Ar senuosiuose Lietuvos literatūros tekstuose ryškėjanti laisvės samprata aktuali šiais laikais? Savo požiūrį pagrįskite pavyzdžiais.
Laisvės tema buvo aktuali visais laikais, ypač lietuvių tautai. Pažvelgus į Lietuvos istoriją galime pastebėti, kad daugelį amžių Lietuva kentė priespaudą ir bandė išsikovoti laisvę. Kovojant už laisvę, atsirado poreikis apibrėžti laisvės sąvoką, todėl daugelis iškiliausių praeities rašytojų bandė tiksliai apibrėžti kas yra laisvė, tačiau tai yra sunki užduotis, nes juk kiekvienam iš mūsų laisvės apibrėžimas yra kitoks. Daugiausia stengtasi kalbėti apie tautos laisvę, nes kitos tautos bandė vis pavergti Lietuvos valstybę. Laisvė buvo siejama su nepriklausomybe nuo priešų, kitų tautų ir atėjūnų. Kita laisvės samprata, kuri buvo ryški senuosiuose Lietuvos literatūros tekstuose, yra asmens laisvė veikti tikslingai ir naudingai. Kitaip tariant, kad asmuo turėtų laisvę laisvai pasirinkti kalbą ir turėtų savą kultūrą, taip pat ją ir puoselėtų bei skatintų kitus ją domėtis. Prabėgus daugybei metų, pasižiūrėję į lietuvių tautos praeitį ir žvelgdami į ateitį, vėl galime savęs klausti: ką mums reiškia laisvė? Ar turime laikytis vyravusios senosios laisvės sampratos, ar remtis naujomis, pakitusio pasaulio vertybėmis? Nagrinėdamas senuosius Lietuvos literatūros tekstus sieksiu apibrėžti, kaip tuo metu buvo suprantama laisvė ir įrodyti, kaip juose ryškėjanti laisvės samprata yra aktuali šiais laikais.
Visų pirma, kaip minėjau, laisvės sąvoka ir samprata yra įvairi, todėl ir senojoje literatūroje ji yra suprantama įvairiai. Pirma ji yra apibūdinama, kaip laisvė veikti ne bet kaip, o tikslingai, gyventi vertingai. Tikslingai ir vertingai, tai reiškia, kad žmogus turėtų atsižvelgti ne vien į savo asmeninius poreikius, bet ir į visos tautos. Turėdamas laisvę veikti nevaržomam kitų, turėtų rūpintis nė vien savo gerove, bet ir aplinkinių, taip pat ir lietuvių tautos: skatinti kalbą, tautinę savimonę ir kultūrą, ją puoselėti, ir svarbiausiai- skatinti kitus kovoti už savo kultūros, kalbos, tautos bei asmeninę laisvę. Tokios laisvės sampratos pavyzdį galime rasti vieno iš svarbiausių mūsų šalies žmonių, Martyno Mažvydo, biografiniame kontekste. Jis yra visiems žinomas kaip lietuvių literatūros pradininkas, produktyviausias ir reikšmingiausias XVIa. lietuvių rašytojas, dar kitaip vadinamas “ lietuviškojo rašto tėvu”. M.Mažvydo Lietuviška prakalba „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“ yra svarbi pirmiausiai tuo, kad to meto Lietuvoje šį knyga skatino tautiškumą, lietuvių kalbos vartojimą, nes visi rašytiniai šaltiniai buvo tik lenkų bei lotynų kalbomis. Taip pat prakalboje atsispindėjo sunki liaudies būklė, joje buvo priekaištaujama katalikų dvasininkams, kad jie neduoda liaudžiai į rankas Biblijos. Tokiu būdu pirmosios lietuviškos knygos skelbė, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę pats pasirinkti religiją, kultūrą ir mokslą, nes kaip pats Mažvydas rašė: „Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti/ Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti“. Šios citatos prasmė, kad kadaise mokslas buvo neprieinamas protėviams, bet dabar norima jau, kad visą tai pasikeistu. Kitas tokios laisvės sąvokos pavyzdys, kad asmuo turėdamas savo asmeninę laisvę turi neapsiriboti tik savo pačio gerove, bet skatinti ir aplinkinius kovoti už ją, randamas XVIII a. evangelikų liuteronų kunigo Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“, kuri yra priskiriama prie senųjų lietuvių literatūros tekstų. “Metuose” poetas sukūrė ryškių lietuvininkų būrų paveikslų, kaimo buities, baudžiauninkų darbo, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių. Šių vaizdų pagalba jis kėlė įgimtos žmonių lygybės idėją, smerkė baudžiavą, žadino vos gyvą lietuvių tautinę savimonę, ryžtą kovoti už tautos laisvę, nevaržomą žodį. Donelaitį galime priskirti taip pat prie tokios laisvės sampratos, nes jis, kaip ir Mažvydas, neapsiriboja savo laisve ir asmenine gerove, o savo kūrybos pagalba žadina lietuvių tautinę savimonę ir ryžtą kovoti už savo ir tautos laisvę. Kalbant apie šių dienų laisvės sampratą, sunku būtų išvengti liberalizmo temos. Liberalizmas, demokratija, atviri keliai – visa tai skamba išties neblogai, tačiau tuomet dažnai žmonės, išsivadavę iš jų asmeninės laisvės apribojimų ir draudimų, puola mėgautis taip laukta laisve. Juk liberalizmas nebuvo sukurtas tam, kad narkotikai ar panašūs dalykai taptų teisėta mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Beveik kasdien spaudoje galime pamatyti, kai žmogus savo laisvę naudoja beprasmiškai, tai yra vagia, nusiženginėja įstatymams arba rūpinasi savo asmenine gerove. Liberalizmas buvo sukurtas asmens laisvei, kuriant šviesesnę ateitį sau ir, žinoma, kitiems, įteisinti. Anot Leono Sapiegos, „kiekvienas doras žmogus privalo gerai Statutą pažinti, o pažindamas – pats save ir savo įgeidžius valdyti…“ . Kitaip tariant žmogus būdamas laisvas turėtu neužmiršt savo pareigų ir jomis nepiknaudžiauti. Visgi būti laisvu – reiškia mokėti valdyti savo gyvenimą, suvokti pečius užgulusią atsakomybę bei ją priimti ir panaudoti naudingai. Taigi, nors senuosiose Lietuvos literatūros tekstuose laivės sąvoka buvo suvokiama, kad žmogus, būdamas laisvas, turi galvoti ne vien apie save, o apie savo šalį ir tautą, jau nėra tokia aktuali šiais laikais. Dauguma žmonių yra linkę nepaisyti aplinkinių ir susikoncentruoti tik į savo pačių gerovę.
Be to, laisvė senojoje lietuvių literatūroje gali būti siejama su nepriklausomybe nuo priešų, kitų tautų, atėjūnų ir valdovų. Lietuva savo istorijoje yra mačiusi ir kentėjusi priespaudą, ir okupaciją, todėl tautos ir šalies laisvės tema yra aktuali senojoje lietuvių literatūroje. Štai, pavyzdžiui, XVI a. istoriko ir poeto M. Strijkovskio eiliuotame veikale „Apie Lenkijos Karūnas ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laisvę“ aukštinama Abiejų Tautų Respublikos laisvė ir piešiami baisūs turkų nelaisvės vaizdai.Tokiu būdu siekiama sužadinti tautiečių pasiryžimą priešintis turkų agresijai, kovoti už savo ir tautos laisvę. Kitas tokios laisvės pavyzdys yra vieno garbingiausių XVIa lietuvių valstybės politinio veikėjo Leono Sapiegos pratarmėje „Visiems luomams visoje LDK“. Pratarmėje yra aprašoma, kaip žmogus turėtų ginti savo ir valstybės laisvę. Parodoma, kad dori žmonės, stodami prieš bet kurį priešą, nesigaili nei savo turto, nei gyvybės, kad tik nepakliūtų į žiauraus priešo priespaudą ir, kad netekę laisvės, nebūtų priversti pagal pavergėjo valią ir norą kaip vergai gyventi. Šioje pratarmėje, kaip matome, yra išaukštinama tautos ir asmens laisvė ir netgi parodoma kiekvieno žmogaus laisvės troškimo kaina: kad žmogus dėl jos gali paaukoti savo turtą, ir net gyvybę dėl galimybės gyventi laisvoje tautoje niekieno nevaržomam.Kadangi tautos laisvės sąvoka yra aktuali visais laikais, ją galime rasti ne vien senuosiuose lietuvių litaratūros kūriniuose, bet ir naujesniuose. Pavyzdžiui XIX-XXa. kunigo ir poeto Jono Mačiulio-Maironio eilėraštyje „Mano gimtinė“, kuris yra iš rinkinio „Pavasario balsai“ taip pat yra aktuali tautos laisvės tema, nes išreiškiama meilė tėvynei, laisvės ilgesys bei kovos už ją. Tą galime ižvelgti ir jo biografiniame kontekste, nes vos tik įstojęs į kunigų seminariją prisijungė prie lietuvių nacionalinio judėjimo, žavėjosi lietuvių senove. Tačiau šiais laikais žmonių požiūris yra pasikeitęs. Kadangi šių laikų lietuvis yra gimęs laisvoje šalyje, todėl jam netenka susidurti su tautos laisvės problema, nes jis gyvena nevaržomai: nereikia dirbti priverstinių darbų, jaučiasi saugus savo gyvenamoje aplinkoje, gali keliauti kur tik nori ir daryti ką tik širdis trokšta- yra nevaržomas aplinkinių įtakos. Žinoma tą laisvės sąvoka šiom dienom yra pasikeitusi ir ji egzistuoja tik tiek kiek įstatymai ir žmogaus fizinės galimybės leidžia, o ne valdovų ar atejūnų priespauda. Šiomis dienomis galima pastebėti spaudoje, ar kituose informaciniuose šaltiniuose, žmonių nepasitenkinimą valstybės „galvomis“- politikais, nes jų leidžiami įstatymai varžo žmonių laisvę. Būna atvejų, kad dauguma žmonių politikus ir kitus įstatymus leidžiančius asmenis laiko kaip senovės kūriniuose apibūdinamų valdovų ekvivalentais, nes jie, kaip ir valdovai bei tironai, riboja gyventojų laisvę leidžiamais įstatymais. Vienas iš tokių įstatymų pavyzdžių yra neseniai premjero Algirdo Butkevičius užsiminto, bet dar nepriimto plano, kad fiziniams ir juridiniams asmenims turi būti apriboti atsiskaitymai grynaisiais iki 5 tūkst. Litų. Bet jų negalima jokiais būdais lyginti su valdovais ar tironais, nes tai yra du skirtingi dalykai. Valdovai žmonių ir visos tautos laisvę ribodavo žiauriomis sankcijomis arba uždarydami juos į kalėjimus be jokios rimtos priežasties, o šių dienų politikai priema įstatymus, kurių suvaržymas, palyginus, yra menkniekis. Taip pat yra žmonių, kuriem laisvės sąvoka asocijuojasi su išsilaisvinimu nuo tėvų, viršininkų, jų įtakos. Tačiau yra pavyzdžių, kai net ir šių dienų žmogui tautos laisvės sąvoka yra aktuali ir likusi tokia pat svarbi, kaip ir mūsų protėviams..Vienas iš tų pavydžių yra, kai Lietuva paleido pirmąjį lietuvišką palydovą į kosmosą ir pasirinko ne bet kokiu kitus žodžius, o „Lietuva myli laisvę,“. Taip parodė, kad Lietuvai ir jos piliečiams vis dar yra svarbi jų nepriklausomybė nuo aplinkinių įtakos. Taigi, nors ir senovės literatūroje laisvė buvo pateikiama kaip viena iš didžiausių vertybių, kuri reikšdavo nepriklausomybę nuo aplinkinių neigiamos įtakos, tai yra valdovų, kitų tautų atėjunų arba priešų. Tačiau, šių laikų karta yra jau gimusi nepriklausomoje tėvynėje, todėl dauguma nesupranta tikrosios laisvės vertės, kaip galima spręsti iš mano pateiktų pavydžių, nes jų suprantama laisvės sąvoka asocijuojasi ne su visos tautos laisve ir gerove, bet daugiausia jų pačių asmeninę.
Taigi, apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad laisvės samprata yra aktuali ir šiais laikais, tačiau mes ją suprantame kitaip negu ji yra apibrėžiama senuosiuose Lietuvos literatūros tekstuose. Senuosiuose lietuvių literatūros kūriniuose laisvė yra apibrėžiama kaip laisvė veikti tėvynės labui, gimtosios kalbos žodžio ir kultūros aukštinimui, taip pat laisvė ir nepriklausomybė nuo priešų, varžančiu žmogų aplinkinių veiksnių. Tačiau šių laikų lietuvis yra gimęs laisvoje šalyje, todėl jis nejaučia tos tikrosios laisvės vertės ir laisvės samprata dažniausiai asocijuojasi su išsilaisvinimu nuo tėvų, darbo aplinkos ir kitų mums nepatinkančių dalykų.
1.405 ž.