ĮVADAS
Savižudybė – yra mirtimi pasibaigęs veiksmas, apgalvotai pradėtas ir atliktas mirusiojo, žinant arba tikintis mirtinos baigties ir siekiant realizuoti trokštamus pokyčiu (EURO Reports and Studies, 1986).Savižudybė – labai sudėtingas, daugelio priežasčių įtakojamas reiškinys. Šios srities tyrinėtojai ieško savižudybės priežasčių biologinėje, genetinėje, psichologinėje ir socialinėje žmogaus gyvenimo plotmėje.Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbtame tyrime Lietuva jau devintus metus iš eilės įvardijama kaip pasaulio šalių lyderė pagal savižudžių skaičių. Oficialiais duomenimis Lietuvoje per metus nusižudo 44 iš šimto tūkstančių gyventojų. Tai didžiausias rodiklis pasaulyje. Savižudybių paplitimas visuomenėje yra jautrus tos visuomenės dvasinės sveikatos indikatorius. Jis parodo visuomenės , valstybės, žmonių gyvenimo kokybę, jų nuotaikas ir jų viltis susijusias su ateitimi. Skaudu pripažinti, tačiau Lietuvoje didžiausias savižudžių skaičius tarp jaunų žmonių t. y. 15-34 metų amžiaus grupėje. Tai reiškia, kad didelė savižudžių dalis paaugliai, moksleiviai, vaikai. Pastaruoju metu mūsų šalyje kasmet nusižudo 30-40 jaunuolių ir merginų nuo 15 iki 19 metų . Be to, kasmet nusižudo ir 5-7 10-14 metų vaikai. Vaikinų nusižudo 2-3 kartus daugiau negu merginų (1993 metais –net penkis kartus daugiau). Įvairūs tyrimai rodo , kad 10-17 proc. Paauglių jau yra bandę žudytis. Per pastaruosius metus Lietuvoje 10-14 metų amžiaus vaikų savižudybių padaugėjo 43 proc., o 15-19 metų jaunuolių –25 proc. Svarbu suprasti, kad visi šie statistiniai duomenys negali duoti šimtaprocentinio patikimumo, nes dalis savižudybių tiesiog nepatenka į šiuos skaičius. Realus jų skaičius gali būti kelis kartus didesnis. Tai atsitinka todėl, kad daugelis savižudžių patenka į „nelaimingų atsitikimų”, „automobilių avarijų” ar „nenustatytų mirties aplinkybių” kategorijas. Kalbant apie jaunimo savižudybes statistiniai duomenys dar netikslesni, nes prie visų netikslumo priežasčių dar prisideda ir tai, kad artimieji, ir gydytojai dažnai linkę oficialiai neskelbti tikrųjų mirties priežasčių, bijodami aplinkinių reakcijos ir pasmerkimo.
Kiekvienas žmogus turėtų susirūpinti žinodamas šiuos statistinius rodiklius, nes jie parodo, kad jaunimas Lietuvoje begalo nusivylęs dabartimi ir nieko nesitiki iš ateities. Tai tarsi priekaištas kiekvienam visuomenės nariui, kad mes nesugebame užtikrinti savo vaikams saugaus gyvenimo, suteikti laimės ir drąsos žvelgiant į ateitį, kad jie nepakeldami nūdienos problemų pasirenka patį baisiausią kelią – savižudybę.Jauni žmonės, paaugliai – tai šalies ateitis, nuo jų priklauso visų mūsų rytojus. Mes turime žinoti kas juos neramina, ir ieškoti būdų kaip jiems padėti. Aukštas jaunų žmonių savižudybių rodiklis turėtų skatinti mus aiškintis to priežastis ir atrasti vis naujus būdus šio rodiklio mažinimui t.y. savižudybių prevencijai.Šiame darbe aš stengiausi apžvelgti pagrindines priežastis , kurios skatina jaunus žmones ryžtis savižudybei, taip pat pateikti tarsi patarimus draugams, tėvams, artimiesiems ir mokytojams kaip atpažinti savižudiškas intencijas ir joms sutrukdyti , kol dar nėra per vėlu.Savižudybė kaip sociologinis faktas
Prancūzų sociologas Emilis Durkheimas (1858-1917) analizavo savižudybių statistiką ir nustatė: kad ir kokie įvairūs ir nepakartojami būtų savižudžių motyvai , bet savižudybių skaičiaus, jų augimo ar mažėjimo bendros tendencijos kiekvienoje šalyje kartojasi ir kinta veikiamos socialinių veiksnių. Durkheimas suklasifikavo savižudybes- skyrė jų keturis tipus: egoistinę, altruistinę, anominę ir fatalistinę.Altruistinės savižudybės nėra atskirų individų apsisprendimas. Jos susiklosto kaip kultūros paradigma. Bendruomenė reikalauja pasiaukoti, individui belieka paklusti.Skirtingai nuo altruistinių, egoistinės savižudybės yra individo meilės sau išraiška.Tačiau šis individualumas glaudžiai susijęs su religija , šeima ir politika bendruomenėje. Kuo labiau žmonės jaučiasi kam nors reikalingi, priklausą tam tikroms socialinėms grupėms, bendruomenėms, tuo mažesnė jų savižudybės rizika. Ir atvirkščiai, visuomenės transformacijų, perversmų, krizių, moralinių normų keitimosi laikais visuomenėje padaugėja savižudybių.
Šiuolaikiniai tyrinėjimai patvirtina Durkheimo teiginius, kad religinės bendruomenės (ypač katalikų ir judėjų) suteikia žmogui didesnį saugumo ir socialinės integracijos jausmą , taip apsaugodamos nuo egoistinių savižudybių.Pastaruoju metu mokslininkai pradėjo tirti asmeninį tikėjimą, o neformalius religingumo požymius. Jei žmogus tiki kuria nors aukštesne būtybe ar pomirtinio gyvenimo forma , tai laikoma saugančiu nuo savižudybės veiksniu. Ateistų ir tikinčiųjų savižudybių rodikliai patikimai skiriasi visame pasaulyje. Anominės panašios į egoistines. Jų priežastis – susilpnėjusi socialinė reguliacija. Kai visuomenę ar socialinę grupę ištinka krizė, dezorganizacija, kai nusistovėjusi normų hierarchija griūna, o naujos tradicijos dar neįsigalėjusios, tada ir atsiranda prielaidos anominėms savižudybėms. Fatalistinės savižudybės įvyksta perdėtos socialinės reguliacijos sąlygomis, kai žmogaus gyvenimas perdaug reglamentuotas normų, represijų, kai žmogus nebeturi jokios pasirinkimų laisvės.Savižudybių priežastysSavižudybių priežastys gali būti labai įvairios: dauguma sociologų nurodo pavasario ir rudens sezonų savižudybių pikus. Kai kurie mokslininkai mano , kad savižudybių padažnėja dėl saulės aktyvumo. Prieš įvykdydami suicidinį veiksmą daug žmonių buvo alkoholinės intoksikacijos būsenos, kai kurie alkoholį naudojo pirmą kart, „kad būtų lengviau”.Dalį žmonių paskatina žudytis sunkios materialinės sąlygos, darbo netekimas, nepalankūs tarpusavio santykiai : fizinis smurtas, seksualinė prievarta, psichologinis spaudimas. Kita savižudybių priežastis yra psichologiniai asmens ypatumai: asmenybės akcentuacija, dekompensacija, dezadaptacija, neurotiškumas, dėl kurių ir kasdieninė problema atrodo „katastrofa”. Tai konfliktai darbe, buityje, šeimoje, tėvų ir vaikų, vaikų ir pedagogų konfliktai, kai jaunuoliai mano esą nesuprasti, nemylimi atstumti. Savižudybės priežastis taip pat gali būti: psichikos liga ir psichozė. Pasaulinės sveikatos organizacijos remiamame Europos parasuicidų tyrimo projekte buvo tiriami mėginę nusižudyti, bet likę gyvi žmonės. Pasirodė, kad vienas svarbiausių požymių buvo socialinė dezintegracija. Jie dažniau buvo vieniši, niekada nesukūrę šeimos arba išsiskyrę. Prieš mėginimą nusižudyti daugelio jų gyvenimo situacija buvo pablogėjusi – iš socialiai stabilios jie buvo patekę į nestabilią situaciją (pradėjo gyventi vieni, turėjo pereiti arba buvo perkelti į įvairias institucijas ir pan.).Besižudantys pakartotinai itin dažnai buvo vieniši ir išsiskyrę.
Neviltį išgyvenantiem žmonėm visada labai svarbi aplinkinių parama. Pastaruoju metu itin daug tyrimų parodė didžiulę vadinamo socialinio palaikymo reikšmę. Deja kartais savižudiškiem žmonėms tokią paramą būna sunku priimti, nes savižudiški jausmai yra pernelyg stiprūs, net nuoširdžiausią paramą savižudiški individai kartais ignoruoja, nes dėl apėmusios nevilties jie pesimistiškai žiūri ir į tai, kad jiem kas nors galėtų padėti. Praktiniu požiūriu E.S.Shneidman savižudybes sieja su šiomis penkiomis psichologinių poreikių galimybėmis, atspindinčiomis skirtingą psichologinio požiūrio skausmą: Nelaiminga meilė, prarasti ryšiai, prarasta galimybė būti globojamam ir kartu kažkam priklausyti ar palaikyti ryšius; Prarasta galimybė kontroliuoti, planuoti, susitarti, susiderinti, susijusi su nega-lėjimu patenkinti poreikį laimėti, būti autonomiškam suprastam; Pažeistas savojo „aš” suvokimas ir negalėjimas išvengti gėdos, pažeminimo, susijęs su negalėjimu palaikyti ryšius su kitais, gintis ir vengti gėdos; Nutrūkę svarbiausieji ryšiai ir šį nutraukimą lydintis sielvartas, susijęs su ne-galėjimu tenkinti ryšių palaikymo su kitais individais poreikį bei poreikiu globoti; Pyktis, įtūžis, priešiškumas, susijęs su negalėjimu patenkinti dominavimo, ag-resijos poreikius; Kiekviena savižudybė paženklinta asmenybės antspaudu, yra ją padariusio asmens temperamento išraiška, priklauso nuo aplinkybių, kuriomis įvyksta. Edwin S.Shneidman savo knygoje „Savižudžio sąmonė” aptarė 10 savo tyrimuose išryškėjusių savižudybei būdingų psichologinių ypatumų:• Savižudybės prasmė yra rasti sprendimą;Savižudybė nėra atsitiktinumas. Ji padaroma neturint ketinimo. Tai būdas išsisukti nuo problemos, dilemos, keblios padėties, bėdos, krizės, nepakeliamos situacijos.• Savižudybės tikslas yra nutraukti sąmonę;Tai pastangos visiškai užblokuoti sąmonę ir nepakeliamą skausmą, ypač kai sąmonės netekimas kenčiančio asmens yra suvokiamas kaip išeitis – skausmingų ir slegiančių gyvenimo problemų sprendimų būdas.• Savižudybei būdinas postūmis yra psichologinis skausmas;Psichologinis skausmas, tai ko žmogus stengiasi išvengti, nuo ko siekia pabėgti.• Savižudybei būdingą stresą suteikiantis veiksnys yra negalėjimas patenkintipsichologinių poreikių;• Savižudybėm bendra ir būdinga emocija yra neviltis ir bejėgiškumas;• Savižudybei būdingas jausmų ambivalentiškumas;Dvilypumas, prieštaringų jausmų išgyvenimas yra būdinga savižudybei būsena: manyti, kad reikia taip pasielgti ir tuo pat metu, trokšti, kad kas nors įsikištų ir sutrukdytų.• Savižudybei būdingas suvokimo susiaurėjimas;Savižudis nutraukia visus saitus su praeitimi, skelbia savotišką dvasinį bankrotą, jo nebesulaiko jokie prisiminimai. Jie negali jo išgelbėti, nes nebegali jo pasiekti.• Savižudybei būdingas veiksmas yra bėgimas arba pasitraukimas;Pasitraukimas yra sąmoningas žmogaus išėjimas iš ten , kur jam tenka kentėti.• Savižudybei būdinga perteikti kitiems savo ketinimą;Daugelis žmonių ,ketinančių žudytis, nors ir apimti prieštaringų jausmų ir minčių, sąmoningai ar nesąmoningai duoda ženklus, užsimena apie savo ketinimą.• Savižudybei būdingas elgesio modelis yra dėsningas ir atitinka būdus, kuriais buvo įveikiami sunkumai per visą gyvenimą.Savižudybės ir jų profilaktika
Savižudybė beveik visada yra procesas, kartais net labai ilgas , trunkantis visą gyvenimą. Šis procesas vyksta keliais etapais:• Mintys apie savižudybę;• Ketinimas nusižudyti;• Bandymas nusižudyti.Mintys apie savižudybę. Šioje stadijoje žmogus tik galvoja apie savižudybę. Svarbu žinoti, kad daugelį žmonių sunkiais gyvenimo etapais aplanko mintys apie mirtį, tačiau nusižudyti atrodo neįmanoma.Ketinimas nusižudyti. Šiame etape žmogus ne tik nori mirti, bet ir pradeda ieškoti mirties. Jis bando rasti išeitį iš savo problemų, bet nepajėgia, jam pradeda atrodyti , kad savižudybė tai vienintelė išeitis. Šiuo laikotarpiu kyla realus pavojus žmogaus gyvybei, pradedama galvoti apie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės.
Šios dvi savižudybės fazės gali trukti nuo kelių savaičių iki metų. Trečioji fazė yra trumpa.Bandymas nusižudyti. Tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasideda tuo , kad žmogus nusprendžia, kad jo situacijoje savižudybė yra vienintelė išeitis ir geriausias būdas išspręsti problemas. Šiame etape gali netikėtai pagerėti jo nuotaika, žmogus pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Neretai pastebimi atsisveikinimo gestai – skolų grąžinimas, ypatingos frazės (“jums bus lengviau be manęs”, „niekam nebereikės dėl manęs kentėti”). Konkretus savižudybės veiksmas įvyksta jau greitai, dažniausiai per 48 valandas. Kalbant apie paauglius viskas gali įvykti daug greičiau, nes jie ypač linkę į impulsyvius veiksmus.Aplinkos įtaka savižudybėms
Siekiantis nusižudyti žmogus dažniausiai iki paskutinės akimirkos nėra tvirtai pasirinkęs mirties. Jis išgyvena dramatiškus svyravimus tarp mirties ir noro gyventi. Manoma, kad bandantys nusižudyti žmonės iki paskutinės akimirkos tikisi, kad ateis jų išgelbėti, išspręs jų problemas. Tai ypač būdinga paaugliams ir jauniems žmonėms, kurių nors gyventi yra labai stiprus. Bandymas žudytis tai tarsi jų pagalbos šauksmas.Mūsų visuomenėje egzistuoja nuomonė, kad savižudybė tai žmogaus viduje vykstančių procesu išdava. Tačiau tai ne visada atspindi tikrovę. Tyrimai rodo, kad bandymą žudytis gali paskatinti ir aplinka. Jeigu aplink tvyro „savižudiška aplinka”, t.y. aplinkui nusižudo daug žmonių, vaikui ar paaugliui pradeda atrodyti, kad savižudybė yra visai priimtinas problemų sprendimo būdas. Tokį paauglio įsitikinimą gali dar labiau sustiprinti aplinkinių ir žiniasklaidos nuomonė. Jei jie savižudybę apibūdina kaip romantišką ir herojiška poelgį – pradeda atrodyti, kad ne tik priimtinas, bet netgi ir labai gražus poelgis. Danutė Gailienė savo knygoje aprašo eksperimentinį tyrimą, kuris šias tendencijas patvirtina. Tyrimo eigoje paaugliams buvo duodami skaityti straipsniai palaikantys arba smerkiantys savižudybes ir stebima jų reakcija. Prevencinio efekto siekiančius laikraščių straipsnius skaičiusių jaunuolių sąvokos „savižudybė” vertinimai perskaičius straipsnį tapo labiau neigiami. Ir priešingai, savižudybės imitacijos efektą skatinančius straipsnius skaičiusiųjų savižudybės vertinimai tapo labiau teigiami negu iki tol. Tokie straipsniai taip pat veikė savižudžio, kaip modelio pavyzdį. Priklausomai nuo straipsnio jis buvo suvokiamas kaip teigiamas, tarsi herojus arba labai neigiamas asmuo. Šiame tyrime taip pat buvo pastebėta, kad lytis yra reikšminga suicidinio elgesio imitavimui. Merginos pasirodė jautresnės imitaciniam straipsnių poveikiui: skaičiusiųjų prevencinį poveikį turinčius straipsnius nuostata savižudybės atžvilgiu tapo šiek tiek neigiama, o skaičiusiųjų imitacijos efektą skatinančius straipsnius nuostata tapo žymiai teigiamesnė.
Įvairiuose Lietuvos rajonuose buvo tiriami paaugliai. Statistiškai patikimi tyrimu rezultatai parodė, kad rajonuose kur suaugę žmonės nusižudo dažnai, paaugliai daug dažniau savižudybę laiko visai priimtinu problemų sprendimo būdu. Tuose rajonuose kur suaugusių žmonių nusižudo mažiau, tokia paauglių nuomonė yra pastebima rečiau. Taip pat buvo pastebėta, kad jaunuoliai, kurie yra pergyvenę šeimos narių, artimųjų ar draugų savižudybę, dažniau mano, kad žmogus turi teisę pasirinkti savižudybę, o tie, kurie savo aplinkoje su šia nelaime nesusidūrė, mano, kad šiuo klausimu žmogus pasirinkimo neturi.Taip pat svarbu paminėti paaugliams ypač būdingą pamėgdžiojimo efektą. Tai toks reiškinys kai jaunuoliai kartoja savo herojų – estrados žvaigždę, aktorių, kitų garsenybių elgesį. Mokslininkai tiriantys šį reiškinį nustatė , kad garsių žmonių savižudybės, knygos ir kino filmai, kuriuose detaliai vaizduojamos savižudybės, dažnai pastūmėja į savižudybes tokio pat amžiaus ir lyties žmonės. Tokiu atvėju visada svarbu atskirti jaunimo garbinamą herojų kaip asmenį nuo jo poelgio. Reikia pabrėžti , kad tas žmogus buvo nuostabus , mes jį mylėjome, tačiau kaip ten bebūtų jo poelgis-savižudybė-kvailystė.Tyrimais įrodytas patikimas ryšys tarp paauglių požiūrio į savižudybę ir suicidinių tendencijų intensyvumo. Dvigubai dažniau bando nusižudyti arba kuria savižudybės planus tie paaugliai, kurie savižudybę vertina kaip galimą išeitį iš sunkios situacijos .Mūsų reakcijos į kieno nors savižudybę turėtų būti protingos ir santūrios. Suprasdami, kad tai padaręs žmogus turėjo jaustis tikrai labai nelaimingas, vis dėl to neturėtume laikyti to poelgio herojišku. Tėvai turėtų būti labai atsargūs ir kantrūs kalbėdamiesi su savo paaugliais šia tema. Reikėtų bandyti išsiaiškinti ką dar be savižudybės, žmogus gali daryti kai jam labai sunku. Taip pat svarbu išmokinti savo paauglį nepamiršti, kad gyvename nevieni ir ne tik sau. Paauglys turėtų suprasti, kad svarbu ne tik tai ko jis nori iš gyvenimo, nes toks kelias –tai kelias į hedonizmą, kai žmogui rūpi tik patenkinti savo malonumus. Tokiais malonumais labai greitai persisotinama, apima nuobodulys, apatija ir visos bėdos ateinančios su jais. Hedonistinį gyvenimą propaguojantis žmogus nesugeba užmegzti brandžių ir tvirtų santykių , nes jam svarbu tik jo malonumai, jis nieko nemyli, tik save. Todėl jis dažnai jaučiasi vienišas, o tai viena pagrindinių savižudybių priežasčių. Tėvams svarbu savo paaugliui parodyti, kad yra ir kitas kelias, kuriuo žengiantis žmogus nuolat klausia „ko dar gyvenimas tikisi iš manęs?”. Šis kelias veda į prasmingesnį gyvenimą, į gilesnių žmogiškų ryšių užmezgimą, į brandžius santykius kurie remiasi atsakomybe., įsipareigojimu kitam, o ne vien tik savo malonumų tenkinimui. Toks žmogus irgi gali patirti įvairių gyvenimo sunkumų, bet jis ne taip greitai pajus neviltį ir vienišumą, nes jaučiasi reikalingas, įsipareigojęs, atsakingas – savo artimiesiems, mylimiesiems, Dievui.Pasyviai agresyvus elgesys
Kalbant apie tokio svarbaus reiškinio kaip paauglio savižudybė priežastis svarbu pažymėti tai , kad paauglio psichologija yra labai sudėtinga ir daugeliu atvejų labai skiriasi nuo suaugusio žmogaus. Tokio amžiaus žmonės be galo svarbi aplinkinių nuomonę, juos kamuoja nepasitikėjimo ir menkavertiškumo kompleksai. Mes esame pripratę, kad paaugliai būna irzlūs ir nesukalbami, ir būtent todėl kartais neatkreipiame dėmesio ir neprieiname paklausti kokios problemos jį kamuoja. Joks pyktis ir nepasitenkinimas neatsiranda iš niekur. Jis dažniausiai ir tampa savižudybės priežastimi.Pasyviai agresyvus elgesys , tai vienas iš būdų tvarkyti pyktį, beje vienas iš blogesnių. Jis yra priešingas atviram, sąžiningam, tiesiam ir žodiniam pykčio išreiškimui. Pasyviai agresyvus elgesys yra pykčio , kuris netiesiogiai grįžta į patį asmenį. Švelnūs to pavyzdžiai galėtų būti: delsimas, atidėliojimas, tuščias laiko leidimas, užsispyrimas, nenuolaidumas ir t.t. Pasąmoninis pasyviai agresyviai besielgiančio vaiko ar paauglio tikslas – nuliūdinti, supykdyti tėvus ar juos atstojančius žmones. Tai dar vienas būdas pasipriešinti jų normoms, ir taisyklėms, nepaklusti jų gyvenimo būdui ar netgi galbūt atkeršyti už praeities klaidas. Pasyviai agresyvus elgesys yra atsisakymas prisiimti atsakomybę už savo paties elgesį. Tai yra netiesioginis, klastingas , save žudantis ir destruktyvus būdas tvarkyti pyktį. Jis yra pasąmoningas ir paauglys juo naudojasi pats to nesuprasdamas ir nesuvokdamas.Pasyviai agresyvus elgesys yra dažnas nūdienos reiškinys, kuris savo procese ir pasekmės sukelia daugelį problemų paaugliams ir jų tėvams bei artimiesiems. Problemos pasireiškia pradedant blogais pažymiais ir baigiant narkotikais, bei savižudybe.Pasyviai agresyvius elgesys yra iracionalus – nepagrįstas logiškai. Toks elgesys neturi aiškaus tikslo, arba jo nesuvokia tai naudojantis paauglys. Jis atsiranda kaip atsakas į tėvų auklėjimą. Daugelis jų savo vaikams draudžia pykti ir tuo labiau jį išreikšti. Norėdami savo vaikus apsaugoti nuo blogų emocijų tėvai neretai slopina ir neigia vaikų pyktį ir skatina gerus jausmus, tačiau tai pykčio nepanaikina jis tik neįgauna matomos išraiškos. Taip auklėjami vaikai neišmoksta nuoširdžiai ir žodiniu pavidalu išreikšti savo pykčio, jie neišmoksta apie jį kalbėtis ir spręsti su tuo susijusių problemų. Pyktis po truputį kaupiasi viduje. Tokio užslopinto pykčio išreiškimas pasyviai agresyviu elgesiu gali virsti baisia nelaime- savižudybe.
Knygoje (“Kaip mylėti savo paauglį”, Ross Campbell) pateikiamas pavyzdys apie merginą, kurios tėvai dar vaikystėje neišmokė civilizuotai reikšti savo pykčio. Todėl ji įprato elgtis taip, kad netiesiogiai įskaudindavo žmogų, kuris ją supykdė ar įžeidė. Visa tai pasireiškė šešiais bandymais nusižudyti. Kiekvienas jų buvo planuojamas taip, kad tam tikras konkretus žmogus pasijustų kaltas, nuliūstų ar būtų įskaudintas.Visa tai turėtų įrodyti kaip svarbu vaikus išmokyti valdyti pyktį, kad jiems paaugus išvengtume daugelio problemų. Šioje vietoje yra begalo svarbus tėvų vaidmuo, jie turėtų būti pirmieji pavyzdžiai, nurodantys kaip teisingai reikia išreikšti savo pyktį.Užuot bandę jį apsaugoti nuo blogų emocijų ir draudę vaikui supykti ar perdėtai reaguodami į jo pyktį, tėvai turi priimti paauglį toks koks jis yra su visai teigiamais ir neigiamais jo jausmais. Svarbu jį išmokyti kontroliuoti pyktį ir nelieti jo ant su tuo visai nesusijusių žmonių. Tam svarbu visiems , tėvams ir paaugliams, išmokti šnekėtis apie savo pyktį išsiaiškinti jo priežastis. Toks atviras ir nuoširdus elgesys turėtų apsaugoti paauglį nuo nederamo elgesio kai jis nemoka savo pykčio išreikšti.Paauglių depresija
Anksčiau buvo manoma, kad vaikams ir paaugliams nebūna tokios depresijos kaip suaugusiems. Taip atrodė todėl, kad suaugusiųjų ir vaikų depresijos pasireiškimai skiriasi. Tačiau dabar specialistai jau neabejoja, kad depresija gali susirgti bet kokio amžiaus žmonės – nuo kūdikių iki senelių.Jaunuolių depresija yra sudėtingas, subtilus ir pavojingas reiškinys. Sudėtingas dėl daugybės komplikuotų priežasčių ir pasekmių. Subtilus, nes ją sunkiai atpažįsta net paaugliai , kurie tiesiogiai ją išgyvena. Pavojingas ,nes depresija gali baigtis baisiausiais įvykiais pvz. savižudybe.Yra daugybė požymių, kuriais pasireiškia vaikų ar jaunuolių depresija. Tėvams ir mokytojams svarbu juos žinoti ir mokėti atpažinti, nes jaunų žmonių atveju depresijos požymiai nėra tokie ryškūs kaip suaugusių žmonių (nemiga, nevalgumas, prasta išvaizda, sveikata ir t.t.) Tačiau viduje ir paauglių ir suaugusiųjų depresijos yra vienodai gilios ir pavojingos. Biochemiškai ir neurohormoniškai abidvi yra iš esmės tokio pat pobūdžio.
Jei jis serga depresija jaunuolis gali būti labai nerimastingas, priešiškas, net agresyvus arba, priešingai – ramus, bet labai užsisklendęs, atsiskyręs, nebendraujantis. Tokie jaunuoliai jaučia liūdesį, neviltį, mano esą izoliuoti, nes vengdami bendrauti negali susirasti draugų. Paauglius dažniausiai kankina niūrios mintys, vaizdiniai, ir kartais jų išsakytos pranašiškos mintys lieka nepastebėtos nūdienos pesimizme. Tokie jaunuoliai bėga iš namų , nenori eiti į mokyklą, jaučia mokyklos fobiją, nes nesugeba ten pritapti. Jiems dažnai nesiseka mokslas, kyla daug nesutarimų su draugais ir mokytojais. Prasidėjus depresijai dažnai pablogėja ir fizinė sveikata – tokie mokiniai pradeda dažniau sirgti, dažniau susižeidžia ir pan. Tokie dalykai neturėtų praslysti pro mokytojų akis. Taip pat svarbu pastebėti staigius ir ryškius elgesio pasikeitimus. Jeigu gyvas, judrus, triukšmingas vaikas staiga pasidaro tylus, užsidaręs, baikštus arba buvęs ramus, taikus paauglys pradeda elgtis neįprastai aktyviai ir ar agresyviai, turime atkreipti į jį dėmesį, pabandyti suprasti kas atsitiko. Svarbu žinoti ir tai , kad ypač dažnai paaugliai mėgina užmaskuoti savo depresiją ir jiems tai puikiai sekasi (toks reiškinys dar vadinasi „besišypsančia depresija”). Depresuotas paauglys visiškai pasiduoda nesveikam bendraamžių spaudimui ir greitai gali tapti narkotikų , alkoholio, nusikaltimų ar savižudybės auka.Kai paauglys yra vidutiniškai ar stipriai apimtas depresijos iki tiek, kad nebegali ištverti, jis imasi veiksmų, siekdamas palengvinti savo kančią ir sielvartą(narkotikai , alkoholis). Kitas būdas paaugliui išsivaduoti iš depresijos- bandymas nusižudyti. Kartais tokia pastanga yra tiktai veiksmas, kuriuo paauglys trokšta dėmesio, ne mirties. Kitais atvejais tikrai norima mirti.Kad viso to išvengti svarbu žinoti ir pastebėti depresijos simptomus:• Trumpiau sukauptas dėmesys;• Svajojimas ( kai paauglys negirdi kas jam sakoma);• Blogi pažymiai;• Nuobodulys (paauglys pasidaro apatiškas aplinkiniam pasauliui);• Somatinė depresija t.y. skausmo atsiradimas;• Atsitraukimas (atsiribojimas nuo draugų, tėvų, veiklos, nuo viso aplinkinio pasaulio).Supratus, kad mūsų vaikas ar mokinys serga depresija, svarbu nuo jo nenusisukti. Mokytojai turėtų bandyti pasikalbėti su tokiu mokiniu, bandyti aiškintis priežastis. Taip pat turėtų į pagalbos procesą įtraukti ir tėvus, gal būt paskatinti juos kreiptis pagalbos pas specialistus. Tėvai ypač savo vaikams turi didele įtaką ir jų pagalba , bei buvimas kartu gali geriau padėti, paaugliams svarbu žinoti , kad jie turi tvirtus namus ir mylinčius tėvus, į kuriuos bet kada gali atsiremti.Bręstantis paauglys bando suvokti pasaulį apie save, jis klausia savęs kas gyvenime yra tikra, o kas tik apgaulė ir iliuzija. Jis bando įsivaizduoti koks yra tas suaugusiųjų pasaulis – ar yra ten kas nors doro, ar išviso tas pasaulis vertas, kad jame ieškotum savo vietos ir norėtum gyventi. Paaugliai dažnai nepasitiki ateitimi ir jos bijo. Todėl moralai ir pamokslai jam neturės jokios įtakos. Suaugusieji turėtų parodyti, kad jie nesmerkia paauglio kritiškumo ir nekantrumo, kad jie supranta kiek kliūčių reikia nugalėti bręstančiam žmogui, kol jis supranta savąjį „aš” ir savo vieta pasaulyje. Paauglį reikia kantriai išklausyti.Kita vertus labai svarbu ir kantrus pavyzdys . Suaugusieji – tai tie , kurie turi savo vertybes ir siekia jas realizuoti, kurie žino kas gerai kas blogai. Nors žodžiais paaugliai ir netiki , bet jie nori turėti gerbiamus ir juos gerbiančius autoritetus, iš kurių galėtų mokytis. Svarbiausia – nuoširdžiai klausytis ir parodyti jam , kad jum tikrai rūpi jo problemos ir rūpesčiai. Tačiau jai paauglys tikrai depresiškas, vien pokalbio tikrai neužteks. Tokiu atveju jam reikės tikrai kvalifikuotos specialistų pagalbos.• Tėvai turėtų paauglį išmokyti dvasinių dalykų. Svarbu daug laiko praleisti su savo vaiku, kad galima būtų pasirūpinti jo emociniais ir dvasiniais poreikiais.• Tėvai turi dalytis savo dvasine patirtimi su vaikais. Svarbu ne tik žinoti, bet ir mokėti tas žinias pritaikyti praktikoje.• Tėvai turėtų būti atleidimo pavyzdžiai. Tėvai tai turėtų daryti pirmiausia patys atleisdami kitiems.• Tėvai turi išmokyti paauglį brandžiai tvarkyti pyktį.***
Visame darbe aš stengiausi kalbėti apie galimas savižudybių priežastis, pateikti tyrimo duomenis ir stengiausi patarti draugams, tėvams(pabrėžiau jų auklėjimo įtaką) bei mokytojams kaip elgtis ir atpažinti savižudišką jaunuolį. Tačiau manau svarbu paminėti ir kai kuriuos praktinius dalykus, kad būtų lengviau suvokti ir pastebėti savižudiškas intencijas.Didesnė savižudybės rizika gali būti jaunuoliams, kurie turi kokių nors ypatingų sunkumų. Nors ir negalima aprašyti „tipiško savižudžio”, bet mintys apie savižudybę gali greičiau kilti jaunuoliams kurie: Jau bandę žudytis; Labai nepasitiki savimi; Išgyvena liūdesį, neviltį; Patiria smurtą; Yra vieniši, izoliuoti; Piktnaudžiauja alkoholiu ir narkotikais; Yra perdėtai stropūs; Patyrė draugo ar šeimos nario savižudybę; Išgyveno sunkią psichinę traumą; Nesugeba normaliai mokytis.
Mokytojams ir tėvams labai svarbu atpažinti gręsiančios savižudybės požy-mius. Įspėjamieji signalai gali reikšti: KALBA:Būdingos frazės: „jums bus lengviau be manęs”, „niekam nebereikės dėl manęs kentėti”. Dažniau kalbama apie mirtį, gyvenimo beprasmybę, neviltį. ELGESYS:Staigūs elgesio pasikeitimai – nemiga arba perdaug miegama, dingsta arba nenormaliai padidėja apetitas, krinta nuotaika – nevilties, bejėgiškumo, pesimizmo jausmai; pradedama blogiau mokytis, rašomi laiškai, atsisveikinama, nutraukiami ryšiai su draugais, pažįstamais; smarkiai rūkoma, išgėrinėjama, griebiamasi narkotikų.
Ką daryti jai įtariate savižudybės pavojų? Svarbu: Atidžiai ir nuoširdžiai klausytis. Leisti išsikalbėti. Išsipasakojus atidžiam klau-sytojui, savaime gali palengvėti kenčiančiojo savijauta, tačiau taip pat svarbu, kad toks pokalbis nevirstų tik begaliniu savęs gailėjimu; Parodyti, kad suprantame jo jausmus; Neskubėti teisti, vertinti ir duoti patarimų. Dažnai žmogui svarbiau suvokti sa-vo jausmus, negu greitai išgirsti, ką reikia daryti; Nesukurti priklausomybės, nesiimti atsakomybės už kito žmogaus sprendi-mus; galime išklausyti, padėti susigaudyti, bet negyventi už jį jo gyvenimo, juolabiau, kad grasinimas nusižudyti kartais gali būti siekimas manipuliuoti kitais žmonėmis; Atminti, kad galvojantis apie savižudybę nori gyventi, jam tik trūksta supra-timo ir nuoširdžių ryšių su žmonėmis; Nepalikti tokio žmogaus vieno, neleisti pasijusti visiškai vienišam, ypač jei matome, kad savižudybės pavojus tikrai rimtas, t.y. jau yra galvojama apie konkrečias priemones, vietą, laiką ir pan.; Nebandyti vieniems visko išspręsti. Jei tikrai yra savižudybės pavojus, žmo-gaus sunkumai tikriausiai yra kur kas didesni, neišsprendžiami vienu pokalbiu. Pavyzdžiui mokytojams derėtų kreiptis pagalbos į to paauglio artimuosius, tėvai turėtų bandyti ieškoti specialistų pagalbos.Išvados
Šiais didelių galimybių laikais, išsivadavus iš priespaudos mūsų šalis susidūrė su labai didele problema, kurios tikriausiai niekas nesitikėjo ir neprognozavo. Analizuojant statistinius duomenis paaiškėjo, kad šiuo metu pagal savižudybių lygį Lietuva užima pirmą vietą pasaulyje. Dar skaudžiau pripažinti tai, kad didžiausias savižudybių rodiklis 15-34 metų amžiaus grupėje. Lietuvoje nuolat žudosi vaikai, paaugliai, jaunuoliai. Mano manymu, ši problema paliečia kiekvieną valstybės pilietį, ir visi mes turėtume būti suinteresuoti ir pajėgūs bandyti spręsti šią problemą, pradėti kurti ir įgyvendinti prevencijos planus. Kiekvienas iš mūsų turėtų jaustis atsakingas už savo valstybės ir savo piliečių ateitį, o vaikai, jaunuoliai ir yra visuomenės ateitis. Turime stengtis užtikrinti kiekvieno jų saugumą, patenkinti bent minimaliausius poreikius, suteikti galimybes įgyti išsilavinimą ir svarbiausia suteikti galimybes jiems tobulėti, atrasti ir įprasminti save.
Šiame darbe aš stengiausi paaiškinti sąvoką – savižudybė, apžvelgti pagrindines savižudybių priežastis, pateikti keletą patarimų artimiesiems ir mokytojams. Svarbu, kad žmonės mokėtų atpažinti savižudiškas intencijas ir žinotų ką tokiu atveju daryti: kalbėtis, stengtis išsiaiškinti iškilusias problemas ir nukreipti juos tinkama linkme. Svarbu žinoti kur kreiptis, jokiu būdu nebijoti profesionalų konsultacijų. Jau vien tik mūsų parodytas dėmesys gali vėl žmogui suteikti jėgų gyventi ir spręsti problemas kitokiu būdu. Svarbiausia yra mūsų noras padėti. Būdami budrūs ir stebėdami aplinkinių elgesį, mes galime išvengti didelės nelaimės.Literatūra:
1. „Savižudybė – sąmoningas siekimas nesiekti”, J.Baranova; „Kultūros barai”, 2001m. Nr8/9;2. „Savižudybė – tai ne išeitis”,D.Gailienė; „Sveikata”, 1996m. Nr3;3. „Savižudybės grėsmė”, D.Gailienė; „Sveikata”, 1999m. Nr9;4. „Savižudybės fenomenas”, N.Bučelytė; „Sveikata”, 2002m. Nr8;5. „Savižudybės Lietuvoje”,D.Gailienė; „Psichologija tau”, 1998m. Nr5;6. „Jie neturėjo mirti, savižudybes Lietuvoje”, D.Gailienė, 1998m;7. „Savižudžio sąmonė”, E.S.Shneidman, 2002m.