Tėvų skyrybos ir mokymosi problemos“

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS PRADINIO UGDYMO KATEDRA

Asta Bagočiūtė Pradinio ugdymo specialybė neakivaizdinio skyriaus III kurso studentė

REFERATAS: „Tėvų skyrybos ir mokymosi problemos“

VILNIUS 2004 m.

LITERATŪRA:

1. Haim G. Ginott „Tarp tėvų ir vaiko“ Vilnius 1999 m 2. J. Kairys „Tarp paramos ir pagalbos“ Kintama 2001 m. 3. Ruth Peters „Vaikai ir tėvai. – Nebijokite drausmintis savo vaikų“ 4. Internetinės svetainės: www.takas.lt www.gimtaszodis.w3.lt

Nei vienas gimdytojas neatsikelia ryte, ketindamas padaryti savovaiko gyvenimą nelaimingą. Nė viena motina nesako sau: Šiandiena ašpriekaištausiu, priekabiausiu ir žeminsiu savo vaiką kiekviena proga“.Priešingai. Ryte daugelis motinų nutaria: „Šiandiena bus taiki diena. Jokiųraginimų, jokių ginčų, jokios kovos“. Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekasnesąmoningai nesistengia padaryti savo vaiką baikštų, drovų, netaktišką,nepakenčiamą Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie šiurkštūs, norime, kadjie būtų tvarkingi, o jie netvarkingi, norime, kad jie pasitikėtų savimi, ojie jaučiasi nesaugūs, norime, kad jie būtų laimingi, bet jie tokie būna nevisada….“

Haim G. Ginott

***

Vaiko asmenybę nuspalvina tvyranti jo namuose emocinė atmosfera.Ši tiesa atrodo akivaizdi, tačiau tik nesenai pradėjome pripažinti tėvųcharakterio, jų gyvenimo būdo ir vaikų elgesio ryšį. Skyrybos kaipamputacija, yra sukrečiantis įvykis visiems, kurie su jomis susiję. Tėvamsjos reiškia daugelio puoselėtų svajonių ir siekių pabaigą. Vaikams tėvųskyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Šeimos žlugimo skausme irsumaištyje tėvai privalo priimti sprendimus, mažiausiai žalojančius vaikus.Blogiausia, ką tėvai gali daryti – tai panaudoti vaiką kaip keršto kitampriemonę. Jausmai dar neatšalę, galimybės – akivaizdžios, o pagundadidžiulė. Kitas gimdytojas gali būti kaltinamas ir apkalbamas, ir vaikai

gali būti verčiami arba skatinami palaikyti vieną pusę nuolatiniuosekivirčuose dėl teisių, globos, pinigų, auklėjimo būdų ir lankymo laiko.Tokio elgesio poveikis vaikui gali būti pražūtingas. Šeima – svarbiausias vaiko socializacijos institutas. „Šeima yravisuomenės ir valstybės pagrindas“, – skelbia Lietuvos RespublikosKonstitucijos 38 straipsnis. Šeima yra santuoka arba kraujo ryšiais grįstamažoji grupė, kurios narius sieja bendra būtis, bendra moralinė atsakomybėir tarpusavio pagalba. Vaikams yra naudinga augti šeimoje, nes šeima yrasvarbiausias socializacijos institutas, joje žmogus ateina į pasaulį,vystosi, ruošiasi gyvenimui. Lietuvoje gyvena beveik milijonas vaikų iki 18 metų amžiaus. Taitik ketvirtadalis visų krašto gyventojų. Tik apie 79% vaikų auga tipinėsešeimose, kuriose yra abu tėvai. Likę 21%, t. y. vos ne 200 tūkstančių vaikųneturi laimės gyventi su abiem tėvais. Tik su vienu iš tėvų gyvena apie 17%visų Lietuvos vaikų. 84% visų nepilnų šeimų sudaro motinos su vaikais irtik 16% tokių šeimų su vaikais gyvena tėvai. Geriausia, ką gali padaryti išsiskyrę tėvai – išlikti tėvais irnebūdami sutuoktiniais. Tačiau tai nėra lengvi įgyvendinamas ketinimas, nestam reikia nuoširdumo regimybės, esant priešiškumui ir nesantaikai.Profesionali pagalba gali padėti tėvams objektyviau susidoroti su savonuoskaudomis ir daryti tai, kas iš tiesų yra jų vaikams geriausia. Kaippastebi daktarė Louise Despert: „Vyras ir moteris gali nesugebėti padarytisavo santuoką sėkmingą. Tačiau jie vis dėlto gali padaryti sėkmingas savoskyrybas. Stengdamiesi, pasitelkdami išmintį ir pagalbą, jei gali paverstisavo skyrybas – deja, nebe vedybas – brandinančia patirtimi“.

Tyrimai rodo, kad būsimas vaiko elgesys ir emocinė sveikta (kuribesąlygiškai veikia ir jo mokymąsi) priklauso nuo to, kaip abu tėvaielgiasi išsiskyrimo metu ir oficialios ištakos metu ir po to. Deja,

daugelis tėvų, patys išgyvendami skyrybas, dar nėra emociškai pasirengępamatyti, kas ir kaip keičiasi jų vaikų gyvenime. Vieniši tėvai susiduriasu sutrikimais, trukdančiais ramiai gyventi, tai rūpestis dėl pinigų,galima depresija, kaltės ir vienišumo jausmai. Daugelis tėvų paprastai turitiek daug asmeninių problemų, kad bent jau iš pradžių tiesiog nepajėgiadomėtis savo vaiko poreikiais. Po skyrybų daugelis vaikų, nors ir kaipnuoširdžiai jaudinasi dėl motinos ir tėčio, iš tiesų yra susirūpinę, kasnutiks jiems. Vieniši tėvai turi būti teisingi, bet valdyti padėtį. Čia įpagalbą ateina ir mokykla. Mokytojas turi pravesti pokalbį ir su tėvais irsu vaikais. Turi kalbėti per pamokas apie tokias situacijas kaip tėvųskyrybos, analizuoti tai ir visais būdais aiškinti vaikams, kad tai nėrajiems pavojinga ir jokio pavojaus vaikui negresia. „Jis mylėjo ir mane, ir 5-erių metukų dukrelę. Jis buvoišsilavinęs, puikus vyras ir geras tėvas. Bet tai jau buvo…Vieną dienąjis susirinko daiktus ir išėjo, tepasakęs: ’’Dukrele, žinok, kad tu turimažą broliuką.’’ Man ašaros bėgo upeliais, ėmė pyktis, kankino nuoskauda irliūdesys. Ir iki šiol su ta mintimi negaliu susitaikyti, bet tik žinauvieną—turiu gyventi dėl dukros, kuri kasdien prieš užmigdama manęs visklausia: ‘’Mamyte, ar tėtė jau tikrai nesugrįš?…’’ Dažnai tėvai kreipiasi į specialistą, prašydami patarimo—kadageriau išsiskirti, kaip padėti su tuo susitaikyti vaikui, o gal geriaugyventi nuolatinėje įtampoje ir kentėti vardan vaikų?… Konsultacijos metu tėvams tenka truputį nusivilti, nes nė vienasspecialistas neduos ‘’gatavo šeimos santykių sutvarkymo recepto’’, tėvaipatys turi suvokti savo jausmus ir priimti sprendimą. Gydytojo
vaidmuo—užsiėmimų metu atskleisti, kokia yra tėvų būsena, kas juos siejašiuo metu, ką jie jaučia vienas kitam, kaip jie bendrauja. Be abejo,gyventi šeimoje ‘’tik dėl vaikų’’ nėra gerai, nes tuo atveju visi jausisįsitempę, šeimoje vyraus ‘’šaltas’’ klimatas, o dėl to ypač pergyvensvaikai, kurie greitai pajaučia tėvų nuotaikas ( PS.: jie yra geriausi tėvųsantykių ekspertai ).

Jeigu vis tik abu tėvai priima sprendimą—nutraukti santuoką, tuomet apietai reikia informuoti vaiką, jam priimtiniausiu būdu, atsižvelgiant į joamžių, o jokiu būdu nemeluoti, nesmerkti vieno iš tėvų, niekam neužkrautikaltės, nežadėti ir nefantazuoti. Skyrybos—sunkus dalykas ir suaugusiems,bet jie jokiu būdu savo neigiamų išgyvenimų neturėtų užkrauti vaikui,nesąmoningai ‘’pasiguosdami’’. Vaikas negali atstoti terapeuto vaidmens;tai jam būtų persunki ir nepakeliama našta. Net ir skyrybų atveju vaikasturi užimti savo vietą tėvų santykiuose, t.y., jis visada turi išliktivaiku.

Kaip vaikas išgyvens tėvų skyrybas priklausys nuo daugelio faktorių. Beabejo, jam bus liūdna, skaudu; vaikas pyks ant tėvų, kad jie nesugebagyventi kartu. Kartais vaikai ‘’imasi’’ įvairių gelbėjimo priemonių, kadtik tėvai gyventų kartu: staiga jie ‘’suserga’’, neretai vaikų liga kuriamlaikui ‘’atideda’’ skyrybas, bet tai laikina….

Tėvams nutarus išsiskirti, tikslinga būtų kreiptis į specialistą, kurispadėtų vaikui išgyventi tą krizę. Užsiėmimų metu vaikas mokomas išreikštijį užvaldžiusius jausmus ( liūdesį, pyktį, kaltę ir kt. ), kartu su vaiku diskutuojama, kas yraskyrybos ir kaip jos paliečia vaiką.Reikia žinoti, kad po skyrybų vaikus persekioja nesaugumo jausmas,sumaištis, ypatingas prisirišimas prie mamos. Suprantama, vaikas turėjo duartimus sau žmones, vieną prarado, todėl prie likusio ‘’prisiriša’’ vos ne

liguistai.

Vaikui reikia paaiškinti, kas yra skyrybos maždaug taip: ’’Kai žmonės mylivienas kitą, jie tuokiasi, gimdo vaikus ir labai jais džiaugiasi. Betkartais gyvenant kyla įvairiųsunkumų. Ne visiems pavyksta juos įveikti. Kitos šeimos taip susibara, kadvisai nebemoka gražiai sutarti. Jei pykstamasi labai dažnai ir labaismarkiai, pasidaro per sunku būti drauge, tada žmona ir vyras išsiskiria irpradeda gyventi atskirai. Mudu su tavo tėčiu taip pat nebesutariame irnebenorime daugiau būti kartu. Kad ir kaip skaudu, bet jis daugiau manęsnebemyli. Ir anksčiau jau susipykdavome, tik nesakėme tau nieko, nesmanėme, kad viskas pasikeis. Tačiau dabar jau tvirtai nusprendėme gyventiatskirai.’’ Tokioje situacijoje reikia, kiek įmanoma, nemeluoti vaikui,nežadėti, kad tėvelis netrukus sugrįš. Mama neturi aukotis dėl atžalos,privalo tvarkytis ir savo gyvenimą, bet nepamiršti, kad jam abu biologiniaitėvai yra labai svarbūs. Vaikui reikia paaiškinti, jog ir mamytė, irtėvelis ją myli: ‘’Noriu, kad tu žinotum, jog tėvelis nebemyli manęs, betlabai myli tave ir visada mylės. Mama su tėčiu gali išsiskirti, bet niekadatėvai neišsiskiria su savo vaikais. Vaikai visada yra ir bus jų vaikai, irtėvai myli savo vaikus taip kaip moka. Reikia atminti, kad nelaimingose, nuolat konfliktuojančiose,nepilnose ar anot W.Steikelio, jeigu besipykstantys, šalti ar abejingitėvai žinotų, kad jie augina potencialius psichiatrų pacientus, gal taipadėtų jiems susidomėti saviaukla ir savikontrolės praktika. Be abejo, skyrybos – nemalonus patyrimas suaugusiems, o tuolabiau – skaudus smūgis vaikams. Jų dalyvavimas sprendžiant šeimosproblemas gali padaryti žalos tiek charakterio formavimuisi, tiekpsichoseksualiniam vystymuisi. Nustatyta, kad ikimokyklinio amžiaus vaikamstėvų skyrybos pirmiausia gali sukelti regresiją. Vaikas grįžta į tą amžių,

kai viskas buvo gerai. Jam gali sutrikti miegas, kalba, jis gali pradėtišlapintis į lovą ar susirgti kokia nors liga. Tai simptomas, kad šeimanegalėtų išsiskirti, o susivienytų ir rūpintųsi vaiku. Antra reakcija –šokas. Rezultatas – vaikas iškeliauja į fantazijų pasaulį, taip jis ginasinuo tikrovės. Tai mes galime suprasti iš vaiko piešinių, žaidimų,pasakojimų. Trečia – vaikas jaučia nerimą ir kaltę, nes 99% tėvų pasako:„Tu nesupranti, nes esi mažas, kai užaugsi, viską suprasi”. Tą nežinojimo,nesupratimo prarają mažylis suvokia savaip, pavyzdžiui, gali prisigalvoti,kad tėvai skiriasi todėl, kad jis sudaužė lėkštę, kad neklausė ar jųnemylėjo ir t.t. Geriausia, kaip galite padėti, tai pasakyti, kad suaugęskiriasi ne dėl jo, o dėl savo padarytų klaidų. Būtina kuo daugiau kalbėtisu vaiku apie suaugusiųjų nesantaikos priežastis jam suprantama kalba. Kuodaugiau mažasis žinos, tuo mažiau prisigalvos. Vaikas gali pykti ar taptiagresyvus. Turite įsiklausyti į jo jausmus, padėti išgyventi šį sunkųlaikotarpį, juk tai, ką jis jaučia, yra teisėta. Sąvokos „netektis“, „praradimas“ glaudžiai susiję su psichinėmisvienišumo, uždarumo, savigraužos, savęs kaltinimo ir socialinės atskirtiesbūsenomis. Visa tai yra socialinės rizikos veiksniai, kurie turi neigiamąpoveikį psichinei-socialinei vaiko raidai ir saviraidai. Ilgamečiai tyrimai atskleidė, jog 6–7 metų vaikai, daugeliuatvejų net ir jaunesni, netekę artimo žmogaus dėl to, kas įvyko, dažnaiišgyvena kaltę (B. L. Mishara). Viena iš tokių išgyvenimų formų yra pyktis,kad taip greitai paliko tėtis ar mama. Suaugusieji, nujausdami galimąneigiamą vaikų reakciją prabilus šia tema, vengia pokalbių su jais apieišgyvenamus jausmus. Netekęs vieno iš savo šeimos narių vaikas ne vien tik
turi su tuo susitaikyti, bet ir ieškoti kito stiprybės šaltinio, t. y. būtiatviras su draugais, aplinkiniais, bendrauti neapsimetinėdamas. Kanadoje irJAV garsi psichoterapeutė

E. Kuebler-Ross klinikoje tyrė 6–12 metų vaikus ir atskleidė, kad šioamžiaus vaikai noriai kalbasi su kitais apie tai, dėl ko jiems neramuišsiskyrus tėvams ar netekus artimo žmogaus. Štai tyrinėtoja J. Wallerstein yra atkreipusi dėmesį į skirtingąvaikų reakciją netekus artimųjų – mirus vienam iš tėvų arba jiemsišsiskyrus. Tai, jos nuomone, priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties, brandos,gebėjimo prisitaikyti ir įveikti stresą, nuo tarpusavio santykių suartimaisiais, kurių neteko. Anot jos, tokiems vaikams būdingasnestabilumas, pasikeičia jų elgesys ir požiūris į discipliną, santykiai sukitais žmonėmis. Vėliau jie turės priprasti prie pasikeitusio auklėjimostiliaus, gal naujo tėvo ar mamos partnerio, susitaikyti su savo emocijomisir socialiniu kitoniškumu. Kaip pabrėžia J. Wallerstein, 2–5 metų vaikams, dar nepasirengusiems išgyventitokią netektį, būdingi miego sutrikimai, nerimas, jie reikalauja daugiautėvų dėmesio. 5–8 metų vaikai dažniau verkia, atviriau liūdi ir gedi, bijoprarasti kitą tėvą (motiną). Baimė gali tapti liguista, įkyri, nepagrįsta.Jų žaidimai neįsivaizduojami be liūdesio, mirties, praradimo motyvų.Mokymasis jiems tampa kančia. Dažnai vaikai (išsiskyrus tėvams) ateina įmokyklą prislėgti, liūdni, jie nebenori mokytis arba tiesiog viską darolėčiau, negalvoja (nes mintys užimtos galvojimu apie tėvus), jautriaireaguoja į bet kokias pastabas, klasės draugų užgauliojimus. Skyrybos labaigali pakenkti jų mokymuisi, todėl čia mokytojui tenka labai svarbusuždavinys padėti tam vaikui išgyventi esamą padėtį, neleisti, kad taisutrukdyti jo tolesniam ugdymuisi. Kuo daugiau šnekėtis su tuo vaiku, (galnet pakalbėti ir su pačiais tėvais apie tai, kad jų nesutarimai jokiu būdu

negali trukdyti vaikui), mokytojas, suprasdamas esamą vaiko padėtį,pasistengti „nespausti“ vaiko jei jam pradeda nebesisekti mokytis. Galbūtkuo daugiau jį įtraukti į popamokinę veiklą, kad jis kuo mažiau galvotųapie nemalonų įvykį atsitikusį jo šeimoje. Nors 8–12 metų vaikai jaučiasi nuskriausti, nesaugūs, vieniši,netektį jie suvokia sąmoningiau, dėl to mažiau save kaltina. Tačiau jiegedi ilgiau. 12–18 metų paaugliai dažniausiai verkia slapta, jaučiasiatplėšti nuo vaikystės ir išgyvena nesaugumo jausmą. Netektis gali būti reali arba simboliška, permanentinė arbalaikina, lengva arba traumuojanti ir netgi katastrofiška. Ji gali būtipavienė arba užliejanti kaip banga, akivaizdi arba nepastebima, netikėtaarba numatoma, visiška arba dalinė. E. Kuebler-Ross atkreipia dėmesį įšiuos psichologinius netekties išgyvenimo dėsningumus, stadijas: 1) šokasir (ar) neigimas; 2) derėjimasis; 3) pyktis; 4) depresija; 5) susitaikymas.Kiekviena iš šių stadijų yra fenomenali, jai būdingi saviti išgyvenimoaspektai. Tai sąlygoja kultūrinė, socialinė gedinčiojo aplinka, šeimosvertybinė orientacija, mokyklos mikroklimatas, mokytojų nuostatos beigedinčiojo emocinis pasirengimas, tvirtumas. Šiais metais atlikus apžvalginį tyrimą ir apklausus 91 įvairiųLietuvos regionų pradinių klasių pedagogą, paaiškėjo, jog vaikamsdažniausiai yra tekę patirti tėvų skyrybas kaip vieną iš netekties formų.Pavyzdžiui, vienoje rajono mokyklos klasėje iš 19 besimokančių vaikų net 14arba gyvena išsiskyrusiose šeimose, arba jų tėvai yra išvykę dirbti svetur,arba vienas iš tėvų miręs. Žemiau pateiktoje lentelėje matyti, kokiųnetekčių daugiausia yra patyrę mokiniai.

|Netektį išgyvenančių vaikų grupės |Kiek pedagogų ugdo klasėje tokių || |vaikų ||Vaikai, išgyvenę tėvų mirtį |50 ||Vaikai, patyrę tėvų skyrybas |81 ||Vienas tėvų gyvena su |45 ||nesantuokiniu partneriu | ||Šeimoje nesaikingai girtaujama |20 ||Vaikai, kurių tėvai yra išvykę |61 ||dirbti svetur | ||Šeimoje dažni konfliktai |24 |

Tėvų skyrybų poveikį vaikams savo disertaciniame darbe 2001 m. tyrinėjoM. Dovydaitienė. Ji pažymi, jog vaikai, kurių tėvai išsiskyrę, yraemociškai labiau pažeidžiami ir sunkiau prisitaiko prie kitų ar užmezgakontaktus ir juos plėtoja. Edukologė A. Juodaitytė, kaip ir daugelis kitųvaikystės tyrinėtojų, teigia, jog ko nors netekimas vaikystėje vėliaupaveikia net ir savojo identiteto ieškojimus: vaikas, išgyvenantis tėvo armotinos mirtį, lyties atžvilgiu praranda identifikavimosi su kuo norspagrindą. Sakykim, berniukas, netekęs tėvo, gali iš dalies prarasti savęskaip vyro tapatumą. Šį procesą dar labiau sunkintų, jei kiemo ar klasėsdraugai vengtų bendravimo su tokiu vaiku. Dažnai berniukai, netekę tėvo,įgyja daug moteriškų, o mergaitės – vyriškų – bruožų: būna padūkusios,elgiasi kaip berniukai.

*** Sauga – viena iš didžiausių vaiko reikmių. Pagrindinės vaikosaugumo reikmės tenkinamos, kai vaiką supa juo besirūpinančiųjų suaugusiųjųsukurta meilės, paramos ir pritarimo aplinka, kada jį supa – šeima. Nuošeimoje puoselėjamų vertybių priklauso individo ateitis, jo gebėjimassvarstyti esminius žmogaus egzistencinius klausimus, atsakingai priimtisprendimus ir savarankiškai veikti.