REFERATAS
Įvadas
Šeima – svarbiausia socialinė instancija, kurioje jaunoji karta gaunapirmuosius dorovinius ir darbo įgūdžius bei įpročius. Pastaruoju metu itin sustiprėjo dėmesys vaikų darbiniam auklėjimui, nesjis yra vienas iš svarbesnių harmoningos asmenybės ugdymo veiksnių.Negalima tinkamai parengti jaunosios kartos gyvenimui ir darbinei veiklai,neišugdžius darbštumo, neišmokius jos darbo. Tačiau vaikų darbinis auklėjimas kelia daug problemų tiek tėvams, tiekmokyklai. Daugiausia tėvams, kurie yra pagrindiniai savo vaikų auklėtojai.Kodėl taip atsitinka? Matyt, todėl, kad vien gerų norų nepakanka – reikiair tam tikro pedagoginio išprusimo. Šiandien labai aktuali ir profesijos rinkimosi, suaugusiųjų vaikų beijaunų šeimos savarankiškumo problema. Ji tiesiogiai susijusi su vaikųdarbiniu auklėjimu šeimoje.
I. ŠEIMA – SVARBIAUSIA ASMENYBĖS UGDYMO GRANDIS
Juo labiau gilinsimės į vaiko auklėjimo problemas, tuo labiauįsitikinsime, kad jo tapsmą tikru žmogumi daugiausiai lemia šeima. Ne vistiek, kokioje šeimoje jis auga, kas, anot garsaus pedagogo, praktiko, visąamžių dirbusio mokykloje, V. Suchomlinskio, veda jį už rankos vaikystėsmetais. Kaip teigia dabartiniai pedagogikos ir psichologijos mokslai,vaikui niekas negali atstoti šeimos. Taigi tėvai turi įsisąmoninti, kad jų auklėjamosios funkcijos negali būtiperleistos kitiems. Juk vaikas pradedamas auklėti taip anksti, kad šį darbątegali pradėti tik jie patys. O auklėti vaikas pradedamas jau motinosįsčiose. Tai nustatė mokslo žmonės. Pavyzdžiui, dar negimus kūdikį itinteigiamai veikia švelni kalba, maloni muzika, ramus kalbos tonas. Gerai,jeigu pirmiausia vaikas išgirsta švelnią lopšinę, girdi ramų motinosširdies plakimą. O jeigu būna priešingai? Tas dažnai atsiliepia vaikui, jisgimsta irzlus, nervingas. Kad vaiko asmenybė galėtų tinkamai bręsti, visų pirma reikalinga normališeima, suprantanti pagrindinę savo pareigą visuomenei – ugdyti gerus jos
narius. Labai žalingas reiškinys painioti mokyklos ir šeimos funkcijas. Šios dviinstitucijos turi veikti išvien. Bet kiekviena jų turi savo pagrindinesfunkcijas. Pagrindinė mokyklos funkcija – mokyti, perteikti jaunajai kartaivisuomenės sukauptą ir įvairių mokslų apibendrintą patirtį. Be abejo,mokykla ir auklėja, nes mokymas ir auklėjimas neatskiriami. Tačiaudidžiausias vaiko auklėtojas yra šeima. Todėl nereikia dėl netinkamo vaikųelgesio kaltinti tik mokyklos ar visuomeninių organizacijų, o šeimą paliktinuošalyje. Juk kaip tik šeimoje žmogus kaupia bendravimo, darbo,humaniškumo, pareigingumo, atsakomybės, sąžiningumo ir kitokią patirtį,kuri ir sudaro jo asmenybės turinį. Šeimos pareiga – sudaryti vaikams sąlygas kaupti tą gerąją gyvenimopatirtį. Beje, daugelis tėvų skundžiasi, kad jie neturį laiko vaikamsauklėti. Jiems būtų galima sakyti tokiais A. Makarenkos žodžiais:„Nemanykite, kad auklėjate vaiką tiktai tada, kai su juo kalbate, jįpamokote arba jam įsakote. Jį auklėjate kiekvieną savo gyvenimo valandėlę,netgi tada, kai nesate namie“.1 Vadinasi, tėvai turi auklėti vaikuspirmiausia savo pavyzdžiu. Sąžiningi tėvai išugdys sąžiningą vaiką,pareigingi – pareigingą, tik darbštūs – darbštų. Be to, reikia ir tamtikros pedagoginės kultūros, išmanyti auklėjimo abėcėlę. Pagrindiniaispedagoginės kultūros elementais laikytini šie: ➢ Pedagoginis tėvų pasirengimas; ➢ Jų požiūris į auklėjimą; ➢ Pedagoginiai gebėjimai ir meistriškumas; ➢ Mokėjimas derinti tėvišką meilę su reikalavimu.1 Makarenka A. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – T. 1. – P. 341.
II. DARBO REIKŠMĖ VISUOMENEI IR ŽMOGUI
Pradedant kalbėti apie darbinį auklėjimą, pirmiausia reikėtų išsiaiškintipačios darbinės veiklos esmines ypatybes, jos vietą žmonijos istorijoje iršių dienų gyvenime. Darbas – tai tikslinga, sąmoninga žmogaus veikla, kuria jis keičiaaplinką, gamtos medžiagas ir pritaiko jas tenkinti savo poreikiams, kurie
nuolat didėja ir įvairėja. Dirbdamas žmogus ne tik keičia aplinką, bet irkeičiasi pats. Darbinė veikla yra fiziologinė žmogaus reikmė. Tačiau kuria linkmepakryps ši reikmė, kaip žmogus ją suvoks – labai priklauso nuo visuomeniniųsantykių ir auklėjimo. Darbas kaip individuali veikla tenkina ne tik visuomeninius, bet irasmeninius poreikius. Ir ne tik materialinius, bet ir (svarbiausia)dvasinius. Tačiau tokią galią turi tik laisvas darbas, darbas kaip suprastabūtinybė. Darbas yra ir dorovinio auklėjimo pagrindas. Jo proceseformuojasi teigiami charakterio bruožai, išreiškią ne tik tinkamą vaikųpažiūrą į darbą, bet ir į kitus žmones, į visuomenę. Dirbdamas vaikas turi progą pajusti tikrą darbo skonį ir jo vertę. Tikpats dirbdamas vaikas supras, kad kiekvienas darbas sunkus. Toks žmogusužaugęs neskrajos iš vienos darbovietės į kitą, ieškodamas lengvo darbo.Jis žinos, kad kiekvienas sąžiningai atliekamas darbas yra nelengvas. Taipadės suprasti, kad tėtis ir mama grįžta iš darbo pavargę, kad namų ruošosdarbai taip pat ne pramoga. Kartu formuosis tokie vaiko charakteriobruožai, kaip jautrumas, meilė ir pagarba tėvams, atidumas bei paklusnumas.Žinoma, tai pasiekiama tuo atveju, jeigu vaikai namuose nesaugomi nuosunkių ar „juodų“ darbų. Tinkama pažiūra į įvairių profesijų žmonių protinįir fizinį darbą ugdoma parodant, kad kiekvienam darbui reikia žinių. Taiskatina juos geriau mokytis. Pajutęs darbo, kaip materialinių vertybiųkūrimo proceso, tikrąjį skonį, vaikas labiau tausos savo daiktus ir gerbsvisuomeninę nuosavybę. Dirbdamas vaikas išmoksta vertinti ne tik darborezultatą, bet ir jo kūrėją, žmogų. Darbas padeda formuotis tinkamiemstarpusavio santykiams šeimoje. Darbinė veikla ugdo tikslingumą, savitvardą, aktyvų siekimą padėtikitiems. Ir kuo anksčiau vaikas bus įtrauktas į darbą, tuo sėkmingesnis busjo dorovinis brendimas. A. Makarenka rašė: „Jeigu iki 6 metų vaikas yraauklėjamas teisingai ir jame yra išugdyti tam tikri aktyvumo ir savitvardosįpročiai, tuomet jau nebaisu, tokio vaiko niekas nepaveiks blogai“.11 Makarenka A. Rinktiniai pedagoginiai raštai. – T. 1. – P. 438
III. DARBINIO AUKLĖJIMO ESMĖ
Kas yra darbinis auklėjimas? Tai viena iš visapusiško žmogaus asmenybėsugdymo dalių, kitaip sakant, tai auklėjamųjų poveikių sistema, kuriasiekiama įtraukti vaikus ir paauglius į dabartinę veiklą ir parengti juosgyvenimui. Darbinis auklėjimas turi būti pradedamas nuo pat mažens. Darbinį auklėjimą didžiai vertino pedagogikos mokslų tėvas, žymusis čekųpedagogas Janas Amonas Komenskis, gyvenęs XVII amžiuje. Apie darbą ir jougdomąją reikšmę jis kalba daugelyje savo veikalų. Svarbiu auklėjimouždaviniu Komenskis laiko darbštumo ugdymą: „… darbštumo išmokstamadirbant, taip, jog nuolatinis (tačiau saikingas) proto ar fizinis darbasvirsta stropumu ir dykinėjimą darbščiam žmogui daro nepakenčiamą“.1 Darbštumą, kaip asmenybės savybę, Komenskis pataria ugdyti nuo patmažens, remiantis ne tik vaikų darbu, bet ir žaidimais. Darbinio auklėjimopagrindai turį būti padedami iki 6 metų. Tai, ko mes norime išmokyti žmogųvisam gyvenimui, turime pradėti ikimokykliniame amžiuje. Šio amžiausvaikams būdingas polinkis ne tik veikti, todėl, pasak Komenskio, reikią netik nestabdyti vaikų, bet dar juos skatinti it protingai vadovauti tai jųveiklai. Pagrindinis darbinio auklėjimo metodas – pats darbas. Vaikai nuolat turigauti įpareigojimų, darbai turi būti skirstomi pagal lytį, amžių irindividualias savybes. Vaikų darbai gali būti labai įvairūs, bet žinomareikalingi ir nelengvi. Daug darbų yra susijusių su drabužių, namų apyvokosdaiktų, darbo įrankių taisymu ir pan. Anksčiau vaikų darbo skatulys buvoplačiai taikomas lenktyniavimas. Vaikams, atlikusiems darbą gerai irgreičiau už kitus, tėvai leisdavo palakstyti, pažaisti ir t.t.
1 Komenskis J. A. Pedagoginiai raštai. – K., 1986. – P. 253
IV. DARBINIO AUKLĖJIMO UŽDAVINIAI
Ir šeimos, ir mokyklos tikslas – parengti vaiką gyvenimui. O gyventi –vadinasi, dirbti. Rengti vaiką darbui – tai spręsti daugybę jo darbinioauklėjimo uždavinių. Darbinio auklėjimo uždavinius sąlygoja tokieveiksniai: kokiai visuomenei žmogų ugdome, kokie jos tikslai, koks tosvisuomenės narių santykis su darbu. Be to, darbinio auklėjimo uždaviniaipriklauso ir nuo gamybinių jėgų, mokslo bei technikos išsivystymo lygio. Norėdama sąmoningai dėti žmogaus rengimo darbui pamatus, šeima visų pirmaturi suvokti svarbiausius darbinio auklėjimo uždavinius.
1. Ugdyti sąmoningą darbo poreikį
Tai psichologinis žmogaus rengimas darbui, jo pažiūrų, nuostatų, gyvenimopozicijos formavimas.
2. Mokyti dirbti
Tai vienas svarbiausių darbinio auklėjimo uždavinių. Mokymas dirbti, kaipir bet kuris mokymo procesas, yra sudėtingas, reikalaujantis didelėskantrybės, takto, žinių, noro. Tiesa, čia daug šeimai padeda mokykla beiikimokyklinės įstaigos, formuojančios elementarius darbo įgūdžius beiįpročius. Bet jos vienos, be šeimos, yra bejėgės. Todėl ir tėvams būtinažinoti elementarius mokymo dirbti būdus. Juo mažesni vaikai, juo jų mąstymas konkretesnis, juo labiau aiškinimassietinas su rodymu. Pirmiausia vaikas turi stebėti, kaip dirba suaugusieji,o paskui bandyti pats. Suaugusieji žiūri, ar gerai vaikas atlieka darbą, arsuprato aiškinimą, prireikus padeda, parodo, dar paaiškina. Čia labaisvarbu geranoriškumas, supratimas, teisingas pasiektų rezultatųįvertinimas. Pirmiausia vaikas mokomas paprasčiausių atskirų darbų, vėliau jiejungiami, duodama nuolatinių įpareigojimų. Pastebėjus neteisingą darbo veiksmą, vaikui liepiama atidžiaupasižiūrėti. Nereikia skubėti jam į pagalbą, geriau leisti pačiam įveiktisunkumus, rasti savo klaidas.
3. Pratinti taupiai ir rūpestingai elgtis su daiktais ir pinigais
Ugdant taupumą, negalima painioti jo su kitu, jau neigiamu charakterio
bruožu – šykštumu. Mokant vaikus rūpestingai elgtis su materialinėmisvertybėmis ir pinigais, reikalingos vadinamosios socialinės pratybos – tamtikrų sąlygų sudarymas. Pažinti pinigų vertę vaikas mokosi kokioje norsmokymo įstaigoje, kur jam mokama stipendija, ar dirbdamas gauna atlyginimą,reikia susitarti, kiek jam reikia pinigų savo poreikiams tenkinti ir kokiąsumą jis gali skirti šeimos biudžetui. Tausoti gamtą, globoti ją – vienas iš aktualiausių ne tik darbinio, betir dorovinio auklėjimo uždavinių. Gamtos apsaugos problemų neišspręsimevien tik įstatymais, nors ir labai griežtais. Tai galima pasiekti tik nuomažens ugdant vaiko pagarbą medžiui, vandeniui, akmeniui, paukščiui, gėlei.Tarp vaiko ir gamtos turi būti sumanūs tarpininkai, kurie mokytų pastebėtigamtos grožį, gėrį, jos materialinę ir dvasinę naudą žmogui.4. Ugdyti darbui reikalingas asmenybės savybes
Asmenybė formuojasi pamažu, veikiant socialinei aplinkai ir jai pačiaiaktyviai dalyvaujant tos aplinkos pažinimo ir keitimo procese. Žmogusnepaveldi gatavu pavidalu nė vienos asmenybės savybės. Visos jos įgyjamosdirbant ir bendraujant su žmonėmis. Darbo procese vaikui neišvengiamai tenka nugalėti įvairiusprieštaravimus: tarp noro pasiekti darbo rezultatą ir būtinumo nugalėtinemalonius išgyvenimus, susijusius su raumenų ir proto įtempimu, tarp noroįgyti tam tikrą profesiją ir nenoro išsiugdyti reikalingus mokėjimus beiįgūdžius, daug kartų kartojant vienus ir tuos pačius varginančius veiksmus. Tie prieštaravimai rodo, kad, rengiant žmogų darbui, būtina išugdyti jamvalingos asmenybės savybes – ryžtingumą, atkaklumą, ištvermę ir kt. Bene svarbiausia asmenybės savybė, kurią turime išugdyti darbinioauklėjimo procese, – darbštumas. Jis pradeda formuotis nuo polinkio beinoro dirbti ir pamažu pereina į socialinės bei dorovinės darbo vertėssupratimą. Pasak žymaus lietuvių pedagogo ir psichologo J. Vabalo – Gudaičio,
darbštumas rodo žmogaus pastangų kiekį, jis yra susijęs su tam tikromisbūdo ypatybėmis, darbe išryškėja žmogaus veiklumas, uolumas, darbopamėgimas. Tačiau darbštumas nerodo darbo produktyvumo, nerodo ir žmogausgabumų. Dažnai gabūs mokiniai būna nedarbštūs, tinginiauja, bet gauna geruspažymius, nes jie ir be didelių pastangų, ypač žemesnėse klasėse, galigerai mokytis.V. DARBINIO AUKLĖJIMO METODAI
Metodas – tai veiklos būdų, kuriais siekiama tam tikrų rezultatų, visuma.Auklėjimo metodai pedagogikoje labai įvairiai apibrėžiami. Kiekvienas metodas susideda iš daugelio būdų. Tai sudėtinga pedagoginiųpoveikių visuma, todėl neįmanoma atskleisti visų kurio nors metodo niuansų,bet žinoti kiekvieno jų esmę būtina. Efektyviausi darbinio vaikų auklėjimošeimoje metodai yra pavyzdys, žodinis poveikis, žaidimai, darbiniaiįpareigojimai, skatinimai ir bausmės. PAVYZDYS Juo mažesni vaikai, juo didesnis pavyzdžio poveikis jiems. Mat vaikaituri įgimtą savybę mėgdžioti. Mėgdžiodami suaugusiuosius, vaikai išmokstakalbėti, vaikščioti, vienaip ar kitaip elgtis, dirbti. Tačiau vaikas ne iškarto pajėgia atlikti suaugusiųjų darbus. Todėl pirmiausia jis mokosidirbti žaisdamas, atspindėdamas suaugusiųjų darbą savo žaidimuose. Tėvų pavyzdys – pats efektyviausias poveikio vaikui būdas. Tai būtina netik darbinio, bet ir bendrojo auklėjimo sąlyga. Juo vyresni vaikai, juo didesnę įtaką turi bendraamžiai. Šiaip jaudarbiniam vaikų auklėjimui turi įtakos pavyzdžiai: 1) realūs: suaugusiųjųir vyresniųjų, taip pat bendraamžių; 2) istorinių asmenybių beiliteratūrinių personažų; 3) įsivaizduojami, kuriuos susikuria paauglys išįvairiausių patinkančių konkrečių asmenų bruožų. ŽODINIS POVEIKIS Rengiant vaiką darbui, maža jį įtraukti į tą darbą. Reikia ir pasišnekėtiapie jį. Žodinių auklėjimo metodų paskirtis – žodžiais perteiktiauklėtiniams apibendrintą socialinę patirtį. Tėvai, atrinkę iš gausios
socialinės patirties tai, kas atitinka vaikų amžiaus ir individualiassavybes, jų išsiauklėjimą bei poreikius, supažindina juos su tainformacija, kuri yra aktualiausia. Žodinis poveikis efektyvesnis, kai derinamas su vaizdumu. Čia labai galipadėti televizijos laidos apie darbą ir darbo žmogų, išvykos į tėvųdarbovietes, o su mažaisiais – į įvairias buitinio aptarnavimo įstaigas irpan. ŽAIDIMAS Žaidimas yra pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veiklos rūšis. Jisturi didžiulę reikšme ir vaikų kolektyvo ugdymui. Daugelis filosofų ir psichologų, tyrinėjusių žaidimo prigimtį, pabrėžiajo ryšį su darbu. Žaidimas atsirado kaip atsakas į visuomenės poreikįparengti jaunąją kartą gyvenimui. Tai padeda suprasti, kodėl visuomenėsistorijoje žaidimas atsirado vėliau už darbą. Žaidimas tobulina vaiko intelektines, moralines ir valios savybes, padedaformuotis jo asmenybei. Žaidimo turinys yra tai, ką vaikas atgamina kaipbūdingiausią žmonių darbinio ir visuomeninio gyvenimo veiklos ir santykiųmomentą. Žaidimo turinys akivaizdžiai rodo, kaip vaikas suvokia suaugusiųjųžmonių veiklą. Jis gali atspindėti ne tik išorinę žmogaus veiklos pusę,t.y. tai, ką žmogus veikia, bet ir jo požiūrį į darbą, į kitus žmones irnetgi visuomeninę žmogaus darbo prasmę. DARBINIAI ĮPAREIGOJIMAI Darbiniai įpareigojimai – tai darbinio, kartu ir dorovinio auklėjimometodas. Įpareigojimas yra pati pirmoji vaikų darbo organizavimo forma, ji taikomajau ankstyvajame amžiuje. Auklėjamasis darbinis įpareigojimų efektyvumaspriklauso nuo to, kaip mes gebėsime juos paskirti. Įpareigojimai gali būti labai įvairūs. Pirmiausia jie gali būtigrupuojami pagal trukmę: vienkartiniai, laikini, nuolatiniai. Kuo mažesnisvaikas, tuo dažniau taikomi vienkartiniai įpareigojimai: atnešti bulvių išrūsio, palaistyti gėles ir t.t. Vėliau skiriami laikini įpareigojimai,reikalaujantys pačiam prisiminti, ką derėtų padaryti per ilgesnį laiką,pavyzdžiui: „Šią savaitę laistysi kambarines gėles tu, o kitą – sesutė. Taitavo pareiga, nepamiršk“. Įpareigojimai turi atitikti vaikų gebėjimus. Per sunkūs slopina vaikųpasitikėjimą savo jėgomis ir atgraso nuo darbo, o per lengvi – formuojaneteisingą pažiūrą į darbą, kaip lengvą, pastangų nereikalingą veiklą. Darbiniai įpareigojimai vertingi ir tuo, kad dirbdami vaikai ne tikišmoksta dirbti, bet ir praktiškai patiria darbo skonį, ima suprasti, kamreikalingas jų darbas. Kartu su įpareigojimais turi būti taikomos ir kitosvaikų darbo formos: 1) kolektyvinis darbas, kai dirba visa šeima kartu arba vaikas su vienu iš tėvų, arba tik vaikai; 2) iniciatyvusis darbas, kai vaikas pats rodo iniciatyvą, pasisiūlo atlikti vieną ar kitą darbą, padėti kitiems; 3) tam tikro vaidmens atlikimas, pavyzdžiui: „Aš išvykstu į komandiruotę. Tu, sūnau, lieki mano vietoje. Būk šeimos galva“. SKATINIMAI IR BAUSMĖS Skatinimai ir bausmės priklauso elgesio ir veiklos stimuliavimo metodams.Stimuliuoti – tai duodi impulsą vaiko minčiai, jausmui ar veiksmui, oskatinti – tai teigiamai vertinti vaiko veiklą. Stimuliuojantis skatinimovaidmuo pasireiškia tuo, kad pritarimas vaikui sukelia pasitenkinimojausmą, o pasitenkinimas žadina žvalumą, energiją, pasitikėjimą savojėgomis ir kartu sudaro prielaidą dar geriau atlikti darbą. Todėl nereikiavengti už gerą darbą vaiką pagirti ar kitaip paskatinti. Tačiau skatinimas ne visur ir ne visada būna naudingas. Auklėjamojiskatinimo reikšmė ypač išauga, jeigu įvertinami ne tik darbo rezultatai,bet ir jo motyvai, ir atlikimo būdai. Ypač verta pagirti vaiką, kai jisįveikia didelius sunkumus. Svarbu, kad vaikai įprastų vertinti patįpagyrimo faktą, o ne jo pobūdį, kad nelauktų už kiekvieną darbą pagyrimo arkito atlyginimo. Skatinimas gali būti įvairių formų: ▪ Pritarimas; ▪ Pagyrimas; ▪ Padėka; ▪ Apdovanojimas. Tačiau skatinimu negalima piktnaudžiauti. Jis labiausiai dera pradedantvaikus mokyti kokio nors darbo, pratinant sistemingai jį atlikti, padedantįveikti sunkumus. Bausmės – tai auklėjimo metodas, raginantis vaiką koreguoti savo elgesį,elgtis kitaip nei iki šiol. Nė vienas auklėjimo metodas nekelia tiekdiskusijų, kiek šis. Dažnai girdime sakant: „Reikia auklėti, o ne bausti“.Tai klaidingas teiginys. Bausmė yra auklėjimo metodas, vadinasi, bausdamivaiką, jį auklėjame. Tačiau, kad bausmė ne visada auklėja, tai irgi tiesa. Pedagogikoje, taigi ir darbiniame auklėjime, taikomos tokių rūšiųbausmės: ▪ Natūralių padarinių; ▪ Bausmės įteigimai (žodinės bausmės); ▪ Bausmės, apribojančios vaiko veiklą. Kai kur dar baudžiama darbu už blogą poelgį, nepaklusnumą,nedrausmingumą. Tai netinkamas metodas. Juk darbą vis tiek reikės padaryti,jeigu vaikas ir nenusikals. Kai baudžiama darbu – susiformuojanetikusi pažiūra į darbą kaip į bausmę.VI. VAIKŲ DARBAS ŠEIMOJE
Darbas yra vienas svarbiausių ne tik darbinio, bet ir dorovinio auklėjimometodų. Negali būti auklėjimo be darbo. Daugelis šeimų tai puikiai suprantair stengiasi, kad jų vaikai nuo pat mažens dirbtų vienokį ar kitokį darbą.Tačiau kai kurie tėvai skundžiasi, kad šiais laikais, ypač mieste, nesądarbų, kuriuos galėtų dirbti vaikai, kad susiduriama su dideliaissunkumais, norint atostogų metu įdarbinti mokyklinio amžiaus vaikus. Nereikia vaikams darbų ieškoti ar prasimanyti. Auklėjant bet koksdirbtinumas – blogas patarėjas. Vaikai turi dirbti visus darbus, kuriuosdirbame buityje, tik kitokios apimties. Jie turi ir savo kasdieninįpagrindinį darbą – mokymąsi. Atostogų metu, žinoma, gali padirbėti itgamyboje. Vaikas iš prigimties veržiasi ką nors veikti: nuolat juda, bėgioja,šokinėja, žaidžia. Tiesa, jis greit pavargsta. Jį vargina ne pati veikla, oilgai trunkantys vienodi veiklos procesai, todėl negalima vaiko versti visąlaiką sėdėti prie knygų arba valandų valandas žaisti vis tuos pačiusžaidimus. Vaikas turi būti užsiėmęs įvairia veikla. Be to, svarbu, kad ta
veikla derintųsi su vaiko interesais ir jo pareigomis.VAIKŲ DARBO RŪŠYS
Vaikų darbo rūšių yra keletas: ▪ Savitarna; ▪ Buitiniai vaikų darbai šeimoje; ▪ Rankų darbai; ▪ Visuomenei naudingi darbai. Savitarna – tai labai svarbi vaikų ir suaugusiųjų darbo rūšis, kuriai,deja, neretai skiriama pernelyg mažai dėmesio. Juk tai pirmoji darbomokykla, vaiko savarankiškumo ir žmogaus kultūros pagrindas. Kaip tik čiašeima daro pirmąsias darbinio auklėjimo klaidas. Ir ne tik šeima, bet irvisi suaugusieji. Buitiniai vaikų darbai šeimoje. Jau 5 – 6 metų vaikai namie gali atliktitam tikrą buitinių darbų dalį. Tai jų pareiga, nes jau paaugo ir galiįsitraukti į bendrą šeimos darbą. Beje, šis vaikų darbas dažnai laikomastik pagalba mamai. Tai neteisinga. Juk buitiniai darbai šeimoje – butotvarkymas, valgio gaminimas, skalbimas, smulkūs taisymo ir kiti darbai –tai nėra tik mamos darbai. Reikia vaiką įpratinti dirbti. Reikia dar jįišmokyti kiekvieną pavestą darbą atlikti kruopščiai ir tiksliai. Taipasiekiamas ne iš karto. Šias savybes labai gerai ugdo kita vaikų darborūšis – rankų darbai. Rankų darbai. Daugelio šeimų patirtis rodo, kad anksti pradėjus vaikusmokyti įvairių rankų darbų, jie įpranta bet kurias užduotis atliktiapgalvotai, tiksliai, kūrybiškai, išmoksta su skoniu ir originaliaitvarkyti savo buitį. Atlikdami rankų darbus, vaikai išmoksta valdytižirkles, o jos reikalingos daugeliui buities darbų. Be to, rankų darbaitobulina jų judesius. Daugelį vaikų rankdarbių galima panaudoti buičiai,žaidimams. Visuomenei naudingas darbas. Vienas iš visuomenei ir šeimai reikalingųdarbų yra vaistažolių rinkimas. Liaudyje nuo seno vaikai pririnkdavovaistažolių visai žiemai. Iš visuomenei naudingų darbų, kuriuos gali dirbtibet kurio amžiaus vaikai, dar yra aplinkos tvarkymo ir gamtos apsaugosdarbai. Iš pradžių tvarkos palaikymas kambarėlyje, vėliau – kieme, sode,darže, savo mikrorajone, mokykloje ir t.t. itin aktuali ir, deja, šiandien
apleista visuomenei naudingo darbo sritis – pagalba seneliams. Kaimovietovėse paplitusi visuomenei naudingo darbo rūšis – derliaus nuėmimo irkitos talkos žemdirbiams. 2 – 3 METŲ VAIKŲ DARBASVaikas pradeda rengtis darbui jau tada, kai savo rankutėmis siekia jodėmesį patraukusio daikto, kai žaidžia, mėgdžioja suaugusius. Nuo pusantrųmetų jis pradeda atkurti ne tik suaugusiojo specialiai rodomus, bet irpaties pastebėtus veiksmus. Kadangi darbinis auklėjimas ankstyvajameamžiuje specialiai nebuvo tyrinėtas, tačiau ištirta, kad ankstyvojo amžiausvaikų darbinės veiklos pradmenys formuojasi: ▪ Mokant veiksmų su daiktais; ▪ Organizuojant žaidimus; ▪ Ugdant savitarnos įgūdžius. Veiksmai su daiktais. Sveikas, normaliai išsivystęs vaikas iš prigimtiesyra judrus ir aktyvus. Jis ne tik apžiūrinėja naujus daiktus, bet iratlieka atitinkamus veiksmus su jais. Jau antrųjų metų pradžioje vaikasišmoksta nešti daiktus iš vienos vietos į kitą. Nors tų veiksmų jisneplanuoja ir atlieka juos instinktyviai pagal situaciją, tačiau tai yrapirmieji bandymai tvarkyti daiktus. Veiksmai su daiktais ne tik lavinavaikų judesius, padeda pažinti aplinką, ugdo pojūčius, bet ir formuojatokias darbinės veiklos prielaidas, kaip savarankiškumas, gebėjimas siektitikslo, aktyvumas. Tėvai turi į tai atkreipti dėmesį ir tikslingainukreipti vaikų veiksmus su daiktais jų auklėjimui. Žaidimas ir darbas. Antraisiais gyvenimo metais vaikas jau pradedapamėgdžioti suaugusius. Susidaro prielaidos naujai sudėtingai psichineivaiko veiklai – siužetiniam ir vaidmeniniam žaidimui, kuris nuo patpradžios yra gera priemonė darbinei veiklas ugdyti. Žaidimas – rimta vaikoveikla. Žaisdamas jus ruošiasi naudingam darbui. Savitarnos įgūdžių ugdymas. Šiuos įgūdžius reikia pradėti ugdyti labaianksti. Mažas vaikas tokius veiksmus, kaip rengimasis, dantų valymas,grindų šlavimas, tvarkymasis ir kt., laiko įdomiu suaugusiųjų darbu.Vadinasi, darbo interesas jau būdingas ankstyvajam amžiui, kada vaikas
pirmąkart ištaria: „ Aš pats!“ Tai atsitinka paprastai trečiaisiaisgyvenimo metais, kai vaikas pradeda skirti veiksmą nuo daikto. Įvairūsstebėjimai rodo, kad net jau pradėję lankyti mokyklą vaikai nemoka rengtis,tvarkingai laikyti savo daiktų ir t.t. Pagrindinė to priežastis, kadsavitarnos mokyti pradedamas tik prieš mokyklą. Ir mokoma visko iš karto.4 – 5 METŲ VAIKŲ DARBAS
Žaidimas yra pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veiklos rūšis, bet nevienintelė. Šio amžiaus vaikas dirba ir tikrą darbą. Ikimokyklinuko darbasturi tam tikrų ypatumų, būdingų tik šio amžiaus vaikams. Pagrindinisypatumas- panašumas jo į žaidimą, o jaunesniojo ikimokyklinio mažiaus –pamėgdžiojamasis pobūdis. Šitie vaikų darbo ypatumai iš dalies išlieka pervisą ikimokyklinio mažiaus laikotarpį, bet pamažu plėtojasi ir kinta, vislabiau ima ryškėti skirtumas tarp darbo ir žaidimo. Pagaliau vaikas, jeitinkamai vadovaujama jo veiklai, įsisąmonina, kad žaidžia tada, kada nori,ir tiek, kiek nori, o dirba tada, kada reikia, ir tiek, kiek reikia, t.y.kol baigia darbą. Kitas specifinis ikimokyklinuko darbo ypatumas yra tas, kad vaikas labiaudomisi darbo procesu, o ne jo rezultatais. Dėl auklėjimo vyresniuosegrupėse domėjimasis darbo procesu pamažu nustoja vyrauti, ir darbas įgyjatikslingą pobūdį. Dar vienas darbo ypatumas – suaugusiųjų darbo kopijavimas ir darbas pagaljų nurodymus, kuris taip pat laipsniškai pereina į savarankišką darbą.
PASKUTINIAI IKIMOKYKLINIAI METAI
Šiame amžiuje vaikai dirba tų pačių rūšių darbus, tačiau jų darbinėveikla turi įgyti naujų savybių. Ypatingas dėmesys kreipiamas į įgūdžiųtvirtumą ir tikslumą. Ateidamas į mokyklą, vaikas turi mokėti apsirengti irnusirengti, nes mokykloje reikės pačiam tai padaryti. Jus turisavarankiškai praustis, plautis rankas, šukuotis ir kt. Svarbu, kad šiuosdarbus vaikai mokėtų dirbti ne tik gerai, bet ir greitai.
Iki mokyklos vaikas turi išmokti ir įprasti tvarkingai laikyti savoaprangą: drabužius pakabinti į spintą, padėti į vietą batus. To reikiamokyti ilgai ir kantriai. Tai pat jie turi išmokti ir įprasti laikuišsidžiovinti šlapius daiktus, nusivalyti batus, susitvarkyti sportoinventorių. Dar reikia įpratinti vaiką savarankiškai pastebėti savo išorėstrūkumus ir juos pašalinti: susišukuoti, užsisegti sagą, užsirišti batoraištelį, nusivalyti. Iš namų ruošos darbų šio amžiaus vaikai gali atlikti tokius: valytidulkes nuo palangių, lentynų, sekcijų, savo žaislų, be priminimopašluostyti grindis, jeigu jos prisitaškė besiprausiant, plaunant žaislusir t.t. Šio amžiaus vaikai privalo turėti nuolatines pareigas. Tai parengtų juossistemingai atlikti namų užduotis mokykliniais metais. Ir dar svarbu, kadvaikas įprastų bet kuriuo metu imtis darbo savo iniciatyva, padėti kitiems.I – IV KLASIŲ VAIKŲ DARBAI ŠEIMOJE
Darbas ir auklėjimas – tai dvi vientiso proceso pusės. Sprendžiant vaikųdarbinio auklėjimo uždavinius, mokyklos indėlis neįkainojamas. Joje vaikaigauna labai daug informacijos apie žmonių darbą, mokomi dirbti, t.y.praktiškai taikyti tą įgytą informaciją. Tačiau didelę laiko dalį jiepraleidžia namuose, šeimoje. Šis laikas turi didelę įtaką jų auklėjimui.Todėl ne tik mokykla, bet ir šeima turi rūpintis, kad geri vaikų norai,ketinimai būtų įtvirtinami darbu, kad juo būtų grūdinama vaiko asmenybė. Šio amžiaus vaikams galima išskirti tinkamų darbų sąrašą: 1) Prižiūrėti gėles; 2) Šluostyti dulkes; 3) Padengti stalą pusryčiams, pietums, plauti indus, nuolat valyti dujinę ar elektrinę viryklę; 4) Prižiūrėti, kad jaunesnieji broliukai ir sesutės tvarkingai laikytų savo žaislus, mokyti juos tvarkytis, parvesti iš darželio, o jei pakeliui į mokyklą, tai nuvesti, padėti jiems apsirengti;
5) Globoti šeimoje esančius ligonius ar senus žmones; 6) Tvarkyti laikraščius, žurnalus, padėti juos į tam tikrą vietą; 7) Tvarkyti vonią, prausyklą, nupirkti muilo, dantų pastos, pakeisti rankšluosčius ir t.t.; 8) Tvarkyti kambarį ar jo dalį; 9) Prižiūrėti baldus; 10) Rūpintis batų dėžės tvarka; 11) Šluoti ir plauti laiptinę, išnešti šiukšles; 12) Parnešti iš parduotuvės reikiamų maisto produktų; 13) Skalbti kai kuriuos drabužėlius, ypač jaunesniųjų brolių ar sesučių; 14) Globoti bei prižiūrėti naminius gyvulius ir paukščius.PAAUGLIŲ DARBAS ŠEIMOJE
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo tipiškus bruožus, kurie atsispindiir to amžiaus individo veikloje. Paauglystė – tai perėjimo iš vaikystės į jaunystę fazė. Paauglio darbaišeimoje gali būti labai įvairūs. Sąlygiškai juos galima suskirstyti įtokias grupes: 1) Virtuvės darbai: išvirti daržoves mišrainėms, padengti stalą, išvirti ar iškepti kai kuriuos patiekalus ir kt.; 2) Buto tvarkymas: smulkūs remonto darbai, grindų plovimas, dulkių siurbimas, bendro naudojimo patalpų tvarkymas ir kt.; 3) Apsipirkimas: nupirkti duonos, cukraus ir kitų maisto produktų, reikmenų smulkiam buto remontui ir kt.; 4) Darbas darže ir sode: sukasti lysves, sodinti ir prižiūrėti medelius, nuolat prižiūrėti sodo medžius ir kt.; 5) Senelių ir jaunesniųjų vaikų globa: parnešti jiems reikalingų produktų, vaistų, pavalgdinti, neprausti, padėti atsikelti, pakloti lovą, išskalbti kai kuriuos jų drabužius, paskaityti knygą ir t.t. Taigi paauglio užimtumas – visapusiško jo asmenybės ugdymo pagrindas. Nuoto, kiek ir kokia veikla jis bus užsiėmęs, priklausys jo pasirengimasgyvenimui, o kartu jo ir mūsų ateitis.
IŠVADOS
1) Darbas iš esmės tuo ir skiriasi nuo kitų veiklos rūšių, kad juosukuriamos dvasinės arba materialinės vertybės. Svarbiausios darbo kokybės
matas – jo rezultatas. Todėl, mokant darbo ir ugdant darbštumą, reikia, kadvaikas atkreiptų dėmesį į savo darbo rezultatus, jo klaidas, trūkumus. Beto, vertinant vaiko atliktą darbą, parodoma atlikto darbo vertė kitiems; 2) Šeimoje neįmanoma tinkamai auklėti vaikų, jeigu tėvai nesidomi jųdarbo rezultatais, jei neparodo, kiek tie rezultatai teikia jiems, tėvams,džiaugsmo, kiek čia atsispindi vaiko brandumas; 3) Tėvų uždavinys – įsigilinti į vaiko darbą ir, pagyrus už pastangas,tiksliai su juo išsiaiškinti, kas čia gerai padaryta ir kas dar blogai.Tada vaikas greičiau suprastų savo klaidas ir pasistengtų kitą kartąpadaryti geriau. Jeigu be saiko tik girsime, nekreipdami dėmesio į darbotrūkumus ir tik įvertindami pastangas, vaikui susidarys įspūdis, kad jisjau viską gerai atlieka. Ilgainiui jis įpras laukti teigiamo darborezultato įvertinimo vien už pastangas; 4) Vaiko darbo įvertinimas yra reikšmingas darbinio auklėjimo stimulas.Žinodamas, kad jo darbas bus vertinamas, vaikas stengsis jį atliktikruopščiai, kuo geriau; 5) Tėvų tikslas – pasiekti, kad vaikas išmoktų pats kontroliuoti savolaiką ir darbo rezultatą, pats koreguotų savo veiklą. Jeigu vaikui sunkuprisiversti fiksuoti arba analizuoti savo darbą, reikia ugdyti valią irmokyti savianalizės. NAUDOTA LITERATŪRA▪ Grabauskienė – Darbinis auklėjimas šeimoje, Kaunas., 1990 ▪ E. Šarnhorst – Tarp vaikystės ir brandos, Kaunas., 1996 ▪ K. Miškinis – Šeimos pedagogika, Vilnius., 1993 ▪ R. Grucė – Šeima ir vaikų auklėjimas, Vilnius., 1994 ▪ Internetinė paieškos sistema www.google.lt ▪ www.socmin.lt ▪ www.psichologijatau.lt