Tėvų skyrybos ir mokymosi problemos“

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS

PRADINIO UGDYMO KATEDRA

Asta Bagočiūtė

Pradinio ugdymo specialybė

neakivaizdinio skyriaus III kurso studentė

REFERATAS:

„Tėvų skyrybos ir mokymosi problemos“

VILNIUS

2004 m.

LITERATŪRA:

1. Haim G. Ginott „Tarp tėvų ir vaiko“ Vilnius 1999 m

2. J. Kairys „Tarp paramos ir pagalbos“ Kintama 2001 m.

3. Ruth Peters „Vaikai ir tėvai. – Nebijokite drausmintis savo vaikų“

4. Internetinės svetainės:

www.takas.lt

www.gimtaszodis.w3.lt

Nei vienas gimdytojas neatsikelia ryte, ketindamas padaryti savo
vaiko gyvenimą nelaimingą. Nė viena motina nesako sau: Šiandiena aš
priekaištausiu, priekabiausiu ir žeminsiu savo vaiką kiekviena proga“.
Priešingai. Ryte daugelis motinų nutaria: „Šiandiena bus taiki diena. Jokių
raginimų, jokių ginčų, jokios kovos“.

Visi tėvai noori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas
nesąmoningai nesistengia padaryti savo vaiką baikštų, drovų, netaktišką,
nepakenčiamą

Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie šiurkštūs, norime, kad
jie būtų tvarkingi, o jie netvarkingi, norime, kad jie pasitikėtų savimi, o
jie jaučiasi nesaugūs, norime, kad jie būtų laimingi, bet jie tokie būna ne
visada..“

Haim G. Ginott

***

Vaiko asmenybę nuspalvina tvyranti jo namuose emocinė atmosfera.
Ši tiesa atrodo akivaizdi, tačiau tik nesenai pradėjome pripažinti tėvų
charakterio, jų gyvenimo būdo ir vaikų elgesio ryšį. Skyrybos kaip
amputacija, yra sukrečiantis įvykis visiems, kurie suu jomis susiję. Tėvams
jos reiškia daugelio puoselėtų svajonių ir siekių pabaigą. Vaikams tėvų
skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Šeimos žlugimo skausme ir
sumaištyje tėvai privalo priimti sprendimus, mažiausiai žalojančius vaikus.
Blogiausia, ką tėvai gali daryti – tai panaudoti vaiką kaip keršto kitam
priemonę. Jausmai dar n

neatšalę, galimybės – akivaizdžios, o pagunda
didžiulė. Kitas gimdytojas gali būti kaltinamas ir apkalbamas, ir vaikai
gali būti verčiami arba skatinami palaikyti vieną pusę nuolatiniuose
kivirčuose dėl teisių, globos, pinigų, auklėjimo būdų ir lankymo laiko.
Tokio elgesio poveikis vaikui gali būti pražūtingas.

Šeima – svarbiausias vaiko socializacijos institutas. „Šeima yra
visuomenės ir valstybės pagrindas“, – skelbia Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 38 straipsnis. Šeima yra santuoka arba kraujo ryšiais grįsta
mažoji grupė, kurios narius sieja bendra būtis, bendra moralinė atsakomybė
ir tarpusavio pagalba. Vaikams yra naudinga augti šeimoje, nes šeima yra
svarbiausias socializacijos institutas, joje žmogus ateina į pasaulį,
vystosi, ruošiasi gyvenimui.

Lietuvoje gyvena beveik milijonas vaikų iki 18 metų amžiaus. Tai
tik ketvirtadalis visų krašto gyventojų. Tik apie 79% vaikų auga tipinėse
šeimose, kuriose yra abu tėvai. Likę 21%, t. y. vos ne 200 tūkstančių vaikų
neturi laimės gyventi su abiem tėvais. Tik su vienu išš tėvų gyvena apie 17%
visų Lietuvos vaikų. 84% visų nepilnų šeimų sudaro motinos su vaikais ir
tik 16% tokių šeimų su vaikais gyvena tėvai.

Geriausia, ką gali padaryti išsiskyrę tėvai – išlikti tėvais ir
nebūdami sutuoktiniais. Tačiau tai nėra lengvi įgyvendinamas ketinimas, nes
tam reikia nuoširdumo regimybės, esant priešiškumui ir nesantaikai.
Profesionali pagalba gali padėti tėvams objektyviau susidoroti su savo
nuoskaudomis ir daryti tai, kas iš tiesų yra jų vaikams geriausia. Kaip
pastebi daktarė Louise Despert: „Vyras ir moteris gali nesugebėti padaryti
savo santuoką sėkmingą. Tačiau jie vis dėlto gali padaryti s
sėkmingas savo
skyrybas. Stengdamiesi, pasitelkdami išmintį ir pagalbą, jei gali paversti
savo skyrybas – deja, nebe vedybas – brandinančia patirtimi“.

Tyrimai rodo, kad būsimas vaiko elgesys ir emocinė sveikta (kuri
besąlygiškai veikia ir jo mokymąsi) priklauso nuo to, kaip abu tėvai
elgiasi išsiskyrimo metu ir oficialios ištakos metu ir po to. Deja,
daugelis tėvų, patys išgyvendami skyrybas, dar nėra emociškai pasirengę
pamatyti, kas ir kaip keičiasi jų vaikų gyvenime. Vieniši tėvai susiduria
su sutrikimais, trukdančiais ramiai gyventi, tai rūpestis dėl pinigų,
galima depresija, kaltės ir vienišumo jausmai. Daugelis tėvų paprastai turi
tiek daug asmeninių problemų, kad bent jau iš pradžių tiesiog nepajėgia
domėtis savo vaiko poreikiais. Po skyrybų daugelis vaikų, nors ir kaip
nuoširdžiai jaudinasi dėl motinos ir tėčio, iš tiesų yra susirūpinę, kas
nutiks jiems. Vieniši tėvai turi būti teisingi, bet valdyti padėtį. Čia į
pagalbą ateina ir mokykla. Mokytojas turi pravesti pokalbį ir su tėvais ir
su vaikais. Turi kalbėti per pamokas apie tokias situacijas kaip tėvų
skyrybos, analizuoti tai ir visais būdais aiškinti vaikams, kad tai nėra
jiems pavojinga ir jokio pavojaus vaikui negresia.

„Jis mylėjo ir mane, ir 5-erių metukų dukrelę. Jis buvo
išsilavinęs, puikus vyras ir geras tėvas. Bet tai jau buvo.Vieną dieną
jis susirinko daiktus ir išėjo, tepasakęs: ’’Dukrele, žinok, kad tu turi
mažą broliuką.’’ Man ašaros bėgo upeliais, ėmė pyktis, kankino nuoskauda ir
liūdesys. Ir iki šiol su

u ta mintimi negaliu susitaikyti, bet tik žinau
vieną—turiu gyventi dėl dukros, kuri kasdien prieš užmigdama manęs vis
klausia: ‘’Mamyte, ar tėtė jau tikrai nesugrįš?.’’

Dažnai tėvai kreipiasi į specialistą, prašydami patarimo—kada
geriau išsiskirti, kaip padėti su tuo susitaikyti vaikui, o gal geriau
gyventi nuolatinėje įtampoje ir kentėti vardan vaikų?.

Konsultacijos metu tėvams tenka truputį nusivilti, nes nė vienas
specialistas neduos ‘’gatavo šeimos santykių sutvarkymo recepto’’, tėvai
patys turi suvokti savo jausmus ir priimti sprendimą. Gydytojo
vaidmuo—užsiėmimų metu atskleisti, kokia yra tėvų būsena, kas juos sieja
šiuo metu, ką jie jaučia vienas kitam, kaip jie bendrauja. Be abejo,
gyventi šeimoje ‘’tik dėl vaikų’’ nėra gerai, nes tuo atveju visi jausis
įsitempę, šeimoje vyraus ‘’šaltas’’ klimatas, o dėl to ypač pergyvens
vaikai, kurie greitai pajaučia tėvų nuotaikas ( PS.: jie yra geriausi tėvų
santykių ekspertai ).

Jeigu vis tik abu tėvai priima sprendimą—nutraukti santuoką, tuomet apie
tai reikia informuoti vaiką, jam priimtiniausiu būdu, atsižvelgiant į jo
amžių, o jokiu būdu nemeluoti, nesmerkti vieno iš tėvų, niekam neužkrauti
kaltės, nežadėti ir nefantazuoti. Skyrybos—sunkus dalykas ir suaugusiems,
bet jie jokiu būdu savo neigiamų išgyvenimų neturėtų užkrauti vaikui,
nesąmoningai ‘’pasiguosdami’’. Vaikas negali atstoti terapeuto vaidmens;
tai jam būtų persunki ir nepakeliama našta. Net ir skyrybų atveju vaikas
turi užimti savo vietą tėvų santykiuose, t.y., jis visada turi išlikti
vaiku.

Kaip vaikas išgyvens tėvų skyrybas priklausys nuo daugelio faktorių. Be
abejo, jam bus li

iūdna, skaudu; vaikas pyks ant tėvų, kad jie nesugeba
gyventi kartu. Kartais vaikai ‘’imasi’’ įvairių gelbėjimo priemonių, kad
tik tėvai gyventų kartu: staiga jie ‘’suserga’’, neretai vaikų liga kuriam
laikui ‘’atideda’’ skyrybas, bet tai laikina..

Tėvams nutarus išsiskirti, tikslinga būtų kreiptis į specialistą, kuris
padėtų vaikui išgyventi tą krizę. Užsiėmimų metu vaikas mokomas išreikšti
jį užvaldžiusius jausmus

( liūdesį, pyktį, kaltę ir kt. ), kartu su vaiku diskutuojama, kas yra
skyrybos ir kaip jos paliečia vaiką.
Reikia žinoti, kad po skyrybų vaikus persekioja nesaugumo jausmas,
sumaištis, ypatingas prisirišimas prie mamos. Suprantama, vaikas turėjo du
artimus sau žmones, vieną prarado, todėl prie likusio ‘’prisiriša’’ vos ne
liguistai.

Vaikui reikia paaiškinti, kas yra skyrybos maždaug taip: ’’Kai žmonės myli
vienas kitą, jie tuokiasi, gimdo vaikus ir labai jais džiaugiasi. Bet
kartais gyvenant kyla įvairių
sunkumų. Ne visiems pavyksta juos įveikti. Kitos šeimos taip susibara, kad
visai nebemoka gražiai sutarti. Jei pykstamasi labai dažnai ir labai
smarkiai, pasidaro per sunku būti drauge, tada žmona ir vyras išsiskiria ir
pradeda gyventi atskirai. Mudu su tavo tėčiu taip pat nebesutariame ir
nebenorime daugiau būti kartu. Kad ir kaip skaudu, bet jis daugiau manęs
nebemyli. Ir anksčiau jau susipykdavome, tik nesakėme tau nieko, nes
manėme, kad viskas pasikeis. Tačiau dabar jau tvirtai nusprendėme gyventi
atskirai.’’

Tokioje situacijoje reikia, kiek įmanoma, nemeluoti vaikui,
nežadėti, kad tėvelis netrukus sugrįš. Mama neturi aukotis dėl atžalos,
privalo tvarkytis ir savo gyvenimą, bet nepamiršti, kad jam abu biologiniai
tėvai yra labai svarbūs. Vaikui reikia paaiškinti, jog ir mamytė, ir
tėvelis ją myli: ‘’Noriu, kad tu žinotum, jog tėvelis nebemyli manęs, bet
labai myli tave ir visada mylės. Mama su tėčiu gali išsiskirti, bet niekada
tėvai neišsiskiria su savo vaikais. Vaikai visada yra ir bus jų vaikai, ir
tėvai myli savo vaikus taip kaip moka.

Reikia atminti, kad nelaimingose, nuolat konfliktuojančiose,
nepilnose ar anot W.Steikelio, jeigu besipykstantys, šalti ar abejingi
tėvai žinotų, kad jie augina potencialius psichiatrų pacientus, gal tai
padėtų jiems susidomėti saviaukla ir savikontrolės praktika.

Be abejo, skyrybos – nemalonus patyrimas suaugusiems, o tuo
labiau – skaudus smūgis vaikams. Jų dalyvavimas sprendžiant šeimos
problemas gali padaryti žalos tiek charakterio formavimuisi, tiek
psichoseksualiniam vystymuisi. Nustatyta, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams
tėvų skyrybos pirmiausia gali sukelti regresiją. Vaikas grįžta į tą amžių,
kai viskas buvo gerai. Jam gali sutrikti miegas, kalba, jis gali pradėti
šlapintis į lovą ar susirgti kokia nors liga. Tai simptomas, kad šeima
negalėtų išsiskirti, o susivienytų ir rūpintųsi vaiku. Antra reakcija –
šokas. Rezultatas – vaikas iškeliauja į fantazijų pasaulį, taip jis ginasi
nuo tikrovės. Tai mes galime suprasti iš vaiko piešinių, žaidimų,
pasakojimų. Trečia – vaikas jaučia nerimą ir kaltę, nes 99% tėvų pasako:
„Tu nesupranti, nes esi mažas, kai užaugsi, viską suprasi”. Tą nežinojimo,
nesupratimo prarają mažylis suvokia savaip, pavyzdžiui, gali prisigalvoti,
kad tėvai skiriasi todėl, kad jis sudaužė lėkštę, kad neklausė ar jų
nemylėjo ir t.t. Geriausia, kaip galite padėti, tai pasakyti, kad suaugę
skiriasi ne dėl jo, o dėl savo padarytų klaidų. Būtina kuo daugiau kalbėti
su vaiku apie suaugusiųjų nesantaikos priežastis jam suprantama kalba. Kuo
daugiau mažasis žinos, tuo mažiau prisigalvos. Vaikas gali pykti ar tapti
agresyvus. Turite įsiklausyti į jo jausmus, padėti išgyventi šį sunkų
laikotarpį, juk tai, ką jis jaučia, yra teisėta.

Sąvokos „netektis“, „praradimas“ glaudžiai susiję su psichinėmis
vienišumo, uždarumo, savigraužos, savęs kaltinimo ir socialinės atskirties
būsenomis. Visa tai yra socialinės rizikos veiksniai, kurie turi neigiamą
poveikį psichinei-socialinei vaiko raidai ir saviraidai.

Ilgamečiai tyrimai atskleidė, jog 6–7 metų vaikai, daugeliu
atvejų net ir jaunesni, netekę artimo žmogaus dėl to, kas įvyko, dažnai
išgyvena kaltę (B. L. Mishara). Viena iš tokių išgyvenimų formų yra pyktis,
kad taip greitai paliko tėtis ar mama. Suaugusieji, nujausdami galimą
neigiamą vaikų reakciją prabilus šia tema, vengia pokalbių su jais apie
išgyvenamus jausmus. Netekęs vieno iš savo šeimos narių vaikas ne vien tik
turi su tuo susitaikyti, bet ir ieškoti kito stiprybės šaltinio, t. y. būti
atviras su draugais, aplinkiniais, bendrauti neapsimetinėdamas. Kanadoje ir
JAV garsi psichoterapeutė

E. Kuebler-Ross klinikoje tyrė 6–12 metų vaikus ir atskleidė, kad šio
amžiaus vaikai noriai kalbasi su kitais apie tai, dėl ko jiems neramu
išsiskyrus tėvams ar netekus artimo žmogaus.

Štai tyrinėtoja J. Wallerstein yra atkreipusi dėmesį į skirtingą
vaikų reakciją netekus artimųjų – mirus vienam iš tėvų arba jiems
išsiskyrus. Tai, jos nuomone, priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties, brandos,
gebėjimo prisitaikyti ir įveikti stresą, nuo tarpusavio santykių su
artimaisiais, kurių neteko. Anot jos, tokiems vaikams būdingas
nestabilumas, pasikeičia jų elgesys ir požiūris į discipliną, santykiai su
kitais žmonėmis. Vėliau jie turės priprasti prie pasikeitusio auklėjimo
stiliaus, gal naujo tėvo ar mamos partnerio, susitaikyti su savo emocijomis
ir socialiniu kitoniškumu. Kaip pabrėžia

J. Wallerstein, 2–5 metų vaikams, dar nepasirengusiems išgyventi
tokią netektį, būdingi miego sutrikimai, nerimas, jie reikalauja daugiau
tėvų dėmesio. 5–8 metų vaikai dažniau verkia, atviriau liūdi ir gedi, bijo
prarasti kitą tėvą (motiną). Baimė gali tapti liguista, įkyri, nepagrįsta.
Jų žaidimai neįsivaizduojami be liūdesio, mirties, praradimo motyvų.
Mokymasis jiems tampa kančia. Dažnai vaikai (išsiskyrus tėvams) ateina į
mokyklą prislėgti, liūdni, jie nebenori mokytis arba tiesiog viską daro
lėčiau, negalvoja (nes mintys užimtos galvojimu apie tėvus), jautriai
reaguoja į bet kokias pastabas, klasės draugų užgauliojimus. Skyrybos labai
gali pakenkti jų mokymuisi, todėl čia mokytojui tenka labai svarbus
uždavinys padėti tam vaikui išgyventi esamą padėtį, neleisti, kad tai
sutrukdyti jo tolesniam ugdymuisi. Kuo daugiau šnekėtis su tuo vaiku, (gal
net pakalbėti ir su pačiais tėvais apie tai, kad jų nesutarimai jokiu būdu
negali trukdyti vaikui), mokytojas, suprasdamas esamą vaiko padėtį,
pasistengti „nespausti“ vaiko jei jam pradeda nebesisekti mokytis. Galbūt
kuo daugiau jį įtraukti į popamokinę veiklą, kad jis kuo mažiau galvotų
apie nemalonų įvykį atsitikusį jo šeimoje.

Nors 8–12 metų vaikai jaučiasi nuskriausti, nesaugūs, vieniši,
netektį jie suvokia sąmoningiau, dėl to mažiau save kaltina. Tačiau jie
gedi ilgiau. 12–18 metų paaugliai dažniausiai verkia slapta, jaučiasi
atplėšti nuo vaikystės ir išgyvena nesaugumo jausmą.

Netektis gali būti reali arba simboliška, permanentinė arba
laikina, lengva arba traumuojanti ir netgi katastrofiška. Ji gali būti
pavienė arba užliejanti kaip banga, akivaizdi arba nepastebima, netikėta
arba numatoma, visiška arba dalinė. E. Kuebler-Ross atkreipia dėmesį į
šiuos psichologinius netekties išgyvenimo dėsningumus, stadijas: 1) šokas
ir (ar) neigimas; 2) derėjimasis; 3) pyktis; 4) depresija; 5) susitaikymas.
Kiekviena iš šių stadijų yra fenomenali, jai būdingi saviti išgyvenimo
aspektai. Tai sąlygoja kultūrinė, socialinė gedinčiojo aplinka, šeimos
vertybinė orientacija, mokyklos mikroklimatas, mokytojų nuostatos bei
gedinčiojo emocinis pasirengimas, tvirtumas.

Šiais metais atlikus apžvalginį tyrimą ir apklausus 91 įvairių
Lietuvos regionų pradinių klasių pedagogą, paaiškėjo, jog vaikams
dažniausiai yra tekę patirti tėvų skyrybas kaip vieną iš netekties formų.
Pavyzdžiui, vienoje rajono mokyklos klasėje iš 19 besimokančių vaikų net 14
arba gyvena išsiskyrusiose šeimose, arba jų tėvai yra išvykę dirbti svetur,
arba vienas iš tėvų miręs. Žemiau pateiktoje lentelėje matyti, kokių
netekčių daugiausia yra patyrę mokiniai.

|Netektį išgyvenančių vaikų grupės |Kiek pedagogų ugdo klasėje tokių |
| |vaikų |
|Vaikai, išgyvenę tėvų mirtį |50 |
|Vaikai, patyrę tėvų skyrybas |81 |
|Vienas tėvų gyvena su |45 |
|nesantuokiniu partneriu | |
|Šeimoje nesaikingai girtaujama |20 |
|Vaikai, kurių tėvai yra išvykę |61 |
|dirbti svetur | |
|Šeimoje dažni konfliktai |24 |

Tėvų skyrybų poveikį vaikams savo disertaciniame darbe 2001 m. tyrinėjo
M. Dovydaitienė. Ji pažymi, jog vaikai, kurių tėvai išsiskyrę, yra
emociškai labiau pažeidžiami ir sunkiau prisitaiko prie kitų ar užmezga
kontaktus ir juos plėtoja. Edukologė A. Juodaitytė, kaip ir daugelis kitų
vaikystės tyrinėtojų, teigia, jog ko nors netekimas vaikystėje vėliau
paveikia net ir savojo identiteto ieškojimus: vaikas, išgyvenantis tėvo ar
motinos mirtį, lyties atžvilgiu praranda identifikavimosi su kuo nors
pagrindą. Sakykim, berniukas, netekęs tėvo, gali iš dalies prarasti savęs
kaip vyro tapatumą. Šį procesą dar labiau sunkintų, jei kiemo ar klasės
draugai vengtų bendravimo su tokiu vaiku. Dažnai berniukai, netekę tėvo,
įgyja daug moteriškų, o mergaitės – vyriškų – bruožų: būna padūkusios,
elgiasi kaip berniukai.

***

Sauga – viena iš didžiausių vaiko reikmių. Pagrindinės vaiko
saugumo reikmės tenkinamos, kai vaiką supa juo besirūpinančiųjų suaugusiųjų
sukurta meilės, paramos ir pritarimo aplinka, kada jį supa – šeima. Nuo
šeimoje puoselėjamų vertybių priklauso individo ateitis, jo gebėjimas
svarstyti esminius žmogaus egzistencinius klausimus, atsakingai priimti
sprendimus ir savarankiškai veikti.

Leave a Comment