Valiutų kursai

TURINYS

ĮVADAS ..............................3
1.Visa tai, nuo ko priklauso valiutų kursai .................4
2.Fiksuotas valiutos kursas ..........................5
3.Lietuos centrinio banko funkcijos, esant fiksuotam valiutos kursui ....7
IŠVADOS ..............................8
LITERATŪRA ..............................9

ĮVADAS

Kiekvienos valstybės, nesvarbu ar ji būtų didelė, ar maža, ūkis sudaro pasaulinio ūkio dalį. O pasaulinis ūkis susiformavo tarptautinės prekybos dėka.. Šiuo metu be tarptautinių prekių ir paslaugų mainų, ko gero, negali apsieiti nė viena valstybė (nors teoriškai galima autarkija, t.y. visiškas nepriklausomumas nuo užsienio prekybos ir paslaugų rinkos). Įvairios šalys gamina tik tas prekes ir paslaugas, kurias jų sąąlygomis naudinga gaminti, todėl šiuo metu, turbūt, nė viena valstybė negali visiškai apsirūpinti visomis reikmėmis. Tokia padėtis susiformavo dėl kelių priežasčių:
1) dėl skirtingų gamybos sąlygų įvairiose šalyse,
2) dėl nevienodų gamtinių, klimatinių, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitų sąlygų,
3) dėl skonių, prioritetų, polinkių įvairovės.
Tuo būdu, kai vienos šalys gamino vienokią produkciją, o kitos – kitokią, jos buvo priverstos keistis arba pirkti vienos kitų prekes ir paslaugas
.Pažvelgus į istoriją, matyti, jog pirmoji prekyba vyko mainant vieną prekę į kitą, t.y. natūriniu (barteriniu) būdu. Vėliau “.pinigų funkcijas atlikinėjo akmenys, įvairios krriauklės, žvėrių kailiai, sidabras, auksas ir kitos vertybės, kurios buvo visuotinai pripažįstamos mainų priemone”. Pinigai buvo visuotinai pripažintas ekvivalentas, tačiau visuomet kildavo problemų, kai reikėdavo dalomo ekvivalento. Matyt todėl sidabras ir auksas turėjo šiuo atžvilgiu privalumų prieš kitas mokėjimo priemones ir

r iš jų ilgą laiką buvo kaldinami įvairūs pinigai. Per amžius įvairiose šalyse susiformavo savita valiuta, t.y. skirtingi pinigai, turintys nevienodą perkamąją galią. Tarptautiniuose prekių ir paslaugų mainuose reikėjo ir tarptautinių atsiskaitymų, tačiau esant skirtingoms valstybių valiutoms sudėtinga buvo nustatyti jų kursus, t.y. vienos šalies piniginio vieneto keitimo koeficientą į kitos šalies pinigus. Istorijos eigoje matyti, jog valiutų kursai priklausė nuo vyravusios valiutų sistemos, kurioje pagal atitinkamą paritetą buvo skaičiuojami kursai. Ilgainiui įsikūrė įvairių tarptautinių organizacijų, reguliuojančių pasaulinę finansų rinką, kurios sudėtinė dalis yra ir tarptautinė valiutų rinka.

Šio darbo pagrindinis tikslas – paaiškinti, kas tai yra valiutų kursai ir kokie jie gali būti, taip pat apie tai, kokios yra centrinio banko funkcijos, esant fiksuotam valiutos kursui. Aprašant valiutų kursus iš pradžių bus raašoma apie tai, nuo ko jie priklauso ir kaip susiformavo. Valiutų kursai gali būti lankstūs ir fiksuoti, realieji ir nominalieji, reguliuojami ir laisvai plaukiojantys.

VISA TAI, NUO KO PRIKLAUSO VALIUTŲ KURSAI

Istorijos eigoje valiutų kursai priklausė nuo valiutų sistemų, t.y. nuo to, su kuo buvo siejamas valiutų kursas, kas buvo imama už piniginių vienetų pagrindą.

.Nemažą praeities laikotarpį – apie 1797-1821m. daugelis šalių “.taikė aukso standarto sistemą, pagal kurią auksas buvo vartojamas kaip šalies pinigų kiekio pagrindas”, t.y. vienos valstybės pinigai buvo keičiami į

kitos valstybės pinigus pagal jų santykį su auksu. Vėliau aukso standartas užleido vietą valiutų sistemoms, kurių pagrindas buvo – popieriniai pinigai ir metalinės monetos, o tarptautinėje rinkoje vyravo aukso devizų standartas (t.y. kada šalys šalia aukso mokėjimų balanso trūkumui padengti naudojo svarus sterlingų ir JAV dolerius). 1914-1945m. buvo laikinai atsisakyta aukso standarto sistemos dėl dviejų pasaulinių karų ir tarpukario metu buvusios depresijos (1925-1931 m. dar buvo trumpam sugrįžta prie aukso standarto sistemos). Pokariniu laikotarpiu – 1945-1971m. daugelyje valstybių buvo įsivyravusi vadinamoji Bretton-Woods sistema, t.y. fiksuotų valiutos kursų sistema, kai šalys buvo nustačiusios tvirtą keitimo kursą savo pinigams (tačiau TVF leidus, valstybė galėjo keisti savo valiutos kursą iki tam tikro lygio, kad galėtų sukurti savo mokėjimų balanso pusiausvyrą (kai būna nuolatinis mokėjimų perteklius arba trūkumas)). O šiuo metu (nuo 1971m.) daugelyje valstybių vyrauja plaukiojantys valiutų kursai, kurie yra nustatomi pagal piniginių vienetų pasiūlą ir paklausą rinkoje.

Kiek kitokius tarptautinės valiutos sistemos tipus galima rasti R.A.Grižo knygoje “Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai”. Autorius čia išskiria keturis istorijos etapus:
1) 1870-1914m., kai vyravo aukso valiutos sistema, kurios pagrindinis bruožas – banknotų emisijos susiejimas su auksu, kuris atliko įvairias funkcijas – mokėjimo, kaupimo, cirkuliacijos, buvo pagrindinis vertės matas. Tuo metu “šalies valiuta turėjo nustatytą paritetą, o valiutų kursai – pastovūs”.
2) XX a. trečiojo dešimtmečio an
ntroji pusė – 1944m., kai buvo įsigalėjusi modifikuota aukso valiutos sistema, kurioje pasikeitė valiutų keitimo į auksą pagrindai, t.y. “buvo nustatyta minimali suma, kurią galima keisti į auksą arba tam tikros valstybės valiutą į valiutą, kuri galėjo būti pakeista į auksą”.Tačiau šiaip valiutų vertė buvo nustatoma pagal jų santykį su auksu, valiutų kursai išsilaikė stabilūs, išsilaikė pinigų emisijos susiejimas su auksu. Nors kita vertus, po pasaulinės ekonominės krizės, tarptautiniuose valiutiniuose santykiuose buvo įsivyravęs chaosas – buvo nesuderinta valiutų politika, valiutų apribojimai.
3) 1944-1971m. R.A.Grižas išskiria dolerio-aukso valiutos sistemą, kurioje auksui vėlgi skiriama pagrindinė sistemos palaikymo funkcija. Pagal TVF statutą buvo nustatyta valstybių narių valiutų paritetai išreikšti auksu arba JAV doleriais, kuriuos prireikus JAV iždas galėjo keisti kitų valstybių centriniams bankams į auksą pagal griežtai nustatytą kursą. Ši valiutos keitimo sistema išsilaikė iki 8 dešimtmečio pradžios, kai JAV prezidentas R.Niksonas uždraudė keisti JAV dolerius į auksą.
4) Nuo 1971m. iki šiol. Daugelyje valstybių įsigalėjo plaukiojančių valiutos kursų sistema, kurią jau sudaro ne tik JAV doleris, bet ir kitų valstybių valiutos. 1978m. TVF statute padarius pataisas, leidžiama narėms valstybėms laisvai nustatinėti savo valiutų kursus pagal kitą valiutą, valiutų krepšelį arba iš vis jo nenustatinėti. Plaukiojančių valiutų kursų rinkoje vyrauja padidėjęs neužtikrintumas ir nestabilumas tarptautinėje valiutų apyvartoje.
Valiutos kursas – “.tai vienos šalies piniginio vieneto išraiška kitos ša
alies piniginiais vienetais, t.y. vienos valiutos perskaičiavimo į kitą koeficientas, kuris nustatomas pasiūlos ir paklausos santykiu rinkoje”. Iš esmės – tai santykis tarp nacionalinės ir užsienio valiutos, kuris nustatomas iš tų valiutų perkamosios galios ir iš jų santykio su kitais tarptautiniais piniginiais apskaitos vienetais.

FIKSUOTAS VALIUTOS KURSAS

Lankstaus valiutos kurso alternatyva yra fiksuotas valiutos kursas. Tačiau fiksuotas kursas nebūtinai gali išlikti toks, koks nustatytas, nes, visų pirma, valiutų kursus veikia paklausa ir pasiūla. Pasiūla ir paklausa yra kintanti ir priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių. Taigi vyriausybės, norėdamos išlaikyti fiksuotus savo valiutų kursus, bus priverstos kištis į valiutų rinką. Yra įvairių būdų, kaip vyriausybės gali bandyti išlaikyti fiksuotą savo valiutos kursą:
1) Jos gali panaudoti užsienio valiutų rezervus, kad paveikti užsienio valiutų rinką. Tokiam atvejui įvairių šalių vyriausybės ir centriniai bankai laiko užsienio valiutų rezervus. Tačiau tai yra dirbtinas valiutos kurso palaikymas.
2) Ko gero, kur kas veiksmingesnis būdas fiksuotam valiutos kursui išlaikyti būtų vyriausybės griežtos prekybos politikos vykdymas. Tokiu tikslu ji (vyriausybė) gali:
a) riboti prekių importą iš atininkamos šalies ar bendrai iš užsienio,

b) gali skatinti eksportą į kitas šalis arba į konkrečią valstybę,
c) padidinus importo muitus, sumažinti prekių importą,
d) apmokestinus dividendus ir gaunamus procentus už investuotą kapitalą šalyje, sumažinti vietinės valiutos paklausą dėl sumažėjusių investicijų iš užsienio,
e) taip pat siekdama padidinti savo valiutos pasiūlą, ji gali suteikti subsidijas tam tikroms eksporto šakoms.
3) Kartais, vyriausybė siekdama palaikyti stabilų fiksuotos valiutos kursą, gali taikyti valiutos keitimo kontrolę arba normavimą. Tokia politika, kaip ir griežtos prekybos taikymo politika susilaukia daug kritikos. Visų pirma, tokie veiksmai, kaip kvotų taikymas, tarifai, eksporto subsidijos, valiutos keitimo normavimas, panaikina laisvos užsienio prekybos privalumus, ir taip atsiranda diskriminacija tarp importuotojų ir tarp eksportuotojų. Tokią politiką kritikai vadina prievartine, kuri skatina atsirasti “juodajai rinkai”, kur galėtų vykti nelegalūs pirkimo ir pardavimo sandėriai.
4) Dar viena vyriausybės veikla gali palaikyti nepakitusį savo valiutos kursą – tai griežtos fiskalinės ir monetarinės politikos vykdymas, kas sukeltų kainų lygių kritimą lyginant su importuojamomis prekėmis, todėl labiau būtų perkamos vietinės gamybos prekės, taip pat padidėtų valiutos palūkanų normos, dėl ko vietiniai gyventojai bei firmos daugiau lėšų investuotų savo šalyje, taip po gi pigesnės prekės ir didesnės palūkanų normos skatintų užsienio šalis importuoti daugiau prekių ir investuoti daugiau kapitalo šioje valstybėje. Visa tai iš dalies sumažintų pradinį šalies mokėjimų balanso deficitą.
Iš apsvarstytų priemonių, kaip palaikyti pastovų fiksuotos valiutos kursą, matyti, kad šie būdai turi nemažai trūkumų: tai ir didėjantis nedarbas, ir žemas kainų lygis, mažėjantis gaminamos produkcijos kiekis. “Mokėjimų balanso sureguliavimas ir krašto ekonominis stabilumas yra kiekvienai šaliai svarbiausi ekonominiai tikslai, tačiau įgyvendinti šiuos tikslus yra labai sudėtinga”.

Lietuvoje yra nustatytas fiksuoto kurso režimas. O šalies valiutų valdybos modelis pažymi automatinio pinigų kiekio rinkoje nustatymo savybe. Besivystančios ir pereinamosios ekonomikos šalys, siekdamos sumažinti infliaciją, laikosi fiksuoto valiutų kurso, nors “.ekonomistai, svarbiausiu tikslu laikantys ekonomikos augimą, pasisako už laisvesnį valiutos kurso režimą” (1, 20). Vis tik nėra prieita vienos nuomonės, koks valiutų kursas yra geresnis, kadangi jo pasirinkimą lemia daugybė išorinių ir vidinių šalies ekonomikos bei politikos veiksnių. Ekonomistai išskiria keturis pagrindinius dalykus, nuo kurių priklauso valiutos kurso režimo pasirinkimas. Tai nuo:
“1) ekonominės politikos tikslų,

2) stochastinės aplinkos pobūdžio,

3) šalies struktūrinių charakteristikų,

4) politikos vykdytojų patikimumo laipsnio.”
Taip pat valiutos kurso pasirinkimui įtakos turi ir šalies finansų rinkos integracijos laipsnis į pasaulio finansų rinką.

LIETUVOS CENTRINIO BANKO FUNKCIJOS, ESANT FIKSUOTAM VALIUTOS KURSUI

Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos centrinis bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.

Lietuvos centrinis bankas įgyvendindamas pagrindinį savo tikslą atlieka šias funkcijas:

– vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;

– formuoja ir vykdo pinigų politiką;

– nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;

– valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;

– atlieka valstybės iždo agento funkcijas;

– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;

– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;

– renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.

Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.

Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.

Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Atsiskaitymų centras, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.
Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.

IŠVADOS

Valiutų kursai – svarbus valiutų sistemos elementas, ir be jų šiuolaikinėje tarptautinėje prekybos ir paslaugų rinkoje šalims, ko gero, nepavyktų susitarti. Todėl pasirenkant šaliai tam tikrą valiutos kursą, reikia nuoseklių specialistų analizių ir tyrimų, kadangi kiekvieno kurso poveikis atitinkamoje nacionalinėje rinkoje bus skirtingas dėl nevienodų ir pastoviai besikeičiančių ekonominių ir politinių sąlygų. Štai dėl to ir šiame darbe yra panagrinėti valiutų kursai, paminėtos jų teigiamos ir neigiamos savybės ekonomikai, tačiau dėl vietos stokos nebuvo plačiau išsiplėsta ir todėl tokių kursų aprašymų nepakaktų, kad priimti tinkamą sprendimą, koks valiutos kursas būtų geresnis vienai ar kitai šaliai.

LITERATŪRA:

1. Geralavičius V., Kuodis R. Lito kurso režimo pasirinkimas: teoriniai ir praktiniai sprendimo būdai.// Pinigų studijos.-1997.
2. Grižas R.A. Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai.-V.Lietuvos informacijos institutas, 1997.
3. Grižas R.A. Tarptautinė valiutos ir kredito sistema.-V.Lietuvos informacijos institutas, 1992.
4. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L.,Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai.-Kaunas.:Smaltija, 1999.
5. Povilaitis B. Valiutų padengimo užsienio atsargomis istoriniai ir praktiniai aspektai.// Pinigų studijos.-1997.
6. Zaicevas S. Valiutos kursas ir tarptautinė finansų sistema.-V.Technika, 1992.
7. Wonnacott Paul, Wonnacott Ronald. Makroekonomika. -Litterae universitatis, išvertė Vytauto Didžiojo universiteto docentas Z.Lydeka, 1994.

Leave a Comment