Lietuviu liaudies karo dainos

Lietuvių muzikinio folkloro lobyne dainos karine istorine tematika užima reikšmingą vietą.Per Lietuvą – Rytų Europos kryžkelę amžiais vilnijo nesibaigiančios karų bangos.Lietuviai kariai garsėjo šauniomis pergalėmis: 1410 m. – Žalgiris, 1605 m. – Salaspilis (Kirchholmas), 1919 m. – Radviliškis, 1923 m. – Klaipėda.Deja, mūsų narsiai, bet mažai tautai kur kas daugiau teko pakelti sunkių išniekinimų, nelaimių, nelygioje kovoje patirti skaudžių, tragiškų pralaimėjimų kartėlį.Tai lemtingoji Vorskla, žiauri 1655-1661 m. Rusų ir švedų okupacija, nelaimingsi XIX a. Sukilimai, Vilniaus netektis 1920 m.,desperatiška ir tragiška pokario rezistencija.

Į karines-istorines dainas jau pirmųjų lietuvių liaudies dainų rinkėjų bei tyyrinėtojų buvo atkreiptas išskirtinis dėmesis.Jose buvo ieškoma istorinės tikrovės atspindžių.XIX a. Pabaigos lietuvių nacionalinio sąjudžio dalyviai J. Basanavičius ir kiti, veikiami rusų istorinės mokyklos, istorinės detales, vardus, vietovių pavadinimus stengėsi tiesmukai susieti su tam tikru laikotarpiu.

Pagrindinės senųjų tradicinių karinių-istorinių dainų temos yra kario išvykimas į karą ir kario mirtis.Tarpinės, ne tokios ryškios temos yra kario dalia, nelaisvė, mūšis, kario sugįžimas namo.Tačiau griežtas ribas tarp vienos ar kitos tematikos dainų sunku išvesti.Pavyzdžiui, kario išrengimo ir išvykimo į karą motyvai kartojasi dainų tipuose, kur paagrindinis dėmesys sukaupiamas į kario mirties apdainavimą.Kario išvykimo ir žuvimo motyvai kartojasi to paties dainos tipo versijose.Visa tai suponuoja lyrinė karo dainų prigimtis.

Išvykimo į karąmotyvai nėra gausūs bei įvairūs. Tai šaukimas į karą, žinios davimas, sūnaus išsirengimas, atsisveikinimas ir palydėjimas, išsiskyrimas su mergele, ka

ario našlaičio dalia, jojimas į karą. Šie motyvai kartojasi daugelyje dainų tipų, jie įvairiai susipynę. Užčiuopti istorinius momentus, aptikti užuominų apie koknkrečius karus čia labai sunku, nors poetizuotame, apibendrintame vaizdavime ir galima įžvelgti feodalinio kaimo valstiečių tikrovės bruožų.

Būsimas karys – valstietis bernelis, tėvo sūnelis – atitraukiamas nuo žagrės, plačių laukų, arimų; jų ilgesys ir prisiminimas jį lydi per visą karo laiką (bajorų luomas minimas labai mažai). Ir tą jutimą, žinojimą, kad reikės eiti į karą, lydi liūdna, gaili nuotaika. Tai pastebima net ramiose epiškose sutartinėse, kur emocinė įtampa labai objektyvizuota:

Dobilio, dobilio, dobilioj,

Girdžiu, kala patkavėles, dobilio,-

Dobilio, dobilio,dobilioj,

Reiks man joti ant vainelės, dobilio.

Ū-ū-ū!

Toliau seka kario išrengimas ir žirgo balnojimas. Į klausimą : ,,Ko dūsauja motulė svirnelyje?“ – atsakoma:

– Ne skryneles vožinau,
Ne drobeles vėdinau,
Ne dukrelę kitam pažadėjau.

Mandierėlį as siuvau,
Marškinėlius surinkau –
Reiks maan leisti sūnelį į karą.

Daugumoje dainų minimi ir ginklai kaip kario nuosavybė.Tai liudija senesnį istorinį klodą – vadinamojo visuotinio bajorų šaukimo laikus, kai į karą kunigaikščiai ar stambesni feodalai turėjo pristatyti žmones su savo apranga.

Bet yra ir dainų, kuriuose sakoma, kad karalius duos kepurėlę, ,,šoblelę‘‘.Tai jau vėlyvesnės karinės organizacijos forma – samdytos kariuomenės (algininkų) laikai.

Su kario išrengimu siejasi ir atsisveikinimo, palydėjimo motyvai. Čia iškyla našlaičio, kurio nėra kam palydėti, tema. Kaip ir vestuvinėse ar našlaičių dainose, šis motyvas ypač supoetintas, pasiremiant klsiškąja formule: mėnuo tė

ėvelis, saulė močiutė,- tik šių dainų variantuose ši formulė keičiama karine atributika: motinėlė – šoblelė, brolelis – būgnelis, seselė – trimitas ir pan.

Daugiausia dainų tenka atsisveinkinimo su mergele motyvui (47 dainų tipai). Tai pačios lyriškiausios ir, atrodo, vėlyviausios dainos (senosios dominuoja seserų motyvais).Jose daug sentimentalumo.Skaudžios skyrimosi sukeltos emocijos čia dažnai nepajėgiamos atplėšti nuo buities, paversti menu. Mergelė išvykstantį karį palydi vieškeliu iki girelės, verkia.Bernelis ją ramina, tikisi sugįžti, aptverti jai darželį, ją vesti.Būdingiausiuose dainų tipuose ,,Einu per dvarelį“, ,,Augino tėvelis tą vieną sūnelį“ ir kt. Šie motyvai susipynę, keliauja iš vienų tipų į kitus.Labai dažnai čia kartojamas ,,gromatėlės“ motyvas.Bernelis žada iš karo mergelei parašyti gromatėlę, kurią ji turinti laikyti atsiminimui, ,,prikalti prie skrynios antvožėlio“:kiek kartų skrynią vers, tiek jį atmins.Kalbama ir apie dovanas: mergelei karys parneš ,,aukso žiedelį“ , ,,šilko skarelę“ , ,,Sviesius galionėlius“ , ,,šilkų kasnyką“. Šalia realių mergelės papuošalų randame ir simbolinių: mergelei karys parneš ,,rūtų kvietkelį“.

Kai kuriose dainose mergelė prašosi keliausti drauge: ,,Močiute mano, širdele mano“, ,,Einu per dvarelį“, ,,Oi Jonai Joneli, kam šėrei žirgelį“ , ,,Teka upė, teka“ ir kt. Šios dainos žinomos visoje Lietuvoje, o labiausiai paplitusios pietinėje ir vakarinėje jos dalyje. Iš atskirų detalių galima spręsti, kad tai Prūsų kariuomenės dainos.

Apskritai šios dainos žaismingos, vaizduoja meilės santykius.Kai kurios jų primena meilės romansus.

Su išvykimu į
karą siejasi ir mirties nujautimo motyvas, išreikštas poetiška ,,niekados“ formule, kuria atsakoma į artimūjų klausimą: ,,Kada sugrįši?“

Ši formulė populiari ir kitų žanrų dainose bei pasakose. Turtingiausiai ji atsiskleidžia vestuvių dainoje ,,Ką, močiutę, padarei“. Karo dainose ši formulė nėra labai paplitusi. Ji pasitaiko tik pietų Lietuvoje ir rytiniuose Lietuvos pakrasčiuose – Veliuonos, Šakių, Prienų, Kapsuko, Lazdijų, Ukmergės, Zarasų, Švenčionių apylinkėse – gyvuojančiose šio žanro dainose. Atsakymas čia yra tarsi teigiamas, paremtas neįmanomais dalykais: sūnelis sugįš, ,,kad akmenėliai, kad pilkuonėliai viršuj vandens liūliuos, kad lelijėlės, kad linguonėlės ant vartužių žydės“.Einant į mūsų laikus, formulė vis labiau netenka savo poetinio rūbo, kol pavirsta tiesioginiu išsakymu: sūnelis atlankys tėvelį, ,,Kaip nukirs galvelę Šviesusis kardelis Ir ši švino kulkelė. Galvelė upely, Liemuoant vejelės, Kardelis prie šakelės“.

M irtieMs nujautimą perteikia ir ,,niekados“ formulėmis artimi tam tikri laiko pakartojimai, maginiai skaičiai, paslaptingi ženklai. Tai ypač meniškai išreikšta sutartinėje ,,Išjoja joja“. Čia, nuolat pasikartojančiais vaizdais nusakant laukimo laiką, susidaro emocinė įtampa, kurioje slypi nelaimės nuojauta:

– Lauk, sesute, Kada, broli,
Karingo augo, Karingo augo,

Gaidiams giedant, Tu parjosi,
Karingo augo. Karingo augo?

– Nesulaukus, – Lauk, sesute,
Karingo augo, Karingo augo,

Gaidiams giedant, Aušrai auštant,
Karingo augo. Karingo augo.- ir t.t.

Nemažą grupę sudaro dainos, vaizduojančios jojimą į karą.Šiose dainose daugiau negu kitur galima rasti realistinių detalių, istorinių pavadinimų. Čia minima Vilnius, Ryga, Varšuva, tr

rakai, žuvėdrai, vokiečiai, maskoliai, kazokai, lenkai, pulkauninkai , generolai, žalnieriai, dragūnai, uzorai, grenadieriai, ulonai, šablės, karabinai ir t.t. Tačiau tos karinės atributikos detalės nesujungtos istorinio nuoseklumo, paskęsta lyriniame ir emociniame dainų fone, ir iš jų tiksliau spręsti apie dainų amžių bei santykį su istorine tikrove sunku.

Savitą, nors nedidelę grupę sudaro dainos, kuriose vaizduojama kario dalia. Šias dainas pagal jų poetinę prigimtį galima skirti į keletą pogrupių. Vieną pogrupį sudaro dainos, kuriose kario dalia atskleidžiama labai supoetintai. Poetiniai vaizdai čia artimi vestuvių, našlaičių dainų vaizdams. Jose pabrėžiamos kario, kaip ir našlaičio ar našlaitės nuotaikos, gūdus vienišumas, kai nėra arti mylimų žmonių.Visa tai išreiškiama glaustomis metaforinėmis formulėmis, dažniausiai – dangaus kūnų palyginimais, pavyzdžiui, ,,Oi, kelias kelias“ :Tėvas sūnų vainon palydėjo.Kas jam bus tėvelis? – Danguje mėnulis, aukštai patekėjo, toli palydėjo. Kas jam bus motule? – danguje saulutė ir t.t.

Nedidelė grupelė dainų yra apdainuojančių vadavimą iš nelaisvės.Nemaža jų – sutartinės. Vadavimo iš nelaisvės motyvų pasitaiko kalendorinėse ir vestuvinėse dovanų dėjimo dainose. Šių dainų archaiškumas ir istorinis pagrindas yra neabejotinas. Paėmimo į nelaisvę ir išpirkimo faktų užfiksuota kronikose bei metrasčiuose.

Pagrindinė šių dainų tema – išpirkimas, vadavimas iš nelaisvės – atskleidžiama per stereotipinę kompoziciją.Visi šie dainų tipai artimi tarpusavy turiniu ir forma. Jose sakoma, kad iš nelaisvės neišvaduoja nei motina, nei tėvas, nei brolis, o išvaduoja tik mergelė, pardavusi savo žiedelius.

Kur kas daugiau yra dainų, apdainuojančių kareivio grįžimą.Tačiau šios dainos nėra labai meniškos, jos artimos meilės lyrikai, yra vėlyvesnės. Svarbiausia jose bernelio ir mergelės tema, kuri dažniausiai sprendžiama tragiškai. Karys grįžęs randa mergelę ištekėjusią, praradusią vainiką, auginančią sūnelį. Šiose dainose yra daugiau baladiškumo. Jų siužetai labiau išplėtoti, vaiksmingesni.

Pačios gausiausios ir vertingiausios karinės-istorinės dainos – apie kario žuvimą. Pagal siužetų išlėtojimą šias danas galima skirti į keletą grupių. Pirmąją grupę sudaro dainos, kuriose vaizduojamas mūšio lauke sužeistas mirštantis karys.Šiose stereotipinėse kompozicijos dainose glaustai, lakoniškai vaizduojama mirties – miego situoscija. Sužeistą ar mirusį karį, gulintį mūšio lauke, budina artimiausieji žmonės – motulė, tėvelis, seselė, ateidami ar atnešdami jam brangiausius ir artimiausius kasdieninio jo gyvenimo daiktus – žirgelį, jautelius, balnelį, strielbelę, bet karys nesikelia. Jam ,,Sopa galvela, Kur šabala kirta, Trokšta širdela, Kur strielbela šava“. Tik mergelė, atnešusi žiedelį, jį pažadina. Mirtį nugali didelė meilės jėga.

Pati gausiausia dainų grupė yra apie mirties žinios pranešėją žirgą. Šių dainų siužetai labiau išplėtoti. Į juos įeina visi būdingi kario gyvenimo momentai : karo žinios gavimas, kareivio išrengimas ir jojimas į karą, kario laukimas sugrįžtant, pagaliau žirgo sugrįžimas su mirties žinia. Tačiau yra – nors ir ne tiek gausiai – dainų, kur apie kario mirtį praneša paukščiai 0 gegutė, varnas. Ryškesnis vaidmuo čia tenka gegutei. Gegutės motyvas randamas negausiai paplitusiuose tipuose K 368 ir K 369 , kurių siužetinė schema artima dainai ,,Visi bajorai į Rygą jojo”.Dainos kulminacija, jos emocinis centras nukeliamas į pabaigą – kario mirties pranešimą, kuris yra labai išplėstas. Ilga tirada karys kreipiasi į gegutę, prašydamas lėkti į namus, nunešti žinią saviesiems:

Pasakyk motulai. Pasakyk brolaliui,

Kų jai liko vargelis, Kų jam liko žirgelis,

Ok liuli, liuli liuli, Ok liuli, liuli liuli,

Kų jai liko vargelis. Kų jam liko žirgelis.

Pasakyk tėveliui, Pasakyk seselei,

Kų jam liko dvarelis, Kų jai liko jauteliai,

Ok liuli, liuli liuli, Ok liuli, liuli liuli,

Kų jam liko dvarelis. Kų jai liko jauteliai.

Pasakyke mergelei,

Kų jai liko žiedelis,

Ok liuli, liuli liuli,

Kų jai liko žiedelis.

Karinių-istorinių dainų siužetai nėra įvairūs. Nors susirado ir nemaža dainų tipų, tačiau jie labai artimi, vieni su kitais susiję, jų motyvai keliauja iš vienų į kitus. Tokių tarpusavy susipynusių motyvų nemaža išvykimo į karą dainose. Jie tarsi mozaikoje lipdomi vienas prie kito, dainos siužetas tęsiamas, net keičiama tema. Pavyzdžiui, vienoje to paties tipo versijoje sūnus išvyksta į karą, kitoje – grįžta, trečioje – žūsta. Tiksliai atskirti dainų tipus čia labai sunku, nes jų ribos neaiškios. Toks dainų kūrimo būdas savitas ir kitų lyrinių žanrų dainoms (meilės, šeimos, iš dalies vestuvinėms).

Pastovesni siužetai yra senųjų dainų, vaizduojančių kario mirtį. Čia beveik visų dainų tipų siužetinė schema gana vienoda. Gaunama karo žinia, brolis išrengiamas, laukiama jo sugrįžtant, grįžta žirgas be raitelio, pranešdamas žinią apie jo mirtį. Šie visi motyvai išdėstomi nuosekliai. Dainos čia mažiau varijuoja, tipai susidaro kintant pradinėms situacijoms bei tekstų pabaigoms. Daugiausia varijuoja dainų pabaigos.

Kadangi karinės-istorinės dainos vazduoja liaudžiai karų nešamas blogybes bei jų kančias, atrodo, čia turėtų vyrauti jausmo protrūkiai. Tačiau taip nėra. Skausmas čia tarsi objektyvizuotas, pakylėtas viršum asmeniškumo, emocinė įtampa išreikšta labai taupiomis meninėmis priemonėmis, pasiekiančiomis didelio meninio įtaigumo, nupiešiamas monumentalus žustančio kario paveikslas. Tai ypač pasakyta apie tokias dainas kaip ,, Išjojo jojo“, ,,Visi bajorai į Rygą joja“, ,,Per tiltą jojau“ir kt. Iš meninių priemonių čia vyrauja metafora, pasiekianti didelio meninio brandumo.

XIX a.dainos pagal vaizdavimo objektą sudaro dvi stambias grupes. Pirmosios grupės dainose vaizduojama karinė tarnyba, jos sunkumai. Tai rekrutų, šauktinių kareivių, prūsų kariuomenės dainos. Antroji grupė apima karų su Napoleonu, karų su Turkija, sukilimų dainas. Abiejų grupių dainos gana skirtingos, tačiau jas jungia lietuvio valstiečio – svetimos kariuomenės kareivio – požiūris į patirtus įvykius, jo išgyvenimai, jausmai.

Žiauriausia karinės tarnybos forma, XIX a. Pirmoje pusėje įvesta Rusijos imperijoje, buvo rekrutai. Tai 25 metų karo tarnyba, iš kurios kareivis dažnai nebegrįždavo. O jei grįždavo, tai paliegęs, invalidas, saviškiams svetimas, nustojęs tėviškėje savo dalies.

Dainų apie rekrutus yra apie 40 tipų, nors riba tarp dainų, vaizduojančių rekrutus ir vėlyvesnio laiko šauktinius kareivius, nėra ryški. Jose atsispindi būdingiausieji rekrutų lemties momentai: jų gaudymas, varymas, vežimas, kančios karo tarnyboje, pagaliau sugįžusio į tėviškę rekruto dalia.

Kiekvienam valstiečiui buvo nustatytas rekrutų skaičius. Jie paprastai buvo gaudomi vasarą, per šienapjūtę, surišti pristatomi valsčiun ir vežami toliau – į imperijos gilumą. Visa tai atsispindi rekrutų dainose. Žiauri tikrovė čia perteikiama gana realistiškai. Valsčiui pareikalavus iš dvaro tam tikro skaičiaus rekrutų, vaitas su dvarininku nuspręsdavo, kuriuos imti. Štai dainos ,,O kas šiandien do diena“ ištrauka apie rektutus :

Suvažiavu šaltyšiai,

Rodą braukia tarp savęs,

Rodą braukia tarp savęs.

Rodą braukia tarp savęs:
– Katrus akrūtus imsim,

Katrus akrūtus imsim?

Iškyla socialinė nelygybė, caro valdininkų nesąžiningumas, kyšininkavimas.Dainose daugiausia minimas išpirkimas ,,iš vaisko‘‘, matyt, turėjęs realų pagrindą ,,O kas šiandien do diena“

Paverbuosim siratus –

Nebus nieku klapatas.

Verbuosime bagočius –

Bagočiai jie išsipirks.

Pils bagočiai šimtelius

Ir išvaduos sūnelius.

Kada ne kada suskamba ir išdavimo motyvas. Apskųsdavo besislapstantį rekrutą nedori kaimynai.Būta nesutarimų ir tarp brolių:

Į miestą veža,

Į mierą stata,-

Dėkui Dievui, netikau.

Atein brolelis,

Tėva sūnelis,

Pačioj mieroj žalnierius.

– Eik šen, broleli,

Te pinigėlius,

Jau tu būsi žalnierium.

Vazduojamas ypačiai žiaurus rekrutų gaudymas.Juos gaudydavo tie patys kaimo vyrai, priversti taip daryti, nes nesugavę turėsią eiti į rekrutus patys.Nelengva ir vyrams gaudyti savo kaimo žmogų – pažįstamą nuo mažens, gal drauge augusį, bandą galiusį:

Verkia brolyčiai imami,

Verkia ir vyrai rišdami.

Kadangi rekrutai buvo gaudomi per šienapjūtę, šie motyvai randami ir šienapjūtės dainose.Dainos pasakoja apie žiaurų elgesį su rekrutais.Pastatyti prie durų sargai neleidžia savųjų net atsisveikinti.

Sunki buvo grįžusio, atitarnavusio rekruto dalia. Namuose niekas jo nelaukdavo. Valdžia tokiems rekrutams skirdavo kaimo gale dešimtinę žemės, o neretai tekdavo eiti elgetauti.

Graudžiais vaizdais piešiama rekrutų buities panorama.Šalia naujų naiviai tikroviškų vaizdų randame ir ankstesnių tradicinių dainų atgarsių (tėvus kelia iš kapų; kodėl motinėlė nenuskandino; brolis grįš, ,,kai melnyčioj ant akmenio išrasos kvietelis“ ir pan.). Šiose dainose daugiau negu tradicinėse yra istorinių realijų (Rusų šalis, Juodosios marios, Turkija, Berlynas, Prūsai).Minimi čia ir kareivių surinkimo punktai – įvairūs miestai ir miesteliai. Jie ypač plačiai apdainuojami vėlyvesnėse caro kariuomenės dainose.

Tarp rekrutų ir vėliau atsiradusių šauktinių kareivių dainų aiškios ribos nėra. Ta pati poetinės kūrybos maniera, ta pati kareivio – valstiečio bernelio pasaulėjauta. Tai bejėgio, negalinčio pasipriešinti, rezignavusio priš sunkią lemtį – būti niekinamam, stumdomam, siunčiamam į beprasmę baisią mirtį – žmogaus pasaulėjauta. Tačiau šiose dainose atsiranda naujų motyvų arba išplėtojami tie, kurių rekrutų dainose tebuvo tik užuomazgos.

Pirmiausia gaudymo motyvai pakeičiami šaukiami į kariuomenę motyvais. Dainose atsispindi griežta kariška tvarka. Nustatyto amžiaus jaunuoliai rudenį šaukiami į karo tarnybą, todėl jau vasarą berneliai būdavo neramūs, liūdni.Dainomis išsakomas ryškus nenoras eiti į kariuomenę,palikti savo šalį, vykti toli į nežinią.

Nors esama didelių skirtumų tarp tradicinių ir XIX a. Dainų, vis dėlto jų ryšys nenutrūkęs.Visų pirma, ,,naujoviškose“ dainose savitas yra epinio ir lyrinio pradų santykis. Šių dainų rami, ištęsta pasakojimo tėkmė, aprašomasis pobūdis rodytų jose esant epinio prado perversmą, tačiau įsižiūrėjęs matyti, kiek čia graudaus lyrizmo. Šios dainos – lyrinio herojaus pasakojimai. Jo akimis stebimas išorinis pasaulis, aplinka ir įvykiai. Nekreipiama dėmesio į faktų tikslumą ir nuoseklumą. Išoriniai įvykiai užfiksuoti gana lakoniškai, užgriebiant tik labai paviršutinius vaizdus. Viskas sutelkta į įspūdžius, jausmus, sukeltus herojui nekasdieniškų įvykių, kurių priverstiniu dalyviu jis tapo. Taigi šių dainų lyrizmą galima laikyti svarbiausiu vidiniu ryšiu, siejančiu jas su tradicinėmis dainomis.

Tradicinės ir ,,naujoviškas“ dainas sieja ir tradicinių poetinių formulių įvaizdžių panaudojimas. Šie ryšiai labiausiai atsiskleidžia apdainuojant kario mirtį.

Tradicinėse dainose kario mirtis kovos lauke beveik nevaizduojama. Ją labai poetiškai, metaforiškai ir sykiu lakoniškai perteikia žirgo pranešimas namiškiams apie sūnaus ar brolio mirtį. Tokį vaizdą randame sutartinėse ar klasikinėse dainose ,,Visi bajorai į Rygą jojo“ , ,,Aušta aušrelė, šviesi pazarėlė“ ir kitose.XIX a. Dainose žirgo motyvo jau nebėra. Jo išnykimą lėmė pati realybė ir pakitęs meninis mąstymas. To meto karuose lietuviai valstiečiai buvo verčiami kautis pėstininkų eilėse, ir žirgo vaizdas jiems neįsiminė. O natūralistiškas, tiesioginis mūšio lauko vaizdavimas, kario deheroizacija jau nebeleido sukurti iškilmingo tauraus ir drauge simboliško žirgo paveikslo.Natūralistiškai perteikdami sužeisto ar mirštančio kario vaizdą, liaudies kūrėjai neišvengė ir drauge simboliško žirgo paveikslo. Natūralistiškai perteikdami sužeisto ar mirštančio kario vaizdą, liaudies kūrėjai neišvengė ir tradicinių poetikos priemonių. Išliko ir senasis mitinis pasaulėvaizdis. Mirštančiam kariui prieš akis iškyla tėviškės vizija, jį kankina begalinis ilgesys, troškimas dar kartą išvysti artimiausius žmones, ir tarpininkais jis pasirenka paukščius.

Lietuvių liaudies karinės – istorinės dainos, nors ir neatskleidusios objektyvios istorinės panoramos, parodė gilų filosofinį liaudies žmogaus požiūrį į gyvenimą, reiškė optimizmą ir meilę, taurumo ir dvasinio prado pergalę prieš kančią ir sunaikinimą. Čia glūdi jų didybė ir vertė.

As manau kad lietuvius labai praturtina dainos apie karą. Iš jų labai daug sužinome apie tų laikų tradicijas ir pasiruošimus į karo išjojimą. Lietuvai labai reikalingos šios dainos,kad ateities kartos atsimintų ir žinotų kas vyko XIX amžiuje.Todėl noriu pasakyti , kad turėtume saugoti ir prisiminti vienintelį Lietuvos ,,metraštį“ apie karus ir karius.

Joniškio 2-oji vid. M-kla

8b klasė

Lietuvių kalba

Šarūnės Gadliauskaitės

Karo dainos

Referatas

Naudota literatūra

Jokimaitienė P. ,,Karinės – istorinės dainos“ , Vilnius, ,,Vaga“ , 1985m.
9-27

Jokimaitienė P. ,,Karinės – istorinės dainos 2“ , Vilnius, ,,Vaga“ , 1995m. Psl.7-11
Dainius Juozėnas ,,Lietuvių karių dainos“ , Vilnius, 1989m. Psl.3

Leave a Comment