Grozines literaturos savybes

Pagrindinės grožinės literatūros savybės 

Grožinė literatūra (toliau tiesiog literatūra) yra žodžio menas.
Iš kitų raštijos sričių ją išskiria ir su menu suartina 1) savitas
vaizdavimo objektas, 2) gyvenimo atspindėjimas vaizdais, 3) esminė
visuomeninė funkcija – estetinė funkcija.

Pagrindinis literatūros vaizdavimo objektas yra žmogaus gyvenimas,
jo dvasios pasaulis. Dvasinio gyvenimo pasireiškimo sritys įvairios –
šeima, artimieji, draugų ratas, gamta, tautos, tėvynės istorija, kultūra ir
t.t.

Literatūroje vaizduojamas žmogaus darbas, moksliniai ir meniniai
ieškojimai, atradimai, išradimai ir kt. Kurią gyvenimo sritį rašytojas
bevaizduotų, jis kreipia dėmesį į žmogaus mintis, jausmus, išgyvenimus,
aistras, siekius, reagavimą į aplinką, į pasaulį. Detalūs pačių gamybos
procesų, teechnikos bandymų aprašymai, ekonomikos aktualijos, medicinos,
archeologijos ieškojimai, politinės problemos ir pan. nedomintų skaitytojų
(arba domintų nedaugelį), nepaliestų suvokėjo jausmų, nepadėtų pažinti
žmogaus, drauge ir savęs. Gamybos procesai, ekonomikos aktualijos, gamtos
pasaulio reiškiniai atspindimi tiek, kiek yra reikalingi pavaizduoti
asmenybei, žmogaus būdui, likimui, – tam, kas domina visus. Tik vaizduojami
žmogaus santykiai su pasauliu, jo egzistencija, bendražmogiškos problemos,
emocijos nutiesia dvasinius ryšius per įvairiausias istorines epochas tarp
kūrinių ir skaitytojų.

Meninis vaizdas – tai gyvenimo paveikslas. Mokslininkas apie
gyvenimą kalba teiginiais, tezėmis, loginėmis sąvokomis, o rašytojas apie
jį mąsto, jį „atkuria” vaizdais. Kiekvienas kūūrinys – atskiras pasaulis,
kurį sudaro rašytojo pavaizduoti žmonės, vienokie ar kitokie jų santykiai,
poelgiai, veiksmai, įvykiai, istorija, aplinka, gamta ir t.t. Dažnu atveju
(tačiau ne visada) meninis vaizdas – gyvenimo paveikslas – panašus į mūsų
gyvenimo tikrovę, į realybę. O konkretus žmonių gyvenimas domina ir jaudina
skaitytojus, traukia imti kn

nygą į rankas. Grožinė literatūra žmogaus protą
veikia per jausmus.

Kad geriau suprastume vaizdine formą, aptarsime pagrindines
Šatrijos Raganos apsakymo „Irkos tragedija” vaizdo linijas.

Kūrinyje vaizduojamas svarbus mažos mergaitės gyvenimo momentas:
Irka suvokia, kad ji nėra nei mamytės, nei tėvelio mylima, kad ji svetima
ir nereikalinga naujose išsiskyrusių tėvų kuriamose šeimose. Konkreti
veiksmo eiga (saulei leidžiantis, iš sodo, kur žaidė su Džimu, Irka grįžta
namo į tuščius kambarius, kalbasi su žvaigždelėmis, laukia parvažiuojančios
mamytės, puola jos pasitikti, nori išsikalbėti, bet mamytė nutraukia jos
„čiulbėjimą”, ragina greičiau valgyti vakarienę ir gulti. Pasirodo mamytės
laukiamas ponas Gurskis, stiprėja Irkos nemeilė svečiui ir t.t.) ir yra
pagrindinė apsakymo meninio vaizdo linija.

Visi įvykiai, scenos, judesiai, gestai įtraukiami į vieningą Irkos
gyvenimo, trukusio keletą dienų, paveikslą. Proceso vaizdavimą papildo
įvairūs aprašomieji vaizdai (saulėlydis, Irkos kambarys, krepšelis,
skrybėlaitė su „kokarda” ir t.t.).

Taigi aptariamo Šatrijos Raaganos apsakymo meninis vaizdas –
konkretus, individualus, nepakartojamas mažos mergaitės – Irkos – gyvenimo
paveikslas. Jam savitumo teikia pasaulio stebėjimas vaiko akimis,
pasakojimo stilizacija vaikiškomis intonacijomis. Apsakymo „Irkos
tragedija” vaizdas nesudėtingas ir palyginti neplatus.

Vaizdo platumas, didumas priklauso nuo žanro. Romano, epopėjos
vaizdas apima daug veikėjų, situacijų, į jį įsiterpia įvairūs aprašymai.
Apysakos, poemos, dramos vaizdas siauresnis. Eilėraščiuose nubrėžti tik
keli gamtos, kosmoso ar aplinkos brūkšniai, fiksuojamos kelios išgyvenimo
akimirkos. Tačiau platesnį ar siauresnį vaizdą „matome” kiekviename
grožinės literatūros kūrinyje, kiekvienoje miniatiūroje, mįslėje, aforizme.

Savo rėžtu bendras, didysis, kūrinio vaizdas („makrovaizdas”)
susideda iš daugybės smulkesnių va
aizdų – bendrojo kūrinio vaizdo fragmentų.
Iš kūrinio galima išskirti poelgių, veiksmų, aplinkos, gamtos, daiktų ir
kitokius vaizdus. Kiekvienas, kad ir smulkiausias vaizdas („mikrovaizdas”),
santykiauja su bendruoju kūrinio vaizdu kaip dalis su visuma.

Literatūros, kaip meno apskritai, ypatybė yra teikti skaitytojams
estetinių išgyvenimų, t. y. leisti pajausti pavaizdavimo grožį, malonų
dvasinį nusiteikimą, susidomėjimą, giedrą, palaimingą būseną skaitant,
apmąstant tai, kas perskaityta (gr. aisthetikos – prieinamas jutimams).
Literatūros ypatybė teikti estetinių išgyvenimų yra jos estetinė funkcija.
Ši funkcija specifinė: ji išskiria literatūrą iš mokslo, publicistikos,
kitų kultūros sričių. Literatūra atlieka ir kitas visuomenines funkcijas
-pažintinę, auklėjamąją, hedonistinę (pramoginę), komunikacinę. Tačiau tik
atlikdamas estetinę funkciją, menas (taigi ir literatūra) gali realizuoti
ir visas kitas funkcijas.

Literatūra ugdo žmogaus, ypač vaiko, meninį skonį, poreikį
skaityti, žadina kūrybines galias, norą kurti patiems.

Literatūra – žodinė kūryba. Kalba ją skiria nuo kitų meno šakų –
dailės, skulptūros, baleto ir t.t. Kitų meno šakų, išskyrus muzikos,
vaizdai yra materialesni, apčiuopiamesni, nes materialesnės yra jų kūrimo
priemonės – spalvos, garsai, gyvas žmogaus judesys, įvairios medžiagos –
molis, akmuo, marmuras ir kt. Literatūros kūrinių vaizdas abstraktesnis,
skaitytojų skirtingiau suvokiamas; jis tik pažadina vaizduotę, pakreipia ją
kuria nors linkme. Tačiau žodinei kūrybai atsiveria didesnės galimybės
pavaizduoti žmogaus vidaus pasaulį, minčių tėkmę, įvairius atsitikimus,
gyvenimo istoriją.

Kalba iš dalies skiria grožinę literatūrą iš mokslo ir raštijos
apskritai. Grožinė kalba vaizdinga, raiški, žodis ne visada vartojamas
įprasta reikšme, atsisakoma gramatikos, ypač sintaksės no
ormų. Mokslui ar
kitai objektyviai informacijai nereikalingos poetinės kalbos priemonės,
netinka netaisyklingi sakiniai ir kitokie stilistiniai „iškraipymai”.

Literatūrinio vaizdavimo įvairovė

Literatūrinis vaizdavimas turi savo logiką, savo tiesą. Rašytojas
nekelia sau uždavinio tiksliai atkurti istorinio įvykio vyksmą,
dokumentiškai pavaizduoti vienokį ar kitokį visuomenės gyvenimo faktą.
Kūrinyje daug kas pramanyta, menininko vaizduotės sukurta. Literatūra
vaizduoja ne tai, kas iš tikrųjų buvo, bet kas gali būti, kas apskritai
gyvenime esti. Rašytojas kuria savąjį pasaulio regėjimą, savąją viziją. Jis
pasirenka vaizduojamojo pasaulio formas, pavidalus, pobūdį. Literatūroje
gyvenimas vaizduojamas ir tikroviškai, ir sąlygiškai. Tikroviškuose
vaizduose kuriama realaus gyvenimo iliuzija, t.y. kūrinyje viskas vyksta
taip „kaip gyvenime”: tikroviški personažai, tikroviški jų santykiai,
veiksmai, tikroviškos gyvenimo aplinkybės. Taip gyvenimą paprastai
vaizduoja rašytojai realistai.

Būdinga realistinio vaizdavimo ypatybė – dėmesio sutelkimas į tai,
ką vadiname kasdienybe. Veikėjai gyvena įprastą kasdieninį gyvenimą,
veiksmas vyksta įprastose, kasdieniškose aplinkybėse – namie, darbe,
kelionėje, svečiuose, tarnyboje, gamtoje, o jeigu kokios – fronto
kasdienybėje ir kitur. Realistui pakanka kasdieniškų situacijų
charakteriams atskleisti, įdomiam siužetui sukurti, visuomenės gyvenimo,
egzistencinėms ar filosofinėms problemoms spręsti. Pavyzdžiui, B.Vilimaitės
novelės „Trys seserys” veiksmas vyksta ligoninės palatoje, kur susirgusią
kaimietę lanko seserys: viena – gyvenanti kartu tėviškėje, kita –
miestietė. Keliose trumpose jų apsilankymo scenose atsiskleidžia skirtingi
seserų charakteriai, skirtingi jų santykiai su nuosavu daiktu (siūlais) ir
pagalbos reikalingu žmogumi: darbas – mezgimas – stiprintų ligones, tolintų
mirtį, tačiau iš kaimo atsiųstus siūlus miestietė pasilieka sau. Novelės
vaizdą persmelkia egzistencinė tiesa: gyvenimas neamžinas, laikas naikina
viską ir
r nėra prasmės kaupti nelabai reikalingas materialines vertybes.

Romantiniuose kūriniuose taip pat dažnai išlaikomos tikrovės
formos, veikia tikroviški personažai, iš esmės tikroviškos situacijos (plg.
A. Mickevičiaus „Gražiną” ar Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą”). Tačiau
romantikai mato gyvenimą ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį nori matyti.
Romantikai ieško to, kas gyvenime tauru, gražu, aukšta, didinga; jie
adoruoja laisvę, asmenybės kilnumą, dvasios jėgą. Romantikai veržiasi iš
kasdienybės, jos pilkumos, nuobodumo. Veiksmas dažniausiai perkeliamas į
senus laikus ar tolimus kraštus. Vaizduose daug vietos skiriama svajonei,
polėkiui. Poetiniai įvaizdžiai, simboliai impozantiški, viliojantys (vėjai
laisvūnai, aukštas dangus, žvaigždynai, saulė, beribis kosmosas, kalnų
viršūnės, okeanai, gelmės ir pan.). Romantinių vaizdų šaltinis gali būti
jaunystė, gamtos stichija, meilė, kova (plg. V. Mykolaičio-Putino eil.
„Margi sakalai”, S. Nėries „Gyvenimo giesmė”, „Jaunystė”). Romantiniam
vaizdavimui būdinga didesnė ar mažesnė hiperbolizacija (plg. E. Mieželaičio
„Žmogų”), fantastika, simbolika, vadinasi, tikroviškas vaizdavimas jungiasi
su sąlygišku.

Fantastiniai, alegoriniai, simboliniai, groteskiniai vaizdai – tai
netikroviškas, sąlygiškas gyvenimo vaizdavimas. Fantastika įeina į
alegorinius, groteskinius vaizdus; ji dominuoja pasakose, sakmėse.
Literatūroje yra ir fantastinių romanų (pvz., P. Norbuto „Nemirtingumo
lygtis”), apsakymų.

Alegorinio vaizdavimo reikšmės yra perkeltinės. Alegorijų
perkėlimas vienaženklis (vienareikšmis). Loginis turinys – tikroji reikšmė
– lengvai suvokiamas, aiškus (plg. V. Kudirkos satyrinį apsakymą „Lietuvos
tilto atsiminimai”). Alegoriniai vaizdai neindividualizuojami,
nekonkretinami, veikėjai – schemiški, fabula (įvykių raida) nužymėta bendro
pobūdžio linijomis.

Alegoriški yra pasakėčių vaizdai. Tačiau galimi ir alegoriniai
apsakymai (minėtas V. Kudirkos kūrinys), ir pasakos (H.K. Anderseno
„Bjaurusis ančiukas” – autoriaus gyvenimo momentų alegorija), ir kiti
žanrai.

Į alegoriją panašios parabolės (daugeliu atvejų nuo alegorijų jos
menkai skiriasi). Paraboliniai yra šventraščių, biblijų siužetai,
biblijinių pasakojimų vaizdai. Parabolės įsitvirtino intelektualizuotoje XX
a. literatūroje. Tai sapnai, vizijos, perkeltiniai, neretai sufantastinti
pasakojimai – vaizduojamojo gyvenimo palyginimai; pvz., S.Šaltenio apysaka-
parabolė „Kalės vaikai”, A. Žukausko eil. „Jauni žirgai kultūrinėse
pievose”.

Alegoriniam vaizdavimui artimas ir simbolinis. Simboliniai
vaizdai, kaip ir alegoriniai, nekonkretūs, abstraktūs. Didelė simbolinių
vaizdų apibendrinamoji jėga. Pažymėtinos dvi simbolinių vaizdų grupės:
vienų reikšmė pastovi, kitų – neapibrėžia, individuali, kintanti. Pirmųjų
reikšmės įprastos, žinomos: kryžius – kančios, tikėjimo ir vilties
simbolis, balandis, alyvos šakelė – taikos ir meilės, ąžuolas – stiprybės,
rūta, lelija – nekaltybės simboliai ir t.t.

Įdomesni nauji individualūs simboliai. Paprastai jų reikšmės
nepastovios, kintančios, – jos kinta net tame pačiame kūrinyje. Antai taip
kinta katedros reikšmės Just. Marcinkevičiaus kūrinyje “Katedra” (jas
nusako pagrindinis herojus Laurynas):

                              Ak, Motiejau,

Ne apie pastatą aš tau kalbu –

Kalbu apie lygybę, laisvę, šviesą,

Apie harmoniją, teisybę, grožį,

Aš apie žmogų tau kalbu, Motiejau,

Apie tėvynę pasakoju tau.

Kūrinio veiksmo tėkmėje kuriasi naujos, šiame monologe neminėtos
simbolinės katedros reikšmės.

Simbolių reikšmės sunkiai nusakomos lopiniais sakiniais
(pavyzdžiui, sunku nusakyti J. Biliūno „Laimės žiburio” logines prasmes).
Jas galima spėti, intuityviai justi. Simbolinis vaizdas teikia daug erdvės
individualiam suvokimui, savitoms įvairioms interpretacijoms.

Gyvenimas gali būti vaizduojamas ir groteskiškai. Groteskinį
vaizdavimą yra pamėgę satyrikai. Groteskas – būdinga tragikomiškų veikalų
forma. Grotesko pasaulis deformuotas, keistas. Jame susipina žmogaus ir
gyvulio, žmogaus ir augalo motyvai. Groteskuose skamba juokas (juokas pro
ašaras), blykčioja pajuoka, neretai ir panieka, drauge sklando liūdesys.
Situacijos neįprastos, dažnai fantastiškos. Siužetas supainiotas, sunkiai
suvokiama jo logika. Tikrovės spalvos sutirštintos, gestai, poelgiai
hiperbolizuoti. Grotesku paprastai atskleidžiama tai, kas gyvenime yra
nenormalu, absurdiška. Lietuvių literatūroje groteskinių dramų yra sukūrę
K. Saja („Abstinentas”, „Mamutų medžioklė”), J. Grušas („Pijus nebuvo
protingas”, iš dalies „Meilė, džiazas ir velnias”) ir kiti autoriai. J.
Grušas, V. Žilinskaitė, kiti kūrėjai yra parašę apsakymų groteskų.

Suprasti groteskinį vaizdavimą galbūt padėtų J. Apučio novelės
„Tylėdami važiavo greitai” komentaras ir ištrauka.

Trys draugai nuolat didindami greitį lekia, skrieja mašina,
bijodami pavėluoti . nežinia kur ir į ką. Staiga paplentėje pasimaišo,
kelią perbėga katinas. Mašina akimirksniu sustoja, iššokę keleiviai pradeda
katiną gaudyti. Pagrindinis kūrinio veiksmas – katino gaudynės miške,
pelkėje. Vyrus gena nežmoniškas įniršis ir inercija. Kliūdami už medžių ir
kelmų, apsidraskę, išsipurvinę pelkėje, pagaliau išsimuša į plentą: „Visų
trijų širdys, nusivariusios, pavargusios, ėmė skaudėti nuo įtampos. Katinas
jau išlėkė į iškirstą paplentės ruožą; kad ir prietemoj, dabar jį galėjai
gerai matyti, jo šonai buvo pliki, plaukai išpešioti šakų ir visokių dygių
žolių pelkėje, galva bjauriai perskelta ir viena akis užtinusi. Galbūt jis
buvo vertas pasigailėjimo. Galbūt kažkas yra vertas pasigailėjimo kiekvieną
mūsų gyvenimo valandą, o dažniausiai – mes palys, tačiau niekad
neatvėstanti lava mums degina kojų padus, mes lekiam tolyn, nespėdami
gailėtis nei savęs, nei kitų. O gal mes visi nesąmoningai suvokiame, kad
nieko negalima gailesčiu pateisinti”. Citatos pabaigoje sukoncentruota
pagrindinė filosofinė kūrinio mintis (groteskas dažniausiai filosofinis).

Spalva ir garsas vaizdo struktūroje

Spalvos ir garsai konkretina vaizduojamo gyvenimo paveikslą, daro
jį pilnesnį, išsamesnį, vaizdingesnį.

Žvilgterėkime į perkūnijos vaizdavimą I. Šeiniaus apysakoje
„Vasaros vaišės”: „Kad pliaukšterėjo, net ausyse suskambėjo. Nušvietė iš
vieno aplinkui. Ir ėmė dabar griausti, trinksėti ir toliau, ir arčiau, be
jokios paliovos. Lyg būtų du didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę
visas patrankas. Ūžia tik, pleška, net kratos viskas. Ir lyg tai būtų kalnų
pajėgos susitikusios; tartum kalnai kitas ant kito griuvo.

Gražu! Tikras mūšis! Kad pleška, kad dunda, kas kartą smagiau ir
pikčiau. Rodos, tuojau visai susipiestuos ir žemė plyš.

Šaudo, ardo patrankos. Ir vis tik skrodžia žaibai tamsą. Tai
vienan šonan, tai kitan. Tai žalia ugnimi viską aplinkui uždega, tai
rausva, tai skaisčiai mėlyna. Va va tuojau užsiliepsnos vinkšnos. Matyt,
kaip jų lapai lyg ugnyje paskęsta; sužiba ilgais siaurais liežuviukais.
Paskum ir vėl viską juoda tamsa užgeso”.

Vaizduodamas perkūniją (bendras audros vaizdas apysakoje yra
platesnis), autorius į viena supina erdvių realybę („ir toliau, ir arčiau”,
„iš vieno aplinkui”), gaivališkus vaizdinius („lyg tai būtų kalnų pajėgos
susitikusios”), taip pat šviesos ir tamsos sankirtas, žaibų spalvų
permainingumą („Tai žalia ugnim viską aplinkui uždega, tai rausva, tai
skaisčiai mėlyna”). Tačiau svarbiausia šiame epizode – perkūnijos garsai,
trenksmų stiprumas, grumėjimo įvairovė. Akustinis (girdimasis) vaizdas
ryškinamas sinoniminiais veiksmažodžiais („pliaukšterėjo”, „ėmė dabar
griausti, trinksėti”, „Kad pleška, kad dunda”), įspūdingais palyginimais
(„Lyg būtų su didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę visas
patrankas”) metaforomis, fonetiniu žodžių skambėjimu („šaudo, ardo
patrankos”). Perkeltiniai vaizdai tikslina, konkretina perkūnijos įspūdį,
kurio siekia pasakotojas – pagrindinis apysakos veikėjas. Raiškų,
ekspresyvų vaizdą turtina ir savaip konkretina pasakotojo reakcija į
stichijos šėlsmą: „Gražu! Tikras mūšis!”

Akustinė (girdimoji) vaizdo pusė dažnai sustiprinama vartojant
tikrovės garsų pamėgdžiojimus, tendencingai kartojant vienokius ar kitokius
garsus, jų derinius. Antai S. Nėris, sutankindama, kartodama kai kuriuos
garsus, imituoja miško ošima, medžių girgždėjimą:

Ąžuolai galingi

Kužda ąžuolams čia. –

Girgžda beržo lingė,

Ir lopšinė šlamščia.

Neretai grožinėje literatūroje fiksuojamos ne pačios vaizduojamo
pasaulio spalvos, o jų keliamas įspūdis. Pavyzdžiui, K. Binkio eilėraštyje
„Rugiagėlės” impresionistiškai (lot. impressio -įspūdis) vaizduojamas
rugiagėlių žydėjimas, jo keliamas įspūdis:

Vien tik mėlyna akyse, –

Žemėj, ore ir danguj.

Daugiau nieko nebmatysi, –

Vien tik mėlyna akyse.

Mėlynas dažas nuspalvina vaikiško E. Selelionio eilėraščio
„Mėlynės” vaizdą:

Mėlyna, mėlyna, kur tik eini –

Miškas nūnai – uogienojai vieni.

Mėlynas miškas, melsvas dangus,

Miškas mėlynėmis šaukia vaikus.

Spalvos ir garsai vartojami ir perkeltinėmis reikšmėmis, kaip
visuomenės ar žmogaus gyvenimo, dvasinės būsenos, nuotaikos metaforos,
simboliai ar paralelės. Palyginkime V. Mykolaičio-Putino eilėraščio
„Motinai” vaizdus:

Pro langą saulė leidos                                       Kad
aš užaugčiau didelis,

Pašvaiste ugnine, –                                            Ir
sveikas, ir gražus, –

Tu poterį kalbėdama,                                        O
saulė žarstė vygėje

Meldeisi už mane,                                             
Tuos žėrinčius dažus.

                                       Paskui atėjo sutemos,

                                       Juoda rudens naktis.

                                       Per naktį alpo motinos

                                       Nerimstanti širdis.

Žėrintys saulės dažai eilėraštyje – ne vien fonas, bet džiaugsmo,
laimės, vilties metafora; sutemos, juoda rudens naktis -negandų, vargų
metaforinė raiška. Paprastai šviesios spalvos -gero, palankaus, ramaus
gyvenimo ženklai; tamsios išreiškia vargus, nesėkmes, sielvartą, netektį ir
kitokią nedalią.

Kai kurių spalvų simbolinė reikšmė literatūroje pastovi,
nekintanti. Tai pasakoma ir E. Mieželaičio eilutėse:

Žydėjo meilė čia raudonu žiedu,

Viltis žaliavo kaip pirmi linai,

O ilgesys, tas amžinas poeto

Bičiulis, ak, kaip tvieskė mėlynai.

Simboliškai gali būti įprasminami ir garsai. Mūsų literatūroje,
ypač poezijoje, yra išpopuliarėjusi daugiareikšmė varpų skambėjimo
simbolika. Varpai, dažniau varpas paprastai simbolizuoja naujo, geresnio
gyvenimo artėjimą, žmogaus atsitiesimą, tautos prisikėlimą. Plačios
reikšmės ne tik kultūroje, bet ir visuomenės gyvenime yra įgijęs V.
Kudirkos „Varpas”, kėlęs tautą, skelbęs jos atgimimą. Įvairi Vaižganto
pavaizduoto žmonių žadintojo, „skenduonies” Alaušo Varpo semantika
(„Pragiedruliai”), tragiškai graudi Just. Marcinkevičiaus „nukabinto
varpo”, „nukabinto gaudesio tėvynės” dalia („Mažoji trilogija”) ir t.t.

Garsai panaudojami ir muzikiniam kūrinio skambėjimui, melodijai,
gaidai. Tai ypač ryšku K. Inčiūros eilėraštyje „Tarp miglų mėlynų”.
Pacituosime pirmuosius eilėraščio posmus:

Tarp miglų mėlynų teškenu ties giria

Laiveliu prie tylių tų gėlių – ežere.

Kas vėlais vakarais čia ateis ir lankys,

Kai manęs neberas ir užges žiburys?

Kol pasens, čia gyvens tik vandens lelija,

Ir diena gesdama glamonėsis su ja.

Garsų sąskambiai eilučių viduje ir galūnėse, takto vienodumas,
išbalansuoti akcentai sudaro sąlygas savitam ritmui, melodijai, muzikai
atsirasti.

Spalvos ar garso vidinės funkcijos yra įvairios, kiekvienam
kūriniui savitos, individualios. Čia nurodėme tik dažnesnes jų prasmes.

Kūrinio struktūra

Grožinė literatūra egzistuoja kaip atskiri kūriniai, todėl
kiekviename kūrinyje rasime minėtas esmines grožinės literatūros savybes.

Kūrinys sudarytas iš daugelio elementu, arba sistemų: iš žodžių,
sakiniu, veikėjų, veiksmų, įvykių, gamtos vaizdų, tematikos, idėjų ir t.t.
Įvairios sistemos viena su kita susijusios, priklauso viena nuo kitos,
integruoja (pereina) viena į kitą ir sudaro tam tikrą uždarą meninę
struktūrą. Kūrinys – įvairių sistemų (elementų) struktūra. Naujausiuose
literatūros mokslo šaltiniuose visos kūrinio sistemos skirstomos į tam
tikrus sluoksnius (lygmenis). Skyrimo, grupavimo pagrindas – elemento
(sistemos) abstraktumas ir konkretumas. Dažniausiai skiriami trys
pagrindiniai struktūriniai kūrinio sluoksniai,

I. Loginis (abstraktusis); jį sudaro temos, problemos, idėjos,
emocijos. Šias sistemas galima tik protu suvokti, galima numanyti, justi.

II. Vaizdinis (konkretusis): veikėjai, veiksmai, įvykiai, gamtos
ir kitokie vaizdai ir t.t. Šio sluoksnio sistemos konkretesnės: skaitant
kūrinį, jas galima įsivaizduoti, atgaminti sąmonėje kaip konkrečius
paveikslus, vaizdus.

III. Materialusis sluoksnis, arba kalbinė raiška (raiškos planas).
Materialusis sluoksnis suvokiamas pojūčiais – jis girdimas.

Kai kurie autoriai pagrindinių struktūrinių sluoksnių žymi ir
daugiau.

Literatūros rūšys ir žanrai

Pagal tradiciją literatūra skirstoma į tris rūšis: epą, lyriką ir
dramą, tačiau skirstymo pagrindai buvo ir yra skirtingi, nevienodi.
Tikslinga nurodyti tris skirstymo kriterijus: 1) žmogaus vaizdavimo
aspektą, 2) komponavimo principus ir 3) kalbos organizaciją.

I. EPAS – pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota ir prozinė
literatūra.

Epo kūriniuose žmogus vaizduojamas įvykiuose. Pasakojama (gr. epos
– pasakojimas), kaip įvykiai įtraukia žmogų, kaip žmogus juose dalyvauja,
koks jo būdas atsiskleidžia. Žmogus vaizduojamas vienokiose ar kitokiose
aplinkybėse, tarp kitų žmonių, nuklystama į platų aplinkos, gamtos, buities
ir įvairiausių kitokių gyvenimo reiškinių vaizdavimą. Kompozicijos
pagrindas – veikėjai, fabula, įvairūs fabulą papildantys aprašymai. Dar
viena svarbi epinių kūrinių sistema – pasakotojas. Tarp pasakotojo ir
autoriaus beveik visada būna didesnė ar mažesnė distancija; tapatinti
pasakotoją ir autorių nėra tikslu. Tik pradinėse klasėse pasakotojas
vadinamas autoriumi. Iš tikrųjų rašytojas kuria pasakotoją, kaip ir visa
kūrinyje. Paprastai pasakotojas meninio mąstymo lygiu, kalbėjimo stiliaus
ypatumais esti artimas tos aplinkos, kurią kūrinyje autorius vaizduoja,
žmonėms, tik šiek tiek aukščiau pakilęs išmanymu, protu. Vaizduodami kaimą,
rašytojai nesistengia demonstruoti savo erudicijos, intelektualumo, o
pasakoja taip, kaip mąsto ir kalba kaimo žmonės (plg. Žemaitės, V. Krėvės,
M. Katiliškio kūrinių pasakotojus). Rašantieji vaikams į pasaulį žvelgia
vaizduojamų veikėjų, dažniausiai vaikų akimis (plg. K. Sajos „Ei,
slėpkitės!”, V. Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė”, V. Miliūno „Evalduko
metai” ir kitus kūrinius).

Pasakotojas gali būti ir vienas (ar keli) veikėjas. Tokiais
atvejais dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu.

Epinių kūrinių veikėjai yra „pasakotojo valioje”. Pasakotojas juos
„rodo” skaitytojui: praneša, kuris veikėjas ką ir kaip veikia, ką mąsto,
kalba, išgyvena, kaip su kuo elgiasi ir t.t. Žodžiu, tarp veikėjo ir
skaitytojo yra pasakotojas.

Epinių kūrinių kalbos organizacijai būdingiausia yra tai, kad ją
sudaro pasakotojo ir veikėjų kalba. Veikėjų dialogai „grynuose” epiniuose
kūriniuose neturėtų būti tokie įtempti, kokie jie esti dramoje. Tačiau
literatūroje yra daug kūrinių, kuriems būdingas draminis veikėjų pašnekesių
vaizdavimas. Naujojoje psichologinėje prozoje dažnai susilydo pasakotojo ir
veikėjo balsai, intonacijos: „Bei Vilius toks. toks akiplėša, visada
šaiposi ne tik iš senelio, bet ir iš kiekvieno kito ir visada dedasi esąs
baisiai gudrus. O eina iš mamos saldainių ar cukraus vogti. . . Ne, Viliaus
jis negali mylėti. Anskis – visai kas kita. Jis ir mamytės klauso, ir dar
niekada nėra Martynuko apmelavęs ar bent subaręs” (I.Simonaitytė).

Šioje ištraukoje girdėti pasakotojos ir veikėjo – jauniausiojo
Karalių sūnaus Martynuko – halsai: į autorinį pasakojimą trečiuoju asmeniu
įsipina vaikiškos berniuko mintys, vaikiška mąstymo tėkmė, reiškiama
atitinkamomis kalbos formomis.

Naujųjų laikų literatūroje rūšys jungiasi, sinkretizuojasi, tam
tikra prasme kūriniai atsinaujina, įvairėja – žanro grynumas nebėra
meniškumo požymis. Į epą ir dramą skverbiasi lyrizmas, į lyriką ir dramą –
epas ir pan. Turime lyrinę novelę (pvz., J. Apučio „Erčia, kur gaivus
vanduo”; į lyrinę novelę gravituoja J. Apučio, V. Dautarto, E. Mikulėnaitės
ir kitų autorių mažoji proza), draminę poemą (A. Baltakio „Vidurnakčio
poema”), poetinę dramą (B. Sruogos „Pavasario giesmė”, Just.
Marcinkevičiaus dramos – poemos), lyrinę – epinę S. Šaltenio dramą
„Jasonas” ir daug kitų kūrinių, jungiančių dviejų ar trijų literatūros
rūšių ypatybes.

Epo žanrai

Apybraiža – nedidelis literatūros kūrinys, pagrįstas tikrais
įvykiais bei veikėjais.

Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp
romano ir apsakymo.

Apsakymas – trumpas grožinės prozos kūrinio žanras; novelės
atmaina.

Autobiografija – memuarinis pasakojimas apie save, organizuotas
chronologine seka arba probleminiais koncentrais.

Biografija – žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties.

Dienoraštis – kasdieniai autoriaus užrašai apie save, aplinką,
istorinius įvykius be išankstinio konstrukcijos brėžinio.

Esė – mokslo arba literatūros kritikos rašinys, straipsnis, kuriam
būdinga kompozicinis ir stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo
objekto traktavimas.

Herojinis epas (epas siaurąja prasme, epopėja) – plačios apimties
kūrinys, dažniausiai eiliuotas, bylojantis legendinių arba istorinių herojų
žygius svarbiu tautai istorinių lūžių laikotarpiu.

Memuarai – kūrinys, kuriame autorius pasakoja praeities įvykius,
kurių dalyviu ar stebėtoju yra buvęs; atsiminimai.

Novelė – nedidelės apimties prozos kūrinys, kurio veiksmas
glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.

Padavimas – pasakojimas apie nepaprastus atsitikimus, susijusius
su konkrečia vietove – kalnu, ežeru, upe, akmeniu, medžiu, miestu, pilimi,
piliakalniu ir kt.

Pasakėčia – trumpas alegoriškas pamokomasis pasakojimas.

Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, paprastai siužetinis arba
pagrįstas idėjos išgyvenimu.

Didaktinė poema – tai ilgesnis eiliuotas pamokomojo pobūdžio
kūrinys.

Aprašomoji poema – toks ilgesnis eiliuotas kūrinys, kuriame
vyrauja ne pasakojimas, o aprašymas.

Filosofinė poema – eiliuotas traktatas, kuriame išdėstoma kokia
nors mokslinė, filosofinė ar pasaulėžiūros doktrina.

Romanas – didelės apimties, laisvos struktūros (paprastai
prozinis) kūrinys, vaizduojantis asmenybės susidūrimą su socialine istorine
aplinka, gamta, atskleidžiantis charakterio raidą ir savimonę.

II. LYRIKA – kūriniai (paprastai eiliuoti), perteikiantys individo
išgyvenimus, įspūdžius, nuotaikas, mintis. Lyrika yra žmogaus jausmų ir
minčių vaizdavimas. Lyrikoje dominuoja tai, kas yra subjektyvu – dvasinė
žmogaus būsena, jausmai, nuotaikos, emocionalios mintys. Išorinis pasaulis
vaizduojamas tiek, kiek jo reikia lyrinio subjekto išgyvenimams išreikšti.
Eilėraščio centre – lyrinis subjektas, arba lyrinis „aš”, rečiau vadinamas
lyriniu pasakotoju. Lyrinio herojaus sąvoka mokslininkų laikoma ne visai
tinkama kūrinio subjektui pavadinti.

Lyrinis „aš” neturėtų būti tapatinamas su autoriumi (skirtumas
nenurodomas tik žemesniosiose mokyklos klasėse). Nors dažnai teigiama, kad
lyrika – poeto asmenybės išraiška, tačiau iš tikrųjų tarp autoriaus ir
lyrinio „aš” yra didesnė ar mažesnė distancija. Poetas išdainuoja ne vien
savo, bet apskritai žmogaus jausmus, siekius, idealus, įspūdžius,
nuotaikas, t.y. apibendrina žmonių išgyvenimus. Pavyzdžiui, B.Brazdžionis
eilėraštyje „Rudenio vėjuj” išsako ir savo, ir didumos emigrantų skausmingą
tėviškės, tėvynės pasiilgima, norą sugrįžti:

Kai rudenio žemę, kai gedulo dangų,

Kai raudantį vėją aplinkui regiu,

Man šalta ir širdžiai, man šalta ir rankoms,

Man liūdna be tėviškės lauko rugių.

                                  Be sodo žalių kadagių. ir t.t.

Lyrikoje poetas dažnai ir kalba daugiskaita – žmonių ar jų grupės
vardu:

Žiūrėk, mum saulė kelią                                  Nušviesk
ilgai, saulele,

Vaivorykštėm nudažo,                                    Gyvenimą
mūs gražų! –

Mus pusnuogius apkloja                                 Paskui
naktis akloji

Ji šilko spinduliais –                                        
Ties jūra nusileis.. .

                                             (S. Nėris. Saulės
kelias)

Ne visada sutampa autoriaus ir lyrinio „aš” nusiteikimas: liūdną
eilėraštį gali parašyti džiugiai ar net linksmai nusiteikęs poetas,
humoristinį, satyrinį – liūdėdamas ir pan.

Autorių nuo lyrinio pasakotojo skiria informacijos forma –
kalbėjimas eilėmis, meninis vaizdinis mąstymas, kalbos stilizacija ir kt.
Paprastai poetas, realus asmuo, kitose gyvenimo srityse, ne kūryboje, taip
nekalba. Taigi lyrinis „aš” yra meninė figūra, „poetinė fikcija”, autoriaus
sukurta taip, kaip ir visa kūrinyje.

Kita vertus, yra kūrinių, kuriuose distancija tarp kūrėjo ir
lyrinio „aš” yra minimali arba visai išnykusi: skaitydamas gali justi gyvą
poeto širdį, realią biografinę patirtį, o ne prisiimtą lyrinio „aš”
vaidmenį. Toks įspūdis susidaro skaitant, pavyzdžiui, S. Nėries eilėraštį
„Beteisė”:

Akys man temsta nuo ašarėlių
–                                         Mieli šnekučiai, ar man
besuoksit,

Tokia
beteisė.                                                                
Draugai sparnuoti?

Ar beateisi,
pavasarėli,                                                      Noriu
šypsotis, noriu aš juoktis,

Ar
beateisi?                                                                   
   Noriu dainuoti.

                                       Trūksta žodelių tau
pasiskųsti,

                                       Krašte gimtinis.

                                       Balta snaige norėtau
priglusti

                                       Tau prie krūtinės.

Kartais mokiniai lyrinį „aš” (eilėraščio subjektą) painioja su
kūrinio objektu. Objektas tai, kas kūrinyje apdainuojama. Dažnai objektas
iškeliamas į pavadinimą (plg. A. Baltakio „Pienės pūkas”, J. Degutytės
„Rasa”, „Balandis”, „Artojas”, „Lietuvė motina”, V. Mačernio „Poetas” ir
kt.). Kai kuriuose kūriniuose pirmuoju asmeniu kalba apdainuojamasis
objektas. Pavyzdžiui, B. Brazdžionio eilėraštyje „Vyturio giesmė” kalba
vyturys („Man pakanka arimų grumstelio”.), A. Matučio „Gintarėlių sauja”
– maža mergaitė {„Bėgu skrieju kopų smėliais / Aš greita, aš greita .”),
J. Degutytės eilėraštyje „Geltona” -vėdrynas (Aš – vėdrynas, / Tavo
kaimynas. / Per pievų žalią / Nešu dainelę- / Tokią geltoną, / Tokių
geltoną!”). Vyturys, mergaitė, vėdrynas – minėtų eilėraščiu objektai, ir
jiems pavadinti netinka lyrinio „aš” sąvoka.

Žvilgtelėkime atidžiau į J.Aisčio eilėraščio „Našlaitis” objektą
ir subjektą – lyrinį “aš”. Šio eilėraščio objektas – berniukas, situacija –
vaikui iškilusi grėsmė likti našlaičiu. Eilėraščio turinio raiška – vaiko
monologas, kreipimasis į mamą, prašymas, meldimas nepalikti vieno (“Nepalik
manęs vieno, mama, / Nepalik manęs vieno.'”), našlaičio dalios priminimas
(„Kas budės mano miegą neramų? / Kas paseks karalaitę? / Juk aš būsiu
pasaulyje, mama, / Vienų vienas našlaitis”). Eilėraščiui būdingas vaikiškas
mąstymas, vaikiškas kalbos stilius. Laikyti našlaitį lyriniu subjektu,
lyriniu „aš” netikslu. Dar labiau netikslu tapatinti jį su autoriumi
(galima prisiminti ir tai, kad poetas šį eilėraštį parašė būdamas
trisdešimties metų).

Šio eilėraščio lyrinis „aš” (subjektas) – kita meninė figūra. Ji
artimesnė autoriui, ne našlaičiui. Temos – našlaičio dalios -pasirinkimas,
sujaudintas poetinis kalbėjimas, laisvas jausmų atsivėrimas, mąstymo
elegancija, muzikalus frazių skambėjimas („Kas užriš, kas užriš tad, mama,
/ Man skarelę ant kaklo?”), emocingi padidinimai („Nežydės čia pavasarį
žemėj / žibutės ir purienos.”), švelniom sinkopėm klumpantis ritmas – tai
lyrinio subjekto, lyrinio „aš” būdas, kitaip tariant, lai meninis autoriaus
„antrasis aš”. Kitas dalykas yra tas, jog šio eilėraščio veikėjas,
berniukas, toks emocingas, toks stiprus, kad stelbia, gožia subjektą –
meninį autoriaus atvaizdą, dėl to ir gali susidaryti klaidingas įspūdis,
jog kalbantysis (našlaitis) yra lyrinis subjektas.

Atvira problema, kaip vadinti eilėraštyje apdainuojamus asmenis:
sūnų (J. Strielkūno „Sūnus paklydėlis”), močiutę (S. Nėries „Močiutė”),
senelę ir pasakų veikėjus (S. Nėries „Senelės pasaka”), sesutę (J.
Degutytės „Mūsų mažoji sesutė”), našlaitį ir mamą aptartame J. Aisčio
eilėraštyje ir t.t. Literatūros teorijoje jiems pavadinti tinkamos tvirtos
sąvokos nėra. Vadinti veikėjais, personažais netiktų, nes eilėraštyje
apdainuojami asmenys savarankiškai neveikia, apie juos tik poetas kalba,
juos vertina. Literatūros mokslo ir kritikos darbuose jiems įvardyti
taikomos įvairios sąvokos: eilėraščio žmogus, apdainuojamas asmuo,
objektas, lyrinis herojus, net personažas (K.Nastopkos terminas). Pradinėse
klasėse apdainuojamus asmenis reikėtų vadinti veikėjais – ši sąvoka
prieinamiausia vaikui suvokti.

Savita lyrikos kūrinių kompozicija. Nėra savarankiškai veikiančių
personažų, išplėstos fabulos. Tik kai kuriuose kūriniuose gali būti fabulos
apmatai, punktyrais nužymėtas įvykis. Nėra ir veiksmo. Lyrikoje jį atstoja
lyrinis vyksmas – išgyvenimo raida, vaizdų ir minčių kaita. Lyrinis vyksmas
eilėraščio kompozicijos pagrindas.

Lyrinių kūrinių kompozicija priklauso ir nuo sintaksinės sąrangos,
ypač nuo paralelizmų ir pakartojimų išdėstymo. Pagal pakartojimo būdą
skiriamos kelios kompozicijos formos: anaforinė, žiedinė, spiralinė,
amebinė. Dažnesnės jų – anaforinė ir žiedinė.

Anaforinė kompozicija – tai pirmos eilutės (ar tik pirmų jos
žodžių) pakartojimas visų posmų pradžioje:

Mėlynajam ežere                                      Mėlynajam
ežere,

Glūdi miestas sidabrinis.                          Po sidabro
stogu,

Neužpusto jo pūga                                   Trys žuvytės –
trys sesytės

Po skliautais lediniais.                             Linksmos
šoka.

                                       Mėlynajam ežere,

                                       Žalio dumblo patale,

                                       Po dryžuota geldele –

                                       Tyliai miega lelija.

                                   (J. Degutytė. Mėlynajam ežere)

Eilutė „Mėlynajam ežere” padeda eilėraštį skaidyti į kompozicinius
vienetus – posmus.

Dažna ir žiedinė kompozicija. Žiedą sudaro pirmųjų eilučių ar
pirmo posmo pakartojimas kūrinio pabaigoje. Paprastai kartojamas tekstas
gauna naujų prasmės niuansų:

Mano tėviškės tolimos liepos,                                     
Man jūs gaudžiate tartum vargonai

Mano tėviškės sodai
balti,                                           Ir sapne, ir darbe, ir
maldoj,

Pasakykit, kada jūs man buvot                                   Ir
aplink, kai sustoju kelionėj, –

Prie širdies taip
arti?                                                   Krinta jūsų žiedai.

 

Aš jaučiu jūsų žydintį kvapą,                                     
Mano tėviškės tolimos liepos,

Aš kaip gyvas visur jus matau,                                  
Mano tėviškės sodai balti,

Ir kiek jūsų, be rudenio
lapų,                                      Pasakykit, kada jūs man buvot

Kiek dienų man nukrito, skaitau.                              
Prie širdies taip arti!..

                                                 (B. Brazdžionis.
Tėviškės sodai)

Pirmame posme tėviškės sodų artumas širdžiai skamba šiek tiek
retoriškai. Kūrinio pabaigoje tas pats tekstas yra įgijęs tų gilių ir
nuoširdžių jausmų, kurie veržiasi iš poeto širdies, jam, tremtiniui
keleiviui, kalbant apie „žydinčio kvapo” ir krintančių žiedų vizijas.
Jausmų niuansus paryškina ir posmo pabaigos skyrybos ženklas.

Spiralinė lyrinio kūrinio kompozicija grindžiama eilutės (ar kelių
eilučių) tolydžio kartojimu kūrinyje – mintis tartum slenka tam tikra
spirale:

Mėlynai balta kregždutė

Iš pietų pas mus sugrįžo,

Mėlynai balta kregždutė, –

Pažiūrėk – ant stogo žydro.

Mėlynai balta kregždutė

Kasa žvyrą, rausia molį,

Mėlynai balta kregždutė

Žydrumoj dangaus prapuolė. ir t.t.

(S. Geda. Mėlynai balta kregždutė)

Be minėtų, yra ir kitokių lyrikos kūrinių kompozicijos formų.
Savita ir lyrikos kalba. Dažniausiai ji yra eiliuota, nors pasitaiko ir
prozine kalba parašytų lyrikos kūrinių. Eilėraštyje paprastai kalba vienas
žmogus, stilistinė kalbos forma – monologas. Retais atvejais būna lyrinis
dialogas. Lyrikos kūrinių kalba glausta, kondensuota, ženkliai ritminė.

Lyrikos tipai

Lyrikos kūriniai įvairūs. Tačiau yra galimybių juos tipologizuoti
– pagal vienokius ar kitokius požymius jungti į tam tikras grupes – tipus.
Tipologijos pagrindai taip pat įvairūs: tematika, lyrinio „aš” reiškimosi
būdas, struktūra, kalbos specifika, intonacija ir kt.

Skiriama visuomeninė (socialinė, istorinė, patriotinė), peizažinė
(gamtos), filosofinė, intymioji (meilės), psichologinė, didaktinė lyrika.

Didumos tipų esmė aiški iš pavadinimų. Bendrais bruožais
apibūdinsime tik tuos tipus, kuriuos aptarinėdami mokiniai dažniau klysta.

Intymiajai (meilės) lyrikai priklauso eilėraščiai vyro ir moters
draugystės, meilės tema. Tai bene populiariausias ir turtingiausias lyrikos
tipas. Pirmasis lietuvių meilės lyrikos dainius – A.Vienažindys.

Filosofinės lyrikos turinys – individo ir pasaulio santykiai,
bendrieji žmogaus būties klausimai (gyvenimo prasmė, laimė, vienatvė,
meilė, mirtis, žmogaus dvasios esmė, akimirka ir amžinybė ir t.t.).
Filosofinės lyrikos kalba apibendrinanti, joje dominuoja gili mintis,
refleksija. Žymesni atstovai – V. Mykolaitis-Putinas, V. Mačernis, Just.
Marcinkevičius.

Filosofinis eilėraštis įmanomas ir vaikų poezijoje. Joje
apibendrinanti mintis pateikiama paprasta, neįmantria forma. Vaikiško
filosofinio eilėraščio pavyzdžiu gali būti J. Degutytės „Rytas”:

Saulė tarė: šildau ir šviečiu

Tavo kaktą spinduliu skaisčiu.

Tarė šaltinėlis: gerk mane.

Žvaigždės – mano šaltame dugne.

Kriaušė tarė: aš visa tava.

Mano vaisiuj – vasaros gaiva.

Tarė žiemkentys: aš tau nešu

Duonos kąsnį su rasos lašu.

Žemė tarė: aš tave laikau.

Žaisk ir juokis. Ir dainuok. Ir auk.

Gražiais vaizdais kūrinyje išreikšta bendro pobūdžio egzistencinė
tema: žmogaus ir žemės ryšys, ta augimo galia, kurią vaikui duoda gamta.

Lyrikos pasaulis visada susijęs su dvasine žmogaus situacija.
Tačiau yra kūrinių, kurių pagrindinė tema yra vienokia ar kitokia
psichologinė būsena. Tokiuose eilėraščiuose nedaug tekalbama apie tai, kas
sukelia išgyvenimą, juose įsižiūrima į savo vidų, išdainuojamas skausmas,
nerimas, džiaugsmas ar koks nors kitas sielos sujudimas, virpulys. Jokiam
iš minėtų tipų tokie eilėraščiai netinka. Galima kalbėti apie psichologinį
lyrikos tipą. Pavyzdžiams tiktų S. Nėries „Sunku”, „Kaip ašara”, „Akmenėlis
turi šaltą širdį”, V. Mykolaičio-Putino „Baimė”, „Noriu būti sveikas” ir
kt.

Atskirą tipą sudaro didaktinė poezija. Ji stokoja lyrikai būdingo
gilumo. Didaktiniuose eilėraščiuose skaitytojai atvirai pamokomi,
moralizuojami – šiam tipui budingas auklėjamasis motyvas:

Jei voveriuką be mamos

Pikta ranka pagaus, kamuos,

O voveriukas klaus:

Už ką?

Padėk.

Tai tavo pareiga . ir t.t.

(R. Skučaitė. Pareiga)

Didaktinio tipo eilėraščiai tinka patiems mažiausiems
skaitytojams; bendrojoje literatūroje didaktika vertinama neigiamai.

Tipai, kaip ir žanrai, linkę jungtis, kryžiuotis, – dažname
eilėraštyje ne vienas motyvas, o keli. Dažni gamtos-patriotiniai, gamtos-
intymieji, gamtos-filosofiniai eilėraščiai.

Tarp įvairių lyrikos tipologijos pagrindų yra ir vaizdų raiška.
Šiuo pagrindu eilėraščiai skiriami į dvi dideles grupes: epinius ir
lyrinius, lipiniuose eilėraščiuose ne toks stiprus išgyvenimas, juose viršų
ima pasirinkto objekto pavaizdavimas. Tokiame eilėraštyje gali būti fabulos
apmatų, objektyvesnio pasakojimo:

Biržely, mataškuodamas bambuko spiningu,

Ėjau Antadrajos krantais. Paplūdymėly užkandžiavo

Šventoji šeimynėlė: du gimdytojai ir jų sūnus, bemaž

Studento metų pusvyris ir t.t.

                                  (A. Žukauskas. Duona)

Lyriniame eilėraštyje išorinį vaizdą gožia išgyvenimai, jausmai
(plg.: S. Nėries „Rudenio arimuos”, V. Mykolaičio-Putino „Pumpurėlis”,
Vytės Nemunėlio „Ar pavasaris jau” ir kt.). Tačiau daugelio eilėraščių
vaizdo raiška tokia, kad kūrinio priskirti vienam ar kitam šių tipų
negalima, klasifikacija sąlygiška.

Lyrikos žanrai

Baladė – trumpas eiliuotas istorinių ar liaudies motyvų kūrinys,
vaizduojantis intriguojančius, paslaptingus, dažnai šiurpius įvykius,
tragiškus žmonių likimus; ypač buvo paplitusi romantizmo literatūroje.

Daina – rašytinės lyrikos žanras, kurio charakteringos žymės –
melodinga intonacija, refrenai, atsikartojantys kupletai, kreipinių –
atsakymų paralelizmas.

Eilėraštis – labiausiai neapibrėžtas, universaliausias lyrikos
žanras, dominuojantis nuo romantizmo laikų.

Ekfrazė – poetinis kūrinys, aprašantis paveikslą, skulptūrą arba
architektūros kūrinį.

Elegija – rimto turinio, susimąstymą reiškiantis kūrinys, kuriame
kalbama liūdno prisiminimo ar skundo tonais; kilusi iš laidotuvių raudų.

Enkomionas – giesmė, šlovinanti didvyrį arba sportinių varžybų
nugalėtoją.

Epigrama – aforistinio tipo kūrinys, pagrįstas sąmoju, paradokso
logika, netikėtu baigmės smūgiu.

Epitafija – eleginiu distichu parašytas eilėraštis mirusiojo
garbei.

Epitalama – panegirinio pobūdžio eilėraštis, skirtas vestuvių
iškilmėms; vestuvių daina.

Idilė (pastoralė, bukolika) – dažniausiai lyrinio monologo forma
parašytas kūrinys, tematiniu požiūriu susijęs su piemenų, žemdirbių, žvejų,
medžiotojų buitimi, kartasis į jį įsipina aprašymai ir dialogai.

Madrigalas – trumpas meilės tematikos eilėraštis, kuriame
kreipiamasi į moterį, sakomi jai rafinuoti ir sąmojingi hiperbolizuoti
komplimentai, supinti su pastoraliniais ir mitologiniais motyvais.

Odė – iškilmingas, patetiškas eiliuotas kūrinys, kuriame
šlovinamas žymus asmuo, svarbus istorinis įvykis, didi filosofinė, etinė ar
politinė idėja.

Parodija – literatūrinės stilizacijos žanras, satyriškai
imituojantis atskirą kūrinį, autorių, meninę kryptį.

Satyra – hegzametru parašytas laisvo pašnekesio formos, pamokančio
ar smerkiančio turinio kūrinys, kuris temų sėmėsi iš visuomenės papročių,
politikos ir literatūros.

Sonetas – 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš 2 ketureilių su 2
rimais ir 2 trieilių (italų ir prancūzų sonetas) arba iš 3 ketureilių ir 1
dvieilio (anglų sonetas).

Trioletas – aštuonių eilučių kūrinys.

III. DRAMA – kūriniai, kuriuose vaizduojamieji įvykiai, reiškiniai
atsiskleidžia per veikėjų kalbą (dialogus ir monologus) ir kurie paprastai
yra skiriami vaidinti teatre.

Drama (gr. veiksmas) – žmonių konfliktų, nesutarimų vaizdavimas.
Dramos veikalai paprastai skirti teatrui, scenai, ir tai lemia pagrindines
jos savybes, struktūros savitumą. Dramoje kitaip negu epe ir lyrikoje
beveik nėra literatūrinio subjekto. Veikėjai veikia savarankiškai, jie
tiesiogiai „pasirodo” prieš skaitytojo ar žiūrovo akis.

Kiti dramos komponentai yra tie patys kaip ir epinių kūrinių –
veikėjai, veiksmas, fabula, laikas, erdvė. Tačiau dramoje viskas yra
ypatingai koncentruota, sutelkta apie pagrindinę problemą, pagrindinį
konfliktą. Dramos veikėjai, bent pagrindiniai, yra individualybės, ryškūs
konfliktiški charakteriai. Jie nėra tokie įvairiapusiai, kokie galimi epo
kūriniuose. Veikėjų interesai, veiksmai nukreipti į pagrindinį siekimą,
turimą tikslą. Gerai sukomponuotoje dramoje visi veikėjai įtraukiami į
konfliktą. Į platesnes socialines, istorines aplinkybes veikėjai
„neįsivelia”. Dramoje daug siauriau nei epo kūriniuose vaizduojama aplinka.

Pagrindinis dramos pasaulio komponentas yra veiksmas. Vienas ar
keli veikėjai siekia kokio nors tikslo (valdžios, laisvės, vedybų, keršto
ir t.t.), kiti sudaro jam kliūtis, stiprina įtampą, sukelia atoveiksmį.
Tikslo siekimas kovojant su kliūtimis ir yra kūrinio veiksmas (akcija).
Dramos veiksmas kyla iš charakterių valios ir apsisprendimo. Dramos veiksmo
šaltinis, išeities taškas yra susidariusi konfliktinė situacija, vadinama
kolizija. Veikėjas (ar jų grupė) negali taikstytis su susiklosčiusiomis
politinio, socialinio ar privataus gyvenimo aplinkybėmis ir imasi vienokių
ar kitokių veiksmų. Taip kyla konfliktas. Dramos veiksmas dinamiškas,
koncentruotas, vieningas. Fabula nepertraukiama įvairių epizodų, istorijų,
atsainaus veikėjų pasikalbėjimo, dalijimosi įspūdžiais; ji neatsišakoja į
atskiras fabulines linijas. Dramoje nėra gausių detalių. Drama taikstosi
prie žiūrovų psichikos, prie galimybių išlaikyti dėmesį ir aprėpti veikalo
visumą.

Kondensuotas ir dramos laikas. Paprastai fabula apima neilgą laiko
atkarpą. Ilgai užsitęsęs veiksmas galimas pavaizduoti tik epizodais, tarp
kurių dideli laiko peršokiai.

Koncentruota ir erdvė. Dabartinis teatras turi daugiau galimybių
kaitalioti veiksmo vietą (sukamosios scenos), tačiau ir šių dienų
spektakliui reikia įvairių informacijos priemonių – radijo, telefono,
laiško, reikia veikėjo, kuris praneštų, kas vyksta už scenos – erdvėje,
kurios nėra kaip parodyti žiūrovui. Tam galimybių daugiau turi kino ir
televizijos drama.

Aptartos savybės būdingos klasikiniam dramos tipui. Dabartinė
drama linkusi epiškėti. Nebe toks vieningas veiksmas, daugiau svarstymų,
apmąstymų, keitimosi požiūriais, patyrimo pasakojimų. Išorinį veiksmą
stelbia ideologinės prieštaros, etinių principų svarstymas, skirtingų
požiūrių susidūrimas. Fizinį veiksmą keičia minties veiksmas. Drama
intelektualėja, tačiau joje mažiau gyvumo, dinamikos.

Savita dramos kalbos organizacija. Dramos tekste beveik nėra
pasakotojo. Jo buvimo žymės išlikusios tik remarkose, kurios daugiau
priklauso kūrinio autoriui, ne pasakotojui. Pasakotojas dažniau pasitaiko
epinių kūrinių dramatizacijose, – tai išlikęs epiškumo požymis. Remarkose
pateikiama glausta informacija apie veikėjus (jų amžių, profesiją,
išvaizdą, judėjimą scenos erdvėje, scenovaizdį).

Pagrindinė dramos kalbos forma – veikėjų dialogas ir monologas.
Dramos dialogas konfliktiškas, veiksmingas. „Tai kirtis ir atkirtis,
puolimas ir gynimasis” (V. Zaborskaitė). Dialoguose sprendžiamas ginčas.
Ginčydamiesi veikėjai stumia į priekį dramos veiksmą. Žinoma, veiksmą į
priekį stumia ir veikėjų poelgiai, kai kurie veiksmai (smūgiai, nužudymas,
vagystė, svarbių dokumentų sunaikinimas, pagrobimas ir t.t.).

Konfliktiškas ir dramos monologas: čia veikėjas tarsi diskutuoja
su kitu asmeniu arba ginčijasi pats su savimi, svarsto motyvus, abejoja ir
sprendžia. Gali būti net vieno veikėjo (vieno aktoriaus) drama  –
monodrama.

Dramos žanrai

Drama siaurąja prasme (pjesė) – rimto (bet ne tragiško) konflikto
kūrinys, dažniausiai vaizduojantis gyvenamojo meto tikrovę, kasdieninius
žmonių santykius.

Farsas – iš juokaujamų, išdaigiškų buitinių intarpų į misterijas
ir iš karnavalinių mugių, liaudies vaidinimų viduramžiais susiformavusi
nedidelė pjesė, personažų–kaukių, šiurkštaus, storžieviško humoro,
balaganinių triukų priemonėmis vaizduojanti buitį ir papročius.

Komedija – komiškas, skaitytojo ar žiūrovo juoką sukeliančias
situacijas bei charakterius vaizduojantis draminis kūrinys, kuriame
išjuokiami neigiami žmonių bruožai ar ypatybės, o kartais ir visa
visuomeninių santykių visuma.

Melodrama – dinamiškos intrigos, labai aštrių situacijų dramos
kūrinys, pasižymintis patetišku aistrų vaizdavimu, kategoriška, pabrėžta
moraline-didaktine tendencija.

Tragedija – dramos kūrinys, atskleidžiąs aštrius ir neįveikiamus
prieštaravimus, gilią visuomeninę prasmę slepiančias stiprių, herojiškų
asmenybių kolizijas.

Tragikomedija – naujųjų laikų dramos žanras, kuriame, išlaikydami
autonomiją, jungiasi tragedijos ir komedijos elementai.

Vodevilis – linksma, lengvo pramoginio turinio komedija su
žaisminga, paradoksaliai netikėtos atomazgos fabula, kurioje dialogai
paprastai kaitaliojami su muzika, šokiu, kupletais.

Leave a Comment