parduotuvės reikiamų maisto produktų;

13) Skalbti kai kuriuos drabužėlius, ypač jaunesniųjų brolių ar sesučių;

14) Globoti bei prižiūrėti naminius gyvulius ir paukščius.

PAAUGLIŲ DARBAS ŠEIMOJE

Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo tipiškus bruožus, kurie atsispindi
ir to amžiaus individo veikloje.

Paauglystė – tai perėjimo iš vaikystės į jaunystę fazė. Paauglio darbai
šeimoje gali būti labai įvairūs. Sąlygiškai juos galima suskirstyti į
tokias grupes:

1) Virtuvės darbai: išvirti daržoves mišrainėms, padengti stalą,

išvirti ar iškepti kai kuriuos patiekalus ir kt.;

2) Buto tvarkymas: smulkūs remonto darbai, grindų plovimas, dulkių

siurbimas, bendro naudojimo patalpų tvarkymas ir kt.;

3) Apsipirkimas: nupirkti duonos, cukraus ir kitų maisto produktų,

reikmenų smulkiam buto remontui ir kt.;

4) Darbas darže ir sode: sukasti lysves, sodinti ir prižiūrėti

medelius, nuolat prižiūrėti sodo medžius ir kt.;

5) Senelių ir jaunesniųjų vaikų globa: parnešti jiems reikalingų

produktų, vaistų, pavalgdinti, neprausti, padėti atsikelti,

pakloti lovą, išskalbti kai kuriuos jų drabužius, paskaityti knygą

ir t.t.

Taigi paauglio užimtumas – visapusiško jo asmenybės ugdymo pagrindas. Nuo
to, kiek ir kokia veikla jis bus užsiėmęs, priklausys jo pasirengimas
gyvenimui, o kartu jo ir mūsų ateitis.

IŠVADOS

1) Darbas iš esmės tuo ir skiriasi nuo kitų veiklos rūšių, kad juo
sukuriamos dvasinės arba materialinės vertybės. Svarbiausios darbo kokybės
matas – jo rezultatas. Todėl, mokant darbo ir ugdant darbštumą, reikia, kad
vaikas atkreiptų dėmesį į savo darbo rezultatus, jo klaidas, trūkumus. Be
to, vertinant vaiko atliktą darbą, parodoma atlikto darbo vertė kitiems;

2) Šeimoje neįmanoma tinkamai auklėti vaikų, jeigu tėvai nesidomi jų
darbo rezultatais, jei neparodo, kiek tie rezultatai teikia jiems, tėvams,
džiaugsmo, kiek čia atsispindi vaiko brandumas;

3) Tėvų uždavinys – įsigilinti į vaiko darbą ir, pagyrus už pastangas,
tiksliai su juo išsiaiškinti, kas čia gerai padaryta ir kas dar blogai.
Tada vaikas greičiau suprastų savo klaidas ir pasistengtų kitą kartą
padaryti geriau. Jeigu be saiko tik girsime, nekreipdami dėmesio į darbo
trūkumus ir tik įvertindami pastangas, vaikui susidarys įspūdis, kad jis
jau viską gerai atlieka. Ilgainiui jis įpras laukti teigiamo darbo
rezultato įvertinimo vien už pastangas;

4) Vaiko darbo įvertinimas yra reikšmingas darbinio auklėjimo stimulas.
Žinodamas, kad jo darbas bus vertinamas, vaikas stengsis jį atlikti
kruopščiai, kuo geriau;

5) Tėvų tikslas – pasiekti, kad vaikas išmoktų pats kontroliuoti savo
laiką ir darbo rezultatą, pats koreguotų savo veiklą. Jeigu vaikui sunku
prisiversti fiksuoti arba analizuoti savo darbą, reikia ugdyti valią ir
mokyti savianalizės.

NAUDOTA LITERATŪRA

▪ Grabauskienė – Darbinis auklėjimas šeimoje, Kaunas., 1990

▪ E. Šarnhorst – Tarp vaikystės ir brandos, Kaunas., 1996

▪ K. Miškinis – Šeimos pedagogika, Vilnius., 1993

▪ R. Grucė – Šeima ir vaikų auklėjimas, Vilnius., 1994

▪ Internetinė paieškos sistema www.google.lt

▪ www.socmin.lt

▪ www.psichologijatau.lt

Leave a Comment