Jeigu muša vadinasi myli? Ne, ne tik tradicinėje rusų santuokoje galioja šis posakis. Ir mūsų žmonų tarpe yra tokių, kurie reguliariai yra vyrų mušamos. Kodėl, kam ir ką su tuo daryti? Moterys irgi muša vyrus. Tik rečiau – juk jos turi kur kas labiau efektingą ginklą – žodį. Smūgiai žeidžia kūną, o žodžiai – sielą. Žinodami savo atsilikimą šioje srityje vyrai kartais – supykus ir išgėrus – uždaro savo kalbos centrus ir paleidžia motorinius centrus. Tuo metu jiems vystosi įniršio reakcija. Kodėl vyrai muša savo žmonas?Imkime atvejį, kai vyras „pratrūksta“. Tai taip vadinama „trumpo sujungimo reakcija“. Su meile ji nieko bendro neturi.Moterys kartais sako, kad taip elgiasi tik menkai besijaučiantys vyrai. Tačiau tai tik reliatyvi tiesa. Reikia prisiminti, kieno atžvilgiu menkesniu turi jaustis vyras. Iš tikrųjų vyro agresija, tarkime, seksualiai nesukalbamai moteriai kyla tuomet, kai jis laiko šią moterį savo rato žmogumi. Tarkime, karalienė, kuri sako „ne“ paprastam valstiečiui, nesukelia jo įniršio, nes jis žino, jog ji – kitokio pasaulio atstovė. Jo pasaulis jau iš anksto žemesnis už karalių pasaulį, todėl pažeminimas neįmanomas, nes jis jau pats pripažino savo žemesnę padėtį. O štai jei „ne“ jam sako tokia pat valstietė – jis pyksta. Nes ji – jo rato žmogus, kuris žemina jį jo rato viduje.Tiesa, po to, kai prancūzų švietėjai paskelbė, jog visi žmonės yra lygūs, paprasti žmonės ėmė su pasimėgavimu plėšyti bei prievartauti kilmingas damas… Nemanykime, kad už demokratiją nereikia mokėti.Iš tikrųjų, į žiaurumą labiau linksta vyrai, kurie dėl įvairių priežasčių jaučiasi pažeminti. Dažniausiai vyras, kuris tai daro, tuo metu, kai muša, savo vaizduotėje akimirkai užima aukštesnę hierarchinę padėtį. Jo galvoje trumpam atsijungia protas, sąžinė ir meilė, o suveikia „roplio smegenys“, kurių pagalba žemesnieji gyvūnai aiškinasi savo padėtį bandoje.
Mušimo tikslas čia – ne sunaikinti, o pastatyti kitą į silpnesnę poziciją, priversti jį paklūsti ir pripažinti savo menkesnį statusą. Todėl mušimai nutrūksta, kai mušamas maldauja pasigailėjimo. Tačiau žmogus yra jau nebe gyvūnas, ir turi savo galvoje aukštesniems gyviams būdingas smegenis- jos užsiima emocijomis, protu ir morale. Ir žinoma, normaliam vyrui iš karto po to būna labai nemalonu- iš pradžių tuščia, o paskui ateina graužatis. Ir tai reiškia, kad prieš mušdamas ar po to jis turi kažkaip save pateisinti. Tarkime, moteris, jo suvokimu, ėmė jam „tampyti nervus“, „prašytis mušama“, „provokuoti“. Tai – apie pasiruošimo stadiją, kurios metu vyro viduje kaupėsi įniršis. Sąžiningiau jam būtų ne moterį kaltinti, o pasakyti: „tuo metu ėmiau virti viduje“. Kodėl?Greičiausiai todėl, kad moters tonas, elgesys, žodžiai bylojo apie vis tą patį: “tu man nesvarbus“ arba „tu esi menkas“. Klausimas, ar vyras tiksliai interpretavo moters elgesį – ypač jei jo sąmonė buvo aptemdyta alkoholiu.Kartais žmonės priduria: “jis ilgai negalėjo išsikrauti, nes neturėjo sekso“. Taip, tačiau ne pats fiziologinis sekso neturėjimas padidina vyrų agresyvumą. Savo noru atsisakantis sekso vienuolis netampa agresyvesnis. Reikalas tame, kad moteris, su kuria vyras turi intymius santykius, pakelia vyro vertę. O ta, kuri jam sako „ne“, sumažina jo seksualinį reitingą. Tai įveda vyrą į pažeminimo situaciją ir tuomet lengviau suveikia jo roplio smegenys…Bet stop. O štai čia prasideda skirtumai. Suveikia, kaip jūs puikiai žinote, ne tik roplio smegenys, o ir žinduolio, ir žmogiškosios, todėl čia viskas gali pakrypti kitaip. Skirtingiems vyrams ir skirtingu metu tam pačiam vyrui. Šioje vietoje ir yra vyro pasirinkimo bei atsakomybės taškas. Savitvarda – štai resursinė būsena, kuri reikalinga daugeliui vyrų šiame taške. Tegul moteris sąmoningai ar nesąmoningai mažina jo poziciją, tegul ji tiesiog, jo akimis, yra provokuojanti ir prašosi mušama… Savitvarda plius humoras, plius sugebėjimas numatyti pasekmes…
Jei vyras panaudoja tam tikrus psichologinius triukus, jis gali nebereaguoti į moters agresiją ar ironiją. Jis gali to išmokti, ir čia yra jo atsakomybė: „mokykitės valdyti save“- nemirtingi žodžiai.O toliau prisiminkime meilę.Kodėl apskritai galėjo kilti ši mintis: „muša – vadinasi, myli„?Todėl, kad moterys, kurios sukūrė šią mintį, intuityviai rado tai, ko mušime yra nedidelė koncentracija: vyro neabejingumo.Vyras, pakeliantis ranką prieš moterį, neabejingas jai dėl dviejų priežasčių: jis pavyduliauja; jis miglotai jaučia jos pranašumą ir siekia ją pažeminti.Žinoma, abu šie jausmai nedaro garbės vyrui. Tačiau pavyduliaujantis vyras nėra abejingas moteriai, jei traktuoja ją taip savininkiškai. Jis laiko ją „nuosava“ ir nori, kad moteris priklausytų tik jam vienam. Vadinasi, moteris, kurios vyras mušasi pavyduliaudamas, gauna įrodymą: aš jam reikalinga. O tarp „reikalinga“ ir „mylima“ ji deda lygybės ženklą.Jei vyras nepavyduliauja, bet muša moterį šiaip sau, „dėl profilaktikos“, vadinasi, jis ją kontroliuoja ir, jo požiūriu, pastato ją į „savo vietą“. Būtent į žemesnę. Tokiu būdu jis išsiduoda, nors ir nepripažįsta, jog dėl savo aukštesnės vietos nėra tikras. Ko gero, jame veikia net kažkoks gilus pavydas moterims, įgaunantis sadistišką išraišką. Panašiai Jėzuitai nustatydavo, kad moteris, be jokios abejonės, yra ragana, ir turi būti nukankinta ir sudeginta. Tuo Jėzuitai pripažindavo savo baimę prieš moters kerus ir iš esmės pastatydavo ją virš savęs. Todėl, kad ir kaip paradoksiškai tai skambėtų, žeminantis moterį vyras pripažįsta jos pranašumą prieš save. Tik reiškia tai ne garbinimais ir komplimentais, bet, atvirkščiai, ją žemindamas. Šiuo slaptu iškėlimu jis padaro iš moters auką, o auka yra už vyrą pranašesnė. Ir jei moteriai „būti prieš vyrą pranašesne“ tolygu „būti mylimai“, ją savotiškai traukia žiaurus, mušantis vyras. Iš esmės ją traukia aukos vaidmuo.Tačiau iš viso to seka tik tai, kad tokioms moterims gyvybiškai būtina priklausyti vyrams ir žinoti, kad jie jas slapčia virš savęs iškelia. Ką mes galime pasakyti apie tai? Tik tiek, kad kartais žmonėms reikia kam nors priklausyti – taip saugiau.Psichologija, siūlanti moteriai prisiminti savigarbą, pasakyti „ne“ mušančiam vyrui, žinoma, siūlo moteriai nesaugų žingsnį. Juk pirmas pasipriešinimas, kurį moteris parodo tokiam vyrui, veda į tai, kad jų santykiai pasikeis arba, galbūt, nutruks. Todėl iškyla vienatvės, nereikalingumo, nevertingumo pavojus („dabar aš nors jam vienam reikalinga, o be jo aš niekam nebūsiu reikalinga“- tokia yra generalinė kenčiančios moters idėja). Todėl psichologija turi pasiūlyti moteriai ir būdų, kaip jai didinant savigarbą nebebijoti vienatvės.Bet psichologija šiuo klausimu tyli. Apie kažkokias savęs realizacijas murma. Apie feminizmą. Apie aktyvią gyvenimišką poziciją. Apie tikėjimą ir kūrybą. O kaip kovoti su vienatvės jausmu? Ar jūs žinote šiuos būdus?Taip. Tik niekam apie tai nesakote. Kaip gi jūs, moterys, susitvarkote su vienatvės baubu? A… jūs irgi nesusitvarkote. Na ką gi – matyt mūsų straipsnio patarlę reikėtų kiek pakoreguoti. Tegul patarlė skamba taip:Muša – vadinasi esi ne vienas.Remiantis požiūriu , kurį plėtojo Zigmundas Freudas ir mūsų gyvenimo tyrinėtojas Konradas Lorendzas, žmonėms būdinga didžiulė agresijos provėžių galia. Freudas manė , kad šalia teigiamų išlikimo inkstinktų mes esame paslėpę ir savinaikos „mirties instinktą“, kurį paskui perkialemia į kitus žmones agresijos forma.(David G.Myers,2000)