VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS
PRADINIO UGDYMO KATEDRA
Asta Bagočiūtė
Pradinio ugdymo specialybė neakivaizdinio skyriaus III kurso studentė
REFERATAS:
„Tėvų skyrybos ir mokymosi problemos“
VILNIUS
M
2. J. Kairys „Tarp paramos ir pagalbos“ Kintama 2001 m.
3. Ruth Peters „Vaikai ir tėvai. – Nebijokite drausmintis savo vaikų“
4. Internetinės svetainės:
www.takas.lt www.gimtaszodis.w3.lt
Nei vienas gimdytojas neatsikelia ryte, ketindamas padaryti savo vaiko gyvenimą nelaimingą. Nė viena motina nesako sau: Šiandiena aš priekaištausiu, priekabiausiu ir žeminsiu savo vaiką kiekviena proga“.
Priešingai. Ryte daugelis motinų nutaria: „Šiandiena bus taiki diena. Jokių raginimų, jokių ginčų, jokios kovos“.
Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas nesąmoningai nesistengia padaryti savo vaiką baikštų, drovų, netaktišką, nepakenčiamą
Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie šiurkštūs, norime, kad jie būtų tvarkingi, o jie netvarkingi, norime, kad jie pasitikėtų savimi, o jie jaučiasi nesaugūs, norime, kad jie būtų laimingi, bet jie tokie būna ne visada….“
Haim G. Ginott
Vaiko asmenybę nuspalvina tvyranti jo namuose emocinė atmosfera.
Ši tiesa atrodo akivaizdi, tačiau tik nesenai pradėjome pripažinti tėvų charakterio, jų gyvenimo būdo ir vaikų elgesio ryšį. Skyrybos kaip amputacija, yra sukrečiantis įvykis visiems, kurie su jomis susiję. Tėvams jos reiškia daugelio puoselėtų svajonių ir siekių pabaigą. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Šeimos žlugimo skausme ir sumaištyje tėvai privalo priimti sprendimus, mažiausiai žalojančius vaikus.
Blogiausia, ką tėvai gali daryti – tai panaudoti vaiką kaip keršto kitam priemonę. Jausmai dar neatšalę, galimybės – akivaizdžios, o pagunda didžiulė. Kitas gimdytojas gali būti kaltinamas ir apkalbamas, ir vaikai gali būti verčiami arba skatinami palaikyti vieną pusę nuolatiniuose kivirčuose dėl teisių, globos, pinigų, auklėjimo būdų ir lankymo laiko.
Tokio elgesio poveikis vaikui gali būti pražūtingas.
Šeima – svarbiausias vaiko socializacijos institutas. „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, – skelbia Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 38 straipsnis. Šeima yra santuoka arba kraujo ryšiais grįsta mažoji grupė, kurios narius sieja bendra būtis, bendra moralinė atsakomybė ir tarpusavio pagalba. Vaikams yra naudinga augti šeimoje, nes šeima yra svarbiausias socializacijos institutas, joje žmogus ateina į pasaulį, vystosi, ruošiasi gyvenimui.
Lietuvoje gyvena beveik milijonas vaikų iki 18 metų amžiaus. Tai tik ketvirtadalis visų krašto gyventojų. Tik apie 79% vaikų auga tipinėse šeimose, kuriose yra abu tėvai. Likę 21%, t. y. vos ne 200 tūkstančių vaikų neturi laimės gyventi su abiem tėvais. Tik su vienu iš tėvų gyvena apie 17%
visų Lietuvos vaikų. 84% visų nepilnų šeimų sudaro motinos su vaikais ir tik 16% tokių šeimų su vaikais gyvena tėvai.
Geriausia, ką gali padaryti išsiskyrę tėvai – išlikti tėvais ir nebūdami sutuoktiniais. Tačiau tai nėra lengvi įgyvendinamas ketinimas, nes tam reikia nuoširdumo regimybės, esant priešiškumui ir nesantaikai.
Profesionali pagalba gali padėti tėvams objektyviau susidoroti su savo nuoskaudomis ir daryti tai, kas iš tiesų yra jų vaikams geriausia. Kaip pastebi daktarė Louise Despert: „Vyras ir moteris gali nesugebėti padaryti savo santuoką sėkmingą. Tačiau jie vis dėlto gali padaryti sėkmingas savo skyrybas. Stengdamiesi, pasitelkdami išmintį ir pagalbą, jei gali paversti savo skyrybas – deja, nebe vedybas – brandinančia patirtimi“.
Tyrimai rodo, kad būsimas vaiko elgesys ir emocinė sveikta (kuri besąlygiškai veikia ir jo mokymąsi) priklauso nuo to, kaip abu tėvai elgiasi išsiskyrimo metu ir oficialios ištakos metu ir po to. Deja, daugelis tėvų, patys išgyvendami skyrybas, dar nėra emociškai pasirengę pamatyti, kas ir kaip keičiasi jų vaikų gyvenime.
Vieniši tėvai susiduria su sutrikimais, trukdančiais ramiai gyventi, tai rūpestis dėl pinigų, galima depresija, kaltės ir vienišumo jausmai. Daugelis tėvų paprastai turi tiek daug asmeninių problemų, kad bent jau iš pradžių tiesiog nepajėgia domėtis savo vaiko poreikiais.
Po skyrybų daugelis vaikų, nors ir kaip nuoširdžiai jaudinasi dėl motinos ir tėčio, iš tiesų yra susirūpinę, kas nutiks jiems. Vieniši tėvai turi būti teisingi, bet valdyti padėtį. Čia į pagalbą ateina ir mokykla. Mokytojas turi pravesti pokalbį ir su tėvais ir su vaikais. Turi kalbėti per pamokas apie tokias situacijas kaip tėvų skyrybos, analizuoti tai ir visais būdais aiškinti vaikams, kad tai nėra jiems pavojinga ir jokio pavojaus vaikui negresia.
„Jis mylėjo ir mane, ir 5-erių metukų dukrelę. Jis buvo išsilavinęs, puikus vyras ir geras tėvas. Bet tai jau buvo…Vieną dieną jis susirinko daiktus ir išėjo, tepasakęs: ’’Dukrele, žinok, kad tu turi mažą broliuką.’’ Man ašaros bėgo upeliais, ėmė pyktis, kankino nuoskauda ir liūdesys. Ir iki šiol su ta mintimi negaliu susitaikyti, bet tik žinau vieną—turiu gyventi dėl dukros, kuri kasdien prieš užmigdama manęs vis klausia: ‘’Mamyte, ar tėtė jau tikrai nesugrįš?…’’
Dažnai tėvai kreipiasi į specialistą, prašydami patarimo—kada geriau išsiskirti, kaip padėti su tuo susitaikyti vaikui, o gal geriau gyventi nuolatinėje įtampoje ir kentėti vardan vaikų?…
Konsultacijos metu tėvams tenka truputį nusivilti, nes nė vienas specialistas neduos ‘’gatavo šeimos santykių sutvarkymo recepto’’, tėvai patys turi suvokti savo jausmus ir priimti sprendimą. Gydytojo vaidmuo—užsiėmimų metu atskleisti, kokia yra tėvų būsena, kas juos sieja šiuo metu, ką jie jaučia vienas kitam, kaip jie bendrauja. Be abejo, gyventi šeimoje ‘’tik dėl vaikų’’ nėra gerai, nes tuo atveju visi jausis įsitempę, šeimoje vyraus ‘’šaltas’’ klimatas, o dėl to ypač pergyvens vaikai, kurie greitai pajaučia tėvų nuotaikas ( PS.: jie yra geriausi tėvų santykių ekspertai ).
Jeigu vis tik abu tėvai priima sprendimą—nutraukti santuoką, tuomet apie tai reikia informuoti vaiką, jam priimtiniausiu būdu, atsižvelgiant į jo amžių, o jokiu būdu nemeluoti, nesmerkti vieno iš tėvų, niekam neužkrauti kaltės, nežadėti ir nefantazuoti. Skyrybos—sunkus dalykas ir suaugusiems, bet jie jokiu būdu savo neigiamų išgyvenimų neturėtų užkrauti vaikui, nesąmoningai ‘’pasiguosdami’’. Vaikas negali atstoti terapeuto vaidmens;
tai jam būtų persunki ir nepakeliama našta. Net ir skyrybų atveju vaikas turi užimti savo vietą tėvų santykiuose, t.y., jis visada turi išlikti vaiku.
Kaip vaikas išgyvens tėvų skyrybas priklausys nuo daugelio faktorių. Be abejo, jam bus liūdna, skaudu; vaikas pyks ant tėvų, kad jie nesugeba gyventi kartu. Kartais vaikai ‘’imasi’’ įvairių gelbėjimo priemonių, kad tik tėvai gyventų kartu: staiga jie ‘’suserga’’, neretai vaikų liga kuriam laikui ‘’atideda’’ skyrybas, bet tai laikina….
Tėvams nutarus išsiskirti, tikslinga būtų kreiptis į specialistą, kuris padėtų vaikui išgyventi tą krizę. Užsiėmimų metu vaikas mokomas išreikšti jį užvaldžiusius jausmus
( liūdesį, pyktį, kaltę ir kt. ), kartu su vaiku diskutuojama, kas yra skyrybos ir kaip jos paliečia vaiką.
Reikia žinoti, kad po skyrybų vaikus persekioja nesaugumo jausmas, sumaištis, ypatingas prisirišimas prie mamos. Suprantama, vaikas turėjo du artimus sau žmones, vieną prarado, todėl prie likusio ‘’prisiriša’’ vos ne liguistai.
Vaikui reikia paaiškinti, kas yra skyrybos maždaug taip: ’’Kai žmonės myli vienas kitą, jie tuokiasi, gimdo vaikus ir labai jais džiaugiasi. Bet kartais gyvenant kyla įvairių sunkumų. Ne visiems pavyksta juos įveikti. Kitos šeimos taip susibara, kad visai nebemoka gražiai sutarti.
Jei pykstamasi labai dažnai ir labai smarkiai, pasidaro per sunku būti drauge, tada žmona ir vyras išsiskiria ir pradeda gyventi atskirai. Mudu su tavo tėčiu taip pat nebesutariame ir nebenorime daugiau būti kartu. Kad ir kaip skaudu, bet jis daugiau manęs nebemyli. Ir anksčiau jau susipykdavome, tik nesakėme tau nieko, nes manėme, kad viskas pasikeis. Tačiau dabar jau tvirtai nusprendėme gyventi atskirai.’’
Tokioje situacijoje reikia, kiek įmanoma, nemeluoti vaikui, nežadėti, kad tėvelis netrukus sugrįš. Mama neturi aukotis dėl atžalos, privalo tvarkytis ir savo gyvenimą, bet nepamiršti, kad jam abu biologiniai tėvai yra labai svarbūs. Vaikui reikia paaiškinti, jog ir mamytė, ir tėvelis ją myli: ‘’Noriu, kad tu žinotum, jog tėvelis nebemyli manęs, bet labai myli tave ir visada mylės. Mama su tėčiu gali išsiskirti, bet niekada tėvai neišsiskiria su savo vaikais. Vaikai visada yra ir bus jų vaikai, ir tėvai myli savo vaikus taip kaip moka.
Reikia atminti, kad nelaimingose, nuolat konfliktuojančiose, nepilnose ar anot W.Steikelio, jeigu besipykstantys, šalti ar abejingi tėvai žinotų, kad jie augina potencialius psichiatrų pacientus, gal tai padėtų jiems susidomėti saviaukla ir savikontrolės praktika.
Be abejo, skyrybos – nemalonus patyrimas suaugusiems, o tuo labiau – skaudus smūgis vaikams. Jų dalyvavimas sprendžiant šeimos problemas gali padaryti žalos tiek charakterio formavimuisi, tiek psichoseksualiniam vystymuisi. Nustatyta, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams tėvų skyrybos pirmiausia gali sukelti regresiją. Vaikas grįžta į tą amžių, kai viskas buvo gerai. Jam gali sutrikti miegas, kalba, jis gali pradėti šlapintis į lovą ar susirgti kokia nors liga. Tai simptomas, kad šeima negalėtų išsiskirti, o susivienytų ir rūpintųsi vaiku. Antra reakcija –
šokas. Rezultatas – vaikas iškeliauja į fantazijų pasaulį, taip jis ginasi nuo tikrovės. Tai mes galime suprasti iš vaiko piešinių, žaidimų, pasakojimų. Trečia – vaikas jaučia nerimą ir kaltę, nes 99% tėvų pasako:
„Tu nesupranti, nes esi mažas, kai užaugsi, viską suprasi”. Tą nežinojimo, nesupratimo prarają mažylis suvokia savaip, pavyzdžiui, gali prisigalvoti, kad tėvai skiriasi todėl, kad jis sudaužė lėkštę, kad neklausė ar jų nemylėjo ir t.t. Geriausia, kaip galite padėti, tai pasakyti, kad suaugę skiriasi ne dėl jo, o dėl savo padarytų klaidų. Būtina kuo daugiau kalbėti su vaiku apie suaugusiųjų nesantaikos priežastis jam suprantama kalba. Kuo daugiau mažasis žinos, tuo mažiau prisigalvos. Vaikas gali pykti ar tapti agresyvus. Turite įsiklausyti į jo jausmus, padėti išgyventi šį sunkų laikotarpį, juk tai, ką jis jaučia, yra teisėta.
Sąvokos „netektis“, „praradimas“ glaudžiai susiję su psichinėmis vienišumo, uždarumo, savigraužos, savęs kaltinimo ir socialinės atskirties būsenomis. Visa tai yra socialinės rizikos veiksniai, kurie turi neigiamą poveikį psichinei-socialinei vaiko raidai ir saviraidai.
Ilgamečiai tyrimai atskleidė, jog 6–7 metų vaikai, daugeliu atvejų net ir jaunesni, netekę artimo žmogaus dėl to, kas įvyko, dažnai išgyvena kaltę (B. L. Mishara). Viena iš tokių išgyvenimų formų yra pyktis, kad taip greitai paliko tėtis ar mama. Suaugusieji, nujausdami galimą neigiamą vaikų reakciją prabilus šia tema, vengia pokalbių su jais apie išgyvenamus jausmus. Netekęs vieno iš savo šeimos narių vaikas ne vien tik turi su tuo susitaikyti, bet ir ieškoti kito stiprybės šaltinio, t. y. būti atviras su draugais, aplinkiniais, bendrauti neapsimetinėdamas. Kanadoje ir
JAV garsi psichoterapeutė
E. Kuebler-Ross klinikoje tyrė 6–12 metų vaikus ir atskleidė, kad šio amžiaus vaikai noriai kalbasi su kitais apie tai, dėl ko jiems neramu išsiskyrus tėvams ar netekus artimo žmogaus.
Štai tyrinėtoja J. Wallerstein yra atkreipusi dėmesį į skirtingą vaikų reakciją netekus artimųjų – mirus vienam iš tėvų arba jiems išsiskyrus. Tai, jos nuomone, priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties, brandos, gebėjimo prisitaikyti ir įveikti stresą, nuo tarpusavio santykių su artimaisiais, kurių neteko. Anot jos, tokiems vaikams būdingas nestabilumas, pasikeičia jų elgesys ir požiūris į discipliną, santykiai su kitais žmonėmis. Vėliau jie turės priprasti prie pasikeitusio auklėjimo stiliaus, gal naujo tėvo ar mamos partnerio, susitaikyti su savo emocijomis ir socialiniu kitoniškumu. Kaip pabrėžia
J. Wallerstein, 2–5 metų vaikams, dar nepasirengusiems išgyventi tokią netektį, būdingi miego sutrikimai, nerimas, jie reikalauja daugiau tėvų dėmesio. 5–8 metų vaikai dažniau verkia, atviriau liūdi ir gedi, bijo prarasti kitą tėvą (motiną). Baimė gali tapti liguista, įkyri, nepagrįsta.
Jų žaidimai neįsivaizduojami be liūdesio, mirties, praradimo motyvų.
Mokymasis jiems tampa kančia. Dažnai vaikai (išsiskyrus tėvams) ateina į mokyklą prislėgti, liūdni, jie nebenori mokytis arba tiesiog viską daro lėčiau, negalvoja (nes mintys užimtos galvojimu apie tėvus), jautriai reaguoja į bet kokias pastabas, klasės draugų užgauliojimus.
Skyrybos labai gali pakenkti jų mokymuisi, todėl čia mokytojui tenka labai svarbus uždavinys padėti tam vaikui išgyventi esamą padėtį, neleisti, kad tai sutrukdyti jo tolesniam ugdymuisi.
Kuo daugiau šnekėtis su tuo vaiku, (gal net pakalbėti ir su pačiais tėvais apie tai, kad jų nesutarimai jokiu būdu negali trukdyti vaikui), mokytojas, suprasdamas esamą vaiko padėtį, pasistengti „nespausti“ vaiko jei jam pradeda nebesisekti mokytis. Galbūt kuo daugiau jį įtraukti į popamokinę veiklą, kad jis kuo mažiau galvotų apie nemalonų įvykį atsitikusį jo šeimoje.
Nors 8–12 metų vaikai jaučiasi nuskriausti, nesaugūs, vieniši, netektį jie suvokia sąmoningiau, dėl to mažiau save kaltina. Tačiau jie gedi ilgiau. 12–18 metų paaugliai dažniausiai verkia slapta, jaučiasi atplėšti nuo vaikystės ir išgyvena nesaugumo jausmą.
Netektis gali būti reali arba simboliška, permanentinė arba laikina, lengva arba traumuojanti ir netgi katastrofiška. Ji gali būti pavienė arba užliejanti kaip banga, akivaizdi arba nepastebima, netikėta arba numatoma, visiška arba dalinė. E. Kuebler-Ross atkreipia dėmesį į šiuos psichologinius netekties išgyvenimo dėsningumus, stadijas: 1) šokas ir (ar) neigimas; 2) derėjimasis; 3) pyktis; 4) depresija; 5) susitaikymas.
Kiekviena iš šių stadijų yra fenomenali, jai būdingi saviti išgyvenimo aspektai. Tai sąlygoja kultūrinė, socialinė gedinčiojo aplinka, šeimos vertybinė orientacija, mokyklos mikroklimatas, mokytojų nuostatos bei gedinčiojo emocinis pasirengimas, tvirtumas.
Šiais metais atlikus apžvalginį tyrimą ir apklausus 91 įvairių
Lietuvos regionų pradinių klasių pedagogą, paaiškėjo, jog vaikams dažniausiai yra tekę patirti tėvų skyrybas kaip vieną iš netekties formų.
Pavyzdžiui, vienoje rajono mokyklos klasėje iš 19 besimokančių vaikų net 14
arba gyvena išsiskyrusiose šeimose, arba jų tėvai yra išvykę dirbti svetur, arba vienas iš tėvų miręs. Žemiau pateiktoje lentelėje matyti, kokių netekčių daugiausia yra patyrę mokiniai.
|Netektį išgyvenančių vaikų grupės |Kiek pedagogų ugdo klasėje tokių |
| |vaikų |
|Vaikai, išgyvenę tėvų mirtį |50 |
|Vaikai, patyrę tėvų skyrybas |81 |
|Vienas tėvų gyvena su |45 |
|nesantuokiniu partneriu | |
|Šeimoje nesaikingai girtaujama |20 |
|Vaikai, kurių tėvai yra išvykę |61 |
|dirbti svetur | |
|Šeimoje dažni konfliktai |24 |
Tėvų skyrybų poveikį vaikams savo disertaciniame darbe 2001 m. tyrinėjo
M. Dovydaitienė. Ji pažymi, jog vaikai, kurių tėvai išsiskyrę, yra emociškai labiau pažeidžiami ir sunkiau prisitaiko prie kitų ar užmezga kontaktus ir juos plėtoja. Edukologė A.
Juodaitytė, kaip ir daugelis kitų vaikystės tyrinėtojų, teigia, jog ko nors netekimas vaikystėje vėliau paveikia net ir savojo identiteto ieškojimus: vaikas, išgyvenantis tėvo ar motinos mirtį, lyties atžvilgiu praranda identifikavimosi su kuo nors pagrindą. Sakykim, berniukas, netekęs tėvo, gali iš dalies prarasti savęs kaip vyro tapatumą.
Šį procesą dar labiau sunkintų, jei kiemo ar klasės draugai vengtų bendravimo su tokiu vaiku. Dažnai berniukai, netekę tėvo, įgyja daug moteriškų, o mergaitės – vyriškų – bruožų: būna padūkusios, elgiasi kaip berniukai.
Sauga – viena iš didžiausių vaiko reikmių. Pagrindinės vaiko saugumo reikmės tenkinamos, kai vaiką supa juo besirūpinančiųjų suaugusiųjų sukurta meilės, paramos ir pritarimo aplinka, kada jį supa – šeima. Nuo šeimoje puoselėjamų vertybių priklauso individo ateitis, jo gebėjimas svarstyti esminius žmogaus egzistencinius klausimus, atsakingai priimti sprendimus ir savarankiškai veikti.