Stebėjimo praktikumas

TURINYS
ĮVADAS..............................2
1. Stebėjimas, kaip tyrimo metodas arba strategija................3
2. Stebėjimas, kaip duomenų rinkimas arba technika..............4
3. Stebėjimo metodo galimybės ir ribotumai...................4
Stebėjimo metodo galimybės.........................4
Stebėjimo metodo ribotumai..........................5
4. Savistaba (savireflekcija)...........................5
5. Stebėjimo etika..............................7
IŠVADOS..............................8
LITERATŪRA..............................9

Įvadas

Stebėjimas yra seniausias ir vienas labiausiai paplitusių duomenų rinkimo būdų. Manoma, kad elgesio analizei tirti, apie 70% tyrimų atliekama renkant duomenis tiesioginiu stebėjimu.
Duomenų rinkimas yra viena iš mokslinio tyrimo fazių. Tai viena imliausių darbo ir ilgiausių stadijų. Būtina pažymėti, kad dažnai duomenys yra renkami vien dėl jų savarankiškos reikšmės: norint sužinoti žmonių nuomonę kuriuo nors klausimu (1, p.81).
Nuo mokslo metodo labai prriklauso mokslo sėkmingumas. Vienokių ar kitokių naujų įrankių bei darbo būdų išradimas ir taikymas gerokai sąlygoja mokslo pažangą.
Psichologijoje jau Aristotelis teikė du metodus: stebėjimo (psichinių apraiškų priėjimo kelią) ir racionalųjį (patirtų psichinių apraiškų išaiškinimo kelią). Nesiremdamas naujais metodais, psichologijos mokslas iki 19a. mažai tepažengė pirmyn, kol W. Wundt‘as įsteigė Leipcige psichologijos laboratoriją, psichologijos mokslas padarė didelę pažangą.
Metodas – tai veikimo būdas, tikslingų veiksmų ir priemonių visuma, o mokslo objektas lemia metodų kokybę ir jų lygį. Dėl psichologijos objekto sudėtingumo kyla tyrimo gaalimybių ir būdų problema. 19a. dėl sąmonės reiškinių sampratos, kai sąmonė buvo laikoma vidiniu nuo išorinio pasaulio nepriklausomu reiškiniu, galvota jog ją galima tirti tik tiesioginiu stebėjimu. Remiantis tokiomis prielaidomis buvo bandyta įteisinti psichologijoje introspekcinį – vidinio stebėjimo metodą. Pabandžius praktiškai ta

aikyti šį metodą buvo pastebėta, jog vidiniu stebėjimu neįmanoma tiesiogiai suvokti.
Šiuolaikinė psichologijoje, psichologai, norėdami aprašyti, numatyti ir paaiškinti individo elgesį bei psichikos procesus, naudoja tris pagrindinius tyrimo metodus: stebėjimą, koreliaciją ir eksperimentavimą.
Šiame darbe plačiau aptarsiu vieną iš duomenų rinkimo būdų – stebėjimą.
Darbo tikslas: Apibūdinti stebėjimą, kaip tyrimo bei duomenų rinkimo metodą
Darbo objektas: Pagrindiniai stebėjimo bruožai.
Darbo uždaviniai: Stebėjimas, kaip tyrimo metodas arba strategija
Stebėjimas, kaip duomenų rinkimas arba technika
Stebėjimo metodo galimybės ir ribotumai
Savistaba (savireflekcija)
Stebėjimo etika
Stebėjimas, kaip tyrimo metodas arba strategija

Metodas – būdas kuriuo kas nors daroma. Psichologijos metodas – būdas, kuriuo tiriama psichinė realybė. (2, p.41). Tyrimas – įvairiopa apklausa. Kartais svarbiau klausėjas (interviu naudojantis išankstinį klausimyną), kartais klausiamasis (laisva diskusija).
Dažniausiai atsakymus bandoma standartizuoti: interviu – klausimynais, diskusiją – papildomais klausimais.
Svarbi problema – atsakymų objektyvumas. Jų patikimumas turi garantuoti, kaad atsakymai nėra atsitiktiniai, t.y. nepriklauso nuo vietos ir laiko. Validumas rodo, kiek atsakymai atitinka realias nuomones.
Psichologijos metodo tikslas – prieiti bei surinkti kuo daugiau psichinės realybės faktų ir juos kritiškai išnagrinėti. Yra du psichinių apraiškų priėjimo keliai: stebėjimas ir eksperimentas. Patirtąsias psichines apraiškas aiškinamės protavimo keliu. Iš to ir išplaukia trys pagrindiniai psichologijos metodai: stebėjimas (introspekcija ir ekstrospekcija), eksperimentas ir racionalinis metodas.
Stebėjimas, arba aprašomasis metodas, kai tyrėjas, pats nekeisdamas sąlygų, sistemingai registruoja ir aprašo elgesį bei psichikos procesus.
Eksperimentas, norėdami atskleisti pr

riežasties ir padarinio ryšius, psichologai eksperimentuoja. Sukurdami kontroliuojamą situaciją, eksperimentatoriai gali kaitalioti vieną ar du veiksnius ir nustatyti, kaip šie nepriklausomieji kintamieji veikia tam tikrą elgesį, priklausomąjį kintamąjį. Kontroliuojama dažniausiai atsitiktinai paskirstant tiriamuosius į eksperimentinę grupę, kuri patiria tam tikrą poveikį, ir kontrolę, kuri šiuo veiksniu nėra veikiama.
Racionalinis metodas (koreliacinis tyrimas), kai dviejų veiksnių tarpusavio ryšių stiprumas išreiškiamas jų koreliacija. Iš to, kaip glaudžiai du veiksniai yra susiję, suprantame, kiek vienas veiksnys numato antrąjį. Tačiau koreliacija yra tik ryšio matas; ji neatskleidžia priežasties ir padarinio. (4, p.28).
Toliau tyrėjas turi pasirinkti tyrimo metodiką ir sudaryti tyrimo planą, t.y. numatyti duomenų rinkimo, jų analizės ir interpretavimo metodiką. Tik gerai susipažinus su tyrimo metodikomis ir jų taikymo galimybėmis galima sudaryti efektyvų tyrimo planą.
Metodika – tai konkreti empirinių duomenų rinkimo ir jų registravimo procedūra, kai tiksliai nurodomos visos tyrimo sąlygos ir atliekamų veiksmų eiga.
Be to, būtina mokslinio tyrimo stadija – surinktų duomenų analizė, kurią atlikus pasirenkamas įtikinamiausias jų interpretavimas (3, p.23).
Stebėjimas, kaip duomenų rinkimas arba technika

Stebėdamas tyrinėtojas konstatuoja (fiksuoja) žmogaus išorinio elgesio faktus, kurie padeda nustatyti ir paaiškinti psichikos reiškinių ypatumus. (3, p.24).
Stebėjimas gali būti atsitiktinis, neturintis iš anksto numatyto tikslo ir atliktas nesilaikant jokių taisyklių. Tokie stebėjimai dažnai atliekami gyvenime. Moksliniu tyrimu galima laikyti tik sistemingą st

tebėjimą, kuris turi aiškų tikslą ir vykdomas pagal iš anksto sudarytą planą, kai iš anksto žinoma, kurie objektai ir situacijos yra svarbūs tiriant problemą.
Stebėjimą galima pradėti tik sudarius jo programą, kurioje nurodoma, kurie objektai ir kuriose situacijose bus stebimi, apibūdinami stebėjimo vienetai, pateikiama nuosekli ir išsami stebėjimo proceso procedūra, išaiškinama nuosekli ir išsami stebėjimo proceso procedūra, išaiškinama, kaip bus registruojami, apdorojami ir pateikiami stebėjimo duomenys. (1, p.82).
Yra dvi stebėjimo metodo formos: objektyvusis stebėjimas, arba ekstrospektinis metodas, ir savistaba arba intospektinis metodas (3, p.24).

Stebėjimo metodo galimybės ir ribotumai

Stebėjimas – tai toks tyrimas, kai, kai specialiai nemanipuliuojant kintamaisiais, užrašomos ar kitokiu būdu fiksuojamos dominančių kintamųjų reikšmės.

1. Stebėjimo metodo galimybės:

Stebėjimas slapta. Toks stebėjimas suteikia galimybę gauti neiškreiptus elgesio faktus. Slaptumas gali būti keliais būdais:
a) filmuojant slaptai;
b) stebint iš kambario pro langą, praleidžiantį šviesą tik į vieną pusę;
c) stebėti dalyvaujant grupės veikloje. Šiuo būdu galima sužinoti slepiamus grupės narių elgesio niuansus. Taip pat stebėjimu atlikus tyrimą, galima rasti optimalų praktinį sprendimą. Stebėjimo metodu gaunama daug faktų apie natūralią elgseną, asmens savižiną, o būtent tai ir yra svarbiausias psichologijos tikslas.

2. Stebėjimo metodo ribotumai:

Renkant duomenis pasitaiko stebėjimo klaidų:
a) atlaidumo klaidos, tendencija per daug palankiai vertinti stebimo objekto ypatybes;
b) centrinės tendencijos klaidos, vertinimų pasislinkimas vidurkio link, ka

ai maži stimulai yra pervertinami, o dideli nepakankamai įvertinami;
c) pirmojo įspūdžio klaidos, pirmojo neteisingo įspūdžio iškreipiamasis poveikis vėlesniems vertinimams;
d) nimbo efekto klaidos, vertinimų poslinkis, pasireiškiantis stebėtojo negalėjimu išsilaisvinti iš bendro kurio nors individo sukelto įspūdžio arba labai būdingų jo savybių;
e) kontrasto klaidos, tendencija paryškinti, pabrėžti priešingas stebimų objektų savybes.

Savistaba (savireflekcija)

Introspekcijos metodas dar yra vadinamas subjektyviuoju metodu. Savistaba – vienas svarbiausių savęs pažinimo būdų. Tai savo paties psichinių reiškinių ir veiksmų stebėjimas, procesas, kurio metu mes žvelgiame į savo vidinį pasaulį, stebime savo mintis, jausmus, norus, ketinimus (6, p. 35).
Savęs stebėjimas vyksta tada, kai atkreipiame dėmesį bei pažinimo jėgas į savo paties psichinius reiškinius. Žmogus gali svarstyti patį savo mastymo vyksmą ir mąstymo turinį, t.y. dalyką, kurį subjektas tuo metu nagrinėja. Tų dviejų dalykų negalima suplakti į vieną: negalima tuo pačiu metu svarstyti ir apie patį savo mąstymo vyksmą, ir mąstymo turinį – tuo pačiu momentu tinkamai sutelkti dėmesį galima tiktai į vieną kurį iš tų dalykų.
Savo sąmonės apraiškų stebėjimo nereikia per ilgai užtęsti, nes ilgiau sukaupę dėmesį į tą pačią apraišką sustabdome arba sukomplikuojame pačią apraišką. Pastebėtąjį dalyką geriausia tuo tarpu užfiksuoti atmintyje, o tik paskui jau užrašyti. Tuojau griebdamiesi užrašinėti, trukdome apraiškos vyksmą. Aišku, per ilgai atidėliodami užrašinėjimą, galime kai ką ir pamiršti. Inrospekcija yra nelengvas dalykas tiems, kurie nėra įpratę patys save stebėti. Tačiau be intospekcijos psichologijoje negalima apsieiti: be jos neišsiverčia ir kiti psichologijos metodai. (2, p .43).
Gali pasirodyti, kad savistaba yra toks paprastas dalykas, į neverta gilintis. Kiekvienas sveikos psichikos žmogus gali „Įeiti“ į savo vidinį pasaulį ir gauti jame reikiamos informacijos apie savo mintis, jausmus ir norus. Iš tikrųjų, stebėdami save, mes randame kai kuriuos atsakymus į mums rūpimus klausimus. Tačiau, kalbant apie savistabą, negalima pamiršti dviejų dalykų. Pirma, savistabai mes skiriame labai mažai laiko. Tam patvirtinti buvo atliktas tyrimas, kuris patvirtino, jog didžiąją mūsų kasdieninių minčių dalį sudaro mintys apie darbą, kasdieninius rūpesčius, aplinkinius žmones. Žmonės, tyrėjų nuomone, apie save mąsto labai retai. Ir antra, netgi tada, kai mes užsiimame savistaba, ne visi mūsų jausmai ir elgesio motyvai yra pasiekiami sąmoningam suvokimui. Savistaba mes negalime pilnai pasikliauti. Ir, jeigu savistaba būtų vienintelis mūsų žinių apie save šaltinis, mes turėtume nemažai problemų.
Nors mes gana retai sutelkiame dėmesį į save, tačiau kartais susiduriame su kažkuo, kas paskatina mus domėtis savimi. Tai gali atsitikti išgirdus savo balso įrašą, pamačius save televizoriuje, stebint save veidrodyje ar pajutus, kad kiti žmonės mus stebi. Tuo metu mes atsigręžiame į save, imame stebėti ir vertinti savo elgesį, jausmus, ketinimus, lygindami juos su vidiniais standartais ir vertybėmis. Mes ne tik stebime save, bet ir atliekame savianalizę, padedančią mums geriau save pažinti.
Savistabos padariniai gali būti įvairūs: skausmingi, džiuginantys ir pan. Jeigu analizuodami save mes atrandame kažkokių tai trūkumų, galime griebtis savistabos vengimo strategijos. Tyrimai parodė, kad kuo daugiau žmonės galvoja apie savo idealųjį Aš, tuo nerimastingesni ir piktesni jie jaučiasi. Gilintis į save lyginant idealųjį ir realųjį Aš yra nemalonu, todėl kai kurie žmonės ima vengti šios veiklos, skaitydami knygas, žiūrėdami televizorių. Kiti bėgdami nuo savęs, ima piktnaudžiauti alkoholiu, narkotikais, be saiko valgyti. Kraštutinė savistabos užbaigimo forma – savižudybė. Tai parodo jog savistaba iš tiesų gali būti labai nemaloni ir pavojinga.
Tačiau savianalizė ne visada yra nemaloni. Jeigu tau pasisekė, tu pasiekei gyvenimo tikslą, tai, žinoma, mintys apie save gali būti labai malonios.
Kartais mąstymas apie save gali būti būdas išvengti išorės problemų. Kai kurie žmonės yra pernelyg nugrimzdę į savo vidinį pasaulį. Šis kraštutinumas irgi nėra geras.
Kitas savistabos aspektas – savo elgesio stebėjimas. Jeigu mes negalime identifikuoti savo jausmų ar nuostatų kieno nors atžvilgiu, galime tai padaryti stebėdami savo elgesį. Apie kitų žmonių jausmus bei nuostatas mes sprendžiame pagal jų elgesį. Žmonės dažnai bando aiškinti kieno nors elgesį, priskirdami jam vidines arba išorines priežastis. Vidinės priežastys – asmenybės savybės, gebėjimai, o išorinės – aplinkybės, situacijos. Tačiau nustatyta, kad tarp to, kaip žmogus aiškina savo ir kitų žmonių elgesį, yra skirtumas. Žmonės labiau likę priskirti vidines priežastis kitų žmonių elgesiui nei savo (6, p. 36).
Reiškiniai, kurie vyksta kito žmogaus psichikoje, esti mūsų suprantami tik dėl to, kad mes apie juos sprendžiame pagal tokius pačius savo turėtus pergyvenimus. Vadinasi, introspekcija nepaneigia objektyvaus stebėjimo, tačiau objektyvaus stebėjimo rezultatus mes suprantame tik stebėjimo metu sugretinę su mūsų pačių kada nors jau turėtais pergyvenimais.
Pergyventi savo paties psichinę apraišką ir kartu ją stebėti – tai, kalbant psichologijos terminais, daryti refleksiją. Refleksija – psichinis aktas, kuriuo observuojamas tuo pačiu metu vykstąs kitas savo paties psichinis aktas. Sugebėjimą daryti refleksiją turi tiktai žmogus (2, p.43).

Stebėjimo etika

Mokslininkai, norėdami sužinoti svarbių dalykų, tiriamiesiems sukuria stresines situacijas arba juos apgaudinėja. Tai daroma, kai nusprendžiama, kad tai yra būtina siekiant norimo tikslo – suprasti ir kontroliuoti smurtinį elgesį arba kai tiriama nuotaikų kaita. Tokio eksperimento nebūtų galima atlikti jeigu tiriamasis iš anksto apie jį žinotų. Eksperimento metodika būtų neveiksminga arba tiriamasis arba tiriamasis būtų paslaugus ir norėtų patvirtinti tyrėjo prielaidas.
Profesinės etikos reikalavimai nurodo, kaip elgtis su tiriamaisiais, dalyvaujančiais tyrimuose. Visų pirma tyrėjas turi gauti raštišką tiriamųjų sutikimą dalyvauti eksperimente ir supažindinti su tyrimo tikslu. Tiriamasis dažnai nežino tyrimo tikslų t.y. apgaudinėjamas. Antra – tyrėjas nebus sužalotas ir išvengs nemalonių pojūčių. Trečia – visa gauta informacija apie tiriamąjį bus laikoma paslaptyje ir ketvirta – atlikus tyrimą tiriamajam bus paaiškintas tyrimo tikslas. (4, p.24).

IŠVADOS

1. Stebėjimas yra seniausias ir vienas labiausiai paplitusių duomenų rinkimo būdų.

2. Elgesio analizei tirti, apie 70% tyrimų atliekama renkant duomenis tiesioginiu stebėjimu.

3. Psichologijos metodas – būdas, kuriuo tiriama psichinė realybė.

4. Psichologijos metodo tikslas – prieiti bei surinkti kuo daugiau psichinės realybės faktų ir juos kritiškai išnagrinėti. Yra du psichinių apraiškų priėjimo keliai: stebėjimas ir eksperimentas.

5. Pagrindiniai psichologijos metodai: stebėjimas (introspekcija ir ekstrospekcija), eksperimentas ir racionalinis metodas.

6. Stebėdamas tyrinėtojas konstatuoja (fiksuoja) žmogaus išorinio elgesio faktus, kurie padeda nustatyti ir paaiškinti psichikos reiškinių ypatumus.

7. Stebėjimą galima pradėti tik sudarius jo programą, kurioje nurodoma, kurie objektai ir kuriose situacijose bus stebimi, apibūdinami stebėjimo vienetai, pateikiama ir išaiškinama nuosekli ir išsami stebėjimo proceso procedūra, paaiškinama, kaip bus registruojami, apdorojami ir pateikiami stebėjimo duomenys.

8. Yra dvi stebėjimo metodo formos: objektyvusis stebėjimas, arba ekstrospektinis metodas, ir savistaba arba intospektinis metodas.

9. Savistaba – savo paties psichinių reiškinių ir veiksmų stebėjimas, procesas, kurio metu mes žvelgiame į savo vidinį pasaulį, stebime savo mintis, jausmus, norus, ketinimus.

10. Savistabos padariniai gali būti įvairūs: skausmingi arba džiuginantys.

Literatūra

1. Martišius V. Psichologijos metodai. V.: Egalda, 1999.
2. Kralikauskas J. Psichologijos įvadas. K.: Šviesa, 1993.
3. Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas. V.: Lietuvos teisės universitetas, 2003.
4. Myers D.G. Psichologija. V.: Poligrafija ir informatika, 2000.
5. Jacikevičius A. Siela, Mokslas, Gyvensena V.: Žodynas, 1999.
6. Autorių kolektyvas, Bendravimo psichologija, K.: KTU Psichologijos katedra, 2003.

Leave a Comment