Skirybos

TURINYS
1. Įžanga ....................... ......3 psl.
2. Bendri skyrybų bruožai ...................... 3 psl.
3. Skyrybų priežastys
3.1. Dažniausiai pasitaikančios skyrybų priežastys ir jų motyvai .. 4 psl.
3.2. Charakterių nesutapima............... ....4 psl.
4. Skyrybų pasekmės
4.1. Skyrybų pasekmės sutuoktiniams ............... 5 psl.
4.2. Skyrybų pasekmės vaikams .................. 6 psl.
5. Kaip išvengti skyrybų ....................... 6 psl.
6. Išvados............................. 7 psl.

1. Įžanga
Bedrame šeimos gyvenimo kelyje sutuoktinių tykoja daugybė pavojų, vargų ir netikėtumų. Šeimos gyvenimas – nuolatinis vyro ir žmonos bendravimas – retsykiais pertraukiamas ginčais, konfliktais ir nusivylimais. Gaila, bet ne visos šeimos kliūtys ir negerovės lengvai įveikiamos, ne vis ginčai ir nesutarimai yra vedusiųjų nugalimi vardan santuokos ir šeimos išsaugojimo. Neretai jie priartina skyrybas.
Skyrybos – tai santuokos panaikinimas, vyro irr žmonos santuokinių ryšių pabaiga, grąžinant abiems sutuoktiniams tą pačią teisinę padėtį, kurią jiedu turėjo prieš susiutuokiant.
2. Bendri skyrybų bruožai
Katalikų bažnyčia skyrybų nepripažįsta. Naujojo testamento parašymo laikais buvo sakoma, kad tik moters svetimavimas galėjo būti skyrybų priežastis. Po dešimties nevaisingų vedybinio gyvenimo metų vyras galėdavo vesti antrą žmoną, o pirmoji ištekėti už naujo, kad su kitu susilauktų vaikų. Šventas raštas skyrybas traktuoja kaip nesėkmę, tam tikrą bendro gyvenimo pralaimėjimą. Švento rašto įstatymai neleidžia savo dvasininkams sutuokti jau vieną kartą sutuokto asmens, jeei jo sutuoktinis ( antra pusė ) tebėra gyvas. Prieškarinėje lietuvoje civilinės metrikacijos nebuvo, išskyrus Klaipėdos kraštą. Santuokos ir šeimos santykius reguliavo civiliniai įstatymai ir bažnytinė teisė. Skyrybų klausimus tvarkė bažnyčia, o su jomis susijusius turtinius santykius – valstybiniai teismai.
Skyrybos – grynai juridinis ak

ktas, įteisinantis jau suiruirsius vyro ir žmonos santykius, sugriuvusį šeimos pastatą.
Skyrybas, kaip santuokos nutrukimą, galėtume sąlygiškai suskirstyti etapais:
• Emocinės skyrybos. Šiame etape blėsta vedusiųjų jausmai, prarandamas tarpusavio pasitikėjimas, atsiranda abejingumas ar net neapykantavienas kitam. Svarbiausias šio etapo bruožas – paprasčiausias nemokėjimas gyventi kartu.
• Fizinės skyrybos. Vedusiųjų santykiai dar labiau atšala. Abipusį bendravimą lydi nuolatiniai konfliktai, vyras ir žmona pradeda gyventi atskirai, užsidarydami vienas nuo kito savame emocijų ir jausmų pasulyje.
• Juridinės skyrybos. Jos juridiškai įregistruoja jau mirusią santuoką.
3. Skyrybų priežastys
Skyrybos labai paveikia tolimesnį žmogaus gyvenimą, išmuša jį išįprastinio, ramaus, nusistovėjusio ritmo. Suyra dienotvarkė, įpročiai, griūna planai. Dažnai sutuoktinių gyvenime atsiranda iliuzija, jog visa, kas geriausia, jau praeityje. Sunkiausiai suvokiame, jog tarpusavio santykiai ne sustojo akimirkai, o tik perėjo į kitą stadiją. Sutuoktiniai dažniausiai nepastebi, kaaip keičiasi jų jausmų pasulis. Vėliau išryškėję sutuoktinio nedorybės, tai anksčiau nepastebėtų charakterio bruožų realus atspindys.
3.1. Dažniausiai pasitaikančios skyrybų priežastys ir jų motyvai
Vienas iš dažniausių skyrybų motyvų – girtuokliavimas ir alkoholizmas. Sociologų nuomone šį motyvą pateikia 2/3 besiskiriančių. Skyrybų iniciatorės esti moterys, nes jos labiausiai yra pažeidžiamos. Girtuoklystė – tai ir sunki šeimos materialinė padėtis, bloga įtaka vaikams, nėra jausmų kultūros.
Antra, dažniusiai teismų bylose sutinkama priežastis – sutuoktinė neištikimybė. Apie jos priežastis jau kalbėjome. Galėtume paminėti, jog paprastai už neištikimybės motyvo slypi šeimos darnos pažeidimas, dėl ku
urio daugiau ar mažiau kalti abu sutuoktiniai.
Trečias, statistinis skyrybų motyvas – skubota ir neapgalvota santuoka. Čia galima priskirti ir “priverstinę” santuoką, sudarytą esant nėštumui ar vaikui gimus. Taip pat šiam tipui priskiriama santuoka, sudaryta turint tikslą kam nors “atkeršyti”, santuoka norint “įregistruoti” save mieste, gauti namą ar butą.
Daugelis vyrų ir moterų išsiskirdami suranda protingų ir humaniškų sprendimų. Jie neišsižada pagarbos vienas kitam ir toliau rūpinasi savo vaikais. Jų vaikai gerbia ir myli abu tėvus. Ta aplinkybė, kad tėvai gyvena atskirai, neturi nepataisomo poveikio jų vaikams, neverčia tapti savo tėvų teisėjais.
Skyrybos, sutuoktinius išvaduodamos nuo emocinės įtampos ir dvasinių sukrėtimų, konfliktų, iš žmogaus pareikalauja nemažai išmintingumo, vidinės kultūros. Žmogiškumą nesunku išsaugoti žinant, jog tėvai skiriasi tarpusavyje, o ne su vaikais.
3.2. Charakterių nesutapimas
Sociologinių tyrimų duomenimis, per trečdalį besiskiriančių sutuoktinių tvirtina, jog nesutapo jų charakteriai.Tokiais skyrybų motyvais neretai maskuojamos šeimyninės nesantaikos priežastys, apie kurias sutuoktiniai nelinkę kalbėti. Jeigu apie “nesutampančius charakterius” kalbėsime tik kaip formaliai nurodomą šeimos iširimo priežastį, tai galime nepastebėti, nesuprasti kai kurių svarbių psichologinių problemų, sutuoktinių prisiderinimo vienas prie kito sunkumų. Kai kuriuos iš jų norėtume aptarti.
Šeimą kuria skirtingi žmonės. Nevienodi jų vaikystės įspūdžiai, patirtis, santykiai su tėvais, draugais, aplinka, t.y. žmogų veikia, jo charaktterį formuoja gausybė skirtingų veiksnių. Todėl nesutampa ir sutuoktinių ch
harakteriai. Jeigu šeimos būtų kuriamos visiškai atsitiktinai, charakterių skirtumai taptų didele problema. Nederėtų menkinti žmogaus sugebėjimo pažinti kitą žmogų, įvertinti jo būdo savybes, prognozuoti jo elgesį. Jei iš daugelio pažįstamų su vienu žmogumi artimiau bendraujama, vėliau ir šeima sukuriama, o po kiek laiko jis pavadinamas nesugyvenamu, tai galima tvirtinti, kad šis “nesugyvenamas” vis tik patenkindavo kai kuriuos psichologinius partnerio poreikius. Juk tik dėl to jis ir buvo pasirinktas šeimyninio gyvenimo partneriu. Tačiau ne visada poreikiai būna visiškai įsisamoninti. Todėl, kuriant šeimą, vedybų motyvacija – vidinės elgesio priežastys ir tų priežasčių aiškinimas ne visada sutampa. Šis nesutapimas nėra apgalvotas melas ar sąmoningas tiesos iškraipymas. Pasirenkant šeimyninio gyvenimo partnerį dažnai būna nepakankamai įsisamoninti, t.y. kaip reikiant nesuprasti, paties besirenkančiojo poreikiai. Neretai “paslėpti”, neįsisamoninti poreikiai tarsi papildo vieni kitus, atsiranda įdingas charakterių sutapimas, kuris vėliau tampa skyrybų dėl “nesutampančių charakterių” priežastimi.
4. Skyrybų pasekmės
4.1 Skyrybų pasekmės sutuoktiniams
Pasikeitusi šeimyninė situacija, dramatiška jų priešistorė, paveikia abiejų buvusių sutuoktinių psichologinę pusiausvyrą. Vyrauja neišspręstų konfliktų, neigiamų emocijų atmosfera. Šis didelės įtampos emocijų sūkurys neleidžia objektyviai įvertinti susidariusios situacijos. Dažnai išsiskyrusieji, stengdamiesi įrodyti aplinkiniams(o kartais ir patys sau), koks blogas buvęs sutuoktinis, sutirština spalvas, pabrėžia vien jo trūkumus ir neigiamus bruožus.
Sutuoktinio netektis iš pagrindų apverčia žmogaus vertybių skalę. Emocinis sutuoktinio likimas priklauso nu
uo savitvardos, savęs susivaldymo. Jausmai yra asmeniški, todėl net artimiausias žmogus negalėtų patarti, kaip turėtumėte jaustis. Geriausias vaistas šiuo atveju – laikas. Jis visuomet užgydo tokias žaizdas.
Tačiau skyrybos paliečia ne tik sutuoktinius, didelis likimo smūgis tenka ir jų vaikams.
4.2 Skyrybų pasekmės vaikams
Šeima – svarbiausias vaikų auklėtojas, nes ji natūraliausiu būdu moko mylėti ir sutarti. Tai tiek vaikų, tiek ir jų tėvų gyvenimo pilnatvės pagrindas, emocinio saugumo vieta. Jam, mažam vaikui, jo bundančiai savimonei ir gyvenimo jausmui didelės reikšmės turi tėvai, jų formuojantis pavyzdys – tėvų gyvenimo pavyzdys, jų pažiūros į santuoką, šeimą, jų elgesys vienas su kitu .Išgyventas motinos ir tėvo pavyzdys prisideda prie to, kad vėliau arba teigiami, arba atmetami moters ir vyro uždaviniai šeimoje. Tėvų skyrybos visada didekis mažo žmogaus sielos sukrėtimo šaltinis. Tėvo ar motinos pasitraukimas iš šeimos labiau kenkia vaiko sveikatai, negu vieno tėvų mirtis. Psichologai pastebėjo, kad po tėvų skyrybų trejų-šešerių metų vaikai pajunta kaltės ir pažeminimo jausmą, septynerių-aštuonerių metų – pyktį ir pagiežą, dešimties ir daugiau metų – pagiežą abiems tėvams. Daugiau kaip trečdalis vaikų pradeda blogiau mokytis, tampa nedrausmingi, pradeda konfliktuoti net su draugais. Vaiko gyvenime susidaro dvasinė tuštuma, kurios beveik neįmanoma pripildyti gerumo, altruizmo, taurumo.
Jei iširusioje šeimoje yra vaikų, problemos skyrybomis paprastai nesibaigia. Mokslininkų tyrimai rodo, kad nauja šeimyninė, gyvenimiška situacija dažnai pakeičia ir tėvų santykius su vaikais. Moterys sunkiau apsipranta su šeimos iširimu, su naujomis sąlygomis po skyrybų. Jos ilgiau kremtasi dėl ištikusios nelaimės, daugiau dėmesio jai skiria. Todėl kai kurios motinos ima mažiau bendrauti su savo vaikais, bendraudamos būna irzlesnės, nervingesnės, sunkiau išvengia konfliktų. Mažiau dėmesio ir emocinės šilumos tenka vaikams, kurių mamos, iširus šeimai, skuba “susitvarkytisavo gyvenimą”, šiam tikslui skirdamos didžiąją savo pastangų ir laiko dalį. Yra ir tokių moterų, kurios vaikus laiko visų savo nesėkmių priežastimi.
5. Kaip išvengti skyrybų
Nėra tokių universalių patarimų, kurie tiktų visiems ir visada padėtų išvengti bendravimo šeimoje sunkumų, o taip pat ir galimų skyrybų. Žemiau pateikiamas būdas galbūt padės išvengti šeimyninių konfliktų, kivirčų, pačių sutuoktinių vadinamų “kvailais”, “nereikalingais” ir pan., tačiau kurie kažkodėl nuolat kartojasi.
Pirma. Konfliktas gali būti suprastas ir išspręstas tik žinant sutuoktinių santykius iki ir po konflikto.
Antra. Panašūs ir dažnai pasikartojantys konfliktai vienaip ar kitaip tenkina vieno arba abiejų sutuoktinių psichologinius poreikius. Šiuos poreikius galima ir reikia tenkinti be konfliktų. Pvz.: Į klausimą “Ką jūs laimite konfliktu? Ką laimi jūsų vyras (žmona)?” atsakymo “Nieko” negali būti. Jeigu žmona neparuošė pietų, vyras sukėlė skandalą. Galbūt žmona norėjo, kad vyras atkreiptų į ją dėmesį. Vyras savo ruožtu turėjo progos paaiškinti, koks svarbus jo darbas, kaip jis pavargsta ir t.t. Geriau būtų, jei žmona atkreiptų vyro dėmesį šventiškai serviruotu stalu, o vyras ramiai papasakotų žmonai apie savo darbą ir paprašytų jos pagalbos ar patarimo.
Trečia. Svarbu pakeisti įprastą konflikto eigą. Tai gana paprasta. Barniui reikalingi bent du žmonės. Jeivienas iš sutuoktinių atsisako dalyvauti barnyje arba pasielgia priešingai negu įprasta, – konfliktas nutrūksta. Dažniausiai pakanka kelias minutes patylėti. Ir dar labai svarbu prisiminti, kad pasitrukti iš šeimyninio ginčo mūšio lauko nėra negarbinga. Niekada laimingai negyvensime, jeigu norėsime nugalėti vienas kitą. Neveltui yra sakoma – “Moteris, nemokanti atleisti – ne moteris. Vyras, nemokantis užgniaužti savyje nuoskaudos – ne vyras.”
Jeigu atsidūrėte ant skyrybų slenksčio, ieškokite pagalbos už šeimos, kreipkitės į šeimos psichologinę tarnybą. Tai darykite kai jūs jau daugiau nebežiūrite vienas į kitą. Kai nė vienas iš jūsų neišklauso kito, o tik laukia, kad kitas ginsis arba skųsis. Kada seksualinis gyvenimas monotoniškas ir neteikia džiaugsmo. Kai ką nors pasakyti sutuoktiniui reikia didelių pastangų. Vargu ar gali būti lengvas išsiskyrimas.
6. Išvados
Jeigu jūsų šeimyninis gyvenimas sudėtingas, ir jūs galvojate apie skyrybas – neskubėkite žengti šio žingsnio. Dar pamąstykite, kodėl taip atsitiko. Nelaukite skyrybų dienos. Niekada nevėlu pradėti gerinti tarpusavio santykius. Kažką keisti savo šeimoje pradėkite nuo tų bendro gyvenimo sferų, kuriose jūsų nuomone, mažiausiai trinties. Jei nors viena šeimyninio gyvenimo pusė po truputį keisis, keisis ir jūsų požiūris į šeimą, atsiras supratimas, kad ir jūsų šeimoje gali būti gera. Tai bus dingstis toliau tobulinti savo santuoką. Prisiminkite ir priminkite savo sutuoktiniui(ei), jog šeima yra talpus indas ir kiekvienas iš jūsų įnešė savo indėlį į tuos nepatenkinamus santykius, kokie yra dabar. Tik iliuzija, kad galima susitvarkyti savo gyvenimą rūpintis vien savimi, o kitas telieka savimi. Todėl jei norite kažką pakeisti šeimoje, būtinas abiejų noras ir pastangos. Jūsų bendrų ieškojimų tikslas – surasti būdus kalbėtis taip, kad išgistumėte vienas kitą. Labai svarbu išmokti reikšti savo jausmus, ypač neigiamus, nekaltinant, negėdinant, neužsipuolant vienas kito, išmokti pasakyti, ko norite. Bandykite pamatyti savo santykiuose ne tik neigiama, bet ir tai, kas teigiama, nors šiuo metu tikriausiai viskas atrodo tik juoda.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:
1. G.Navaitis “Psichologinė parama šeimai”, Šiauliai, 1996m.;
2. J.Bikulčius “Šeimyninio gyvenimo darna ir jos išsaugojimo paslaptys”, Vilnius, Mintis, 1996m.;
3. R.Augis,G.Navaitis “Nesutapo charakteriai”, 62-65psl., Šeimos kalendorius 1984

Leave a Comment