REFERATAS
Įvadas
Šeima – svarbiausia socialinė instancija, kurioje jaunoji karta gauna pirmuosius dorovinius ir darbo įgūdžius bei įpročius.
Pastaruoju metu itin sustiprėjo dėmesys vaikų darbiniam auklėjimui, nes jis yra vienas iš svarbesnių harmoningos asmenybės ugdymo veiksnių.
Negalima tinkamai parengti jaunosios kartos gyvenimui ir darbinei veiklai, neišugdžius darbštumo, neišmokius jos darbo.
Tačiau vaikų darbinis auklėjimas kelia daug problemų tiek tėvams, tiek mokyklai. Daugiausia tėvams, kurie yra pagrindiniai savo vaikų auklėtojai.
Kodėl taip atsitinka? Matyt, todėl, kad vien gerų norų nepakanka – reikia ir tam tikro pedagoginio išprusimo.
Šiandien labai aktuali ir profesijos rinkimosi, suaugusiųjų vaikų bei jaunų šeimos savarankiškumo problema. Ji tiesiogiai susijusi su vaikų darbiniu auklėjimu šeimoje.
I. ŠEIMA – SVARBIAUSIA ASMENYBĖS UGDYMO GRANDIS
Juo labiau gilinsimės į vaiko auklėjimo problemas, tuo labiau įsitikinsime, kad jo tapsmą tikru žmogumi daugiausiai lemia šeima. Ne vis tiek, kokioje šeimoje jis auga, kas, anot garsaus pedagogo, praktiko, visą amžių dirbusio mokykloje, V. Suchomlinskio, veda jį už rankos vaikystės metais. Kaip teigia dabartiniai pedagogikos ir psichologijos mokslai, vaikui niekas negali atstoti šeimos.
Taigi tėvai turi įsisąmoninti, kad jų auklėjamosios funkcijos negali būti perleistos kitiems. Juk vaikas pradedamas auklėti taip anksti, kad šį darbą tegali pradėti tik jie patys. O auklėti vaikas pradedamas jau motinos įsčiose. Tai nustatė mokslo žmonės. Pavyzdžiui, dar negimus kūdikį itin teigiamai veikia švelni kalba, maloni muzika, ramus kalbos tonas. Gerai, jeigu pirmiausia vaikas išgirsta švelnią lopšinę, girdi ramų motinos širdies plakimą. O jeigu būna priešingai? Tas dažnai atsiliepia vaikui, jis gimsta irzlus, nervingas.
Kad vaiko asmenybė galėtų tinkamai bręsti, visų pirma reikalinga normali šeima, suprantanti pagrindinę savo pareigą visuomenei – ugdyti gerus jos narius.
Labai žalingas reiškinys painioti mokyklos ir šeimos funkcijas. Šios dvi institucijos turi veikti išvien. Bet kiekviena jų turi savo pagrindines funkcijas. Pagrindinė mokyklos funkcija – mokyti, perteikti jaunajai kartai visuomenės sukauptą ir įvairių mokslų apibendrintą patirtį. Be abejo, mokykla ir auklėja, nes mokymas ir auklėjimas neatskiriami. Tačiau didžiausias vaiko auklėtojas yra šeima. Todėl nereikia dėl netinkamo vaikų elgesio kaltinti tik mokyklos ar visuomeninių organizacijų, o šeimą palikti nuošalyje. Juk kaip tik šeimoje žmogus kaupia bendravimo, darbo, humaniškumo, pareigingumo, atsakomybės, sąžiningumo ir kitokią patirtį, kuri ir sudaro jo asmenybės turinį.
Šeimos pareiga – sudaryti vaikams sąlygas kaupti tą gerąją gyvenimo patirtį. Beje, daugelis tėvų skundžiasi, kad jie neturį laiko vaikams auklėti. Jiems būtų galima sakyti tokiais A. Makarenkos žodžiais:
„Nemanykite, kad auklėjate vaiką tiktai tada, kai su juo kalbate, jį pamokote arba jam įsakote. Jį auklėjate kiekvieną savo gyvenimo valandėlę, netgi tada, kai nesate namie“.1 Vadinasi, tėvai turi auklėti vaikus pirmiausia savo pavyzdžiu. Sąžiningi tėvai išugdys sąžiningą vaiką, pareigingi – pareigingą, tik darbštūs – darbštų. Be to, reikia ir tam tikros pedagoginės kultūros, išmanyti auklėjimo abėcėlę. Pagrindiniais pedagoginės kultūros elementais laikytini šie:
➢ Pedagoginis tėvų pasirengimas;
➢ Jų požiūris į auklėjimą;
➢ Pedagoginiai gebėjimai ir meistriškumas;
➢ Mokėjimas derinti tėvišką meilę su reikalavimu.
1 Makarenka A. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – T. 1. – P. 341.
II. DARBO REIKŠMĖ VISUOMENEI IR ŽMOGUI
Pradedant kalbėti apie darbinį auklėjimą, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti pačios darbinės veiklos esmines ypatybes, jos vietą žmonijos istorijoje ir šių dienų gyvenime.
Darbas – tai tikslinga, sąmoninga žmogaus veikla, kuria jis keičia aplinką, gamtos medžiagas ir pritaiko jas tenkinti savo poreikiams, kurie nuolat didėja ir įvairėja. Dirbdamas žmogus ne tik keičia aplinką, bet ir keičiasi pats.
Darbinė veikla yra fiziologinė žmogaus reikmė. Tačiau kuria linkme pakryps ši reikmė, kaip žmogus ją suvoks – labai priklauso nuo visuomeninių santykių ir auklėjimo.
Darbas kaip individuali veikla tenkina ne tik visuomeninius, bet ir asmeninius poreikius. Ir ne tik materialinius, bet ir (svarbiausia)
dvasinius. Tačiau tokią galią turi tik laisvas darbas, darbas kaip suprasta būtinybė. Darbas yra ir dorovinio auklėjimo pagrindas. Jo procese formuojasi teigiami charakterio bruožai, išreiškią ne tik tinkamą vaikų pažiūrą į darbą, bet ir į kitus žmones, į visuomenę.
Dirbdamas vaikas turi progą pajusti tikrą darbo skonį ir jo vertę. Tik pats dirbdamas vaikas supras, kad kiekvienas darbas sunkus. Toks žmogus užaugęs neskrajos iš vienos darbovietės į kitą, ieškodamas lengvo darbo.
Jis žinos, kad kiekvienas sąžiningai atliekamas darbas yra nelengvas. Tai padės suprasti, kad tėtis ir mama grįžta iš darbo pavargę, kad namų ruošos darbai taip pat ne pramoga. Kartu formuosis tokie vaiko charakterio bruožai, kaip jautrumas, meilė ir pagarba tėvams, atidumas bei paklusnumas.
Žinoma, tai pasiekiama tuo atveju, jeigu vaikai namuose nesaugomi nuo sunkių ar „juodų“ darbų. Tinkama pažiūra į įvairių profesijų žmonių protinį ir fizinį darbą ugdoma parodant, kad kiekvienam darbui reikia žinių. Tai skatina juos geriau mokytis. Pajutęs darbo, kaip materialinių vertybių kūrimo proceso, tikrąjį skonį, vaikas labiau tausos savo daiktus ir gerbs visuomeninę nuosavybę. Dirbdamas vaikas išmoksta vertinti ne tik darbo rezultatą, bet ir jo kūrėją, žmogų. Darbas padeda formuotis tinkamiems tarpusavio santykiams šeimoje.
Darbinė veikla ugdo tikslingumą, savitvardą, aktyvų siekimą padėti kitiems. Ir kuo anksčiau vaikas bus įtrauktas į darbą, tuo sėkmingesnis bus jo dorovinis brendimas. A. Makarenka rašė: „Jeigu iki 6 metų vaikas yra auklėjamas teisingai ir jame yra išugdyti tam tikri aktyvumo ir savitvardos įpročiai, tuomet jau nebaisu, tokio vaiko niekas nepaveiks blogai“.1
1 Makarenka A. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – T. 1. – P. 438
III. DARBINIO AUKLĖJIMO ESMĖ
Kas yra darbinis auklėjimas? Tai viena iš visapusiško žmogaus asmenybės ugdymo dalių, kitaip sakant, tai auklėjamųjų poveikių sistema, kuria siekiama įtraukti vaikus ir paauglius į dabartinę veiklą ir parengti juos gyvenimui. Darbinis auklėjimas turi būti pradedamas nuo pat mažens.
Darbinį auklėjimą didžiai vertino pedagogikos mokslų tėvas, žymusis čekų pedagogas Janas Amonas Komenskis, gyvenęs XVII amžiuje. Apie darbą ir jo ugdomąją reikšmę jis kalba daugelyje savo veikalų. Svarbiu auklėjimo uždaviniu Komenskis laiko darbštumo ugdymą: „… darbštumo išmokstama dirbant, taip, jog nuolatinis (tačiau saikingas) proto ar fizinis darbas virsta stropumu ir dykinėjimą darbščiam žmogui daro nepakenčiamą“.1
Darbštumą, kaip asmenybės savybę, Komenskis pataria ugdyti nuo pat mažens, remiantis ne tik vaikų darbu, bet ir žaidimais. Darbinio auklėjimo pagrindai turį būti padedami iki 6 metų. Tai, ko mes norime išmokyti žmogų visam gyvenimui, turime pradėti ikimokykliniame amžiuje. Šio amžiaus vaikams būdingas polinkis ne tik veikti, todėl, pasak Komenskio, reikią ne tik nestabdyti vaikų, bet dar juos skatinti it protingai vadovauti tai jų veiklai.
Pagrindinis darbinio auklėjimo metodas – pats darbas. Vaikai nuolat turi gauti įpareigojimų, darbai turi būti skirstomi pagal lytį, amžių ir individualias savybes. Vaikų darbai gali būti labai įvairūs, bet žinoma reikalingi ir nelengvi. Daug darbų yra susijusių su drabužių, namų apyvokos daiktų, darbo įrankių taisymu ir pan. Anksčiau vaikų darbo skatulys buvo plačiai taikomas lenktyniavimas. Vaikams, atlikusiems darbą gerai ir greičiau už kitus, tėvai leisdavo palakstyti, pažaisti ir t.t.
1 Komenskis J. A. Pedagoginiai raštai. – K., 1986. – P. 253
IV. DARBINIO AUKLĖJIMO UŽDAVINIAI
Ir šeimos, ir mokyklos tikslas – parengti vaiką gyvenimui. O gyventi –
vadinasi, dirbti. Rengti vaiką darbui – tai spręsti daugybę jo darbinio auklėjimo uždavinių. Darbinio auklėjimo uždavinius sąlygoja tokie veiksniai: kokiai visuomenei žmogų ugdome, kokie jos tikslai, koks tos visuomenės narių santykis su darbu. Be to, darbinio auklėjimo uždaviniai priklauso ir nuo gamybinių jėgų, mokslo bei technikos išsivystymo lygio.
Norėdama sąmoningai dėti žmogaus rengimo darbui pamatus, šeima visų pirma turi suvokti svarbiausius darbinio auklėjimo uždavinius.
1. Ugdyti sąmoningą darbo poreikį
Tai psichologinis žmogaus rengimas darbui, jo pažiūrų, nuostatų, gyvenimo pozicijos formavimas.
2. Mokyti dirbti
Tai vienas svarbiausių darbinio auklėjimo uždavinių. Mokymas dirbti, kaip ir bet kuris mokymo procesas, yra sudėtingas, reikalaujantis didelės kantrybės, takto, žinių, noro. Tiesa, čia daug šeimai padeda mokykla bei ikimokyklinės įstaigos, formuojančios elementarius darbo įgūdžius bei įpročius. Bet jos vienos, be šeimos, yra bejėgės. Todėl ir tėvams būtina žinoti elementarius mokymo dirbti būdus.
Juo mažesni vaikai, juo jų mąstymas konkretesnis, juo labiau aiškinimas sietinas su rodymu. Pirmiausia vaikas turi stebėti, kaip dirba suaugusieji, o paskui bandyti pats. Suaugusieji žiūri, ar gerai vaikas atlieka darbą, ar suprato aiškinimą, prireikus padeda, parodo, dar paaiškina. Čia labai svarbu geranoriškumas, supratimas, teisingas pasiektų rezultatų įvertinimas.
Pirmiausia vaikas mokomas paprasčiausių atskirų darbų, vėliau jie jungiami, duodama nuolatinių įpareigojimų.
Pastebėjus neteisingą darbo veiksmą, vaikui liepiama atidžiau pasižiūrėti. Nereikia skubėti jam į pagalbą, geriau leisti pačiam įveikti sunkumus, rasti savo klaidas.
3. Pratinti taupiai ir rūpestingai elgtis su daiktais ir pinigais
Ugdant taupumą, negalima painioti jo su kitu, jau neigiamu charakterio bruožu – šykštumu. Mokant vaikus rūpestingai elgtis su materialinėmis vertybėmis ir pinigais, reikalingos vadinamosios socialinės pratybos – tam tikrų sąlygų sudarymas. Pažinti pinigų vertę vaikas mokosi kokioje nors mokymo įstaigoje, kur jam mokama stipendija, ar dirbdamas gauna atlyginimą, reikia susitarti, kiek jam reikia pinigų savo poreikiams tenkinti ir kokią sumą jis gali skirti šeimos biudžetui.
Tausoti gamtą, globoti ją – vienas iš aktualiausių ne tik darbinio, bet ir dorovinio auklėjimo uždavinių. Gamtos apsaugos problemų neišspręsime vien tik įstatymais, nors ir labai griežtais. Tai galima pasiekti tik nuo mažens ugdant vaiko pagarbą medžiui, vandeniui, akmeniui, paukščiui, gėlei.
Tarp vaiko ir gamtos turi būti sumanūs tarpininkai, kurie mokytų pastebėti gamtos grožį, gėrį, jos materialinę ir dvasinę naudą žmogui.
4. Ugdyti darbui reikalingas asmenybės savybes
Asmenybė formuojasi pamažu, veikiant socialinei aplinkai ir jai pačiai aktyviai dalyvaujant tos aplinkos pažinimo ir keitimo procese. Žmogus nepaveldi gatavu pavidalu nė vienos asmenybės savybės. Visos jos įgyjamos dirbant ir bendraujant su žmonėmis.
Darbo procese vaikui neišvengiamai tenka nugalėti įvairius prieštaravimus: tarp noro pasiekti darbo rezultatą ir būtinumo nugalėti nemalonius išgyvenimus, susijusius su raumenų ir proto įtempimu, tarp noro įgyti tam tikrą profesiją ir nenoro išsiugdyti reikalingus mokėjimus bei įgūdžius, daug kartų kartojant vienus ir tuos pačius varginančius veiksmus.
Tie prieštaravimai rodo, kad, rengiant žmogų darbui, būtina išugdyti jam valingos asmenybės savybes – ryžtingumą, atkaklumą, ištvermę ir kt.
Bene svarbiausia asmenybės savybė, kurią turime išugdyti darbinio auklėjimo procese, – darbštumas. Jis pradeda formuotis nuo polinkio bei noro dirbti ir pamažu pereina į socialinės bei dorovinės darbo vertės supratimą.
Pasak žymaus lietuvių pedagogo ir psichologo J. Vabalo – Gudaičio, darbštumas rodo žmogaus pastangų kiekį, jis yra susijęs su tam tikromis būdo ypatybėmis, darbe išryškėja žmogaus veiklumas, uolumas, darbo pamėgimas. Tačiau darbštumas nerodo darbo produktyvumo, nerodo ir žmogaus gabumų. Dažnai gabūs mokiniai būna nedarbštūs, tinginiauja, bet gauna gerus pažymius, nes jie ir be didelių pastangų, ypač žemesnėse klasėse, gali gerai mokytis.
V. DARBINIO AUKLĖJIMO METODAI
Metodas – tai veiklos būdų, kuriais siekiama tam tikrų rezultatų, visuma.
Auklėjimo metodai pedagogikoje labai įvairiai apibrėžiami.
Kiekvienas metodas susideda iš daugelio būdų. Tai sudėtinga pedagoginių poveikių visuma, todėl neįmanoma atskleisti visų kurio nors metodo niuansų, bet žinoti kiekvieno jų esmę būtina. Efektyviausi darbinio vaikų auklėjimo šeimoje metodai yra pavyzdys, žodinis poveikis, žaidimai, darbiniai įpareigojimai, skatinimai ir bausmės.
PAVYZDYS
Juo mažesni vaikai, juo didesnis pavyzdžio poveikis jiems. Mat vaikai turi įgimtą savybę mėgdžioti. Mėgdžiodami suaugusiuosius, vaikai išmoksta kalbėti, vaikščioti, vienaip ar kitaip elgtis, dirbti. Tačiau vaikas ne iš karto pajėgia atlikti suaugusiųjų darbus. Todėl pirmiausia jis mokosi dirbti žaisdamas, atspindėdamas suaugusiųjų darbą savo žaidimuose.
Tėvų pavyzdys – pats efektyviausias poveikio vaikui būdas. Tai būtina ne tik darbinio, bet ir bendrojo auklėjimo sąlyga.
Juo vyresni vaikai, juo didesnę įtaką turi bendraamžiai. Šiaip jau darbiniam vaikų auklėjimui turi įtakos pavyzdžiai: 1) realūs: suaugusiųjų ir vyresniųjų, taip pat bendraamžių; 2) istorinių asmenybių bei literatūrinių personažų; 3) įsivaizduojami, kuriuos susikuria paauglys iš įvairiausių patinkančių konkrečių asmenų bruožų.
ŽODINIS POVEIKIS
Rengiant vaiką darbui, maža jį įtraukti į tą darbą. Reikia ir pasišnekėti apie jį. Žodinių auklėjimo metodų paskirtis – žodžiais perteikti auklėtiniams apibendrintą socialinę patirtį. Tėvai, atrinkę iš gausios socialinės patirties tai, kas atitinka vaikų amžiaus ir individualias savybes, jų išsiauklėjimą bei poreikius, supažindina juos su ta informacija, kuri yra aktualiausia.
Žodinis poveikis efektyvesnis, kai derinamas su vaizdumu. Čia labai gali padėti televizijos laidos apie darbą ir darbo žmogų, išvykos į tėvų darbovietes, o su mažaisiais – į įvairias buitinio aptarnavimo įstaigas ir pan.
ŽAIDIMAS
Žaidimas yra pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veiklos rūšis. Jis turi didžiulę reikšme ir vaikų kolektyvo ugdymui.
Daugelis filosofų ir psichologų, tyrinėjusių žaidimo prigimtį, pabrėžia jo ryšį su darbu. Žaidimas atsirado kaip atsakas į visuomenės poreikį parengti jaunąją kartą gyvenimui. Tai padeda suprasti, kodėl visuomenės istorijoje žaidimas atsirado vėliau už darbą.
Žaidimas tobulina vaiko intelektines, moralines ir valios savybes, padeda formuotis jo asmenybei. Žaidimo turinys yra tai, ką vaikas atgamina kaip būdingiausią žmonių darbinio ir visuomeninio gyvenimo veiklos ir santykių momentą. Žaidimo turinys akivaizdžiai rodo, kaip vaikas suvokia suaugusiųjų žmonių veiklą. Jis gali atspindėti ne tik išorinę žmogaus veiklos pusę, t.y. tai, ką žmogus veikia, bet ir jo požiūrį į darbą, į kitus žmones ir netgi visuomeninę žmogaus darbo prasmę.
DARBINIAI ĮPAREIGOJIMAI
Darbiniai įpareigojimai – tai darbinio, kartu ir dorovinio auklėjimo metodas.
Įpareigojimas yra pati pirmoji vaikų darbo organizavimo forma, ji taikoma jau ankstyvajame amžiuje. Auklėjamasis darbinis įpareigojimų efektyvumas priklauso nuo to, kaip mes gebėsime juos paskirti.
Įpareigojimai gali būti labai įvairūs. Pirmiausia jie gali būti grupuojami pagal trukmę: vienkartiniai, laikini, nuolatiniai. Kuo mažesnis vaikas, tuo dažniau taikomi vienkartiniai įpareigojimai: atnešti bulvių iš rūsio, palaistyti gėles ir t.t. Vėliau skiriami laikini įpareigojimai, reikalaujantys pačiam prisiminti, ką derėtų padaryti per ilgesnį laiką, pavyzdžiui: „Šią savaitę laistysi kambarines gėles tu, o kitą – sesutė. Tai tavo pareiga, nepamiršk“.
Įpareigojimai turi atitikti vaikų gebėjimus. Per sunkūs slopina vaikų pasitikėjimą savo jėgomis ir atgraso nuo darbo, o per lengvi – formuoja neteisingą pažiūrą į darbą, kaip lengvą, pastangų nereikalingą veiklą.
Darbiniai įpareigojimai vertingi ir tuo, kad dirbdami vaikai ne tik išmoksta dirbti, bet ir praktiškai patiria darbo skonį, ima suprasti, kam reikalingas jų darbas. Kartu su įpareigojimais turi būti taikomos ir kitos vaikų darbo formos:
1) kolektyvinis darbas, kai dirba visa šeima kartu arba vaikas su vienu iš tėvų, arba tik vaikai;
2) iniciatyvusis darbas, kai vaikas pats rodo iniciatyvą, pasisiūlo atlikti vieną ar kitą darbą, padėti kitiems;
3) tam tikro vaidmens atlikimas, pavyzdžiui: „Aš išvykstu į komandiruotę. Tu, sūnau, lieki mano vietoje. Būk šeimos galva“.
SKATINIMAI IR BAUSMĖS
Skatinimai ir bausmės priklauso elgesio ir veiklos stimuliavimo metodams.
Stimuliuoti – tai duodi impulsą vaiko minčiai, jausmui ar veiksmui, o skatinti – tai teigiamai vertinti vaiko veiklą. Stimuliuojantis skatinimo vaidmuo pasireiškia tuo, kad pritarimas vaikui sukelia pasitenkinimo jausmą, o pasitenkinimas žadina žvalumą, energiją, pasitikėjimą savo jėgomis ir kartu sudaro prielaidą dar geriau atlikti darbą. Todėl nereikia vengti už gerą darbą vaiką pagirti ar kitaip paskatinti.
Tačiau skatinimas ne visur ir ne visada būna naudingas. Auklėjamoji skatinimo reikšmė ypač išauga, jeigu įvertinami ne tik darbo rezultatai, bet ir jo motyvai, ir atlikimo būdai. Ypač verta pagirti vaiką, kai jis įveikia didelius sunkumus. Svarbu, kad vaikai įprastų vertinti patį pagyrimo faktą, o ne jo pobūdį, kad nelauktų už kiekvieną darbą pagyrimo ar kito atlyginimo.
Skatinimas gali būti įvairių formų:
▪ Pritarimas;
▪ Pagyrimas;
▪ Padėka;
▪ Apdovanojimas.
Tačiau skatinimu negalima piktnaudžiauti. Jis labiausiai dera pradedant vaikus mokyti kokio nors darbo, pratinant sistemingai jį atlikti, padedant įveikti sunkumus.
Bausmės – tai auklėjimo metodas, raginantis vaiką koreguoti savo elgesį, elgtis kitaip nei iki šiol. Nė vienas auklėjimo metodas nekelia tiek diskusijų, kiek šis. Dažnai girdime sakant: „Reikia auklėti, o ne bausti“.
Tai klaidingas teiginys. Bausmė yra auklėjimo metodas, vadinasi, bausdami vaiką, jį auklėjame. Tačiau, kad bausmė ne visada auklėja, tai irgi tiesa.
Pedagogikoje, taigi ir darbiniame auklėjime, taikomos tokių rūšių bausmės:
▪ Natūralių padarinių;
▪ Bausmės įteigimai (žodinės bausmės);
▪ Bausmės, apribojančios vaiko veiklą.
Kai kur dar baudžiama darbu už blogą poelgį, nepaklusnumą, nedrausmingumą. Tai netinkamas metodas. Juk darbą vis tiek reikės padaryti, jeigu vaikas ir nenusikals. Kai baudžiama darbu – susiformuoja netikusi pažiūra į darbą kaip į bausmę.
VI. VAIKŲ DARBAS ŠEIMOJE
Darbas yra vienas svarbiausių ne tik darbinio, bet ir dorovinio auklėjimo metodų. Negali būti auklėjimo be darbo. Daugelis šeimų tai puikiai supranta ir stengiasi, kad jų vaikai nuo pat mažens dirbtų vienokį ar kitokį darbą.
Tačiau kai kurie tėvai skundžiasi, kad šiais laikais, ypač mieste, nesą darbų, kuriuos galėtų dirbti vaikai, kad susiduriama su dideliais sunkumais, norint atostogų metu įdarbinti mokyklinio amžiaus vaikus.
Nereikia vaikams darbų ieškoti ar prasimanyti. Auklėjant bet koks dirbtinumas – blogas patarėjas. Vaikai turi dirbti visus darbus, kuriuos dirbame buityje, tik kitokios apimties. Jie turi ir savo kasdieninį pagrindinį darbą – mokymąsi. Atostogų metu, žinoma, gali padirbėti it gamyboje.
Vaikas iš prigimties veržiasi ką nors veikti: nuolat juda, bėgioja, šokinėja, žaidžia. Tiesa, jis greit pavargsta. Jį vargina ne pati veikla, o ilgai trunkantys vienodi veiklos procesai, todėl negalima vaiko versti visą laiką sėdėti prie knygų arba valandų valandas žaisti vis tuos pačius žaidimus. Vaikas turi būti užsiėmęs įvairia veikla. Be to, svarbu, kad ta veikla derintųsi su vaiko interesais ir jo pareigomis.
VAIKŲ DARBO RŪŠYS
Vaikų darbo rūšių yra keletas:
▪ Savitarna;
▪ Buitiniai vaikų darbai šeimoje;
▪ Rankų darbai;
▪ Visuomenei naudingi darbai.
Savitarna – tai labai svarbi vaikų ir suaugusiųjų darbo rūšis, kuriai, deja, neretai skiriama pernelyg mažai dėmesio. Juk tai pirmoji darbo mokykla, vaiko savarankiškumo ir žmogaus kultūros pagrindas. Kaip tik čia šeima daro pirmąsias darbinio auklėjimo klaidas. Ir ne tik šeima, bet ir visi suaugusieji.
Buitiniai vaikų darbai šeimoje. Jau 5 – 6 metų vaikai namie gali atlikti tam tikrą buitinių darbų dalį. Tai jų pareiga, nes jau paaugo ir gali įsitraukti į bendrą šeimos darbą. Beje, šis vaikų darbas dažnai laikomas tik pagalba mamai. Tai neteisinga. Juk buitiniai darbai šeimoje – buto tvarkymas, valgio gaminimas, skalbimas, smulkūs taisymo ir kiti darbai –
tai nėra tik mamos darbai. Reikia vaiką įpratinti dirbti. Reikia dar jį išmokyti kiekvieną pavestą darbą atlikti kruopščiai ir tiksliai. Tai pasiekiamas ne iš karto. Šias savybes labai gerai ugdo kita vaikų darbo rūšis – rankų darbai.
Rankų darbai. Daugelio šeimų patirtis rodo, kad anksti pradėjus vaikus mokyti įvairių rankų darbų, jie įpranta bet kurias užduotis atlikti apgalvotai, tiksliai, kūrybiškai, išmoksta su skoniu ir originaliai tvarkyti savo buitį. Atlikdami rankų darbus, vaikai išmoksta valdyti žirkles, o jos reikalingos daugeliui buities darbų. Be to, rankų darbai tobulina jų judesius. Daugelį vaikų rankdarbių galima panaudoti buičiai, žaidimams.
Visuomenei naudingas darbas. Vienas iš visuomenei ir šeimai reikalingų darbų yra vaistažolių rinkimas. Liaudyje nuo seno vaikai pririnkdavo vaistažolių visai žiemai. Iš visuomenei naudingų darbų, kuriuos gali dirbti bet kurio amžiaus vaikai, dar yra aplinkos tvarkymo ir gamtos apsaugos darbai. Iš pradžių tvarkos palaikymas kambarėlyje, vėliau – kieme, sode, darže, savo mikrorajone, mokykloje ir t.t. itin aktuali ir, deja, šiandien apleista visuomenei naudingo darbo sritis – pagalba seneliams. Kaimo vietovėse paplitusi visuomenei naudingo darbo rūšis – derliaus nuėmimo ir kitos talkos žemdirbiams.
2 – 3 METŲ VAIKŲ DARBAS
Vaikas pradeda rengtis darbui jau tada, kai savo rankutėmis siekia jo dėmesį patraukusio daikto, kai žaidžia, mėgdžioja suaugusius. Nuo pusantrų metų jis pradeda atkurti ne tik suaugusiojo specialiai rodomus, bet ir paties pastebėtus veiksmus. Kadangi darbinis auklėjimas ankstyvajame amžiuje specialiai nebuvo tyrinėtas, tačiau ištirta, kad ankstyvojo amžiaus vaikų darbinės veiklos pradmenys formuojasi:
▪ Mokant veiksmų su daiktais;
▪ Organizuojant žaidimus;
▪ Ugdant savitarnos įgūdžius.
Veiksmai su daiktais. Sveikas, normaliai išsivystęs vaikas iš prigimties yra judrus ir aktyvus. Jis ne tik apžiūrinėja naujus daiktus, bet ir atlieka atitinkamus veiksmus su jais. Jau antrųjų metų pradžioje vaikas išmoksta nešti daiktus iš vienos vietos į kitą. Nors tų veiksmų jis neplanuoja ir atlieka juos instinktyviai pagal situaciją, tačiau tai yra pirmieji bandymai tvarkyti daiktus. Veiksmai su daiktais ne tik lavina vaikų judesius, padeda pažinti aplinką, ugdo pojūčius, bet ir formuoja tokias darbinės veiklos prielaidas, kaip savarankiškumas, gebėjimas siekti tikslo, aktyvumas. Tėvai turi į tai atkreipti dėmesį ir tikslingai nukreipti vaikų veiksmus su daiktais jų auklėjimui.
Žaidimas ir darbas. Antraisiais gyvenimo metais vaikas jau pradeda pamėgdžioti suaugusius. Susidaro prielaidos naujai sudėtingai psichinei vaiko veiklai – siužetiniam ir vaidmeniniam žaidimui, kuris nuo pat pradžios yra gera priemonė darbinei veiklas ugdyti. Žaidimas – rimta vaiko veikla. Žaisdamas jus ruošiasi naudingam darbui.
Savitarnos įgūdžių ugdymas. Šiuos įgūdžius reikia pradėti ugdyti labai anksti. Mažas vaikas tokius veiksmus, kaip rengimasis, dantų valymas, grindų šlavimas, tvarkymasis ir kt., laiko įdomiu suaugusiųjų darbu.
Vadinasi, darbo interesas jau būdingas ankstyvajam amžiui, kada vaikas pirmąkart ištaria: „ Aš pats!“ Tai atsitinka paprastai trečiaisiais gyvenimo metais, kai vaikas pradeda skirti veiksmą nuo daikto. Įvairūs stebėjimai rodo, kad net jau pradėję lankyti mokyklą vaikai nemoka rengtis, tvarkingai laikyti savo daiktų ir t.t. Pagrindinė to priežastis, kad savitarnos mokyti pradedamas tik prieš mokyklą. Ir mokoma visko iš karto.
4 – 5 METŲ VAIKŲ DARBAS
Žaidimas yra pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veiklos rūšis, bet ne vienintelė. Šio amžiaus vaikas dirba ir tikrą darbą. Ikimokyklinuko darbas turi tam tikrų ypatumų, būdingų tik šio amžiaus vaikams. Pagrindinis ypatumas- panašumas jo į žaidimą, o jaunesniojo ikimokyklinio mažiaus –
pamėgdžiojamasis pobūdis. Šitie vaikų darbo ypatumai iš dalies išlieka per visą ikimokyklinio mažiaus laikotarpį, bet pamažu plėtojasi ir kinta, vis labiau ima ryškėti skirtumas tarp darbo ir žaidimo. Pagaliau vaikas, jei tinkamai vadovaujama jo veiklai, įsisąmonina, kad žaidžia tada, kada nori, ir tiek, kiek nori, o dirba tada, kada reikia, ir tiek, kiek reikia, t.y.
kol baigia darbą.
Kitas specifinis ikimokyklinuko darbo ypatumas yra tas, kad vaikas labiau domisi darbo procesu, o ne jo rezultatais. Dėl auklėjimo vyresniuose grupėse domėjimasis darbo procesu pamažu nustoja vyrauti, ir darbas įgyja tikslingą pobūdį.
Dar vienas darbo ypatumas – suaugusiųjų darbo kopijavimas ir darbas pagal jų nurodymus, kuris taip pat laipsniškai pereina į savarankišką darbą.
PASKUTINIAI IKIMOKYKLINIAI METAI
Šiame amžiuje vaikai dirba tų pačių rūšių darbus, tačiau jų darbinė veikla turi įgyti naujų savybių. Ypatingas dėmesys kreipiamas į įgūdžių tvirtumą ir tikslumą. Ateidamas į mokyklą, vaikas turi mokėti apsirengti ir nusirengti, nes mokykloje reikės pačiam tai padaryti. Jus turi savarankiškai praustis, plautis rankas, šukuotis ir kt. Svarbu, kad šiuos darbus vaikai mokėtų dirbti ne tik gerai, bet ir greitai.
Iki mokyklos vaikas turi išmokti ir įprasti tvarkingai laikyti savo aprangą: drabužius pakabinti į spintą, padėti į vietą batus. To reikia mokyti ilgai ir kantriai. Tai pat jie turi išmokti ir įprasti laiku išsidžiovinti šlapius daiktus, nusivalyti batus, susitvarkyti sporto inventorių. Dar reikia įpratinti vaiką savarankiškai pastebėti savo išorės trūkumus ir juos pašalinti: susišukuoti, užsisegti sagą, užsirišti bato raištelį, nusivalyti.
Iš namų ruošos darbų šio amžiaus vaikai gali atlikti tokius: valyti dulkes nuo palangių, lentynų, sekcijų, savo žaislų, be priminimo pašluostyti grindis, jeigu jos prisitaškė besiprausiant, plaunant žaislus ir t.t.
Šio amžiaus vaikai privalo turėti nuolatines pareigas. Tai parengtų juos sistemingai atlikti namų užduotis mokykliniais metais. Ir dar svarbu, kad vaikas įprastų bet kuriuo metu imtis darbo savo iniciatyva, padėti kitiems.
I – IV KLASIŲ VAIKŲ DARBAI ŠEIMOJE
Darbas ir auklėjimas – tai dvi vientiso proceso pusės. Sprendžiant vaikų darbinio auklėjimo uždavinius, mokyklos indėlis neįkainojamas. Joje vaikai gauna labai daug informacijos apie žmonių darbą, mokomi dirbti, t.y.
praktiškai taikyti tą įgytą informaciją. Tačiau didelę laiko dalį jie praleidžia namuose, šeimoje. Šis laikas turi didelę įtaką jų auklėjimui.
Todėl ne tik mokykla, bet ir šeima turi rūpintis, kad geri vaikų norai, ketinimai būtų įtvirtinami darbu, kad juo būtų grūdinama vaiko asmenybė.
Šio amžiaus vaikams galima išskirti tinkamų darbų sąrašą:
1) Prižiūrėti gėles;
2) Šluostyti dulkes;
3) Padengti stalą pusryčiams, pietums, plauti indus, nuolat valyti dujinę ar elektrinę viryklę;
4) Prižiūrėti, kad jaunesnieji broliukai ir sesutės tvarkingai laikytų savo žaislus, mokyti juos tvarkytis, parvesti iš darželio, o jei pakeliui į mokyklą, tai nuvesti, padėti jiems apsirengti;
5) Globoti šeimoje esančius ligonius ar senus žmones;
6) Tvarkyti laikraščius, žurnalus, padėti juos į tam tikrą vietą;
7) Tvarkyti vonią, prausyklą, nupirkti muilo, dantų pastos, pakeisti rankšluosčius ir t.t.;
8) Tvarkyti kambarį ar jo dalį;
9) Prižiūrėti baldus;
10) Rūpintis batų dėžės tvarka;
11) Šluoti ir plauti laiptinę, išnešti šiukšles;
12) Parnešti iš parduotuvės reikiamų maisto produktų;
13) Skalbti kai kuriuos drabužėlius, ypač jaunesniųjų brolių ar sesučių;
14) Globoti bei prižiūrėti naminius gyvulius ir paukščius.
PAAUGLIŲ DARBAS ŠEIMOJE
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo tipiškus bruožus, kurie atsispindi ir to amžiaus individo veikloje.
Paauglystė – tai perėjimo iš vaikystės į jaunystę fazė. Paauglio darbai šeimoje gali būti labai įvairūs. Sąlygiškai juos galima suskirstyti į tokias grupes:
1) Virtuvės darbai: išvirti daržoves mišrainėms, padengti stalą, išvirti ar iškepti kai kuriuos patiekalus ir kt.;
2) Buto tvarkymas: smulkūs remonto darbai, grindų plovimas, dulkių siurbimas, bendro naudojimo patalpų tvarkymas ir kt.;
3) Apsipirkimas: nupirkti duonos, cukraus ir kitų maisto produktų, reikmenų smulkiam buto remontui ir kt.;
4) Darbas darže ir sode: sukasti lysves, sodinti ir prižiūrėti medelius, nuolat prižiūrėti sodo medžius ir kt.;
5) Senelių ir jaunesniųjų vaikų globa: parnešti jiems reikalingų produktų, vaistų, pavalgdinti, neprausti, padėti atsikelti, pakloti lovą, išskalbti kai kuriuos jų drabužius, paskaityti knygą ir t.t.
Taigi paauglio užimtumas – visapusiško jo asmenybės ugdymo pagrindas. Nuo to, kiek ir kokia veikla jis bus užsiėmęs, priklausys jo pasirengimas gyvenimui, o kartu jo ir mūsų ateitis.
IŠVADOS
1) Darbas iš esmės tuo ir skiriasi nuo kitų veiklos rūšių, kad juo sukuriamos dvasinės arba materialinės vertybės. Svarbiausios darbo kokybės matas – jo rezultatas. Todėl, mokant darbo ir ugdant darbštumą, reikia, kad vaikas atkreiptų dėmesį į savo darbo rezultatus, jo klaidas, trūkumus. Be to, vertinant vaiko atliktą darbą, parodoma atlikto darbo vertė kitiems;
2) Šeimoje neįmanoma tinkamai auklėti vaikų, jeigu tėvai nesidomi jų darbo rezultatais, jei neparodo, kiek tie rezultatai teikia jiems, tėvams, džiaugsmo, kiek čia atsispindi vaiko brandumas;
3) Tėvų uždavinys – įsigilinti į vaiko darbą ir, pagyrus už pastangas, tiksliai su juo išsiaiškinti, kas čia gerai padaryta ir kas dar blogai.
Tada vaikas greičiau suprastų savo klaidas ir pasistengtų kitą kartą padaryti geriau. Jeigu be saiko tik girsime, nekreipdami dėmesio į darbo trūkumus ir tik įvertindami pastangas, vaikui susidarys įspūdis, kad jis jau viską gerai atlieka. Ilgainiui jis įpras laukti teigiamo darbo rezultato įvertinimo vien už pastangas;
4) Vaiko darbo įvertinimas yra reikšmingas darbinio auklėjimo stimulas.
Žinodamas, kad jo darbas bus vertinamas, vaikas stengsis jį atlikti kruopščiai, kuo geriau;
5) Tėvų tikslas – pasiekti, kad vaikas išmoktų pats kontroliuoti savo laiką ir darbo rezultatą, pats koreguotų savo veiklą. Jeigu vaikui sunku prisiversti fiksuoti arba analizuoti savo darbą, reikia ugdyti valią ir mokyti savianalizės.
NAUDOTA LITERATŪRA
▪ Grabauskienė – Darbinis auklėjimas šeimoje, Kaunas., 1990
▪ E. Šarnhorst – Tarp vaikystės ir brandos, Kaunas., 1996
▪ K. Miškinis – Šeimos pedagogika, Vilnius., 1993
▪ R. Grucė – Šeima ir vaikų auklėjimas, Vilnius., 1994
▪ Internetinė paieškos sistema www.google.lt
▪ www.socmin.lt
▪ www.psichologijatau.lt