Grozines literaturos savybes

Pagrindinės grožinės literatūros savybės  Grožinė literatūra (toliau tiesiog literatūra) yra žodžio menas.Iš kitų raštijos sričių ją išskiria ir su menu suartina 1) savitasvaizdavimo objektas, 2) gyvenimo atspindėjimas vaizdais, 3) esminėvisuomeninė funkcija – estetinė funkcija. Pagrindinis literatūros vaizdavimo objektas yra žmogaus gyvenimas,jo dvasios pasaulis. Dvasinio gyvenimo pasireiškimo sritys įvairios –šeima, artimieji, draugų ratas, gamta, tautos, tėvynės istorija, kultūra irt.t. Literatūroje vaizduojamas žmogaus darbas, moksliniai ir meniniaiieškojimai, atradimai, išradimai ir kt. Kurią gyvenimo sritį rašytojasbevaizduotų, jis kreipia dėmesį į žmogaus mintis, jausmus, išgyvenimus,aistras, siekius, reagavimą į aplinką, į pasaulį. Detalūs pačių gamybosprocesų, technikos bandymų aprašymai, ekonomikos aktualijos, medicinos,archeologijos ieškojimai, politinės problemos ir pan. nedomintų skaitytojų(arba domintų nedaugelį), nepaliestų suvokėjo jausmų, nepadėtų pažintižmogaus, drauge ir savęs. Gamybos procesai, ekonomikos aktualijos, gamtospasaulio reiškiniai atspindimi tiek, kiek yra reikalingi pavaizduotiasmenybei, žmogaus būdui, likimui, – tam, kas domina visus. Tik vaizduojamižmogaus santykiai su pasauliu, jo egzistencija, bendražmogiškos problemos,emocijos nutiesia dvasinius ryšius per įvairiausias istorines epochas tarpkūrinių ir skaitytojų. Meninis vaizdas – tai gyvenimo paveikslas. Mokslininkas apiegyvenimą kalba teiginiais, tezėmis, loginėmis sąvokomis, o rašytojas apiejį mąsto, jį „atkuria” vaizdais. Kiekvienas kūrinys – atskiras pasaulis,kurį sudaro rašytojo pavaizduoti žmonės, vienokie ar kitokie jų santykiai,poelgiai, veiksmai, įvykiai, istorija, aplinka, gamta ir t.t. Dažnu atveju(tačiau ne visada) meninis vaizdas – gyvenimo paveikslas – panašus į mūsųgyvenimo tikrovę, į realybę. O konkretus žmonių gyvenimas domina ir jaudinaskaitytojus, traukia imti knygą į rankas. Grožinė literatūra žmogaus protąveikia per jausmus. Kad geriau suprastume vaizdine formą, aptarsime pagrindinesŠatrijos Raganos apsakymo „Irkos tragedija” vaizdo linijas. Kūrinyje vaizduojamas svarbus mažos mergaitės gyvenimo momentas:Irka suvokia, kad ji nėra nei mamytės, nei tėvelio mylima, kad ji svetimair nereikalinga naujose išsiskyrusių tėvų kuriamose šeimose. Konkretiveiksmo eiga (saulei leidžiantis, iš sodo, kur žaidė su Džimu, Irka grįžtanamo į tuščius kambarius, kalbasi su žvaigždelėmis, laukia parvažiuojančiosmamytės, puola jos pasitikti, nori išsikalbėti, bet mamytė nutraukia jos„čiulbėjimą”, ragina greičiau valgyti vakarienę ir gulti. Pasirodo mamytėslaukiamas ponas Gurskis, stiprėja Irkos nemeilė svečiui ir t.t.) ir yrapagrindinė apsakymo meninio vaizdo linija. Visi įvykiai, scenos, judesiai, gestai įtraukiami į vieningą Irkosgyvenimo, trukusio keletą dienų, paveikslą. Proceso vaizdavimą papildoįvairūs aprašomieji vaizdai (saulėlydis, Irkos kambarys, krepšelis,skrybėlaitė su „kokarda” ir t.t.). Taigi aptariamo Šatrijos Raganos apsakymo meninis vaizdas –konkretus, individualus, nepakartojamas mažos mergaitės – Irkos – gyvenimopaveikslas. Jam savitumo teikia pasaulio stebėjimas vaiko akimis,pasakojimo stilizacija vaikiškomis intonacijomis. Apsakymo „Irkostragedija” vaizdas nesudėtingas ir palyginti neplatus. Vaizdo platumas, didumas priklauso nuo žanro. Romano, epopėjosvaizdas apima daug veikėjų, situacijų, į jį įsiterpia įvairūs aprašymai.Apysakos, poemos, dramos vaizdas siauresnis. Eilėraščiuose nubrėžti tikkeli gamtos, kosmoso ar aplinkos brūkšniai, fiksuojamos kelios išgyvenimoakimirkos. Tačiau platesnį ar siauresnį vaizdą „matome” kiekvienamegrožinės literatūros kūrinyje, kiekvienoje miniatiūroje, mįslėje, aforizme. Savo rėžtu bendras, didysis, kūrinio vaizdas („makrovaizdas”)susideda iš daugybės smulkesnių vaizdų – bendrojo kūrinio vaizdo fragmentų.Iš kūrinio galima išskirti poelgių, veiksmų, aplinkos, gamtos, daiktų irkitokius vaizdus. Kiekvienas, kad ir smulkiausias vaizdas („mikrovaizdas”),santykiauja su bendruoju kūrinio vaizdu kaip dalis su visuma. Literatūros, kaip meno apskritai, ypatybė yra teikti skaitytojamsestetinių išgyvenimų, t. y. leisti pajausti pavaizdavimo grožį, malonųdvasinį nusiteikimą, susidomėjimą, giedrą, palaimingą būseną skaitant,apmąstant tai, kas perskaityta (gr. aisthetikos – prieinamas jutimams).Literatūros ypatybė teikti estetinių išgyvenimų yra jos estetinė funkcija.Ši funkcija specifinė: ji išskiria literatūrą iš mokslo, publicistikos,kitų kultūros sričių. Literatūra atlieka ir kitas visuomenines funkcijas-pažintinę, auklėjamąją, hedonistinę (pramoginę), komunikacinę. Tačiau tikatlikdamas estetinę funkciją, menas (taigi ir literatūra) gali realizuotiir visas kitas funkcijas. Literatūra ugdo žmogaus, ypač vaiko, meninį skonį, poreikįskaityti, žadina kūrybines galias, norą kurti patiems. Literatūra – žodinė kūryba. Kalba ją skiria nuo kitų meno šakų –dailės, skulptūros, baleto ir t.t. Kitų meno šakų, išskyrus muzikos,vaizdai yra materialesni, apčiuopiamesni, nes materialesnės yra jų kūrimopriemonės – spalvos, garsai, gyvas žmogaus judesys, įvairios medžiagos –molis, akmuo, marmuras ir kt. Literatūros kūrinių vaizdas abstraktesnis,skaitytojų skirtingiau suvokiamas; jis tik pažadina vaizduotę, pakreipia jąkuria nors linkme. Tačiau žodinei kūrybai atsiveria didesnės galimybės

pavaizduoti žmogaus vidaus pasaulį, minčių tėkmę, įvairius atsitikimus,gyvenimo istoriją. Kalba iš dalies skiria grožinę literatūrą iš mokslo ir raštijosapskritai. Grožinė kalba vaizdinga, raiški, žodis ne visada vartojamasįprasta reikšme, atsisakoma gramatikos, ypač sintaksės normų. Mokslui arkitai objektyviai informacijai nereikalingos poetinės kalbos priemonės,netinka netaisyklingi sakiniai ir kitokie stilistiniai „iškraipymai”. Literatūrinio vaizdavimo įvairovė Literatūrinis vaizdavimas turi savo logiką, savo tiesą. Rašytojasnekelia sau uždavinio tiksliai atkurti istorinio įvykio vyksmą,dokumentiškai pavaizduoti vienokį ar kitokį visuomenės gyvenimo faktą.Kūrinyje daug kas pramanyta, menininko vaizduotės sukurta. Literatūravaizduoja ne tai, kas iš tikrųjų buvo, bet kas gali būti, kas apskritaigyvenime esti. Rašytojas kuria savąjį pasaulio regėjimą, savąją viziją. Jispasirenka vaizduojamojo pasaulio formas, pavidalus, pobūdį. Literatūrojegyvenimas vaizduojamas ir tikroviškai, ir sąlygiškai. Tikroviškuosevaizduose kuriama realaus gyvenimo iliuzija, t.y. kūrinyje viskas vykstataip „kaip gyvenime”: tikroviški personažai, tikroviški jų santykiai,veiksmai, tikroviškos gyvenimo aplinkybės. Taip gyvenimą paprastaivaizduoja rašytojai realistai. Būdinga realistinio vaizdavimo ypatybė – dėmesio sutelkimas į tai,ką vadiname kasdienybe. Veikėjai gyvena įprastą kasdieninį gyvenimą,veiksmas vyksta įprastose, kasdieniškose aplinkybėse – namie, darbe,kelionėje, svečiuose, tarnyboje, gamtoje, o jeigu kokios – frontokasdienybėje ir kitur. Realistui pakanka kasdieniškų situacijųcharakteriams atskleisti, įdomiam siužetui sukurti, visuomenės gyvenimo,egzistencinėms ar filosofinėms problemoms spręsti. Pavyzdžiui, B.Vilimaitėsnovelės „Trys seserys” veiksmas vyksta ligoninės palatoje, kur susirgusiąkaimietę lanko seserys: viena – gyvenanti kartu tėviškėje, kita –miestietė. Keliose trumpose jų apsilankymo scenose atsiskleidžia skirtingiseserų charakteriai, skirtingi jų santykiai su nuosavu daiktu (siūlais) irpagalbos reikalingu žmogumi: darbas – mezgimas – stiprintų ligones, tolintųmirtį, tačiau iš kaimo atsiųstus siūlus miestietė pasilieka sau. Novelėsvaizdą persmelkia egzistencinė tiesa: gyvenimas neamžinas, laikas naikinaviską ir nėra prasmės kaupti nelabai reikalingas materialines vertybes. Romantiniuose kūriniuose taip pat dažnai išlaikomos tikrovėsformos, veikia tikroviški personažai, iš esmės tikroviškos situacijos (plg.A. Mickevičiaus „Gražiną” ar Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą”). Tačiauromantikai mato gyvenimą ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį nori matyti.Romantikai ieško to, kas gyvenime tauru, gražu, aukšta, didinga; jieadoruoja laisvę, asmenybės kilnumą, dvasios jėgą. Romantikai veržiasi iškasdienybės, jos pilkumos, nuobodumo. Veiksmas dažniausiai perkeliamas įsenus laikus ar tolimus kraštus. Vaizduose daug vietos skiriama svajonei,polėkiui. Poetiniai įvaizdžiai, simboliai impozantiški, viliojantys (vėjailaisvūnai, aukštas dangus, žvaigždynai, saulė, beribis kosmosas, kalnųviršūnės, okeanai, gelmės ir pan.). Romantinių vaizdų šaltinis gali būtijaunystė, gamtos stichija, meilė, kova (plg. V. Mykolaičio-Putino eil.„Margi sakalai”, S. Nėries „Gyvenimo giesmė”, „Jaunystė”). Romantiniamvaizdavimui būdinga didesnė ar mažesnė hiperbolizacija (plg. E. Mieželaičio„Žmogų”), fantastika, simbolika, vadinasi, tikroviškas vaizdavimas jungiasisu sąlygišku. Fantastiniai, alegoriniai, simboliniai, groteskiniai vaizdai – tainetikroviškas, sąlygiškas gyvenimo vaizdavimas. Fantastika įeina įalegorinius, groteskinius vaizdus; ji dominuoja pasakose, sakmėse.Literatūroje yra ir fantastinių romanų (pvz., P. Norbuto „Nemirtingumolygtis”), apsakymų. Alegorinio vaizdavimo reikšmės yra perkeltinės. Alegorijųperkėlimas vienaženklis (vienareikšmis). Loginis turinys – tikroji reikšmė– lengvai suvokiamas, aiškus (plg. V. Kudirkos satyrinį apsakymą „Lietuvostilto atsiminimai”). Alegoriniai vaizdai neindividualizuojami,nekonkretinami, veikėjai – schemiški, fabula (įvykių raida) nužymėta bendropobūdžio linijomis. Alegoriški yra pasakėčių vaizdai. Tačiau galimi ir alegoriniaiapsakymai (minėtas V. Kudirkos kūrinys), ir pasakos (H.K. Anderseno„Bjaurusis ančiukas” – autoriaus gyvenimo momentų alegorija), ir kitižanrai. Į alegoriją panašios parabolės (daugeliu atvejų nuo alegorijų josmenkai skiriasi). Paraboliniai yra šventraščių, biblijų siužetai,biblijinių pasakojimų vaizdai. Parabolės įsitvirtino intelektualizuotoje XXa. literatūroje. Tai sapnai, vizijos, perkeltiniai, neretai sufantastintipasakojimai – vaizduojamojo gyvenimo palyginimai; pvz., S.Šaltenio apysaka-parabolė „Kalės vaikai”, A. Žukausko eil. „Jauni žirgai kultūrinėsepievose”. Alegoriniam vaizdavimui artimas ir simbolinis. Simboliniaivaizdai, kaip ir alegoriniai, nekonkretūs, abstraktūs. Didelė simboliniųvaizdų apibendrinamoji jėga. Pažymėtinos dvi simbolinių vaizdų grupės:vienų reikšmė pastovi, kitų – neapibrėžia, individuali, kintanti. Pirmųjųreikšmės įprastos, žinomos: kryžius – kančios, tikėjimo ir viltiessimbolis, balandis, alyvos šakelė – taikos ir meilės, ąžuolas – stiprybės,rūta, lelija – nekaltybės simboliai ir t.t. Įdomesni nauji individualūs simboliai. Paprastai jų reikšmėsnepastovios, kintančios, – jos kinta net tame pačiame kūrinyje. Antai taipkinta katedros reikšmės Just. Marcinkevičiaus kūrinyje “Katedra” (jas
nusako pagrindinis herojus Laurynas):                               Ak, Motiejau, Ne apie pastatą aš tau kalbu – Kalbu apie lygybę, laisvę, šviesą, Apie harmoniją, teisybę, grožį, Aš apie žmogų tau kalbu, Motiejau, Apie tėvynę pasakoju tau. Kūrinio veiksmo tėkmėje kuriasi naujos, šiame monologe neminėtossimbolinės katedros reikšmės. Simbolių reikšmės sunkiai nusakomos lopiniais sakiniais(pavyzdžiui, sunku nusakyti J. Biliūno „Laimės žiburio” logines prasmes).Jas galima spėti, intuityviai justi. Simbolinis vaizdas teikia daug erdvėsindividualiam suvokimui, savitoms įvairioms interpretacijoms. Gyvenimas gali būti vaizduojamas ir groteskiškai. Groteskinįvaizdavimą yra pamėgę satyrikai. Groteskas – būdinga tragikomiškų veikalųforma. Grotesko pasaulis deformuotas, keistas. Jame susipina žmogaus irgyvulio, žmogaus ir augalo motyvai. Groteskuose skamba juokas (juokas proašaras), blykčioja pajuoka, neretai ir panieka, drauge sklando liūdesys.Situacijos neįprastos, dažnai fantastiškos. Siužetas supainiotas, sunkiaisuvokiama jo logika. Tikrovės spalvos sutirštintos, gestai, poelgiaihiperbolizuoti. Grotesku paprastai atskleidžiama tai, kas gyvenime yranenormalu, absurdiška. Lietuvių literatūroje groteskinių dramų yra sukūręK. Saja („Abstinentas”, „Mamutų medžioklė”), J. Grušas („Pijus nebuvoprotingas”, iš dalies „Meilė, džiazas ir velnias”) ir kiti autoriai. J.Grušas, V. Žilinskaitė, kiti kūrėjai yra parašę apsakymų groteskų. Suprasti groteskinį vaizdavimą galbūt padėtų J. Apučio novelės„Tylėdami važiavo greitai” komentaras ir ištrauka. Trys draugai nuolat didindami greitį lekia, skrieja mašina,bijodami pavėluoti … nežinia kur ir į ką. Staiga paplentėje pasimaišo,kelią perbėga katinas. Mašina akimirksniu sustoja, iššokę keleiviai pradedakatiną gaudyti. Pagrindinis kūrinio veiksmas – katino gaudynės miške,pelkėje. Vyrus gena nežmoniškas įniršis ir inercija. Kliūdami už medžių irkelmų, apsidraskę, išsipurvinę pelkėje, pagaliau išsimuša į plentą: „Visųtrijų širdys, nusivariusios, pavargusios, ėmė skaudėti nuo įtampos. Katinasjau išlėkė į iškirstą paplentės ruožą; kad ir prietemoj, dabar jį galėjaigerai matyti, jo šonai buvo pliki, plaukai išpešioti šakų ir visokių dygiųžolių pelkėje, galva bjauriai perskelta ir viena akis užtinusi. Galbūt jisbuvo vertas pasigailėjimo. Galbūt kažkas yra vertas pasigailėjimo kiekvienąmūsų gyvenimo valandą, o dažniausiai – mes palys, tačiau niekadneatvėstanti lava mums degina kojų padus, mes lekiam tolyn, nespėdamigailėtis nei savęs, nei kitų. O gal mes visi nesąmoningai suvokiame, kadnieko negalima gailesčiu pateisinti”. Citatos pabaigoje sukoncentruotapagrindinė filosofinė kūrinio mintis (groteskas dažniausiai filosofinis). Spalva ir garsas vaizdo struktūroje Spalvos ir garsai konkretina vaizduojamo gyvenimo paveikslą, darojį pilnesnį, išsamesnį, vaizdingesnį. Žvilgterėkime į perkūnijos vaizdavimą I. Šeiniaus apysakoje„Vasaros vaišės”: „Kad pliaukšterėjo, net ausyse suskambėjo. Nušvietė išvieno aplinkui. Ir ėmė dabar griausti, trinksėti ir toliau, ir arčiau, bejokios paliovos. Lyg būtų du didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidęvisas patrankas. Ūžia tik, pleška, net kratos viskas. Ir lyg tai būtų kalnųpajėgos susitikusios; tartum kalnai kitas ant kito griuvo. Gražu! Tikras mūšis! Kad pleška, kad dunda, kas kartą smagiau irpikčiau. Rodos, tuojau visai susipiestuos ir žemė plyš. Šaudo, ardo patrankos. Ir vis tik skrodžia žaibai tamsą. Taivienan šonan, tai kitan. Tai žalia ugnimi viską aplinkui uždega, tairausva, tai skaisčiai mėlyna. Va va tuojau užsiliepsnos vinkšnos. Matyt,kaip jų lapai lyg ugnyje paskęsta; sužiba ilgais siaurais liežuviukais.Paskum ir vėl viską juoda tamsa užgeso”. Vaizduodamas perkūniją (bendras audros vaizdas apysakoje yraplatesnis), autorius į viena supina erdvių realybę („ir toliau, ir arčiau”,„iš vieno aplinkui”), gaivališkus vaizdinius („lyg tai būtų kalnų pajėgossusitikusios”), taip pat šviesos ir tamsos sankirtas, žaibų spalvųpermainingumą („Tai žalia ugnim viską aplinkui uždega, tai rausva, taiskaisčiai mėlyna”). Tačiau svarbiausia šiame epizode – perkūnijos garsai,trenksmų stiprumas, grumėjimo įvairovė. Akustinis (girdimasis) vaizdasryškinamas sinoniminiais veiksmažodžiais („pliaukšterėjo”, „ėmė dabargriausti, trinksėti”, „Kad pleška, kad dunda”), įspūdingais palyginimais(„Lyg būtų su didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę visaspatrankas”) metaforomis, fonetiniu žodžių skambėjimu („šaudo, ardopatrankos”). Perkeltiniai vaizdai tikslina, konkretina perkūnijos įspūdį,kurio siekia pasakotojas – pagrindinis apysakos veikėjas. Raiškų,ekspresyvų vaizdą turtina ir savaip konkretina pasakotojo reakcija įstichijos šėlsmą: „Gražu! Tikras mūšis!” Akustinė (girdimoji) vaizdo pusė dažnai sustiprinama vartojanttikrovės garsų pamėgdžiojimus, tendencingai kartojant vienokius ar kitokiusgarsus, jų derinius. Antai S. Nėris, sutankindama, kartodama kai kuriuosgarsus, imituoja miško ošima, medžių girgždėjimą:
Ąžuolai galingi Kužda ąžuolams čia. – Girgžda beržo lingė, Ir lopšinė šlamščia. Neretai grožinėje literatūroje fiksuojamos ne pačios vaizduojamopasaulio spalvos, o jų keliamas įspūdis. Pavyzdžiui, K. Binkio eilėraštyje„Rugiagėlės” impresionistiškai (lot. impressio -įspūdis) vaizduojamasrugiagėlių žydėjimas, jo keliamas įspūdis: Vien tik mėlyna akyse, – Žemėj, ore ir danguj. Daugiau nieko nebmatysi, – Vien tik mėlyna akyse… Mėlynas dažas nuspalvina vaikiško E. Selelionio eilėraščio„Mėlynės” vaizdą: Mėlyna, mėlyna, kur tik eini – Miškas nūnai – uogienojai vieni. Mėlynas miškas, melsvas dangus, Miškas mėlynėmis šaukia vaikus… Spalvos ir garsai vartojami ir perkeltinėmis reikšmėmis, kaipvisuomenės ar žmogaus gyvenimo, dvasinės būsenos, nuotaikos metaforos,simboliai ar paralelės. Palyginkime V. Mykolaičio-Putino eilėraščio„Motinai” vaizdus: Pro langą saulė leidos                                       Kadaš užaugčiau didelis, Pašvaiste ugnine, –                                            Irsveikas, ir gražus, – Tu poterį kalbėdama,                                        Osaulė žarstė vygėje Meldeisi už mane,                                             Tuos žėrinčius dažus.                                        Paskui atėjo sutemos,                                        Juoda rudens naktis.                                        Per naktį alpo motinos                                        Nerimstanti širdis. Žėrintys saulės dažai eilėraštyje – ne vien fonas, bet džiaugsmo,laimės, vilties metafora; sutemos, juoda rudens naktis -negandų, vargųmetaforinė raiška. Paprastai šviesios spalvos -gero, palankaus, ramausgyvenimo ženklai; tamsios išreiškia vargus, nesėkmes, sielvartą, netektį irkitokią nedalią. Kai kurių spalvų simbolinė reikšmė literatūroje pastovi,nekintanti. Tai pasakoma ir E. Mieželaičio eilutėse: Žydėjo meilė čia raudonu žiedu, Viltis žaliavo kaip pirmi linai, O ilgesys, tas amžinas poeto Bičiulis, ak, kaip tvieskė mėlynai… Simboliškai gali būti įprasminami ir garsai. Mūsų literatūroje,ypač poezijoje, yra išpopuliarėjusi daugiareikšmė varpų skambėjimosimbolika. Varpai, dažniau varpas paprastai simbolizuoja naujo, geresniogyvenimo artėjimą, žmogaus atsitiesimą, tautos prisikėlimą. Plačiosreikšmės ne tik kultūroje, bet ir visuomenės gyvenime yra įgijęs V.Kudirkos „Varpas”, kėlęs tautą, skelbęs jos atgimimą. Įvairi Vaižgantopavaizduoto žmonių žadintojo, „skenduonies” Alaušo Varpo semantika(„Pragiedruliai”), tragiškai graudi Just. Marcinkevičiaus „nukabintovarpo”, „nukabinto gaudesio tėvynės” dalia („Mažoji trilogija”) ir t.t. Garsai panaudojami ir muzikiniam kūrinio skambėjimui, melodijai,gaidai. Tai ypač ryšku K. Inčiūros eilėraštyje „Tarp miglų mėlynų”.Pacituosime pirmuosius eilėraščio posmus: Tarp miglų mėlynų teškenu ties giria Laiveliu prie tylių tų gėlių – ežere. Kas vėlais vakarais čia ateis ir lankys, Kai manęs neberas ir užges žiburys? Kol pasens, čia gyvens tik vandens lelija, Ir diena gesdama glamonėsis su ja… Garsų sąskambiai eilučių viduje ir galūnėse, takto vienodumas,išbalansuoti akcentai sudaro sąlygas savitam ritmui, melodijai, muzikaiatsirasti. Spalvos ar garso vidinės funkcijos yra įvairios, kiekvienamkūriniui savitos, individualios. Čia nurodėme tik dažnesnes jų prasmes. Kūrinio struktūra Grožinė literatūra egzistuoja kaip atskiri kūriniai, todėlkiekviename kūrinyje rasime minėtas esmines grožinės literatūros savybes. Kūrinys sudarytas iš daugelio elementu, arba sistemų: iš žodžių,sakiniu, veikėjų, veiksmų, įvykių, gamtos vaizdų, tematikos, idėjų ir t.t.Įvairios sistemos viena su kita susijusios, priklauso viena nuo kitos,integruoja (pereina) viena į kitą ir sudaro tam tikrą uždarą meninęstruktūrą. Kūrinys – įvairių sistemų (elementų) struktūra. Naujausiuoseliteratūros mokslo šaltiniuose visos kūrinio sistemos skirstomos į tamtikrus sluoksnius (lygmenis). Skyrimo, grupavimo pagrindas – elemento(sistemos) abstraktumas ir konkretumas. Dažniausiai skiriami tryspagrindiniai struktūriniai kūrinio sluoksniai, I. Loginis (abstraktusis); jį sudaro temos, problemos, idėjos,emocijos. Šias sistemas galima tik protu suvokti, galima numanyti, justi. II. Vaizdinis (konkretusis): veikėjai, veiksmai, įvykiai, gamtosir kitokie vaizdai ir t.t. Šio sluoksnio sistemos konkretesnės: skaitantkūrinį, jas galima įsivaizduoti, atgaminti sąmonėje kaip konkrečiuspaveikslus, vaizdus. III. Materialusis sluoksnis, arba kalbinė raiška (raiškos planas).Materialusis sluoksnis suvokiamas pojūčiais – jis girdimas. Kai kurie autoriai pagrindinių struktūrinių sluoksnių žymi irdaugiau. Literatūros rūšys ir žanrai Pagal tradiciją literatūra skirstoma į tris rūšis: epą, lyriką irdramą, tačiau skirstymo pagrindai buvo ir yra skirtingi, nevienodi.Tikslinga nurodyti tris skirstymo kriterijus: 1) žmogaus vaizdavimoaspektą, 2) komponavimo principus ir 3) kalbos organizaciją. I. EPAS – pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota ir prozinėliteratūra. Epo kūriniuose žmogus vaizduojamas įvykiuose. Pasakojama (gr. epos– pasakojimas), kaip įvykiai įtraukia žmogų, kaip žmogus juose dalyvauja,koks jo būdas atsiskleidžia. Žmogus vaizduojamas vienokiose ar kitokioseaplinkybėse, tarp kitų žmonių, nuklystama į platų aplinkos, gamtos, buities
ir įvairiausių kitokių gyvenimo reiškinių vaizdavimą. Kompozicijospagrindas – veikėjai, fabula, įvairūs fabulą papildantys aprašymai. Darviena svarbi epinių kūrinių sistema – pasakotojas. Tarp pasakotojo irautoriaus beveik visada būna didesnė ar mažesnė distancija; tapatintipasakotoją ir autorių nėra tikslu. Tik pradinėse klasėse pasakotojasvadinamas autoriumi. Iš tikrųjų rašytojas kuria pasakotoją, kaip ir visakūrinyje. Paprastai pasakotojas meninio mąstymo lygiu, kalbėjimo stiliausypatumais esti artimas tos aplinkos, kurią kūrinyje autorius vaizduoja,žmonėms, tik šiek tiek aukščiau pakilęs išmanymu, protu. Vaizduodami kaimą,rašytojai nesistengia demonstruoti savo erudicijos, intelektualumo, opasakoja taip, kaip mąsto ir kalba kaimo žmonės (plg. Žemaitės, V. Krėvės,M. Katiliškio kūrinių pasakotojus). Rašantieji vaikams į pasaulį žvelgiavaizduojamų veikėjų, dažniausiai vaikų akimis (plg. K. Sajos „Ei,slėpkitės!”, V. Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė”, V. Miliūno „Evaldukometai” ir kitus kūrinius). Pasakotojas gali būti ir vienas (ar keli) veikėjas. Tokiaisatvejais dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu. Epinių kūrinių veikėjai yra „pasakotojo valioje”. Pasakotojas juos„rodo” skaitytojui: praneša, kuris veikėjas ką ir kaip veikia, ką mąsto,kalba, išgyvena, kaip su kuo elgiasi ir t.t. Žodžiu, tarp veikėjo irskaitytojo yra pasakotojas. Epinių kūrinių kalbos organizacijai būdingiausia yra tai, kad jąsudaro pasakotojo ir veikėjų kalba. Veikėjų dialogai „grynuose” epiniuosekūriniuose neturėtų būti tokie įtempti, kokie jie esti dramoje. Tačiauliteratūroje yra daug kūrinių, kuriems būdingas draminis veikėjų pašnekesiųvaizdavimas. Naujojoje psichologinėje prozoje dažnai susilydo pasakotojo irveikėjo balsai, intonacijos: „Bei Vilius toks… toks akiplėša, visadašaiposi ne tik iš senelio, bet ir iš kiekvieno kito ir visada dedasi esąsbaisiai gudrus. O eina iš mamos saldainių ar cukraus vogti. . . Ne, Viliausjis negali mylėti. Anskis – visai kas kita. Jis ir mamytės klauso, ir darniekada nėra Martynuko apmelavęs ar bent subaręs” (I.Simonaitytė). Šioje ištraukoje girdėti pasakotojos ir veikėjo – jauniausiojoKaralių sūnaus Martynuko – halsai: į autorinį pasakojimą trečiuoju asmeniuįsipina vaikiškos berniuko mintys, vaikiška mąstymo tėkmė, reiškiamaatitinkamomis kalbos formomis. Naujųjų laikų literatūroje rūšys jungiasi, sinkretizuojasi, tamtikra prasme kūriniai atsinaujina, įvairėja – žanro grynumas nebėrameniškumo požymis. Į epą ir dramą skverbiasi lyrizmas, į lyriką ir dramą –epas ir pan. Turime lyrinę novelę (pvz., J. Apučio „Erčia, kur gaivusvanduo”; į lyrinę novelę gravituoja J. Apučio, V. Dautarto, E. Mikulėnaitėsir kitų autorių mažoji proza), draminę poemą (A. Baltakio „Vidurnakčiopoema”), poetinę dramą (B. Sruogos „Pavasario giesmė”, Just.Marcinkevičiaus dramos – poemos), lyrinę – epinę S. Šaltenio dramą„Jasonas” ir daug kitų kūrinių, jungiančių dviejų ar trijų literatūrosrūšių ypatybes. Epo žanrai Apybraiža – nedidelis literatūros kūrinys, pagrįstas tikraisįvykiais bei veikėjais. Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarpromano ir apsakymo. Apsakymas – trumpas grožinės prozos kūrinio žanras; novelėsatmaina. Autobiografija – memuarinis pasakojimas apie save, organizuotaschronologine seka arba probleminiais koncentrais. Biografija – žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties. Dienoraštis – kasdieniai autoriaus užrašai apie save, aplinką,istorinius įvykius be išankstinio konstrukcijos brėžinio. Esė – mokslo arba literatūros kritikos rašinys, straipsnis, kuriambūdinga kompozicinis ir stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamoobjekto traktavimas. Herojinis epas (epas siaurąja prasme, epopėja) – plačios apimtieskūrinys, dažniausiai eiliuotas, bylojantis legendinių arba istorinių herojųžygius svarbiu tautai istorinių lūžių laikotarpiu. Memuarai – kūrinys, kuriame autorius pasakoja praeities įvykius,kurių dalyviu ar stebėtoju yra buvęs; atsiminimai. Novelė – nedidelės apimties prozos kūrinys, kurio veiksmasglaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta. Padavimas – pasakojimas apie nepaprastus atsitikimus, susijusiussu konkrečia vietove – kalnu, ežeru, upe, akmeniu, medžiu, miestu, pilimi,piliakalniu ir kt. Pasakėčia – trumpas alegoriškas pamokomasis pasakojimas. Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, paprastai siužetinis arbapagrįstas idėjos išgyvenimu. Didaktinė poema – tai ilgesnis eiliuotas pamokomojo pobūdžiokūrinys. Aprašomoji poema – toks ilgesnis eiliuotas kūrinys, kuriamevyrauja ne pasakojimas, o aprašymas. Filosofinė poema – eiliuotas traktatas, kuriame išdėstoma kokianors mokslinė, filosofinė ar pasaulėžiūros doktrina. Romanas – didelės apimties, laisvos struktūros (paprastaiprozinis) kūrinys, vaizduojantis asmenybės susidūrimą su socialine istorineaplinka, gamta, atskleidžiantis charakterio raidą ir savimonę. II. LYRIKA – kūriniai (paprastai eiliuoti), perteikiantys individoišgyvenimus, įspūdžius, nuotaikas, mintis. Lyrika yra žmogaus jausmų irminčių vaizdavimas. Lyrikoje dominuoja tai, kas yra subjektyvu – dvasinė
žmogaus būsena, jausmai, nuotaikos, emocionalios mintys. Išorinis pasaulisvaizduojamas tiek, kiek jo reikia lyrinio subjekto išgyvenimams išreikšti.Eilėraščio centre – lyrinis subjektas, arba lyrinis „aš”, rečiau vadinamaslyriniu pasakotoju. Lyrinio herojaus sąvoka mokslininkų laikoma ne visaitinkama kūrinio subjektui pavadinti. Lyrinis „aš” neturėtų būti tapatinamas su autoriumi (skirtumasnenurodomas tik žemesniosiose mokyklos klasėse). Nors dažnai teigiama, kadlyrika – poeto asmenybės išraiška, tačiau iš tikrųjų tarp autoriaus irlyrinio „aš” yra didesnė ar mažesnė distancija. Poetas išdainuoja ne viensavo, bet apskritai žmogaus jausmus, siekius, idealus, įspūdžius,nuotaikas, t.y. apibendrina žmonių išgyvenimus. Pavyzdžiui, B.Brazdžioniseilėraštyje „Rudenio vėjuj” išsako ir savo, ir didumos emigrantų skausmingątėviškės, tėvynės pasiilgima, norą sugrįžti: Kai rudenio žemę, kai gedulo dangų, Kai raudantį vėją aplinkui regiu, Man šalta ir širdžiai, man šalta ir rankoms, Man liūdna be tėviškės lauko rugių.                                   Be sodo žalių kadagių… ir t.t. Lyrikoje poetas dažnai ir kalba daugiskaita – žmonių ar jų grupėsvardu: Žiūrėk, mum saulė kelią                                  Nušvieskilgai, saulele, Vaivorykštėm nudažo,                                    Gyvenimąmūs gražų! – Mus pusnuogius apkloja                                 Paskuinaktis akloji Ji šilko spinduliais –                                        Ties jūra nusileis.. .                                              (S. Nėris. Saulėskelias) Ne visada sutampa autoriaus ir lyrinio „aš” nusiteikimas: liūdnąeilėraštį gali parašyti džiugiai ar net linksmai nusiteikęs poetas,humoristinį, satyrinį – liūdėdamas ir pan. Autorių nuo lyrinio pasakotojo skiria informacijos forma –kalbėjimas eilėmis, meninis vaizdinis mąstymas, kalbos stilizacija ir kt.Paprastai poetas, realus asmuo, kitose gyvenimo srityse, ne kūryboje, taipnekalba. Taigi lyrinis „aš” yra meninė figūra, „poetinė fikcija”, autoriaussukurta taip, kaip ir visa kūrinyje. Kita vertus, yra kūrinių, kuriuose distancija tarp kūrėjo irlyrinio „aš” yra minimali arba visai išnykusi: skaitydamas gali justi gyvąpoeto širdį, realią biografinę patirtį, o ne prisiimtą lyrinio „aš”vaidmenį. Toks įspūdis susidaro skaitant, pavyzdžiui, S. Nėries eilėraštį„Beteisė”: Akys man temsta nuo ašarėlių–                                         Mieli šnekučiai, ar manbesuoksit, Tokiabeteisė…                                                                Draugai sparnuoti? Ar beateisi,pavasarėli,                                                      Noriušypsotis, noriu aš juoktis, Arbeateisi?                                                                      Noriu dainuoti.                                        Trūksta žodelių taupasiskųsti,                                        Krašte gimtinis.                                        Balta snaige norėtaupriglusti                                        Tau prie krūtinės… Kartais mokiniai lyrinį „aš” (eilėraščio subjektą) painioja sukūrinio objektu. Objektas tai, kas kūrinyje apdainuojama. Dažnai objektasiškeliamas į pavadinimą (plg. A. Baltakio „Pienės pūkas”, J. Degutytės„Rasa”, „Balandis”, „Artojas”, „Lietuvė motina”, V. Mačernio „Poetas” irkt.). Kai kuriuose kūriniuose pirmuoju asmeniu kalba apdainuojamasisobjektas. Pavyzdžiui, B. Brazdžionio eilėraštyje „Vyturio giesmė” kalbavyturys („Man pakanka arimų grumstelio”…), A. Matučio „Gintarėlių sauja”– maža mergaitė {„Bėgu skrieju kopų smėliais / Aš greita, aš greita …”),J. Degutytės eilėraštyje „Geltona” -vėdrynas (Aš – vėdrynas, / Tavokaimynas. / Per pievų žalią / Nešu dainelę- / Tokią geltoną, / Tokiųgeltoną!”). Vyturys, mergaitė, vėdrynas – minėtų eilėraščiu objektai, irjiems pavadinti netinka lyrinio „aš” sąvoka. Žvilgtelėkime atidžiau į J.Aisčio eilėraščio „Našlaitis” objektąir subjektą – lyrinį “aš”. Šio eilėraščio objektas – berniukas, situacija –vaikui iškilusi grėsmė likti našlaičiu. Eilėraščio turinio raiška – vaikomonologas, kreipimasis į mamą, prašymas, meldimas nepalikti vieno (“Nepalikmanęs vieno, mama, / Nepalik manęs vieno.'”), našlaičio dalios priminimas(„Kas budės mano miegą neramų? / Kas paseks karalaitę? / Juk aš būsiupasaulyje, mama, / Vienų vienas našlaitis”). Eilėraščiui būdingas vaikiškasmąstymas, vaikiškas kalbos stilius. Laikyti našlaitį lyriniu subjektu,lyriniu „aš” netikslu. Dar labiau netikslu tapatinti jį su autoriumi(galima prisiminti ir tai, kad poetas šį eilėraštį parašė būdamastrisdešimties metų). Šio eilėraščio lyrinis „aš” (subjektas) – kita meninė figūra. Jiartimesnė autoriui, ne našlaičiui. Temos – našlaičio dalios -pasirinkimas,sujaudintas poetinis kalbėjimas, laisvas jausmų atsivėrimas, mąstymoelegancija, muzikalus frazių skambėjimas („Kas užriš, kas užriš tad, mama,/ Man skarelę ant kaklo?”), emocingi padidinimai („Nežydės čia pavasarįžemėj / žibutės ir purienos…”), švelniom sinkopėm klumpantis ritmas – tailyrinio subjekto, lyrinio „aš” būdas, kitaip tariant, lai meninis autoriaus„antrasis aš”. Kitas dalykas yra tas, jog šio eilėraščio veikėjas,berniukas, toks emocingas, toks stiprus, kad stelbia, gožia subjektą –meninį autoriaus atvaizdą, dėl to ir gali susidaryti klaidingas įspūdis,jog kalbantysis (našlaitis) yra lyrinis subjektas.
Atvira problema, kaip vadinti eilėraštyje apdainuojamus asmenis:sūnų (J. Strielkūno „Sūnus paklydėlis”), močiutę (S. Nėries „Močiutė”),senelę ir pasakų veikėjus (S. Nėries „Senelės pasaka”), sesutę (J.Degutytės „Mūsų mažoji sesutė”), našlaitį ir mamą aptartame J. Aisčioeilėraštyje ir t.t. Literatūros teorijoje jiems pavadinti tinkamos tvirtossąvokos nėra. Vadinti veikėjais, personažais netiktų, nes eilėraštyjeapdainuojami asmenys savarankiškai neveikia, apie juos tik poetas kalba,juos vertina. Literatūros mokslo ir kritikos darbuose jiems įvardytitaikomos įvairios sąvokos: eilėraščio žmogus, apdainuojamas asmuo,objektas, lyrinis herojus, net personažas (K.Nastopkos terminas). Pradinėseklasėse apdainuojamus asmenis reikėtų vadinti veikėjais – ši sąvokaprieinamiausia vaikui suvokti. Savita lyrikos kūrinių kompozicija. Nėra savarankiškai veikiančiųpersonažų, išplėstos fabulos. Tik kai kuriuose kūriniuose gali būti fabulosapmatai, punktyrais nužymėtas įvykis. Nėra ir veiksmo. Lyrikoje jį atstojalyrinis vyksmas – išgyvenimo raida, vaizdų ir minčių kaita. Lyrinis vyksmaseilėraščio kompozicijos pagrindas. Lyrinių kūrinių kompozicija priklauso ir nuo sintaksinės sąrangos,ypač nuo paralelizmų ir pakartojimų išdėstymo. Pagal pakartojimo būdąskiriamos kelios kompozicijos formos: anaforinė, žiedinė, spiralinė,amebinė. Dažnesnės jų – anaforinė ir žiedinė. Anaforinė kompozicija – tai pirmos eilutės (ar tik pirmų josžodžių) pakartojimas visų posmų pradžioje: Mėlynajam ežere                                      Mėlynajamežere, Glūdi miestas sidabrinis.                          Po sidabrostogu, Neužpusto jo pūga                                   Trys žuvytės –trys sesytės Po skliautais lediniais.                             Linksmosšoka.                                        Mėlynajam ežere,                                        Žalio dumblo patale,                                        Po dryžuota geldele –                                        Tyliai miega lelija.                                    (J. Degutytė. Mėlynajam ežere) Eilutė „Mėlynajam ežere” padeda eilėraštį skaidyti į kompoziciniusvienetus – posmus. Dažna ir žiedinė kompozicija. Žiedą sudaro pirmųjų eilučių arpirmo posmo pakartojimas kūrinio pabaigoje. Paprastai kartojamas tekstasgauna naujų prasmės niuansų: Mano tėviškės tolimos liepos,                                     Man jūs gaudžiate tartum vargonai Mano tėviškės sodaibalti,                                           Ir sapne, ir darbe, irmaldoj, Pasakykit, kada jūs man buvot                                   Iraplink, kai sustoju kelionėj, – Prie širdies taiparti?                                                   Krinta jūsų žiedai.   Aš jaučiu jūsų žydintį kvapą,                                     Mano tėviškės tolimos liepos, Aš kaip gyvas visur jus matau,                                  Mano tėviškės sodai balti, Ir kiek jūsų, be rudeniolapų,                                      Pasakykit, kada jūs man buvot Kiek dienų man nukrito, skaitau.                              Prie širdies taip arti!..                                                  (B. Brazdžionis.Tėviškės sodai) Pirmame posme tėviškės sodų artumas širdžiai skamba šiek tiekretoriškai. Kūrinio pabaigoje tas pats tekstas yra įgijęs tų gilių irnuoširdžių jausmų, kurie veržiasi iš poeto širdies, jam, tremtiniuikeleiviui, kalbant apie „žydinčio kvapo” ir krintančių žiedų vizijas.Jausmų niuansus paryškina ir posmo pabaigos skyrybos ženklas. Spiralinė lyrinio kūrinio kompozicija grindžiama eilutės (ar keliųeilučių) tolydžio kartojimu kūrinyje – mintis tartum slenka tam tikraspirale: Mėlynai balta kregždutė Iš pietų pas mus sugrįžo, Mėlynai balta kregždutė, – Pažiūrėk – ant stogo žydro. Mėlynai balta kregždutė Kasa žvyrą, rausia molį, Mėlynai balta kregždutė Žydrumoj dangaus prapuolė… ir t.t. (S. Geda. Mėlynai balta kregždutė) Be minėtų, yra ir kitokių lyrikos kūrinių kompozicijos formų.Savita ir lyrikos kalba. Dažniausiai ji yra eiliuota, nors pasitaiko irprozine kalba parašytų lyrikos kūrinių. Eilėraštyje paprastai kalba vienasžmogus, stilistinė kalbos forma – monologas. Retais atvejais būna lyrinisdialogas. Lyrikos kūrinių kalba glausta, kondensuota, ženkliai ritminė. Lyrikos tipai Lyrikos kūriniai įvairūs. Tačiau yra galimybių juos tipologizuoti– pagal vienokius ar kitokius požymius jungti į tam tikras grupes – tipus.Tipologijos pagrindai taip pat įvairūs: tematika, lyrinio „aš” reiškimosibūdas, struktūra, kalbos specifika, intonacija ir kt. Skiriama visuomeninė (socialinė, istorinė, patriotinė), peizažinė(gamtos), filosofinė, intymioji (meilės), psichologinė, didaktinė lyrika. Didumos tipų esmė aiški iš pavadinimų. Bendrais bruožaisapibūdinsime tik tuos tipus, kuriuos aptarinėdami mokiniai dažniau klysta. Intymiajai (meilės) lyrikai priklauso eilėraščiai vyro ir motersdraugystės, meilės tema. Tai bene populiariausias ir turtingiausias lyrikostipas. Pirmasis lietuvių meilės lyrikos dainius – A.Vienažindys. Filosofinės lyrikos turinys – individo ir pasaulio santykiai,bendrieji žmogaus būties klausimai (gyvenimo prasmė, laimė, vienatvė,meilė, mirtis, žmogaus dvasios esmė, akimirka ir amžinybė ir t.t.).Filosofinės lyrikos kalba apibendrinanti, joje dominuoja gili mintis,refleksija. Žymesni atstovai – V. Mykolaitis-Putinas, V. Mačernis, Just.Marcinkevičius. Filosofinis eilėraštis įmanomas ir vaikų poezijoje. Joje
apibendrinanti mintis pateikiama paprasta, neįmantria forma. Vaikiškofilosofinio eilėraščio pavyzdžiu gali būti J. Degutytės „Rytas”: Saulė tarė: šildau ir šviečiu Tavo kaktą spinduliu skaisčiu. Tarė šaltinėlis: gerk mane. Žvaigždės – mano šaltame dugne. Kriaušė tarė: aš visa tava. Mano vaisiuj – vasaros gaiva. Tarė žiemkentys: aš tau nešu Duonos kąsnį su rasos lašu. Žemė tarė: aš tave laikau. Žaisk ir juokis. Ir dainuok. Ir auk. Gražiais vaizdais kūrinyje išreikšta bendro pobūdžio egzistencinėtema: žmogaus ir žemės ryšys, ta augimo galia, kurią vaikui duoda gamta. Lyrikos pasaulis visada susijęs su dvasine žmogaus situacija.Tačiau yra kūrinių, kurių pagrindinė tema yra vienokia ar kitokiapsichologinė būsena. Tokiuose eilėraščiuose nedaug tekalbama apie tai, kassukelia išgyvenimą, juose įsižiūrima į savo vidų, išdainuojamas skausmas,nerimas, džiaugsmas ar koks nors kitas sielos sujudimas, virpulys. Jokiamiš minėtų tipų tokie eilėraščiai netinka. Galima kalbėti apie psichologinįlyrikos tipą. Pavyzdžiams tiktų S. Nėries „Sunku”, „Kaip ašara”, „Akmenėlisturi šaltą širdį”, V. Mykolaičio-Putino „Baimė”, „Noriu būti sveikas” irkt. Atskirą tipą sudaro didaktinė poezija. Ji stokoja lyrikai būdingogilumo. Didaktiniuose eilėraščiuose skaitytojai atvirai pamokomi,moralizuojami – šiam tipui budingas auklėjamasis motyvas: Jei voveriuką be mamos Pikta ranka pagaus, kamuos, O voveriukas klaus: Už ką? Padėk. Tai tavo pareiga … ir t.t. (R. Skučaitė. Pareiga) Didaktinio tipo eilėraščiai tinka patiems mažiausiemsskaitytojams; bendrojoje literatūroje didaktika vertinama neigiamai. Tipai, kaip ir žanrai, linkę jungtis, kryžiuotis, – dažnameeilėraštyje ne vienas motyvas, o keli. Dažni gamtos-patriotiniai, gamtos-intymieji, gamtos-filosofiniai eilėraščiai. Tarp įvairių lyrikos tipologijos pagrindų yra ir vaizdų raiška.Šiuo pagrindu eilėraščiai skiriami į dvi dideles grupes: epinius irlyrinius, lipiniuose eilėraščiuose ne toks stiprus išgyvenimas, juose viršųima pasirinkto objekto pavaizdavimas. Tokiame eilėraštyje gali būti fabulosapmatų, objektyvesnio pasakojimo: Biržely, mataškuodamas bambuko spiningu, Ėjau Antadrajos krantais. Paplūdymėly užkandžiavo Šventoji šeimynėlė: du gimdytojai ir jų sūnus, bemaž Studento metų pusvyris ir t.t.                                   (A. Žukauskas. Duona) Lyriniame eilėraštyje išorinį vaizdą gožia išgyvenimai, jausmai(plg.: S. Nėries „Rudenio arimuos”, V. Mykolaičio-Putino „Pumpurėlis”,Vytės Nemunėlio „Ar pavasaris jau” ir kt.). Tačiau daugelio eilėraščiųvaizdo raiška tokia, kad kūrinio priskirti vienam ar kitam šių tipųnegalima, klasifikacija sąlygiška. Lyrikos žanrai Baladė – trumpas eiliuotas istorinių ar liaudies motyvų kūrinys,vaizduojantis intriguojančius, paslaptingus, dažnai šiurpius įvykius,tragiškus žmonių likimus; ypač buvo paplitusi romantizmo literatūroje. Daina – rašytinės lyrikos žanras, kurio charakteringos žymės –melodinga intonacija, refrenai, atsikartojantys kupletai, kreipinių –atsakymų paralelizmas. Eilėraštis – labiausiai neapibrėžtas, universaliausias lyrikosžanras, dominuojantis nuo romantizmo laikų. Ekfrazė – poetinis kūrinys, aprašantis paveikslą, skulptūrą arbaarchitektūros kūrinį. Elegija – rimto turinio, susimąstymą reiškiantis kūrinys, kuriamekalbama liūdno prisiminimo ar skundo tonais; kilusi iš laidotuvių raudų. Enkomionas – giesmė, šlovinanti didvyrį arba sportinių varžybųnugalėtoją. Epigrama – aforistinio tipo kūrinys, pagrįstas sąmoju, paradoksologika, netikėtu baigmės smūgiu. Epitafija – eleginiu distichu parašytas eilėraštis mirusiojogarbei. Epitalama – panegirinio pobūdžio eilėraštis, skirtas vestuviųiškilmėms; vestuvių daina. Idilė (pastoralė, bukolika) – dažniausiai lyrinio monologo formaparašytas kūrinys, tematiniu požiūriu susijęs su piemenų, žemdirbių, žvejų,medžiotojų buitimi, kartasis į jį įsipina aprašymai ir dialogai. Madrigalas – trumpas meilės tematikos eilėraštis, kuriamekreipiamasi į moterį, sakomi jai rafinuoti ir sąmojingi hiperbolizuotikomplimentai, supinti su pastoraliniais ir mitologiniais motyvais. Odė – iškilmingas, patetiškas eiliuotas kūrinys, kuriamešlovinamas žymus asmuo, svarbus istorinis įvykis, didi filosofinė, etinė arpolitinė idėja. Parodija – literatūrinės stilizacijos žanras, satyriškaiimituojantis atskirą kūrinį, autorių, meninę kryptį. Satyra – hegzametru parašytas laisvo pašnekesio formos, pamokančioar smerkiančio turinio kūrinys, kuris temų sėmėsi iš visuomenės papročių,politikos ir literatūros. Sonetas – 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš 2 ketureilių su 2rimais ir 2 trieilių (italų ir prancūzų sonetas) arba iš 3 ketureilių ir 1dvieilio (anglų sonetas). Trioletas – aštuonių eilučių kūrinys. III. DRAMA – kūriniai, kuriuose vaizduojamieji įvykiai, reiškiniaiatsiskleidžia per veikėjų kalbą (dialogus ir monologus) ir kurie paprastaiyra skiriami vaidinti teatre. Drama (gr. veiksmas) – žmonių konfliktų, nesutarimų vaizdavimas.Dramos veikalai paprastai skirti teatrui, scenai, ir tai lemia pagrindinesjos savybes, struktūros savitumą. Dramoje kitaip negu epe ir lyrikojebeveik nėra literatūrinio subjekto. Veikėjai veikia savarankiškai, jie
tiesiogiai „pasirodo” prieš skaitytojo ar žiūrovo akis. Kiti dramos komponentai yra tie patys kaip ir epinių kūrinių –veikėjai, veiksmas, fabula, laikas, erdvė. Tačiau dramoje viskas yraypatingai koncentruota, sutelkta apie pagrindinę problemą, pagrindinįkonfliktą. Dramos veikėjai, bent pagrindiniai, yra individualybės, ryškūskonfliktiški charakteriai. Jie nėra tokie įvairiapusiai, kokie galimi epokūriniuose. Veikėjų interesai, veiksmai nukreipti į pagrindinį siekimą,turimą tikslą. Gerai sukomponuotoje dramoje visi veikėjai įtraukiami įkonfliktą. Į platesnes socialines, istorines aplinkybes veikėjai„neįsivelia”. Dramoje daug siauriau nei epo kūriniuose vaizduojama aplinka. Pagrindinis dramos pasaulio komponentas yra veiksmas. Vienas arkeli veikėjai siekia kokio nors tikslo (valdžios, laisvės, vedybų, kerštoir t.t.), kiti sudaro jam kliūtis, stiprina įtampą, sukelia atoveiksmį.Tikslo siekimas kovojant su kliūtimis ir yra kūrinio veiksmas (akcija).Dramos veiksmas kyla iš charakterių valios ir apsisprendimo. Dramos veiksmošaltinis, išeities taškas yra susidariusi konfliktinė situacija, vadinamakolizija. Veikėjas (ar jų grupė) negali taikstytis su susiklosčiusiomispolitinio, socialinio ar privataus gyvenimo aplinkybėmis ir imasi vienokiųar kitokių veiksmų. Taip kyla konfliktas. Dramos veiksmas dinamiškas,koncentruotas, vieningas. Fabula nepertraukiama įvairių epizodų, istorijų,atsainaus veikėjų pasikalbėjimo, dalijimosi įspūdžiais; ji neatsišakoja įatskiras fabulines linijas. Dramoje nėra gausių detalių. Drama taikstosiprie žiūrovų psichikos, prie galimybių išlaikyti dėmesį ir aprėpti veikalovisumą. Kondensuotas ir dramos laikas. Paprastai fabula apima neilgą laikoatkarpą. Ilgai užsitęsęs veiksmas galimas pavaizduoti tik epizodais, tarpkurių dideli laiko peršokiai. Koncentruota ir erdvė. Dabartinis teatras turi daugiau galimybiųkaitalioti veiksmo vietą (sukamosios scenos), tačiau ir šių dienųspektakliui reikia įvairių informacijos priemonių – radijo, telefono,laiško, reikia veikėjo, kuris praneštų, kas vyksta už scenos – erdvėje,kurios nėra kaip parodyti žiūrovui. Tam galimybių daugiau turi kino irtelevizijos drama. Aptartos savybės būdingos klasikiniam dramos tipui. Dabartinėdrama linkusi epiškėti. Nebe toks vieningas veiksmas, daugiau svarstymų,apmąstymų, keitimosi požiūriais, patyrimo pasakojimų. Išorinį veiksmąstelbia ideologinės prieštaros, etinių principų svarstymas, skirtingųpožiūrių susidūrimas. Fizinį veiksmą keičia minties veiksmas. Dramaintelektualėja, tačiau joje mažiau gyvumo, dinamikos. Savita dramos kalbos organizacija. Dramos tekste beveik nėrapasakotojo. Jo buvimo žymės išlikusios tik remarkose, kurios daugiaupriklauso kūrinio autoriui, ne pasakotojui. Pasakotojas dažniau pasitaikoepinių kūrinių dramatizacijose, – tai išlikęs epiškumo požymis. Remarkosepateikiama glausta informacija apie veikėjus (jų amžių, profesiją,išvaizdą, judėjimą scenos erdvėje, scenovaizdį). Pagrindinė dramos kalbos forma – veikėjų dialogas ir monologas.Dramos dialogas konfliktiškas, veiksmingas. „Tai kirtis ir atkirtis,puolimas ir gynimasis” (V. Zaborskaitė). Dialoguose sprendžiamas ginčas.Ginčydamiesi veikėjai stumia į priekį dramos veiksmą. Žinoma, veiksmą įpriekį stumia ir veikėjų poelgiai, kai kurie veiksmai (smūgiai, nužudymas,vagystė, svarbių dokumentų sunaikinimas, pagrobimas ir t.t.). Konfliktiškas ir dramos monologas: čia veikėjas tarsi diskutuojasu kitu asmeniu arba ginčijasi pats su savimi, svarsto motyvus, abejoja irsprendžia. Gali būti net vieno veikėjo (vieno aktoriaus) drama  –monodrama. Dramos žanrai Drama siaurąja prasme (pjesė) – rimto (bet ne tragiško) konfliktokūrinys, dažniausiai vaizduojantis gyvenamojo meto tikrovę, kasdieniniusžmonių santykius. Farsas – iš juokaujamų, išdaigiškų buitinių intarpų į misterijasir iš karnavalinių mugių, liaudies vaidinimų viduramžiais susiformavusinedidelė pjesė, personažų–kaukių, šiurkštaus, storžieviško humoro,balaganinių triukų priemonėmis vaizduojanti buitį ir papročius. Komedija – komiškas, skaitytojo ar žiūrovo juoką sukeliančiassituacijas bei charakterius vaizduojantis draminis kūrinys, kuriameišjuokiami neigiami žmonių bruožai ar ypatybės, o kartais ir visavisuomeninių santykių visuma. Melodrama – dinamiškos intrigos, labai aštrių situacijų dramoskūrinys, pasižymintis patetišku aistrų vaizdavimu, kategoriška, pabrėžtamoraline-didaktine tendencija. Tragedija – dramos kūrinys, atskleidžiąs aštrius ir neįveikiamusprieštaravimus, gilią visuomeninę prasmę slepiančias stiprių, herojiškųasmenybių kolizijas. Tragikomedija – naujųjų laikų dramos žanras, kuriame, išlaikydamiautonomiją, jungiasi tragedijos ir komedijos elementai. Vodevilis – linksma, lengvo pramoginio turinio komedija sužaisminga, paradoksaliai netikėtos atomazgos fabula, kurioje dialogaipaprastai kaitaliojami su muzika, šokiu, kupletais.