Etika tiria visas moralės reiškimosi formas. Didelį vaidmenį tiriant etiką vaidina jos sąveika su kitais mokslais, pirmiausia su asmenybės psichologija, socialine psichologija, sociologija. TSRS etikos tyrimų centrų suformuoti etikos principai darė nemenką poveikį paprasto žmogaus psichologijai, tų principų įtaka jaučiama ir šiomis dienomis.Moralės principai apibendrintai išreiškia pagrindinius vienos ar kitos moralės sistemos reikalavimus. Jie yra pagrindas, kriterijus sudaryti konkrečias, specialias normas ir nurodo žmogui bendrą veikimo kryptį. Kaip tik moralės principai sudaro vieno ar kito moralinio kodekso branduolį, reikšdami tai, kas yra esmingiausia toje moralės sistemoje.Komunistinė moralė, būdama aukščiausio dorovinio žmonijos vystymosi pakopa, savo pagrindinį turinį taip pat reiškia per moralės principų sistemą. Pagrindiniai moralės principai savo turiniu apima visas žmogaus veiklos sritis ir jais remiantis formuojami konkretūs reikalavimai, kaip žmogus turi elgtis įvairiomis situacijomis, savo reguliuojamuoju poveikiu jie nukreipia žmogaus poelgius įtvirtinti visuomeninėje praktikoje socialistinės ir komunistinės visuomenės dorovines vertybes.Taigi komunizmo kūrėjo moralinio kodekso pagrindiniai principai yra šie: meilė socialistinei Tėvynei, ištikimybė komunizmui, kolektyvizmas, socialistinės nuosavybės gynimas nuo pasikėsinimų, humaniški žmonių santykiai.Tarybinis patriotizmas ir socialistinis internacionalizmas – tai ne vien sąmoningumas ir jausmas, bet ir pirmiausiai atitinkantys juos veiksmai ir poelgiai, tam tikros viso žmogaus gyvenimo stiliaus, jo elgsenos pusės.Susikūrus pasaulinei socializmo sistemai, patriotizmo jausmas praturtėja nauju bruožu – meile kitoms socialistinėms šalims. Šis naujas socialistinio patriotizmo bruožas atsirado dėl socialinio vystymosi poreikio stiprinti laisvų, suverenių tautų, kuriančių socializmą ir komunizmą, socialinę, ekonominę ir politinę sandraugą. Prie to prisideda valstybinės santvarkos vienodo tipo ekonominiai pagrindai, socialistinių šalių tautų vienoda ideologija, bendras galutinis tikslas – komunizmo sukūrimas. Patriotizmą praturtina internacionalizmas.Socialistinis internacionalizmas – tai pagarbos kitoms tautoms suvokimas ir jutimas, solidarumas su visų šalių darbo žmonėmis kovojant dėl socialinės pažangos, ryžtas padėti kovoti dėl revoliucinio visuomenės pertvarkymo. Kaip dorovės principas socialistinis internacionalizmas apima keletą žmogaus elgesio reikalavimų. Jo pradinis teiginys yra visų tautų lygybės ir laisvės nepriklausomai nuo jų socialinio ir kultūrinio išsivystymo principas. Remdamasis šiuo principu ir apimdamas bendrosios žmogiškosios moralės reikalavimus, internacionalizmo principas reikalauja gerbti kitų tautų atstovus, stiprinti tautų draugystę ir tarpusavio supratimą.
Tarybinis patriotizmas ir liaudies masių socialistinis internacionalizmas yra veiklaus pobūdžio. Kasdieniniu darbu Tėvynės labui, dideliu domėjimusi visų šalių ir tautų humanistine kultūra, praktiniu įvairių tautybių žmonių bendravimu taikos ir karo dienomis įsikūnija dorovinis socialistinio patriotizmo ir internacionalizmo principas.Tarybiniam patriotui internacionalistui keliami tokie reikalavimai: jis turi aktyviai ir sąmoningai darbuotis savo daugiatautės Tėvynės labui, didžiuotis savo šalies laimėjimais visose materialinio ir dvasinio gyvenimo srityse, didžiai branginti savo Tėvynės galią, stiprinti TSRS tautų draugystę, socialistinę sandraugos šalių tautų susitelkimą ir visos žemės darbo žmonių solidarumą, aktyviai kovoti su visomis nacionalizmo, šovinizmo, kosmopolitizmo apraiškomis. Tarybiniam socialistiniam patriotizmui būdinga tai, kad meilė Tėvynei organiškai susiliejusi su ištikimybe komunizmo idėjoms.Tarybinis patriotizmas, didžiavimasis Tarybų šalimi, savo Tėvyne, pasiryžimas ginti socializmo iškovojimus yra svarbiausias komunistinės moralės bruožas – ištikimybė komunizmo idėjoms. Visus principus asmenybės dorovinė sąmonė turi suvokti kaip besąlygiškus dorovinius reikalavimus, kurių laikytis būtina visose gyvenimo situacijose. “Komunizmas – socialinis dorovinis idealas, aukščiausiasis kriterijus, kuriuo dera matuoti realius žygius ir žmonių santykius, todėl kova už komunistinių pradų įtvirtinimą gyvenime, siekimas pačiam tobulėti kaip komunistinei asmenybei turi tapti visuomenės moralinio vystymosi, kiekvieno individo dorovinių siekių centru ir branduoliu”. Ištikimybė komunizmo idėjoms – principas, išreiškiantis ir komunistinės moralės revoliucinį turinį, ir pagrindinį turinį dorovinių reikalavimų, keliamų sąmoningam kovotojui už komunizmą.Ištikimybė komunizmui reiškiasi įvairiomis formomis. Tai ir gilus vidinis įsitikinimas komunizmo pergalės būtinumu, šios santvarkos tobulumu bei teisingumu, ir vidinis dorovinis poreikis aktyviai, kūrybiškai dalyvauti, kuriant komunistinę visuomenę, ir principingas nesitaikstymas su komunizmo priešais, dorovinė pareiga kovoti prieš jų užmačias. Komunizmo priešais buvo laikomi veltėdžiai ir spekuliantai, apgavikai ir liaudies turto grobstytojai, karjeristai ir biurokratai, kyšininkai ir kritikos užgniaužėjai. Vieni šių priešų daro žalą komunizmui, kėsindamiesi į visuomeninę nuosavybę, kiti demoralizuoja aplinkinius savo veltėdžiavimu, treti savo biurokratizmu pakerta tarybinių visuomeninių organizacijų autoritetą, slopina darbo žmonių kūrybinį entuziazmą.Ištikimybė komunizmo idėjoms yra pagrindinis, esmingiausias moralės principas. Tas principas numato, pirma, formuoti aktyvią asmenybės gyvenimo poziciją ir, antra, konkrečias, praktines jos elgesio formas, kurias lemia vertybinių orientacijų sistema ir visa žmogaus pasaulėžiūra.Ištikimybė komunizmo idėjoms kaip svarbiausias marksistinės –lenininės etikos principas buvo pagrįstas ne viename marksizmo-leninizmo klasikų kūrinyje. Ištikimybė komunizmo idėjoms – aukščiausias komunistinės dorovės principas.Idėjiškumas socialistinėje visuomenėje buvo matuojamas kovos už komunizmo pergalę intensyvumu, nuoseklumu ir ryžtingumu. Ištikimybė komunizmui buvo pradinis, pats plačiausias ir pats imliausias principas. Galima sakyti, kad kiti komunistinės etikos principai – komunistinis humanizmas ir kolektyvizmas, komunistinė pažiūra į darbą ir visuomenės turtą, socialinis patriotizmas ir internacionalizmas – atitinkamais aspektais konkretizuoja ištikimybės komunizmui principą.Kolektyvizmas – savitas socialistinės visuomenės bruožas, būdinga tarybinės gyvensenos ypatybė. Kolektyvisto moralę – mokėjimą derinti savo poelgius su visuomenės interesais – tarybiniam žmogui ugdė išsivysčiusio socializmo praktika. Socialinis kolektyvizmas – tai žmogaus supratimas, ir įsitikinimas, kad jo pagrindiniai interesai bendri su kolektyvo interesais, ir moralinis poreikis tarnauti savo kolektyvo interesams.Taigi kolektyvizmas, kaip komunistinės moralės principas, – “ne abstrakti užuojauta, paguodos ir kitų žmogiškosios prigimties visuomeninių pradų apraiška, o visiškai konkretus bendrasis proletarinis, bendrasis socialistinis, bendrasis komunistinis milijonų, šimtų milijonų valių susiliejimas į vieningą valią”. Tai reiškia, jog žmogus supranta, kad jo interesai bendri su kolektyvo interesais ir kad jis atsakingas kolektyvui, tarnauja jo interesams ir yra jam atsidavęs. Kolektyvistas – ne vien visuomenei parankus žmogus, kurio poelgiai teisingi, reikalingi visuomenei. Marksistinė-lenininė etika moko, kad jei žmogus nori būti laimingas, jis būtinai turi turėti tvirtą kolektyvizmo jausmą. Kolektyvizmas yra svarbus komunistinės moralės principas. Didžiausia vertybe jis laiko bendro žygio interesus – sukurti beklasę komunistinę visuomenę. Tačiau tik tas kolektyvas turės didžiausias mūsų visuomenės vertybes, kuris bus tinkamai orientuotas ir susitelkęs.Socialistinis kolektyvizmas – individualybės vystymosi forma ir sąlyga. Kolektyviškumas ir individualumas – reiškiniai, nuo kurių sąveikos priklauso realus socialistinio kolektyvizmo turinys, jo poveikis asmenybei. Savo ruožtu asmenybės suklestėjimas padeda gilinti socialistinį kolektyvizmą – tarybinio gyvenimo būdo normą.Taigi kolektyvizmo visuomeninis principas – veiksmingai plėtoti ir gilinti darbo žmonių draugystę, savitarpio pagalbą, abipusį reiklumą, ugdyti jų principingumą, sąžiningumą, nuoširdumą, pasitikėjimą žmonėmis.Žvelgiant į beveik penkiasdešimties metų sovietinės sistemos laikotarpį Lietuvoje, galima pastebėti, kad sovietinė valstybė buvo persmelkta specifinės ir slaptos neviešo partinio valdymo sistemos, kuri veikė kaip pastovi aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimo ir kontrolės organizacinė struktūra ir buvo vadinama nomenklatūra. Toji sistema iš esmės nepakitusi egzistavo kelis dešimtmečius ir sukūrė nuolat jai priklausiusių bei jai vadovavusių aukštų totalitarinės valstybės biurokratų grupuotę. Šis sistemos suformuotas visuomenės sluoksnis netruko tapti valdančiuoju valstybės elitu.Priešingai nei teigė oficialioji ideologija, sovietinė visuomenė nebuvo nei beklasė, nei lygias galimybes visiems suteikianti bendrija. Visuomenės ir valstybės priešakyje atsidūrė gana siauras, socialiai nemobilus žmonių sluoksnis, kuris su niekuo nesidalijo valdžia, o santykius su kitomis visuomenės klasėmis grindė visuotine kontrole ir teroru. Tačiau skirtingais istoriniais laikotarpiais jų mastai bei pobūdis skyrėsi. Lietuvoje nomenklatūrinė sistema įdiegta po 1940 metų okupacijos ir išliko iki Lietuvos Respublikos atkūrimo 1990 m. Nomenklatūros sistema buvo tiesiogiai susijusi su politine bei visuomenine LTSR raida.Pirmasis nomenklatūros sistemos veikimo teoretikas buvo jos kūrėjas J.Stalinas, kuris pabrėžė, kad būtina kadrus vertinti, juos gerai pažinti, iš anksto rengti ir kelti į naujas pareigas, kol bus surastas idealiai žmogaus galimybes atitinkantis postas. Lietuvoje skiriant darbuotojus buvo laikomasi “stalininio kadrų parinkimo principo”- svarbiausia buvo neleisti, kad į postus patektų priešiškų klasių ir politiškai nepatikimų asmenų. Vėliau pagrindiniai deklaruoti kriterijai atrenkant nomenklatūriniam darbui tinkantį asmenį buvo “ištikimybė” sovietinės šalies interesams, aukštas idėjinis-politinis ir dorovinis lygis, potencialios profesinio vystymosi galimybės, išsilavinimas ir “tinkantys organizaciniai sugebėjimai”Nomenklatūrinės sistemos veikimo principų niekas labai ir neslėpė. Buvo atvirai teigiama, kad KP (Komunistų partija) “per savo narius politiškai vadovauja visoms įstaigoms”, taip pat “parenka tarybinius ir ūkinius kadrus, juos auklėja ir kontroliuoja jų veiklą”. Bet kokia biurokratinė sistema, būdama natūrali racionalizmo sąjungininkė, yra linkusi iš anksto tobulinti savo veiklos technines galias, moderniais laikais įgyjamas aukštojo arba specialiojo mokslo įstaigose. Ne išimtis ir sovietinei valdininkijai, tačiau okupacijos pradžioje nebuvo tam labai palankių sąlygų. Žemutinės grandies valdininkų padėtis buvo prasta – 1945 metai tik 14,4proc. kaimo vietovių atsakingų darbuotojų turėjo vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą. Išsilavinimo lygiui nomenklatūroje pakelti buvo skubiai organizuojami specialūs kvalifikacijos kėlimo kursai. Tačiau net ir taip smarkiai stokodama išsilavinusių žmonių, partinė kontrolė rengė tikrus “valymus” aukštosiose mokyklose, kad tik aukštojo išsilavinimo negautų nepatikimi asmenys. Ir 1964 metais tik 61proc. LTSR vadovaujančių asmenų turėjo aukštąjį ir nebaigtą aukštąjį išsilavinimą. Padėtis pasikeitė 8-ajame dešimtmetyje: 1987m. 85proc. įmonių direktorių ir 80proc. kolūkių pirmininkų turėjo jų pareigoms būtiną išsilavinimą.Laikui bėgant išsilavinimo būtinybė tapo ne vien deklaruojamu pageidavimu. LKP CK priėmus atitinkamus nutarimus, 1967 metais rajonų administracijoje neturintys atitinkamo išsilavinimo darbuotojai buvo tiesiogiai atleidžiami net iš vidurinės grandies pareigų. Norėdami to išvengti, aukšti pareigūnai bent jau formaliai pasirūpino savo išsilavinimu. Geras tokio “švietimosi” pavyzdys buvo neakivaizdžiai teisę studijavęs LTSR teisingumo ministras A.Randakevičius, įskaitas pasirašyti kvietęs dėstytojus į savo darbo kabinetą.Aukštojo mokslo diplomas tapo sėkmingos karjeros sąlyga, todėl kyšininkavimas virto kone oficialiai įformintu.Pagal M.Weberio teoriją, visuomenėje ir valstybėje veikia ne vien tik klasės ir socialinės grupės, susikūrusios tam tikrais ekonominiais ar socialiniais pagrindais. Lygiai taip pat svarbi yra ir kultūros įtaka.Net ir sovietinė sociologija pripažino, kad socialinis asmens statusas per ilgą laiką suformuoja tam tikrą asmenybės tipą, mažai priklausantį nuo asmens socialinės kilmės ir ankstesnės kultūrinės aplinkos. Sovietinės valstybės suformuotas nomenklatūrininko asmenybės tipas buvo fenomenalus vakarietiškų ir patriarchališkai rusiškų dvasinių savybių mišinys. Paprastai komunizmas apibūdinamas kaip racionalus ir itin pozityvistinis mokymas. Vis dėlto partinių funkcionierių psichologinis tipas buvo savotiškai unikalus formalaus asketizmo ir naujųjų laikų buržujaus verslininko mišinys, simboliškai įkūnijantis prievartinės modernizacijos siekimą. Greta to hierarchizuota totalitarinė sistema ir griežta socialinės piramidės vietų užėmimo tvarka sukūrė susvetimėjusią, vienišą ir priešišką sovietinę asmenybę. Formavosi agresyvumu ir įtarumu pagrįstas autoritarinis mentalitetas. Todėl sovietinio tipo vadovams, visomis valstybės aparato galiomis veikusiems savo padalinius, tikras ir įsivaizduojamas pavojus, reikalaujanti nuolatinės kovos su išgalvotu ar tikru priešu, niekada neišnyko, o tai kėlė prevencinės agresijos poreikį ir skatino valstybinės jėgos kulto vystymąsi, glaudžiai susijusį su elgsenos modelių autoritariškumu.Viena iš ryškiausiai sovietinių vadovų asmenybės dvasinių požymių buvo visuotinai paplitęs autoritariškumas, turėjęs gilias tradicinės kultūros šaknis. Rusijoje visais moderniaisiais laikais dominavo autoritarinio valdymo tipas ir ilgainiui tapo visuomenės kultūros ir visuomenės mentaliteto dalimi. Tradiciškai Rytų Europoje stiprų autoritarizmą skatino nomenklatūrinė sistema, nes, formuojant pareigūnų organizacinę struktūrą, aukščiau esantis nomenklatūros postų skirstytojas greitai iš savo pavaldinių suburdavo sau paklusnių ir už viską tik jam dėkingų asmenų grupę.Galima sakyti, kad perdėtas nomenklatūrininkų pasitikėjimas savo žiniomis ir sugebėjimais artėjo prie savotiškos didybės ir egoizmo manijos mišinio. Dėl perdėto savęs sureikšminimo savotišku nomenklatūros kultūros požymiu tapo stiliaus vulgarumas ir blyškumas. Tai galima paaiškinti ir išskirtiniu nomenklatūros kultūros materializmu, nomenklatūros lyderių kilme iš skirtingų, bet mažiau nei vidutiniškai kultūringų visuomenės sluoksnių.Kasdieninėje elgsenoje reikia pabrėžti, kad kokių nors ypatingų savybių totalitarinėje valstybėje nebuvo, tačiau vieną bruožą galima paminėti: alkoholis TSRS buvo beveik vienintelė pigi ir visiems socialiniams sluoksniams prieinama psichologinio atsipalaidavimo priemonė. J.Stalino laikais valdančiojo elito girtavimas buvo virtęs kasdienybe ir net, N.Chruščiovo liudijimu, oficialiu valdymo viršūnių bendravimo būdu. Greta girtavimo klestėjo ir dovanų, savotiškos duoklės, gabenimas vadovams. Partinio aparato darbuotojams girtavimas virto kultūriniu reiškiniu ir gyvenimo būdu. Vienintelė etikos teorija, leista TSRS, buvo visuomeninės bazės ir antstato principais pagrįsta marksistinė-lenininė teorija, kuri moralę vertina kaip išvestinį ekonominių santykių fenomeną. Todėl bet kokio veiksmo moralinė vertė prilyginta pasekmėms, o pati moralė tapo įrankiu visuomenei paveikti.Moralės taisyklės aktyviai neformuluotos, kiekvienu atskiru atveju paliekant apie jas spręsti partinei vadovybei, kuri dažniausiai rėmėsi kažkokių degradavusių religinių elgsenos normų rinkiniu. Tik 7-ajame dešimtmetyje kai kurios moralinės maksimos buvo surašytos “Moraliniame komunizmo kūrėjo kodekse”. “Kodekse” keliama valdančiųjų autoritetų visažinybė, reikalaujama individo ištikimybės, ekonominio vertingumo visuomenei, nuolatinio priešinimosi priešams, beveik puritoniško darbo etikos laikymosi ir buitinio asketizmo bei patriarchališkos tradicijos saugojimo asmeniniame gyvenime. Šie fiksuoti moraliniai principai sietini su nomenklatūra ne vien todėl, kad buvo jos atstovų sukurti ir aprobuoti, bet ir todėl, kad išoriškai griežtai šių taisyklių pirmiausia privalėjo laikytis nomenklatūrininkai.Praėjus keturiolikai nepriklausomybės metų, 53,5% Lietuvos gyventojų vis dar įsitikinę, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau.Tokius duomenis paskelbė visuomenės ir rinkos tyrimų centras “Vilmorus”, vasario pabaigoje atlikęs gyventojų apklausą.Po Rusijos sparneliu gyventi buvo saugu. Ir ne tik dėl to, kad Tarybų Sąjunga turėjo daugiau nei kelis tankus. Nereikėjo rūpintis dėl darbo, firmos pelno, vaikų išsilavinimo, net stogas virš galvos – ir tas buvo garantuotas.Buvome bendruomenė, o staiga tapome individualistais. Buvome tikri dėl savo ateities (nes viskuo – nuo mokslo iki įsidarbinimo – pasirūpindavo didžioji valstybė), o staiga tapome palikti likimo valiai (“išlieka stipriausieji”). Buvome pasyvūs, nes viską nuspręsdavo valdžia, ir staiga valstybės iždo raktai atsidūrė mūsų pačių rankose (politikoje tai vadinama demokratijos principo įgyvendinimu, psichologijoje – atsakomybe). Staiga tapome laisvi.Žinoma, persiorientuoti nėra lengva. Vertybės, nuostatos, požiūriai, gyvenimo būdas augte įauga į kelių kartų kraują.LITERATŪRA
1. K.Antanaitis. Lietuviškoji sovietinė nomenklatūra – Kaunas: VDU leidykla, 1998 m.2. Ramunė Žaržojutė. Sovietmečio nostalgija.-Psichologija TAU, 2004 nr.5 (rugsėjis/spalis)