Sąžinė

 

Pagal Vladimir Charlamov

Svarbi žmogaus moralinio veido dalis yra jo sąžinė. Tai gili ir intymi asmenybės sritis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla. Sąžinės problema, tiksliau, problemos dėl sąžinės neretai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Dažnai vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, teisingumo, meilės, tikėjimo vardan aukoja daug ką, net savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu, pasielgia niekšiškai. Paradoksalu, bet vienam jo sąžinė liepia mylėti priešus, o iš kito reikalauja nuiminėti priešų skalpus. Dėl savo įvairiapusiškumo sąžinė yra painus ir sudėtingas feenomenas. Bet akivaizdus ir esminis yra tas dalykas, kad visomis gyvenimo aplinkybėmis žmogus ieško sąžinės pritarimo savo veiksmams. Tai tarsi neatskiriama, bet drauge autonomiška mūsų dalis. Tai vidinis balsas, kurį kartais stengiamės nuslopinti arba suprantame klaidingai, bet iš kurio išsivaduoti neįmanoma. Kas gi yra sąžinė?

Filosofijos, psichologijos ir kitų veiklos sferų raidoje žmonija iškeldavo ir bandydavo spręsti daugybę klausimų. Kai kurie jų buvo neesminiai ir liko kaip savotiška duoklė madai, kokio nors laikmečio ypatybė. Apie sąžinės sąvoką to pasakyti negalima. Nepaisant įvvairių jos aiškinimo būdų ir supratimo skirtumų, ši sąvoka jau ilgą laiką jaudina žmonių protus. Ne visi sąžinę pripažįsta, bet ji visiems apie save primena. Praktiškai kiekvieno žmogaus gyvenime būna laikas, kai tenka „aiškintis“ su savo sąžine.

Senovės graikai teigė, kad žm

mogaus prigimtis, taigi ir jo sąžinė, yra dualistinė. Žmogaus sąžinėje yra du pradai, du „ego“: gėrio ir blogio. Šis priešingybių susidūrimas žmoguje sukelia moralinį konfliktą, kuris vėliau pavadintas „sąžinės graužimu“. Konfliktas kyla tik po sąlyčio su netvarka ar įstatymo pažeidimo (krikščioniška terminologija – padarius nuodėmę). Taigi vyraujantis sąžinės pasireiškimo faktorius buvo poelgio įvertinimas, ir kalbant apie sąžinę turėta omenyje nešvari, kalta sąžinė ir tik labai retai – švari.

Nuo to laiko, kai žmogus ėmė matyti sąžinėje savo paties atspindį, buvo akcentuojami du momentai. Vienas jų – savęs paties, savo esmės pažinimas, kitas – poelgių atspindys, t. y. moralinis sąžinės aspektas. Sąžinė tapo susieta su etika. Taigi pirminė sąžinės samprata apėmė minimalų, sveiką mąstymą, kurio dėka žmogus galėjo pažinti patį save. Sąžinė buvo vidinės žmogaus esybės daalis, jo sugebėjimas veikti remiantis žinojimu ir supratimu to, kas teisinga.

Pasak Sokrato, vidinis konfliktas kyla tada, kai žmogus suvokia savo neišmanymą ar nežinojimą. Bet žinių trūkumą galima pašalinti dialektiškai – suvokiant ir įvertinant priešybes. Suvokimas įmanomas todėl, kad žmogus turi ryšį su dieviškuoju Logosu, kuris yra būties pagrindas ir visuotinės tvarkos įkūnijimas. Sokrato supratimu, sąžinė yra nežinojimo indikatorius, kai, priėmę neteisingą sprendimą, pasielgiame neteisingai ir tuo prieštaraujame nustatytai dieviškai tvarkai, išreikštai Logose.

Romos filosofai – eklektikas Ciceronas ir stoikas Seneka – kalbėjo apie sąžinę ka

aip vidinį balsą, kaltinantį arba pateisinantį ir nurodantį, kaip reikia teisingai pasielgti. Jie teigė, kad laimingo gyvenimo sąlyga yra gera sąžinė.

Šiuolaikinis požiūris į žmogų nepažengė toliau už graikų dualizmą. Pavyzdžiui, S. Freudas matė žmoguje du instinktus: libido (reprodukcijos ir kūrimo) ir mirties instinktą (vidinės destrukcijos, griovimo) ir teigė, kad šis antrasis pradas žmogaus gyvenime visada vyrauja. Gėrio ir blogio kovą žmoguje puikiai aprašė apaštalas Paulius Laiške romiečiams (Rom 7,15 ir toliau). Ten vaizdžiai parodyta sąžinės balso ir gyvenimo tikrovės drama.

Gali pasirodyti keista, kad žodžius, reiškiančius sąžinės sąvoką, pradėjome nagrinėti nuo graikų kalbos. Atrodytų, teisingiau būtų pradėti nuo , tos senovinės kalbos, kuria parašytas Senasis Testamentas. Bet nesistebėkime: ST žydų kalboje nėra specialaus žodžio šiai sąvokai perteikti ir pati sąvoka, kitaip nei Naujajame Testamente, čia nėra konkreti. ST žmogaus savimonė ir savęs vertinimas tiesiogiai siejasi su paklusnumu Dievui. Vidinis žmogaus balsas ir Dievo balsas, nukreiptas į žmogų, turi harmoningai susilieti, o tai pasiekiama tik paklūstant Dievo valiai. Čia nėra vietos samprotavimo autonomijai, būdingai graikams. ST moralės įstatymas žmogaus viduje, t. y. sąžinė, susieta su Dievo potvarkiais, o jie apima visas žmogaus gyvenimo sferas. Todėl ir žmogaus požiūris į save patį nustatomas Dievo. Tai puikiai iliustruoja 139-oji psalmė. Ortodoksas žydas pasiekia savęs pažinimą ne gilindamasis į save, bet kr

reipdamasis į Dievą. Dievo žodis leidžia žmogui pažinti patį save ir daro jį atsakingą už poelgius. „Žodis yra tau labai arti, – jis yra tavo burnoje ir tavo širdyje, kad vykdytumei“ (Įst 30,14). Todėl gėrio žinojimas ir blogio vengimas priklauso nuo Viešpaties nuostatų pažinimo ir jų laikymosi. „Branginu savo širdyje Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau“ (Ps 119,11).

Kai kurie angliški vertimai ST žodį leb („širdis, protas“) verčia kaip „sąžinė“. Tai neprieštarauja ST mokymui apie žmogų, pagal kurį žmogiškosios savimonės centras yra širdis. Šia prasme ST sąvoka „širdis“ atitinka sąžinės sampratą graikų-romėnų pasaulyje, ir ši sąvoka davė pagrindą NT sąžinės koncepcijai.

Sąžinės apibrėžimas

Dabar galime tiksliau apibrėžti, kas gi yra sąžinė. Šiuolaikinė teologija supranta sąžinę kaip nepriklausomą, autonomiškai veikiančią jėgą, moralės postulatų saugyklą, kontroliuojančią žmogaus poelgius sutinkamai su Dievo valia. Išsamesnį apibrėžimą pateikia Erikas Niustremas Biblijos enciklopediniame žodyne: „Sąžinė – tai žmogaus sielos suvokimas, jog ji susieta su tokiu jos pripažintu moralės įstatymu, kuris nepaperkamai liudija žmogaus viduje, pritaria arba smerkia, kuris sako, kas teisinga ir kas neteisinga“.

Visai natūralu paklausti, kurioje žmogaus dalyje slypi sąžinė? Ji nesutalpinama kokioje nors konkrečioje vietoje, nes, kaip psichikos dalis, perskverbia visą sielą ir kontroliuoja jos funkcijas: pažinimą, elgesį, jausmus, mintis, norus ir valią.

Sąžinė galima išskirti du komponentus: įstatyminį ir baudžiamąjį. Pirmame glūdi in

ntuityvus žinojimas, kaip reikia pasielgti, o antrasis įsijungia, kai pasielgiame priešingai tokiam žinojimui. Bet koks kaltės jausmas yra sąžinės veiklos išdava. Kartais sąžinės priekaištai būna tokie intensyvūs, kad jų neįmanoma nuslopinti jokiomis mintimis ar net pakeitus aplinką. Bet ne visuomet sąžinė kalba taip aiškiai ir garsiai, ir kai žmonės laukia būtent tokio jos balso, jie neišgirsta jokio. Dažniausiai sąžinės priekaištai pasireiškia miglotu nerimo, graužaties jausmu dėl ko nors nepadaryto arba tiesiog nuovargio, apatijos jausmu. Mirties, senatvės, kitų nepalankumo baimė kyla iš nešvarios sąžinės. Tarp daugelio baimės priežasčių yra nesąmoningas kaltės jausmas. Sąžinė smerkia žmogų dėl neteisingai nugyvento gyvenimo, praleistų galimybių panaudoti gėriui savo gabumus. Neretai manoma, kad senstant degraduoja asmenybė ir dėl to kyla senatvės baimė, bet ją iš dalies sąlygoja pasąmoninis kaltės jausmas dėl neteisingai eikvojamo laiko. Sąžinė bando mus sustabdyti, kad nukreiptume savo gyvenimą tokia vaga, kokiai esame pašaukti kaip Dievo kūriniai.    Dažnai žmogus, nesugebantis ar nenorintis susitaikyti su savo sąžine ar negalintis pakilti iki jos lygio, pradeda tempti ją žemyn, iki savo lygio. Pradedami racionalizuoti iš sąžinės kylantys impulsai. Mąstymas pradeda juos aiškinti savaip ir tarpininkauti tarp žmogaus ir sąžinės, savimi užstodamas ir atstodamas ją. Savo išvedžiojimus žmogus ima laikyti sąžinės balsu. Kartais dėl to susiformuoja stulbinantis gėrio ir blogio supratimas. N. Berdiajevas pateikia įdomų pavyzdį. Vienas hotentotas į klausimą, kas yra gėris, atsako: „Kai aš pavogsiu kito žmoną“. Blogis, jo nuomone, bus tada, „kai kas nors pavogs mano žmoną“.

 

 

Leave a Comment