Tipai ir temperamentai

Tikriausiai pati seniausia užrašyta teorija kildinama iš graikų gydytojo Hipokrato, Vakarų medicinos mokslo tėvo ir pagrindėjo. Jo mokslas apie keturis temperamentus su intuityviu tikslumu apibūdinęs esmines žmogaus gyvenimo sandaras, išliko gyvuoti gerokai daugiau nei du tūkstančius metų ir pritaikomas dar ir šiandien. Gyvenęs V a. pr. Kr. Gydytojas Hipokratas rėmėsi glaudžia žmogaus kūno, sielos ir proto sąsaja. Jam sveikata ir liga buvo neatskiriamos nuo asmenybės. Toks požiūris anais laikais buvo revoliucingas. Jis ne tik aprašė žmonių temperamento skirtumus, bet ir baandė nustatyti jų priežastis. Jo nuomone, žmogaus organizme gali vyrauti vienas iš keturių skysčių: kraujas (sanguis), gleivės (phlegma), geltonoji tulžis (cholos) arba juodoji tulžis (melanchos). Nuo jų santykio ir priklausąs žmogaus temperamentas. Šį santykį Hipokratas graikiškai pavadino žodžiu krasis, kuris vėliau buvo išverstas į lotynų kalbą – temperamentum (lot. tinkamas mišinys). Iš Hipokrato suskirstymo kilo temperamentų pavadinimai: flegmatiškas – phlegma (gleivės), cholerikas – cholos (geltonoji tulžis), melancholikas – melanchos (juodoji tulžis), sangvinikas – sanguis (kraujas).

Gryno temperamento žmonių labai maža. Vargu ar rastume pasaulyje žmonių, kurių temperamentai būūtų visiškai vienodi. Todėl kai kurie užsienio psichologai mano, kad temperamento tipas iš viso nėra griežtai mokslinė sąvoka. Skirstant žmones pagal temperamentą, subjektyvumą galima įveikti tik tuomet, jeigu temperamento tipu laikysime ne bet kokį savybių derinį, bendrą tam tikrai žmonių gr

rupei, o dėsningą viena kitą sąlygojančių savybių derinį. Dabar temperamento psichologinė charakteristika remiasi šiais pagrindiniais požymiais:

1. Sensityvumas (jautrumas). Apie jį mes sprendžiame iš silpniausių išorinių poveikių, kuriais galime sukelti kokią nors žmogaus reakciją.
2. Reaktyvumas. Apie jį sprendžiame iš to, kokio stiprumo emocijas sukelia žmogui išorinis arba vidinis analogiško stiprumo poveikis.
3. Aktyvumas. Jį apibudina tai, kaip aktyviai žmogus veikia, nugalėdamas išorines ir vidines kliūtis.
4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Jį parodo vyraujantis veiklos akstinas – nuo ko daugiau priklauso žmogaus veikla: nuo atsitiktinių išorinių aplinkybių ar nuo vidinių.
5. Reakcijos tempas. Apie jį sprendžiame iš įvairių psichinių reakcijų ir procesų – judesių, kalbos, protinių veiksmų, orientacijos greičio.
6. Plastiškumas ir priešinga jam savybė rigidiškumas. Juos apibudina tai, kaip lengvai ir lanksčiai žmogus prisitaiko prie besikeičiančių išorinių poveikių.
7. Ekstravertiškumas ir priešinga jam savybė intravertiškumas. Appie juos sprendžiame iš to, kas daugiausia lemia žmogaus reakcijas ir veiklą – išoriniai dabarties įspūdžiai ar vaizdiniai, mintys, susiję su praeitimi bei ateitimi.

Prie vėlesnių teorijų, bandžiusių atskleisti temperamento fiziologines priežastis, priskirtinos teorijos, siejusios temperamentą su kraujo apytakos savybėmis (P. Lesgaftas, XIX a.). Dar ir šiandien daugelyje šalių paplitusios teorijos, siejančios temperamentą su žmogaus kūno bendra konstitucija, atskirų jo dalių, atskirų audinių santykiu, kuriuos savo ruožtu lemia įgimtos vidaus liaukų sekrecijos ypatybės (E. Krečmeris, V. Šeldonas).

Temperamento psichologinių teorijų pradininkas yr

ra I. Kantas, kuris temperamentų skirstymo kriterijumi laikė jausmų arba veiklos pirmavimą bei jų reiškimosi pobūdį. I. Kanto požiūris turėjo įtakos visoms vėlesnėms teorijoms.
V. Vuntas temperamento kriterijumi laikė emocijų pasireiškimo stiprumą ir greitį, H. Hefdingas – įgimtą polinkį į liūdnas arba linksmas nuotaikas.

Ir fiziologinės ir psichologinės teorijos, nors vienpusiškai, tačiau pagal tuometinio mokslo lygį iš esmės teisingai atkreipė dėmesį į esmingas temperamento savybes. Šių teorijų atstovų sukauptą medžiagą patvirtina ir panaudoja šiandieninės visapusiškesnės temperamento teorijos. Daugelio pasaulio šalių psichologijoje plačiausio pripažinimo šiuo metu yra susilaukusi temperamento teorija, kuri remiasi I. Pavlovo mokslu apie aukštosios nervinės veiklos tipus. Įgimtu fiziologiniu temperamento pagrindu (genotipu) yra laikomas aukštosios nervinės veiklos tipas, kurį pagal I. Pavlovą lemia pagrindinių dviejų nervinių procesų – jaudinimo ir slopinimo – trys savybės:
1) šių procesų jėga,
2) 2) jų tarpusavio pusiausvyra,
3) 3) paslankumas.
Nors šių savybių fizinė ir cheminė prigimtis dar nėra žinoma, tačiau jos leidžia išsiaiškinti bendras priežastis, nuo kurių priklauso daugelis tarpusavyje susijusių individualių sąlyginės refleksinės veiklos ypatybių. I. Pavlovo teorija tiksliau paaiškina temperamento prigimtį negu minėtosios E. Krečmerio ir V. Šeldono teorijos, pagrindu imančios bendrą žmogaus konstitucijos tipą, tačiau nepaaiškinančios faktų, kurie parodo temperamento priklausomybę nuo bendro aukštosios nervinės veiklos tipo. Betgi būtina pažymėti, kad bendra kūno konstitucija iš tiesų turi reikšmės ir au

ukštosios nervinės veiklos tipui ir temperamentui. Šią prielaidą patvirtina tai, kad nervų sistemos ypatybės atitinka medžiagų apykaitos bei vidaus sekrecijos veiklos ypatybes, kurios savo ruožtu turi ryšį su žmogaus emocine išraiška kitomis psichinėmis ypatybėmis.
Anglų psichologas H. Aizenkas (H. Eysenck) šiek tiek praplėtė temperamento sąvoką, įgimtomis savybėmis laikydamas žmogaus polinkį į ekstraversiją ir intraversiją. Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus veiklos tempus, emocines reakcijas. Asmenybės savybės iš dalies priklauso ir nuo to, kuris iš didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis kontroliuoja loginį mąstymą dešinysis – intuityvų mąstymą, kūrybingumą, todėl smarkesnis vieno ar kito iš pusrutulių išsivystymas gali lemti žmogaus polinkį į konkrečią veiklos rūšį. Įgimtos fizinės savybės taip pat įtakoja asmenybės formavimąsi.

Apibendrinant įgimtų veiksnių reikšmę reikia pabrėžti, kad jie yra labai svarbūs, tačiau ne vieninteliai. Verta prisiminti garsųjį Mallifert dvynių atvejį (JAV),
kai visiškai vienodas įgimtas savybes (genotipą) turintys berniukai tuojau po gimdymo buvo atskirti ir išaugo skirtingose sąlygose. Atsitiktinai susitikus po 39 metų pasirodė, kad, nors jie pasirinko tą pačią profesiją, taip pat pavadino savo sūnus ir šunis, abiejų brolių asmenybės ryškiai skyrėsi. Tai rodo, kad, nors įgimtos savybės ir labai svarbios, ne mažiau reikšmės asmenybės susiformavimui turi ir aplinka. Jeigu temperamento sa
avybių žmogus pats pasirinkti negali, tai jo charakterį formuoja aplinka ir jo paties sąmoningos pastangos.

I. Pavlovo mokslo apie aukštosios nervinės veiklos tipų ryšį su temperamentais esmė yra tokia. Visi žmonės ir gyvūnai pagal pagrindinių nervinių procesų jaudinimo ir slopinimo jėgą skiriasi į silpnus (melancholikai) ir stiprius. Visi stiprūs tipai pagal jaudinimo ir slopinimo pusiausvirumą – į be pusiausvyros (cholerikai) ir su pusiausvyra, o pusiausvyri tipai pagal jaudinimo ir slopinimo paslankumą – į nepaslankius (flegmatikai) ir paslankius (sangvinikai).

JAUDINIMO IR SLOPINIMO PROCESAI
(ŽMONIŲ IR GYVŪNŲ)

SILPNI
(MELANCHOLIKAI)

STIPRŪS

NEPUSIAUSVYRI
(CHOLERIKAI) PUSIAUSVYRI

NEPASLANKŪS
(FLEGMATIKAI) PASLANKŪS
(SANGVINIKAI)

Melancholikas – temperamento tipas, kuriam būdingas silpnos, ramios, bet ilgai trunkančios emocinės reakcijos. Melancholikas yra labai jautrus, drovus, pasyvus, neimpulsyvus žmogus. Jis linkęs į depresiją, liūdesį. Kai būna sunkumų, jis paprastai greitai palūžta. Nereikšmingi įvykiai gali sujaudinti iki ašarų. Greitai užsigaunantis. Reaktyvumas silpnas. Jo veiklą slopina kiekvienas naujas gyvenimo reiškinys, nes jis tikisi sulaukti tik blogo ar nemalonaus, niekuo netiki, niekuo nesivilia. Melancholikas vaikas būna tylus, kuklus, nenoriai ir iš lėto įsitraukia į žaidimą. Patyręs nuoskaudą, melancholikas ją ilgai prisimena, nors to stengiasi neparodyti. Verkia tyliai. Retai kada garsiai juokiasi. Neaktyvus. Retai kelia ranką pamokos metu, nepasitiki savimi, nedrąsus.Greitai pavargsta, neištvermingas. Neskuba įsitraukti į darbą, tačiau pradėjęs dirbti, dirba gerai. Jis yra jautresnis, subtiliau suvokia silpnus (fizinius ir psichinius) dirgiklius nei stiprios nervų sistemos žmogus. Lėtų psichinių procesų. Rigidiškas. Introvertiškas. Jo nuotaika pastovi, nors išoriškai jausmus reiškia retai.

I. Pavlovas galvoje turėdamas gyvūnus silpno tipo charakteristikoje pabrėžė jiems būdingą jaudinimo ir slopinimo procesų silpnumą, neleidžiantį pakankamai prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Jie lengvai palūžta arba suserga, kai tik susiduria su sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis arba su sunkiais tyrimų uždaviniais (neurotikų tipas). I. Pavlovas manė, kad tą tipą iš viso sunku paveikti dresiravimo, disciplinavimo priemonėmis, kad toks individas gali tinkamai tvarkyti savo santykius su aplinka tik ypatingai palankiomis, specialiai sudarytomis sąlygomis.
Apie žmones I. Pavlovas sakė, kad melancholiko temperamentas esąs aiškiai slopinamasis nervinės sistemos tipas. Neigiamas savybes I. Pavlovo nuomone suformuoja jaudinimo ir slopinimo silpnumas, kylantis iš nervinių ląstelių nesugebėjimo atlaikyti stipraus ir ilgai trunkančio dirgiklių veikimo. Nervinės ląstelės pavargsta, ir žmogus nebegali normaliai dirbti. Gali būti įvairių silpno tipo pusiausvirumo ir paslankumo variacijų, tačiau jos dėl pačio tipo silpnumo netenka realios reikšmės.
B. Teplovas ir V. Nebylicynas atskleidė ne tik silpnojo tipo trūkumus, bet ir jo teigiamybes. Šio tipo atstovai daug subtiliau suvokia silpnus tiek fizinius, tiek ir moralinius dirgiklius. Tose veiklos srityse, kur reikalingas didesnis jautrumas, jie daug pranašesni, palyginti su stipriojo tipo atstovais.
Silpnojo tipo variacijos kol kas nėra geriau ištirtos. Psichologiškai melancholiškąjį temperamentą galima apibudinti kaip lėto, bet stipraus ir pastovaus emocinio jaudrumo temperamentą. Melancholikai linkę į pastovias, ilgai trunkančias nuotaikas, bet iš išorės jų jausmai silpnai reiškiasi. Šio temperamento žmonėms būdingi lėti judesiai. Melancholikas ne visada išsyk imasi kurio nors darbo, tačiau jeigu to darbo ėmėsi, jį atlieka iki galo. Šio temperamento vaikai tylūs ir kuklūs, dažnai sumyšta, kai į juos kreipiasi suaugę, sukeltą nuoskaudos jausmą, nors išorėje ryškiai neparodydami, ilgai išlaiko. Melancholikai vaikai palengva įsitraukia į žaidimą, tačiau jeigu ką pradeda, tai daro atidžiai ir ištvermingai.

Stipriųjų tipų atstovams būdingas stiprus jaudinimas ir slopinimas, kurio fiziologinė priežastis yra nervinių ląstelių sugebėjimas išlaikyti ilgai trunkančių stiprių dirgiklių veikimą. Jeigu silpnajam tipui jaudinimo ir slopinimo procesų pusiausvyra ir paslankumas neturi didelės reikšmės, tai stipriesiems tipams ji ypač reikšminga.
Stiprus be pusiausvyros tipas, kuris yra choleriko fiziologinis pagrindas, pasižymi jaudinimo persvara prieš slopinimą. Cholerikams budingas greitai kylantis, stiprus ir pastovus emocinis jaudrumas. Jų jausmai ypač ryškūs iš išorės: reiškiasi mimikoje, pantomimikoje, kalboje. Cholerikams būdingas didelis reaktyvumas ir aktyvumas, tačiau reaktyvumas viršija aktyvumą. Todėl jis staigus, nekantrus, nesutramdomas. Rigidiškesnis negu sangvinikas. Tai lemia didelį jo siekimų ir interesų pastovumą, didelę ištvermę, jam sunku perkelti dėmesį. Greitas psichinių procesų tempas. Šio temperamento žmonės dažniausiai greitų judesių, judrūs, energingi, stengiasi nuolat veikti. Tačiau trūksta ištvermės, mėgsta pripažinimą, pagyrimus, yra savimylos, kartais šykštūs, elgiasi rafinuotai ir ceremoningai. Vaikai aktyvūs, greitai imasi darbo, atlieka jį iki galo, mėgsta masinius žaidimus, dažnai juos patys organizuoja ir aktyviai dalyvauja juose iki galo. Šio temperamento vaikai užgaulūs; jų nuoskaudos ir pykčio būsenos pastovios, ilgai trunkančios.

Stipraus ir pusiausviro jaudinimo bei slopinimo žmonės pagal jaudinimo ir slopinimo paslankumą skirstomi į paslankius ir nepaslankius. I. Pavlovas paslankiuosius vadino “gyvaisiais”- tai sangvinikai . Tipas kuriam būdingos greitai

kintančios psichinės būsenos, energingumas, jautrumas. Pasižymi stipria, išlaikančia pusiausvyrą ir palankia aukštąja nervine veikla. Greitai sukaupia dėmesį. Nesensityvus. Aukštas jautrumo slenkstis. Nejunta labai silpnų garsų ir šviesos dirgiklių. Iš veido lengva atspėti jo nuotaiką, požiūrį į daiktus ar žmones. Nuotaika kinta greitai, sangvinikas lengvai prisiderina prie naujos aplinkos. Jis greitai įsižeidžia, tačiau nuoskaudą gali netrukus pamiršti ir jų ašaras pakeičia šypsena. Gali nuoširdžiai pasižadėti kieno nors prašymą išpildyti ir to pažado neištesėti. Užsidegęs griebiasi vis naujo darbo, dažnai kelių iš karto, gali ilgai dirbti nepavargdamas. Nesunkiai pereina nuo vieno darbo prie kito. Greitai įgyja ir pakeičia įgūdžius. Neįdomių ir nesvarbių darbų kratosi. Lankstaus proto. Aktyvumo ir reaktyvumo pusiausvyra. Jį nesunku disciplinuoti. Greitos protinės operacijos ir orientacijos. Labai plastiškas. Sangvinikas vaikas labai judrus, mėgsta žaidimus, žaisdamas nori vis keisti vaidmenis. Sangvinikus I. Pavlovas nurodė kaip labai produktyvius veikėjus. Jis karštas, bet tik tada, kai turi daug įdomių reikalų. Kada tokių reikalų nėra, jis darosi suglebęs, tingus. Psichologiškai sangvinikų temperamentas charakterizuojamas greitai kylančiu, bet nepastoviu emociniu jaudrumu. Psichiniai sangvinikų procesai, kaip ir cholerikų, vyksta greitai. Šio temperamento žmonės išsiskiria gyvumu, judrumu, karštumu. Jie nelinkę ilgai ir pastoviai veiklai viena kryptimi. Sangvinikai lengvai suartėja su naujais draugais, pripranta prie naujų reikalavimų.
Ekstravertiškas. Greičiau atsiliepia į išorinius įspūdžius negu vadovaujasi vaizdiniais ir mintimis iš praeities bei apie ateitį.
Flegmatikas – temperamento tipas, kuriam būdinga pusiausvyra, silpnos, trumpai trunkančios emocinės reakcijos. Flegmatikas yra lėtas, šaltakraujiškas, tylus, ramus, ištvermingas žmogus, su nepaslankia nervų sistema. Jo psichinės būsenos silpnai atspindi išoriškai – jis retai juokiasi arba pyksta. Nesensityvus ir neemocingas. Flegmatiku I. Pavlovas charakterizuoja individą, kurį silpnai veikia išorinė aplinka. Darbe jis energingas, ištvermingas, tačiau dirba be “ugnelės”. Aktyvumas ryškiai dominuoja prieš reaktyvumą. Pasižymi kantrumu, susivaldymu. Jam būdingas palengva kylantis, silpnas ir trumpalaikis emocinis jaudrumas. Flegmatiko jausmų išorinė išraiška ypač silpna. Tokio tipo žmonėms sunku sukelti džiaugsmą, pyktį ar nuoskaudą. Jų psichiniai procesai vyksta palengva. Tai žmonės ramūs, lėtų veiksmų
Rigidiškas. Palengva sukaupia ir su dideliu vargu perkelia dėmesį, sunkiai prisitaiko prie naujos aplinkos bei keičia įgudžius ir įpročius. Introvertiškas. Sunkiai susidraugauja, lėtai reaguoja į išorinius įspūdžius.
Flegmatiško temperamento vaikai ramūs, lygių poelgių. Jie nelinkę į bendravimą, nieko nepaliečia, neužkabina. Jei juos bando įtraukti į vaidus, kivirčus, stengiasi šių vaidų ar kivirčų išvengti. Jie nelinkę į judrius ir triukšmingus žaidimus, neužgaulūs ir paprastai būna giedros nuotaikos.

Charakteris-unikalių psichinių savybių pasireiškiančių asmenybei būdingais poelgiais, visuma. Tai kas yra įgimta, tarsi padengiama auklėjimo, patirties sluoksniu. To paties temperamento žmonės augantys skirtingoje aplinkoje , gali turėti visiškai skirtingus charakterius. Tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos ir kokios slopinamos. Pavyzdžiui, švelniai skatinamas melancholiško

temperamento vaikas ima domėtis aplinka, įžvelgti gerąsias aplinkos savybes, išmoksta būti atviresnis, drąsiai jaučiasi. Tačiau už jautrumą ir atsargumą pašiepiamam vaikui gali susiformuoti nepasitikėjimas savimi, aplinka, stiprus nerimas ir kaltės jausmas. Į įgimtas vaiko temperamento savybes reikėtų itin atsižvelgti jį auklėjant, ugdyti naudingus bruožus, tačiau ir nereikalauti iš vaiko to, ko jis nesugeba:

iš choleriko – ilgai ir kruopščiai dirbti, netriukšmauti, o iš flegmatiko – būti judriam ir energingam.

Kalbėdami apie temperamentus, susiduriame su vertinimo problema: vieniems iš jų priskiriami “geri” , o kitiems “blogi” bruožai. Tokie vertinimai nėra teisingi, kadangi nėra nei absoliučiai blogų, nei pernelyg gerų temperamento bruožų. Kiekvienas temperamentas turi savo privalumų, ir tie patys bruožai gali būti skirtingai vertinami skirtingose situacijose. Nuo to priklauso, kokie charakterio bruožai susiformuoja jų pagrindu.

Charakterio formavimąsi veikia pasaulėžiūra, jausmai, intelektas, aplinka. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose, todėl verta nagrinėti juos ne pavieniui, o kaip visumą. Charakteris pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, netgi išvaizdoje, kalboje, bendravime. Jo savybes gali formuoti ne tik aplinka, bet ir pats žmogus jas sąmoningai keisdamas ir tobulindamas.

Eksperimentiniais duomenimis I. Pavlovas apie aukštosios nervinės veiklos tipus stengėsi pagrįsti Hippocratic išskirtų keturių temperamentų tipų fiziologinę esmę. Vėlesni B. Teplovo ir V. Nebylicyno vadovaujami tyrimai, panaudojant sudėtingą elektroninę techniką bei subtilius matematinės statistikos metodus, gerokai papildė žinias apie aukštosios nervinės veiklos tipus. Šie tyrimai parodė, kad daugelis žmonių sąlyginių refleksų individualių savybių yra tarpusavyje susijusios. Kiekviena tokia tarpusavyje susijusių individualių savybių sistema priklauso nuo vienos bendros priežasties, būtent nuo kurios nors nervų sistemos ypatybės. Pavyzdžiui nuo jaudinimo proceso stiprumo priklauso tokios tarpusavyje susijusios savybės: sąlyginio reflekso užgesimas, tebeveikiant sąlyginiam dirgikliui; skirtumas tarp sąlyginės reakcijos į stiprius ir silpnus dirgiklius intensyvumo; teigiamos arba neigiamos įtakos, kurią sukelia pašalinis dirgiklis pagrindiniam, stiprumas ir daugelis kitų. Tokiu pat būdu buvo nustatytos tarpusavyje susijusios individualios ypatybės, priklausančios nuo nervinių procesų slopinimo stiprumo ir nuo jų pusiausvyros.

B. Teplovo ir V. Nebylicyno tyrimai kaip ir I. Pavlovo eksperimentai su gyvūnais, patvirtino kad psichologinė temperamento charakteristika susijusi ne su kuria nors viena nervų sistemos ypatybe, bet su jų deriniu, tai yra su nervų sistemos tipu. Taigi ir atskira temperamento savybė priklauso ne nuo vieno, bet nuo keleto nervų sistemos ypatybių. Dėl to kiekybinei nervinės veiklos skirtumai paveikia temperamento savybes ir kokybiškai. Pavyzdžiui, nesantūrumas priklauso nuo nervinių procesų stiprumo ir nuo jų nepusiausvyrumo. Tačiau nervų sistema nepusiausvyra tampa tada, kai susidaro skirtingi kiekybiniai nervinių procesų stiprumo santykiai. Nepusiausvyri žmonės – tai tokie, kurių jaudinimas stiprus, o slopinimas silpnas arba jaudinimas silpnas, o slopinimas dar silpnesnis. Nesantūrumas šiais atvejais bus visai kitoks. Pirmuoju atveju žmogus bus aistringas, bet nesusivaldantis, o antruoju – isteriškas ir nesantūrus. Taigi ne tik temperamentas apskritai, bet ir kiekviena temperamento savybė priklauso nuo nervinės veiklos tipo.
Šiuo metu rastas temperamento bei atskirų jo savybių ryšys ir su tais keturiais nervinės veiklos tipais, kuriuos ištyrė I. Pavlovas. Tačiau tai nereiškia, kad šie keturi

tipai yra vieninteliai galimi tipiški nervinių savybių deriniai. Yra pagrindo tikėtis, kad ateityje bus rasta naujų derinių. Juo labiau, kad ne visi I. Pavlovo tipai yra lygiaverčiai. Trys jų yra stipriojo tipo variantai, o iš esmės pagrindiniai tipai yra tik du – stiprus ir silpnas.

LITERATŪRA:

1.Reinhold Ruthe, Tipai ir temperamentai ,Vilnius, 1999m.
2.Bendrosios psichologijos paskaitos ,Vilnius, 1980m.
3.Psichologija studentui, vadovėlis, Kaunas, 2000m.
4.Bendroji psichologija, Vilnius, 1986m.

Leave a Comment